Šintoizmas (jap. 神道 shintō, angl. Shinto) yra seniausia ir pagrindinė Japonijos religija, glaudžiai susijusi su šalies kultūra, istorija ir tradicijomis. Žodis „šintoizmas“ kilęs iš japonų kalbos žodžio shintō, kuris pažodžiui reiškia „dieviškųjų dvasių kelias“. Šintoizmas neturi vieno įkūrėjo, šventosios knygos ar griežtai apibrėžtos doktrinos, tačiau jis grindžiamas tikėjimu į daugybę dievybių ir dvasių, vadinamų kami (jap. 神 kami, angl. spirits, deities). Ši religija formavosi per tūkstantmečius, natūraliai įsiliedama į Japonijos visuomenės gyvenimą ir tapdama neatsiejama jos tapatybės dalimi.
Kami yra esminis šintoizmo elementas. Šis terminas apima labai platų reiškinių spektrą: nuo gamtos objektų, tokių kaip kalnai, upės, medžiai ar akmenys, iki protėvių dvasių ir istorinių asmenybių, kurių gyvenimas buvo laikomas ypatingu ar įkvepiančiu. Kami nėra suvokiami kaip visagaliai dievai vakarietiška prasme – tai veikiau dvasinės būtybės ar jėgos, kurios įkūnija gamtos grožį, galią ir harmoniją. Šintoistai tiki, kad kami gali dovanoti apsaugą, sėkmę, sveikatą ar gerovę, todėl juos garbina įvairiais ritualais ir aukomis.
Šintoistinės šventovės, vadinamos jinja, yra vietos, kuriose gyvena arba yra garbinami kami. Šventovės gali būti didžiulės, nacionalinės reikšmės, tokios kaip Ise šventovė, arba mažos, vietinės, įkurtos kaimuose, miestuose ar net namų kiemuose. Šventovės paprastai pasižymi tradicine architektūra: torii vartais, kurie žymi perėjimą iš kasdienio pasaulio į sakralųjį, valymo baseinu (temizuya), pagrindiniu pastatu (honden), kuriame saugomas kami simbolis, ir erdve maldoms bei aukoms. Šintoistai lanko šventoves ypatingomis progomis – per Naujųjų metų šventę (Hatsumōde), vestuves, vaiko gimimą, brandos ceremonijas ar svarbius gyvenimo įvykius.
Ritualai ir šventės yra neatsiejama šintoizmo dalis. Vienas iš pagrindinių ritualų yra apsivalymas (harai arba misogi), kuris atliekamas siekiant išvalyti kūną ir sielą nuo nešvarumų, nelaimių ar blogų energijų. Apsivalymas gali būti simbolinis – rankų ir burnos praskalavimas šventovėje – arba sudėtingesnis, pavyzdžiui, apsiplovimas tekančiu vandeniu gamtoje. Šintoizme didelis dėmesys skiriamas harmonijai su gamta, todėl daugelis švenčių (matsuri) yra susijusios su sezoniniais ciklais: pavasario sodinimu, vasaros derliaus augimu, rudens nuėmimu ar žiemos ramybės laikotarpiu. Matsuri metu vyksta procesijos, šokiai, muzika, aukojimai ir bendruomeniniai renginiai, kurie stiprina socialinius ryšius.
Šintoizmas taip pat pabrėžia protėvių garbinimą. Japonų šeimose dažnai yra namų altoriai (kamidana), kuriuose laikomi šventovės talismanai, ir protėvių altoriai (butsudan), kuriuose pagerbiami mirusieji. Nors butsudan tradiciškai siejamas su budizmu, šintoizmas ir budizmas Japonijoje ilgą laiką egzistavo kartu, todėl daugelis šeimų natūraliai jungia abiejų religijų elementus. Šintoizmas orientuotas į gyvenimą, gamtą ir šventes, o budizmas – į mirtį, pomirtinį pasaulį ir meditaciją, todėl šios dvi tradicijos papildo viena kitą.
Šintoizmo lankstumas yra viena iš jo išskirtinių savybių. Jis neturi dogmų, kurios draustų tikintiesiems praktikuoti kitas religijas, todėl daug japonų save laiko tiek šintoistais, tiek budistais. Šintoistinės ceremonijos dažnai lydimos budistinių apeigų: pavyzdžiui, vestuvės dažniausiai vyksta šintoistinėse šventovėse, o laidotuvės – budistinėse šventyklose. Ši religijų dermė atspindi Japonijos kultūrai būdingą harmonijos, lankstumo ir praktinio požiūrio į dvasingumą principą.
Šintoizmas taip pat turėjo didelę įtaką Japonijos menui, literatūrai ir architektūrai. Tradiciniai japonų sodai, kuriuose pabrėžiama natūrali gamtos forma, yra tiesiogiai susiję su šintoistine pasaulėžiūra. Nemažai literatūros kūrinių, ypač senųjų kronikų, tokių kaip Kojiki ir Nihon Shoki, aprašo kami kilmę, pasaulio sukūrimą ir Japonijos imperatoriškosios giminės dieviškąją prigimtį. Šios kronikos nėra šventosios knygos, tačiau jos padėjo suformuoti šintoizmo mitologinį pagrindą.
Šiuolaikinėje Japonijoje šintoizmas išlieka svarbus, nors daug žmonių jo nelaiko „religija“ vakarietiška prasme. Daugeliui japonų šintoizmas yra tradicija, kultūrinė praktika ir gyvenimo būdas. Šventovių lankymas, talismanų (omamori) pirkimas, norų lentelių (ema) kabinimas ar dalyvavimas matsuri yra įprastos kasdienybės dalys. Šintoizmas taip pat prisitaikė prie modernybės: šventovėse galima įsigyti talismanų automobiliams, elektronikai ar net egzaminams, o kai kurios šventovės turi internetines paslaugas.
Tačiau šintoizmas susiduria ir su iššūkiais. Urbanizacija mažina ryšį su gamta, kuris yra esminė šintoizmo dalis. Jaunesnės kartos rečiau dalyvauja tradicinėse ceremonijose, o kai kurios mažos šventovės nyksta dėl gyventojų mažėjimo regionuose. Kita vertus, didžiosios šventovės, tokios kaip Meidži, Ise ar Fushimi Inari, išlieka svarbiais kultūriniais centrais, pritraukiančiais tiek vietinius, tiek užsienio lankytojus.
Šintoizmas yra religija, kuri pabrėžia harmoniją, paprastumą, pagarbą gamtai ir tradicijoms. Jis nesiekia kontroliuoti tikinčiųjų gyvenimo, bet skatina gyventi taip, kad būtų išlaikytas balansas tarp žmogaus, gamtos ir dvasių pasaulio. Dėl šios priežasties šintoizmas išliko gyvybingas ir aktualus net modernioje, technologijų kupinoje Japonijoje.
Šintoizmas turėjo didelę įtaką Japonijos kultūrai, menui, architektūrai ir kasdieniam gyvenimui, todėl išliko esminiu japonų tapatybės elementu.
Svarbiausi su šintoizmu susiję asmenys
- Amaterasu (mitologinė dievybė, laikoma Japonijos imperatorių protėve) — saulės deivė, centrinė šintoizmo figūra, iš kurios, pagal tradiciją, kilo imperatoriškoji giminė.
- Jimmu (神武天皇, ~660 m. pr. Kr.) — mitinis pirmasis Japonijos imperatorius, Amaterasu palikuonis, šintoizmo mitologinės valstybės pradžios simbolis.
- Ōkuninushi (大国主神, mitologinis laikotarpis) — žemės kūrimo ir gydymo dievybė, svarbus šintoizmo mitų veikėjas, susijęs su Izumo tradicija.
- Sugawara no Michizane (菅原道真, 845–903) — mokslininkas ir politikas, po mirties tapęs dievybe Tenjin; garbinamas šventovėse kaip mokslo ir išminties kami.
- Taira no Masakado (平将門, ?–940) — sukilėlis, po mirties tapęs galinga dvasia; jo kultas parodė, kaip žmonės gali būti sudievinti kaip kami.
- Tokugawa Ieyasu (徳川家康, 1543–1616) — šogūnas, po mirties sudievintas kaip Tōshō Daigongen; jo kultas sustiprino šintoizmo ir valstybės ryšį.
- Motoori Norinaga (本居宣長, 1730–1801) — mokslininkas, kuris tyrė Kojiki ir suformavo kokugaku („nacionalinių studijų“) kryptį, pabrėžusią šintoizmo grynumą.
- Hirata Atsutane (平田篤胤, 1776–1843) — vienas svarbiausių šintoizmo teoretikų, išplėtojęs idėją, kad šintoizmas yra natūrali Japonijos religija.
- Ōkuni Takamasa (大国隆正, 1792–1871) — šintoizmo reformatorius, prisidėjęs prie Meidži laikotarpio valstybinio šintoizmo formavimo.
- Meidži imperatorius (明治天皇, 1852–1912) — valdovas, kurio laikais šintoizmas tapo valstybine religija ir buvo atskirtas nuo budizmo.
- Yamada Akiyoshi (山田顕義, 1844–1892) — politikas, padėjęs įtvirtinti valstybinį šintoizmą Meidži reformų metu.
- Hori Ichirō (堀一郎, 1910–1974) — religijotyrininkas, tyręs šintoizmo kilmę ir jo santykį su Japonijos folkloru.
- Ueda Kenji (上田賢治, 1927–2019) — vienas žymiausių modernių šintoizmo tyrėjų, analizavęs šventovių vaidmenį šiuolaikinėje Japonijoje.
- Sengū kunigų giminės (Ise šventovės kunigų dinastijos, tęsiamos iki šiol) — paveldimos kunigų linijos, atsakingos už svarbiausius šintoistinius ritualus Ise šventovėje.
Svarbiausi kūriniai ir tekstai, susiję su šintoizmu
- Kojiki (古事記, 712 m.) — seniausia Japonijos mitologinė kronika, aprašanti pasaulio sukūrimą, kami kilmę ir imperatoriškosios giminės dievišką pradžią.
- Nihon Shoki (日本書紀, 720 m.) — oficiali Japonijos istorijos kronika, pateikianti išsamesnę šintoizmo mitologiją ir valstybės formavimosi pasakojimus.
- Engishiki (延喜式, 927 m.) — ritualų ir administracinių nuostatų rinkinys, kuriame išliko svarbiausi šintoistiniai maldos tekstai norito.
- Norito (祝詞, įvairūs laikotarpiai) — tradicinės šintoistinės maldos, naudojamos šventovėse atliekant apeigas ir kreipiantis į kami.
- Fudoki (風土記, VIII a.) — regioniniai geografijos ir mitologijos aprašymai, kuriuose pateikiami vietinių kami, legendų ir ritualų įrašai.
- Ise Shintō tekstai (XIII–XIV a.) — Ise šventovės kunigų raštai, aiškinantys Amaterasu kultą ir imperatoriškosios giminės ryšį su kami.
- Yoshida Shintō raštai (吉田神道, XV–XVI a.) — Yoshida Kanetomo sukurta šintoizmo teologinė sistema, turėjusi didelę įtaką vėlyvajai šintoizmo raidai.
- Kogoshūi (古語拾遺, 807 m.) — mitologinių pasakojimų rinkinys, papildantis Kojiki ir Nihon Shoki mitus.
- Shintōshū (神道集, XIV a.) — budistų parašytas rinkinys, aiškinantis kami kilmę per budistinę karmą; svarbus šintoizmo ir budizmo sintezės pavyzdys.
- Ōharae no Kotoba (大祓詞, VIII a.) — vienas svarbiausių apsivalymo maldos tekstų, naudojamas didžiosiose šintoistinėse ceremonijose.
- Jinnō Shōtōki (神皇正統記, 1339 m.) — istorinis traktatas, grindžiantis imperatoriaus valdžią šintoistine dieviškąja kilme.
- Koshikiden (古史記伝, XVIII a.) — Motoori Norinaga komentarai apie Kojiki, suformavę modernų šintoizmo supratimą.
- Shintō Taikei (神道大系, XX a.) — didžiulis šiuolaikinis šintoizmo tekstų rinkinys, apimantis istorinius, ritualinius ir teologinius šaltinius.