Reinkarnacija religijose

Mintis, kad sielos gali keliauti per laiką, vėliau naudodamos žmonių kūnus, kaip priemones keliauti, o tų žmonių gyvenimus jos pasisavina kaip maistą jų dvasinei kelionei į tobulumą, Vakarų minčiai yra svetima. Judaizmo, krikščionybės ir islamo požiūriai į pomirtinį gyvenimą, kuris mūsų laukia, į dangų ir pragarą, labai skiriasi, bet jų pagrindinė misija yra ta pati.

Be abejo, daugelis rytų religijų grindžiamos tikėjimu Reinkarnacija. Tačiau, kaip bebūtų keista, švenčiausiuose induistų raštuose, Vedose, apie tai net neužsimenama. Vedos buvo parašytos apie XIII a. pr. m. e., o pirmosios užuomenos apie Reinkarnaciją atsirado tik IX a. pr. m. e. Tačiau tai greitai prigijo. Krišna mokė: „Kaip mes pakeičiame sudevėtus rūbus, taip nemirtinga siela pakeičia susidevėjusį kūną“. Galiausiai atsirado tokių mokytojų, kurie tikslai nurodė už kokius nusikaltimus mums skiriamas koks kūnas. Buvo sakoma, kad kuo didesnę nuodėmę žmogus padaro, tai po irties jo siela įsikūnija į nelabai gražų žmogų ar gyvūną. Toks griežtas mokymas ir gasdinimas turėjo sulaikyti žmones nuo blogo elgesio, tačiau lazda turi du galus. Būtent dėl to, jog Indijoje visi tiki, kad apsigimimas ir ligos siųstos už blogus darbus praeitame gyvenime. Be to ten padėti išsigimėliui, invalidui ar ligoniui laikoma negeru darbu, nes jis toks gimė, kad kentėtų už buvusias nuodėmes. Vakaruose taip pat būna keistenybių. Net platonas tvirtino, jog siela prieš patekdama į kūną jau egzistavo žemėje kitu pavidalu. O ir pirmieji krikščionys Reinkarnacijos neneigė. Dabar kartais net manoma, jog apie 300 m. pr. m. e. Konstantinopolyje susirinkę bažnyčios vadai nusprendė, jog Reinkarnacija prieštarauja Kristaus mokymui ir todėl tikėti ja yra erezija, vien dėl to, kad visa tai pernelyg atsidavė Rytais.

Dabartiniai krikščioniai taip pat neigia Reinkarnaciją, nes ji Kristaus auką už mūsų nuodėmes paverčia beprasme. „Jei mes patys kentėsime už savo nuodėmes kituose gyvenimuose, tai kodėl Kristus turėjo aukotis už jas?“ – sako jie. O visus buvusiojo gyvenimo priminimus aiškina blogųjų jėgų įtaka ir velnio apsėdimu.

Tačiau nėra taip svarbu, egzistuoja Reinkarnacija ar ne. kiekvienam vis tiek teks gyventi būtent savo gyvenimą, kokiais atsiminimais bekeliautų. Taigi, svarbiausia ne tai, ko bijai ar lauki, o tai kaip gyveni.

Skaitykite daugiau..

Teologinėje diskusijoje apie reinkarnaciją verta paminėti ezoterinį judaizmo aspektą – Gilgul Neshamot (sielų kelionę). Nors pagrindinis rabinistinis judaizmas neakcentuoja reinkarnacijos, kabalistinėje literatūroje, ypač Zohare, ji užima svarbią vietą kaip sielos tobulėjimo mechanizmas. Gilgul nėra tiesiog sielos persikėlimas į kitą kūną, bet specifinis procesas, skirtas užbaigti neįvykdytas micvas (įsakymus) arba ištaisyti dideles nuodėmes. Kabalistai teigia, kad siela gali grįžti kelis kartus, kol pasiekia savo galutinį tikslą – Tikkun (ištaisymą). Įdomu tai, kad šis grįžimas gali būti ne tik į žmogaus, bet ir į gyvūno ar net negyvos materijos pavidalą, jei siela visiškai nepajėgė įgyvendinti savo dvasinės misijos. Ši koncepcija skiriasi nuo induistinės karma-pagrįstos sistemos tuo, kad Gilgul yra labiau Dievo gailestingumo apraiška, suteikianti antrą šansą išpirkti konkrečias klaidas, o ne tik automatinė priežasties ir pasekmės grandinė. Ši idėja išliko esoterinė ir niekada neįsitvirtino kaip ortodoksinio judaizmo dogma.