Novum Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Naujasis Testamentas, antrąją ir baigiamąją Šventojo Rašto dalį. Šis terminas kyla iš Vulgatos tradicijos, kurioje šv. Jeronimas IV–V a. suvienodino ir išvertė krikščioniškus tekstus į lotynų kalbą. Novum Testamentum liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, taip pat pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą ir jų supratimą apie Naująją Sandorą, kurią Dievas sudarė per Kristų.
Naujasis Testamentas buvo parašytas I amžiuje po Kristaus, kai apaštalai ir jų mokiniai užrašė Evangelijas, Apaštalų darbus, laiškus ir Apreiškimą Jonui. Šie tekstai atsirado gyvos bendruomenės aplinkoje, kurioje krikščionys skelbė Evangeliją, aiškino tikėjimą ir liudijo Kristaus prisikėlimą. Todėl Novum Testamentum yra ne tik istorinis dokumentas, bet ir teologinis liudijimas apie naują Dievo ir žmonijos santykį.
Naująjį Testamentą sudaro keturios Evangelijos, pasakojančios apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą, Apaštalų darbai, kuriuose aprašomas Bažnyčios gimimas, apaštalų laiškai, aiškinantys tikėjimo tiesas ir krikščionišką gyvenimą, ir Apreiškimas Jonui, perteikiantis simbolinę viziją apie galutinę Dievo pergalę. Šie tekstai sudaro vieningą Naujosios Sandoros liudijimą, kuriame Senasis Testamentas suprantamas kaip Kristaus atėjimo paruošimas, o Naujasis – kaip jo išsipildymas.
Teologiškai Novum Testamentum yra neatsiejamas nuo Vetus Testamentum. Abu kartu sudaro Biblia Sacra – Šventąjį Raštą, o jų santykis nėra priešprieša, bet tęstinumas. Senasis Testamentas rodo Dievo veikimą istorijoje ir pažadus, o Naujasis Testamentas atskleidžia jų pilnatvę Kristuje. Todėl Novum Testamentum yra pagrindinis krikščioniško tikėjimo šaltinis, formuojantis liturgiją, mokymą, moralę ir dvasinį gyvenimą.
Naujasis Testamentas iki šiol išlieka gyvu Bažnyčios tekstu: jis skaitomas liturgijoje, aiškinamas teologijoje, cituojamas maldose ir kasdienybėje. Novum Testamentum liudija ne tik istorinius įvykius, bet ir tikėjimo patirtį, kuri nuo pirmųjų amžių iki šiandien formuoja krikščionišką pasaulėžiūrą ir bendruomenės gyvenimą.
Biblia Sacra reiškia visą Šventąjį Raštą, sudarytą iš dviejų didžiųjų dalių. Vetus Testamentum yra Senasis Testamentas, apimantis Izraelio tautos istoriją, Įstatymą, pranašystes ir išminties literatūrą. Novum Testamentum – tai Naujasis Testamentas, liudijantis Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą ir pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą. Visi trys terminai kyla iš Vulgatos tradicijos ir iki šiol vartojami biblinėje literatūroje bei akademiniuose tekstuose.