Maurus – tai europiečių vartotas pavadinimas, kuriuo viduramžiais buvo vadinamos įvairios musulmonų Šiaurės Afrikos ir Iberijos pusiasalio bendruomenės. Tai ne viena tauta, o platus kultūrinis ir religinis terminas, apimantis arabus, berberus, mišrios kilmės musulmonus ir net kai kuriuos juodaodžius afrikiečius. Žodis kilo iš senovės Mauretania regiono ir ten gyvenusių Maure genčių, o vėliau europiečiai juo ėmė vadinti islamo tikėjimą išpažįstančias bendruomenes, kurios įnešė į Europą savitą religinę ir kultūrinę tradiciją. Senovės Mauretania buvo romėnų provincija dabartinio Maroko ir Alžyro teritorijoje, (nereikia painioti su Mauritanija, kuri šiandien yra visai kita, daug piečiau esanti valstybė).
„Mauri“ – tai istorinis, lotyniškas pavadinimas (Mauri, Maurus, Mauretania).
„Mauras“ – tai lietuviškas, įprastas etnonimas, vartojamas šiandien.
Mauriškos kultūros branduolys buvo Magribas – dabartinis Marokas, Alžyras, Tunisas ir Mauritanija. Čia gyvenusios berberų gentys VII–VIII amžiuje priėmė islamą, kuris tapo jų tapatybės ašimi, ir susijungė su arabų užkariautojais. Tikėjimas į vieną Dievą, pranašo Muhammado mokymas ir Korano teisė suformavo naują, dinamišką civilizaciją, kurią Europa vėliau vadino maurais. Tai reiškia, kad maurai nebuvo vien tik arabai ar vien tik berberai – tai buvo religinė ir kultūrinė sintezė, sujungusi vietinius Šiaurės Afrikos gyventojus ir atėjusius islamo skleidėjus.
VIII amžiuje maurai perėjo Gibraltarą ir užkariavo didžiąją dalį Iberijos pusiasalio. Ši teritorija tapo al-Andalus – vienu pažangiausių viduramžių regionų, kuriame islamo tikėjimas formavo teisę, architektūrą, švietimą ir kasdienį gyvenimą. Kordoba, Granada, Sevilija ir Toledo tapo mokslo, religijos ir filosofijos centrais. Kordoba X amžiuje buvo vienas didžiausių pasaulio miestų, turėjęs bibliotekas, universitetus, mečetes ir viešąsias pirtis, o jos dvasinis gyvenimas jungė tiek Korano studijas, tiek filosofinius ginčus apie Dievo prigimtį.
Mauri į Europą atnešė daugybę mokslo ir technologijų naujovių, kurios glaudžiai siejosi su jų religine pasaulėžiūra. Islamo tradicija skatino mokslą, raštiją ir žinių kaupimą, todėl per maurus į Vakarus atkeliavo algebra, astronomijos žinios, medicinos traktatai, popieriaus gamybos technologija, arabų skaitmenys. Jie išsaugojo ir išvertė antikos filosofų darbus, kuriuos Europa buvo praradusi. Architektūroje maurai paliko ryškų pėdsaką: arkinės konstrukcijos, mozaikos, geometriniai ornamentai ir mečečių estetika iki šiol matomi Alhambroje, Kordobos mečetėje ir kituose paminkluose. Net žemdirbystėje jų tikėjimas tvarka ir harmonija atsispindėjo drėkinimo sistemose ir naujų augalų įvedime.
Al-Andaluse egzistavo santykinai taikus sambūvis tarp musulmonų, žydų ir krikščionių, nes islamo teisė leido „Knygos žmonėms“ – krikščionims ir žydams – išlaikyti savo tikėjimą. Nors ne visada idealus, šis sambūvis leido kurtis intelektinei aplinkai, kurioje skirtingos religijos galėjo kalbėtis, ginčytis ir mokytis viena iš kitos. Tai buvo vienas iš nedaugelio viduramžių regionų, kuriame kultūrinė ir religinė įvairovė tapo stiprybe, o ne silpnybe.
Tačiau maurų istorija turėjo ir tamsiųjų pusių. Jų atėjimas į Iberiją buvo karinė invazija, lydima mūšių ir politinių sukrėtimų, o religija kartais tapdavo politinės valdžios įrankiu. Jie dalyvavo Viduržemio jūros vergų prekyboje, ypač su krikščionių belaisviais. Al-Andalus dažnai skilo į tarpusavyje kovojančias taifas, kuriose religiniai autoritetai varžėsi dėl įtakos, o tai silpnino valstybę ir galiausiai leido krikščionių rekonkistai ją sunaikinti. Nors žydai ir krikščionys galėjo gyventi maurų valdose, jie mokėjo specialų mokestį ir neturėjo tokių pačių teisių kaip musulmonai, todėl religinė tolerancija buvo ribota ir priklausė nuo politinės situacijos.
Terminas „maurai“ buvo vartojamas ir už Europos ribų. Europiečiai juo vadino Šiaurės Afrikos musulmonus apskritai, juodaodžius afrikiečius (pvz., „Blackamoor“), o ispanai šiuo žodžiu vadino musulmonus Filipinuose ir Šri Lankoje. Tai rodo, kad žodis buvo labai platus ir dažnai netikslus – jis reiškė ne etninę kilmę, o religiją, kultūrą ir civilizaciją, kurios pagrindas buvo islamo tikėjimas ir jo suformuotas gyvenimo būdas.
Istorijos
Kai Kordobos mečetėje dar skambėjo muezino balsas, jaunas berberas Abd al‑Rahmanas kas vakarą likdavo vienas po maldos, tikėdamas, kad Dievas girdi ne tik žodžius, bet ir tylą. Jis buvo karys, tačiau slapta svajojo tapti teisės mokslininku, nes tikėjo, kad tikrasis džihadas yra ne kardas, o teisingumas. Vieną naktį, kai mieste kilo neramumai tarp musulmonų ir krikščionių, jis atsisakė paklusti įsakymui sudeginti bažnyčią, sakydamas, kad „Dievas nedega namų, kuriuose Jo vardas tariamas kitaip“. Už tai jis buvo nubaustas, bet tapo legenda tarp tų, kurie tikėjo taika labiau nei pergale.
Granadoje gyveno žydų gydytojas Samuelis ibn Ezra, kurį maurai vadino „tas, kuris gydo be klausimų“. Jis buvo pakviestas į emyro rūmus, kai valdovo sūnų ištiko paslaptinga liga, ir Samuelis, nors ir žinojo, kad žydams draudžiama įžengti į kai kurias rūmų dalis, sutiko padėti. Gydydamas berniuką, jis kas vakarą kalbėdavo psalmes, o rūmų imamas tuo pat metu skaitė Korano eilutes. Kai vaikas pasveiko, emyras pasakė, kad „Dievas turi daugiau kalbų nei mes turime ausų“, ir nuo tada Samuelis tapo vienu gerbiamiausių žmonių mieste.
Toledo priemiestyje gyveno krikščionė vardu Elvira, kuri slapta mokėsi arabų kalbos, kad galėtų skaityti maurų filosofų knygas. Ji tikėjo, kad išmintis yra Dievo dovana, nepriklausanti nei vienai religijai. Kai jos tėvas sužinojo, kad ji skaito Ibn Rušdo komentarus Aristoteliui, jis įniršo, bet Elvira atsakė, jog „tiesa negali būti eretiška, jei ji yra tiesa“. Vėliau ji tapo viena pirmųjų vertėjų, padėjusių perkelti maurų mokslą į lotynų kalbą, ir jos darbai pasiekė net Paryžiaus universitetą.
Maroke, Atlaso kalnų kaime, sufijų mokytojas Idrisas kas savaitę vesdavo zikro apeigas, kuriose dalyvaudavo ir krikščionys keliautojai. Jis sakydavo, kad „širdis turi daugiau durų nei mes žinome“, ir niekada neklausdavo, kokiai religijai žmogus priklauso. Vieną žiemą, kai kaimą užklupo badas, Idrisas atidavė visą tariqos maisto atsargą, sakydamas, kad „Dievas labiau myli tuos, kurie dalijasi, nei tuos, kurie kaupia“. Jo mokiniai vėliau pasakojo, kad tą naktį, kai visi buvo alkani, Idrisas šoko zikrą iki aušros, tarsi maitindamasis vien tikėjimu.
Kai Seviliją valdė maurai, vienas krikščionių vienuolis, vardu Martinas, buvo pagautas už tai, kad naktimis slaptai skambindavo varpais. Jis tikėjo, kad be varpų miestas pamirš savo tikėjimą. Tačiau kadis, miesto teisėjas, vietoj bausmės pakvietė jį į diskusiją apie religijos prasmę. Jie kalbėjosi tris naktis iš eilės, cituodami tiek Evangeliją, tiek Koraną, ir galiausiai kadis pasakė: „Jei tavo varpai kviečia žmones į gėrį, tegul jie skamba.“ Nuo tada Martinas skambindavo varpais ne slapta, o kaip miesto garso dalis, ir maurai to niekada neuždraudė.