Kiekviena diena man prasideda Tavim
Ir kiekvienas vakaras Tavim užgęsta.
Kiekviena aušra man pražysta su malda
Ir garbės giesmėj žara vakarė skęsta.
Toj maldoj sutilps mano visas ilgesys
Ir giesmėj graudžioj
mano meilė nenurims,
Kol aš matau kiekvieną aušrą
Ir žinau, kad Tau dėkoti
yra laimė, laimė.
Tik skaisti šviesa
man neleidžia pasiklyst,
Tik tvirta ranka neleidžia man suklupti.
Ir apakt kely man neduoda žiburys,
Ir mylėt kiekvieną žmogų išmokina.
Giesmė „Kiekviena diena“, kurios muziką ir žodžius sukūrė Laima Gimbutienė, išreiškia giliai asmenišką tikinčiojo santykį su Dievu, kuris yra kiekvienos dienos pradžia ir pabaiga. Kiekviena aušra pradedama su malda, o vakaras baigiasi šlovinimo giesme. Giesmėje atsispindi žmogaus ilgesys ir meilė Dievui, kurie nuolat lydi jo maldas ir giesmes. Tikintysis pripažįsta, kad Dievo šviesa padeda nepasiklysti gyvenimo kelyje, Jo stipri ranka saugo nuo suklupimo, o Dievo duotas švyturys leidžia išvengti aklumo ir moko mylėti kiekvieną žmogų. Tai maldos ir šlovinimo giesmė, kupina dėkingumo ir pasitikėjimo Dievo vedimu.
Įdomu tai, kad toks nuolatinis dėkojimas, apie kurį kalbama tekste, yra tarsi dvasinis kvėpavimas. Senovės vienuoliai mokė, jog malda neturi būti tik atskiras veiksmas, o tapatinama su įkvėpimu ir iškvėpimu. Kai giesmėje minima tvirta ranka, tai primena biblinį įvaizdį apie Ganytoją, kuris neša savo avis per pavojingus kalnus. Tai nėra tik abstrakcija, o tikras pasitikėjimas, kad net tada, kai jaučiamės silpni, esame laikomi. Meilė kiekvienam žmogui, apie kurią dainuojama, yra aukščiausias krikščionybės egzaminas. Tai reiškia, kad Dievo šviesa mumyse tampa matoma kitiems per mūsų gerumą. Tokia giesmė tampa tiltu tarp kasdienybės rūpesčių ir amžinybės ramybės, padedančia išlaikyti vidinę pusiausvyrą net audringiausiomis akimirkomis.