„Disceptatio synodalis“ („Sinodinė diskusija“ arba „Sinodinis ginčas“) – tai šv. Petro Damiano (1007–1072) kūrinys, parašytas investitūros kovos išvakarėse. Šis tekstas nėra traktatas įprasta prasme. Tai – inscenizuota teologinė ir teisinė drama, kurioje susiduria dvi jėgos: Romos Bažnyčios gynėjas ir karaliaus advokatas. Damianas čia pasitelkia dialogo formą, primenančią antikinį disputą, kad išryškintų esminį klausimą: kas turi teisę skirti vyskupus ir valdyti Bažnyčią – popiežius ar pasaulietinis valdovas?
Kūrinys atsirado tuo metu, kai Bažnyčia buvo įsivėlusi į gilią krizę. Simonija, pasaulietinė investitūra ir politinė įtaka popiežiaus rinkimams buvo tapusios kasdienybe. Damianas, būdamas vienas ryškiausių Kluni reformų judėjimo veikėjų, siekė ne tik moralinio atsinaujinimo, bet ir aiškaus Bažnyčios autoriteto apibrėžimo. Disceptatio synodalis yra šio siekio literatūrinė išraiška.
Tekstas prasideda simboline scena: Damianas kviečia „pastatyti sostus“, „atverti knygas“ ir pradėti tarsi dangišką teismą, kuriame bus sprendžiama dėl Bažnyčios likimo. Tai ne tik retorinis gestas, bet ir teologinė nuostata – Bažnyčios klausimai turi būti sprendžiami ne politinėje, o dvasinėje erdvėje, vadovaujantis kanonų teisės autoritetu.
Romos Bažnyčios gynėjas pirmasis pateikia savo argumentus. Jis pabrėžia, kad Apaštalų Sostas yra visos Bažnyčios pamatas, o jo griūtis reikštų visos krikščioniškosios tvarkos žlugimą. Damianas čia remiasi senąja tradicija, pagal kurią Romos vyskupas turi pirmenybę ne dėl politinės galios, bet dėl apaštalo Petro įpėdinystės. Todėl jokie pasaulietiniai valdovai negali kištis į popiežiaus ar vyskupų skyrimą.
Karaliaus advokatas atstovauja kitą pusę – imperatoriaus teisę skirti vyskupus kaip savo valdų pareigūnus. Šis argumentas atspindi realią XI a. politinę praktiką, kai imperatoriai laikė vyskupijas svarbia administracine atrama. Damianas leidžia šiai pozicijai būti išsakytai, tačiau galiausiai ją paneigia, parodydamas, kad tokia tvarka sugriauna sakramentinę Bažnyčios prigimtį.
Kūrinio kulminacija – ne tiek vienos pusės pergalė, kiek Damiano siekis parodyti, kad Bažnyčios autoritetas negali būti dalijamas. Jis tvirtina, kad dvasinė valdžia kyla iš Dievo, o ne iš karaliaus ar imperatoriaus. Todėl pasaulietinė investitūra yra ne tik neteisėta, bet ir teologiškai neįmanoma.
Disceptatio synodalis yra kaip istorinis dokumentas. Jis rodo ankstyvąją investitūros ginčo fazę, kuri vėliau įsiliepsnojo Grigaliaus VII ir Henriko IV konflikte. Damianas čia dar kalba santūriai, bet jo argumentai jau aiškiai rodo kryptį, kuria judės visa Bažnyčios reforma.
Sinodinė diskusija
SINODINĖ DISKUSIJA TARP KARALIAUS ADVOKATO IR ROMOS BAŽNYČIOS GYNĖJO.
Bet tu giriesi ir sakai: „Karalius ir imperatorė motina mane išrinko, į šią viršūnę mane pakėlė karališkoji didybė“. Tačiau, kadangi iš vienos pusės karališkieji rūmai gina savo išrinktąjį, o iš kitos – Romos Bažnyčia gina savo ganytoją, jau įsodintą į sostą, dera, kad susirinktų šventų ir išmintingų kunigų daugybė ir, išnagrinėjusi šį klausimą, nuspręstų pagal kanonų teisės autoritetą. Ir kadangi netrukus, kaip tikimės, įvyks Augsburgo susirinkimas, čia jau dabar sukurkime tarsi to susirinkimo preliudiją, lyg kokiame paveiksle.
Pagal Danieliaus regėjimą tebūnie pastatyti sostai, teatsisėda teismas, teatveria knygas, ir klausimas, kurį reikia išspręsti, tebūnie iškeltas į vidurį. Taigi, iš šios pusės Romos Bažnyčios gynėjas tepateikia savo argumentus, iš anapus karališkasis advokatas teišdėsto savo pusės įrodymus. Tetyli Parma su savo erezijos vadu, tik karališkoji advokatūra ir Romos Bažnyčia tesiginčija tarpusavyje. Šventųjų kunigų dvasia tebūnie pakili, kad jie palygintų tai, kas sakoma iš abiejų pusių, ir išnagrinėję bylą, paskelbtų teisminį nuosprendį.
Tad tegu pradeda Apaštalų sosto gynėjas, o po to karaliaus advokatas tepateikia tai, kas jam atrodys reikalinga.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kai jūsų palaimintybė, garbingieji tėvai, diskutuoja apie Apaštalų sosto reikalą, jūs žinote, kad tai, kas dabar svarstoma, liečia visas bažnyčias. Mat jei ši stovi, stovi ir kitos. O jei ši, kuri yra visų pamatas ir pagrindas, sugriūva, neišvengiamai turi sugriūti ir kitų statusas. Visus kitus – ar patriarcho viršūnę, ar metropolijų pirmenybę, ar vyskupijų katedras, ar bet kokio laipsnio bažnytines pareigybes – įsteigė karalius, imperatorius arba bet koks paprastas žmogus ir, kiek leido jo valia ar galimybės, nustatė joms ypatingas teises.
Tačiau Romos Bažnyčią įkūrė vienintelis Tas, kuris ant tik gimstančio tikėjimo uolos ją pastatė ir kuris palaimintajam amžinojo gyvenimo raktininkui patikėjo žemiškos ir dangiškos imperijos teises. Tad ne koks nors žemiškas sprendimas, bet tas Žodis, per kurį sukurtas dangus ir žemė, per kurį sukurti visi elementai, įkūrė Romos Bažnyčią. Ji tikrai naudojasi Jo privilegija, remiasi Jo autoritetu.
Todėl nėra abejonės, kad kas atima iš bet kurios bažnyčios jos teisę, daro neteisybę; o kas bando atimti iš Romos Bažnyčios privilegiją, kurią jai suteikė pats visų bažnyčių Galva, tas be abejonės puola į ereziją; ir jei anas vadinamas neteisingu, šis be abejonės turi būti vadinamas eretiku. Mat tikėjimą pažeidžia tas, kuris veikia prieš tą, kuri yra tikėjimo motina, ir rodo nepaklusnumą tam, kuris, kaip žinoma, iškėlė ją virš visų bažnyčių.
Kadangi jūsų šventenybė tai neabejotinai pripažįsta, jūs, kurie esate ne bet kokie, bet kilmingiausi ir puikiausi Romos Bažnyčios sūnūs, parodykite gailestingumo jausmus savo motinai ir spręskite, ar ji turi būti sunaikinta už tai, kad pati išsirinko sau ganytoją. Juk būtų nuostabu, jei tai, ką kanonų galia suteikia mažesnėms bažnyčioms, ji neleistų tai vienintelei, kuri yra visų galva.
Karaliaus advokatas:
Ilga kalba suteikė dėmesį, palankumą ir supratimą, bet tai labiau tinka teismo forumo papročiams nei sinodo susirinkimo taisyklei, kur mes neturėtume labai rūpintis išdailintos kalbos mandagumu, bet veikiau gyvos minties grynumu. Tad skundui, kurį norime pateikti šventųjų kunigų akivaizdoje, mums pakanka pasakyti: jūs įsodinote popiežių be mūsų viešpaties karaliaus sutikimo, o tai yra karališkosios didybės įžeidimas ir panieka.
Romos Bažnyčios gynėjas:
To, kad popiežius buvo įšventintas, mes negalime ir neturime neigti, tačiau karaliaus įžeidimą atmetame visais būdais. Bet pirmiausia pažiūrėkime, jei sutinkate, ar popiežius galėjo būti išrinktas be karaliaus, ir tik tada diskutuokime apie karaliaus įžeidimą.
Karaliaus advokatas:
Mes aiškiai žinome, kad ganytoją, kai jis šventinamas, turi rinkti tie, kuriems kanonų autoritetas liepia jam paklusti po to, kai jis bus pašventintas. O popiežiui, kadangi jis yra visuotinis ganytojas, paklusnumą privalo ne tik Romos liaudis, bet ir Romos imperatorius, kuris yra liaudies galva. Argi tad galima manyti, kad liaudis rinktų popiežių be savo galvos, ir kad imperatorius paklustų tam, kurio jis nerinko? Tad aišku, kad jei nebuvo Romos karaliaus pritarimo, Romos pontifiko rinkimai nebus tobuli.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Vadinasi, pagal jūsų argumentaciją reikia teigti, kad nei Steponas, nei Sikstas, nei Kornelijus, nei Klemensas, nei Silvestras, nei pats palaimintasis apaštalas Petras nėra verti popiežiaus vardo, nes nebuvo išrinkti to meto imperatorių.
Karaliaus advokatas:
Pagonys karaliai neturi būti laikomi pavyzdžiu šiuose rinkimuose, apie kuriuos kalbame, nes jie, nežinodami krikščionių tikėjimo, negalėjo skirti krikščionių ganytojo. Tačiau krikščionys valdovai visada rinko Romos pontifikus.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kas meluoja paprastame pokalbyje, vadinamas melagiu, bet kas garbingų kunigų akivaizdoje kalba netiesą, tas be abejonės užsitraukia šventvagystės nusikaltimą. Tu sakei, kad krikščionys valdovai visada rinko Romos pontifikus. Perbėk su manimi Bažnyčios senovės istorijas, kruopščiai ištirk Romos ganytojų sąrašą, ir kai rasi, kad labai mažai jų rinkimuose dalyvavo karališkas sutikimas, prisipažink, kad pasakei akivaizdų melą.
Koks gi karalius išrinko Damazą ispaną, Antonijaus sūnų? Kas išrinko Inocentą, Inocento sūnų, iš Albano? Kas galiausiai išrinko Zosimą graiką, Abramijaus sūnų? Kas, be to, Leoną, Kvintiano sūnų, iš Toskanos? Kas Hilarijų, Krispino sūnų, iš Sardinijos? Kas Celestiną, Romos piliečio Prisko sūnų? Kas Bonifacą, kas Anastaziją, taip pat romėnus?
Galiausiai galėčiau vardinti daugybę, jei nenorėčiau sukelti nuobodulio. Bet kad nemanytum, jog aš nustojau vardinti, nes nebeturiu pavyzdžių: koks imperatorius išrinko Simplicijų iš Tivolio, Feliksą romėną? Kas Gelazijų afrą, Valerijaus sūnų? Kas Simachą, Fortunato sūnų, iš Sardinijos provincijos? Kas Hormizdą, Justo sūnų, kampanietį? Joną, kilme toskanietį, Feliksą samnietį, Bonifacą, Sigibaldo sūnų, Merkurijų, Projekto sūnų, Agapitą, Gordiano sūnų, romėnus iš prigimties?
Kurio gi iš šių rinkimams, kaip skaitoma, koks nors karalius būtų davęs savo sutikimą, nors jų laikais Romos valstybei vadovavo krikščionys valdovai? Yra Valentinianas vyresnysis, Valensas, jo brolis, kuris žuvo gotų mūšyje prie Adrianopolio; Gracianas, kurį nužudė tironas Maksimas; Valentinianas jaunesnysis, kurį Vienoje nužudė jo paties komesas; tada Arkadijus, Honorijus, Teodosijus; tas Jonas, kuris buvo nužudytas Ravenoje; Valentinianas trečiasis, nužudytas Marso lauke, Markianas, Leonas, Majorianas, Severas, Antemijus, Olibrijus, Glicerijus, Zenonas, Nepas, tas, kuris nužudytas savo viloje prie Salonų, Augustulas, Anastazijus, Justinas ir kiti Romos imperatoriai, kuriuos praleidžiu, kad išvengčiau stiliaus išplėtimo.
Nurodyk man kurį nors iš tų, kuriuos išvardijome, – ar ganytoją prašantį, ar valdovą duodantį sutikimą rinkimuose, ir aš pasiduodu ir pripažįstu tave nugalėtoju. O jei negalėsi nurodyti, privalai prisipažinti, kad esi nugalėtas visais atžvilgiais. O tai, kad skaitoma, jog palaimintajam Grigaliui imperatorius Mauricijus davė pritarimą, ir labai nedaugeliui kitų valdovų – kitiems pakelti, tai lėmė laikų sumaištis ir baisi karų audra.
Karaliaus advokatas:
Jei meluoti reiškia kalbėti prieš savo mintį (contra mentem), tai neapgalvota mane taip įžūliai kaltinti melu, nes aš maniau sakąs ne melą, o tiesą. Tačiau sutinku ir neneigiu, kad čia esu įveiktas.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kad tai būtų dar akivaizdžiau, ir kad tau pačiam taptų aiškiau, jog pralaimėjai šio ginčo objektą, perskaityk imperatoriaus Konstantino ediktą, kuriame jis nustatė Apaštalų sosto viršenybę virš visų bažnyčių pasaulyje. Mat po to, kai jis kaip fundatorius pastatė baziliką virš palaimintojo Petro kūno, po to, kai pastatė Laterano patriarchatą palaimintojo Išganytojo garbei, jis tuojau pat imperatorišku raštu nustatė Romos Bažnyčios orumą.
Jame jis palaimintajam Silvestrui ir jo įpėdiniams pasiūlė nešioti auksinę karūną ant galvos karališku papročiu ir naudoti kitas karališkos aprangos insignijas. Tačiau palaimintasis Silvestras priėmė tuos papuošalus, kurie, jo manymu, tiko kunigiškai tarnystei, o karūną ir kitus dalykus, kurie atrodė labiau ambicingi nei mistiniai, atmetė. Jam taip pat Konstantinas amžina teise užrašė Laterano rūmus, kurie iki tol buvo karališkoji rezidencija, ir perdavė valdyti Italijos karalystę.
Štai paties karaliaus žodžiai: „Todėl manėme esant naudinga mūsų imperiją ir karalystės valdžią perkelti į rytų regionus, ir Bizantijos provincijoje, geriausioje vietoje, mūsų vardu pastatyti miestą ir ten įkurti mūsų imperiją; nes ten, kur dangaus Imperatorius įsteigė kunigų kunigaikštystę ir krikščionių religijos galvą, neteisinga, kad žemiškasis imperatorius turėtų valdžią“.
Girdėjai, kad žemiškasis imperatorius neturi valdžios Romos Bažnyčioje? Kaip tad be jo sprendimo, kuris ten neturi valdžios, neleidžiama rinkti kunigo? O jis pats pasitraukė į Konstantinopolį, kad ten viešpatautų amžinai kaip antrojoje Romoje. Gerokai vėliau imperatorius Teodosijus pradėjo statyti palaimintojo Pauliaus baziliką. Jam mirus, jo sūnus Honorijus tą baziliką užbaigė iki galo. Šie taip pat ne mažiau patvirtino Romos Bažnyčios privilegiją. Kaip tad jie galėjo pasilikti sau prerogatyvą Romos pontifiko rinkimuose, jie, kurie stengėsi Romos Bažnyčią ne sau pajungti, bet iškelti aukščiau savęs, ne įsakinėti jai, bet paklusti, ne viršyti, bet būti pavaldūs?
Karaliaus advokatas:
Visiškai sutinku ir laikau teisingu tai, ką sakai. Bet tarkime, kad dabar karališkoji didybė negali to reikalauti remdamasi senųjų valdovų papročiu. Vis dėlto tu negali paneigti, kad mano viešpaties karaliaus tėvas, palaiminto atminimo imperatorius Henrikas, tapo romėnų patricijumi, iš kurių [romėnų] jis taip pat gavo teisę visada vadovauti pontifiko rinkimams. Prie to prisideda dar svaresnis dalykas: popiežius Mikalojus šią privilegiją, kurią mano viešpats karalius jau buvo paveldėjęs iš tėvo, jam suteikė ir dar patvirtino sinodinio dekreto raštu.
Jei tad joks privatus asmuo neturi netekti savo teisės, kol išnagrinėjus bylą jam nepaskelbtas teisminis nuosprendis, kokiu pagrindu karališkoji didybė prarado šią savo orumo prerogatyvą, kurią gavo ir iš Apaštalų sosto dosnumo, ir paveldėjo iš tėvo imperatoriškos didybės teisės? Kaip, klausiu, Romos Bažnyčioje jis be teismo prarado gauto orumo vietą, nors Romos Bažnyčios neįžeidė?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Mes taip pat giname mūsų nenugalimojo karaliaus privilegiją ir karštai trokštame, kad jis ją visada turėtų pilną ir nepažeistą. Be to, Romos Bažnyčia yra karaliaus motina daug kilnesniu ir aukštesniu būdu nei jo kūno motina. Anoji pagimdė jį, kad per jos prigimtį jis sugrįžtų į dulkes; ši pagimdė, kad padarytų jį amžinai viešpataujančio Kristaus bendrapaveldėtoju.
Ir visi mes aiškiai žinome, kad karalius, nors ir puikaus būdo, vis dar yra berniukas. Tad ką blogo padarė Romos Bažnyčia, jei savo sūnui, kol jis dar buvo nepilnametis ir jam reikėjo globėjo, pati atliko globėjo pareigą ir įvykdė tą teisę, kuri priklausė jam? Kas gi nežino, kad berniukas nemoka išrinkti kunigo?
Dažnai motina įsiveržia į teisėjo tribunolą, pasikviečia liudininkus, sušaukia notarus ir per sutartis bei patvirtintus raštus visas savo turto teises perduoda sūnui. Tačiau kol jis pasiekia jaunuolio amžių ir tampa pajėgus mąstyti, ji pati viską skirsto, viską tvarko, ir taip tą paveldą, kuris jau teisiškai priklauso kitam (sūnui), valdo savo nuožiūra. Argi dėl to reikia sakyti, kad ta moteris atima iš sūnaus jam suteiktus dalykus? Priešingai, teisingiau sakyti, manau, kad ji tarnauja iš motiniško rūpesčio, nes tai, ką nepatyręs sūnus galėjo iššvaistyti ir prarasti, ji išsaugo jam tinkamai sutvarkiusi, apdairiai sulaikiusi ir protingai paskirsčiusi.
Jei kūniška motina padeda sūnui žemiškuose dalykuose, argi motina Bažnyčia neturi teikti pagalbos savo sūnui karaliui dvasinėse dovanose? Tegu tad nutyla peiktinas gudravimas, kuris smerkia tai, ką turėtų girti, ir bando apkaltinti nusikaltimu tą, kuri už geradarystes nusipelno šlovės titulo.
Prie to prisideda tai, kad kartais dėl laikų permainingumo tenka keisti bylų tvarką. Mat tuo metu, kai Romos Bažnyčia pasiskyrė sau ganytoją, piliečius į maištą buvo įžiebusi tokia didelė nesantaikos ugnis, toks didelis pavydas ir neapykanta drumstė bruzdančios liaudies širdis, kad mes jokiu būdu negalėjome laukti karališkojo maloningumo atsakymo iš tokių tolimų kraštų. Jei ganytojas nebūtų buvęs įšventintas kuo greičiau, pražūtingas kalavijas būtų įsisiautėjęs tarp žmonių, darydamas abipuses žaizdas, ir būtų įvykusios ne mažos Romos piliečių skerdynės.
Karaliaus advokatas:
Teisinkis kaip nori, įrodinėk kas patinka, bet lieka faktas: jokiu būdu neturėjo būti pakeista tai, ką popiežius suteikė, ką dekretu nustatė, ką raštu patvirtino.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kas nuostabaus, jei žmogaus, vis dar apgaubto kūno trapumu, nuostatai keičiami, kai net visagalis Dievas, kuris žino visus būsimus dalykus, pakeičia tai, ką pats nustatė? Juk iš to, ką pažada, kartais ką nors atima ar net visiškai panaikina, o kartais grasina blogiu, bet jo neįvykdo.
Karaliaus advokatas:
Tai, ką pasakei, tebūnie paaiškinta Rašto pavyzdžiais. Ką gi Dievas kada nors pažadėjo ir sumažino?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Jei nepamiršai, gali prisiminti, kad Viešpats tarė Nojui: „Mano dvasia nepasiliks žmoguje amžinai, nes jis yra kūnas, ir jo dienos bus šimtas dvidešimt metų“. Tačiau Raštas mini, kad Nojui buvo penki šimtai metų, kai Viešpats jam tai kalbėjo, o kai prasidėjo tvanas, jam jau buvo šeši šimtai metų. Tad aišku, kad dvidešimt metų iš nustatyto skaičiaus buvo atimti. Taigi gyvenimo laiką, kurį Dievas pažadėjo žmonių giminei, Jis sutrumpino, nes išaugo jų nedorybės kaltė.
Taip pat Judui per patriarcho Jokūbo lūpas Šventoji Dvasia pažadėjo sakydama: „Skeptras nebus atimtas iš Judo, nei vadas iš jo palikuonių, kol ateis Tas, kuris turi būti siųstas“. Ir vis dėlto Teisėjų laikais neskaitome, kad vyrai iš Judo giminės visada būtų vadovavę Izraeliui, nei randama, kad karaliai iš tos pačios giminės būtų laikę valdžią iki pat Kristaus atėjimo. Tad aišku, kad dažnai visagalis Dievas sumažina tai, ką pažadėjo žmogui, nes žmogus neįvykdė to, ką buvo skolingas Dievui.
Karaliaus advokatas:
Parodyk taip pat, kur Dievas pažadėjo ką nors gero ir to veiksmingai neįvykdė.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Prisimink, kad Viešpats sako Judo karaliui Jošijui: „Už tai“, sako, „kad išgirdai knygos žodžius ir tavo širdis nusigando, ir nusižeminai prieš Viešpatį, išgirdęs kalbas prieš šią vietą ir jos gyventojus, ir persiplėšei drabužius, ir verkei prieš mane – todėl aš surinksiu tave pas tavo tėvus, ir būsi surinktas į savo kapą ramybėje“. Ir vis dėlto kiek vėliau Raštas sako: „Jo dienomis faraonas Nekcho, Egipto karalius, pakilo prieš Asirijos karalių prie Eufrato upės, ir Jošijas išėjo jį pasitikti, ir pamatęs jį, buvo nužudytas Megide“.
Taip pat Zedekijui, Judo karaliui, per Jeremiją sakoma: „Klausyk Viešpaties žodžio, Zedekijau, Judo karaliau: Taip sako Viešpats tau: Tu nemirsi nuo kalavijo, bet mirsi ramybėje, ir pagal tavo tėvų, ankstesnių karalių, buvusių prieš tave, deginimus, taip degins tave ir raudos tavęs; nes aš tariau šį žodį, sako Viešpats“.
Kaip tai galėjo įvykti, kas tyrinėja istorijos eigą, niekada negalės rasti. Mat po to, kai jį sugavo Babilono karalius ir ištrėmė į Babiloniją, niekur neskaitoma, kad jis būtų išlaisvintas iš jo grandinių. Tad teisingu sprendimu Dievas kartais atima iš žmogaus gėrybes, kurias pažadėjo, kai maištingas žmogus paniekina Jo įsakymų laikymąsi.
Karaliaus advokatas:
Tęsk toliau, kaip Dievas neįvykdo to, kuo grasino.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Niekas, kas mina bažnyčios slenkstį, nežino, kad Jona, Viešpaties pasiųstas į Ninevę, sušuko sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sugriauta“. Bet kadangi tas miestas visa širdimi atsigręžė į Dievą, jis jokiu būdu nebuvo sunaikintas pagal grasinantį Viešpaties sprendimą. Nors visagalis Dievas yra ne tik tiesakalbis, bet ir pati Tiesa, ir Jo sumanymo tikslas išlieka nepažeistas, vis dėlto Jis dažnai keičia savo išorinio sprendimo tvarką pagal žmogaus – gero ar blogo – nuopelnų kokybę, kad tas, kuris pasitaiso iš nedorybės, išvengtų to, kuo Dievas teisingai grasina, o tas, kuris puola į kaltę, jokiu būdu negautų gėrybių, kurios jam žadamos.
Iš čia kyla tai, ką Jis sako per Jeremiją: „Pataisykite savo kelius ir savo darbus ir klausykite Viešpaties, savo Dievo, balso; ir Viešpats gailėsis dėl blogio, kurį kalbėjo prieš jus“. Iš čia ir tai, ką Viešpats sako Eliui per Dievo vyrą: „Kalbėdamas kalbėjau, kad tavo namai ir tavo tėvo namai tarnaus mano akivaizdoje amžinai. Bet dabar, sako Viešpats, toli tai nuo manęs; bet kas mane pagerbs, aš jį pagerbsiu, o kas mane niekina, bus niekingi“.
Karaliaus advokatas:
Teisingai ir aiškiai viską, ką pasiūlei, patvirtinai Rašto liudijimais. Bet dabar trumpam grįžk prie ankstesnių dalykų ir pagal savo pažadą duok ataskaitą dėl mano viešpaties karaliaus įžeidimo.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Toli tebūnie nuo mūsų, kad rinkdami popiežių būtume įžeidę šlovingąjį karalių, kai mus tam, kaip anksčiau minėta, privertė būtinybė, o ne grobimas. Prie to mus, nenorinčius, patraukė gresiantis pilietinio karo pavojus, o ne noras pakenkti ar sumažinti imperiją.
Karaliaus advokatas:
Tu meti argumentą apie pilietinį karą, savo gynybai iškeli gresiantį pavojų – pasakyk dar, jei nori, kad dangus griūtų, žemė atsivertų. Pridėk dar, kad jūra išdžiūtų, žemę užtvindytų tvanas. Ką man visa tai reiškia? Svarbu tai, kad, kas benutiktų, jokiu būdu neturėjote pažeisti šventojo popiežiaus sprendimo, jokiu būdu nebuvo leista sulaužyti sinodinio dekreto slėpinio. Juk kaip sako Raštas: „Geriau, kad kiltų papiktinimas, nei kad būtų apleista tiesa“. Jei palaimintieji kankiniai būtų bijoję šio karo, jie be abejonės būtų tapę šventosios tarnybos dezertyrais.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Tu žinai, kad tarp visų šventųjų kankinių Petras ir Paulius apaštalų senato viršūnėje užima pirmąją vietą.
Karaliaus advokatas:
Tai patvirtinti nereikia, o tai neigti būtų šventvagystė.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Mes turime sekti jų pėdomis, jų pavyzdį įspausti į savo veiksmus, gyventi pagal jų mokymo discipliną.
Karaliaus advokatas:
Tai aišku ir suprantama. Bet aš nežinau, kokią klastą ar apgaulę tu slepi po šiuo įžangos siūlu.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Pašalink įtarimą apie klastą, suprask tiesą! Jei bijai, kad aš tau spęsiu spąstus, klausyk Pauliaus, teisingai liudijančio apie savo bendražygį Petrą: „Prieš ateinant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgė su pagonimis; bet kai jie atėjo, jis pasitraukė ir atsiskyrė, bijodamas tų, kurie buvo iš apipjaustymo“. Matome tad Petrą ne griežtą, bet apdairų (discretum). Jis bijojo, kad žydai, pasipiktinę dėl pagonių, neatsitrauktų nuo krikščionių tikėjimo, ir kad neprarastų jam patikėtos kaimenės, jis pasekė Gerojo Ganytojo pavyzdžiu. Žydams jis tapo kaip žydas, kad laimėtų žydus. Taip Kristus pasirodė nuodėmingo kūno pavidalu, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmių; ir nors neabejojo, kad Mozės įstatymas turi būti panaikintas, vis dėlto, atsižvelgdamas į dar neišmanančius ir silpnus brolius, laikinai laikėsi įstatymo šešėlio, kad juos kada nors atvestų į tobulą tiesos pilnatvės pažinimą.
Šiuo pavyzdžiu palaimintasis Petras davė mums saiko (discretio) taisyklę, kad kartais, kur tai nedaro didelės žalos, šiek tiek nukryptume nuo tiesaus kelio, norėdami padėti silpniesiems.
Karaliaus advokatas:
Tu, kuris sakai, kad Petras kartais laikėsi žydų įstatymo, kodėl nesakai ir to, kas skaitoma tame pačiame laiške, būtent, kad Paulius jį peikė į akis? „Aš pasipriešinau jam į akis“, sako, „nes jis buvo peiktinas“. Ir jam tarė: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, kodėl verti pagonis gyventi žydiškai?“ Kodėl tad aną dalyką paminėjai, o šitą nutylėjai?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Tai, ką Petras darė iš gailestingos užuojautos, Paulius peikė dėl disciplinos mokymo. Anas darė tai dispensacijos būdu, kad pašalintų papiktinimą silpniesiems; šis peikė, kad koks nors neapdairus žmogus to nepaverstų pavyzdžiu bet kada. Iš Petro pasimokykime būti apdairūs gresiant pavojui; iš Pauliaus žodžių pasimokykime, kad ramiu metu mūsų gyvenimas nuostabiai tarnautų tiesai.
Karaliaus advokatas:
Giriu pateiktą paaiškinimą, bet kadangi pasiūlei dviejų apaštalų mokymą, nuostabu, kodėl praleidęs Paulių, pavyzdžiu pateikei tik Petrą.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Nesiblaškyk, broli, vaikiškai, tikriau sakant – neskraidyk, bet eik; pagal dalyko svarbą reikia valdyti ir kalbos eigą. Klausyk tad ir Pauliaus, rodančio mūsų akims auksinę saiko liniją, to paties dispensacinio gailestingumo autoriaus.
Kaip liudija Apaštalų darbų istorija: „Paulius keliavo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias, ir atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, tikinčios žydės sūnus, bet graiko tėvo. Šį tad, kad kalbėtume trumpai, apaštalas apipjaustė dėl žydų, tikriau sakant – bijodamas žydų, kurie buvo tuose kraštuose“. Kodėl tad jis apipjaustė tikintį žmogų, ne žydą (kuris buvo neapipjaustytas), o pagonių kilmės, jei ne tam, kad pasitarnautų saiko uolumui, idant tikintys žydai, pasipiktinę, neatsitrauktų nuo tikėjimo?
Taip pat dabar prisimenu, kad kartą pagal nazieriaus paprotį jis augino plaukus dėl įžado, o nuplaukęs į Siriją, Kenchrėjuose, nusikirpo galvą pagal Įstatymo reikalavimus. Lukas, šventosios istorijos rašytojas, dar pasakoja: „Kai atvyko į Jeruzalę“, sako, „broliai noriai mus priėmė. Kitą dieną Jokūbas ir visi vyresnieji, kurie buvo su juo, išklausę jo Evangeliją, tarė jam: ‘Matai, broli, kiek tūkstančių žydų įtikėjo Kristų, ir jie visi yra uolūs Įstatymo laikytinai. O jie girdėjo apie tave, kad tu mokai visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsimesti nuo Mozės, sakydamas, kad jie neturi apipjaustyti savo vaikų ir laikytis papročių. Kas gi dabar? Būtinai turi susirinkti minia, nes jie išgirs, kad tu atvykai. Tad daryk tai, ką tau sakome: Mes turime keturis vyrus, kurie yra padarę įžadą. Pasiimk juos, apsišvarink su jais ir apmokėk už juos, kad jie nusikirptų galvas; ir visi žinos, kad tai, ką girdėjo apie tave, yra melas, bet kad tu pats laikaisi Įstatymo’. Tada Paulius, pasiėmęs vyrus, kitą dieną apsišvarinęs su jais įėjo į šventyklą, paskelbdamas apsivalymo dienų pabaigą, kol už kiekvieną iš jų bus atnešta auka“.
Kodėl tad Paulius pagal žydų apeigas skutosi galvą, vaikščiojo basas, aukojo aukas ir, griau-damas Įstatymą, laikėsi Įstatymo įsakymų? Kodėl, klausiu, visa tai, jei ne tam, kad pašalintų papiktinimą nuo tų, kurie iš žydų tapo tikinčiaisiais? Jis prisiėmė ligos pavidalą, kad pašalintų ligas nuo ligonių. Jis laikėsi Įstatymo apeigų, apie kurias vis dėlto savo laiške sako: „Tai, kas man buvo laimėjimas, tapo nuostoliu, ir dėl Kristaus aš tai laikau mėšlu“. Jis apipjaustė žmogų, ir vis dėlto baisiai šaukia: „Sakau jums, jei leisite save apipjaustyti, Kristus jums nieko nepadės“.
Kokia, prašau, gali būti didesnė nuodėmė nei prarasti Kristų, pažeisti krikščionių religijos taisyklę, įvesti žydų įstatymo apeigas, pulti naująją Evangelijos malonę? Ir vis dėlto apaštalas Paulius išoriškai tai darė, kad dar gležnos naujo tikėjimo pradžiamokslyje esančios sielos nepatirtų papiktinimo.
Kiek matoma išorėje, Kerintas ir Ebionas neatrodo padarę nieko blogiau už Paulių. Jie, tikėdami Kristų, buvo tėvų atskirti tik dėl to, kad Įstatymo apeigas maišė su Kristaus Evangelija ir taip išpažino nauja, kad nepakeistų seno. Bet štai sakoma, kad Jokūbas ir visi vyresnieji davė Pauliui šį patarimą, vadinasi, visi mokiniai darė tai, ką darė Paulius. Vienodą nuopelną čia turi ir tas, kuris darė, ir tie, kurie patarė daryti.
Jei tad patys pasaulio kunigaikščiai, kurių įstatymams paklūsta ne tik žemės karalystės, bet ir patys dangaus aukščiai, neabejojo nusileisti saujelei tuometinių žmonių tokiame pavojingame reikale, kodėl mums, mažiems ir toli nuo jų pėdų esantiems, nebuvo leista padėti nesuskaičiuojamai Romos miesto miniai?
Bet ką mes kalbame apie apaštalus, kad jie saugojosi papiktinti silpnuosius ir naujai atsivertusius, kai ir pats jų Mokytojas ir Viešpats, kurio valdžiai paklūsta visi amžiai, mūsų sekimo pavyzdžiui saugojosi papiktinti žydus? „Simonai“, sako, „iš ko žemės karaliai ima duoklę ar mokesčius? Iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ Jam atsakius: „Iš svetimųjų“, Jėzus tarė: „Taigi vaikai laisvi. Bet kad jų nepapiktintume, nueik prie jūros, mesk meškerę, ir pirmą užkibusią žuvį paimk; atvėręs jai burną, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už mane ir už save“.
Tad kad sušvelnintum tiesos griežtumą, kad išlaikytum saiko dorybę, jei tau pavyzdžiui neužtenka Petro, pridėk kartu ir Paulių. O jei tavo įžūliam užsispyrimui neužtenka abiejų, tegu tau būna gėda savo plepumo kvailyste šokti aukščiau už Jėzų: „Nes įstatymo pabaiga – Kristus, teisingumui kiekvieno, kuris tiki“.
Mes negalime paneigti saiko (discretio) dorybės, patvirtintos tiek daug Rašto liudijimų, bet neduok Dieve, kad kuri nors dorybė būtų tokia aukšta ar išskirtinė, kad siekdami ją išlaikyti, turėtume pulti į prakeiksmo (anatemos) bedugnę. Mat jei viskas, kas mums liepiama pagal Dievo įstatymą, neabejotinai krypsta į tai, kad mus sujungtų amžina bendrystė su Kūrėju, tai jei mums atsitiktų – neduok Dieve! – nuo Jo atsiskirti per prakeiksmo nuosprendį, kokia dorybė, koks saikas, kokia, kaip sakoma, pamaldi užuojauta galėtų mums kompensuoti tokią nepalyginamą žalą? Iš tiesų, jei dorybė siekiama tik tam, kad būtų įgyta visagalio Dievo bendrystė, kokia gi bus ta dorybė, kuri mus atstumtų nuo dieviškos bendrijos?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kodėl tai sakai, aiškiau išdėstyk, nes mums tai neaišku.
Karaliaus advokatas:
Sinodinio dekreto puslapis, kurį palaimintasis popiežius [Mikalojus] nustatė su viso susirinkimo pritarimu, kuriam savo ranka pasirašė, kurį patvirtino tokia gausi ir garbinga vyskupų draugija, pagal paprotį negalėjo būti be prakeiksmo (anatemos) saito. Todėl jūs dėl užuojautos ar nuolaidžiavimo – nežinau, kaip tai vadinate – siautėjančiai miniai jokiu būdu neturėjote savęs įsipainioti į tokius neišnarpliojamus nuosprendžio tinklus. Juokinga juk gelbėti skęstantįjį iš jūros bangų sūkurio taip, kad pats gelbėtojas būtų priverstas likti po putojančių audrų sangrūdomis.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kai taip neapgalvotai kalbi, kovoji prieš mane andabatų (gladiatorių, kovojančių užrištomis akimis) būdu: jie, kovodami visada užmerktomis akimis, kitus sužeidžia, bet nežino, kaip patys apsiginti nuo žaizdų. Sakai, kad jokiu būdu neturime pulti į anatemą, net jei per tai galėtume padėti silpniems broliams. Štai sviedei kardą, bandei padaryti žaizdą, bet nepamatei, kur pačiam prisidengti skydu. Argi tau jau iškrito iš atminties tai, ką anksčiau citavau, kad palaimintasis Paulius savo laiške sako: „Jei leisite save apipjaustyti, Kristus jums nieko nepadės“? Ir vis dėlto, tai, ką taip griežtai uždraudė, jis pats įvykdė dėl brolių silpnumo meilės, kad jie nepatirtų papiktinimo.
Kokią gi didesnę ar blogesnę anatemą gali kas nors patirti, nei tą, kuriam neleidžiama, kad Kristus padėtų jo kaltės pasmerkimui? Mat kam Kristus nepadeda, tas be abejonės yra anatema; ir būti anatema yra niekas kita, kaip būti atstumtam nuo Kristaus, kuriame palaimintos visos tautos, bendrystės. Jei tad Paulius nepabūgo patirti šios anatemos dėl brolių meilės – tikriau sakant, visiškai jos išvengė – kai apipjaustė ne bet kokį žmogų, bet krikščionį mokinį, tai kur, meldžiu, tu praradai širdies akis, jei liudiji, kad nereikia daryti to, ką darė apaštalas? Juk jis pats sako: „Visa, kas parašyta, parašyta mūsų pamokymui“.
Karaliaus advokatas:
Labai tikėtina, kad kaip Paulius savo bendražygį Petrą papeikė dėl atsinaujinusio žydiško papročio uzurpacijos, taip lygiai ir save patį, po to kai apipjaustė mokinį, pasmerkė. Ir manęs niekas kitaip neįtikins, nebent tai būtų galima rasti jo paties žodžiuose.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kad tavo prote neliktų jokios abejonės dėmės, kad jokia tamsa daugiau nedrumstų tavo širdies šiuo klausimu, klausyk, ką tas pats Paulius sako romiečiams: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, tai liudija mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai liūdna ir mano širdį nuolat skauda. Aš pats norėčiau būti atskirtas (anatema) nuo Kristaus už savo brolius, kurie yra mano giminaičiai pagal kūną, kurie yra izraelitai“.
Štai Paulius, nebūdamas, kaip mes, priverstas būtinybės, savo noru ir laisva valia trokšta būti anatema už brolius; o tu man siūlai bijoti anatemos, kai matai mane ir suvaržytą neišvengiamos būtinybės, ir palinkusį iš meilės uolumo, kad nepražūtų tokia daugybė brolių?
Klausyk taip pat, ką Mozė sako melsdamas už Izraelio tautą: „Meldžiu, Viešpatie, ši tauta padarė didelę nuodėmę, pasidirbo sau aukso dievus; arba atleisk jiems šią kaltę, arba, jei to nepadarysi, ištrink mane iš savo knygos, kurią parašei“. Kas be abejonės pilnai įvyks tada, kai pasmerktiesiems teisme tars: „Eikite šalin, prakeiktieji, į amžinąją ugnį“.
Štai vienoje pusėje Paulius trokšta tapti anatema už brolius, štai kitoje pusėje Mozė prašo būti ištrintas iš Dievo knygos dėl tautos, kuriai vadovavo, meilės; o vienintelė Romos Bažnyčia, kuri gailestingumo ir meilės moko visą pasaulį ypatingai ir pagrindinai, nedrįsta išvaduoti savo sūnų, kuriuos kasdien gimdo per švento krikšto slėpinį, nuo gresiančių ir jau iš visų pusių pakeltų kalavijų?
„Prakeiktas tas žmogus“, – sako Saulis, – „kuris suvalgys duonos iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams“. Į šią anatemą, kaip skaitoma, pateko Jonatanas, bet jį nuo gresiančios mirties nuosprendžio išgelbėjo meilė, kuria jis narsiai kovojo už tautą. Ar nori girdėti, ką net apie patį Jėzų, viso palaiminimo autorių, sako tas pats apaštalas? „Kristus“, sako, „kad išpirktų mus iš įstatymo prakeiksmo, tapo prakeiksmu“.
Jei tad pats amžinojo palaiminimo autorius, norėdamas mus atrišti nuo prakeiksmo pančių, nepasibjaurėjo tapti prakeiksmu; jei visi šventieji tiek Naujajame, tiek Senajame Testamente, sekdami savo Galvos pavyzdžiu, trokšta padėti silpniems broliams pavojuose ir visiškai nebijo patirti anatemos nuosprendžio: kodėl stengiesi man primesti vieną nuodėmę ir nematai, kad mane į tai atvedė meilė (caritas), kuri uždengia daugybę nuodėmių? Kaip mane gali surišti bet kokio žmogaus nuosprendis, kai pati meilė, kuri yra Dievas, mane išlaisvina? Tegu susigėsta žmogiškos anatemos kaltintojas, kai per meilės malonę su manimi yra amžinojo palaiminimo teikėjas.
Karaliaus advokatas:
Kam besiginčijant pritrūksta pačios tiesos, tam neprotinga toliau atkakliai remtis vingrybėmis ir klasta. Juokinga ilgiau gaišti prie ilgų kalbų. Nuo anatemos pančių, kuriais maniau tave esant surištą, tu taip sumaniai išsilaisvinai, kad nieko daugiau tau negalima prikišti, nieko protingai priešpastatyti šiame skyriuje.
Vis dėlto matau man likusią medžiagą, kurią ne be pagrindo galiu tau priešgyniaudamas mesti. Jūs sakote, kad būtinybės prispirti ir tarsi suspausti trumpo laiko tarpo, jokiu būdu negalėjote laukti karališkosios didybės pritarimo renkant popiežių. Tai, be abejo, akivaizdžiai nerimta. Aišku, kad nuo to laiko, kai mirė švento atminimo popiežius Mikalojus, iki spalio kalendų, kai šis įžengė į sostą, praėjo daugiau mažiau trys mėnesiai. Pažiūrėkime tad, ar per tokį ilgą laiką, t.y. trijų mėnesių tarpą, iš karališkųjų rūmų negalėjo būti parneštas pragmatinės sankcijos raštas (apoca).
Romos Bažnyčios gynėjas:
Štai, tu verti mane viešai pasakyti tai, ką dėl pagarbos imperatoriškiesiems rūmams buvau nusprendęs nutylėti. Bet kadangi to reikalauji, tegu būna iškeltas į viešumą tas jūsų „nuostabus darbas“, negirdėtas per visus amžius. Karališkųjų rūmų vadovai, susimokę su kai kuriais Teutonų karalystės „šventais“ (kad taip pasakyčiau) vyskupais prieš Romos Bažnyčią, sušaukėte susirinkimą, kuriame popiežių pasmerkėte tarsi sinodiniu sprendimu, ir viską, kas jo buvo nustatyta, neįtikėtina drąsa išdrįsote panaikinti.
Tame sprendime – ar veikiau neteisėtame išankstiniame sprendime (preiudicio) – jūs, jei galima taip sakyti, panaikinote ir tą pačią privilegiją, kurią tas popiežius [Mikalojus II] buvo suteikęs karaliui. Mat kai jūsų sprendimu sugriaunama viskas, ką jis nustatė, kartu panaikinama ir tai, kas jo buvo suteikta karaliui. Bet toli nuo mūsų tebūnie, kad dėl kokio nors žmogaus įžūlumo karalius, kuris mūsų atžvilgiu buvo nekaltas, prarastų savo teisę. Ir tą, kurio, Dievui padedant, su visais lūkesčiais laukiame ateinant į imperatorišką didybę, mes neleisime, kad dėl svetimos kaltės jis patirtų karališkojo orumo nuostolį.
Bet kad perbėgtume visą mūsų negirdėtos nelaimės istoriją: Apaštalų sosto kardinolas presbiteris Steponas, vyras, pasižymintis tokiu dideliu rimtumu ir garbingumu, išpuoštas, kaip žinoma, tokiomis dorybėmis, pasiųstas su apaštališkais laiškais į karališkuosius rūmus, rūmų administratorių nebuvo priimtas, bet beveik penkias dienas palaimintojo Petro ir Apaštalų sosto įžeidimui išbuvo už durų. Nors jis, būdamas rimtas ir kantrus vyras, tai ištvėrė ramiai, tačiau legato pareigos, kurią vykdė, negalėjo atlikti. Taigi jis parsinešė uždarytą ir užantspauduotą patarimo slėpinį, kurio nešėjas buvo, nes rūmų pareigūnų peiktinas įžūlumas neleido jo pristatyti karaliui.
Šioje netikėtoje įžūlumo drąsoje yra tiek medžiagos diskusijai, kad ji pranoktų Demosteno iškalbą ir Cicerono gausą. Tad jei norėtume griežčiau persekioti savo įžeidimą, teisėtai galėtume teigti, kad jūs patys atėmėte iš savęs Romos Bažnyčios dovaną, nes be priežasties jai padarėte savo neteisybės įžeidimą. Juk draugystės sutartį pažeidžia tas, kuris be priežasties užgauna draugą įžeidimu. Kaip Viešpats sako žydams per Jeremiją: „Štai ateina dienos, ir aš sudarysiu su Izraelio namais ir Judo namais naują sandorą, ne pagal tą sandorą, kurią sudariau su jų tėvais, sandorą, kurią jie patys pažeidė“. Vadinasi, tas paverčia niekais geradarystės sutartį, kuris pirmas sulaužo draugystės priesaiką. Vis dėlto Romos Bažnyčia nenori pabrėžti to, ką iškentė, bet trokšta išlaikyti dovaną, kurią dosniai suteikė karališkajai viršūnei.
Karaliaus advokatas:
Tai, kad pagarbiai priskiri nekaltumą mūsų viešpačiui karaliui, darai teisingai. Bet tai, kad kaltę primeti rūmų administratoriams, atrodo neteisinga. Viskas, kas jūsų atžvilgiu buvo padaryta tokiu atveju, buvo padaryta ne mūsų pačių laisva valia, bet imperatorės motinos įsakymu.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Aš tau atsakysiu pagal tavo širdies kietumą. Sakau, kad kartais paklusti visagalio Dievo žodžiams yra nuodėmė.
Karaliaus advokatas:
Tavo teiginys sukrečia žmogaus protą, ir krikščioniškas pamaldumas negali to klausytis.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kadangi tuo taip stebiesi, pridėsiu dar ir tai: vienas dėl to, kad uoliai pakluso Dievui, visiškai pražuvo; kitas dėl to, kad atsisakė paklusti, pakilo į didesnę malonę.
Karaliaus advokatas:
Tai, ką sakai, labai neįtikėtina. Vis dėlto, jei gali patvirtinti savo žodžius pavyzdžiais, sakyk: kas kada nors pakluso Dievui ir dėl to pražuvo?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Nėra tau paslaptis, kad Judui Iskarijotui, kuris, jau priėmęs sprendimą, ruošėsi Jį išduoti, Viešpats tarė: „Ką darai, daryk greičiau“. Vėliau, kai tas išdrįso prieiti Jį pabučiuoti, pridūrė: „Drauge, ko atėjai?“, suprask: „atlik“. Bet kadangi nelaimingasis veiksmingai pakluso šiems žodžiams, jis negrįžtamai pražuvo.
Karaliaus advokatas:
Paaiškinęs šį teiginį, paaiškink ir kitą: kas paniekino visagalio Dievo paklusnumą ir dėl to nusipelnė gausesnės malonės?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Jei nori, prisimink, ką Viešpats pasakė Jeremijui: „Eik į rechabitų namus ir kalbėk jiems, ir įvesk juos į Viešpaties namus, į vieną iš iždo kambarių, ir duok jiems gerti vyno“. Ir kiek vėliau pranašas priduria: „Ir aš pastačiau prieš rechabitus pilnus indus vyno ir taures, ir tariau jiems: ‘Gerkite vyną’. Bet jie atsakė: ‘Negersime vyno, nes mūsų tėvas Jonadabas įsakė mums, sakydamas: Negersite vyno nei jūs, nei jūsų vaikai per amžius’“. Todėl vėliau Jeremijas jiems sako: „Taip sako kareivijų Viešpats Dievas: Netrūks vyro iš Jonadabo, Rechabo sūnaus, giminės, stovinčio mano akivaizdoje per visas dienas“.
Štai anas [Judas], blogai paklusdamas, įvykdęs paklusnumo pareigą, nubėgo į kilpą; šie [rechabitai], laimingai nepaklusdami, nusipelnė amžinojo Kūrėjo veido regėjimo.
Tai tinka ir tam, kas buvo pasakyta anksčiau: kai mes renkam popiežių be karaliaus sutikimo, jūs turėtumėte ne skubotai teisti tai, kas padaryta išoriškai, bet atidžiai žiūrėti, kokia dvasia ir kokia intencija tai atlikta.
Karaliaus advokatas:
Šie argumentai mums gerai žinomi ir niekada nesibaigia, nes traukiami iš [retorikos] sandėlių. Juk visada galime nusidėti atlikdami blogą veiksmą, ir kadangi intencija yra slapta, galime bėgti prie tyros sąžinės pasiteisinimo.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Ar manai, kad visada reikia teisti tik pagal daiktų ir žodžių paviršių? Kas gi pagal žodžių skambesį gali būti labiau nederama, nei kai sakoma, kad Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia išdavė Dievo ir žmonių tarpininką? Štai Kristų išdavė Judas, išdavė ir Dievas Tėvas. Argi veiksmas neatrodo panašus? Vadinasi, išdavikas yra Judas ir išdavikas yra Dievas Tėvas?
Karaliaus advokatas:
Iš kur įrodysi, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia išdavė Išganytoją?
Romos Bažnyčios gynėjas:
Klausyk apaštalo, sakančio: „Kuris nepagailėjo savo tikrojo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus“. Jam ir Saliamonas sako: „Būdamas teisus ir viską teisingai valdydamas, Tu pasmerki ir tą, kuris nenusipelnė būti nubaustas“. Kad Sūnus pats save atidavė, tas pats apaštalas sako: „Kuris mane pamilo ir atidavė už mane save patį“. O kad ir Šventoji Dvasia atidavė Sūnų, liudija Išmintis, sakydama: „Maloninga yra išminties dvasia ir neišlaisvino prakeiktojo iš jo lūpų“. Senovėje prakeiktaisiais buvo vadinami visi, kurie kabojo ant medžio. „Kristus“, kaip sako apaštalas, „kad išlaisvintų mus iš prakeiksmo, tapo prakeiksmu“. O Šventoji Dvasia neišlaisvino prakeiktojo iš savo lūpų, nes tai, ką per pranašų lūpas kalbėjo apie Kristaus kančią, ji nedraudė, bet leido viskam išsipildyti Jame be jokio sumažinimo.
Tad pagal tave, kuris sprendi ne iš širdies intencijos, bet visada iš darbo paviršiaus: jei Tėvas atidavė Sūnų, ir Jis pats save atidavė, ir dar Šventoji Dvasia – ką blogo padarė Judas? Išdavimas atliktas Tėvo, atliktas Sūnaus, taip pat ir Šventosios Dvasios, atliktas ir Judo. Vienas veiksmas atliktas daugelio, bet tą patį veiksmą reikia atskirti pagal veikėjus. Ką visagalis Dievas padarė iš meilės, tą Judas padarė iš pinigų troškimo. Ką Dievas padarė mūsų išganymo vaistui, tą anas padarė nepasotinamam godumui patenkinti. Matai tad, kad turime žiūrėti ne į tai, ką žmogus daro, bet atidžiai tirti, kokia dvasia ir valia jis tai daro.
Nes jei vertinsime tik išorinius dalykus, rasime patį Viešpatį Išganytoją ir sakius tai, ką draudžia, ir elgusis kitaip, nei liepia. „Kas“, sako, „pasakys savo broliui ‘kvailys’, bus vertas gehenos ugnies“. Ir vis dėlto Jis pats savo prisikėlimo dieną dviem, kurie apie Jį kalbėjo abejodami, tarė: „O neprotingi ir nerangios širdies tikėti“. Taip pat ant kalno mokiniams buvo sakęs: „Jei kas tave užgaus per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Tačiau kančios metu, kai vyriausiojo kunigo tarnas smogė Jam per skruostą, Jis ne tik neatsuko kito, bet dar ir pasakė: „Jei blogai pasakiau, įrodyk blogį, o jei gerai – kodėl mane muši?“
Kaip tad bus tiesa tai, ką apie Jį sako Lukas: „Jis pradėjo daryti ir mokyti“, jei to, ko mokė, pats neįvykdė? Bet be abejonės reikia suprasti, kad Jis tai įsakė dėl širdies pasiruošimo, o ne dėl darbo parodymo. Kaip gi galėjo nebūti širdimi pasiruošęs gauti smūgį į kitą skruostą Tas, kuris dėl žmonių išganymo buvo nusprendęs būti nukryžiuotas visu kūnu?
Paulius taip pat, gavęs antausį pontifiko įsakymu, tarė: „Tepamuša tave Dievas, pabalinta siena“. Tiems, kurie mažiau supranta, žodžiuose tai atrodo kaip įžeidimas, bet prasmėje tai turi pranašystės orakulo paslaptį. Mat „pabalinta siena“ yra veidmainystė, kuri po šiuo vardu rodo kunigišką orumą, bet viduje slepia purviną nedorybės bjaurumą. Tačiau tai, kas priklausė nuolankumui, jis nuostabiai išsaugojo. Kai jam buvo pasakyta: „Tu keiki vyriausiąjį kunigą?“, jis atsakė: „Nežinojau, broliai, kad jis vyriausiasis kunigas. Nes parašyta: ‘Savo tautos vadui nepiktžodžiausi’“. Čia aiškiai parodoma, su kokia ramybe jis pasakė tai, ką atrodė pasakęs supykęs.
Ko gi kito mus moko šie Rašto liudijimai, jei ne to, kad niekada neturime teisti vien pagal nuogus žodžius ar sentencijas, bet žiūrėti, kokia dvasia ir kokia proto intencija jie tariami?
Karaliaus advokatas:
Abejones, kurias iškeli, puikiai paaiškini pateikdamas pavyzdžius. Bet prašau tavęs, trumpam grįžk prie ankstesnių dalykų ir aiškiai išdėstyk, kodėl mus kaltini padarius jums skriaudą, mus, kurie paklusome karaliaus valdžiai.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Teisingai, aiškiai, tvarkingai ir nuosekliai! Po to, kai visi jūsų pusės prieštaravimai buvo paneigti ne retoriniais argumentais, ne oratorių pagražinimais, ne dialektiniais silogizmais, bet gyvos ir aiškios tiesos pagrindu – dabar atėjo eilė, kad būtų trumpai pakalbėta apie jūsų nusižengimus. Iš tiesų, popiežiaus pasmerkimas yra toks sunkus ir nepaaiškinamas, kad jį reikia palikti ne žmogiškajam, bet tik dieviškajam teismui. Mūsų karalius atleidžia tiek amžiaus silpnumas, tiek lyties trapumas (turima omenyje regentė imperatorienė Agnesė). Kaltė priskiriama ne jiems, bet, kaip ir dera, jų patarėjams. Tad, praleidus kitas nedorybes: kodėl Romai nežinant išdrįsote išrinkti atmestiną žmogų Romos pontifiku?
Karaliaus advokatas:
Rinkimus, kaip žinoma, atlikome. Bet gerokai prieš tai buvome į tai įtraukti grafo Gerardo ir kitų Romos piliečių (kaip jie vadinosi) nenuilstamu spaudimu. Taip pat netrūko ir vienuolyno, vadinamo Clivus Scauri, abato. Tad ne taip, kaip tu teigi, „Romai nežinant“, bet jai dalyvaujant ir prašant buvo atlikti Romos pontifiko rinkimai.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Tuo tu tik padedi man, kai liudiji bendravęs su Gerardu, esančiu po anatema. Kad kol kas nutylėtume apie abatą ir kitus, apie Gerardą leisk pasakyti tik tiek: jis nebuvo Bažnyčios žmogus ir jokiu būdu nepriklausė Kristaus tikintiesiems. Ta viena galva buvo po anatema ir prakeiksmu beveik visų pontifikų, kurie vadovavo Romos Bažnyčiai jo laikais. Galiausiai, prieš pat mirtį, dėl anglų kunigaikščio ir arkivyskupo [Aldredo], kuriuos jis užpuolė ir apiplėšė grįžtančius nuo palaimintojo Petro slenksčio (atimdamas turto už tūkstantį Pāvijos monetos svarų), jis pilname sinode, pirmininkaujant popiežiui Mikalojui, buvo ekskomunikuotas ir, užgesinus žvakes, pasmerktas amžina anatema.
Tegu tad šventas sinodas apsvarsto, ar teisėtai gali būti laikomas galiojančiu to žmogaus ir jo bendrininkų pasirinkimas, kuris taip baisiai ir negrįžtamai buvo nupjautas nuo Bažnyčios kūno evangeliniu ir kanoniniu pjautuvu, kad net mirties patale nebuvo sugrąžintas į krikščionybės vardą. Ir ar buvo verta, kad Romos Bažnyčia būtų tvarkoma per tą, kuris visada buvo jos kruvinas priešas, kuris ją visada žvėriškai persekiojo? Ir kaip gali tvarkyti aukščiausiąją Bažnyčią tas, kuriam neleidžiama peržengti jokios bažnyčios slenksčio?
Viešpats šaukia Izraeliui: „Anatema tavo viduje, Izraeli: negalėsi atsilaikyti prieš savo priešus, kol nebus pašalintas iš tave tas, kuris susitepė šiuo nusikaltimu“. Ir kodėl tai? Todėl, kad Achanas, Karmio sūnus, iš Jericho anatemos (karo grobio) paėmė tik du šimtus sidabro siklių, penkiasdešimties siklių aukso luitą ir raudoną apsiaustą. Ir dėl šios menkos sumos nusikaltimo autorius ne tik užmušamas akmenimis, bet ir užverčiamas akmenų krūva. Dėl to vieno žmogaus, kuris padarė tik vieną šventvagystę klasta, Izraelis turėjo žlugti prieš savo priešų veidą – kaip stovės Bažnyčia, jei bus įšventinta per vyrą, įsipainiojusį į tiek nusikaltimų? Ypač kai ji išsirinko tokį, į kurį, kaip liudija pasaulis, sutekėjo visų ydų srutos: pseudo-vyskupą, Antikristo apaštalą, Kristaus priešininką, mergaičių sielą (pražudyttoją?), bažnyčių prekeivį.
Kuris tad iš šių dviejų teisingu vertinimu atrodys labiau vertas pirmenybės: ar tas, kurį išrinko vienas vyras, pasmerktas amžino prakeiksmo anatema, ar tas, kurį vieningai pašaukė kardinolai vyskupai, kurį išrinko dvasininkija, kurio prašė liaudis – ne žemės pakraštyje, bet Romos sienose ir pačiame Apaštalų sosto prieglobstyje?
Karaliaus advokatas:
Po tiek tavo pateiktų argumentų galėtume galbūt pritarti, jei karališkajai didybei derėtų keisti kartą paskelbtą sprendimą. Kunigaikščio šlovei uždedama tarsi nepastovumo dėmė, jei bet koks jo nustatytas ediktas lengvai panaikinamas.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Kas nežino, kad Dievas yra didesnis už karalių? Ir vis dėlto Jis nesigėdija sakyti: „Gailiuosi, kad paskyriau Saulių karaliumi“, ir per Samuelį jam praneša: „Atmetė tave Viešpats, kad nebūtum karalius virš Izraelio“. Jei Dievas, kuris žinojo visą ateitį, pasiskelbė besigailintis, kodėl žmogus turėtų gėdytis pakeisti savo sprendimą į geresnį – žmogus, kuris net nežino, koks jis pats bus ateityje? Anas [Saulis] iš gero tapo blogu; šis, būtent Kadalojus, iš blogo (koks jau buvo), kasdien kaip velnias tampa vis blogesnis.
Karaliaus advokatas:
Kaip neapgalvotai kalbi, teigdamas, kad velnias gali tapti blogesnis, kai jis tikrai yra toks blogas, kad blogesnis būti nebegali.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Meluoju, jei to, ką pasiūliau, negaliu įrodyti Rašto liudijimais. Kaip liudija Izaijas, išdidusis pasaulio pradžioje sakė: „Pakilsiu virš debesų aukštybių, būsiu lygus Aukščiausiajam“. O Paulius sako: „Kuris priešinasi ir išsikelią virš visko, kas vadinama Dievu ar garbinama“. Tad kadangi anksčiau jis siekė būti lygus Dievui, pasaulio pabaigoje, tapęs dar blogesnis, jis nori iškilti tarsi aukštesnis. Iš to aiškiai matyti, kad velnias vis dar gali pulti į didesnį blogį.
Ir kadangi Diabolus (velnias) verčiamas kaip „krentantis žemyn“, o Kadalous (nuo žodžio cadere – kristi) reiškia „tautos griūtis“, tai net patys vardai puikiai sutampa tarpusavyje.
Sakyk tad, kaip šis bus pontifikas, kurį išrinko ne Romos liaudis, bet vienas žmogus su savo bendrininkais – ir tas pats ne romėnas, bet priemiestinis (suburbanus), ir ne Bažnyčios sūnus, bet prakeiktas ir anatematizuotas? Ar tavo sprendimu tas bus pontifikas, kuris pardavė savąją [bažnyčią], kad gautų Romos bažnyčią, kuris žudė romėnus kalavijo ašmenimis, kad taptų Romos pontifiku?
Sakai, kad aš neturėjau rinkti pontifiko be karaliaus sutikimo, ir kad man neturėjo būti svarbu, jog liaudis nepražūtų. Štai palaimintasis Augustinas Ipono bažnyčiai paskiriamas dar gyvam esant Valerijui; štai Ambraziejus aštuntą dieną po krikšto, gavęs visus bažnytinius laipsnius, įšventinamas vyskupu. Juose kanonų autoriteto tvarka apleidžiama tik dėl to, kad būtų pasirūpinta liaudies išganymu. O tu man sakai, kad saugodamas liaudį aš neturėjau rūpintis pačiu karaliumi, kad jam duodant sutikimą tektų vieno laiško garbė? Iš kur jis vėliau taptų Romos imperatoriumi, jei Romos liaudis būtų vienas kitą išžudęs?
Be to, tai, kad skirdama pontifiką Romos Bažnyčia neatsitraukė nuo meilės karaliui, rodo ir tai, kad, nors savo dvasininkijoje ji turėjo daugybę religingų ir išmintingų vyrų, ji išrinko ne iš savųjų, bet tą, kuris buvo karaliui artimas ir savas (Aleksandras II buvo iš Milano dvasininkijos, ne romėnas).
Karaliaus advokatas:
Kas atkakliai priešinasi tiesai, kai ji aiškiai atskleista, tas ne be pagrindo laikomas visagalio Dievo priešininku, kurio rūstybę nepataisomai užsitraukia, jei atkakliai ir išdidžiai puola tiesą, kuri yra Jis pats.
Kad aš pats padaryčiau tavo disputo epilogą: kai tarp mūsų kilo klausimas, ar Romos pontifiko rinkimai gali vykti be karaliaus pritarimo, tu, peržvelgęs istorijų katalogus, surinkai tokią gausybę Romos imperatorių ir pontifikų ir pastatei prieš mane tokį liudytojų debesį, kad tai pamatęs aš nebenorėjau prieš tave tarti nė žodžio (muttum) šiuo klausimu.
Apie anatemą, kurią nustatė popiežius Mikalojus – kur, prisipažinsiu tiesą, mūsų pusė dėjo visas pergalės viltis – tavo argumentacija taip švariai apsigynė nenugalimais Rašto liudijimais, tai palaimintųjų apaštalų, tai paties Viešpaties Išganytojo pavyzdžiais, kad mus išmokė iki tol nežinotų dalykų ir jus galingai išrišo nuo to sprendimo pančių.
Galiausiai, dėl mano viešpaties karaliaus įžeidimo, apie kurį kalbėjome ir kuris mus labiausiai kurstė prieš jus, tavo kalba taip narsiai apsigynė, kad akivaizdžiu įrodymu aiškėja: tuo, kad Romos liaudis išsirinko sau pontifiką, ji labiausiai patarnavo karališkajai didybei, ir neatėmė iš jo privilegijos, kaip buvo sakoma, bet veikiau ją sustiprino, kai į Apaštalų sosto viršūnę iškėlė kunigą ne iš Romos Bažnyčios, bet iš karališkųjų rūmų.
Galiausiai, ką pasakysime apie Parmos vyskupo [Kadalojaus] išrinkimą? Kalbėti ar tylėti? Bet pagal Raštą: „Kas gali sulaikyti pradėtą žodį?“ Ir tikrai, kur matoma nuoga tiesa, gėdinga negarbė tarnauti melo prasimanymui. Mes patys aiškiai žinome, kad Gerardas buvo anatematizuotas, ir nežinome (t.y. žinome), kad būtent jo kurstymu šis vyskupas buvo įtrauktas į šį reikalą. Tad, kad taip pasakyčiau, medis, kuris kyla iš nuodingos anatemos šaknies, privalo būti išrautas visais būdais, kol neišaugino pražūtingo vaisiaus, liudijant Tiesai, kuri sako: „Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, bus nukirstas ir įmestas į ugnį“.
Romos Bažnyčios gynėjas:
Štai, jūsų palaimintybė, garbingieji tėvai, išgirdo, kad minčių Tyrėjas suvienijo mus žodžių kovoje. Mat Jis pamatė, kad mes susikovėme ne iš pykčio, bet tarnaudami tiesos paieškos uolumui. Todėl Jis teikėsi numaldyti tarp mūsų kilusį skundą ir įkvėpti mums savo santarvę. Juk „mūsų Taika, kuri iš dviejų padarė viena“, suvienijo dviejų širdis ta pačia prasme. Dėkokime Jam, kuris pirmiau leido Petro tinklui (arba laiveliui) atsidurti pavojuje dėl vėjų sūkurio ir bangų audrų, bet štai sugrįžęs ištiesė ranką, iškėlė Petrą, įsakė vėjams ir sutramdė jūros pavojus; tuojau pat jūra, kuri kėlėsi kalnais, nuslūgsta, audros sūkurys nutyla, vėjų šėlsmas numalšinamas ir auksinis dangaus veidas nusiedrėja.
Kalbos pabaiga
Tad nuo šiol, mylimieji – tiek karališkųjų rūmų patarėjai šioje pusėje, tiek Apaštalų sosto tarnai anoje – abi pusės susivienykime šiame viename troškime, stengdamiesi, kad aukščiausioji kunigystė ir Romos imperija būtų sujungtos sąjunga. Kad žmonių giminė, kuri per šias dvi viršūnes valdoma abiejose substancijose (dvasinėje ir kūniškoje), nebūtų – neduok Dieve! – suskaldyta į partijas, kaip tai neseniai buvo padaryta per Kadalojų.
Tegul pasaulio viršūnės taip susieina į amžinos meilės vienybę, kad žemesnieji nariai dėl jų nesantaikos neatsiskirtų. Kadangi viename Dievo ir žmonių Tarpininke šie du dalykai – karalystė ir kunigystė – yra sulieti dievišku slėpiniu, taip ir šios dvi iškilios asmenybės tebūna sujungtos tokia tarpusavio vienybe, kad per tam tikrą abipusės meilės ryšį karalius būtų randamas Romos pontifike, o Romos pontifikas – karaliuje, žinoma, išsaugant popiežiui jo privilegiją, kurios niekam kitam neleidžiama savintis.
Be to, tegu jis pats (popiežius) tramdo nusikaltėlius bažnytiniu įstatymu, kai to reikalauja byla, o karalius su savo vyskupais tegul sprendžia apie sielų būklę, remdamasis šventųjų kanonų autoritetu. Anas (popiežius) kaip tėvas tegu visada vadovauja tėviška teise, o šis (karalius) kaip vienturtis ir ypatingas sūnus tegu ilsisi jo meilės glėbyje.
Juk Atalas, Azijos karalius, ir Nikomedas, Bitinijos karalius, taip mylėjo Romos respubliką, kad abu mirdami testamentu paliko Romos liaudį savo paveldėtoju. Tad kiek labiau šventosios Bažnyčios kunigaikščiai privalo sutarti tarpusavio meilėje – tie, kuriems pavesta skelbti meilę krikščionių liaudžiai, kad dėl jų santarvės, kylančios iš pamaldumo, džiūgautų visa visuotinė Bažnyčia, ir dėl abiejų dvigubo uolumo sužydėtų krikščionių religijos disciplina.
O mes, traukdami savo Žvejo laivelį iš Scilės bedugnės nasrų, kol Petro įpėdinį, panirusį dėl slystelėjusios tikėjimo pėdos, parvedame į ramius krantus, sugiedokime savo Gelbėtojui pamaldų jūreivių šūkį (celeuma):
Eilės:
Tave, Dieve, garbiname. Tave, Viešpatie, išpažįstame.
Dieviškas kerštas, o Kadalojau, tautos pražūtie,
Laukia tavęs, kad pervertų vidurį baisiu smūgiu.
Aukštybių siekdamas, seki Simoną (Magą), siekusį žvaigždžių.
Tave taip pat praris pragaro bedugnė.