Vienuoliktajame amžiuje, kai krikščioniškoji Europa bandė nusikratyti feodalinio chaoso, Italijos kalnų vienuolynuose brendo tekstas, kuris amžiams liko vienu nepatogiausių dokumentų Bažnyčios archyvuose. Apie 1049–1051 metus Fonte Avelanos prioras Petras Damianas (Petrus Damianus), vėliau pripažintas šventuoju, parašė veikalą „Gomoros knyga“ (Liber Gomorrhianus). Tai nebuvo sausas teologinis pamąstymas, o tiesioginis, įniršio pilnas puolimas prieš dvasininkijos seksualinį nuosmukį, kurį autorius matė savo akimis.
Damianas fiksavo, kad dvasininkų celibatas tapo tik tuščia deklaracija, po kuria slypėjo plintanti savivalia. Jis matė dvasininkus, kurie ne tik laužė skaistybės įžadus su moterimis, bet ir sukūrė paralelinę seksualinę kultūrą pačių bažnyčių ir vienuolynų viduje. Norėdamas sukrėsti tuometinį popiežių Leoną IX, Damianas savo tekste pasitelkė itin griežtą gradaciją, suskirstydamas dvasininkų lytinius nusižengimus į keturias nešvankumo formas (quatuor species). Jis tikėjo, kad kiekviena forma yra žingsnis giliau į moralinę pražūtį, o pati Bažnyčia dėl jų pamažu virsta naująja Sodoma.
Damianas šiame procese išskyrė keturias specifines pakopas:
- Masturbacija (Manustupratio): Tai pirmoji pakopa, kurią Damianas laikė dvasinio egoizmo pradžia. Nors ji atliekama vienatvėje, autoriui tai buvo ženklas, kad dvasininkas nebemoka valdyti savo kūno ir išduoda Dievui duotą pažadą.
- Abipusis lytinis stimuliavimas (Mutua Confrictio): Antrasis laiptas pasiekiamas tada, kai nuodėmė tampa kolektyvine. Damianas aprašė atvejus, kai du dvasininkai stimuliuoja vienas kitą rankomis. Jam tai buvo sąmokslo pradžia – kai nuodėmė tampa paslaptimi, kurią dvasininkai saugo vienas kitą dangstydami.
- Lytinis aktas tarp šlaunų (Intercoitus femoralis): Ši trečioji forma autoriui kėlė didžiausią pasibjaurėjimą dėl savo veidmainystės. Tai trintis tarp kito asmens šlaunų, kuria siekiama pasitenkinimo, tačiau bandoma išlaikyti apgaulingą „nekaltumo“ iliuziją, nesvengiant galutinio skverbimosi. Damianas tai laikė sąmoningu Dievo apgaudinėjimu.
- Analinis lytinis aktas (Invasio analis): Ketvirtoji ir pati sunkiausia forma, kurią Damianas tiesiogiai lygino su Biblijos Gomoros gyventojų nusikaltimais. Jo teigimu, dvasininkas, pasiekęs šią stadiją, visiškai praranda bet kokį dvasinį autoritetą ir privalo būti nedelsiant nušalintas nuo tarnystės.
Ši klasifikacija nebuvo tik teorinė mankšta. Damianas siekė įrodyti, kad dvasininkija yra apraizgyta nuodėmių tinklo, kur dvasininkai patys išpažįsta nuodėmes savo partneriams, gauna netikrą išrišimą ir vėl eina prie altoriaus aukoti Mišių. Jis reikalavo, kad bet kuris asmuo, praktikavęs bent vieną iš šių keturių formų, būtų pašalintas iš dvasininkų luomo visam laikui.
Tačiau Popiežius Leonas IX, gavęs šią knygą, susidūrė su politine realybe. Savo atsakomajame laiške „Ad splendidum nitorem“ jis pripažino, kad Damiano diagnozė teisinga, tačiau nusprendė elgtis kur kas nuosaikiau. Popiežius nustatė, kad tik tie dvasininkai, kurie nuolatos praktikavo trečiąją ir ketvirtąją formas, turi būti nušalinti. Tie, kurie nusidėjo tik masturbacija ar stimuliavimu, po atgailos galėjo likti tarnystėje. Petras Damianas šį sprendimą priėmė kaip asmeninį įžeidimą ir dvasinę išdavystę, teigdamas, kad popiežius „gydo mirtiną žaizdą per silpnu vaistu“. Šis konfliktas tarp Vatikano pragmatizmo ir Petro Damiano radikalaus asketizmo iki šiol išlieka viena ryškiausių Bažnyčios istorijos akimirkų.