En-Gedi ritinys (angl. En-Gedi Scroll, taip pat En-Gedi Leviticus Scroll) — tai apdegęs senovinis hebrajiškas pergamentas, rastas 1970 m. Ein Gedžio (En-Gedi) sinagogos kasinėjimuose Izraelyje. Jis buvo aptiktas sinagogos Šventojoje Skrynioje, tarp kelių visiškai sudegusių pergamento gumulų, susiformavusių po maždaug VI a. įvykusio gaisro. Ritinys buvo toks trapus ir anglies pavidalo, kad jo nebuvo įmanoma fiziškai išvynioti, todėl ilgą laiką manyta, kad jo turinys nebeatkuriamas.
Ritinį atrado Izraelio archeologai, tyrinėję En-Gedi sinagogos griuvėsius. Tai buvo nedidelis, visiškai apanglėjęs pergamento cilindras, kurio vidinis tekstas buvo nepasiekiamas. Tik 2015 m. kompiuterinės tomografijos ir skaitmeninio „virtualaus išvyniojimo“ technologijos leido pirmą kartą perskaityti jo turinį. Šį proveržį pasiekė Williamo Brento Sealeso vadovaujama komanda, sukūrusi metodą, leidžiantį išskleisti pergamentą jo fiziškai neliečiant.
Paaiškėjo, kad ritinyje yra Kunigų knygos tekstas — būtent pirmosios dvi jos dalys. Tai padarė En-Gedi ritinį seniausiu Pentateucho tekstu, kada nors rastu sinagogos Šventojoje Skrynioje, ir seniausiu hebrajišku Biblijos pergamentu po Negyvosios jūros ritinių. Radiokarbono tyrimai datuoja ritinį III–IV a. po Kr., nors paleografiniai vertinimai leidžia svarstyti ir kiek platesnį laikotarpį.
Svarbiausia En-Gedi ritinio reikšmė — jo tekstas visiškai sutampa su masoretiniu hebrajų Biblijos tekstu, kuris buvo standartizuotas tik viduramžiais. Tai rodo, kad jau III–IV a. po Kr. egzistavo tekstinė tradicija, identiška vėlesniam masoretiniam kanonui. Tai vienas iš stipriausių įrodymų, kad hebrajų Biblijos tekstas buvo stabilus ir tiksliai perduodamas šimtmečius prieš masoretų veiklą.
Ritinys taip pat yra unikalus tuo, kad tai pirmasis kada nors rastas Biblijos tekstas sinagogos Šventojoje Skrynioje — vietoje, kurioje laikomos Toros ritės. Tai suteikia retą žvilgsnį į ankstyvąsias žydų liturgines praktikas ir sinagogų gyvenimą vėlyvosios antikos laikotarpiu.
En-Gedi ritinys laikomas vienu iš svarbiausių skaitmeninės archeologijos pavyzdžių: jis parodė, kad net visiškai sudegę ir nejudinami pergamentai gali būti perskaityti naudojant modernias technologijas.
Originalas (hebrajų kalba):
ויקרא אל־משה
וידבר יהוה אליו
מאהל מועד לאמר
אדם כי־יקריב מכם קרבן ליהוה
מן־הבהמה מן־הבקר ומן־הצאן
תקריבו את־קרבנכם
אם־עלה קרבנו מן־הבקר
זכר תמים יקריבנו
אל־פתח אהל־מועד יקריב אתו
לרצנו לפני יהוה
וסמך ידו על־ראש העלה
ונרצה לו לכפר עליו
ושחט את־בן הבקר לפני יהוה
והקריבו בני אהרן הכהנים
את־הדם
וזרקו את־הדם על־המזבח סביב
אשר פתח אהל־מועד
והפשיט את־העלה
ונתח אתה לנתחיה
ונתנו בני אהרן הכהן
אש על־המזבח
וערכו עצים על־האש
Vertimas į lietuvių kalbą:
Ir Jis pašaukė Mozę,
ir Jahvė kalbėjo jam
iš Susitikimo palapinės, tardamas:
Jei žmogus iš jūsų atnašaus auką Jahvei,
iš gyvulių, iš galvijų ar iš smulkiųjų gyvulių
teatnašauja savo auką.
Jei jo auka yra deginamoji auka iš galvijų,
jis teatnašauja patiną be trūkumų;
prie Susitikimo palapinės angos jis jį teatnašauja,
kad būtų priimtas Jahvės akivaizdoje.
Jis uždės savo ranką ant deginamosios aukos galvos,
ir ji bus jam priimta
nuodėmei atpirkti.
Jis papjaus galviją Jahvės akivaizdoje,
o Aarono sūnūs, kunigai,
atneš kraują
ir apšlakstys krauju aukurą iš visų pusių,
kuris yra prie Susitikimo palapinės angos.
Jis nudirs deginamąją auką
ir supjaustys ją dalimis.
Aarono sūnūs, kunigas,
padės ugnį ant aukuro
ir sukraus malkas ant ugnies.
En-Gedi ritinys rodo, kad Kunigų knygos tekstas jau tada egzistavo beveik identiškas vėlesnei tradicijai, kurią suformavo masoretai — hebrajų teksto standartizavimo, vokalizacijos ir skaitymo ženklų kūrėjai. Tai ne pasakojimas ir ne legenda, o ritualinė instrukcija, skirta veikti realiame pasaulyje — su krauju, ugnimi ir fiziniais judesiais. Kitaip tariant, tekstas gyveno dar iki knygos, o ne atvirkščiai.