Didysis ginčas tarp Kristaus ir Šėtono

Ellen G. White knyga „Didysis ginčas tarp Kristaus ir Šėtono“ (The Great Controversy Between Christ and Satan) yra XIX a. protestantiškosios literatūros kūrinys, suformavęs visą adventistų teologinę sistemą ir tapęs jų pasaulėžiūros ašimi. Autorė jį pristato kaip istorijos, pranašystės ir moralinės filosofijos sintezę, kurioje žmonijos istorija aiškinama kaip ilgai trunkantis dvasinis konfliktas tarp gėrio ir blogio. Tai nėra tik religinė knyga — tai bandymas pateikti visą civilizacijos raidą kaip vieną didelę dramą, kurioje kiekvienas žmogus yra veikėjas, o ne stebėtojas.

Knygos struktūra paremta istoriniu pasakojimu. Ji prasideda nuo Jeruzalės sunaikinimo, pereina per ankstyvųjų krikščionių persekiojimus, viduramžių Bažnyčios krizę, reformacijos judėjimus, Prancūzijos revoliucijos religinius lūžius ir galiausiai pasiekia moderniuosius laikus. White šiuos įvykius interpretuoja kaip nuoseklias vieno konflikto fazes — moralinės priešpriešos, kuri, jos supratimu, prasidėjo dar prieš pasaulio sukūrimą ir tęsiasi iki pat žmonijos istorijos pabaigos. Dėl to knyga turi ryškų apokaliptinį toną, bet kartu išlaiko aiškią vidinę logiką: istorija nėra chaotiška, ji turi kryptį ir tikslą.

Svarbiausia knygos idėja — žmogaus pasirinkimo laisvė. White nuolat pabrėžia, kad kiekvienas žmogus dalyvauja šiame „didžiajame ginče“ savo sprendimais, vertybėmis, moraliniais pasirinkimais. Ji rašo apie sąžinės laisvę, atsakomybę, dvasinį budrumą ir apie tai, kaip lengva pasiduoti iliuzijoms, kurios atrodo teisingos, bet veda į klaidą. Ši moralinė linija yra viena iš priežasčių, kodėl knyga tapo tokia įtakinga — ji kalba ne tik apie istoriją, bet ir apie vidinį žmogaus pasaulį.

Knyga taip pat pasižymi stipria pranašiška dimensija. White remiasi Biblijos apokaliptiniais tekstais ir teigia, kad istorija juda link kulminacijos, kurioje žmonija susidurs su galutiniu moraliniu išbandymu. Ši vizija nėra pateikiama kaip baimės retorika, o kaip kvietimas būti sąmoningam, mąstyti kritiškai ir nepasiduoti manipuliacijoms. Dėl to knyga ilgainiui tapo ne tik teologiniu, bet ir kultūriniu reiškiniu, formavusiu bendruomenes, švietimo sistemas ir net socialinius judėjimus.

Nors „Didysis ginčas“ yra aiškiai konfesinis kūrinys, jis įdomus ir kaip literatūrinis dokumentas. White rašymo stilius jungia moralinę retoriką, istorinius pasakojimus, simboliką ir asmeninę patirtį. Ji rašo įtaigiai, emocionaliai, bet kartu struktūruotai, todėl knyga veikia ne tik kaip teologinis traktatas, bet ir kaip pasakojimas, turintis savo dramaturgiją ir ritmą.

Šis kūrinys vertinamas dvejopai: tikintiesiems jis yra dvasinės orientacijos šaltinis, o tyrinėtojams — svarbus XIX a. religinės minties dokumentas, atskleidžiantis, kaip protestantiškos bendruomenės interpretavo istoriją, moralę ir modernybės iššūkius.

Ellen G. White knyga „Didysis ginčas tarp Kristaus ir Šėtono“ iš esmės pasako vieną pagrindinę mintį: visa žmonijos istorija, nuo pirmųjų biblinės pasakojimo puslapių iki pasaulio pabaigos, yra moralinis ir dvasinis konfliktas tarp gėrio ir blogio, kuriame kiekvienas žmogus neišvengiamai dalyvauja savo pasirinkimais. White teigia, kad istorijos įvykiai, religijos lūžiai, politinės krizės ir net asmeninės žmogaus kovos yra šio didžiojo ginčo atspindžiai, o galutinis klausimas visada tas pats – ar žmogus renkasi tiesą, laisvę ir sąžinę, ar pasiduoda iliuzijoms, prievartai ir saviapgaulei. Knygos išvada aiški: pasaulio drama baigsis gėrio pergale, bet iki tol kiekvienas turi apsispręsti pats, nes neutralumo šiame konflikte nėra.

Didžioji kova tarp Kristaus ir Šėtono (ištrauka)

Amžių kova krikščionybės laikotarpiu

Autorė: Ellen G. White

Leidykla „Review & Herald Publishing Association“

Vašingtonas, D.C.

Autorinės teisės: 1888, 1907, 1911 (priklauso E. G. White)

TURINYS

Pratarmė
Įvadas

Jeruzalės sunaikinimas
Persekiojimai pirmaisiais amžiais
Atkritimas
Valdensai
Džonas Viklifas (John Wycliffe)
Husas ir Jeronimas
Liuterio atsiskyrimas nuo Romos
Liuteris seime
Šveicarijos reformatorius
Reformacijos pažanga Vokietijoje
Kunigaikščių protestas
Prancūzijos reformacija
Nyderlandai ir Skandinavija
Vėlesnieji Anglijos reformatoriai
Biblija ir Prancūzijos revoliucija
Tėvai piligrimai
Ryto šaukliai
Amerikos reformatorius
Šviesa pro tamsą
Didysis religinis atgimimas
Atmestas įspėjimas
Išsipildžiusios pranašystės
Kas yra šventykla?
Šventų Švenčiausiojoje
Dievo Įstatymas – nekintamas
Reformos darbas
Šiuolaikiniai atgimimai
Tiriamasis teismas
Blogio kilmė
Priešiškumas tarp žmogaus ir Šėtono
Piktųjų dvasių veikimas
Šėtono pinklės
Pirmoji didžioji apgaulė
Spiritizmas
Popiežijos tikslai
Artėjantis konfliktas
Šventasis Raštas – apsauga
Paskutinis įspėjimas
„Sielvarto metas“
Dievo tauta išgelbėta
Žemės nuniokojimas
Kova baigta
Priedas
Šventojo Rašto nuorodų rodyklė
Bendroji rodyklė
Išnašos

PRATARMĖ

Skaitytojau, ši knyga išleista ne tam, kad pasakytų mums, jog šiame pasaulyje yra nuodėmė, vargas ir kančia. Mes tai ir patys pernelyg gerai žinome.

Ši knyga išleista ne tam, kad praneštų mums apie nesutaikomą kovą tarp tamsos ir šviesos, nuodėmės ir teisumo, klystkelių ir tiesos, mirties ir gyvenimo. Savo širdies gilumoje mes tai jaučiame ir žinome, kad esame šio konflikto dalyviai bei veikėjai.

Tačiau kiekvienam iš mūsų kartais kyla troškimas daugiau sužinoti apie šią didžiąją kovą. Kaip ji prasidėjo? O gal ji vyko visada? Kokie elementai sudaro šį be galo sudėtingą reiškinį? Kaip aš su tuo susijęs? Kokia mano atsakomybė? Aš atsiradau šiame pasaulyje ne savo paties pasirinkimu. Ką tai man reiškia – blogį ar gėrį?

Kokie yra svarbiausi šios kovos principai? Kiek ilgai ji tęsis? Kokia bus jos pabaiga? Ar ši žemė nugrims, kaip teigia kai kurie mokslininkai, į be Saulės, sušalusią, amžiną naktį? O gal jos laukia geresnė ateitis, spindinti gyvenimo šviesa ir sušildyta amžinosios Dievo meilės?

Kyla ir dar asmeniškesnis klausimas: kaip kova mano paties širdies gilumoje – grumtynės tarp plūstančio savanaudiškumo ir spinduliuojančios meilės – gali baigtis gėrio pergale, ir baigtis amžiams? Ką sako Biblija? Ko Dievas moko mus šiuo klausimu, kuris yra amžinai svarbus kiekvienai sielai?

Tokie klausimai mus pasitinka iš visų pusių. Jie atkakliai kyla iš mūsų pačių širdies gelmių. Jie reikalauja aiškaus atsakymo.

Tikrai Dievas, kuris įkvėpė mums gėrio ilgesį ir tiesos troškimą, nepaslėps nuo mūsų atsakymų į viską, ką mums būtina žinoti, nes „tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams pranašams“.

Skaitytojau, šios knygos tikslas – padėti nerimastingai sielai rasti teisingą visų šių problemų sprendimą. Ją parašė žmogus, kuris patyrė ir įsitikino, kad Dievas yra geras, ir kuris bendraudamas su Dievu bei tyrinėdamas Jo Žodį sužinojo, jog Viešpaties paslaptis yra su tais, kurie Jo bijo, ir kad Jis parodys jiems savo sandorą.

Kad geriau suprastume principus šios nepaprastai svarbios kovos, į kurią įtraukta visatos gyvybė, autorė mums juos pateikia per didžias, akivaizdžias paskutiniųjų dvidešimties amžių istorines pamokas.

Knyga prasideda liūdnais Jeruzalės – Dievo išrinktųjų miesto – istorijos pabaigos vaizdais, po to, kai ji atmetė Kalvarijos Žmogų, atėjusį gelbėti. Toliau, keliaudama didžiuoju tautų vieškeliu, knyga mums rodo Dievo vaikų persekiojimus pirmaisiais amžiais; didįjį atkritimą, sekusį po to Jo bažnyčioje; pasaulinį Reformacijos atbudimą, kuriame aiškiai pasireiškė kai kurie esminiai šios kovos principai; šiurpią pamoką, kai Prancūzija atmetė teisingus principus; Šventojo Rašto atgimimą bei išaukštinimą ir jo palaimingą, gyvybę teikiančią įtaką; religinį paskutiniųjų dienų atbudimą; spindinčio Dievo Žodžio šaltinio atvėrimą su jo nuostabiais šviesos ir pažinimo apreiškimais, skirtais pasitikti pražūtingą visų tamsos paklydimų kilimą.

Dabartinis artėjantis konfliktas ir jame dalyvaujantys gyvybiškai svarbūs principai, kurių atžvilgiu niekas negali išlikti neutralus, yra išdėstyti paprastai, aiškiai ir tvirtai.

Galiausiai mums pasakojama apie amžiną ir šlovingą gėrio pergalę prieš blogį, tiesos prieš netiesą, šviesos prieš tamsą, džiaugsmo prieš sielvartą, vilties prieš neviltį, šlovės prieš gėdą, gyvenimo prieš mirtį ir amžinos, kantrios meilės pergalę prieš kerštingą neapykantą.

Ankstesni šios knygos leidimai atvedė daugybę sielų pas Tikrąjį Ganytoją; leidėjų malda yra ta, kad šis leidimas būtų dar vaisingesnis amžinajam gėriui.

LEIDĖJAI

ĮVADAS

Prieš įsigalint nuodėmei, Adomas betarpiškai bendravo su savo Kūrėju. Tačiau po to, kai žmogus nusižengimu atskyrė save nuo Dievo, žmonija prarado šią didžią privilegiją. Vis dėlto per atpirkimo planą buvo atvertas kelias, kuriuo žemės gyventojai vėl gali turėti ryšį su dangumi. Dievas bendravo su žmonėmis per savo Dvasią, o dieviškoji šviesa pasauliui buvo suteikta per apreiškimus Jo išrinktiems tarnams. „Šventosios Dvasios įkvėpti, kalbėjo šventi Dievo žmonės“ (2 Pt 1, 21).

Pirmuosius du tūkstančius penkis šimtus žmonijos istorijos metų nebuvo jokio rašytinio apreiškimo. Tie, kurie buvo mokomi Dievo, perduodavo savo žinias kitiems, ir jos keliavo iš tėvo sūnui per vieną kartą po kitos. Rašytinio žodžio rengimas prasidėjo Mozės laikais. Įkvėptieji apreiškimai tuomet buvo sudėti į įkvėptą knygą. Šis darbas tęsėsi ilgą šešiolikos šimtų metų laikotarpį – nuo Mozės, sukūrimo ir įstatymo istoriko, iki Jono, užrašiusio pačias kilniausias Evangelijos tiesas.

Biblija nurodo Dievą kaip savo autorių, tačiau ji buvo parašyta žmonių rankomis; įvairiuose jos knygų stiliuose atsispindi skirtingų rašytojų bruožai. Visos apreikštos tiesos yra „Dievo įkvėptos“ (2 Tim 3, 16), tačiau jos išreikštos žmonių žodžiais. Begalinis Dievas per savo Šventąją Dvasią apšvietė savo tarnų protus ir širdis. Jis siuntė sapnus ir regėjimus, simbolius ir įvaizdžius, o tie, kuriems tiesa buvo taip apreikšta, patys įvilko mintį į žmogiškąją kalbą.

Dešimt įsakymų buvo ištarti paties Dievo ir užrašyti Jo paties ranka. Jie yra dieviškos, o ne žmogiškos kilmės. Tačiau Biblija, kurioje Dievo duotos tiesos išreikštos žmonių kalba, parodo dieviškumo ir žmogiškumo sąjungą. Tokia sąjunga egzistavo ir Kristaus prigimtyje, kuris buvo Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus. Taigi apie Bibliją, kaip ir apie Kristų, galima pasakyti, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Biblijos knygos, parašytos skirtingais amžiais, vyrų, kurie labai skyrėsi savo padėtimi, užsiėmimu, protiniais bei dvasiniais gabumais, pasižymi dideliu stiliaus kontrastu ir gvildenamų temų įvairove. Skirtingi rašytojai naudoja skirtingas raiškos formas; dažnai tą pačią tiesą vienas pateikia įspūdingiau nei kitas. Kadangi keli rašytojai tą patį dalyką pristato įvairiais aspektais ir ryšiais, paviršutiniškam, neatidžiam ar išankstinį nusistatymą turinčiam skaitytojui gali pasirodyti, jog esama neatitikimų ar prieštaravimų ten, kur mąstantis, pagarbus tyrinėtojas aiškesniu žvilgsniu įžvelgia giluminę harmoniją.

Pateikiama per skirtingus asmenis, tiesa atsiskleidžia įvairiais aspektais. Vienam rašytojui didesnį įspūdį daro viena temos pusė – jis suvokia tuos dalykus, kurie dera su jo patirtimi ar jo suvokimo galia; kitas pagauna kitą pusę. Kiekvienas, vadovaujamas Šventosios Dvasios, pateikia tai, kas stipriausiai paveikė jo paties protą – tai skirtingas tiesos aspektas kiekviename, tačiau tobula harmonija visumoje. Taip apreikštos tiesos susijungia į tobulą visumą, pritaikytą tenkinti žmonių poreikius visomis gyvenimo aplinkybėmis ir patyrimais.

Dievui buvo malonu perduoti savo tiesą pasauliui per žmogiškuosius tarpininkus, ir Jis pats per savo Šventąją Dvasią parengė žmones ir įgalino juos atlikti šį darbą. Jis vadovavo protui pasirenkant, ką kalbėti ir ką rašyti. Lobis buvo patikėtas moliniams indams, tačiau jis vis tiek yra iš Dangaus. Liudijimas perduodamas per netobulą žmonių kalbos raišką, tačiau tai yra Dievo liudijimas; ir klusnus, tikintis Dievo vaikas jame regi dieviškosios jėgos šlovę, pilną malonės ir tiesos.

Savo Žodyje Dievas patikėjo žmonėms žinias, būtinas išgelbėjimui. Šventasis Raštas turi būti priimamas kaip autoritetingas, neklystantis Jo valios apreiškimas. Tai charakterio standartas, doktrinų apreiškėjas ir patirties išbandymas. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Vis dėlto faktas, kad Dievas apreiškė savo valią žmonėms per savo Žodį, nepadarė nereikalingo nuolatinio Šventosios Dvasios buvimo ir vadovavimo. Priešingai, mūsų Gelbėtojas pažadėjo Dvasią, kad Ji atvertų Žodį Jo tarnams, apšviestų ir pritaikytų jo mokymus. Ir kadangi būtent Dievo Dvasia įkvėpė Bibliją, neįmanoma, kad Dvasios mokymas kada nors prieštarautų Žodžio mokymui.

Dvasia nebuvo duota – ir niekada negali būti suteikta – tam, kad pakeistų Bibliją, nes Raštai aiškiai teigia, jog Dievo Žodis yra standartas, kuriuo turi būti tikrinamas bet koks mokymas ir patirtis. Apaštalas Jonas sako: „Netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1). Ir Izaijas skelbia: „Į įstatymą ir liudijimą! Jeigu jie nekalba pagal šį žodį, tai todėl, kad nėra juose šviesos“ (Iz 8, 20).

Didelė gėda buvo užtraukta Šventosios Dvasios darbui dėl klaidų tų žmonių, kurie, teigdami esą jos apšviesti, tvirtina, kad jiems nebereikia Dievo Žodžio vadovavimo. Jie vadovaujasi įspūdžiais, kuriuos laiko Dievo balsu sieloje. Tačiau dvasia, kuri juos valdo, nėra Dievo Dvasia. Toks sekimas įspūdžiais, apleidžiant Šventąjį Raštą, gali vesti tik į sumaištį, apgaulę ir pražūtį. Tai pasitarnauja tik piktojo kėslams. Kadangi Šventosios Dvasios tarnystė yra gyvybiškai svarbi Kristaus bažnyčiai, tai yra vienas iš Šėtono planų – per ekstremistų ir fanatikų klaidas paniekinti Dvasios darbą ir priversti Dievo tautą apleisti šį jėgos šaltinį, kurį pats mūsų Viešpats parūpino.

Darnoje su Dievo Žodžiu, Jo Dvasia turėjo tęsti savo darbą per visą Evangelijos laikotarpį. Tais amžiais, kai buvo duodami Senojo ir Naujojo Testamento Raštai, Šventoji Dvasia nenustojo teikti šviesos atskiriems protams, neskaitant tų apreiškimų, kurie turėjo patekti į Šventąjį Kanoną. Pati Biblija pasakoja, kaip per Šventąją Dvasią žmonės gaudavo įspėjimus, pabarimus, patarimus ir nurodymus klausimais, niekaip nesusijusiais su Raštų užrašymu. Minimi įvairių amžių pranašai, kurių pasisakymai niekur nėra užrašyti. Taip pat ir užbaigus Rašto kanoną, Šventoji Dvasia turėjo tęsti savo darbą – apšviesti, įspėti ir guosti Dievo vaikus.

Jėzus pažadėjo savo mokiniams: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – ji išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į visokeriopą tiesą… ji praneš, kas turi įvykti“ (Jn 14, 26; 16, 13). Raštas aiškiai moko, kad šie pažadai neapsiriboja apaštalų dienomis, bet galioja Kristaus bažnyčiai visais amžiais. Gelbėtojas užtikrina savo sekėjus: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Ir Paulius skelbia, kad Dvasios dovanos ir pasireiškimai bažnyčioje buvo skirti „kad šventieji būtų paruošti tarnystės darbui, Kristaus kūnui ugdyti, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tobulu žmogumi, pasieksime Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 12–13).

Už Efezo tikinčiuosius apaštalas meldėsi, „kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų supratimo akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis ir… kokia nepalyginama Jo jėgos didybė mums, tikintiems“ (Ef 1, 17–19). Dieviškosios Dvasios tarnystė, apšviečianti supratimą ir atverianti protui Dievo šventojo Žodžio gelmes, buvo tas palaiminimas, kurio Paulius meldė Efezo bažnyčiai.

Po nuostabaus Šventosios Dvasios pasireiškimo Sekminių dieną Petras ragino žmones atgailauti ir krikštytis Kristaus vardu nuodėmių atleidimui, sakydamas: „Jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk pažadas skirtas jums, jūsų vaikams ir visiems, kas yra toli, – kiek tik jų pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“ (Apd 2, 38–39).

Tiesioginiame ryšyje su didžiosios Dievo dienos įvykiais Viešpats per pranašą Joelį pažadėjo ypatingą savo Dvasios pasireiškimą (Joel 2, 28). Ši pranašystė iš dalies išsipildė išliejant Dvasią Sekminių dieną, tačiau ji visiškai išsipildys per dieviškosios malonės pasireiškimą, kuris lydės baigiamąjį Evangelijos darbą.

Didžioji kova tarp gėrio ir blogio stiprės iki pat laikų pabaigos. Visais amžiais Šėtono rūstybė pasireiškė prieš Kristaus bažnyčią, o Dievas teikė savo malonę ir Dvasią savo tautai, kad sustiprintų ją kovoti prieš piktojo galią. Kai Kristaus apaštalai turėjo nešti Jo Evangeliją pasauliui ir užrašyti ją visiems ateities amžiams, jie buvo ypatingai apdovanoti Dvasios apšvietimu. Tačiau bažnyčiai artėjant prie galutinio išlaisvinimo, Šėtonas veiks su didesne jėga. Jis nusileidžia „baisiai niršdamas, nes žino mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12). Jis veiks su „visokia jėga, ženklais ir klaidinančiais stebuklais“ (2 Tes 2, 9). Šešis tūkstančius metų tas vadovaujantis protas, kuris kadaise buvo aukščiausias tarp Dievo angelų, visiškai atsidavė apgaulės ir griovimo darbui. Visas šėtoniškas meistriškumas ir klasta, įgyti per amžius, visas išvystytas žiaurumas bus nukreipti prieš Dievo tautą galutiniame konflikte. Šiuo pavojingu metu Kristaus sekėjai turės skelbti pasauliui įspėjimą apie antrąjį Viešpaties atėjimą; turi būti paruošta tauta, kuri stovėtų prieš Jį Jo atėjimo metu „be dėmės ir nepeiktina“ (2 Pt 3, 14). Šiuo laiku ypatingas dieviškosios malonės ir jėgos suteikimas bažnyčiai yra ne mažiau reikalingas nei apaštalų dienomis.

Šventosios Dvasios apšvietimu šių puslapių autorei buvo atvertos ilgos kovos tarp gėrio ir blogio scenos. Kartas nuo karto man buvo leidžiama regėti įvairiais amžiais vykusią didžiąją kovą tarp Kristaus – Gyvybės Kunigaikščio, mūsų išgelbėjimo Autoriaus, ir Šėtono – blogio kunigaikščio, nuodėmės autoriaus, pirmojo Dievo švento įstatymo laužytojo. Šėtono priešiškumas Kristui pasireiškė prieš Jo sekėjus. Ta pati neapykanta Dievo įstatymo principams, ta pati apgaulės politika, kuria klaida paverčiama tiesa, kuria žmogiški įstatymai pakeičia Dievo įstatymą ir žmonės vedami garbinti kūrinį, o ne Kūrėją, gali būti atsekama per visą praeities istoriją. Šėtono pastangos iškreipti Dievo charakterį, priversti žmones susidaryti klaidingą supratimą apie Kūrėją ir taip žiūrėti į Jį su baime ir neapykanta, o ne su meile; jo siekiai panaikinti dieviškąjį įstatymą, verčiant žmones manyti, kad jie laisvi nuo jo reikalavimų; ir jo persekiojimas tų, kurie drįsta priešintis jo apgaulėms, – visa tai buvo atkakliai vykdoma visais amžiais. Tai galima atsekti patriarchų, pranašų ir apaštalų, kankinių ir reformatorių istorijoje.

Didžiajame galutiniame konflikte Šėtonas naudos tą pačią taktiką, rodys tą pačią dvasią ir sieks to paties tikslo, kaip ir visais ankstesniais amžiais. Tai, kas buvo, vėl bus, tik artėjanti kova pasižymės tokiu baisiu intensyvumu, kokio pasaulis dar nėra regėjęs. Šėtono apgaulės bus dar subtilesnės, jo puolimai – ryžtingesni. Jei būtų įmanoma, jis suvedžiotų net išrinktuosius (Mk 13, 22).

Kai Dievo Dvasia atvėrė mano protui didžiąsias Jo Žodžio tiesas bei praeities ir ateities vaizdus, man buvo liepta atskleisti kitiems tai, kas buvo apreikšta – atsekti kovos istoriją praeities amžiais ir ypač pristatyti ją taip, kad ji nušviestų greitai artėjančią ateities kovą. Siekdama šio tikslo, stengiausi atrinkti ir sugrupuoti bažnyčios istorijos įvykius taip, kad būtų matyti, kaip skleidėsi didžiosios, išbandančios tiesos, kurios skirtingais laikotarpiais buvo duotos pasauliui, kurios sukėlė Šėtono rūstybę ir pasaulį mylinčios bažnyčios priešiškumą, ir kurias paliudijo tie, kurie „nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirties“.

Šiuose įrašuose galime matyti prieš mus laukiančio konflikto šešėlį. Žvelgdami į juos Dievo Žodžio šviesoje ir apšviesti Jo Dvasios, galime pamatyti atidengtas piktojo kėslus ir pavojus, kurių turi vengti tie, kurie nori būti rasti „be kaltės“ prieš Viešpatį Jo atėjimo metu.

Didieji įvykiai, žymėję reformos eigą praeities amžiais, yra istoriniai faktai, gerai žinomi ir visuotinai pripažįstami protestantiškojo pasaulio; tai faktai, kurių niekas negali paneigti. Šią istoriją aš pateikiau trumpai, atsižvelgdama į knygos apimtį ir būtiną glaustumą, sutraukdama faktus į tiek vietos, kiek atrodė suderinama su tinkamu jų pritaikymo supratimu. Kai kuriais atvejais, kai istorikas taip sujungdavo įvykius, kad trumpai pateiktų išsamų temos vaizdą, arba patogiai apibendrindavo detales, jo žodžiai buvo cituojami; tačiau kai kuriais atvejais konkreti nuoroda nebuvo pateikta, nes citatos pateikiamos ne tam, kad tas rašytojas būtų nurodytas kaip autoritetas, bet todėl, kad jo teiginys suteikia aiškų ir įtaigų temos pristatymą. Pasakojant apie tų, kurie tęsia reformos darbą mūsų laikais, patirtį ir požiūrius, panašiai buvo naudojamasi jų publikuotais darbais.

Šios knygos tikslas nėra tiek pateikti naujas tiesas apie praeities kovas, kiek iškelti faktus ir principus, turinčius reikšmės ateities įvykiams. Vis dėlto, žvelgiant kaip į kovos tarp šviesos ir tamsos jėgų dalį, visi šie praeities įrašai įgauna naują prasmę; per juos metama šviesa į ateitį, apšviečiant kelią tiems, kurie, kaip ir praeities reformatoriai, bus pašaukti, net rizikuodami visu žemiškuoju gėriu, liudyti „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo“.

Atskleisti didžiosios kovos tarp tiesos ir klystkelio scenas; parodyti Šėtono klastas ir priemones, kuriomis jam galima sėkmingai pasipriešinti; pateikti patenkinamą didžiosios blogio problemos sprendimą, nušviečiant nuodėmės kilmę ir galutinį jos sunaikinimą taip, kad visiškai pasireikštų Dievo teisingumas ir gerumas visuose Jo veiksmuose su savo kūriniais; ir parodyti šventą, nekintamą Jo įstatymo prigimtį – toks yra šios knygos tikslas. Kad per jos įtaką sielos būtų išlaisvintos iš tamsos valdžios ir taptų „šventųjų dalies šviesoje paveldėtojais“, šlovei To, kuris mus pamilo ir atidavė save už mus, – tokia yra nuoširdi autorės malda.

E. G. W.

[Iliustracija: Jeruzalė nuo Alyvų kalno.]

Jeruzalė nuo Alyvų kalno.

1. JERUZALĖS SUNAIKINIMAS

[Iliustracija: Jeruzalės sunaikinimas]

„O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Ateis tau dienos, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.“

Nuo Alyvų kalno viršūnės Jėzus žvelgė į Jeruzalę. Priešais Jį atsivėrė gražus ir taikus vaizdas. Buvo Paschos metas, ir iš visų kraštų Jokūbo vaikai susirinko ten švęsti didžiosios tautinės šventės. Tarp sodų, vynuogynų ir žalių šlaitų, nusėtų piligrimų palapinėmis, kilo terasinės kalvos, didingi rūmai ir masyvūs Izraelio sostinės įtvirtinimai. Siono dukra, atrodė, išdidžiai sako: „Aš sėdžiu kaip karalienė ir nematypsiu sielvarto“; tokia pat graži ir mananti esanti tokia pat saugi Dangaus malonėje, kaip ir tada, kai prieš daugelį amžių karališkasis dainius giedojo: „Gražiai iškilęs, viso pasaulio džiaugsmas yra Siono kalnas… didžiojo Karaliaus miestas“. Aiškiai matėsi didingi šventyklos pastatai. Besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė sniego baltumo marmuro sienas ir atsispindėjo nuo auksinių vartų, bokštų ir smailių. Ji stovėjo kaip „grožio tobulumas“, žydų tautos pasididžiavimas. Koks Izraelio vaikas galėjo žvelgti į šį vaizdą be džiaugsmo ir susižavėjimo virpulio! Tačiau visai kitokios mintys užėmė Jėzaus protą. „Prisiartinęs prie miesto ir jį išvydęs, Jėzus apsiverkė.“ Tarp visuotinio džiaugsmo triumfuojant įžengimo metu, kai mojavo palmių šakos, kai džiugūs „osana“ žadino kalvų aidus ir tūkstančiai balsų skelbė Jį karaliumi, pasaulio Atpirkėją užliejo staigus ir paslaptingas sielvartas. Jis, Dievo Sūnus, Izraelio Pažadėtasis, kurio galia nugalėjo mirtį ir pašaukė jos belaisvius iš kapo, liejo ašaras – ne paprasto sielvarto, bet gilios, nenumaldomos kančios ašaras.

Jo ašaros buvo ne dėl Jo paties, nors Jis puikiai žinojo, kur linksta Jo žingsniai. Priešais Jį plytėjo Getsemanė, artėjančios Jo kančios vieta. Matėsi ir Avių vartai, pro kuriuos šimtmečius buvo vedamos aukos, ir kurie turėjo atsiverti Jam, kai Jis bus „vedamas kaip avinėlis pjauti“. Netoliese buvo Kalvarija, nukryžiavimo vieta. Kelyje, kuriuo Kristus netrukus turėjo žengti, turėjo kristi didžios tamsos siaubas, kai Jis atiduos savo sielą kaip auką už nuodėmę. Vis dėlto ne šių vaizdų apmąstymas metė šešėlį Jam šią džiaugsmo valandą. Jokia nuojauta apie Jo paties antžmogišką kančią netemdė tos nesavanaudiškos dvasios. Jis verkė dėl pasmerktų tūkstančių Jeruzalėje – dėl aklumo ir neatgailavimo tų, kuriuos Jis atėjo palaiminti ir išgelbėti.

Jėzaus akims buvo atvira daugiau nei tūkstančio metų istorija, kupina ypatingos Dievo malonės ir globojančio rūpesčio išrinktajai tautai. Ten buvo Morijos kalnas, kur pažado sūnus, nesipriešinanti auka, buvo pririštas prie aukuro – Dievo Sūnaus aukos simbolis. Ten palaiminimo sandora, šlovingas Mesijo pažadas, buvo patvirtintas tikinčiųjų tėvui. Ten aukos liepsnos, kylančios į dangų nuo Ornano klojimo, nukreipė naikinančiojo angelo kalaviją – tinkamas Gelbėtojo aukos ir tarpininkavimo už kaltus žmones simbolis. Jeruzalė buvo Dievo pagerbta labiau už visą žemę. Viešpats „išsirinko Sioną“, Jis „geidė jo savo buveine“. Ten ištisus amžius šventi pranašai skelbė savo įspėjimo žinias. Ten kunigai siūbavo savo smilkalines, ir smilkalų debesis su garbintojų maldomis kilo prieš Dievą. Ten kasdien buvo liejamas nužudytų avinėlių kraujas, nurodantis į Dievo Avinėlį. Ten Jehova apreiškė savo buvimą šlovės debesyje virš malonės sosto. Ten rėmėsi tos paslaptingos kopėčios, jungiančios žemę su dangumi, – tos kopėčios, kuriomis leidosi ir kilo Dievo angelai ir kurios atvėrė pasauliui kelią į šventų švenčiausiąją. Jei Izraelis kaip tauta būtų išsaugojęs ištikimybę Dangui, Jeruzalė būtų stovėjusi amžinai, Dievo išrinktoji. Tačiau šios privilegijuotos tautos istorija buvo atkritimo ir maišto įrašas. Jie priešinosi Dangaus malonei, piktnaudžiavo savo privilegijomis ir paniekino savo galimybes.

Nors Izraelis „išjuokė Dievo pasiuntinius, niekino Jo žodžius ir tyčiojosi iš Jo pranašų“, Jis vis tiek jiems reiškėsi kaip „Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“; nepaisant pakartotinių atstūmimų, Jo gailestingumas toliau meldė. Su didesne nei tėvo gailestinga meile sūnui, kuriuo rūpinasi, Dievas „siuntė pas juos savo pasiuntinius, keldamasis anksti ir siųsdamas, nes Jis gailėjosi savo tautos ir savo buveinės“. Kai priekaištai, maldavimai ir pabarimai nepadėjo, Jis atsiuntė jiems geriausią dangaus dovaną; ne, Jis išliejo visą dangų toje vienoje Dovanoje.

Pats Dievo Sūnus buvo pasiųstas maldauti neatgailaujančio miesto. Tai Kristus išvedė Izraelį kaip gerą vynmedį iš Egipto. Jo paties ranka išvijo pagonis priešais jį. Jis pasodino jį „labai derlingoje kalvoje“. Jo globojančiu rūpesčiu jis buvo aptvertas. Jo tarnai buvo siunčiami jo puoselėti. „Ką dar galėjau padaryti savo vynuogynui, – sušunka Jis, – ko jame nepadariau?“ Nors kai Jis „tikėjosi, kad jis duos vynuogių, jis davė laukinių vynuogių“, vis dėlto su vis dar rusenančia viltimi dėl vaisingumo Jis atėjo asmeniškai į savo vynuogyną, tikėdamasis, kad galbūt jį pavyks išgelbėti nuo sunaikinimo. Jis apkasė savo vynmedį; Jis genėjo ir globojo jį. Jis buvo nepavargstantis savo pastangose išgelbėti šį savo paties sodintą vynmedį.

Trejus metus šviesos ir šlovės Viešpats vaikščiojo tarp savo tautos. Jis „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“, tvarstydamas sudužusias širdis, išlaisvindamas belaisvius, grąžindamas regėjimą akliesiems, įgalindamas luošus vaikščioti ir kurčius girdėti, apvalydamas raupsuotuosius, prikeldamas mirusius ir skelbdamas Evangeliją vargšams. Visiems sluoksniams vienodai buvo skirtas maloningas kvietimas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“.

Nors už gera Jam buvo atlyginta blogiu, o už meilę – neapykanta, Jis atkakliai vykdė savo gailestingumo misiją. Niekada nebuvo atstumti tie, kurie ieškojo Jo malonės. Benamis klajūnas, kurio kasdienė dalia buvo priekaištai ir skurdas, Jis gyveno tam, kad tenkintų žmonių poreikius ir palengvintų jų vargus, kad maldautų juos priimti gyvenimo dovaną. Gailestingumo bangos, atsimušusios į tas užkietėjusias širdis, grįždavo dar stipresniu gailestingos, neišreiškiamos meilės potvyniu. Tačiau Izraelis nusigręžė nuo savo geriausio Draugo ir vienintelio Pagalbininko. Jo meilės maldavimai buvo paniekinti, Jo patarimai atmesti, Jo įspėjimai išjuokti.

Vilties ir atleidimo valanda greitai bėgo; Dievo ilgai sulaikytos rūstybės taurė buvo beveik pilna. Debesis, kaupęsis per atkritimo ir maišto amžius, dabar juodas nuo vargo, buvo pasirengęs pratrūkti ant kaltos tautos; o Tas, kuris vienintelis galėjo išgelbėti juos nuo artėjančios lemties, buvo paniekintas, įžeistas, atmestas ir netrukus turėjo būti nukryžiuotas. Kai Kristus kabės ant Kalvarijos kryžiaus, Izraelio, kaip Dievo palaimintos ir globojamis tautos, diena pasibaigs. Net vienos sielos praradimas yra nelaimė, be galo viršijanti pasaulio pelną ir turtus; tačiau kai Kristus žvelgė į Jeruzalę, priešais Jį buvo viso miesto, visos tautos pražūtis – to miesto, tos tautos, kuri kažkada buvo Dievo išrinktoji, Jo ypatingas turtas.

Pranašai verkė dėl Izraelio atkritimo ir baisaus nuniokojimo, kuriuo buvo nubaustos jų nuodėmės. Jeremijas troško, kad jo akys būtų ašarų šaltinis, kad galėtų dieną ir naktį verkti dėl savo tautos dukters užmuštųjų, dėl Viešpaties kaimenės, kuri buvo išvaryta į nelaisvę. Koks gi tuomet buvo sielvartas To, kurio pranašiškas žvilgsnis aprėpė ne metus, bet amžius! Jis regėjo naikinančiojo angelą su pakeltu kalaviju prieš miestą, kuris taip ilgai buvo Jehovos buveinė. Nuo Alyvų kalno keteros, tos pačios vietos, kurią vėliau užėmė Titas ir jo kariuomenė, Jis žvelgė per slėnį į šventus kiemus ir portikus, ir ašarų aptemdytomis akimis matė šiurpią perspektyvą – sienas, apsuptas svetimų kariaunų. Jis girdėjo kariuomenių, besirikiuojančių karui, žingsnius. Jis girdėjo motinų ir vaikų balsus, šaukiančius duonos apgultame mieste. Jis matė jos šventus ir gražius namus, jos rūmus ir bokštus, atiduotus liepsnoms, ir ten, kur jie kadaise stovėjo, tik smilkstančių griuvėsių krūvą.

Žvelgdamas per amžius, Jis matė sandoros tautą išblaškytą po kiekvieną kraštą, „kaip nuolaužas dykumoje“. Laikiname atpilde, kuris turėjo kristi ant jos vaikų, Jis matė tik pirmąjį gurkšnį iš tos rūstybės taurės, kurią per paskutinįjį teismą ji turės išgerti iki dugno. Dieviškas gailestis, ilgesinga meilė pratrūko graudžiais žodžiais: „O Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o jūs nenorėjote! O, kad tu, tauta, palaiminta labiau už bet kurią kitą, būtum pažinusi savo aplankymo metą ir tai, kas atneša tau ramybę! Aš sulaikiau teisingumo angelą, Aš kviečiau tave atgailai, bet veltui. Tu atstūmei ir atmetei ne tik tarnus, pasiuntinius ir pranašus, bet ir Izraelio Šventąjį, savo Atpirkėją. Jei tu pražūsi, tu viena esi atsakinga. ‘Jūs nenorite ateiti pas Mane, kad turėtumėte gyvybę.’“

Kristus Jeruzalėje matė simbolį pasaulio, užkietėjusio netikėjime ir maište, ir skubančio pasitikti atpildo teismų iš Dievo. Puolusios rasės vargai, slėgę Jo sielą, išplėšė iš Jo lūpų tą be galo kartų šauksmą. Jis matė nuodėmės pėdsakus žmonių kančiose, ašarose ir kraujyje; Jo širdis buvo sujaudinta begalinio gailesčio žemės nuskriaustiesiems ir kenčiantiesiems; Jis troško palengvinti jų visų dalią. Tačiau net Jo ranka negalėjo pasukti atgal žmonijos vargo potvynio; nedaugelis ieškos savo vienintelio pagalbos Šaltinio. Jis buvo pasirengęs atiduoti savo sielą mirčiai, kad išgelbėjimas būtų jiems pasiekiamas; bet nedaugelis ateis pas Jį, kad turėtų gyvybę.

Dangaus Didenybė ašarose! Begalinio Dievo Sūnus sutrikęs dvasioje, palinkęs nuo sielvarto! Šis vaizdas pripildė visą dangų nuostabos. Šis vaizdas mums atskleidžia nepaprastą nuodėmės nuodėmingumą; jis parodo, kokia sunki užduotis, net begalinei galybei, išgelbėti kaltuosius nuo Dievo įstatymo laužymo pasekmių. Jėzus, žvelgdamas į paskutiniąją kartą, matė pasaulį, įsitraukusį į apgaulę, panašią į tą, kuri sukėlė Jeruzalės sunaikinimą. Didžioji žydų nuodėmė buvo Kristaus atmetimas; didžioji krikščioniškojo pasaulio nuodėmė bus Dievo įstatymo, Jo valdžios danguje ir žemėje pamato, atmetimas. Jehovos įsakymai bus niekinami ir laikomi niekais. Milijonai nuodėmės nelaisvėje, Šėtono vergai, pasmerkti kentėti antrąją mirtį, atsisakys klausytis tiesos žodžių savo aplankymo dieną. Baisus aklumas! Keistas pamišimas!

Likus dviem dienoms iki Paschos, kai Kristus paskutinį kartą išėjo iš šventyklos, pasmerkęs žydų valdovų veidmainystę, Jis vėl išėjo su mokiniais į Alyvų kalną ir atsisėdo su jais ant žolėto šlaito, žvelgiančio į miestą. Dar kartą Jis žvelgė į jo sienas, bokštus ir rūmus. Dar kartą Jis regėjo šventyklą jos akinančioje prabangoje – grožio diademą, vainikuojančią šventąjį kalną.

Prieš tūkstantį metų psalmininkas aukštino Dievo malonę Izraeliui, kad Jis padarė jos šventus namus savo buveine: „Saleme yra Jo palapinė ir Jo buveinė Sione“. Jis „išsirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį pamilo. Ir pastatė savo šventyklą kaip aukštus rūmus“. Pirmoji šventykla buvo pastatyta klestinčiausiu Izraelio istorijos laikotarpiu. Didžiulės lobių atsargos šiam tikslui buvo surinktos karaliaus Dovydo, o jos statybos planai buvo sudaryti dieviškuoju įkvėpimu. Saliamonas, išmintingiausias iš Izraelio monarchų, užbaigė darbą. Ši šventykla buvo didingiausias pastatas, kokį pasaulis kada nors regėjo. Vis dėlto Viešpats per pranašą Agėją buvo paskelbęs apie antrąją šventyklą: „Šių paskutinių namų šlovė bus didesnė negu pirmųjų“. „Aš sudrebinsiu visas tautas, ir ateis visų tautų Ilgesys, ir Aš pripildysiu šiuos namus šlovės, sako kareivijų Viešpats“.

Po to, kai Nebukadnecaras sugriovė šventyklą, ji buvo atstatyta likus apie penkiems šimtams metų iki Kristaus gimimo, žmonių, kurie iš ilgos nelaisvės sugrįžo į nuniokotą ir beveik tuščią šalį. Tarp jų buvo senyvų vyrų, kurie buvo matę Saliamono šventyklos šlovę ir kurie verkė prie naujojo pastato pamatų, kad jis bus toks menkas, palyginti su pirmuoju. Vyravęs jausmas vaizdžiai aprašytas pranašo: „Kas liko tarp jūsų, kurie matėte šiuos namus jų pirmojoje šlovėje? Ir kaip matote juos dabar? Argi jie jūsų akyse nėra lyg niekas, palyginus su anais?“ Tada buvo duotas pažadas, kad šių vėlesniųjų namų šlovė bus didesnė nei pirmųjų.

Tačiau antroji šventykla neprilygo pirmajai savo didybe; ji nebuvo pašventinta tais regimais dieviškojo buvimo ženklais, kurie priklausė pirmajai šventyklai. Jokia antgamtinės galios apraiška nepažymėjo jos pašventinimo. Joks šlovės debesis nepripildė naujai pastatytos šventovės. Jokia ugnis nenusileido iš dangaus sudeginti aukos ant jos aukuro. Šekina (Dievo artumo šviesa) nebegyveno tarp cherubų šventų švenčiausiojoje; ten nebebuvo nei skrynios, nei malonės sosto, nei liudijimo plokščių. Joks balsas neskambėjo iš dangaus, kad praneštų besiteiraujančiam kunigui Jehovos valią.

Šimtmečius žydai veltui stengėsi įrodyti, kaip išsipildė Dievo pažadas, duotas per Agėją; tačiau išdidumas ir netikėjimas apakino jų protus tikrajai pranašo žodžių prasmei. Antroji šventykla buvo pagerbta ne Jehovos šlovės debesimi, bet gyvuoju buvimu To, kuriame kūniškai gyveno visa Dievystės pilnatvė – kuris buvo pats Dievas, apsireiškęs kūne. „Visų tautų Ilgesys“ iš tiesų atėjo į savo šventyklą, kai Nazareto Žmogus mokė ir gydė šventuose kiemuose. Kristaus buvimu, ir tik tuo, antroji šventykla pranoko pirmąją šlove. Tačiau Izraelis atstūmė siūlomą Dangaus Dovaną. Su nuolankiu Mokytoju, kuris tą dieną išėjo pro auksinius vartus, šlovė amžiams pasitraukė iš šventyklos. Jau išsipildė Gelbėtojo žodžiai: „Jūsų namai paliekami jums tušti“.

Mokiniai buvo kupini baimės ir nuostabos dėl Kristaus pranašystės apie šventyklos sugriovimą, ir jie troško geriau suprasti Jo žodžių prasmę. Turtas, darbas ir architektūrinis meistriškumas daugiau nei keturiasdešimt metų buvo laisvai eikvojami jos puošnumui didinti. Erodas Didysis jai skyrė tiek romėnų turtus, tiek žydų iždą, ir net pasaulio imperatorius praturtino ją savo dovanomis. Didžiuliai balto marmuro luitai, beveik pasakiško dydžio, atgabenti iš Romos šiam tikslui, sudarė jos struktūros dalį; į tai mokiniai atkreipė savo Mokytojo dėmesį, sakydami: „Mokytojau, žiūrėk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“

Į šiuos žodžius Jėzus atsakė iškilmingai ir sukrečiančiai: „Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, kuris nebūtų nuverstas“.

Su Jeruzalės sunaikinimu mokiniai siejo Kristaus asmeninio atėjimo laikinoje šlovėje įvykius, manydami, kad Jis užims visuotinės imperijos sostą, nubaus neatgailaujančius žydus ir nutrauks nuo tautos romėnų jungą. Viešpats buvo jiems sakęs, kad Jis ateis antrą kartą. Todėl paminėjus teismus Jeruzalei, jų mintys nukrypo į tą atėjimą; ir susibūrę aplink Gelbėtoją ant Alyvų kalno, jie paklausė: „Kada tai įvyks ir koks bus Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“

Ateitis mokiniams buvo gailestingai uždengta. Jei jie tuo metu būtų visiškai suvokę du baisius faktus – Atpirkėjo kančias ir mirtį bei jų miesto ir šventyklos sunaikinimą – jie būtų buvę apimti siaubo. Kristus jiems pateikė svarbiausių įvykių, turinčių įvykti prieš laikų pabaigą, apmatus. Jo žodžiai tuomet nebuvo visiškai suprasti; bet jų prasmė turėjo atsiskleisti, kai Jo tautai prireiks ten pateikto mokymo. Pranašystė, kurią Jis ištarė, turėjo dvejopą prasmę: pranašaudama Jeruzalės sunaikinimą, ji taip pat vaizdavo paskutinės didžiosios dienos siaubus.

Jėzus klausantiems mokiniams paskelbė teismus, kurie turėjo kristi ant atkritusio Izraelio, ir ypač atpildo kerštą, kuris juos ištiks už Mesijo atmetimą ir nukryžiavimą. Neabejotini ženklai turėjo preceduoti baisųjį kulminacinį tašką. Baisioji valanda turėjo ateiti staiga ir greitai. Ir Gelbėtojas įspėjo savo sekėjus: „Todėl, kai pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano), tada tie, kurie Judėjoje, tebėga į kalnus“. Kai stabmeldiškos romėnų vėliavos bus pastatytos šventoje žemėje, kuri tęsėsi keletą stadijų už miesto sienų, tada Kristaus sekėjai turėjo ieškoti saugumo bėgdami. Pasirodžius įspėjamajam ženklui, tie, kurie norėjo išsigelbėti, neturėjo delsti. Visoje Judėjos žemėje, kaip ir pačioje Jeruzalėje, signalui bėgti turėjo būti nedelsiant paklūstama. Tas, kuris atsitiktinai būtų ant stogo, neturėjo leistis į namus net išgelbėti savo brangiausių lobių. Tie, kurie dirbo laukuose ar vynuogynuose, neturėjo gaišti laiko grįžti pasiimti viršutinių drabužių, padėtų į šalį dirbant dienos karštyje. Jie neturėjo dvejoti nė akimirkos, kad nebūtų įtraukti į bendrą sunaikinimą.

Erodo valdymo metu Jeruzalė buvo ne tik labai pagražinta, bet ir pastačius bokštus, sienas ir tvirtoves, pridedant prie natūralaus jos padėties stiprumo, ji tapo iš pažiūros neįveikiama. Tas, kuris tuo metu būtų viešai išpranašavęs jos sunaikinimą, kaip Nojus savo dienomis, būtų buvęs pavadintas pamišusiu panikuotoju. Tačiau Kristus pasakė: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“. Dėl jos nuodėmių buvo paskelbta rūstybė Jeruzalei, ir jos užsispyręs netikėjimas pavertė jos lemtį neišvengiama.

Viešpats buvo paskelbęs per pranašą Michėją: „Klausykitės, Jokūbo namų vadai ir Izraelio namų kunigaikščiai, kurie niekinate teisingumą ir iškraipote viską, kas teisinga. Jūs statote Sioną krauju ir Jeruzalę nusikaltimais. Jos vadai teisia už kyšius, jos kunigai moko už užmokestį ir jos pranašai buria už pinigus; vis dėlto jie remiasi Viešpačiu ir sako: ‘Argi Viešpats nėra tarp mūsų? Jokia nelaimė mūsų neištiks’“.

Šie žodžiai tiksliai apibūdino sugedusius ir save teisius laikančius Jeruzalės gyventojus. Nors jie teigė griežtai besilaikantys Dievo įstatymo priesakų, jie laužė visus jo principus. Jie nekentė Kristaus, nes Jo tyrumas ir šventumas atskleidė jų nedorybę; ir jie kaltino Jį esant visų bėdų, kurios juos ištiko dėl jų nuodėmių, priežastimi. Nors žinojo Jį esant be nuodėmės, jie paskelbė, kad Jo mirtis būtina jų kaip tautos saugumui. „Jei Jį taip paliksime, – sakė žydų vadai, – visi Jį įtikės, ir atėję romėnai atims iš mūsų ir vietą, ir tautą“. Jei Kristus būtų paaukotas, jie galėtų vėl tapti stipria, vieninga tauta. Taip jie samprotavo ir pritarė savo vyriausiojo kunigo sprendimui, kad geriau vienam žmogui mirti, nei visai tautai pražūti.

Taip žydų vadai „statė Sioną krauju ir Jeruzalę nusikaltimais“. Ir vis dėlto, nužudę savo Gelbėtoją, nes Jis barė jų nuodėmes, jie buvo tokie įsitikinę savo teisumu, kad laikė save Dievo palaiminta tauta ir tikėjosi, jog Viešpats išgelbės juos nuo priešų. „Todėl, – tęsė pranašas, – dėl jūsų Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė taps griuvėsių krūva, o namų kalnas – miško aukštuma“.

Beveik keturiasdešimt metų po to, kai Kristus pats paskelbė nuosprendį Jeruzalei, Viešpats delsė siųsti savo teismus miestui ir tautai. Nuostabi buvo Dievo kantrybė Jo Evangelijos atmetėjams ir Jo Sūnaus žudikams. Nevaisingo medžio palyginimas vaizdavo Dievo elgesį su žydų tauta. Buvo duotas įsakymas: „Nukirsk jį! Kam jis dar žemę alina?“ bet dieviškasis gailestingumas jį dar šiek tiek palaikė. Tarp žydų vis dar buvo daug tokių, kurie nežinojo Kristaus charakterio ir darbo. O vaikai nebuvo turėję tų galimybių ar gavę tos šviesos, kurią jų tėvai paniekino. Per apaštalų ir jų bendražygių skelbimą Dievas leis šviesai jiems nušvisti; jiems bus leista pamatyti, kaip pranašystės išsipildė ne tik Kristaus gimime ir gyvenime, bet ir Jo mirtyje bei prisikėlime. Vaikai nebuvo pasmerkti dėl tėvų nuodėmių; bet kai, žinodami visą tėvams suteiktą šviesą, vaikai atmetė papildomą jiems suteiktą šviesą, jie tapo tėvų nuodėmių dalininkais ir pripildė savo nedorybės saiką.

Dievo kantrybė Jeruzalei tik patvirtino žydų užsispyrusį neatgailavimą. Savo neapykanta ir žiaurumu Jėzaus mokiniams jie atmetė paskutinį gailestingumo pasiūlymą. Tada Dievas atitraukė nuo jų savo apsaugą ir pašalino savo sulaikančią galią nuo Šėtono ir jo angelų, o tauta buvo palikta valdyti vadovui, kurį ji pasirinko. Jos vaikai paniekino Kristaus malonę, kuri būtų įgalinusi juos suvaldyti savo piktus impulsus, ir dabar šie tapo nugalėtojais. Šėtonas sužadino nuožmiausias ir žemiausias sielos aistras. Žmonės nebesivadovavo protu; jie buvo anapus proto – valdomi impulso ir aklo įniršio. Savo žiaurumu jie tapo šėtoniški. Šeimoje ir tautoje, tiek tarp aukščiausių, tiek tarp žemiausių klasių, vyravo įtarumas, pavydas, neapykanta, nesantaika, maištas, žmogžudystės. Niekur nebuvo saugu. Draugai ir giminės išdavinėjo vieni kitus. Tėvai žudė savo vaikus, o vaikai – tėvus. Tautos valdovai neturėjo galios valdyti savęs. Nevaldomos aistros pavertė juos tironais. Žydai priėmė melagingą liudijimą, kad pasmerktų nekaltą Dievo Sūnų. Dabar melagingi kaltinimai pavertė jų pačių gyvenimus neužtikrintais. Savo veiksmais jie ilgą laiką sakė: „Pašalinkite Izraelio Šventąjį mums iš akių“. Dabar jų noras buvo patenkintas. Dievo baimė jų nebetrikdė. Šėtonas vadovavo tautai, ir aukščiausios civilinės bei religinės valdžios buvo jo valdžioje.

Priešingų frakcijų vadai kartais susivienydavo, kad apiplėštų ir kankintų savo nelaimingas aukas, o po to vėl puldavo vieni kitų pajėgas ir žudydavo be pasigailėjimo. Net šventyklos šventumas negalėjo sulaikyti jų siaubingo žiaurumo. Garbintojai būdavo nužudomi priešais aukurą, o šventovė buvo suteršta nužudytųjų kūnais. Tačiau savo aklame ir piktžodžiaujančiame pasipūtime šio pragariško darbo kurstytojai viešai skelbė nebijantys, kad Jeruzalė bus sunaikinta, nes tai paties Dievo miestas. Kad tvirčiau įtvirtintų savo valdžią, jie papirko netikrus pranašus skelbti, net romėnų legionams apgulus šventyklą, kad žmonės turi laukti išgelbėjimo iš Dievo. Iki pat pabaigos minios laikėsi įsitikinimo, kad Aukščiausiasis įsikiš ir nugalės jų priešininkus. Bet Izraelis paniekino dieviškąją apsaugą, ir dabar jis neturėjo gynybos. Nelaiminga Jeruzalė! Draskoma vidinių nesutarimų, jos gatvės rausta nuo jos pačios vaikų, žudomų vienas kito rankomis, kraujo, kol svetimos armijos griauna jos įtvirtinimus ir žudo jos karius!

Visi Kristaus pranašavimai apie Jeruzalės sunaikinimą išsipildė paraidžiui. Žydai patyrė tiesą Jo įspėjamųjų žodžių: „Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta“.

Pasirodė ženklai ir stebuklai, pranašaujantys nelaimę ir pražūtį. Vidurnaktį virš šventyklos ir aukuro sušvito nenatūrali šviesa. Saulėlydžio debesyse buvo matyti kovos vežimai ir kariai, besirikiuojantys mūšiui. Kunigai, tarnaujantys naktį šventovėje, buvo išgąsdinti paslaptingų garsų; žemė drebėjo, ir buvo girdėti daugybė balsų, šaukiančių: „Išeikime iš čia“. Didieji rytiniai vartai, kurie buvo tokie sunkūs, kad juos vos galėjo uždaryti dvidešimt vyrų, ir kurie buvo užtvirtinti didžiuliais geležiniais strypais, įleistais giliai į akmeninį grindinį, vidurnaktį atsivėrė patys, be jokio matomo įsikišimo.

Septynerius metus vienas žmogus vaikščiojo Jeruzalės gatvėmis aukštyn ir žemyn, skelbdamas nelaimes, kurios turėjo ištikti miestą. Dieną ir naktį jis giedojo šiurpią raudą: „Balsas iš rytų! Balsas iš vakarų! Balsas iš keturių vėjų! Balsas prieš Jeruzalę ir prieš šventyklą! Balsas prieš jaunikius ir nuotakas! Balsas prieš visą tautą!“ Šis keistas žmogus buvo įkalintas ir nuplaktas, bet joks skundas neišsprūdo iš jo lūpų. Į įžeidimus ir užgauliojimus jis atsakydavo tik: „Vargas, vargas Jeruzalei!“, „Vargas, vargas jos gyventojams!“ Jo įspėjamasis šauksmas nutilo tik tada, kai jis buvo nužudytas apgulties metu, kurią pats išpranašavo.

Nė vienas krikščionis nežuvo Jeruzalės sunaikinimo metu. Kristus buvo įspėjęs savo mokinius, ir visi, kurie tikėjo Jo žodžiais, stebėjo žadėtąjį ženklą. „Kai pamatysite Jeruzalę, apsuptą kariuomenės, – sakė Jėzus, – tada žinokite, kad jos nuniokojimas arti. Tada tie, kurie Judėjoje, tebėga į kalnus, o tie, kurie mieste, teišeina iš jo“. Po to, kai romėnai, vadovaujami Cestijaus, apsupo miestą, jie netikėtai nutraukė apgultį, kai viskas atrodė palanku neatidėliotinai atakai. Apgultieji, praradę viltį sėkmingai pasipriešinti, jau ketino pasiduoti, kai romėnų generolas atitraukė savo pajėgas be jokios akivaizdžios priežasties. Bet Dievo gailestinga apvaizda kreipė įvykius savo tautos labui. Laukusiems krikščionims buvo duotas pažadėtas ženklas, ir dabar atsivėrė galimybė visiems, kurie norėjo, paklusti Gelbėtojo įspėjimui. Įvykiai susiklostė taip, kad nei žydai, nei romėnai netrukdė krikščionių bėgimui. Cestijui atsitraukiant, žydai, išsiveržę iš Jeruzalės, persekiojo jo besitraukiančią kariuomenę; ir kol abi pajėgos buvo visiškai įsitraukusios į kovą, krikščionys turėjo galimybę palikti miestą. Tuo metu ir apylinkės buvo laisvos nuo priešų, kurie būtų galėję bandyti juos sulaikyti. Apgulties metu žydai buvo susirinkę Jeruzalėje švęsti Palapinių šventės, todėl krikščionys visoje šalyje galėjo netrukdomi pabėgti. Nedelsdami jie pabėgo į saugią vietą – Pelos miestą Perėjoje, anapus Jordano.

Žydų pajėgos, persekiodamos Cestijų ir jo kariuomenę, užpuolė jų ariergardą su tokiu įniršiu, kad grasino jiems visišku sunaikinimu. Romėnams tik su dideliu vargu pavyko atsitraukti. Žydai išsigelbėjo beveik be nuostolių ir su grobiu triumfuodami grįžo į Jeruzalę. Tačiau ši regima sėkmė jiems atnešė tik blogį. Ji įkvėpė jiems tokio užsispyrusio pasipriešinimo romėnams dvasią, kuri greitai užtraukė neapsakomą vargą pasmerktam miestui.

Baisios buvo nelaimės, kurios užgriuvo Jeruzalę, kai apgultį atnaujino Titas. Miestas buvo apgultas Paschos metu, kai milijonai žydų buvo susirinkę už jo sienų. Jų maisto atsargos, kurios, jei būtų kruopščiai saugomos, būtų maitinusios gyventojus daugelį metų, anksčiau buvo sunaikintos dėl pavydo ir keršto tarp kovojančių frakcijų, ir dabar buvo patiriami visi bado siaubai. Kviečių saikas buvo parduodamas už talentą. Bado kančios buvo tokios stiprios, kad vyrai grauždavo savo diržų ir sandalų odą bei savo skydų apdangalus. Daugybė žmonių naktimis sėlinadavo laukan rinkti laukinių augalų, augančių už miesto sienų, nors daugelis būdavo sučiupti ir nužudyti žiauriais kankinimais, o tie, kurie grįždavo saugiai, dažnai būdavo apiplėšiami, atimant tai, ką jie surinko su tokiu dideliu pavojumi. Valdžioje esantieji taikė nežmoniškus kankinimus, kad išgautų iš badaujančių žmonių paskutines menkas atsargas, kurias jie galėjo būti paslėpę. Ir šiuos žiaurumus neretai vykdė žmonės, kurie patys buvo gerai pasisotinę ir tiesiog norėjo sukaupti maisto atsargų ateičiai.

Tūkstančiai mirė nuo bado ir maro. Atrodė, kad prigimtinė meilė išnyko. Vyrai plėšė savo žmonas, o žmonos – vyrus. Buvo matyti vaikai, traukiantys maistą iš savo senų tėvų burnų. Pranašo klausimas: „Ar gali moteris užmiršti savo žindomą kūdikį?“ gavo atsakymą tų pasmerkto miesto sienų viduje: „Gailestingų moterų rankos virė savo vaikus; jie tapo joms maistu mano tautos dukters žlugimo metu“. Vėl išsipildė įspėjamoji pranašystė, duota prieš keturiolika šimtmečių: „Jautri ir lepi moteris tarp jūsų, kuri dėl lepumo ir švelnumo nedrįsdavo nė kojos pado statyti ant žemės, piktai žiūrės į savo mylimą vyrą, į sūnų ir dukterį… ir į savo vaikus, kuriuos pagimdys, nes ji valgys juos slapta, stigoje visų dalykų, apgultyje ir varge, kuriuo tavo priešas vargins tave tavo vartuose“.

Romėnų vadai stengėsi įvaryti siaubą žydams ir taip priversti juos pasiduoti. Belaisviai, kurie priešinosi paimami, buvo plakami, kankinami ir nukryžiuojami priešais miesto sieną. Šimtai jų kasdien buvo nužudomi tokiu būdu, ir šis baisus darbas tęsėsi tol, kol palei Juozapato slėnį ir prie Kalvarijos buvo pastatyta tiek daug kryžių, kad tarp jų beveik nebuvo vietos praeiti. Taip baisiai buvo aplankytas tas šiurpus prakeiksmas, ištartas priešais Piloto teismo krasę: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų“.

Titas būtų mielai nutraukęs šį baisų reginį ir taip išgelbėjęs Jeruzalę nuo pilno jos lemties saiko. Jis buvo kupinas siaubo, matydamas mirusiųjų kūnus, gulinčius krūvomis slėniuose. Tarsi užkerėtas, jis žvelgė nuo Alyvų kalno viršūnės į didingą šventyklą ir įsakė neliesti nė vieno jos akmens. Prieš bandydamas užimti šią tvirtovę, jis nuoširdžiai kreipėsi į žydų vadus, kad šie neverstų jo suteršti šventos vietos krauju. Jei jie išeitų ir kovotų bet kurioje kitoje vietoje, joks romėnas nepažeistų šventyklos šventumo. Pats Juozapas (Flavijus) pačiu iškalbingiausiu kreipimusi maldavo juos pasiduoti, išgelbėti save, savo miestą ir garbinimo vietą. Tačiau į jo žodžius buvo atsakyta piktais keiksmais. Į jį, paskutinį žmogiškąjį tarpininką, stovintį ir maldaujantį jų, buvo laidomos ietys. Žydai atmetė Dievo Sūnaus maldavimus, ir dabar įkalbinėjimai ir prašymai tik dar labiau skatino juos priešintis iki galo. Veltui Titas stengėsi išgelbėti šventyklą; Didesnis už jį buvo paskelbęs, kad ten neliks akmens ant akmens.

Aklas žydų vadų užsispyrimas ir bjaurūs nusikaltimai, vykdomi apgultame mieste, sukėlė romėnų siaubą ir pasipiktinimą, ir Titas galiausiai nusprendė paimti šventyklą šturmu. Tačiau jis nusprendė, kad, jei įmanoma, ji turi būti išsaugota nuo sunaikinimo. Bet jo įsakymų buvo nepaisyta. Kai naktį jis pasitraukė į savo palapinę, žydai, išsiveržę iš šventyklos, užpuolė kareivius lauke. Kovos metu vienas kareivis sviedė deglą pro prieangio angą, ir kedru iškalti kambariai aplink šventuosius namus tuojau pat užsiliepsnojo. Titas nuskubėjo į tą vietą, sekamas savo generolų ir legionierių, ir įsakė kareiviams gesinti liepsnas. Jo žodžių nebuvo paisoma. Įniršę kareiviai mėtė liepsnojančius deglus į kambarius, besiribojančius su šventykla, ir tada kalavijais dideliais kiekiais skerdė tuos, kurie ten buvo radę prieglobstį. Kraujas tekėjo šventyklos laiptais kaip vanduo. Tūkstančiai tūkstančių žydų žuvo. Virš mūšio garso buvo girdėti balsai, šaukiantys: „Ikabodas!“ – šlovė pasitraukė.

„Titas pamatė, kad neįmanoma suvaldyti kareivių įniršio; jis įėjo su savo karininkais ir apžiūrėjo švento pastato vidų. Prabanga pripildė juos nuostabos; ir kadangi liepsnos dar nebuvo pasiekusios šventosios vietos, jis paskutinį kartą bandė ją išgelbėti ir, iššokęs į priekį, vėl ragino kareivius stabdyti gaisro plitimą. Šimtininkas Liberalis bandė priversti paklusti savo tarnybiniu skeptru; bet net pagarba imperatoriui užleido vietą įnirtingai neapykantai žydams, laukiniam mūšio jauduliui ir nepasotinamai plėšikavimo vilčiai. Kareiviai matė viską aplink save spindint auksu, kuris akinamai žėrėjo laukinėje liepsnų šviesoje; jie manė, kad šventovėje sukaupti neišmatuojami turtai. Vienas kareivis, nepastebėtas, įkišo uždegtą deglą tarp durų vyrių: visas pastatas akimirksniu paskendo liepsnose. Akinantys dūmai ir ugnis privertė karininkus atsitraukti, ir didingas statinys buvo paliktas likimo valiai.

Tai buvo šiurpus reginys romėnui – kas gi tai buvo žydui? Visa kalvos viršūnė, kuri dominavo virš miesto, liepsnojo kaip ugnikalnis. Vienas po kito pastatai griuvo su didžiuliu trenksmu ir buvo praryti ugnies bedugnės. Kedro stogai buvo kaip liepsnos lakštai; paauksuotos smailės švietė kaip raudonos šviesos smaigai; vartų bokštai leido aukštus liepsnų ir dūmų stulpus. Aplinkinės kalvos buvo apšviestos; ir tamsios žmonių grupės buvo matomos stebinčios šiurpiame nerime naikinimo eigą: aukštutinio miesto sienos ir aukštumos buvo nusėtos veidais, vienais išbalusiais iš nevilties kančios, kitais rūsčiai žvelgiančiais bejėgišku kerštu. Romėnų kareivių šūksniai jiems bėgiojant šen ir ten bei sukilėlių, žūstančių liepsnose, klyksmai maišėsi su gaisro ūžesiu ir griūvančių rąstų dundesiu. Kalnų aidai atkartojo arba grąžino žmonių klyksmus aukštumose; palei visas sienas skambėjo klyksmai ir raudos; žmonės, mirštantys badu, sutelkė paskutines jėgas, kad išleistų kančios ir nevilties šauksmą.

Skerdynės viduje buvo dar baisesnės nei reginys iš išorės. Vyrai ir moterys, seni ir jauni, sukilėliai ir kunigai, tie, kurie kovojo, ir tie, kurie maldavo pasigailėjimo, buvo kertami be atrankos. Užmuštųjų skaičius viršijo žudikų skaičių. Legionieriai turėjo lipti per lavonų krūvas, kad tęstų naikinimo darbą.“

Po šventyklos sunaikinimo visas miestas greitai pateko į romėnų rankas. Žydų vadai apleido savo neįveikiamus bokštus, ir Titas rado juos tuščius. Jis žvelgė į juos su nuostaba ir pareiškė, kad Dievas atidavė juos į jo rankas; nes jokie apgulties pabūklai, kad ir kokie galingi, nebūtų galėję įveikti tų didžiulių įtvirtinimų. Tiek miestas, tiek šventykla buvo sulyginti su žeme, o žemė, ant kurios stovėjo šventieji namai, buvo „suarta kaip laukas“. Apgulties ir po jos sekusių skerdynių metu žuvo daugiau nei milijonas žmonių; išgyvenusieji buvo išvaryti į nelaisvę, parduoti kaip vergai, nutempti į Romą papuošti nugalėtojo triumfą, sumesti laukiniams žvėrims amfiteatruose arba išblaškyti kaip benamiai klajūnai po visą žemę.

Žydai patys nusikalė sau grandines; jie patys pripildė sau keršto taurę. Visiškame sunaikinime, ištikusiame juos kaip tautą, ir visuose varguose, kurie sekė juos išblaškyme, jie tik pjovė tą derlių, kurį patys pasėjo. Pranašas sako: „O Izraeli, tu pražudei save“; „nes tu suklupai dėl savo kaltės“. Jų kančios dažnai vaizduojamos kaip bausmė, kurią jiems tiesiogiai paskyrė Dievas. Būtent taip didysis apgavikas stengiasi paslėpti savo paties darbą. Užsispyręs atmesdami dieviškąją meilę ir gailestingumą, žydai privertė Dievą atitraukti nuo jų savo apsaugą, ir Šėtonui buvo leista valdyti juos pagal savo valią. Baisūs žiaurumai, vykdyti naikinant Jeruzalę, yra Šėtono kerštingos galios tiems, kurie pasiduoda jo valdymui, įrodymas.

Mes negalime žinoti, kiek esame skolingi Kristui už ramybę ir apsaugą, kuria mėgaujamės. Būtent sulaikanti Dievo jėga neleidžia žmonijai visiškai pereiti po Šėtono kontrole. Nepaklusnieji ir nedėkingieji turi didelį pagrindą dėkoti už Dievo gailestingumą ir kantrybę, sulaikant žiaurią, piktavališką piktojo galią. Bet kai žmonės peržengia dieviškosios kantrybės ribas, tas sulaikymas pašalinamas. Dievas nestovi prieš nusidėjėlį kaip bausmės už nusižengimą vykdytojas; bet Jis palieka savo gailestingumo atmetėjus jiems patiems, kad jie pjautų tai, ką pasėjo. Kiekvienas atmestas šviesos spindulys, kiekvienas paniekintas ar neišgirstas įspėjimas, kiekviena patenkinta aistra, kiekvienas Dievo įstatymo pažeidimas yra pasėta sėkla, kuri duoda savo neišvengiamą derlių. Dievo Dvasia, kuriai atkakliai priešinamasi, galiausiai pasitraukia nuo nusidėjėlio, ir tada nebelieka jokios jėgos suvaldyti piktas sielos aistras ir jokios apsaugos nuo Šėtono pykčio ir priešiškumo. Jeruzalės sunaikinimas yra baisus ir iškilmingas įspėjimas visiems, kurie nerimtai žiūri į dieviškosios malonės pasiūlymus ir priešinasi dieviškojo gailestingumo maldavimams. Niekada nebuvo duotas ryžtingesnis liudijimas apie Dievo neapykantą nuodėmei ir apie užtikrintą bausmę, kuri ištiks kaltuosius.

Gelbėtojo pranašystė apie teismo aplankymą Jeruzalei turi ir kitą išsipildymą, kurio tas baisus nuniokojimas buvo tik silpnas šešėlis. Išrinktojo miesto lemtyje galime matyti pasaulio, atmetusio Dievo gailestingumą ir sutrypusio Jo įstatymą, pražūtį. Tamsūs yra žmonijos vargo įrašai, kuriuos žemė regėjo per ilgus nusikaltimų amžius. Širdis suserga ir protas alpsta mąstant apie tai. Baisios buvo Dangaus autoriteto atmetimo pasekmės. Tačiau ateities apreiškimuose pateikiamas dar tamsesnis vaizdas. Praeities įrašai – ilga suiručių, konfliktų ir revoliucijų procesija, „kario mūšis su sumaišties triukšmu ir krauju suteptais drabužiais“ – kas tai yra, palyginti su tos dienos siaubu, kai sulaikanti Dievo Dvasia visiškai pasitrauks nuo nedorėlių, nebesulaikydama žmonių aistrų ir šėtoniškos rūstybės protrūkio! Tada pasaulis išvys, kaip niekada anksčiau, Šėtono valdymo rezultatus.

Tačiau tą dieną, kaip ir Jeruzalės sunaikinimo metu, Dievo tauta bus išgelbėta, „kiekvienas, kuris bus rastas įrašytas tarp gyvųjų“. Kristus paskelbė, kad Jis ateis antrą kartą surinkti savo ištikimųjų pas save: „Tada visos žemės giminės raudos ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galybe ir didžia šlove. Ir Jis pasiųs savo angelus su skardžiu trimito garsu, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“. Tada tie, kurie nepakluso Evangelijai, bus sunaikinti Jo lūpų dvasia ir pražudyti Jo atėjimo spindesiu. Kaip senovės Izraelis, nedorėliai susinaikina patys; jie krenta dėl savo nedorybės. Gyvendami nuodėmingą gyvenimą, jie taip nutolo nuo harmonijos su Dievu, jų prigimtis tapo tokia žema dėl blogio, kad Jo šlovės pasireiškimas jiems yra naikinanti ugnis.

Tesisaugo žmonės, kad neapleistų pamokos, perteiktos jiems Kristaus žodžiais. Kaip Jis įspėjo savo mokinius apie Jeruzalės sunaikinimą, duodamas jiems artėjančios pražūties ženklą, kad jie galėtų pabėgti, taip Jis įspėjo pasaulį apie galutinio sunaikinimo dieną ir davė ženklus apie jos artėjimą, kad visi, kurie nori, galėtų bėgti nuo ateinančios rūstybės. Jėzus skelbia: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautų sielvartas“. Tie, kurie mato šiuos Jo atėjimo šauklius, turi „žinoti, kad tai arti, net prie durų“. „Todėl budėkite“, – tokie yra Jo įspėjimo žodžiai. Tie, kurie paiso įspėjimo, nebus palikti tamsoje, kad ta diena užkluptų juos netikėtai. Bet tiems, kurie nenori budėti, „Viešpaties diena ateina kaip vagis naktį“.

Pasaulis ne labiau pasiruošęs tikėti žinia šiam laikui, nei žydai buvo pasiruošę priimti Gelbėtojo įspėjimą apie Jeruzalę. Kad ir kada ji ateitų, Dievo diena ateis netikėtai bedieviams. Kai gyvenimas tekės savo įprasta vaga; kai žmonės bus pasinėrę į malonumus, verslą, prekybą, pinigų kalimą; kai religiniai vadovai aukštins pasaulio pažangą ir apsišvietimą, o žmonės bus užliūliuoti apgaulingo saugumo – tada, kaip vidurnakčio vagis įsėlina į nesaugomą būstą, taip staiga užgrius pražūtis nerūpestingus ir bedievius, „ir jie neištrūks“.

2. PERSEKIOJIMAI PIRMAISIAIS AMŽIAIS

Kai Jėzus savo mokiniams atskleidė Jeruzalės likimą ir antrojo atėjimo vaizdus, Jis taip pat išpranašavo, ką Jo tautai teks patirti nuo to laiko, kai Jis bus paimtas iš jų, iki Jo sugrįžimo galybėje ir šlovėje jų išvaduoti. Nuo Alyvų kalno Gelbėtojas regėjo audras, kurios turėjo užgriūti apaštališkąją bažnyčią; žvelgdamas gilyn į ateitį, Jis matė nuožmius, naikinančius uraganus, kurie turėjo talžyti Jo sekėjus ateinančiais tamsos ir persekiojimų amžiais. Keliais trumpais, bet itin reikšmingais sakiniais Jis nusakė tą dalį, kurią šio pasaulio valdovai atseikės Dievo bažnyčiai. Kristaus sekėjai turėjo eiti tuo pačiu pažeminimo, paniekinimo ir kančios keliu, kurį mynė jų Mokytojas. Tas priešiškumas, kuris prasiveržė prieš pasaulio Atpirkėją, turėjo pasireikšti ir prieš visus, kurie tikės Jo vardą.

Ankstyvosios bažnyčios istorija liudija, kaip išsipildė Gelbėtojo žodžiai. Žemės ir pragaro galybės susivienijo prieš Kristų Jo sekėjų asmenyje. Pagonybė numatė, kad jei Evangelija triumfuos, jos šventyklos ir aukurai bus nušluoti, todėl ji sutelkė savo jėgas krikščionybei sunaikinti. Buvo uždegti persekiojimų laužai. Krikščionys buvo apiplėšiami, išvaromi iš namų. Jie „ištvėrė didžią kovą ir kentėjimus“. Jie „patyrė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą“. Daugybė jų savo liudijimą užantspaudavo krauju. Kilmingieji ir vergai, turtingi ir vargšai, išsilavinę ir beraščiai – visi buvo žudomi be pasigailėjimo.

Šie persekiojimai, prasidėję valdant Neronui, maždaug Pauliaus kankinystės metu, su didesniu ar mažesniu įniršiu tęsėsi šimtmečius. Krikščionys buvo melagingai kaltinami baisiausiais nusikaltimais ir skelbiami didžiųjų nelaimių – bado, maro ir žemės drebėjimų – kaltininkais. Kadangi jie tapo visuotinės neapykantos ir įtarumo objektais, skundikai buvo pasiruošę išduoti nekaltuosius dėl pelno. Jie buvo pasmerkti kaip imperijos maištininkai, religijos priešai ir visuomenės kenkėjai. Daugybė jų buvo sumesti laukiniams žvėrims arba sudeginti gyvi amfiteatruose. Kai kurie buvo nukryžiuoti; kiti, apvilkti laukinių žvėrių kailiais, buvo įstumti į areną, kad juos sudraskytų šunys. Jų bausmės dažnai tapdavo pagrindine viešųjų švenčių pramoga. Didžiulės minios susirinkdavo pasigrožėti reginiu ir pasitikdavo jų mirties agoniją juoku ir plojimais.

Kad ir kur ieškojo prieglobsčio, Kristaus sekėjai buvo medžiojami kaip plėšrūs žvėrys. Jie buvo priversti slėptis dykrose ir nuošaliose vietose. „Vargšai, suspausti, kankinami (kurių pasaulis nebuvo vertas), jie klajojo po dykumas ir kalnus, po urvus ir žemės plyšius“. Katakombos suteikė prieglobstį tūkstančiams. Po kalvomis už Romos miesto ribų per žemę ir uolienas buvo iškastos ilgos galerijos; tamsus ir sudėtingas tunelių tinklas driekėsi mylias už miesto sienų. Šiose požeminėse slėptuvėse Kristaus sekėjai laidojo savo mirusiuosius; čia taip pat, kai buvo įtariami ir persekiojami, jie rasdavo namus. Kai Gyvybės Davėjas prikels tuos, kurie kovojo gerą kovą, daugybė kankinių dėl Kristaus išeis iš tų niūrių urvų.

Nuožmiausių persekiojimų metu šie Jėzaus liudytojai išlaikė savo tikėjimą nesuterštą. Nors netekę visų patogumų, atskirti nuo saulės šviesos, radę namus tamsiame, bet draugiškame žemės prieglobstyje, jie nesiskundė. Tikėjimo, kantrybės ir vilties žodžiais jie drąsino vieni kitus ištverti nepriteklius ir vargus. Jokių žemiškų gėrybių praradimas negalėjo priversti jų atsižadėti tikėjimo Kristumi. Išmėginimai ir persekiojimai buvo tik laipteliai, artinantys juos prie poilsio ir atlygio.

Kaip ir senovės Dievo tarnai, daugelis buvo „kankinami ir atsisakė būti išlaisvinti, kad gautų geresnį prisikėlimą“. Jie prisiminė savo Mokytojo žodžius, kad persekiojami dėl Kristaus jie turėtų labai džiaugtis, nes didelis bus jų atlygis danguje; juk taip prieš juos buvo persekiojami pranašai. Jie džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais kentėti dėl tiesos, ir triumfo giesmės kilo iš traškančių liepsnų vidurio. Žvelgdami aukštyn tikėjimu, jie matė Kristų ir angelus, palinkusius virš dangaus tvirtovės sienų, žiūrinčius į juos su didžiausiu susidomėjimu ir pritariančius jų tvirtybei. Balsas jiems aidėjo nuo Dievo sosto: „Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.

Veltui Šėtonas stengėsi smurtu sunaikinti Kristaus bažnyčią. Didžioji kova, kurioje Jėzaus mokiniai atidavė savo gyvybes, nesibaigė, kai šie ištikimi vėliavnešiai krito savo poste. Pralaimėdami jie nugalėjo. Dievo darbininkai buvo nužudyti, bet Jo darbas stabiliai ėjo pirmyn. Evangelija toliau plito, o jos šalininkų skaičius augo. Ji pasiekė sritis, kurios buvo neprieinamos net Romos ereliams. Vienas krikščionis, ginčydamasis su pagonių valdovais, kurie skatino persekiojimą, sakė: „Jūs galite žudyti mus, kankinti mus, smerkti mus… Jūsų neteisybė yra įrodymas, kad mes esame nekalti… Jūsų žiaurumas jums nepadės.“ Tai buvo tik stipresnis kvietimas kitiems priimti jų įsitikinimus. „Kuo dažniau mus pjaunate, tuo labiau mūsų daugėja; krikščionių kraujas yra sėkla.“

Tūkstančiai buvo įkalinti ir nužudyti, bet kiti stojo į jų vietas. O tie, kurie buvo nukankinti dėl savo tikėjimo, buvo saugūs Kristuje ir Jo laikomi nugalėtojais. Jie kovojo gerą kovą ir turėjo gauti šlovės vainiką, kai ateis Kristus. Kančios, kurias jie patyrė, suartino krikščionis vienus su kitais ir su jų Atpirkėju. Jų gyvas pavyzdys ir mirštant duotas liudijimas buvo nuolatinis tiesos patvirtinimas; ir ten, kur mažiausiai tikėtasi, Šėtono pavaldiniai palikdavo jo tarnybą ir stodavo po Kristaus vėliava.

Todėl Šėtonas sukūrė planus sėkmingiau kariauti prieš Dievo valdžią, iškeldamas savo vėliavą pačioje krikščionių bažnyčioje. Jei Kristaus sekėjus pavyktų apgauti ir priversti užsitraukti Dievo nemalonę, tada jų jėga, tvirtybė ir atsparumas žlugtų, ir jie taptų lengvu grobiu.

Didysis priešininkas dabar stengėsi klasta pasiekti tai, ko jam nepavyko gauti jėga. Persekiojimai liovėsi, o vietoje jų atsirado pavojingos laikinos gerovės ir pasaulietinės garbės vilionės. Stabmeldžiai buvo atvesti priimti dalį krikščionių tikėjimo, tuo pat metu atmetant kitas esmines tiesas. Jie skelbėsi priimą Jėzų kaip Dievo Sūnų ir tikį Jo mirtimi bei prisikėlimu, tačiau nejautė nuodėmės suvokimo ir atgailos ar širdies pasikeitimo poreikio. Padarę tam tikrų nuolaidų iš savo pusės, jie siūlė, kad ir krikščionys padarytų nuolaidų, idant visi galėtų susivienyti tikėjimo Kristumi pagrindu.

Dabar bažnyčiai iškilo baisus pavojus. Kalėjimas, kankinimai, ugnis ir kalavijas buvo palaiminimas, palyginti su tuo. Kai kurie krikščionys laikėsi tvirtai, pareikšdami, kad negali daryti jokių kompromisų. Kiti pasisakė už nuolaidas arba kai kurių savo tikėjimo bruožų pakeitimą ir susivienijimą su tais, kurie priėmė dalį krikščionybės, tikindami, kad tai gali būti priemonė jų visiškam atsivertimui. Tai buvo gilaus sielvarto laikas ištikimiems Kristaus sekėjams. Prisidengęs apsimestine krikščionybe, Šėtonas brovėsi į bažnyčią, kad sugadintų jų tikėjimą ir nukreiptų jų protus nuo tiesos žodžio.

Dauguma krikščionių galiausiai sutiko nuleisti savo standartus, ir buvo sudaryta sąjunga tarp krikščionybės ir pagonybės. Nors stabų garbintojai skelbėsi atsivertę ir jungėsi prie bažnyčios, jie vis dar laikėsi savo stabmeldystės, tik pakeitė savo garbinimo objektus į Jėzaus, Marijos ir šventųjų atvaizdus. Bjaurus stabmeldystės raugas, taip įneštas į bažnyčią, tęsė savo pražūtingą darbą. Klaidingos doktrinos, prietaringos apeigos ir stabmeldiškos ceremonijos buvo įtrauktos į jos tikėjimą ir garbinimą. Kai Kristaus sekėjai susivienijo su stabmeldžiais, krikščionių religija tapo sugadinta, ir bažnyčia prarado savo tyrumą bei jėgą. Tačiau buvo tokių, kurie nebuvo suklaidinti šių apgaulių. Jie ir toliau išlaikė ištikimybę Tiesos Autoriui ir garbino tik Dievą.

Visada buvo dvi klasės tarp tų, kurie skelbiasi esą Kristaus sekėjai. Kol viena klasė tyrinėja Gelbėtojo gyvenimą ir nuoširdžiai siekia ištaisyti savo trūkumus bei supanašėti su Pavyzdžiu, kita klasė vengia aiškių, praktinių tiesų, kurios atskleidžia jų paklydimus. Net geriausiais laikais bažnyčia nebuvo sudaryta vien iš tikrųjų, tyrų ir nuoširdžių žmonių. Mūsų Gelbėtojas mokė, kad tie, kurie sąmoningai mėgaujasi nuodėme, neturi būti priimti į bažnyčią; vis dėlto Jis leido būti šalia savęs žmonėms, kurie turėjo charakterio trūkumų, ir suteikė jiems savo mokymų bei pavyzdžio naudą, kad jie turėtų galimybę pamatyti savo klaidas ir jas ištaisyti. Tarp dvylikos apaštalų buvo išdavikas.

Judas buvo priimtas ne dėl savo charakterio trūkumų, bet nepaisant jų. Jis buvo su mokiniais, kad per Kristaus mokymą ir pavyzdį galėtų sužinoti, kas sudaro krikščionišką charakterį, ir taip būtų atvestas pamatyti savo klaidas, atgailauti ir, padedant dieviškajai malonei, apvalyti savo sielą „paklusdamas tiesai“. Bet Judas nevaikščiojo šviesoje, kuriai taip maloningai buvo leista jam šviesti. Mėgaudamasis nuodėme, jis kvietėsi Šėtono gundymus. Jo blogi charakterio bruožai tapo vyraujantys. Jis atidavė savo protą tamsos jėgų valdymui, pyko, kai jo ydos buvo baramos, ir taip buvo atvestas padaryti baisų nusikaltimą – išduoti savo Mokytoją. Taip visi, kurie puoselėja blogį po dievotumo kaukę, nekenčia tų, kurie drumsčia jų ramybę smerkdami jų nuodėmingą kelią. Pasitaikius palankiai progai, jie, kaip Judas, išduos tuos, kurie jų labui stengėsi juos perspėti.

Apaštalai bažnyčioje susidūrė su tais, kurie dėjosi dievoti, nors slapta puoselėjo nedorybę. Ananijas ir Sapfyra vaidino apgavikus, apsimesdami, kad viską aukoja Dievui, nors godžiai pasiliko dalį sau. Tiesos Dvasia atskleidė apaštalams tikrąjį šių apsimetėlių charakterį, ir Dievo teismai apvalė bažnyčią nuo šios bjaurios dėmės jos tyrume. Šis akivaizdus Kristaus Dvasios įžvalgumo įrodymas bažnyčioje kėlė siaubą veidmainiams ir piktadariais. Jie negalėjo ilgai išlikti ryšyje su tais, kurie savo įpročiais ir nusiteikimu buvo nuolatiniai Kristaus atstovai; ir kai Jo sekėjus užklupo išmėginimai bei persekiojimai, tik tie, kurie norėjo viską palikti dėl tiesos, troško tapti Jo mokiniais. Taigi, kol tęsėsi persekiojimai, bažnyčia išliko palyginti tyra. Bet kai jie liovėsi, prisijungė atsivertėliai, kurie buvo mažiau nuoširdūs ir atsidavę, ir kelias Šėtonui įsitvirtinti buvo atviras.

Tačiau nėra jokios sąjungos tarp Šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio, ir negali būti jokios sąjungos tarp jų sekėjų. Kai krikščionys sutiko susivienyti su tais, kurie buvo tik pusiau atsivertę iš pagonybės, jie žengė į kelią, kuris vedė vis toliau ir toliau nuo tiesos. Šėtonas džiūgavo, kad jam pavyko apgauti tokį didelį skaičių Kristaus sekėjų. Tada jis dar labiau nukreipė savo galią prieš juos ir įkvėpė juos persekioti tuos, kurie liko ištikimi Dievui. Niekas taip gerai nemokėjo kovoti prieš tikrąjį krikščionių tikėjimą, kaip tie, kurie kadaise buvo jo gynėjai; ir šie atkritę krikščionys, susivieniję su savo pusiau pagonimis bendražygiais, nukreipė savo kovą prieš pačius svarbiausius Kristaus doktrinų bruožus.

Reikėjo desperatiškos kovos tiems, kurie norėjo likti ištikimi, kad atsilaikytų prieš apgaules ir bjaurystes, kurios buvo pridengtos kunigiškais rūbais ir įvestos į bažnyčią. Biblija nebuvo pripažįstama tikėjimo standartu. Religinės laisvės doktrina buvo vadinama erezija, o jos šalininkai buvo nekenčiami ir persekiojami.

Po ilgo ir sunkaus konflikto ištikimųjų saujelė nusprendė nutraukti bet kokią sąjungą su atkritusia bažnyčia, jei ji ir toliau atsisakys apsivalyti nuo melo ir stabmeldystės. Jie matė, kad atsiskyrimas yra absoliuti būtinybė, jei jie nori paklusti Dievo žodžiui. Jie nedrįso toleruoti klaidų, pražūtingų jų pačių sieloms, ir rodyti pavyzdžio, kuris sukeltų pavojų jų vaikų ir vaikaičių tikėjimui. Dėl taikos ir vienybės jie buvo pasirengę daryti bet kokią nuolaidą, suderinamą su ištikimybe Dievui, tačiau jautė, kad net taika būtų per brangiai pirkta principų aukojimo kaina. Jei vienybę galima užtikrinti tik tiesos ir teisumo kompromisu, tada tebūnie atsiskyrimas ir net karas.

Būtų gerai bažnyčiai ir pasauliui, jei principai, kurie veikė tas tvirtas sielas, atgytų Dievo tautos širdyse šiandien. Pastebimas nerimą keliantis abejingumas doktrinoms, kurios yra krikščionių tikėjimo stulpai. Plinta nuomonė, kad, galų gale, jos nėra gyvybiškai svarbios. Šis nuosmukis stiprina Šėtono agentų rankas, todėl klaidingos teorijos ir pražūtingos apgaulės, kurioms pasipriešinti ir kurias atskleisti praeities amžiais ištikimieji rizikavo savo gyvybėmis, dabar palankiai vertinamos tūkstančių, kurie skelbiasi esą Kristaus sekėjai.

Ankstyvieji krikščionys iš tiesų buvo ypatinga tauta. Jų nepriekaištingas elgesys ir nepajudinamas tikėjimas buvo nuolatinis priekaištas, drumstęs nusidėjėlio ramybę. Nors nedaug, be turtų, padėties ar garbės titulų, jie kėlė siaubą piktadariams visur, kur tik buvo žinomas jų charakteris ir doktrinos. Todėl jie buvo nekenčiami nedorėlių, kaip Abelis buvo nekenčiamas bedievio Kaino. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Kainas nužudė Abelį, tie, kurie siekė nusimesti Šventosios Dvasios varžtus, žudė Dievo žmones. Dėl tos pačios priežasties žydai atmetė ir nukryžiavo Gelbėtoją – nes Jo charakterio tyrumas ir šventumas buvo nuolatinis priekaištas jų savanaudiškumui ir sugedimui. Nuo Kristaus dienų iki dabar Jo ištikimi mokiniai kėlė neapykantą ir pasipriešinimą tų, kurie myli ir seka nuodėmės keliais.

Kaipgi tada Evangelija gali būti vadinama taikos žinia? Kai Izaijas išpranašavo Mesijo gimimą, jis suteikė Jam titulą „Taikos Kunigaikštis“. Kai angelai piemenims pranešė, kad gimė Kristus, jie giedojo virš Betliejaus lygumų: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, ir gera valia žmonėms“. Atrodo, kad yra prieštaravimas tarp šių pranašiškų pareiškimų ir Kristaus žodžių: „Nemanau, kad atėjau atnešti žemėn ramybės; atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo“. Tačiau teisingai suprantant, šie du dalykai puikiai dera. Evangelija yra taikos žinia. Krikščionybė yra sistema, kuri, priimta ir vykdoma, skleistų taiką, harmoniją ir laimę visoje žemėje. Kristaus religija sujungtų glaudžia brolyste visus, kurie priima jos mokymus. Jėzaus misija buvo sutaikyti žmones su Dievu, o tuo pačiu ir vienus su kitais. Tačiau didžioji pasaulio dalis yra valdoma Šėtono, aršiausio Kristaus priešo. Evangelija pateikia jiems gyvenimo principus, kurie visiškai prieštarauja jų įpročiams ir troškimams, ir jie kyla prieš ją maištaudami. Jie nekenčia tyrumo, kuris atskleidžia ir smerkia jų nuodėmes, ir jie persekioja bei naikina tuos, kurie skatina juos priimti jos teisingus ir šventus reikalavimus. Būtent šia prasme – kadangi aukštos tiesos, kurias ji atneša, sukelia neapykantą ir nesantaiką – Evangelija yra vadinama kalaviju.

Paslaptinga apvaizda, kuri leidžia teisiesiems kentėti persekiojimą nuo nedorėlių rankos, daugeliui silpno tikėjimo žmonių kėlė didelę sumaištį. Kai kurie net pasirengę atmesti pasitikėjimą Dievu, nes Jis leidžia klestėti žemiausiems žmonėms, tuo tarpu geriausieji ir tyriausieji yra varginami ir kankinami jų žiaurios valdžios. Klausiama: kaip Tas, kuris yra teisingas ir gailestingas, ir kuris taip pat yra begalinės galios, gali toleruoti tokią neteisybę ir priespaudą? Tai klausimas, su kuriuo mes neturime nieko bendro. Dievas mums davė pakankamai savo meilės įrodymų, ir mes neturėtume abejoti Jo gerumu vien todėl, kad negalime suprasti Jo apvaizdos veikimo. Gelbėtojas sakė savo mokiniams, numatydamas abejones, kurios slėgs jų sielas išmėginimų ir tamsos dienomis: „Prisiminkite žodį, kurį jums pasakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką’. Jei persekiojo Mane, persekios ir jus“. Jėzus dėl mūsų iškentėjo daugiau, nei bet kuris Jo sekėjas gali būti priverstas kentėti dėl piktų žmonių žiaurumo. Tie, kurie pašaukti ištverti kankinimus ir mirtį, tik eina Dievo brangaus Sūnaus pėdomis.

„Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado“. Jis nepamiršta ir neapleidžia savo vaikų; bet Jis leidžia nedorėliams atskleisti savo tikrąjį charakterį, kad niekas, kas trokšta vykdyti Jo valią, nebūtų suklaidintas dėl jų. Be to, teisieji patenka į kančių krosnį, kad patys būtų apvalyti; kad jų pavyzdys įtikintų kitus tikėjimo ir dievotumo tikrumu; ir kad jų nuoseklus gyvenimas pasmerktų bedievius ir netikinčius.

Dievas leidžia nedorėliams klestėti ir atskleisti savo priešiškumą Jam, kad kai jie pripildys savo nedorybės saiką, visi galėtų pamatyti Jo teisingumą ir gailestingumą juos visiškai sunaikinant. Jo keršto diena artėja, kai visi, kurie laužė Jo įstatymą ir spaudė Jo tautą, gaus teisingą atlygį už savo darbus; kai kiekvienas žiaurumo ar neteisybės veiksmas prieš Dievo ištikimuosius bus nubaustas taip, lyg būtų padarytas pačiam Kristui.

Yra dar vienas, svarbesnis klausimas, kuris turėtų patraukti šių dienų bažnyčių dėmesį. Apaštalas Paulius skelbia, kad „visi, kurie nori dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“. Kodėl gi tada atrodo, kad persekiojimai didžiąja dalimi snūduriuoja? Vienintelė priežastis yra ta, kad bažnyčia prisitaikė prie pasaulio standartų ir todėl nekelia jokio pasipriešinimo. Religija, kuri yra populiari mūsų dienomis, nėra to tyro ir švento pobūdžio, kuris ženklino krikščionių tikėjimą Kristaus ir Jo apaštalų dienomis. Krikščionybė atrodo tokia populiari pasaulyje tik dėl kompromiso dvasios su nuodėme, dėl to, kad į didžiąsias Dievo žodžio tiesas žiūrima taip abejingai, ir dėl to, kad bažnyčioje tiek mažai gyvo dievotumo. Tegu tik atgyja ankstyvosios bažnyčios tikėjimas ir jėga, ir persekiojimo dvasia atgys, o persekiojimo laužai vėl bus uždegti.

[Iliustracija: Šv. Petro bazilika ir Vatikanas]

Šv. Petro bazilika ir Vatikanas

3. ATKRITIMAS

[Iliustracija: Skyriaus antraštė]

Apaštalas Paulius savo antrame laiške tesalonikiečiams išpranašavo didįjį atkritimą, kurio rezultatas bus popiežiaus valdžios įsitvirtinimas. Jis pareiškė, kad Kristaus diena neateis, „kol pirma neateis atkritimas ir nebus apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris išaukština save prieš viską, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats kaip Dievas sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu“. Be to, apaštalas įspėja brolius, kad „nedorybės paslaptis jau veikia“. Jau ta ankstyvą dieną jis matė į bažnyčią sėlinančias klaidas, kurios paruoš kelią popiežijos išsivystymui.

Mažu po mažo, iš pradžių slapta ir tyliai, o vėliau vis atviriau, kai sustiprėjo ir įgijo valdžią žmonių protams, „nedorybės paslaptis“ vykdė savo apgaulingą ir piktžodžiaujantį darbą. Beveik nepastebimai pagonybės papročiai rado kelią į krikščionių bažnyčią. Kompromiso ir prisitaikymo dvasia kurį laiką buvo sulaikyta nuožmių persekiojimų, kuriuos bažnyčia kentė valdant pagonybei. Bet kai persekiojimai liovėsi ir krikščionybė įžengė į karalių rūmus ir dvarus, ji atidėjo į šalį nuolankų Kristaus ir Jo apaštalų paprastumą dėl pagonių kunigų ir valdovų pompastikos bei išdidumo; ir vietoje Dievo reikalavimų ji pakeitė juos žmogiškomis teorijomis ir tradicijomis. Nominalus Konstantino atsivertimas ketvirtojo amžiaus pradžioje sukėlė didelį džiaugsmą; ir pasaulis, prisidengęs teisumo forma, įžengė į bažnyčią. Dabar gedimo darbas sparčiai progresavo. Pagonybė, nors atrodė nugalėta, tapo nugalėtoja. Jos dvasia valdė bažnyčią. Jos doktrinos, ceremonijos ir prietarai buvo įtraukti į Kristaus sekėjais besiskelbiančiųjų tikėjimą ir garbinimą.

Šis kompromisas tarp pagonybės ir krikščionybės lėmė pranašystėje numatyto „nuodėmės žmogaus“, prieštaraujančio ir išaukštinančio save virš Dievo, išsivystymą. Ta milžiniška klaidingos religijos sistema yra Šėtono galios šedevras – paminklas jo pastangoms atsisėsti į sostą ir valdyti žemę pagal savo valią.

Šėtonas kartą bandė sudaryti kompromisą su Kristumi. Jis atėjo pas Dievo Sūnų gundymų dykumoje ir, parodydamas Jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę, pasiūlė atiduoti viską į Jo rankas, jei Jis tik pripažins tamsos kunigaikščio viršenybę. Kristus subarė įžūlų gundytoją ir privertė jį pasitraukti. Tačiau Šėtonui geriau sekasi pateikti tuos pačius gundymus žmogui. Siekdama pasaulietinės naudos ir garbės, bažnyčia buvo atvesta ieškoti žemės didžiūnų palankumo ir paramos; ir taip atmetusi Kristų, ji buvo paskatinta prisiekti ištikimybę Šėtono atstovui – Romos vyskupui.

Viena iš pagrindinių Romos katalikybės doktrinų yra ta, kad popiežius yra regima visuotinės Kristaus bažnyčios galva, kuriai suteikta aukščiausia valdžia vyskupams ir ganytojams visose pasaulio dalyse. Dar daugiau, popiežiui buvo suteikti paties Dievo titulai. Jis buvo vadinamas „Viešpats Dievas Popiežius“ ir paskelbtas neklystančiu. Jis reikalauja visų žmonių pagarbos. Tą pačią pretenziją, kurią Šėtonas kėlė gundymų dykumoje, jis vis dar kelia per Romos bažnyčią, ir daugybė žmonių yra pasirengę jam nusilenkti.

Tačiau tie, kurie bijo ir gerbia Dievą, pasitinka šią Dangui įžūlią pretenziją taip, kaip Kristus pasitiko klastingo priešo viliones: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk“. Dievas savo Žodyje niekada nedavė užuominos, kad Jis paskyrė kokį nors žmogų būti bažnyčios galva. Popiežiaus viršenybės doktrina tiesiogiai prieštarauja Šventojo Rašto mokymui. Popiežius negali turėti jokios valdžios Kristaus bažnyčiai, nebent pasisavintą.

Romos katalikai atkakliai kaltina protestantus erezija ir tyčiniu atsiskyrimu nuo tikrosios bažnyčios. Tačiau šie kaltinimai labiau tinka jiems patiems. Būtent jie nuleido Kristaus vėliavą ir nukrypo nuo „tikėjimo, kuris vieną kartą visiems laikams buvo duotas šventiesiems“.

Šėtonas gerai žinojo, kad Šventasis Raštas įgalins žmones atpažinti jo apgaules ir atsispirti jo galiai. Būtent Žodžiu net pasaulio Gelbėtojas atlaikė jo puolimus. Kiekvieną kartą užpultas, Kristus iškeldavo amžinosios tiesos skydą, sakydamas: „Parašyta“. Kiekvienam priešininko pasiūlymui Jis priešpastatė Žodžio išmintį ir jėgą. Kad Šėtonas išlaikytų savo valdžią žmonėms ir įtvirtintų popiežiaus uzurpatoriaus autoritetą, jis privalo laikyti juos nežinioje apie Raštus. Biblija išaukštintų Dievą ir pastatytų ribotus žmones į jų tikrąją padėtį; todėl jos šventos tiesos turi būti slepiamos ir slopinamos. Šią logiką priėmė Romos bažnyčia. Šimtus metų Biblijos platinimas buvo draudžiamas. Žmonėms buvo draudžiama ją skaityti ar turėti savo namuose, o nesąžiningi kunigai ir preliatai aiškino jos mokymus taip, kad paremtų savo pretenzijas. Taip popiežius tapo beveik visuotinai pripažintas Dievo vietininku žemėje, apdovanotu valdžia bažnyčiai ir valstybei.

Pašalinus klaidų atskleidėją, Šėtonas veikė pagal savo valią. Pranašystė skelbė, kad popiežija „kėsinsis pakeisti laikus ir įstatymus“. Šio darbo ji nedelsė imtis. Kad pagonių atsivertėliams būtų pasiūlytas pakaitalas stabų garbinimui ir taip skatinamas jų nominalus krikščionybės priėmimas, į krikščionių pamaldas pamažu buvo įvestas atvaizdų ir relikvijų garbinimas. Visuotinis susirinkimas galiausiai įtvirtino šią stabmeldystės sistemą. Kad užbaigtų šventvagišką darbą, Roma išdrįso ištrinti iš Dievo įstatymo antrąjį įsakymą, draudžiantį atvaizdų garbinimą, ir padalyti dešimtąjį įsakymą, kad išlaikytų skaičių.

Nuolaidžiavimo pagonybei dvasia atvėrė kelią dar didesniam Dangaus autoriteto nepaisymui. Šėtonas, veikdamas per nepašvęstus bažnyčios vadovus, kėsinosi ir į ketvirtąjį įsakymą, bandydamas panaikinti senovinį šabą, dieną, kurią Dievas palaimino ir pašventino, ir vietoj jos išaukštinti pagonių šventę, laikomą „garbingąja saulės diena“. Iš pradžių šio pakeitimo nebuvo bandoma daryti atvirai. Pirmaisiais amžiais tikrąjį šabą šventė visi krikščionys. Jie uoliai gynė Dievo garbę ir, tikėdami, kad Jo įstatymas yra nekintamas, stropiai saugojo Jo įsakymų šventumą. Tačiau su didžia klasta Šėtonas veikė per savo agentus, kad pasiektų savo tikslą. Kad žmonių dėmesys būtų atkreiptas į sekmadienį, jis buvo paskelbtas švente Kristaus prisikėlimo garbei. Tą dieną buvo rengiamos religinės pamaldos; tačiau ji buvo laikoma poilsio ir pramogų diena, o šabas vis dar buvo šventai laikomas.

Kad paruoštų kelią darbui, kurį ketino atlikti, Šėtonas dar prieš Kristaus atėjimą paskatino žydus apkrauti šabą griežčiausiais reikalavimais, padarant jo laikymąsi našta. Dabar, pasinaudodamas klaidinga šviesa, kurioje jis privertė jį matyti, jis metė panieką jam kaip žydiškai institucijai. Kol krikščionys paprastai toliau šventė sekmadienį kaip džiugią šventę, jis vedė juos, norint parodyti neapykantą judaizmui, paversti šabą pasninko, liūdesio ir niūrumo diena.

Ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas išleido dekretą, paskelbiantį sekmadienį vieša švente visoje Romos imperijoje. Saulės dieną garbino jo pavaldiniai pagonys, ją gerbė ir krikščionys; imperatoriaus politika buvo suvienyti prieštaringus pagonybės ir krikščionybės interesus. Tai daryti jį ragino bažnyčios vyskupai, kurie, įkvėpti ambicijų ir valdžios troškimo, suprato, kad jei tą pačią dieną švęs ir krikščionys, ir pagonys, tai skatins nominalų pagonių krikščionybės priėmimą ir taip padidins bažnyčios galią bei šlovę. Tačiau nors daugelis dievobaimingų krikščionių buvo pamažu atvesti laikyti sekmadienį turinčiu tam tikrą šventumą, jie vis dar laikė tikrąjį šabą šventa Viešpaties diena ir šventė jį paklusdami ketvirtajam įsakymui.

Didysis apgavikas dar nebuvo baigęs savo darbo. Jis buvo pasiryžęs suburti krikščioniškąjį pasaulį po savo vėliava ir vykdyti savo valdžią per savo vietininką – išdidųjį pontifiką, kuris skelbėsi esąs Kristaus atstovas. Per pusiau atsivertusius pagonis, ambicingus preliatus ir pasaulį mylinčius dvasininkus jis pasiekė savo tikslą. Kartas nuo karto buvo rengiami didžiuliai susirinkimai, į kuriuos suvažiuodavo bažnyčios didžiūnai iš viso pasaulio. Beveik kiekviename susirinkime Dievo įsteigtas šabas buvo nustumiamas vis žemiau, o sekmadienis atitinkamai išaukštinamas. Taip pagonių šventė galiausiai tapo gerbiama kaip dieviška institucija, o biblinis šabas paskelbtas judaizmo liekana, ir jo laikytojai paskelbti prakeiktais.

Didžiajam atskalūnui pavyko išaukštinti save „prieš viską, kas vadinama Dievu ar garbinama“. Jis išdrįso pakeisti vienintelį dieviškojo įstatymo priesaką, kuris neklystamai nurodo visai žmonijai tikrąjį ir gyvąjį Dievą. Ketvirtajame įsakyme Dievas apreiškiamas kaip dangaus ir žemės Kūrėjas ir tuo išskiriamas iš visų netikrų dievų. Būtent kaip kūrimo darbo atminimas septintoji diena buvo pašventinta kaip poilsio diena žmogui. Ji buvo skirta tam, kad gyvasis Dievas visada būtų žmonių protuose kaip būties šaltinis ir pagarbos bei garbinimo objektas. Šėtonas stengiasi atitraukti žmones nuo ištikimybės Dievui ir paklusnumo Jo įstatymui; todėl jis nukreipia savo pastangas ypač prieš tą įsakymą, kuris nurodo Dievą kaip Kūrėją.

Protestantai dabar teigia, kad Kristaus prisikėlimas sekmadienį padarė jį krikščionių šabu. Tačiau Šventajame Rašte tam nėra įrodymų. Jokios tokios garbės šiai dienai nesuteikė nei Kristus, nei Jo apaštalai. Sekmadienio laikymasis kaip krikščioniškos institucijos kilo iš tos „nedorybės paslapties“, kuri jau Pauliaus dienomis buvo pradėjusi savo darbą. Kur ir kada Viešpats įsivaikino šį popiežijos vaiką? Kokį pagrįstą motyvą galima pateikti pakeitimui, kurio Raštas nepatvirtina?

Šeštajame amžiuje popiežija jau buvo tvirtai įsitvirtinusi. Jos valdžios sostas buvo įkurtas imperiniame mieste, ir Romos vyskupą paskelbė visos bažnyčios galva. Pagonybė užleido vietą popiežijai. Slibinas atidavė žvėriui „savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią“. Ir dabar prasidėjo 1260 popiežiaus priespaudos metų, išpranašautų Danieliaus ir Apreiškimo knygose. Krikščionys buvo priversti rinktis: arba atsisakyti savo principingumo ir priimti popiežiaus apeigas bei garbinimą, arba baigti savo gyvenimą kalėjimuose, mirti ant kankinimų stalo, laužo ar nuo budelio kirvio. Išsipildė Jėzaus žodžiai: „Jūs būsite išduodami net tėvų, brolių, giminių ir draugų; kai kuriuos iš jūsų jie žudys. Būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“. Persekiojimai užgriuvo ištikimuosius su didesniu įniršiu nei bet kada anksčiau, ir pasaulis tapo didžiuliu mūšio lauku. Šimtus metų Kristaus bažnyčia rado prieglobstį atsiskyrime ir tamsoje. Taip sako pranašas: „Moteris pabėgo į dykumą, kur jai buvo Dievo paruošta vieta, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų“.

Romos bažnyčios atėjimas į valdžią paženklino tamsiųjų amžių pradžią. Jos galiai augant, tamsa tirštėjo. Tikėjimas buvo perkeltas nuo Kristaus, tikrojo pamato, į Romos popiežių. Užuot pasitikėję Dievo Sūnumi nuodėmių atleidimui ir amžinajam išsigelbėjimui, žmonės žiūrėjo į popiežių, kunigus ir preliatus, kuriems jis suteikė valdžią. Jie buvo mokomi, kad popiežius yra jų žemiškasis tarpininkas ir kad niekas negali prisiartinti prie Dievo kitaip, kaip tik per jį; ir dar daugiau, kad jis stovi jiems Dievo vietoje, todėl jam reikia besąlygiškai paklusti. Nukrypimas nuo jo reikalavimų buvo pakankama priežastis griežčiausioms bausmėms, skiriamoms nusikaltėlių kūnams ir sieloms. Taip žmonių protai buvo nukreipti nuo Dievo į klystančius ir žiaurius žmones, ne, dar daugiau – į patį tamsos kunigaikštį, kuris vykdė savo valdžią per juos. Nuodėmė buvo paslėpta po šventumo apdaru. Kai Raštai yra užgniaužiami, o žmogus ima laikyti save aukščiausiuoju, galime tikėtis tik apgavystės, klastos ir žeminančios nedorybės. Iškėlus žmogiškus įstatymus ir tradicijas, pasireiškė sugedimas, kuris visada kyla atmetus Dievo įstatymą.

Tai buvo pavojingos dienos Kristaus bažnyčiai. Ištikimų vėliavnešių išties buvo nedaug. Nors tiesa neliko be liudytojų, vis dėlto kartais atrodė, kad klaida ir prietarai visiškai įsigalės, o tikroji religija bus išguita iš žemės. Evangelija buvo išleista iš akių, o religijos formos buvo dauginamos, ir žmonės buvo apkrauti griežtais reikalavimais.

Jie buvo mokomi ne tik žiūrėti į popiežių kaip į savo tarpininką, bet ir pasitikėti savo pačių darbais, kad išpirktų nuodėmę. Ilgos piligrimystės, atgailos aktai, relikvijų garbinimas, bažnyčių, šventyklų ir aukurų statyba, didelių sumų mokėjimas bažnyčiai – šie ir daugybė panašių veiksmų buvo nurodomi, siekiant numalšinti Dievo rūstybę ar užsitikrinti Jo palankumą; tarsi Dievas būtų kaip žmonės, supykstantis dėl smulkmenų arba nuraminamas dovanomis ar atgailos aktais!

Nepaisant to, kad yda vyravo net tarp Romos bažnyčios vadovų, jos įtaka, atrodė, nuolat augo. Aštuntojo amžiaus pabaigoje popiežininkai iškėlė pretenziją, kad pirmaisiais bažnyčios amžiais Romos vyskupai turėjo tą pačią dvasinę valdžią, kurią jie dabar prisiėmė. Kad įtvirtintų šią pretenziją, reikėjo panaudoti priemones, kurios suteiktų jai autoriteto regimybę; ir tai noriai pasiūlė melo tėvas. Vienuoliai suklastojo senovinius raštus. Buvo „atrasti“ anksčiau negirdėti susirinkimų nutarimai, įtvirtinantys visuotinę popiežiaus viršenybę nuo seniausių laikų. Ir bažnyčia, atmetusi tiesą, godžiai priėmė šias apgaules.

Keletas ištikimų statytojų ant tikrojo pamato buvo sutrikę ir trukdomi, nes klaidingos doktrinos griuvėsiai kliudė darbui. Kaip statytojai prie Jeruzalės sienos Nehemijo dienomis, kai kurie buvo pasirengę sakyti: „Nešėjų jėgos senka, o griuvėsių daug; mes nepajėgiame statyti“. Pavargę nuo nuolatinės kovos su persekiojimais, apgavystėmis, nedorybe ir visomis kitomis kliūtimis, kurias Šėtonas galėjo sugalvoti, kad sutrukdytų jų pažangai, kai kurie ištikimi statytojai nusiminė; ir dėl taikos bei savo turto ir gyvybės saugumo jie nusigręžė nuo tikrojo pamato. Kiti, neišgąsdinti priešų pasipriešinimo, bebaimiškai skelbė: „Nebijokite jų! Prisiminkite Viešpatį, kuris yra didis ir baisus“, ir tęsė darbą, kiekvienas su kalaviju, prisegtu prie šono.

Ta pati neapykantos ir pasipriešinimo tiesai dvasia įkvėpė Dievo priešus kiekviename amžiuje, ir tas pats budrumas bei ištikimybė buvo reikalaujama iš Jo tarnų. Kristaus žodžiai pirmiesiems mokiniams tinka Jo sekėjams iki laikų pabaigos: „Ką sakau jums, sakau visiems: budėkite!“

Tamsa atrodė vis tirštesnė. Atvaizdų garbinimas tapo bendresnis. Prieš atvaizdus buvo deginamos žvakės ir jiems siunčiamos maldos. Įsigalėjo patys absurdiškiausi ir prietaringiausi papročiai. Žmonių protai buvo taip visiškai valdomi prietarų, kad atrodė, jog protas prarado savo galią. Kai patys kunigai ir vyskupai mylėjo malonumus, buvo jausmingi ir sugedę, buvo galima tikėtis tik to, kad žmonės, kurie žiūrėjo į juos kaip į vedlius, bus paskendę nežinojimue ir ydoje.

Dar vienas žingsnis popiežiaus savivalėje buvo žengtas vienuoliktame amžiuje, kai popiežius Grigalius VII paskelbė Romos bažnyčios tobulumą. Tarp teiginių, kuriuos jis iškėlė, buvo vienas, skelbiantis, kad bažnyčia niekada neklydo ir, pagal Raštus, niekada neklys. Tačiau Rašto įrodymai nelydėjo šio teiginio. Išdidus pontifikas taip pat reikalavo galios nušalinti imperatorius ir pareiškė, kad jokio nuosprendžio, kurį jis paskelbė, niekas negali atšaukti, bet kad jo prerogatyva yra atšaukti visų kitų sprendimus.

Ryškus šio neklystamumo gynėjo tironiško charakterio pavyzdys buvo jo elgesys su Vokietijos imperatoriumi Henriku IV. Už išdrįsimą nepaisyti popiežiaus valdžios, šis monarchas buvo paskelbtas ekskomunikuotu ir nušalintu nuo sosto. Išsigandęs savo paties kunigaikščių, kurie popiežiaus mandato padrąsinti sukilo prieš jį, dezertyravimo ir grasinimų, Henrikas pajuto būtinybę susitaikyti su Roma. Kartu su žmona ir ištikimu tarnu jis perėjo Alpes viduržiemį, kad galėtų nusižeminęs stoti prieš popiežių. Pasiekęs pilį, kurioje buvo apsistojęs Grigalius, jis buvo nuvestas be savo apsaugos į išorinį kiemą ir ten, žiemą spaudžiant smarkiam šalčiui, nepridengta galva ir basomis kojomis, varganai apsirengęs, laukė popiežiaus leidimo įeiti. Tik po to, kai jis tris dienas pasninkavo ir atgailavo, pontifikas teikėsi suteikti jam atleidimą. Net ir tada tai buvo padaryta tik su sąlyga, kad imperatorius lauks popiežiaus patvirtinimo prieš vėl užsidėdamas insignijas ar vykdydamas karališkąją valdžią. O Grigalius, apsvaigęs nuo savo triumfo, gyrėsi, kad jo pareiga yra nužeminti karalių išdidumą.

Koks ryškus kontrastas tarp šio išpuikusio pontifiko valdingumo ir Kristaus romumo bei švelnumo, kuris vaizduoja save stovintį prie širdies durų ir meldžiantį įsileisti, kad galėtų užeiti ir atnešti atleidimą bei ramybę, ir kuris mokė savo mokinius: „Kas tarp jūsų nori būti pirmas, tebūnie jūsų tarnas“.

Bėgant amžiams Romos skelbiamos doktrinos darėsi vis klaidingesnės. Dar prieš įsitvirtinant popiežijai, pagonių filosofų mokymai sulaukė dėmesio ir darė įtaką bažnyčioje. Daugelis, kurie skelbėsi atsivertę, vis dar laikėsi savo pagoniškos filosofijos principų ir ne tik patys toliau ją studijavo, bet ir ragino kitus tai daryti kaip priemonę išplėsti savo įtaką tarp pagonių. Taip į krikščionių tikėjimą buvo įvestos rimtos klaidos. Tarp jų svarbią vietą užėmė tikėjimas prigimtiniu žmogaus nemirtingumu ir sąmoningumu mirtyje. Ši doktrina padėjo pamatą, ant kurio Roma įtvirtino šventųjų šaukimąsi ir Mergelės Marijos garbinimą. Iš to taip pat kilo erezija apie amžinas kančias galutinai neatgailaujantiems, kuri anksti buvo įtraukta į popiežiaus tikėjimą.

Tada buvo paruoštas kelias dar vienam pagonybės išradimui įvesti, kurį Roma pavadino skaistykla ir naudojo įbauginti patiklioms ir prietaringoms minioms. Šia erezija patvirtinamas egzistavimas kankinimų vietos, kurioje sielos tų, kurie nenusipelnė amžino pasmerkimo, turi kentėti bausmę už savo nuodėmes, ir iš kurios, apvalytos nuo nešvarumo, jos priimamos į dangų.

Reikėjo dar vieno prasimanymo, kad Roma galėtų pasipelnyti iš savo šalininkų baimių ir ydų. Tai suteikė atlaidų doktrina. Visiškas nuodėmių – praeities, dabarties ir ateities – atleidimas ir išlaisvinimas nuo visų užtrauktų kančių bei bausmių buvo žadamas visiems, kurie dalyvaus pontifiko karuose, siekiant išplėsti jo laikinąją valdą, nubausti jo priešus arba išnaikinti tuos, kurie drįso neigti jo dvasinę viršenybę. Žmonės taip pat buvo mokomi, kad mokėdami pinigus bažnyčiai jie gali išsipirkti nuo nuodėmės, o taip pat išlaisvinti savo mirusių draugų sielas, kurios buvo įkalintos kankinančiose liepsnose. Tokiomis priemonėmis Roma pildė savo iždus ir palaikė prabangą, priteklių ir ydas tų, kurie dėjosi atstovais To, kuris neturėjo kur galvos priglausti.

Šventraštinis Viešpaties vakarienės įsakymas buvo pakeistas stabmeldiška mišių auka. Popiežiaus kunigai apsimetė savo beprasmiais murmėjimais paverčiantys paprastą duoną ir vyną tikru „Kristaus kūnu ir krauju“. Su piktžodžiaujančiu įžūlumu jie atvirai reikalavo galios sukurti Dievą, visų dalykų Kūrėją. Krikščionys, gresiant mirties bausmei, buvo verčiami išpažinti tikėjimą šia baisia, Dangų įžeidžiančia erezija. Daugybė tų, kurie atsisakė, buvo atiduoti liepsnoms.

Tryliktajame amžiuje buvo įsteigtas pats baisiausias iš visų popiežijos įrankių – inkvizicija. Tamsos kunigaikštis darbavosi su popiežiaus hierarchijos vadovais. Jų slaptose tarybose Šėtonas ir jo angelai valdė piktų žmonių protus, o nematomas viduryje stovėjo Dievo angelas, fiksuojantis baisius jų nedorybės dekretų įrašus ir rašantis istoriją darbų, pernelyg šiurpių, kad pasirodytų žmogaus akims. „Didžioji Babelė“ buvo „girta nuo šventųjų kraujo“. Sudarkyti milijonų kankinių kūnai šaukėsi Dievo keršto tai atskalūniškai valdžiai.

Popiežija tapo pasaulio despotu. Karaliai ir imperatoriai lenkėsi Romos pontifiko dekretams. Žmonių likimai, tiek laikinieji, tiek amžinieji, atrodė esantys jo valdžioje. Šimtus metų Romos doktrinos buvo plačiai ir besąlygiškai priimamos, jos apeigos pagarbiai atliekamos, jos šventės visuotinai švenčiamos. Jos dvasininkija buvo gerbiama ir dosniai išlaikoma. Niekada vėliau Romos bažnyčia nepasiekė didesnio orumo, didybės ar galios.

Tačiau „popiežijos vidurdienis buvo pasaulio vidurnaktis“. Šventasis Raštas buvo beveik nežinomas ne tik žmonėms, bet ir kunigams. Kaip senovės fariziejai, popiežiaus vadovai nekentė šviesos, kuri atskleistų jų nuodėmes. Pašalinus Dievo įstatymą, teisumo standartą, jie vykdė valdžią be ribų ir praktikavo ydas be suvaržymų. Vyravo apgavystė, godumas ir ištvirkimas. Žmonės nevengė jokio nusikaltimo, kuriuo galėtų įgyti turtų ar padėtį. Popiežių ir prelatų rūmai buvo šlykščiausio ištvirkavimo vietos. Kai kurie valdantys pontifikai buvo kalti dėl tokių atgrasių nusikaltimų, kad pasaulietiniai valdovai stengėsi nušalinti šiuos bažnyčios didžiūnus kaip monstrus, pernelyg bjaurius, kad būtų toleruojami. Šimtmečius Europa nepadarė jokios pažangos moksle, menuose ar civilizacijoje. Moralinė ir intelektualinė paralyžius buvo ištikęs krikščioniškąjį pasaulį.

Pasaulio būklė po Romos valdžia buvo baisus ir ryškus pranašo Ozėjo žodžių išsipildymas: „Mano tauta sunaikinta, nes jai trūksta pažinimo. Kadangi tu atmetei pažinimą, tai ir Aš atmesiu tave… kadangi tu pamiršai savo Dievo įstatymą, tai ir Aš pamiršiu tavo vaikus“. „Nėra tiesos, nėra gailestingumo ir nėra Dievo pažinimo krašte. Keikimas, melas, žudymas, vogimas ir svetimavimas prasiveržė, ir kraujas liejasi ant kraujo“. Tokie buvo Dievo žodžio ištrėmimo rezultatai.

4. VALDENSAI

[Iliustracija: Skyriaus antraštė]

Tarp tamsos, kuri gaubė žemę ilgą popiežiaus viešpatavimo laikotarpį, tiesos šviesa negalėjo būti visiškai užgesinta. Kiekviename amžiuje buvo Dievo liudytojų – žmonių, kurie puoselėjo tikėjimą Kristumi kaip vieninteliu tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, kurie laikė Bibliją vienintele gyvenimo taisykle ir kurie šventė tikrąjį šabą. Kiek pasaulis skolingas šiems žmonėms, palikuonys niekada nesužinos. Jie buvo vadinami eretikais, jų motyvai ginčijami, jų charakteriai šmeižiami, jų raštai naikinami, iškraipomi arba darkomi. Vis dėlto jie stovėjo tvirtai ir iš amžiaus į amžių išlaikė savo tikėjimą tyrą kaip šventą paveldą ateinančioms kartoms.

Dievo tautos istorija tamsiaisiais amžiais, sekusiais po Romos įsigalėjimo, yra užrašyta danguje, tačiau ji užima mažai vietos žmonių įrašuose. Nedaug jų egzistavimo pėdsakų galima rasti, išskyrus jų persekiotojų kaltinimus. Romos politika buvo ištrinti bet kokį nesutikimo su jos doktrinomis ar dekretais pėdsaką. Viską, kas eretiška, ar tai būtų asmenys, ar raštai, ji siekė sunaikinti. Abejonės išreiškimas arba klausimai dėl popiežiaus dogmų autoriteto buvo pakankama priežastis atimti gyvybę turtingam ar vargšui, aukštam ar žemam. Roma taip pat stengėsi sunaikinti bet kokį įrašą apie savo žiaurumą kitaminčių atžvilgiu. Popiežiaus susirinkimai nurodė, kad knygos ir raštai, kuriuose yra tokių įrašų, turi būti atiduoti ugniai. Prieš spaudos išradimą knygų buvo nedaug, ir jos buvo tokios formos, kuri nebuvo palanki išsaugojimui; todėl niekas beveik netrukdė Romos katalikams įgyvendinti savo tikslo.

Jokia bažnyčia Romos jurisdikcijos ribose nebuvo ilgai palikta netrukdomai džiaugtis sąžinės laisve. Vos tik popiežija įgijo valdžią, ji ištiesė rankas sutraiškyti visus, kurie atsisakė pripažinti jos valdymą; ir viena po kitos bažnyčios pakluso jos viešpatavimui.

Didžiojoje Britanijoje pirmykštė krikščionybė įsišaknijo labai anksti. Evangelija, kurią britai priėmė pirmaisiais amžiais, tada buvo nesugadinta Romos atkritimo. Persekiojimai iš pagonių imperatorių pusės, kurie pasiekė net šiuos tolimus krantus, buvo vienintelė dovana, kurią pirmosios Britanijos bažnyčios gavo iš Romos. Daugelis krikščionių, bėgdami nuo persekiojimų Anglijoje, rado prieglobstį Škotijoje; iš ten tiesa buvo nunešta į Airiją, ir visose šiose šalyse ji buvo priimta su džiaugsmu.

Kai saksai įsiveržė į Britaniją, įsigalėjo pagonybė. Užkariautojai nenorėjo būti mokomi savo vergų, ir krikščionys buvo priversti trauktis į kalnus ir laukines pelkes. Vis dėlto šviesa, kurį laiką paslėpta, toliau degė. Škotijoje po šimtmečio ji sušvito tokiu ryškumu, kuris pasiekė tolimus kraštus. Iš Airijos atvyko pamaldusis Kolumba ir jo bendradarbiai, kurie, subūrę aplink save išsklaidytus tikinčiuosius vienišoje Jonos saloje, padarė ją savo misionieriškos veiklos centru. Tarp šių evangelistų buvo vienas, laikęsis biblinio šabo, ir taip ši tiesa buvo pristatyta žmonėms. Jonoje buvo įkurta mokykla, iš kurios misionieriai vyko ne tik į Škotiją ir Angliją, bet ir į Vokietiją, Šveicariją ir net Italiją.

Tačiau Roma nukreipė savo akis į Britaniją ir pasiryžo pajungti ją savo viršenybei. Šeštajame amžiuje jos misionieriai ėmėsi atversti pagonis saksus. Išdidūs barbarai juos priėmė palankiai, ir jie paskatino daugybę tūkstančių išpažinti Romos tikėjimą. Darbui įsibėgėjant, popiežiaus vadovai ir jų atsivertėliai susidūrė su pirmykščiais krikščionimis. Buvo matyti ryškus kontrastas. Pastarieji buvo paprasti, nuolankūs ir savo charakteriu, doktrina bei elgesiu rėmėsi Raštu, tuo tarpu pirmieji demonstravo popiežijos prietarus, pompastiką ir aroganciją. Romos pasiuntinys pareikalavo, kad šios krikščionių bažnyčios pripažintų vyriausiojo pontifiko viršenybę. Britai nuolankiai atsakė, kad jie trokšta mylėti visus žmones, bet kad popiežius neturi teisės į viršenybę bažnyčioje, ir jie gali jam rodyti tik tokį klusnumą, koks priklauso kiekvienam Kristaus sekėjui. Buvo daromi pakartotiniai bandymai užsitikrinti jų ištikimybę Romai; tačiau šie nuolankūs krikščionys, nustebę dėl jos pasiuntinių rodomo išdidumo, tvirtai atsakė, kad jie nežino jokio kito šeimininko, kaip tik Kristų. Tada atsiskleidė tikroji popiežijos dvasia. Romos vadovas pasakė: „Jei nepriimsite brolių, kurie neša jums taiką, gausite priešus, kurie atneš jums karą. Jei nesivienysite su mumis rodydami saksams gyvenimo kelią, gausite iš jų mirties smūgį“. Tai nebuvo tušti grasinimai. Karas, intrigos ir apgavystės buvo naudojamos prieš šiuos biblinio tikėjimo liudytojus, kol Britanijos bažnyčios buvo sunaikintos arba priverstos paklusti popiežiaus valdžiai.

Šalyse, esančiose už Romos jurisdikcijos ribų, daugelį amžių egzistavo krikščionių grupės, kurios išliko beveik visiškai laisvos nuo popiežiaus korupcijos. Jos buvo apsuptos pagonybės ir bėgant amžiams buvo paveiktos jos klaidų; tačiau jos ir toliau laikė Bibliją vienintele tikėjimo taisykle ir laikėsi daugelio jos tiesų. Šie krikščionys tikėjo Dievo įstatymo amžinumu ir šventė ketvirtojo įsakymo šabą. Bažnyčios, kurios laikėsi šio tikėjimo ir praktikos, egzistavo Centrinėje Afrikoje ir tarp Azijos armėnų.

Tačiau tarp tų, kurie priešinosi popiežiaus valdžios kėsinimuisi, valdensai stovėjo priešakyje. Toje pačioje žemėje, kur popiežija įkūrė savo sostą, jos melui ir sugedimui buvo priešinamasi atkakliausiai. Šimtmečius Pjemonto bažnyčios išlaikė savo nepriklausomybę; bet galiausiai atėjo laikas, kai Roma pareikalavo jų paklusnumo. Po nesėkmingų kovų prieš jos tironiją šių bažnyčių vadovai nenoriai pripažino viršenybę tos valdžios, kuriai, atrodė, lenkėsi visas pasaulis. Tačiau buvo tokių, kurie atsisakė paklusti popiežiaus ar prelato autoritetui. Jie buvo pasiryžę išlaikyti ištikimybę Dievui ir išsaugoti savo tikėjimo tyrumą bei paprastumą. Įvyko atsiskyrimas. Tie, kurie laikėsi senojo tikėjimo, pasitraukė; vieni, palikę savo gimtąsias Alpes, iškėlė tiesos vėliavą svetimuose kraštuose; kiti pasitraukė į nuošalius slėnius ir uolėtas kalnų tvirtoves ir ten išsaugojo laisvę garbinti Dievą.

Tikėjimas, kurio daugelį šimtmečių laikėsi ir kurį mokė valdensų krikščionys, ryškiai skyrėsi nuo Romos skelbiamų klaidingų doktrinų. Jų religiniai įsitikinimai buvo pagrįsti rašytiniu Dievo žodžiu, tikrąja krikščionybės sistema. Tačiau tie paprasti valstiečiai savo nuošaliose slėptuvėse, atskirti nuo pasaulio ir pririšti prie kasdienio triūso tarp savo bandų ir vynuogynų, ne patys priėjo prie tiesos opozicijoje atkritusios bažnyčios dogmoms ir erezijoms. Jų tikėjimas nebuvo naujai priimtas. Jų religiniai įsitikinimai buvo paveldėti iš tėvų. Jie kovojo už apaštališkosios bažnyčios tikėjimą – „tikėjimą, kuris vieną kartą visiems laikams buvo duotas šventiesiems“. „Bažnyčia dykumoje“, o ne išdidi hierarchija, įsitaisiusi soste didžiojoje pasaulio sostinėje, buvo tikroji Kristaus bažnyčia, tiesos lobių, kuriuos Dievas patikėjo savo tautai, kad būtų perduoti pasauliui, sergėtoja.

Tarp pagrindinių priežasčių, lėmusių tikrosios bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos, buvo pastarosios neapykanta bibliniam šabui. Kaip išpranašavo pranašystė, popiežiaus valdžia nubloškė tiesą ant žemės. Dievo įstatymas buvo sutryptas dulkėse, o žmonių tradicijos ir papročiai išaukštinti. Bažnyčios, kurios buvo po popiežijos valdžia, anksti buvo priverstos gerbti sekmadienį kaip šventą dieną. Tarp vyraujančių klaidų ir prietarų daugelis, net iš tikrosios Dievo tautos, taip susipainiojo, kad nors šventė šabą, susilaikydavo nuo darbo ir sekmadienį. Tačiau tai netenkino popiežiaus vadovų. Jie reikalavo ne tik, kad sekmadienis būtų pašventintas, bet ir kad šabas būtų išniekintas; ir jie griežčiausiais žodžiais smerkė tuos, kurie drįso rodyti jam pagarbą. Tik pabėgę nuo Romos valdžios žmonės galėjo ramybėje paklusti Dievo įstatymui.

Valdensai buvo vieni pirmųjų Europos žmonių, gavusių Šventojo Rašto vertimą. Likus šimtams metų iki Reformacijos, jie turėjo Bibliją rankraščiuose savo gimtąja kalba. Jie turėjo neiškraipytą tiesą, ir tai padarė juos ypatingais neapykantos ir persekiojimo objektais. Jie skelbė Romos bažnyčią esant atkritusia Apokalipsės Babele ir, rizikuodami savo gyvybėmis, stojo priešintis jos sugedimui. Nors spaudžiami ilgalaikių persekiojimų kai kurie darė kompromisus dėl savo tikėjimo, po truputį atsisakydami jo išskirtinių principų, kiti tvirtai laikėsi tiesos. Per tamsos ir atkritimo amžius buvo valdensų, kurie neigė Romos viršenybę, atmetė atvaizdų garbinimą kaip stabmeldystę ir šventė tikrąjį šabą. Po nuožmiausiomis pasipriešinimo audromis jie išlaikė savo tikėjimą. Nors badomi Savojos iečių ir deginami Romos laužų, jie nepajudinamai stovėjo už Dievo žodį ir Jo garbę.

Už didingų kalnų bastionų – visais amžiais buvusių persekiojamųjų ir engiamųjų prieglobsčiu – valdensai rado slėptuvę. Čia tiesos šviesa degė viduramžių tamsoje. Čia tūkstantį metų tiesos liudytojai išlaikė senovės tikėjimą.

Dievas parūpino savo tautai šventovę, kurios baisi didybė atitiko galingas tiesas, patikėtas jų globai. Tiems ištikimiems tremtiniams kalnai buvo nekintančio Jehovos teisumo simbolis. Jie rodė savo vaikams į aukštumas, kylančias virš jų nekintančia didybe, ir kalbėjo jiems apie Tą, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi, kurio žodis yra toks pat tvarus kaip amžinosios kalvos. Dievas įtvirtino kalnus ir apjuosė juos jėga; jokia ranka, išskyrus Begalinės Galios, negalėjo jų pajudinti iš vietos. Lygiai taip pat Jis įtvirtino savo įstatymą, savo valdžios danguje ir žemėje pamatą. Žmogaus ranka gali pasiekti savo artimą ir atimti jam gyvybę; bet ta ranka lygiai taip pat galėtų išrauti kalnus iš jų pamatų ir nusviesti juos į jūrą, kaip pakeisti vieną Jehovos įstatymo priesaką ar ištrinti vieną iš Jo pažadų tiems, kurie vykdo Jo valią. Savo ištikimybe Jo įstatymui Dievo tarnai turėtų būti tokie pat tvirti kaip nekintančios kalvos.

Kalnai, juosiantys jų žemus slėnius, buvo nuolatinis Dievo kuriančiosios galios liudytojas ir niekada nenuviliantis Jo globojančio rūpesčio užtikrinimas. Tie piligrimai išmoko mylėti tylius Jehovos buvimo simbolius. Jie nemurmėjo dėl savo sunkios dalios; jie niekada nebuvo vieniši kalnų vienatvėje. Jie dėkojo Dievui, kad Jis suteikė jiems prieglobstį nuo žmonių rūstybės ir žiaurumo. Jie džiaugėsi savo laisve garbinti Jį. Dažnai, kai persekiojami priešų, kalnų stiprybė tapo užtikrinta gynyba. Nuo daugybės aukštų uolų jie giedojo Dievo šlovę, ir Romos armijos negalėjo nutildyti jų padėkos giesmių.

Tyras, paprastas ir karštas buvo šių Kristaus sekėjų dievotumas. Tiesos principus jie vertino labiau už namus ir žemes, draugus, gimines, net patį gyvenimą. Šiuos principus jie nuoširdžiai stengėsi įdiegti jaunimo širdyse. Nuo pat mažumės vaikai buvo mokomi Rašto ir mokomi šventai žiūrėti į Dievo įstatymo reikalavimus. Biblijos kopijų buvo nedaug, todėl jos brangūs žodžiai buvo įsimenami. Daugelis galėjo atmintinai pakartoti dideles Senojo ir Naujojo Testamentų dalis. Mintys apie Dievą buvo siejamos tiek su didingu gamtos peizažu, tiek su kukliais kasdienio gyvenimo palaiminimais. Maži vaikai išmoko žvelgti su dėkingumu į Dievą kaip į kiekvienos malonės ir kiekvieno patogumo davėją.

Tėvai, nors švelnūs ir mylintys, mylėjo savo vaikus per daug išmintingai, kad pratintų juos prie savęs lepinimo. Priešais juos buvo išmėginimų ir vargų gyvenimas, galbūt kankinio mirtis. Nuo vaikystės jie buvo auklėjami ištverti sunkumus, paklusti kontrolei ir vis dėlto mąstyti bei veikti savarankiškai. Labai anksti jie buvo mokomi prisiimti atsakomybę, būti atsargūs kalboje ir suprasti tylos išmintį. Vienas neatsargus žodis, ištartas girdint priešams, galėjo sukelti pavojų ne tik kalbėtojo, bet ir šimtų jo brolių gyvybei; nes kaip vilkai, medžiojantys grobį, tiesos priešai persekiojo tuos, kurie drįso reikalauti religinio tikėjimo laisvės.

Valdensai paaukojo savo pasaulietinę gerovę dėl tiesos ir su atkaklia kantrybe triūsė dėl duonos kąsnio. Kiekvienas dirbamos žemės lopinėlis tarp kalnų buvo kruopščiai įdirbamas; slėniai ir mažiau derlingi šlaitai buvo verčiami duoti derlių. Taupumas ir griežtas savęs išsižadėjimas sudarė dalį auklėjimo, kurį vaikai gavo kaip vienintelį palikimą. Jie buvo mokomi, kad Dievas skyrė gyvenimą kaip drausminimą ir kad jų poreikiai gali būti patenkinti tik asmeniniu darbu, numatymu, rūpesčiu ir tikėjimu. Procesas buvo sunkus ir varginantis, bet jis buvo sveikas, būtent tai, ko reikia žmogui jo nuopuolio būsenoje, mokykla, kurią Dievas parūpino jo ugdymui ir vystymuisi. Nors jaunimas buvo pratinamas prie triūso ir sunkumų, intelekto lavinimas nebuvo apleistas. Jie buvo mokomi, kad visos jų galios priklauso Dievui ir kad visos turi būti tobulinamos ir vystomos Jo tarnybai.

Valdensų bažnyčios savo tyrumu ir paprastumu priminė apaštalų laikų bažnyčią. Atmesdamos popiežiaus ir prelato viršenybę, jos laikė Bibliją vieninteliu aukščiausiu, neklystančiu autoritetu. Jų ganytojai, skirtingai nei išdidūs Romos kunigai, sekė savo Mokytojo pavyzdžiu, kuris „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Jie maitino Dievo kaimenę, vesdami ją į žaliąsias ganyklas ir prie gyvųjų Jo šventojo žodžio šaltinių. Toli nuo žmogiškos pompastikos ir išdidumo paminklų žmonės rinkdavosi ne į didingas bažnyčias ar grandiozines katedras, bet po kalnų šešėliu, Alpių slėniuose arba, pavojaus metu, kokioje nors uolėtoje tvirtovėje, kad klausytųsi tiesos žodžių iš Kristaus tarnų lūpų. Ganytojai ne tik skelbė Evangeliją, bet ir lankė ligonius, katekizavo vaikus, įspėjo klystančius ir stengėsi spręsti ginčus bei skatinti harmoniją ir brolišką meilę. Taikos metu jie buvo išlaikomi iš savanoriškų žmonių aukų; bet, kaip Paulius palapinių dirbėjas, kiekvienas išmokdavo kokio nors amato ar profesijos, kuria, prireikus, galėtų pasirūpinti savo išlaikymu.

Iš savo ganytojų jaunimas gaudavo mokymą. Nors dėmesys buvo skiriamas bendrojo lavinimo dalykams, Biblija buvo pagrindinė studija. Mato ir Jono evangelijos buvo įsimenamos kartu su daugeliu laiškų. Jie taip pat užsiėmė Rašto perrašinėjimu. Kai kurie rankraščiai apėmė visą Bibliją, kiti tik trumpas ištraukas, prie kurių paprastus teksto paaiškinimus pridėdavo tie, kurie gebėjo aiškinti Raštą. Taip buvo iškelti tiesos lobiai, taip ilgai slėpti tų, kurie siekė iškelti save virš Dievo.

Kantriu, nepavargstančiu darbu, kartais giliuose, tamsiuose žemės urvuose, prie deglų šviesos, Šventasis Raštas buvo užrašomas eilutė po eilutės, skyrius po skyriaus. Taip darbas ėjo pirmyn, apreikšta Dievo valia švytėjo kaip grynas auksas; kiek ryškesnė, aiškesnė ir galingesnė dėl išmėginimų, patirtų dėl jos, galėjo suprasti tik tie, kurie dalyvavo darbe. Angelai iš dangaus apsupo šiuos ištikimus darbininkus.

Šėtonas ragino popiežiaus kunigus ir preliatus palaidoti Tiesos Žodį po klaidų, erezijų ir prietarų šiukšlėmis; bet pačiu nuostabiausiu būdu jis buvo išsaugotas nesugadintas per visus tamsos amžius. Jis nešiojo ne žmogaus antspaudą, bet Dievo įspaudą. Žmonės nenuilstamai stengėsi užtemdyti aiškią, paprastą Rašto prasmę ir priversti jį prieštarauti savo paties liudijimui; bet kaip arka banguojančioje gelmėje, Dievo žodis atlaiko audras, kurios grasina jį sunaikinti. Kaip kasykloje yra turtingų aukso ir sidabro gyslų, paslėptų po paviršiumi, kad visi, norintys atrasti brangias atsargas, turi kasti, taip Šventasis Raštas turi tiesos lobių, kurie atsiveria tik nuoširdžiam, nuolankiam, maldingam ieškotojui. Dievas numatė Bibliją kaip vadovėlį visai žmonijai – vaikystėje, jaunystėje ir brandos amžiuje, skirtą studijuoti visais laikais. Jis davė savo žodį žmonėms kaip savęs apreiškimą. Kiekviena nauja suvokta tiesa yra naujas jos Autoriaus charakterio atskleidimas. Rašto studijavimas yra Dievo paskirta priemonė suartinti žmones su jų Kūrėju ir suteikti jiems aiškesnį Jo valios pažinimą. Tai bendravimo priemonė tarp Dievo ir žmogaus.

Nors valdensai Viešpaties baimę laikė išminties pradžia, jie nebuvo akli kontakto su pasauliu, žmonių ir aktyvaus gyvenimo pažinimo svarbai plečiant protą ir aštrinant suvokimą. Iš mokyklų kalnuose kai kurie jaunuoliai buvo siunčiami į mokslo įstaigas Prancūzijos ar Italijos miestuose, kur buvo platesnis laukas studijoms, mąstymui ir stebėjimui nei jų gimtosiose Alpėse. Taip išsiųsti jaunuoliai susidurdavo su gundymais, matė ydas, sutikdavo klastingus Šėtono agentus, kurie brukdavo jiems subtiliausias erezijas ir pavojingiausias apgaules. Tačiau jų auklėjimas nuo vaikystės buvo tokio pobūdžio, kad paruoštų juos visam tam.

Mokyklose, į kurias jie vyko, jie neturėjo niekam patikėti savo paslapčių. Jų drabužiai buvo taip paruošti, kad paslėptų jų didžiausią turtą – brangius Rašto rankraščius. Juos, mėnesių ir metų triūso vaisius, jie nešiojosi su savimi ir, kai tik galėdavo tai padaryti nesukeldami įtarimo, atsargiai padėdavo kokią nors dalį kelyje tų, kurių širdys atrodė atviros priimti tiesą. Ant motinos kelių valdensų jaunimas buvo mokomas turint šį tikslą omenyje; jie suprato savo darbą ir ištikimai jį vykdė. Tikrojo tikėjimo atsivertėlių buvo laimima šiose mokslo įstaigose, ir dažnai jo principai persmelkdavo visą mokyklą; vis dėlto popiežiaus vadovai negalėjo net kruopščiausiai tardydami atsekti vadinamosios gadinančios erezijos iki jos šaltinio.

Kristaus dvasia yra misionieriška dvasia. Pats pirmasis atnaujintos širdies impulsas yra atvesti kitus pas Gelbėtoją. Tokia buvo valdensų krikščionių dvasia. Jie jautė, kad Dievas reikalauja iš jų daugiau, nei tik išsaugoti tiesą tyrą savo bažnyčiose; kad jiems tenka iškilminga atsakomybė leisti savo šviesai šviesti tiems, kurie yra tamsoje; galinga Dievo žodžio jėga jie siekė nutraukti pančius, kuriuos buvo uždėjusi Roma. Valdensų dvasininkai buvo rengiami kaip misionieriai; iš kiekvieno, kuris tikėjosi tapti dvasininku, buvo reikalaujama pirmiausia įgyti evangelisto patirties. Kiekvienas turėjo tarnauti trejus metus kokiame nors misijos lauke prieš prisiimdamas atsakomybę už bažnyčią namuose. Ši tarnystė, reikalaujanti pradžioje savęs išsižadėjimo ir aukos, buvo tinkama įžanga į ganytojo gyvenimą tais laikais, kurie bandė žmonių sielas. Jaunuoliai, gavę įšventinimą į šventas pareigas, matė prieš save ne žemiškų turtų ir šlovės perspektyvą, bet triūso ir pavojų gyvenimą, ir galbūt kankinio lemtį. Misionieriai eidavo po du, kaip Jėzus siuntė savo mokinius. Su kiekvienu jaunuoliu paprastai būdavo susiejamas amžiaus ir patirties turintis vyras; jaunuolis buvo pavaldus savo bendražygio vadovavimui, kuris buvo atsakingas už jo mokymą, ir kurio nurodymų jis privalėjo klausyti. Šie bendradarbiai ne visada būdavo kartu, bet dažnai susitikdavo maldai ir pasitarimui, taip stiprindami vienas kitą tikėjime.

Atskleisti savo misijos tikslą būtų reiškę užtikrinti jos žlugimą; todėl jie kruopščiai slėpė savo tikrąjį charakterį. Kiekvienas dvasininkas išmanė kokį nors amatą ar profesiją, ir misionieriai vykdė savo darbą prisidengę pasaulietiniu pašaukimu. Paprastai jie rinkdavosi pirklio ar išnešiotojo amatą. „Jie nešiojo šilkus, papuošalus ir kitus daiktus, kurių tuo metu nebuvo lengva įsigyti, nebent tolimose prekyvietėse; ir jie buvo sutinkami kaip pirkliai ten, kur būtų buvę atstumti kaip misionieriai“. Visą tą laiką jų širdys buvo pakeltos į Dievą, prašant išminties pristatyti turtą, brangesnį už auksą ar brangakmenius. Jie slapta nešiojosi su savimi Biblijos kopijas, visas ar dalimis; ir kai tik pasitaikydavo proga, jie atkreipdavo savo klientų dėmesį į šiuos rankraščius. Dažnai taip būdavo pažadinamas susidomėjimas skaityti Dievo žodį, ir kokia nors dalis būdavo džiugiai paliekama tiems, kurie norėjo ją priimti.

Šių misionierių darbas prasidėjo lygumose ir slėniuose jų pačių kalnų papėdėje, bet jis išsiplėtė toli už šių ribų. Basomis kojomis ir drabužiais, šiurkščiais ir kelionės dulkių nusėtais kaip jų Mokytojo, jie keliavo per didžiuosius miestus ir skverbėsi į tolimus kraštus. Visur jie barstė brangią sėklą. Jų kelyje dygo bažnyčios, ir kankinių kraujas liudijo tiesą. Dievo diena atskleis gausų sielų derlių, surinktą šių ištikimų vyrų triūsu. Paslėptas ir tylus, Dievo žodis skynėsi kelią per krikščioniškąjį pasaulį ir buvo džiugiai priimamas žmonių namuose ir širdyse.

Valdensams Raštas buvo ne tik įrašas apie Dievo elgesį su žmonėmis praeityje ir dabarties atsakomybių bei pareigų apreiškimas, bet ir ateities pavojų bei šlovės atskleidimas. Jie tikėjo, kad visų dalykų pabaiga nėra toli; ir studijuodami Bibliją su malda ir ašaromis, jie vis giliau suvokė jos brangius žodžius ir savo pareigą skelbti kitiems jos gelbstinčias tiesas. Jie matė išgelbėjimo planą aiškiai apreikštą šventuose puslapiuose, ir tikėdami Jėzumi rado paguodą, viltį ir ramybę. Kai šviesa apšvietė jų supratimą ir pradžiugino širdis, jie troško skleisti jos spindulius tiems, kurie buvo popiežiaus klaidų tamsoje.

Jie matė, kad vadovaujami popiežiaus ir kunigų, daugybė žmonių veltui stengiasi gauti atleidimą kankindami savo kūnus už savo sielų nuodėmę. Mokomi pasitikėti savo gerais darbais, kad išsigelbėtų, jie visada žiūrėjo į save, jų protai fiksavosi ties jų nuodėminga būkle, matydami save veikiamus Dievo rūstybės, kankindami sielą ir kūną, bet nerasdami palengvėjimo. Taip sąžiningos sielos buvo surištos Romos doktrinų. Tūkstančiai paliko draugus ir gimines ir praleido gyvenimą vienuolynų celėse. Dažnais pasninkais ir žiauriais plakimais, naktiniais budėjimais, valandų valandas gulėdami ant šaltų, drėgnų akmenų savo niūriose buveinėse, ilgomis piligrimystėmis, žeminančia atgaila ir baisiais kankinimais tūkstančiai veltui siekė gauti sąžinės ramybę. Prislėgti nuodėmės jausmo ir persekiojami Dievo kerštingos rūstybės baimės, daugelis kentėjo toliau, kol išsekusi prigimtis pasiduodavo, ir be jokio šviesos ar vilties spindulio jie nugrimzdavo į kapą.

Valdensai troško šioms badaujančioms sieloms laužyti gyvenimo duoną, atverti joms taikos žinias Dievo pažaduose ir nurodyti į Kristų kaip vienintelę jų išgelbėjimo viltį. Doktriną, kad geri darbai gali išpirkti Dievo įstatymo nusižengimą, jie laikė pagrįsta melu. Pasikliavimas žmogaus nuopelnais užstoja Kristaus begalinės meilės vaizdą. Jėzus mirė kaip auka už žmogų, nes puolusi rasė negali nieko padaryti, kad rekomenduotų save Dievui. Nukryžiuoto ir prisikėlusio Gelbėtojo nuopelnai yra krikščionio tikėjimo pamatas. Sielos priklausomybė nuo Kristaus yra tokia pat reali, ir jos ryšys su Juo turi būti toks pat glaudus, kaip nario su kūnu arba šakos su vynmedžiu.

Popiežių ir kunigų mokymai privertė žmones žiūrėti į Dievo, ir net Kristaus, charakterį kaip į rūstų, niūrų ir atstumiantį. Gelbėtojas buvo vaizduojamas kaip visiškai neturintis užuojautos žmogui jo nuopuolio būsenoje, todėl reikėjo šauktis kunigų ir šventųjų tarpininkavimo. Tie, kurių protai buvo apšviesti Dievo žodžio, troško nurodyti šioms sieloms Jėzų kaip jų gailestingą, mylintį Gelbėtoją, stovintį ištiestomis rankomis, kviečiantį visus ateiti pas Jį su savo nuodėmės našta, rūpesčiais ir nuovargiu. Jie troško pašalinti kliūtis, kurias Šėtonas buvo sukrovęs, kad žmonės nematytų pažadų ir neitų tiesiai pas Dievą, išpažindami savo nuodėmes ir gaudami atleidimą bei ramybę.

Godžiai valdensų misionierius atskleisdavo ieškančiam protui brangias Evangelijos tiesas. Atsargiai jis ištraukdavo kruopščiai perrašytas Šventojo Rašto dalis. Jam buvo didžiausias džiaugsmas suteikti viltį sąžiningai, nuodėmės prislėgtai sielai, kuri galėjo matyti tik keršto Dievą, laukiantį įvykdyti teisingumą. Virpančiomis lūpomis ir ašarotomis akimis jis, dažnai atsiklaupęs, atverdavo savo broliams brangius pažadus, kurie atskleidžia vienintelę nusidėjėlio viltį. Taip tiesos šviesa prasiskverbė į daugelį aptemusių protų, nustumdama niūrumo debesį, kol Teisumo Saulė nušvito širdyje su išgydymu savo spinduliuose. Dažnai pasitaikydavo, kad kokia nors Rašto vieta būdavo skaitoma vėl ir vėl, klausytojui pageidaujant ją pakartoti, tarsi jis norėtų įsitikinti, kad išgirdo teisingai. Ypač dažnai buvo trokštama išgirsti šiuos žodžius: „Jėzaus Kristaus, Jo Sūnaus, kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Daugeliui atsivėrė akys dėl Romos pretenzijų. Jie pamatė, koks bergždžias yra žmonių ar angelų tarpininkavimas nusidėjėlio labui. Kai tikroji šviesa nušvito jų protuose, jie su džiaugsmu šuko: „Kristus yra mano kunigas; Jo kraujas yra mano auka; Jo aukuras yra mano klausykla“. Jie visiškai pasikliovė Jėzaus nuopelnais, kartodami žodžius: „Be tikėjimo neįmanoma Jam patikti“. „Nėra po dangumi žmonėms duoto kito vardo, kuriuo turėtume būti išgelbėti“.

Gelbėtojo meilės užtikrinimas kai kurioms iš šių vargšų audrų blaškomų sielų atrodė per didelis, kad jį suvoktų. Toks didelis buvo palengvėjimas, kurį jis atnešė, tokia šviesos srovė buvo išlieta ant jų, kad jie atrodė pakylėti į dangų. Jų rankos buvo pasitikinčiai įdėtos į Kristaus ranką; jų kojos buvo pastatytos ant Amžių Uolos. Visa mirties baimė buvo išguita. Dabar jie galėjo trokšti kalėjimo ir laužo, jei tuo galėtų pagerbti savo Atpirkėjo vardą.

Slaptose vietose Dievo žodis buvo taip ištraukiamas ir skaitomas, kartais vienai sielai, kartais mažai grupei, kuri troško šviesos ir tiesos. Dažnai visą naktį būdavo praleidžiama tokiu būdu. Tokia didelė būdavo klausytojų nuostaba ir susižavėjimas, kad gailestingumo pasiuntinys neretai būdavo priverstas nustoti skaityti, kol supratimas galės apimti išgelbėjimo naujieną. Dažnai būdavo ištariami tokie žodžiai: „Ar Dievas tikrai priims mano auką? Ar Jis nusišypsos man? Ar Jis atleis man?“ Buvo skaitomas atsakymas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“.

Tikėjimas pagriebdavo pažadą, ir pasigirsdavo džiugus atsakymas: „Nebereikia ilgų piligrimysčių; nebereikia skausmingų kelionių į šventas vietas. Aš galiu ateiti pas Jėzų toks, koks esu, nuodėmingas ir nešventas, ir Jis neatstums atgailaujančios maldos. ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’. Mano, netgi mano, gali būti atleistos!“

Švento džiaugsmo banga užliedavo širdį, ir Jėzaus vardas būdavo aukštinamas gyriumi ir padėka. Tos laimingos sielos grįždavo į savo namus skleisti šviesos, kartoti kitiems, kiek galėjo geriau, savo naują patirtį; kad jie rado tikrąjį ir gyvąjį Kelią. Rašto žodžiuose buvo keista ir iškilminga jėga, kuri kalbėjo tiesiai į širdis tų, kurie troško tiesos. Tai buvo Dievo balsas, ir jis nešė įsitikinimą tiems, kurie klausėsi.

Tiesos pasiuntinys keliaudavo toliau; bet jo nuolanki išvaizda, jo nuoširdumas, jo rimtumas ir gilus užsidegimas buvo dažnų pokalbių temos. Daugeliu atvejų jo klausytojai neklausdavo, iš kur jis atvyko ar kur eina. Jie būdavo taip priblokšti, iš pradžių nuostabos, o vėliau dėkingumo ir džiaugsmo, kad nepagalvodavo jo klausinėti. Kai jie ragindavo jį palydėti juos į namus, jis atsakydavo, kad privalo aplankyti paklydusias kaimenės avis. Ar jis galėjo būti angelas iš dangaus? – klausdavo jie.

Daugeliu atvejų tiesos pasiuntinys daugiau nebepasirodydavo. Jis nukeliaudavo į kitus kraštus, arba jo gyvybė užgesdavo kokiame nors nežinomame kalėjime, o galbūt jo kaulai balti bolavo toje vietoje, kur jis paliudijo tiesą. Tačiau žodžiai, kuriuos jis paliko, negalėjo būti sunaikinti. Jie atliko savo darbą žmonių širdyse; palaimingus rezultatus visiškai atskleis tik teismas.

Valdensų misionieriai veržėsi į Šėtono karalystę, ir tamsos jėgos pakilo didesniam budrumui. Kiekviena pastanga skleisti tiesą buvo stebima blogio kunigaikščio, ir jis kurstė savo agentų baimes. Popiežiaus vadovai matė pavojaus ženklą savo reikalui šių nuolankių keliauninkų darbuose. Jei tiesos šviesai būtų leista netrukdomai šviesti, ji nušluotų sunkius klaidų debesis, gaubiančius žmones; ji nukreiptų žmonių protus vien į Dievą ir galiausiai sunaikintų Romos viršenybę.

Pats šios tautos egzistavimas, laikantis senosios bažnyčios tikėjimo, buvo nuolatinis liudijimas apie Romos atkritimą, todėl kėlė didžiausią neapykantą ir persekiojimą. Jų atsisakymas atiduoti Šventąjį Raštą taip pat buvo įžeidimas, kurio Roma negalėjo toleruoti. Ji nusprendė ištrinti juos iš žemės paviršiaus. Prasidėjo baisiausi kryžiaus žygiai prieš Dievo tautą jų kalnų namuose. Inkvizitoriai buvo pasiųsti jų pėdsakais, ir nekalto Abelio, krentančio prieš žudiką Kainą, scena dažnai kartojosi.

Vėl ir vėl jų derlingos žemės buvo nusiaubiamos, jų būstai ir koplyčios nušluojami, taip kad ten, kur kadaise buvo klestintys laukai ir nekaltų, darbščių žmonių namai, likdavo tik dykuma. Kaip plėšrus žvėris tampa dar įsiutęs pajutęs kraują, taip popiežininkų įniršis kurstomas didesnio intensyvumo jų aukų kančių. Daugelis šių tyro tikėjimo liudytojų buvo persekiojami per kalnus ir medžiojami slėniuose, kur jie slėpėsi, apsupti galingų miškų ir uolų viršūnių.

Joks kaltinimas negalėjo būti pateiktas prieš šios pasmerktos klasės moralinį charakterį. Net jų priešai skelbė juos esant taikius, ramius, pamaldžius žmones. Jų didysis nusikaltimas buvo tas, kad jie nenorėjo garbinti Dievo pagal popiežiaus valią. Už šį nusikaltimą kiekvienas pažeminimas, įžeidimas ir kankinimas, kokį tik galėjo sugalvoti žmonės ar velniai, buvo jiems skirtas.

Kai Roma vienu metu nusprendė išnaikinti nekenčiamą sektą, popiežius išleido bulę, pasmerkiančią juos kaip eretikus ir atiduodančią skerdimui. Jie nebuvo kaltinami kaip tinginiai, nesąžiningi ar netvarkingi; bet buvo pareikšta, kad jie turi pamaldumo ir šventumo išvaizdą, kuri suvedžioja „tikrosios kaimenės avis“. Todėl popiežius įsakė, kad „ta piktybiška ir bjauri piktavalių sekta“, jei jie „atsisakys išsižadėti, būtų sutraiškyta kaip nuodingos gyvatės“. Ar šis išdidus valdovas tikėjosi vėl išgirsti tuos žodžius? Ar jis žinojo, kad jie užregistruoti dangaus knygose, kad pasitiktų jį teisme? „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, – sakė Jėzus, – Man padarėte“.

Ši bulė kvietė visus bažnyčios narius prisijungti prie kryžiaus žygio prieš eretikus. Kaip paskatą įsitraukti į šį žiaurų darbą, ji „atleido nuo visų bažnytinių bausmių ir nuobaudų, bendrų ir atskirų; ji atleido visus, prisijungusius prie kryžiaus žygio, nuo bet kokių priesaikų, kurias jie galėjo būti davę; ji įteisino jų nuosavybės teisę į bet kokį turtą, kurį jie galėjo būti neteisėtai įgiję; ir pažadėjo visų nuodėmių atleidimą tiems, kurie nužudys bet kokį eretiką. Ji anuliavo visas sutartis, sudarytas valdensų naudai, įsakė jų tarnams juos palikti, uždraudė visiems asmenims teikti jiems bet kokią pagalbą ir įgaliojo visus asmenis užvaldyti jų turtą“. Šis dokumentas aiškiai atskleidžia, kokia dvasia vadovavo užkulisiuose. Jame girdimas slibino riaumojimas, o ne Kristaus balsas.

Popiežiaus vadovai nenorėjo derinti savo charakterių prie didžiojo Dievo įstatymo standarto, bet susikūrė standartą, tinkantį jiems patiems, ir nusprendė priversti visus prie jo taikytis, nes taip norėjo Roma. Buvo vykdomos baisiausios tragedijos. Sugedę ir piktžodžiaujantys kunigai ir popiežiai dirbo darbą, kurį jiems paskyrė Šėtonas. Gailestingumui nebuvo vietos jų prigimtyje. Ta pati dvasia, kuri nukryžiavo Kristų ir nužudė apaštalus, ta pati, kuri kurstė kraujo ištroškusį Neroną prieš ištikimuosius jo dienomis, veikė siekdama išvalyti žemę nuo tų, kurie buvo mylimi Dievo.

Persekiojimus, kurie daugelį šimtmečių teko šiai dievobaimingai tautai, jie ištvėrė su kantrybe ir pastovumu, kurie pagerbė jų Atpirkėją. Nepaisant kryžiaus žygių prieš juos ir nežmoniškų skerdynių, kurioms jie buvo pasmerkti, jie toliau siuntė savo misionierius barstyti brangią tiesą. Jie buvo medžiojami iki mirties; vis dėlto jų kraujas laistė pasėtą sėklą, ir ji nepaliko nedavusi vaisių. Taip valdensai liudijo apie Dievą likus šimtmečiams iki Liuterio gimimo. Išblaškyti po daugelį kraštų, jie pasėjo Reformacijos sėklas, kuri prasidėjo Viklifo laikais, išaugo plačiai ir giliai Liuterio dienomis ir turi būti nešama pirmyn iki laikų pabaigos tų, kurie taip pat yra pasirengę kentėti viską dėl „Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo“.

<…>

41. ŽEMĖS NUNIOKOJIMAS

„Jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktybes“. „Kokiu saiku ji seikėjo, tokiu ir jūs jai atseikėkite – dvigubai. Taurėje, kurią ji maišė, sumaišykite jai dvigubai. Kiek ji šlovino save ir lėbavo, tiek duokite jai kankynės ir sielvarto, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir nematysiu sielvarto’. Todėl vieną dieną ją apniks negandos – mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris ją teisia. Žemės karaliai, kurie su ja ištvirkavo ir lėbavo, verks jos ir raudos… šaukdami: ‘Vargas, vargas tau, didysis mieste, Babilonai, galingasis mieste! Tavo teismas atėjo vieną valandą!’“

„Žemės pirkliai“, kurie „praturtėjo iš jos didelės prabangos“, „stovės atokiai, bijodami jos kankinimo, verks, raudos ir sakys: ‘Vargas, vargas didžiajam miestui, kuris vilkėjo plona drobe, purpuru bei raudonu audeklu, buvo pasipuošęs auksu, brangakmeniais ir perlais! Tokie didžiuliai turtai niekais pavirto vieną valandą!’“

Tokie teismai ištiks Babiloną Dievo rūstybės aplankymo dieną. Ji pripildė savo nedorybės saiką; jos laikas atėjo; ji pribrendo sunaikinimui.

Kai Dievo balsas pakeičia Jo tautos nelaisvę, baisus pabudimas ištinka tuos, kurie prarado viską didžiojoje gyvenimo kovoje. Kol tęsėsi malonės laikas, jie buvo apakinti Šėtono apgaulių ir teisino savo nuodėmingą kelią. Turtingieji didžiavosi savo pranašumu prieš tuos, kurie buvo mažiau apdovanoti, tačiau savo turtus jie įgijo laužydami Dievo įstatymą. Jie apleido pareigą pamaitinti alkaną, aprengti nuogą, elgtis teisingai ir mylėti gailestingumą. Jie siekė išaukštinti save ir gauti savo artimo pagarbą. Dabar iš jų atimta viskas, kas darė juos didžius, ir jie palikti skurdžiai bei bejėgiai. Jie su siaubu žiūri į sunaikinimą stabų, kuriems teikė pirmenybę prieš savo Kūrėją. Jie pardavė savo sielas už žemiškus turtus ir malonumus ir nesiekė tapti turtingi Dievuje. Rezultatas – jų gyvenimas yra nesėkmė; jų malonumai dabar virto tulžimi, jų turtai – puvėsiais. Viso gyvenimo pelnas nušluotas akimirksniu. Turtingieji rauda dėl savo didingų namų sunaikinimo, dėl savo aukso ir sidabro išbarstymo. Tačiau jų raudas nutildo baimė, kad jie patys turi žūti kartu su savo stabais.

Nedorėliai kupini apgailestavimo ne dėl savo nuodėmingo Dievo ir artimo apleidimo, bet dėl to, kad Dievas nugalėjo. Jie rauda dėl rezultato, koks jis yra, bet neatgailauja dėl savo nedorybės. Jie nepaliktų neišbandytos nė vienos priemonės nugalėti, jei tik galėtų.

Pasaulis mato tą pačią klasę, iš kurios tyčiojosi, kurią pajuokė ir norėjo išnaikinti, praeinančią nepaliestą per marą, audrą ir žemės drebėjimą. Tas, kuris Jo įstatymo laužytojams yra ryjanti ugnis, savo tautai yra saugi prieglauda.

Dvasininkas, paaukojęs tiesą dėl žmonių palankumo, dabar įžvelgia savo mokymų pobūdį ir įtaką. Akivaizdu, kad visažinė akis sekė jį, kai jis stovėjo sakykloje, kai vaikščiojo gatvėmis, kai bendravo su žmonėmis įvairiose gyvenimo situacijose. Kiekviena sielos emocija, kiekviena parašyta eilutė, kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas veiksmas, vedęs žmones ilsėtis melo prieglobstyje, barstė sėklą; ir dabar vargšose, pražuvusiose sielose aplink save jis regi derlių.

Sako Viešpats: „Jie gydė mano tautos dukters žaizdą tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Ramybė, ramybė’, nors ramybės nėra“. „Melu nuliūdinote teisiojo širdį, kurios Aš neliūdinau, ir sustiprinote nedorėlio rankas, kad jis negrįžtų iš savo pikto kelio ir liktų gyvas“.

„Vargas ganytojams, kurie žudo ir išsklaido mano ganyklos avis! .. Štai Aš aplankysiu jus už jūsų piktus darbus“. „Raudokite, ganytojai, ir šaukite! Voliokitės pelenuose, kaimenės vadai! Nes atėjo laikas jus papjauti ir išsklaidyti… Ganytojai neturės kur bėgti, ir kaimenės vadai neištrūks“.

Dvasininkai ir žmonės mato, kad jie nepalaikė teisingo ryšio su Dievu. Jie mato, kad sukilo prieš visų teisingų ir teisių įstatymų Autorių. Dieviškųjų įsakymų atmetimas davė pradžią tūkstančiams blogio, nesantaikos, neapykantos ir nedorybės šaltinių, kol žemė tapo vienu didžiuliu kovos lauku, viena sugedimo duobe. Toks vaizdas dabar atsiveria tiems, kurie atmetė tiesą ir pasirinko puoselėti klaidą. Jokia kalba negali išreikšti ilgesio, kurį nepaklusnieji ir neištikimieji jaučia tam, ką prarado amžiams – amžinajam gyvenimui. Žmonės, kuriuos pasaulis garbino už jų talentus ir iškalbą, dabar mato šiuos dalykus tikrojoje šviesoje. Jie suvokia, ką prarado per nusižengimą, ir krenta po kojomis tų, kurių ištikimybę niekino ir pajuokė, ir išpažįsta, kad Dievas juos mylėjo.

Žmonės mato, kad buvo apgauti. Jie kaltina vieni kitus atvedus į pražūtį, bet visi susivienija, liedami savo didžiausią pasmerkimą ant dvasininkų. Neištikimi ganytojai pranašavo malonius dalykus; jie vedė savo klausytojus paversti Dievo įstatymą niekais ir persekioti tuos, kurie norėjo jį laikyti šventu. Dabar, savo neviltyje, šie mokytojai prieš pasaulį išpažįsta savo apgaulės darbą. Minios kupinos įniršio. „Mes pražuvę! – šaukia jie, – ir jūs esate mūsų žlugimo priežastis“; ir jie atsigręžia prieš netikrus ganytojus. Tie patys, kurie kadaise jais labiausiai žavėjosi, ištars jiems baisiausius prakeiksmus. Tos pačios rankos, kurios kadaise vainikavo juos laurais, pakils juos sunaikinti. Kalavijai, kurie turėjo žudyti Dievo tautą, dabar naudojami naikinti jų priešus. Visur vyksta kova ir kraujo liejimas.

„Triukšmas pasieks žemės pakraščius, nes Viešpats turi ginčą su tautomis, Jis teisiasi su visu kūnu; nedorėlius Jis atiduos kalavijui“. Šešis tūkstančius metų vyko didžioji kova; Dievo Sūnus ir Jo dangiškieji pasiuntiniai kovojo su piktojo galia, kad įspėtų, apšviestų ir išgelbėtų žmonių vaikus. Dabar visi priėmė sprendimą; nedorėliai visiškai susivienijo su Šėtonu jo kare prieš Dievą. Atėjo laikas Dievui apginti savo sutrypto įstatymo autoritetą. Dabar kova vyksta ne tik su Šėtonu, bet ir su žmonėmis. „Viešpats turi ginčą su tautomis“; „Nedorėlius Jis atiduos kalavijui“.

Išgelbėjimo ženklas uždėtas ant tų, „kurie dūsauja ir dejuoja dėl visų daromų bjaurysčių“. Dabar išeina mirties angelas, Ezechielio regėjime vaizduojamas vyrų su žudymo ginklais, kuriems duotas įsakymas: „Užmuškite senį ir jaunuolį, mergelę, mažą vaiką ir moteris; bet nelieskite nė vieno žmogaus, kuris turi ženklą; pradėkite nuo mano šventyklos“. Pranašas sako: „Jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais namus“. Sunaikinimo darbas prasideda tarp tų, kurie skelbėsi esą dvasiniai tautos sergėtojai. Netikri sargai krinta pirmieji. Nėra kam gailėtis ar pasigailėti. Vyrai, moterys, mergelės ir maži vaikai žūva kartu.

„Viešpats išeina iš savo vietos bausti žemės gyventojų už jų nedorybes; žemė atidengs savo kraują ir nebeslėps savo užmuštųjų“. „Tai bus bausmė, kuria Viešpats ištiks visas tautas, kariavusias prieš Jeruzalę: jų kūnas pūs jiems bestovint ant kojų, akys pūs akiduobėse ir liežuvis pūs burnoje. Tą dieną bus didelis sąmyšis tarp jų nuo Viešpaties; jie tvers vienas kito ranką, ir vieno ranka pakils prieš kito ranką“. Beprotiškoje savo pačių aistrų kovoje ir baisiame Dievo grynos rūstybės išliejime krenta nedori žemės gyventojai – kunigai, valdovai ir žmonės, turtingi ir vargšai, aukšti ir žemi. „Tą dieną Viešpaties užmuštųjų bus nuo vieno žemės krašto iki kito; niekas jų neapraudos, nesurinks ir nepalaidos“.

Atėjus Kristui, nedorėliai nušluojami nuo visos žemės paviršiaus – sunaikinami Jo lūpų dvasia ir pražudomi Jo šlovės spindesio. Kristus pasiima savo tautą į Dievo miestą, ir žemė lieka be gyventojų. „Štai Viešpats nusiaubia žemę ir padaro ją tuščią, apverčia jos paviršių ir išblaško jos gyventojus“. „Kraštas bus visiškai nusiaubtas ir apiplėštas, nes Viešpats ištarė šį žodį“. „Kadangi jie laužė įstatymus, pakeitė potvarkius, sulaužė amžinąją sandorą, todėl prakeikimas ryja žemę, ir jos gyventojai kenčia bausmę; todėl žemės gyventojai sudegę“.

Visa žemė atrodo kaip apleista dykuma. Miestų ir kaimų griuvėsiai, sugriauti žemės drebėjimo, išrauti medžiai, dantytos uolos, išmestos jūros ar išplėštos iš pačios žemės, išbarstytos jos paviršiuje, o didžiulės prarajos žymi vietas, kur kalnai buvo atplėšti nuo pamatų.

Dabar įvyksta tai, kas buvo pavaizduota paskutinėje iškilmingoje permaldavimo dienos tarnystėje. Kai tarnavimas šventų švenčiausiojoje būdavo baigtas ir Izraelio nuodėmės pašalintos iš šventyklos aukos už nuodėmę kraujo galia, tada gyvas ožys būdavo atvedamas prieš Viešpatį; ir susirinkimo akivaizdoje vyriausiasis kunigas išpažindavo virš jo „visas Izraelio vaikų nedorybes ir visus jų nusižengimus bei visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ant ožio galvos“. Panašiai, kai permaldavimo darbas dangiškojoje šventykloje bus baigtas, tada Dievo, dangaus angelų ir atpirktųjų minios akivaizdoje Dievo tautos nuodėmės bus uždėtos ant Šėtono; jis bus paskelbtas kaltu dėl viso blogio, kurį jis privertė juos padaryti. Ir kaip atpirkimo ožys buvo išvaromas į negyvenamą žemę, taip Šėtonas bus ištremtas į nuniokotą žemę, negyvenamą ir niūrią dykumą.

Apreiškėjas išpranašauja Šėtono ištrėmimą bei chaoso ir nuniokojimo būklę, iki kurios bus sužeminta žemė; ir jis skelbia, kad ši būklė tęsis tūkstantį metų. Po Viešpaties antrojo atėjimo ir nedorėlių sunaikinimo vaizdų pranašystė tęsia: „Aš regėjau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną, senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnė, užrakino ją ir užantspaudavo virš jo, kad jis nebegundytų tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Po to jis turi būti trumpam atrištas“.

Kad posakis „bedugnė“ vaizduoja žemę sumaišties ir tamsos būsenoje, akivaizdu iš kitų Rašto vietų. Apie žemės būklę „pradžioje“ Biblijos įrašas sako, kad ji „buvo be pavidalo ir tuščia, ir tamsa gaubė gelmes (bedugnę)“. Pranašystė moko, kad ji bus grąžinta, bent iš dalies, į šią būklę. Žvelgdamas į didžiąją Dievo dieną, pranašas Jeremijas skelbia: „Aš pažvelgiau į žemę, ir štai ji buvo be pavidalo ir tuščia; ir į dangų, ir jis neturėjo šviesos. Aš pažvelgiau į kalnus, ir štai jie drebėjo, ir visos kalvos judėjo. Aš pažvelgiau, ir štai nebuvo žmogaus, ir visi padangių paukščiai buvo pabėgę. Aš pažvelgiau, ir štai derlinga vieta buvo dykuma, ir visi jos miestai sugriauti“.

Čia tūkstantį metų bus Šėtono ir jo piktųjų angelų namai. Apribotas žeme, jis negalės patekti į kitus pasaulius gundyti ir varginti tų, kurie niekada nenupuolė. Būtent šia prasme jis yra surištas: nebėra likusių, prieš kuriuos jis galėtų naudoti savo galią. Jis visiškai atkirstas nuo apgaulės ir griovimo darbo, kuris tiek amžių buvo jo vienintelis džiaugsmas.

Pranašas Izaijas, žvelgdamas į Šėtono nuvertimo laiką, sušunka: „Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto sūnau! Kaip tu nublokštas žemėn, kuris susilpnindavai tautas!.. Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių’. ‘Būsiu lygus Aukščiausiajam’. Tačiau tu nublokštas į pragarą, į duobės kraštus. Tie, kurie tave mato, įdėmiai žiūrės į tave ir svarstys apie tave, sakydami: ‘Ar tai tas žmogus, kuris vertė drebėti žemę, kuris krėtė karalystes; kuris pavertė pasaulį dykuma ir sugriovė jo miestus; kuris neatidarė namų savo belaisviams?’“

Šešis tūkstančius metų Šėtono maišto darbas „vertė drebėti žemę“. Jis „pavertė pasaulį dykuma ir sugriovė jo miestus“. Ir „jis neatidarė namų savo belaisviams“. Šešis tūkstančius metų jo kalėjimas priėmė Dievo tautą, ir jis būtų laikęs juos belaisviais amžinai, bet Kristus sutraukė jo pančius ir išlaisvino kalinius.

Net nedorėliai dabar yra už Šėtono galios ribų; ir vienas su savo piktaisiais angelais jis lieka suvokti prakeiksmo, kurį atnešė nuodėmė, pasekmes. „Tautų karaliai, jie visi, guli šlovėje, kiekvienas savo namuose [kape]. Bet tu esi išmestas iš savo kapo kaip bjauri atžala… Tu nebūsi palaidotas su jais, nes sunaikinai savo žemę ir išžudei savo tautą“.

Tūkstantį metų Šėtonas klajos po nuniokotą žemę, stebėdamas savo maišto prieš Dievo įstatymą rezultatus. Šiuo laikotarpiu jo kančios yra intensyvios. Nuo pat savo nuopuolio jo nepaliaujamos veiklos gyvenimas vijo šalin apmąstymus; bet dabar jis netekęs savo galios ir paliktas apmąstyti vaidmenį, kurį atliko nuo tada, kai pirmą kartą sukilo prieš dangaus valdžią, ir su drebuliu bei siaubu žvelgti į baisią ateitį, kai turės kentėti už visą blogį, kurį padarė, ir būti nubaustas už nuodėmes, kurias privertė padaryti.

Dievo tautai Šėtono įkalinimas atneš džiaugsmą ir linksmybę. Pranašas sako: „Tą dieną, kai Viešpats suteiks tau poilsį nuo tavo sielvarto, baimės ir sunkios vergystės, kurioje tarnavai, tu giedosi šią patarlę prieš Babilono karalių [čia vaizduojantį Šėtoną] ir sakysi: ‘Kaip liovėsi engėjas!.. Viešpats sulaužė nedorėlių lazdą, valdovų skeptrą, kuris rūstybėje plakė tautas nepaliaujamais smūgiais, kuris pykčiu valdė tautas persekiojimu, kurio niekas nesulaikė’“.

Per tūkstantį metų tarp pirmojo ir antrojo prisikėlimo vyksta nedorėlių teismas. Apaštalas Paulius nurodo šį teismą kaip įvykį, kuris seka po antrojo atėjimo. „Nieko neteiskite prieš laiką, kol ateis Viešpats, kuris nušvies tamsos paslėptus dalykus ir atskleis širdžių sumanymus“. Danielius skelbia, kad kai atėjo Ilgaamžis, „teismas buvo atiduotas Aukščiausiojo šventiesiems“. Šiuo metu teisieji karaliauja kaip Dievo karaliai ir kunigai. Jonas Apreiškime sako: „Aš pamačiau sostus, ir jie sėdosi į juos, ir jiems buvo duota teisti“. „Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su Juo tūkstantį metų“. Būtent šiuo metu, kaip išpranašavo Paulius, „šventieji teis pasaulį“. Kartu su Kristumi jie teisia nedorėlius, lygindami jų veiksmus su statutu – Biblija, ir spręsdami kiekvieną atvejį pagal darbus, atliktus kūne. Tada atseikėjama dalis, kurią nedorėliai turi iškentėti pagal savo darbus; ir tai užrašoma prieš jų vardus mirties knygoje.

Šėtonas ir pikti angelai taip pat teisiami Kristaus ir Jo tautos. Paulius sako: „Ar nežinote, kad mes teisime angelus?“ Ir Judas skelbia, kad „angelus, kurie neišlaikė savo pirmykštės padėties, bet paliko savo buveinę, Jis laiko surištus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“.

Pasibaigus tūkstančiui metų, įvyks antrasis prisikėlimas. Tada nedorėliai bus prikelti iš numirusių ir stos prieš Dievą „užrašytam teismui“ įvykdyti. Taip apreiškėjas, aprašęs teisiųjų prisikėlimą, sako: „Kiti mirusieji atgijo tik pasibaigus tūkstančiui metų“. Ir Izaijas apie nedorėlius skelbia: „Jie bus surinkti, kaip belaisviai surenkami į duobę, ir bus uždaryti kalėjime, ir po daugelio dienų jie bus aplankyti“.

42. KOVA BAIGTA

Pasibaigus tūkstančiui metų, Kristus vėl sugrįžta į žemę. Jį lydi atpirktųjų minia ir angelų palyda. Nusileisdamas bauginančia didybe, Jis liepia nedorėliams mirusiesiems keltis ir priimti savo nuosprendį. Jie išeina, galinga minia, nesuskaičiuojama kaip jūros smiltys. Koks kontrastas tiems, kurie buvo prikelti per pirmąjį prisikėlimą! Teisieji buvo apsirengę nemirtinga jaunyste ir grožiu. Nedorėliai nešioja ligos ir mirties pėdsakus.

Kiekviena akis toje milžiniškoje minioje nukreipta regėti Dievo Sūnaus šlovę. Vienu balsu nedorėlių minios sušunka: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Ne meilė Jėzui įkvepia šį šauksmą. Tiesos jėga išplėšia žodžius iš nenorinčių lūpų. Kaip nedorėliai nuėjo į savo kapus, taip jie ir išeina, su tuo pačiu priešiškumu Kristui ir ta pačia maišto dvasia. Jiems nebus duotas naujas bandomasis laikotarpis ištaisyti savo praeities gyvenimo trūkumus. Tuo nieko nebūtų laimėta. Visą gyvenimą trukęs nusižengimas nesuminkštino jų širdžių. Antrasis bandomasis laikas, jei jiems būtų duotas, būtų praleistas taip pat, kaip ir pirmasis – vengiant Dievo reikalavimų ir kurstytant maištą prieš Jį.

Kristus nusileidžia ant Alyvų kalno, iš kur po savo prisikėlimo Jis pakilo ir kur angelai pakartojo Jo sugrįžimo pažadą. Pranašas sako: „Ateis Viešpats, mano Dievas, ir visi šventieji su Tavimi“. „Tą dieną Jo kojos stovės ant Alyvų kalno, kuris yra priešais Jeruzalę rytuose; ir Alyvų kalnas perplyš viduryje… ir atsiras labai didelis slėnis“. „Ir Viešpats bus visos žemės karalius; tą dieną bus vienas Viešpats ir Jo vardas vienas“. Kai Naujoji Jeruzalė akinančiame spindesyje nusileidžia iš dangaus, ji nusileidžia ant vietos, apvalytos ir paruoštos jai priimti, ir Kristus su savo tauta ir angelais įžengia į šventąjį miestą.

Dabar Šėtonas ruošiasi paskutinei galingai kovai dėl viršenybės. Kol buvo atimta jo galia ir jis buvo atkirstas nuo apgaulės darbo, blogio kunigaikštis buvo nelaimingas ir prislėgtas; bet kai nedorėliai mirusieji prikeliami ir jis mato milžiniškas minias savo pusėje, jo viltys atgyja, ir jis nusprendžia nepasiduoti didžiojoje kovoje. Jis išrikiuos visas pražuvusiųjų armijas po savo vėliava ir per jas stengsis įvykdyti savo planus. Nedorėliai yra Šėtono belaisviai. Atmesdami Kristų, jie priėmė maištininkų vado valdymą. Jie pasiruošę priimti jo pasiūlymus ir vykdyti jo paliepimus. Vis dėlto, ištikimas savo ankstyvajai klastai, jis nepripažįsta esąs Šėtonas. Jis skelbiasi esąs kunigaikštis, teisėtas pasaulio savininkas, kurio paveldas buvo neteisėtai iš jo atimtas. Savo suklaidintiems pavaldiniams jis prisistato kaip atpirkėjas, tikindamas juos, kad jo galia iškėlė juos iš kapų ir kad jis ruošiasi išgelbėti juos iš žiauriausios tironijos. Pašalinus Kristaus buvimą, Šėtonas daro stebuklus, kad paremtų savo pretenzijas. Jis padaro silpnus stipriais ir įkvepia visus savo dvasia ir energija. Jis siūlo vesti juos prieš šventųjų stovyklą ir užimti Dievo miestą. Su velnišku džiūgavimu jis rodo į nesuskaičiuojamus milijonus, prikeltus iš numirusių, ir pareiškia, kad kaip jų vadas jis yra visiškai pajėgus nuversti miestą ir atgauti savo sostą bei karalystę.

Toje didžiulėje minioje yra daugybė ilgaamžės rasės atstovų, gyvenusių prieš tvaną; aukšto ūgio ir milžiniško intelekto žmonės, kurie, pasidavę puolusių angelų kontrolei, visus savo įgūdžius ir žinias skyrė savęs aukštinimui; žmonės, kurių nuostabūs meno kūriniai vertė pasaulį dievinti jų genialumą, bet kurių žiaurumas ir pikti išradimai, teršiantys žemę ir darkantys Dievo atvaizdą, privertė Jį ištrinti juos nuo savo kūrinijos veido. Čia yra karaliai ir generolai, kurie užkariavo tautas, narsūs vyrai, niekada nepralaimėję mūšio, išdidūs, ambicingi kariai, kuriems artėjant karalystės drebėdavo. Mirtis jiems neatnešė jokių pokyčių. Išeidami iš kapo, jie tęsia savo minčių tėkmę ten, kur ji nutrūko. Jie veikiami to paties troškimo užkariauti, kuris valdė juos, kai jie krito.

Šėtonas tariasi su savo angelais, o tada su tais karaliais, užkariautojais ir galingais vyrais. Jie žiūri į jėgą ir skaičius savo pusėje ir pareiškia, kad armija mieste yra maža, palyginti su jų, ir kad ji gali būti įveikta. Jie kuria planus užvaldyti Naujosios Jeruzalės turtus ir šlovę. Visi nedelsdami pradeda ruoštis mūšiui. Nagingi meistrai gamina karo padargus. Karo vadai, garsėjantys savo sėkme, rikiuoja karingų vyrų minias į kuopas ir divizijas.

Galiausiai duodamas įsakymas žengti pirmyn, ir nesuskaičiuojama daugybė pajuda – armija, kokios niekada nebuvo surinkę žemiškieji užkariautojai, kokiai niekada negalėjo prilygti visų amžių jungtinės pajėgos nuo tada, kai žemėje prasidėjo karai. Šėtonas, galingiausias iš karių, veda priekį, ir jo angelai sujungia savo jėgas šiai galutinei kovai. Karaliai ir kariai yra jo palydoje, o minios seka didžiuliais būriais, kiekvienas vadovaujamas paskirto vado. Su kariniu tikslumu glaustas gretas juda per nelygų ir duobėtą žemės paviršių link Dievo miesto. Jėzui įsakius, Naujosios Jeruzalės vartai uždaromi, ir Šėtono armijos apsupa miestą, ruošdamosi puolimui.

Dabar Kristus vėl pasirodo savo priešų akyse. Toli virš miesto, ant išgryninto aukso pamato, yra aukštai iškeltas sostas. Šiame soste sėdi Dievo Sūnus, o aplink Jį – Jo karalystės pavaldiniai. Kristaus galios ir didybės jokia kalba negali aprašyti, jokia plunksna pavaizduoti. Amžinojo Tėvo šlovė gaubia Jo Sūnų. Jo buvimo spindesys pripildo Dievo miestą ir liejasi už vartų, užliedamas visą žemę savo švytėjimu.

Arčiausiai sosto yra tie, kurie kadaise buvo uolūs Šėtono reikalui, bet, ištraukti kaip nuodėguliai iš ugnies, sekė savo Gelbėtoju su giliu, intensyviu atsidavimu. Toliau yra tie, kurie ištobulino krikščioniškus charakterius melo ir netikėjimo viduryje, tie, kurie gerbė Dievo įstatymą, kai krikščioniškasis pasaulis skelbė jį negaliojančiu, ir milijonai visų amžių, kurie buvo nukankinti dėl savo tikėjimo. O už jų yra „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų… priešais sostą ir priešais Avinėlį, apsirengusi baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose“. Jų kova baigta, pergalė laimėta. Jie nubėgo lenktynes ir pasiekė prizą. Palmių šaka jų rankose yra jų triumfo simbolis, baltas drabužis – tyro Kristaus teisumo, kuris dabar priklauso jiems, emblema.

Atpirktieji užtraukia šlovės giesmę, kuri aidi ir ataidi dangaus skliautais: „Išgelbėjimas priklauso mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“. Angelai ir serafimai sujungia savo balsus garbinime. Matydami Šėtono galią ir piktavališkumą, atpirktieji kaip niekada anksčiau supranta, kad jokia jėga, tik Kristaus, negalėjo padaryti jų nugalėtojais. Toje visoje spindinčioje minioje nėra nė vieno, kuris priskirtų išgelbėjimą sau, tarsi būtų nugalėję savo paties jėga ir gerumu. Nieko nesakoma apie tai, ką jie padarė ar iškentėjo; kiekvienos giesmės esmė, kiekvieno himno pagrindinė nata yra: Išgelbėjimas mūsų Dievui ir Avinėliui.

Susirinkusių žemės ir dangaus gyventojų akivaizdoje vyksta galutinis Dievo Sūnaus vainikavimas. Ir dabar, apdovanotas aukščiausia didybe ir galia, Karalių Karalius skelbia nuosprendį maištininkams prieš Jo valdžią ir vykdo teisingumą tiems, kurie laužė Jo įstatymą ir engė Jo tautą. Dievo pranašas sako: „Pamačiau didelį baltą sostą ir Tą, kuris jame sėdėjo. Nuo Jo veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir aš mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atverstos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“.

Vos tik atverčiamos įrašų knygos ir Jėzaus akis pažvelgia į nedorėlius, jie suvokia kiekvieną nuodėmę, kurią kada nors padarė. Jie mato, kur būtent jų kojos nukrypo nuo tyrumo ir šventumo kelio, kaip toli išdidumas ir maištas nunešė juos laužant Dievo įstatymą. Viliojančios pagundos, kurias jie skatino mėgaudamiesi nuodėme, iškreipti palaiminimai, paniekinti Dievo pasiuntiniai, atmesti įspėjimai, gailestingumo bangos, atmuštos užsispyrusios, neatgailaujančios širdies – viskas atrodo tarsi parašyta ugnies raidėmis.

Virš sosto pasirodo kryžius; ir tarsi panoraminis vaizdas atsiveria Adomo gundymo ir nuopuolio scenos bei tolesni didžiojo atpirkimo plano žingsniai. Gelbėtojo kuklus gimimas; Jo ankstyvasis paprastumo ir paklusnumo gyvenimas; krikštas Jordane; pasninkas ir gundymas dykumoje; vieša tarnystė, atskleidžianti žmonėms brangiausius dangaus palaiminimus; dienos, kupinos meilės ir gailestingumo darbų, naktys maldoje ir budėjime kalnų vienatvėje; pavydo, neapykantos ir pykčio sąmokslai, kuriais buvo atsilyginta už Jo geradarystes; baisi, paslaptinga agonija Getsemanėje, slegiant viso pasaulio nuodėmių svoriui; Jo išdavimas į žudikiškos minios rankas; baisūs tos siaubo nakties įvykiai – nesipriešinantis kalinys, apleistas mylimiausių mokinių, šiurkščiai varomas Jeruzalės gatvėmis; Dievo Sūnus, džiūgaujant rodomas Anui, teisiamas vyriausiojo kunigo rūmuose, Piloto teismo salėje, priešais bailų ir žiaurų Erodą, išjuoktas, įžeistas, kankinamas ir pasmerktas mirti – visa tai vaizdžiai pavaizduota.

Ir dabar prieš banguojančią minią atsiveria paskutinės scenos – kantrus Kenčiantysis, einantis keliu į Kalvariją; Dangaus Kunigaikštis, kabantis ant kryžiaus; išdidūs kunigai ir tyčiojanti minia, besijuokianti iš Jo mirštamojo agonijos; antgamtinė tamsa; drebanti žemė, skylančios uolos, atsiveriantys kapai, žymintys akimirką, kai pasaulio Atpirkėjas atidavė savo gyvybę.

Baisus reginys atrodo toks, koks buvo. Šėtonas, jo angelai ir jo pavaldiniai neturi galios nusigręžti nuo savo pačių darbo paveikslo. Kiekvienas veikėjas prisimena vaidmenį, kurį atliko. Erodas, nužudęs nekaltus Betliejaus vaikus, kad sunaikintų Izraelio Karalių; niekšinga Erodiana, ant kurios kaltos sielos gula Jono Krikštytojo kraujas; silpnas, laikui pataikaujantis Pilotas; besityčiojantys kareiviai; kunigai, valdovai ir įsiutusi minia, šaukusi: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ – visi regi savo kaltės didybę. Jie veltui stengiasi pasislėpti nuo dieviškos Jo veido didybės, pranokstančios saulės šlovę, kol atpirktieji meta savo vainikus po Gelbėtojo kojomis, šaukdami: „Jis mirė už mane!“

Tarp išgelbėtųjų minios yra Kristaus apaštalai, herojiškas Paulius, aistringas Petras, mylimas ir mylintis Jonas bei jų nuoširdūs broliai, ir su jais didžiulė kankinių armija; o už sienų, su visais bjauriais ir šlykščiais dalykais, yra tie, kurie juos persekiojo, įkalino ir žudė. Ten Neronas, tas žiaurumo ir ydos monstras, stebintis džiaugsmą ir išaukštinimą tų, kuriuos kadaise kankino ir kurių didžiausioje kančioje rasdavo šėtonišką malonumą. Jo motina yra ten, kad paliudytų savo pačios darbo rezultatą; kad pamatytų, kaip blogas charakterio antspaudas, perduotas sūnui, aistros, skatintos ir vystytos jos įtakos bei pavyzdžio, davė vaisių nusikaltimais, privertusiais drebėti pasaulį.

Ten yra popiežiaus kunigai ir preliatai, kurie skelbėsi Kristaus ambasadoriais, tačiau naudojo kankinimų stalą, požemį ir laužą, kad valdytų Jo tautos sąžines. Ten yra išdidūs pontifikai, kurie iškėlė save virš Dievo ir drįso pakeisti Aukščiausiojo įstatymą. Tie tariami bažnyčios tėvai turi atsiskaityti Dievui, nuo ko jie mielai išsisuktų. Per vėlai jie priversti pamatyti, kad Visažinis pavydi savo įstatymo ir kad Jis jokiu būdu neišteisins kaltojo. Jie dabar sužino, kad Kristus tapatina savo interesus su savo kenčiančios tautos interesais; ir jie jaučia Jo paties žodžių jėgą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, Man padarėte“.

Visas nedoras pasaulis stovi teisiamas prieš Dievo teismą, kaltinamas didžia išdavyste prieš dangaus valdžią. Jie neturi nieko, kas gintų jų bylą; jie neturi pasiteisinimo; ir jiems paskelbiamas amžinosios mirties nuosprendis.

Dabar visiems akivaizdu, kad nuodėmės atlygis yra ne kilni nepriklausomybė ir amžinasis gyvenimas, bet vergija, žlugimas ir mirtis. Nedorėliai mato, ką prarado savo maišto gyvenimu. Daug labiau viršijanti ir amžina šlovės gausybė buvo paniekinta, kai jiems buvo siūloma; bet kokia geidžiama ji atrodo dabar. „Visa tai, – šaukia pražuvusi siela, – aš galėjau turėti; bet pasirinkau tuos dalykus nustumti toli nuo savęs. O, keistas pamišimas! Aš iškeičiau ramybę, laimę ir garbę į vargą, gėdą ir neviltį“. Visi mato, kad jų pašalinimas iš dangaus yra teisingas. Savo gyvenimu jie pareiškė: „Mes nenorime, kad šis Jėzus mus valdytų“.

Tarsi užkerėti, nedorėliai stebėjo Dievo Sūnaus vainikavimą. Jo rankose jie mato dieviškojo įstatymo plokštes, statutus, kuriuos niekino ir laužė. Jie liudija išgelbėtųjų nuostabos, susižavėjimo ir garbinimo protrūkį; ir kai melodijos banga nuvilnija per minias už miesto ribų, visi vienu balsu sušunka: „Didi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau!“ ir krisdami kniūbsčia garbina Gyvybės Kunigaikštį.

Šėtonas atrodo paralyžiuotas, regėdamas Kristaus šlovę ir didybę. Tas, kuris kadaise buvo dengiantis cherubas, prisimena, iš kur nupuolė. Spindintis serafimas, „ryto sūnus“; koks pasikeitęs, koks pažemintas! Iš tarybos, kurioje kadaise buvo gerbiamas, jis pašalintas amžiams. Jis mato kitą, dabar stovintį šalia Tėvo, dengiantį Jo šlovę. Jis matė vainiką, kurį ant Kristaus galvos uždėjo aukšto ūgio ir didingos išvaizdos angelas, ir jis žino, kad ta išaukštinta šio angelo padėtis galėjo būti jo.

Atmintis prikelia jo nekaltumo ir tyrumo namus, ramybę ir pasitenkinimą, kurie buvo jo, kol jis nepasidavė murmėjimui prieš Dievą ir pavydui Kristui. Jo kaltinimai, maištas, apgaulės siekiant įgyti angelų simpatiją ir paramą, užsispyręs atsisakymas stengtis pasitaisyti, kai Dievas būtų suteikęs jam atleidimą – visa tai ryškiai iškyla prieš jį. Jis apžvelgia savo darbą tarp žmonių ir jo rezultatus – žmogaus priešiškumą savo artimui, baisų gyvybių naikinimą, karalysčių iškilimą ir žlugimą, sostų nuvertimą, ilgą sąmyšių, konfliktų ir revoliucijų virtinę. Jis prisimena savo nuolatines pastangas priešintis Kristaus darbui ir gramzdinti žmogų vis žemiau ir žemiau. Jis mato, kad jo pragariški sąmokslai buvo bejėgiai sunaikinti tuos, kurie pasitikėjo Jėzumi. Kai Šėtonas žvelgia į savo karalystę, savo triūso vaisių, jis mato tik nesėkmę ir griuvėsius. Jis privertė minias tikėti, kad Dievo miestas bus lengvas grobis; bet jis žino, kad tai melas. Vėl ir vėl didžiosios kovos eigoje jis buvo nugalėtas ir priverstas pasiduoti. Jis pernelyg gerai žino Amžinojo galią ir didybę.

Didžiojo maištininko tikslas visada buvo pateisinti save ir įrodyti, kad dieviškoji valdžia atsakinga už maištą. Šiam tikslui jis sutelkė visą savo milžiniško intelekto galią. Jis dirbo apgalvotai ir sistemingai, ir su nuostabia sėkme, vesdamas didžiules minias priimti jo didžiosios kovos versiją, kuri trunka taip ilgai. Tūkstančius metų šis sąmokslo vadovas bruko melą vietoje tiesos. Bet atėjo laikas, kai maištas turi būti galutinai nugalėtas, o Šėtono istorija ir charakteris atskleisti. Paskutinėje didžiojoje pastangoje nuversti Kristų, sunaikinti Jo tautą ir užimti Dievo miestą didysis apgavikas buvo visiškai demaskuotas. Tie, kurie susivienijo su juo, mato visišką jo reikalų žlugimą. Kristaus sekėjai ir ištikimi angelai regi visą jo machinacijų prieš Dievo valdžią mastą. Jis yra visuotinio pasibjaurėjimo objektas.

Šėtonas mato, kad jo savanoriškas maištas padarė jį netinkamą dangui. Jis išlavino savo galias karui prieš Dievą: dangaus tyrumas, ramybė ir harmonija jam būtų didžiausia kankynė. Jo kaltinimai prieš Dievo gailestingumą ir teisingumą dabar nutildyti. Priekaištas, kurį jis stengėsi mesti Jehovai, krinta tik ant jo paties. Ir dabar Šėtonas nusilenkia ir pripažįsta savo nuosprendžio teisingumą.

„Kas gi nebijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir garbins Tave, nes Tavo teismai tapo akivaizdūs“. Kiekvienas tiesos ir klaidos klausimas ilgai trukusioje kovoje dabar tapo aiškus. Maišto rezultatai, dieviškųjų statutų atmetimo vaisiai buvo atverti visų sukurtų esybių akims. Šėtono valdymo veikimas, priešpastatytas Dievo valdymui, buvo pristatytas visai visatai. Šėtono paties darbai pasmerkė jį. Dievo išmintis, Jo teisingumas ir Jo gerumas yra visiškai apginti. Matoma, kad visi Jo veiksmai didžiojoje kovoje buvo atliekami atsižvelgiant į amžinąjį Jo tautos gėrį ir visų Jo sukurtų pasaulių gėrį. „Visi Tavo darbai šlovins Tave, Viešpatie, ir Tavo šventieji laimins Tave“. Nuodėmės istorija per visą amžinybę stovės kaip liudytojas, kad su Dievo įstatymo egzistavimu yra susieta visų Jo sukurtų būtybių laimė. Matydama visus didžiosios kovos faktus, visa visata, tiek ištikimoji, tiek maištingoji, vieningai skelbia: „Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau“.

Visatai buvo aiškiai pristatyta didžioji auka, kurią Tėvas ir Sūnus atliko žmogaus labui. Atėjo valanda, kai Kristus užima savo teisėtą padėtį ir yra pašlovintas virš kunigaikštysčių, valdžių ir kiekvieno vardo. Dėl džiaugsmo, kuris buvo Jam skirtas – kad atvestų daugelį sūnų į šlovę – Jis ištvėrė kryžių ir nepaisė gėdos. Ir koks neįsivaizduojamai didelis buvo sielvartas ir gėda, dar didesnis yra džiaugsmas ir šlovė. Jis žvelgia į atpirktuosius, atnaujintus pagal Jo paties atvaizdą, kiekviena širdis nešioja tobulą dieviškumo įspaudą, kiekvienas veidas atspindi jų Karaliaus panašumą. Jis regi juose savo sielos triūso rezultatą ir yra patenkintas. Tada balsu, kuris pasiekia susirinkusias teisiųjų ir nedorėlių minias, Jis skelbia: „Štai mano kraujo kaina! Už šiuos Aš kentėjau, už šiuos miriau, kad jie galėtų gyventi mano akivaizdoje per amžius“. Ir gyriaus giesmė kyla nuo baltai apsirengusiųjų aplink sostą: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti jėgą ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir palaiminimą“.

Nepaisant to, kad Šėtonas buvo priverstas pripažinti Dievo teisingumą ir nusilenkti Kristaus viršenybei, jo charakteris lieka nepakitęs. Maišto dvasia, kaip galinga srovė, vėl prasiveržia. Apimtas beprotybės, jis nusprendžia nepasiduoti didžiojoje kovoje. Atėjo laikas paskutinei desperatiškai kovai prieš Dangaus Karalių. Jis puola į savo pavaldinių tarpą ir stengiasi įkvėpti jiems savo paties įniršį bei sukelti juos staigiam mūšiui. Bet iš visų nesuskaičiuojamų milijonų, kuriuos jis suviliojo į maištą, dabar nėra nė vieno, kuris pripažintų jo viršenybę. Jo galia baigėsi. Nedorėliai kupini tos pačios neapykantos Dievui, kuri įkvepia Šėtoną; bet jie mato, kad jų padėtis beviltiška, kad jie negali nugalėti Jehovos. Jų įniršis užsidega prieš Šėtoną ir tuos, kurie buvo jo apgaulės agentai, ir su demonų įsiūčiu jie atsigręžia prieš juos.

Sako Viešpats: „Kadangi savo širdį laikei lygia Dievo širdžiai, štai atvesiu prieš tave svetimšalius, žiauriausius iš tautų. Jie ištrauks savo kalavijus prieš tavo išminties grožį ir suteps tavo spindesį. Jie nuleis tave į duobę“. „Sunaikinsiu tave, dengiantis cherube, iš ugnies akmenų tarpo… Nublokšiu tave žemėn, paguldysiu prieš karalius, kad jie matytų tave… Paversiu tave pelenais žemėje visų tave matančiųjų akyse… Tapai siaubu ir tavęs nebebus per amžius“.

„Kiekvienas kario mūšis yra su sumaišties triukšmu ir krauju suteptais drabužiais; bet šis bus su deginimu ir ugnies kuru“. „Viešpaties pasipiktinimas yra ant visų tautų ir Jo rūstybė ant visų jų kariuomenių. Jis visiškai jas sunaikino, atidavė jas skerdimui“. „Ant nedorėlių Jis lis žarijomis, ugnimi ir siera, ir baisi audra bus jų taurės dalis“. Ugnis nusileidžia iš Dievo iš dangaus. Žemė atsiveria. Ginklai, paslėpti jos gelmėse, ištraukiami. Ryjančios liepsnos veržiasi iš kiekvieno atsivėrusio plyšio. Pačios uolos dega. Atėjo diena, kuri degs kaip krosnis. Elementai tirpsta nuo karščio, žemė ir joje esantys darbai sudega. Žemės paviršius atrodo kaip viena lydyta masė – didžiulis, verdantis ugnies ežeras. Tai bedievių žmonių teismo ir pražūties laikas – „Viešpaties keršto diena ir atlygio metai už Siono bylą“.

Nedorėliai gauna savo atlygį žemėje. Jie „bus ražienos; ir ateinanti diena juos sudegins, sako kareivijų Viešpats“. Kai kurie sunaikinami akimirksniu, kiti kenčia daugelį dienų. Visi nubaudžiami „pagal savo darbus“. Teisiųjų nuodėmės perkeltos ant Šėtono, todėl jis turi kentėti ne tik už savo maištą, bet ir už visas nuodėmes, kurias privertė padaryti Dievo tautą. Jo bausmė bus daug didesnė nei tų, kuriuos jis apgavo. Po to, kai visi, kurie krito dėl jo apgaulių, pražus, jis vis dar gyvens ir kentės. Apsivalymo liepsnose nedorėliai galiausiai sunaikinami, šaknis ir šakos – Šėtonas šaknis, jo sekėjai šakos. Pilna įstatymo bausmė įvykdyta; teisingumo reikalavimai patenkinti; ir dangus bei žemė, tai matydami, skelbia Jehovos teisumą.

Šėtono griovimo darbas baigtas amžiams. Šešis tūkstančius metų jis vykdė savo valią, pripildydamas žemę vargo ir sukeldamas sielvartą visoje visatoje. Visa kūrinija kartu dūsavo ir kentėjo. Dabar Dievo kūriniai amžiams išlaisvinti iš jo buvimo ir gundymų. „Visa žemė ilsisi ir yra rami; jie [teisieji] pratrūksta giesmėmis“. Ir šlovės bei triumfo šūksnis kyla iš visos ištikimos visatos. „Didelės minios balsas“, „kaip daugelio vandenų balsas ir kaip galingų griaustinių balsas“, girdimas sakantis: „Aleliuja! Nes Viešpats Dievas Visagalis karaliauja“.

Kol žemė buvo apgaubta naikinimo ugnies, teisieji saugiai gyveno šventajame mieste. Ant tų, kurie turėjo dalį pirmajame prisikėlime, antroji mirtis neturi galios. Nors Dievas nedorėliams yra ryjanti ugnis, savo tautai Jis yra ir saulė, ir skydas.

„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo“. Ugnis, kuri sudegina nedorėlius, apvalo žemę. Kiekvienas prakeiksmo pėdsakas nušluotas. Joks amžinai degantis pragaras neprimins atpirktiesiems baisių nuodėmės pasekmių.

Liks tik vienas priminimas: mūsų Atpirkėjas visada nešios savo nukryžiavimo žymes. Ant Jo sužeistos galvos, šono, rankų ir kojų yra vieninteliai pėdsakai to žiauraus darbo, kurį padarė nuodėmė. Pranašas, regėdamas Kristų Jo šlovėje, sako: „Spinduliai ėjo iš Jo šono, ir ten slėpėsi Jo jėga“. Tas perdurtas šonas, iš kurio tekėjo raudona srovė, sutaikiusi žmogų su Dievu – ten yra Gelbėtojo šlovė, ten „slėpėsi Jo jėga“. „Galingas išgelbėti“ per atpirkimo auką, Jis todėl buvo stiprus įvykdyti teisingumą tiems, kurie paniekino Dievo gailestingumą. Ir Jo pažeminimo ženklai yra Jo didžiausia garbė; per amžius Kalvarijos žaizdos skelbs Jo šlovę ir liudys Jo galią.

„O kaimenės bokšte, Siono dukters tvirtove, tau ateis pirmoji valdžia“. Atėjo laikas, kurio šventi žmonės laukė su ilgesiu nuo tada, kai liepsnojantis kalavijas užtvėrė kelią pirmajai porai iš Edeno – laikas „įsigytos nuosavybės atpirkimui“. Žemė, iš pradžių duota žmogui kaip jo karalystė, jo išduota į Šėtono rankas ir taip ilgai laikyta galingo priešo, buvo susigrąžinta per didįjį atpirkimo planą. Viskas, kas buvo prarasta per nuodėmę, atkurta. „Taip sako Viešpats… kuris sukūrė žemę ir ją padarė; Jis ją įtvirtino, sukūrė ją ne tuščiai, bet kad būtų gyvenama“. Dievo pirminis tikslas kuriant žemę įvykdomas, kai ji tampa amžina atpirktųjų buveine. „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius“.

Baimė, kad ateities paveldas atrodys pernelyg materialus, daugelį paskatino sudvasinti tas tiesas, kurios verčia mus žiūrėti į jį kaip į savo namus. Kristus patikino savo mokinius, kad eina paruošti jiems buveinių Tėvo namuose. Tie, kurie priima Dievo žodžio mokymus, nebus visiškai nežinioje apie dangiškąją buveinę. Ir vis dėlto, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir kas į žmogaus širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“. Žmogiška kalba nepajėgi aprašyti teisiųjų atlygio. Jį žinos tik tie, kurie jį regės. Joks ribotas protas negali suvokti Dievo Rojaus šlovės.

Biblijoje išgelbėtųjų paveldas vadinamas šalimi. Ten dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvųjų vandenų šaltinių. Gyvybės medis duoda vaisių kiekvieną mėnesį, o medžio lapai skirti tautoms gydyti. Ten yra nuolat tekantys upeliai, skaidrūs kaip krištolas, ir šalia jų svyruojantys medžiai meta šešėlius ant takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačios lygumos pereina į gražias kalvas, ir Dievo kalnai kelia savo didingas viršūnes. Tose taikiose lygumose, prie tų gyvųjų upelių, Dievo tauta, taip ilgai buvusi piligrimais ir klajūnais, ras namus.

„Mano tauta gyvens taikingose buveinėse, saugiuose būstuose ir ramiose poilsio vietose“. „Smarte nebesigirdės tavo žemėje, nei nuniokojimo ar griovimo tavo ribose; bet savo sienas vadinsi Išgelbėjimu ir savo vartus – Šlove“. „Jie statysis namus ir juose gyvens; jie veis vynuogynus ir valgis jų vaisius. Jie nestatys, kad kitas gyventų; jie nesodins, kad kitas valgytų… Mano išrinktieji ilgai džiaugsis savo rankų darbu“.

Ten „dykuma ir vienišos vietos džiaugsis dėl jų; ir dykvietė džiūgaus ir žydės kaip rožė“. „Vietoj erškėčio išaugs kiparisas, ir vietoj usnies išaugs mirtos medis“. „Vilkas gyvens su ėriuku, ir leopardas guls su ožiuku… ir mažas vaikas juos vedžios“. „Jie nekenks ir nenaikins visame mano šventajame kalne“, sako Viešpats.

Skausmas negali egzistuoti dangaus atmosferoje. Nebebus ašarų, laidotuvių procesijų, gedulo ženklų. „Nebebus mirties, nei sielvarto, nei verksmo… nes kas buvo pirmiau, praėjo“. „Gyventojas nesakys: ‘Aš sergu’; tautai, kuri ten gyvena, bus atleista jos nedorybė“.

Ten yra Naujoji Jeruzalė, pašlovintos naujosios žemės metropolis, „šlovės vainikas Viešpaties rankoje ir karališka diadema tavo Dievo delne“. „Jos šviesa buvo panaši į brangiausią akmenį, kaip į jaspį, skaidrų kaip krištolas“. „Išgelbėtos tautos vaikščios jos šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į ją savo šlovę ir pagarbą“. Sako Viešpats: „Džiaugsiuosi Jeruzale ir gėrėsiuosi savo tauta“. „Štai Dievo palapinė tarp žmonių. Jis apsigyvens su jais, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas bus su jais ir bus jų Dievas“.

Dievo mieste „nebus nakties“. Niekam nereikės ir niekas netrokš poilsio. Nebus nuovargio vykdant Dievo valią ir aukojant gyrių Jo vardui. Mes visada jausime ryto gaivumą ir visada būsime toli nuo jo pabaigos. „Jiems nereikės žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies“. Saulės šviesą pakeis spindesys, kuris nėra skausmingai akinantis, bet neišmatuojamai pranoksta mūsų vidurdienio ryškumą. Dievo ir Avinėlio šlovė užlieja šventąjį miestą nenykstančia šviesa. Atpirktieji vaikšto besaulėje amžinos dienos šlovėje.

„Aš nemačiau jame šventyklos, nes Viešpats Dievas Visagalis ir Avinėlis yra jo šventykla“. Dievo tauta turi privilegiją atvirai bendrauti su Tėvu ir Sūnumi. „Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai“. Mes matome Dievo atvaizdą atsispindintį, kaip veidrodyje, gamtos kūriniuose ir Jo elgesyje su žmonėmis; bet tada matysime Jį veidas į veidą, be temdančio šydo tarp mūsų. Mes stovėsime Jo akivaizdoje ir regėsime Jo veido šlovę.

Ten atpirktieji „pažins, kaip ir patys yra pažinti“. Meilė ir simpatijos, kurias pats Dievas įdiegė sieloje, ten ras tikriausią ir saldžiausią išraišką. Tyras bendravimas su šventomis būtybėmis, harmoningas socialinis gyvenimas su palaimintaisiais angelais ir su ištikimaisiais visų amžių, kurie išplovė savo drabužius ir pabalino juos Avinėlio kraujyje, šventi ryšiai, jungiantys „visą šeimą danguje ir žemėje“ – visa tai sudaro atpirktųjų laimę.

Ten nemirtingi protai su niekada nesibaigiančiu džiaugsmu mąstys apie kuriančiosios galios stebuklus, apie atperkančiosios meilės paslaptis. Nebus žiauraus, apgaulingo priešo, gundančio pamiršti Dievą. Kiekvienas gebėjimas bus išvystytas, kiekviena galia padidinta. Žinių įgijimas nevargins proto ir neišsekins energijos. Ten bus galima vykdyti didžiausius sumanymus, siekti aukščiausių siekių, įgyvendinti didžiausias ambicijas; ir vis tiek atsiras naujų aukštumų, kurias reikės įveikti, naujų stebuklų, kuriais reikės žavėtis, naujų tiesų, kurias reikės suvokti, naujų objektų, kurie pareikalaus proto, sielos ir kūno galių.

Visi visatos lobiai bus atviri Dievo atpirktųjų tyrinėjimui. Nesuvaržyti mirtingumo, jie nenuilstamai skris į tolimus pasaulius – pasaulius, kurie virpėjo iš sielvarto matydami žmogaus vargą ir skambėjo džiaugsmo giesmėmis išgirdę apie išgelbėtą sielą. Su neišreiškiamu džiaugsmu žemės vaikai įžengia į nenupuošusių būtybių džiaugsmą ir išmintį. Jie dalijasi žinių ir supratimo lobiais, įgytais per amžių amžius kontempliuojant Dievo rankų darbą. Nedrumsčiamu regėjimu jie žvelgia į kūrinijos šlovę – saules, žvaigždes ir sistemas, visas savo nustatyta tvarka skriejančias aplink Dievybės sostą. Ant visų dalykų, nuo mažiausio iki didžiausio, užrašytas Kūrėjo vardas, ir visuose rodomi Jo galios turtai.

Ir bėgant amžinybės metams, jie atneš turtingesnius ir dar šlovingesnius Dievo ir Kristaus apreiškimus. Kaip žinios yra progresyvios, taip didės meilė, pagarba ir laimė. Kuo daugiau žmonės sužinos apie Dievą, tuo didesnis bus jų susižavėjimas Jo charakteriu. Kai Jėzus atvers jiems atpirkimo turtus ir nuostabius pasiekimus didžiojoje kovoje su Šėtonu, atpirktųjų širdys virpės karštesniu atsidavimu, ir su dar didesniu džiaugsmu jie gros aukso arfomis; ir dešimt tūkstančių kartų po dešimt tūkstančių ir tūkstančiai tūkstančių balsų susijungs į galingą šlovės chorą.

„Ir kiekvieną kūrinį, kuris yra danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir viską, kas juose yra, girdėjau sakant: ‘Palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir galybė Sėdinčiajam soste ir Avinėliui per amžių amžius!’“

Didžioji kova baigta. Nuodėmės ir nusidėjėlių nebėra. Visa visata švari. Vienas harmonijos ir džiaugsmo pulsas tvinksi per visą didžiulę kūriniją. Nuo To, kuris viską sukūrė, liejasi gyvybė, šviesa ir džiaugsmas per beribės erdvės sritis. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi dalykai, gyvi ir negyvi, savo netemdomu grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė.

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Didysis ginčas tarp Kristaus ir Šėtono

Didžioji kova tarp Kristaus ir Šėtono (ištrauka)

Didžioji kova tarp Kristaus ir Šėtono (ištrauka)

Gal būt jums bus įdomu: