Kai 1051 metais popiežiaus Leonas IX rankose gulėjo Petro Damiano „Gomoros knyga“, jis suprato, kad tyla nebegalima. Petras Damianas ką tik buvo detaliai aprašęs dvasininkijos moralinį supuvimą ir reikalavo visiško apvalymo – be jokių išimčių. Tačiau popiežius, sėdintis ant šv. Petro sosto, matė vaizdą, kurio vienuolis asketas matyti nenorėjo: jei Bažnyčia vienu ypu pašalins visus nusidėjusius kunigus, nebeliks kam laikyti Mišių. Atsakydamas į Damiano pyktį, Leonas IX išleido dekretalį (laišką) „Ad splendidum nitorem“ (liet. „Link puikaus spindesio“), kuris tapo vienu įdomiausių viduramžių diplomatijos pavyzdžių.
Šio dokumento pavadinimas skambėjo pakylėtai, lyg kvietimas į šventumą, tačiau jo turinys Damiano akyse buvo tikra dvasinė kapituliacija. Popiežius Leonas IX dokumente oficialiai pripažino, kad Petro Damiano aprašytos problemos yra tikros ir tragiškos. Jis padėkojo Damianui už jo uolumą, tačiau čia pat nubrėžė ribą, kurios šventasis niekada nepriėmė.
Sprendimas: Bausmių rūšiavimas
Pagrindinė „Ad splendidum nitorem“ žinia buvo paprasta: ne visos nuodėmės, net ir tos pačios bjauriausios, reikalauja neatidėliotino pašalinimo iš dvasininkų luomo. Popiežius pasirinko „vidurio kelią“, kurį Damianas vadino veidmainyste. Leonas IX nusprendė:
- Dvasininkai, kurie nusidėjo masturbacija ar abipusiu stimuliavimu (pirmosios dvi Damiano klasifikuotos formos), galėjo išlaikyti savo pareigas. Jiems buvo nurodyta atlikti atgailą, tačiau jų karjera Bažnyčioje nebuvo nutraukta. Popiežius rėmėsi idėja, kad žmogus yra silpnas ir nusipelno antro šanso, jei nuodėmė nėra „įsišaknijusi“.
- Tik tie, kurie praktikavo intercoitus femoralis (šlaunų kontaktą) ar analinį aktą ilgą laiką, su daugybe partnerių arba nuolatos, turėjo būti negailestingai pašalinti.
Tai buvo grynai pragmatiškas sprendimas. Leonas IX baiminosi, kad pritaikius Damiano reikalavimą – šalinti visus, kurie bent kartą nusidėjo bet kokia forma – Bažnyčia patirtų institucinę griūtį.
Susidūrimas: Radikalumas prieš nuosaikumą
Dokumentas „Ad splendidum nitorem“ istoriškai svarbus ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl to, kokią reakciją jis sukėlė. Petras Damianas, gavęs šį atsakymą, jautėsi išduotas. Jis tiesiai šviesiai rėžė popiežiui, kad toks „gailestingumas“ tik paskatins dvasininkus toliau grimzti į purvą, nes jie žinos, kad už tam tikras nuodėmes bausmės išvengs. Damianas manė, kad popiežius tiesiog „užklijavo pleistrą ant gangrenuojančios žaizdos“.
Šis dokumentas puikiai iliustruoja amžinąją dilemą: kaip išlaikyti aukštus moralinius standartus, nesugriaunant pačios struktūros? Leonas IX savo laiške bandė išgelbėti Bažnyčios „spindesį“ (nitorem), tačiau Damianas manė, kad tas spindesys yra tik kaukė, po kuria toliau slepiasi Gomoros nuodėmės.
Dokumentas surašytas Vatikane, 1051 metais. Tai buvo lūžio taškas, po kurio prasidėjo dar didesnės diskusijos apie privalomą celibatą ir dvasininkų drausmę, galutinai pakeitusios krikščionybės veidą.
Ad splendidum nitorem
LEONO IX LAIŠKAS
Kuriuo patvirtinama ši šventojo vyro knygelė. Vyskupas Leonas, Dievo tarnų tarnas, mylimam sūnui Kristuje, atsakingajam Petrui, amžinosios palaimos džiaugsmo.
Brangiausias sūnau, tavo knygelė, kurią išleidai prieš keturių rūšių kūniško užkrato netyrumą – parašyta tauriu stiliumi, bet dar tauresniu protu – akivaizdžiais įrodymais patvirtina, jog tavo minties siekis per pamaldžią kovą pasiekė spindinčios skaistybės buveinę. Tu iš tiesų sutramdei kūno barbariškumą, nes pakėlei dvasios ranką prieš geidulių bjaurastį. Tai prakeikta yda, toli atskirianti nuo dorybių Autoriaus, kuris, būdamas tyras, nepriima nieko netyro; tad Jo dalininkas negalės būti tas, kuris pasiduos purviniems viliojimams. O dvasininkai, apie kurių itin purviną gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir kartu protingai diskutavo, iš tiesų ir visiškai tikrai nepriklauso Jo paveldo daliai, nuo kurios jie patys pasitraukia dėl savo juslingų malonumų paieškų. Jei jie gyventų skaisčiai, būtų vadinami ne tik šventa Dievo šventykla, bet ir pačia šventove, kurioje sniego baltumu švytintis tas Dievo Avinėlis aukojamas, per kurį viso pasaulio bjauri liga nuplaunama. Tokie dvasininkai be abejo ne žodžių, bet darbų liudijimu išpažįsta, jog jie nėra tie, kuo dedasi esą. Mat kokiu būdu gali būti ar vadintis dvasininku tas, kuris nebijo susitepti pagal savo valią, savo ar svetimomis rankomis lytėdamas savo ar svetimas vyriškas dalis, arba prakeiktu neprotingumu paleistuvaudamas tarp šlaunų ar į užpakalį?
Apie tokius asmenis, kadangi tu parašei tai, kas tau atrodė, vedamas švento įniršio, dera, kaip tu trokšti, kad mes pasitelktume savo apaštališką autoritetą, jog pašalintume skaitytojams bet kokią abejonę; ir tebūna visiems tikra, jog mūsų teismui patiko visa tai, ką ši knygelė, tarsi vanduo priešpastatytas velniškai ugniai, savyje turi. Todėl, kad purvino geidulio nebaudžiama savivalė neišplistų, būtina ją sutramdyti tinkamu apaštališko griežtumo pasmerkimu, tačiau kartu šiame griežtume palikti vietos išbandymui.
Štai visi tie, kurie susitepė bet kuria iš keturių minėtų rūšių bjaurastimi, atsižvelgus į teisingumo sprendimą, tiek pagal šventuosius kanonus, tiek pagal mūsų teismą yra pašalinami iš visų neblaškytos Bažnyčios laipsnių. Tačiau mes, elgdamiesi žmoniškiau, tiems, kurie išliejo sėklą savo rankomis arba tarpusavyje, arba netgi tiems, kurie tai padarė tarp šlaunų – jei tai nebuvo daroma ilgai ir ne su daugeliu asmenų, jei jie pažabojo geismą ir tinkama atgaila išpirko gėdingus nusikaltimus – pasitikėdami Dievo gailestingumu, norime ir netgi įsakome būti priimtiems į tuos pačius laipsnius, kuriuose jie buvo būdami nuodėmėje, bet joje nepasilikdami. Kitiems viltis susigrąžinti savo luomą atimama: tiems, kurie ilgą laiką vieni su savimi ar su kitais, arba su daugeliu asmenų, nors ir trumpai, susitepė bet kuria iš dviejų tavo aprašytų bjaurasčių rūšių, arba – kas baisu pasakyti ir girdėti – nupuolė į užpakalį.
Prieš šį mūsų apaštališką dekretą, jei kas drįstų teisti ar puldinėti, težino, jog rizikuoja savo paties luomu. Mat tas, kuris nebaudžia ydos, bet pataikauja tam, kuris dėl ydos miršta, pats pelnytai pripažįstamas kaltu dėl mirties. Tačiau, o brangiausias sūnau, neapsakomai džiaugiuosi, nes savo gyvenimo pavyzdžiu mokei visko, ką dėstei oratorystės menų galia. Juk svarbiau mokyti darbu nei žodžiu. Todėl, Dievui padedant, gausi pergalės palmę ir su Dievu bei Mergelės Sūnumi džiaugsies dangiškoje buveinėje, sukaupęs tiek atlygių, kiek tavo dėka iš velnio pinklių išrautų sielų bus tave apsupusios ir tam tikra prasme karūnavusios.
Damiano kaltinimai
Petras Damianas savo raštą popiežiui Leonui IX pradeda ne nuo mandagybių, o nuo diagnozės, kurią vadina mirtina. Toliau pateikiamos citatos iš Gomoros knyga.
Apie plintantį „vėžį“ dvasininkijoje
Damianas dvasininkų nuodėmes lygina su nevaldoma liga ir laukiniu žvėrimi:
„Nuodėmė prieš gamtą lyg vėžys šliaužia taip, kad pasiekia net šventų vyrų luomą; ir tarsi kruvina pabaisa Kristaus kaimenėje ji siautėja su tokia laisvės drąsa, jog daugeliui būtų buvę kur kas sveikiau būti prispaustiems pasaulietinės tarnystės jungo, nei po religijos priedanga būti taip laisvai atiduotiems geležinei velniškos tironijos valdžiai.“
Apie keturias nuodėmės pakopas (nuo 1 skyriaus)
Jis kaltina dvasininkus sukūrus „laiptinę“ sistemą, vedančią į pragarą:
„Šiuos nuopuolio laipsnius sugalvojo meistriška velnio machinacija: kuo aukščiau jais lipama, tuo lengviau nelaiminga siela nugrimzta į pragarų bedugnės gelmes. […] Vieni susitepa patys su savimi, kiti kitų rankomis, dar kiti tarp šlaunų, o galiausiai kiti atlikdami pilną aktą prieš gamtą.“
Apie hierarchų „bedievišką užuojautą“ (nuo 2 skyriaus)
Damianas itin aštriai puola vyskupus ir popiežių, kurie bijo taikyti griežtas bausmes:
„Ši neabejotinai bedieviška užuojauta (impia pietas) ne nupjauna žaizdą, bet suteikia peno jai augti; ji neuždraudžia atliekamo neteisėto akto kartėlio, bet veikiau suteikia laisvę jį vykdyti. […] Kol dvasininkas nėra smūgiu sumušamas ten, kur jam skaudžiausia, jis minkštai guli tame purviname bjaurasties liūne, į kurį kartą nupuolė.“
Apie neteisėtą dvasininkų buvimą pareigose (nuo 3 skyriaus)
Jis teigia, kad nusidėję dvasininkai tiesiog uzurpuoja savo vietas:
„Mums atrodo visiškai absurdiška, kad tie, kurie yra įpratę teptis šiuo pūlingu užkratu, drįstų būti keliami į dvasininkų luomą arba liktų savo laipsnyje, jei jau yra pakelti. […] Argi gali būti dvasininku ar juo vadintis tas, kuris nebijo susitepti pagal savo valią, savo ar svetimomis rankomis lytėdamas savo ar svetimas vyriškas dalis?“
Kaltinimas popiežiui dėl „naudingų asmenų“ saugojimo (nuo 4 skyriaus)
Damianas atmeta argumentą, kad trūkstant kunigų galima palikti nusidėjėlius:
„Argi tas, kuris nustūmė į šalį Dievo įstatymą nupuldamas į nusikaltimą, nebebijos jo niekinti ir kildamas į bažnytinio orumo pareigas? […] Jei išsilavinęs vyras sujaukia bažnytinės disciplinos tvarką, būtų keista, jei jos laikytųsi neišmanėlis. […] Jis turi būti teisiamas ne tik todėl, kad nusidėjo, bet ir todėl, kad savo begėdiškos drąsos pavyzdžiu pakvietė kitus rungtyniauti darant nuodėmę.“