Nuo III a. vidurio iki pat VI a. vidurio krikščioniškasis pasaulis gyveno vieno didžiausių intelektualinių milžinų šešėlyje. Tai buvo Origenas (Origenes Adamantius, apie 184–253 m.) – Aleksandrijos mokyklos vadovas, parašęs tūkstančius veikalų ir suformavęs pirmąją išsamią krikščioniškosios filosofijos sistemą. Tačiau jo palikimas tapo tiksinčia bomba: origenistai (Origenistae), jo mokiniai ir vėlesni sekėjai, išplėtojo jo spekuliacijas iki tokių ribų, kurios privertė Bažnyčią skelbti griežčiausius pasmerkimus. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (64 skyriuje) origenistus apibūdina kaip „piktžoles dvasiniame lauke“, kurių mokymas apie sielų praegzistenciją ir galutinį išganymą grasino sugriauti tradicinį supratimą apie dangų ir pragarą.
Sielų praeitis: dvasinis nuopolis į kūnus
Origenistų sistemos ašis buvo teorija apie sielų praegzistenciją. Pasak jų, pradžioje Dievas sukūrė vienodas, dvasines būtybes – „protus“ (logikoi). Šios būtybės buvo panirusios į Dievo kontempliaciją, tačiau dėl nuobodulio ar laisvos valios pasirinkimo jos „atvėso“ (graikiškai psyche – siela, kildinama iš psychesthai – atvėsti) ir nukrito iš dvasinės sferos.
Priklausomai nuo nuopolio laipsnio, šios būtybės tapo:
- Angelais (mažiausias nuopolis);
- Žmonėmis (vidutinis nuopolis, įkalinimas materialiame kūne);
- Demonais (didžiausias nuopolis).
Kūnas origenistams nebuvo Dievo kūrybos tikslas, o veikiau bausmė ir auklėjimo priemonė, skirta padėti sielai apsivalyti ir sugrįžti į pradinę būseną.
Apokatastasis: Ar pragaras turi pabaigą?
Pati kontroversiškiausia origenistų idėja buvo apokatastasis (apokatastasis panton) – visuotinis visko atstatymas. Jie tikėjo, kad Dievo meilė yra tokia galinga, jog galiausiai visa kūrinija bus išgelbėta.
Tai reiškė:
- Pragaro laikinumas: Kančios pragare yra ne amžinos, o apvalančios (terapinės).
- Demonų išganymas: Galų gale net pats šėtonas ir jo demonai atgailaus ir grįš pas Dievą.
- Bekūnis būvis: Galutinėje būsenoje žmonės neturės materialių kūnų; jie taps dvasinėmis sferomis ar grynais protais, kaip buvo pradžioje.
Epifanijus ir vėliau šv. Jeronimas aršiai kritikavo šią idėją, teigdami, kad ji panaikina baimę nusidėti ir paverčia Kristaus auką beprasme, jei išganymas yra neišvengiamas mechaninis procesas.
Didžiosios krizės: nuo Palestinos vienuolynų iki Konstantinopolio
Origenizmo krizė vyko dvejomis bangomis:
Pirmoji krizė (IV a. pabaiga):
Šventasis Epifanijus atvyko į Jeruzalę ir viešai užpuolė vyskupą Joną II, kaltindamas jį origenizmu. Į ginčą įsitraukė šv. Jeronimas (kuris iš pradžių žavėjosi Origenu, bet vėliau tapo jo priešu) ir Rufinas Akvilėjietis. Epifanijus reikalavo, kad Origenas būtų oficialiai prakeiktas už savo mokymą apie sielas ir alegorinį Biblijos aiškinimą, kuris, Epifanijaus nuomone, naikino istorinę tiesą.
Antroji krizė (VI a.):
Ginčas atgimė Palestinos vienuolynuose (ypač Naujojoje Lauroje), kur vienuoliai pasidalijo į „protoistus“ ir „izokristus“. Pastarieji mokė, kad po apokatastazio visi žmonės bus lygūs Kristui. Imperatorius Justinianas I, siekdamas tvarkos, 543 m. išleido ediktą prieš Origeną, o 553 m. Antrajame Konstantinopolio susirinkime origenizmas buvo galutinai pasmerktas 15-a anatemų.
Palyginimo lentelė: Origenistai prieš Ortodoksiją
| Teologinis klausimas | Ortodoksinė krikščionybė | Origenistai |
| Sielos kilmė | Sukuriama kartu su kūnu | Egzistavo dar prieš pasaulio sukūrimą |
| Kūno vertė | Geras Dievo kūrinys, bus prikeltas | Kalėjimas ir bausmė už nuopolį |
| Pragaro trukmė | Amžina | Laikina, skirta apvalymui |
| Išganymo apimtis | Tik tikintiems ir atgailaujantiems | Visuotinis (net demonų ir šėtono) |
| Prisikėlimas | Kūniškas prisikėlimas | Tik sielos sugrįžimas į dvasinį būvį |
Likimas: ištrintas vardas, išlikusi įtaka
Nors Origenas buvo oficialiai pasmerktas, o jo vardas ištrintas iš šventųjų sąrašų, jo įtaka dvasinei mintyje liko neištrinama. Didieji Kapadokijos tėvai (Grigalius Nysietis, Bazilijus Didysis) ir vėlesni mistikai perėmė jo alegorinį metodą ir gilią dvasinę psichologiją.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ origenistus mini kaip tuos, kurie „savo fantazijomis bandė išmatuoti Dievo gailestingumą“. Origenistai liko istorijoje kaip pavyzdys to, kas nutinka, kai krikščioniškasis tikėjimas susijungia su radikalia graikų filosofija: gimsta sistema, kuri yra intelektualiai nuostabi, tačiau, Bažnyčios akyse, praranda įsikūnijimo ir asmeninės atsakomybės tikrovę.