Religijos visada buvo žmogaus bandymas suprasti save, pasaulį ir tai, kas yra aukščiau už jį. Nors jų formos, ritualai ir pasakojimai skiriasi, kiekviena religija iš esmės bando atsakyti į tuos pačius klausimus: kas yra žmogus, kas yra tikrovė, kas yra gėris ir kaip gyventi taip, kad gyvenimas būtų prasmingas. Skirtingos tradicijos siūlo skirtingus kelius — vienos akcentuoja savikontrolę, kitos atjautą, dar kitos teisingumą, paklusnumą ar harmoniją su pasauliu. Tačiau visos jos, nepaisant skirtumų, yra žmogaus dvasinės patirties žemėlapiai, padedantys orientuotis gyvenimo sudėtingume.
Svarbu suprasti, kad kiekviena religija turi savo niuansų, istorinių sluoksnių ir vidinių mokyklų, todėl vienas sakinys gali atskleisti tik pagrindinę kryptį, bet ne visą gilumą. Vis dėlto tokia santrauka leidžia pamatyti, kokią esminę žinutę kiekviena tradicija perduoda žmogui: ką ji laiko svarbiausia, kas, jos manymu, išlaisvina, gydo ar veda į pilnatvę. Žemiau pateiktas sąrašas nėra bandymas suvienodinti religijas, bet veikiau būdas parodyti, kokią branduolinę išmintį jos siūlo — tarsi trumpą jų širdies plakimą, iš kurio galima pradėti gilesnį pažinimą.
1. Hinduizmas Žmogus tampa laisvas tada, kai išmoksta valdyti savo troškimus, o ne būti jų valdomas. Hinduizmas moko, kad žmogaus siela (atman) yra viena su aukščiausia tikrove (Brahman), tačiau tai uždengia troškimai, prisirišimai ir neišmanymas. Laisvė (mokša) pasiekiama per savidiscipliną, meditaciją, pareigą ir vidinį apsivalymą, kol žmogus suvokia savo tikrąją prigimtį.
2. Budizmas Kančia baigiasi tada, kai žmogus paleidžia prisirišimus ir mato pasaulį tokį, koks jis yra. Budizmas teigia, kad visos kančios kyla iš troškimo, prisirišimo ir klaidingo „aš“ suvokimo. Išmintis, meditacija ir moralinis gyvenimas veda į nušvitimą — būseną, kurioje žmogus išsilaisvina iš kančios rato.
3. Džainizmas Tikra laisvė pasiekiama per visišką neprievartą ir visišką savikontrolę. Džainai tiki, kad kiekviena gyva būtybė turi sielą, todėl prievarta bet kam teršia žmogaus karmą. Laisvė pasiekiama per asketizmą, savidiscipliną, tiesą ir visišką nekenkimą.
4. Sikhizmas Gyvenk teisingai, dirbk sąžiningai ir dalinkis su kitais, matydamas Dievą kiekviename žmoguje. Sikhizmas pabrėžia vieno Dievo buvimą ir žmogaus pareigą gyventi dorai, be egoizmo. Tikėjimas, darbas ir tarnystė kitiems yra kelias į dvasinę laisvę.
5. Judaizmas Gyvenimo prasmė yra gyventi pagal Dievo įstatymą ir kurti teisingą, šventą bendruomenę. Judaizmas akcentuoja sandorą tarp Dievo ir žmonių, kurioje žmogus pašauktas vykdyti teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Tikėjimas išreiškiamas per veiksmą, o ne vien per žodžius.
6. Krikščionybė Meilė ir atleidimas keičia žmogų iš vidaus ir atveria kelią į tikrą gyvenimą. Krikščionybė moko, kad Dievas yra meilė, o žmogus pašauktas mylėti net priešus. Tikėjimas Kristumi atveria kelią į vidinį atsinaujinimą ir amžiną gyvenimą.
7. Islamas Tikrasis žmogaus kilnumas atsiskleidžia paklūstant Dievui ir gyvenant teisingai, sąžiningai ir nuolankiai. Islamas pabrėžia visišką atsidavimą Dievui (Allah) ir gyvenimą pagal Jo valią. Maldos, pasninkas, išmaldos davimas ir teisingumas formuoja žmogų, kuris gyvena taikoje su savimi ir pasauliu.
8. Sufizmas Dievas atrandamas ne taisyklėse, o širdies viduje, per meilę ir vidinį apsivalymą. Sufizmas yra islamiškas mistinis kelias, kuriame svarbiausia — vidinė patirtis, meilė Dievui ir ego ištirpimas. Tikrasis pažinimas ateina per širdies nuolankumą ir dvasinę praktiką.
9. Taoizmas Gyvenk harmoningai su Dao — natūralia pasaulio tėkme — ir viskas stos į savo vietas be prievartos. Taoizmas moko, kad pasaulis turi natūralią tvarką, kurios nereikia valdyti ar keisti. Išmintis yra veikti be prievartos (wu wei), būti lankstiems ir gyventi paprastai.
10. Konfucianizmas Žmogus tampa kilnus ugdydamas dorybes, gerbdamas tvarką ir kurdamas harmoningus santykius. Konfucianizmas pabrėžia moralinį ugdymą, pareigą šeimai, pagarbą tradicijai ir socialinę atsakomybę. Tikrasis žmogaus kilnumas atsiskleidžia per teisingą elgesį.
11. Šintoizmas Gyvenimo pilnatvė gimsta iš pagarbaus santykio su gamta, protėviais ir švaria širdimi. Šintoizmas mato dieviškumą gamtoje ir protėviuose, o žmogaus pareiga — išlaikyti švarą, harmoniją ir pagarbą. Tai religija, kurioje svarbiausia — ryšys su pasaulio gyvybine jėga (kami).
12. Zoroastrizmas Geras gyvenimas yra nuolatinis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, renkantis tiesą, šviesą ir teisingumą. Zoroastrizmas moko, kad pasaulis yra moralinė kova, o žmogus turi aktyviai rinktis gėrį. Teisingi darbai, geros mintys ir geri žodžiai kuria šviesos pasaulį.
13. Senovės graikų religija Gyvenk taip, kad pagerbtum dievus, likimą ir savo paties dorybes. Graikai tikėjo, kad žmogus turi derinti savo veiksmus su dievų valia ir likimu, bet kartu ugdyti drąsą, išmintį ir saiką. Dorybė buvo kelias į harmoniją.
14. Senovės Egipto religija Gyvenimo tikslas — išlaikyti kosminę tvarką (Maat) savo veiksmais ir širdimi. Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi palaikyti pasaulio tvarką per teisingumą, tiesą ir moralinį gyvenimą. Po mirties širdis sveriama prieš Maat plunksną.
15. Bahaizmas Žmonija yra viena šeima, o tikrasis tikėjimas reiškia vienybę, taiką ir visų žmonių lygybę. Bahaizmas moko, kad visi pranašai atėjo iš to paties Dievo, o žmonijos ateitis — vieninga, teisinga ir harmoningai bendradarbiaujanti civilizacija.
16. Stoicizmas Laisvė ateina tada, kai žmogus valdo savo reakcijas, o ne pasaulį. Stoikai teigia, kad žmogus negali valdyti išorinių įvykių, bet gali valdyti savo mintis ir požiūrį. Dorybė, ramybė ir savitvarda yra kelias į tikrą vidinę laisvę.
Žvelgiant į skirtingas religines ir filosofines tradicijas, aiškėja vienas dalykas: jos kalba skirtingomis kalbomis, bet sprendžia tą pačią problemą. Žmogus visada susiduria su kančia, baime, netikrumu, troškimais ir mirties faktu. Religijos nėra vien tikėjimų rinkiniai. Tai ilgų civilizacijų patirties kondensatas, bandymas išmokti gyventi pasaulyje, kuris dažnai atrodo didesnis, stipresnis ir abejingesnis už patį žmogų. Vienur pabrėžiama vidinė drausmė, kitur meilė, pareiga, harmonija ar sąmoningumas, tačiau visur slypi pastanga peržengti instinktyvų gyvenimą ir tapti sąmoningesne būtybe.
Todėl religijas galima suvokti ne kaip konkuruojančias tiesas, o kaip skirtingus žemėlapius, vedančius per tą pačią egzistencinę teritoriją. Kiekviena tradicija akcentuoja tam tikrą žmogaus patirties kampą ir jį išplečia iki pilno pasaulėvaizdžio. Vienos kalba apie kosminę tvarką, kitos apie moralinę atsakomybę, dar kitos apie vidinę tylą ar tarnystę. Žmogui lieka ne pasirinkti „teisingą“ religiją kaip prekę, o suprasti, kokią tiesos dalį ji bando išryškinti. Tokiu požiūriu religijos tampa ne ginčo objektu, o veidrodžiais, kuriuose skirtingais kampais atsispindi tas pats klausimas: kaip gyventi taip, kad gyvenimas nebūtų tuščias.