Penktojo amžiaus pradžioje Konstantinopolis buvo krikščioniškojo pasaulio centras, kuriame politinės intrigos pynėsi su giliais teologiniais ginčais. 428 metais į šio miesto patriarcho sostą sėdo iš Antiochijos atvykęs vienuolis Nestorijus (Nestorius). Jis garsėjo puikiomis iškalbos dovanomis, tačiau netrukus jo pamokslai sukėlė neregėtą audrą. Nestorijus pabandė atsakyti į klausimą, kuris kankino daugelį: kaip Jėzus gali būti ir visiškas Dievas, ir visiškas žmogus vienu metu? Jo pasiūlytas atsakymas ne tik suskaldė bendruomenę, bet ir padėjo pamatus judėjimui, kurį šiandien vadiname nestorianais (Nestoriani) (kartais vadinami nestoriečiai). Šis ginčas pasiekė kulminaciją 431 metais Efezo susirinkime (Concilium Ephesinum), kurio sprendimai pakeitė krikščionybės veidą.
Skandalas dėl Dievo Gimdytojos vardo
Viskas prasidėjo nuo vieno žodžio. Tuo metu tikintieji Mariją vis dažniau vadino Dievo Gimdytoja (Theotokos). Nestorijui tai pasirodė pavojinga klaida. Jis manė, kad Dievas, būdamas amžinas ir nesukurtas, negali gimti iš paprastos moters, būti vystomas ar maitinamas krūtimi. Jo nuomone, Marija pagimdė žmogų Jėzų, kuriame Dievo Žodis (Logos) apsigyveno kaip šventykloje. Nestorijus siūlė vartoti terminą Kristaus Gimdytoja (Christotokos), pabrėždamas, kad Marija yra tik žmogiškosios Kristaus prigimties motina.
Šis požiūris kitiems teologams pasirodė kaip bandymas suskaldyti Kristų į dvi atskiras būtybes – Dievą ir žmogų, kurie tiesiog gyvena viename „namuose“. Didžiausias Nestorijaus priešininkas buvo Kirilas Aleksandrietis (Cyrillus Alexandrinus). Kirilas teigė, kad jei Marija nėra Dievo Gimdytoja, vadinasi, tas, kuris mirė ant kryžiaus, nebuvo Dievas, ir mūsų išganymas yra neįmanomas. Ginčas nebuvo tik dėl žodžių – tai buvo klausimas apie tai, kas iš tiesų yra Išganytojas. Nestorijus norėjo apsaugoti Dievo didybę nuo žmogiško silpnumo, tačiau Kirilas matė pavojų, kad taip prarandama pati krikščionybės esmė: Dievo tapimas žmogumi.
Nestorianizmo esmę galima apibūdinti šiais punktais:
- Kristuje yra dvi asmenybės (prosopa) – dieviškoji ir žmogiškoji, kurios yra glaudžiai susijusios, bet nesusijungusios į vieną.
- Marija turėtų būti vadinama Kristaus Gimdytoja, nes Dievas negali turėti motinos.
- Kenčiantis ir mirštantis ant kryžiaus buvo tik žmogus Jėzus, o ne dieviškasis Žodis.
- Dieviškumas ir žmogiškumas Kristuje išlieka visiškai atskiri savo savybėmis.
Efezo susirinkimas: teismas ir nuosprendis
Ginčui peraugus į atvirą konfliktą, imperatorius Teodosijus II sušaukė visuotinį Bažnyčios susirinkimą Efeze. 431 metų vasarą į miestą susirinko vyskupai iš visų pusių, tačiau susirinkimas virto tikru chaosu. Kirilas Aleksandrietis, atvykęs anksčiau ir nelaukdamas Nestorijaus šalininkų iš Rytų, pradėjo posėdžius. Nestorijus buvo paskelbtas eretiku, nušalintas nuo pareigų ir prakeiktas (anathema). Kai po kelių dienų atvyko Nestorijaus draugai, jie sušaukė savo susirinkimą ir prakeikė Kirilą. Imperatoriui teko įsikišti, tačiau galiausiai Kirilo pozicija laimėjo.
Efezo susirinkimas oficialiai patvirtino, kad Marija yra Dievo Gimdytoja (Theotokos). Tai reiškė pripažinimą, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios susijungusios neatskiriamai. Nestorijus buvo ištremtas į vienuolyną Antiochijoje, o vėliau į atokią vietovę Egipte, kur ir mirė. Tačiau jo mokymas nemirė kartu su juo. Didelė dalis Rytų krikščionių, ypač gyvenusių Persijoje, nepriėmė Efezo sprendimų. Jie jautėsi neteisingai nuteisti ir įkūrė savo bendruomenę, kurią šiandien žinome kaip Rytų Bažnyčią.
Pasitraukimas į Rytus ir misijų keliai
Nestorianai tapo viena labiausiai misionieriškų bendruomenių istorijoje. Kadangi Bizantijos imperijoje jie buvo persekiojami, jų centras persikėlė į Persiją (Persia). Iš čia jie keliavo neįtikėtinus atstumus. Septintajame amžiuje nestorianų vienuoliai pasiekė Kiniją, kur įkūrė stiprias bendruomenes, ką liudija išlikusi garsi Nestorianų stela Siane. Jie taip pat pasiekė Indiją, kur iki šiol gyvuoja šv. Tomo krikščionys, turintys nestorianiškų šaknų. Jie vertė šventuosius raštus į vietines kalbas, statė ligonines ir mokyklas, tapdami tiltu tarp Vakarų ir Tolimųjų Rytų kultūrų.
Nors nestorianų judėjimas šiandien yra nedidelis, jis paliko ryškų pėdsaką istorijoje. Ši erezija privertė Bažnyčią tiksliai suformuluoti mokymą apie Kristaus asmenybę, o nestorianų misijos parodė, kad krikščionybė nėra tik Graikijos ar Romos kultūros dalis. Jie išlaikė savo tradicijas per amžius, nepaisant mongolų antpuolių ar islamo plitimo. Tai primena, kad net ir didžiausi teologiniai ginčai gali paskatinti kultūrų mainus ir dvasinį atsparumą.
Štai kaip nestorianai paveikė krikščioniškąjį pasaulį:
- Paskatino tikslų teologinių terminų apibrėžimą, susijusį su Kristaus prigimtimi.
- Išplatino krikščionybę giliai į Aziją, pasiekdami Kiniją ir Mongoliją.
- Sukūrė unikalią liturginę tradiciją, kuri skiriasi nuo vakarietiškos ar bizantiškos.