Nedaug religinių terminų šiuolaikiniame pasaulyje kelia tiek baimės, nesusipratimų ir diskusijų, kiek arabiškas žodis džihadas (arab. جهاد, jihād). Vakarų visuomenėje ir populiariojoje kultūroje šis žodis dažniausiai verčiamas kaip „šventasis karas“ ir siejamas su terorizmu, smurtu bei radikalizmu. Tačiau islamo teologijoje ir istorijoje džihadas yra nepaprastai gilus, daugiabriaunis ir, visų pirma, dvasinis konceptas.
Norint suprasti šį reiškinį, būtina atsiriboti nuo laikraščių antraščių ir pažvelgti į jo šaknis: iš kur jis kilo, kaip vystėsi per šimtmečius ir kodėl vieniems jis reiškia kovą su savo ydomis, o kitiems – ginklą rankose.
Žodžio kilmė ir tikroji prasmė
Žodis džihadas kilęs iš arabiškos šaknies j-h-d (džahada), kuri reiškia „stengtis“, „dėti pastangas“, „grumtis“ ar „siekti tikslo“. Įdomu tai, kad arabų kalboje terminas „šventasis karas“ (al-harb al-muqaddasa) klasikiniuose islamo tekstuose apskritai neegzistuoja. Džihadas reiškia pastangas, skirtas Dievo (Allaho) valios įgyvendinimui, tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenėje.
Islamo tradicijoje džihadas skirstomas į dvi pagrindines, labai skirtingas kategorijas.
1. Didysis džihadas (Al-Jihad al-Akbar) – Vidinė kova
Islamo mokslininkai sutaria, kad tai yra svarbiausia ir sunkiausia džihado forma. Tai dvasinė, psichologinė kova su pačiu savimi. Žmogaus prigimtis yra netobula, pilna silpnybių, egoizmo, godumo, pykčio ir tingulio. Didysis džihadas yra nuolatinis darbas su savimi siekiant tapti geresniu žmogumi, tėvu, motina ar kaimynu.
Gyvenimiški pavyzdžiai:
- Atsikelti anksti ryte maldai, kai norisi miegoti.
- Atsisakyti priklausomybių (alkoholio, azartinių lošimų).
- Sulaikyti pyktį, kai esi provokuojamas.
- Sąžiningai dirbti ir neimti kyšių net tada, kai niekas nemato.
Tai nematoma, tyli kasdienė kova, trunkanti visą gyvenimą. Pasakojama, kad pranašas Mahometas, grįžęs po vieno karinio susirėmimo, savo sekėjams pasakė: „Mes grįžome iš mažojo džihado į didįjį džihadą (kovą su savo ego)“. Nors kai kurie mokslininkai ginčijasi dėl šio pasakojimo autentiškumo, jis tobulai atspindi islamiškąją pasaulėžiūrą.
2. Mažasis džihadas (Al-Jihad al-Asghar) – Išorinė kova
Mažasis džihadas apima išorines pastangas ginti islamą ir teisingumą. Nors jis dažnai asocijuojamas su kardu, iš tiesų jis turi daug formų:
- Širdies džihadas: Tikėjimo palaikymas savyje.
- Liežuvio/Plunksnos džihadas: Tiesos sakymas. Puikus to pavyzdys – žinomas islamo principas, kad „pats geriausias džihadas yra pasakyti tiesos žodį į akis tironiškam valdovui“.
- Rankos džihadas: Veiksmai siekiant sustabdyti neteisybę, pavyzdžiui, labdara, pagalba skurstantiems, socialinis aktyvizmas.
- Kardo džihadas: Tik kraštutiniu atveju – ginkluota gynyba.
Ginkluotas konfliktas ir griežtos islamo taisyklės
Kada mažasis džihadas tampa karu? Islamo teisė (šariatas) labai aiškiai apibrėžia gynybinio karo sąlygas. Pirmaisiais islamo metais, kai musulmonai buvo žiauriai persekiojami Mekoje, jiems buvo draudžiama naudoti ginklą. Tik pabėgus į Mediną ir iškilus fizinio sunaikinimo grėsmei, buvo gautas Dievo leidimas gintis. Tai nėra puolamasis karas siekiant atversti kitus į islamą (Koranas griežtai teigia: „Religijoje nėra prievartos“).
Jei karinis džihadas paskelbiamas (tai padaryti gali tik teisėta valstybės valdžia, o ne pavienės grupuotės), jam galioja griežtos taisyklės, kurias dar VII amžiuje suformulavo pirmasis kalifas Abu Bakras. Kariaujantiems musulmonams draudžiama:
- Žudyti moteris, vaikus, senelius ir ligonius.
- Žudyti vienuolius ar griauti kitų religijų šventyklas.
- Kankinti belaisvius.
- KIRSTI medžius, deginti pasėlius ar nuodyti šulinius (ekologinis aspektas).
- Žudyti gyvulius, išskyrus maistui.
Šios taisyklės, sukurtos prieš daugiau nei tūkstantį metų, stebėtinai primena šiuolaikines Ženevos konvencijas.
Ką apie džihadą sako pats Koranas?
Šventojoje musulmonų knygoje džihadas minimas dažnai, tačiau jo kontekstas kinta nuo asmeninės aukos iki karinės gynybos. Štai kelios esminės ištraukos, atskleidžiančios šio termino plotį:
- Apie dvasines pastangas ir ištvermę (Koranas, Al-Hajj 22:78):
„Ir kovokite dėl Allaho, kaip Jis vertas būti kariaujamas [kaip verta dėl Jo stengtis]. Jis jus išsirinko ir neuždėjo ant jūsų jokių nepakeliamų sunkumų jūsų religijoje…“ Ši citata nurodo tikintiesiems stengtis vykdyti Dievo valią be fanatizmo, nes religija neturi tapti kančia. - Apie gynybinį karą ir proporcingumą (Koranas, Al-Baqara 2:190):
„Kovokite dėl Dievo su tais, kurie kariauja prieš jus, bet neperženkite ribų. Iš tiesų, Dievas nemėgsta peržengiančiųjų ribas.“ Tai esminis savigynos principas. Neperžengti ribų reiškia nenaudoti perteklinės jėgos, nekeršyti žiauriai ir nepulti taikių gyventojų. - Apie pasiaukojimą ir socialinę pareigą (Koranas, Al-Nisa 4:95):
„Tiems, kurie sėdi be jokios pateisinamos priežasties, ir tiems, kurie kovoja Dievo kelyje aukodami savo turtą ir gyvybę, Allahas neteikia lygybės. Pastariesiems Jis suteikia pranašumą.“ Čia kalbama apie tuos, kurie atsisako komforto zonos, aukoja savo resursus (labdarai, bendruomenei, gynybai) dėl aukštesnio tikslo. - Apie dieviškąjį atlygį už vidinę kovą (Koranas, Al-Ankabut 29:69):
„Ir tie, kurie kovoja Mūsų kelyje [deda pastangas dėl Mūsų], tikrai Mes juos išvesime į Mūsų kelius. Tikrai, Allahas yra su tais, kurie elgiasi teisingai.“ Tai pažadas, kad nuoširdžios pastangos (džihadas) tobulėti bus apdovanotos dvasiniu nušvitimu. - Apie bendruomenės mobilizaciją (Koranas, Al-Tawbah 9:41):
„Eikite į mūšį lengvai ginkluoti arba sunkiai ginkluoti ir kovokite dėl Dievo su savo turtu ir gyvybe. Tai jums geriausia, jei tik žinotumėte.“ Nors ši ištrauka skamba karingai, jos istorinis kontekstas yra specifinis – ji buvo apreikšta tuomet, kai ankstyvajai musulmonų bendruomenei grėsė sunaikinimas iš galingos Bizantijos imperijos pusės, todėl buvo reikalaujama visų piliečių susitelkimo.
Liūdnoji istorijos linija: Kaip džihadas buvo pagrobtas
Nors teologiškai džihadas yra kilnus siekis, istorija, deja, turi tamsiąją pusę. Liūdniausias šio termino raidos etapas prasidėjo XX amžiaus antrojoje pusėje.
Po kolonijinės eros, susikūrus naujoms valstybėms Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, daug kur įsivyravo korupcija, skurdas ir diktatūros. Tokiame fone atsirado radikalių mąstytojų (pvz., egiptietis Sayyidas Qutbas), kurie perinterpretavo džihadą. Jie atmetė tūkstantmetę islamo teisės tradiciją, teigiančią, kad džihadas yra gynybinis, ir paskelbė, jog tai priemonė nuversti „netikėlių“ vyriausybes ir agresyviai kurti islamiškas valstybes.
Lūžio taškas buvo 1979 m. Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną. Gintis nuo okupantų susirinko kovotojai iš viso musulmonų pasaulio (modžahedai). Kai karas baigėsi, dalis šių užgrūdintų, radikalizuotų kovotojų nenorėjo sudėti ginklų. Taip gimė „Al-Qaeda“, o vėliau ir ISIS (Daesh).
Šios teroristinės grupuotės pasisavino ir iškreipė džihado sąvoką. Jos pradėjo skelbti puolamuosius karus, žudyti nekaltus civilius, moteris ir vaikus, rengti išpuolius prieš kitatikius ir netgi prieš pačius musulmonus, kurie nesutiko su jų radikalia ideologija.
Tai yra didžiausia šiuolaikinio islamo tragedija. Milijonai taikių musulmonų visame pasaulyje kenčia dėl to, kad saujelė ekstremistų, dangstydamiesi religija ir „džihado“ vardu, vykdo protu nesuvokiamus žiaurumus. Vakarų pasaulyje tai sukėlė didžiulę islamofobijos bangą, o pats žodis džihadas tapo terorizmo sinonimu, nors absoliuti dauguma islamo teologų griežtai smerkia šiuos veiksmus kaip antislamiškus.
Šviesioji pusė: Džihadas šiandienos pasaulyje
Nepaisant liūdnų pavyzdžių, svarbu suprasti, kaip džihadą kasdien praktikuoja daugiau nei pusantro milijardo paprastų musulmonų.
Šiandien jaunuolis, kuris mokosi universitete dieną ir naktį, kad taptų gydytoju ir gelbėtų gyvybes, atlieka mokslo džihadą. Motina, kuri kantriai, su meile augina savo vaikus skiepydama jiems dorovę, atlieka šeimos džihadą. Aktyvistas, kovojantis už gamtos išsaugojimą ar lygias teises, atlieka socialinio teisingumo džihadą. Žinoma Pakistano mergina Malala Yousafzai, kuri nepaisydama Talibano grasinimų kovojo už mergaičių teisę į mokslą (ir už tai buvo peršauta), yra tikrojo, kilnaus džihado – plunksnos ir tiesos žodžio – pavyzdys.