Senovės egiptiečiai matė pasaulį kaip amžiną ciklą, kur mirtis vedė prie naujos gyvybės, o naktis – prie aušros. Viena paslaptingiausių jų laidotuvių kompozicijų, žinoma kaip Žemės knyga (Book of the Earth), piešia požemį ne kaip baugią tamsą, o kaip vietą, kur vyksta kosminis atsinaujinimas. Šis tekstas, neturintis originalaus egiptietiško pavadinimo, buvo vadinamas įvairiai: Saulės disko sukūrimu ar Akerio knyga, nes jame vyrauja žemės dievas Akeris, vaizduojamas kaip dvigalvis liūtas, saugantis saulės kelionę per naktį. „Žemės knyga“ niekada nebuvo išleista kaip vientisas tekstas – ji egzistuoja tik kapų sienose (Ramzio VI, Ramzio VII, Merneptaho, Twosret), kur fragmentiški hieroglifiniai užrašai ir scenos sudaro sudėtingą ikonografinį ciklą. Dėl neišlikusių ar pažeistų dalių jos turinys yra rekonstruojamas mokslininkų, remiantis skirtingų kapaviečių versijomis ir paralelėmis su kitais pomirtiniais tekstais.
Žemės knyga atsirado Naujosios karalystės pabaigoje, XIX–XX dinastijose, ir puošė karališkuosius kapus Karalių slėnyje. Pilniausios versijos randamos Ramzio VI ir Ramzio VII kapuose, o fragmentai – Merneptaho, Tausretės ar Ramzio III palaidojimuose. Skirtingai nuo ankstesnių tekstų, kaip Amduatas, kuris dalijo naktį į dvylika valandų su saulės valties kelione, čia dėmesys krypsta į žemę pačią – kaip į gyvybės lopšį ir regeneracijos šaltinį. Vaizduojami ne tiek upės ar vartai, kiek gelmės, kur saulės dievas Ra susilieja su mirties valdovu Osiriu.
Įsivaizduokite: požemyje Osiris guli mumijos pavidalu, o iš jo kūno kyla Horas – vanago galva, simbolizuojantis naują pradžią. Izidė ir Neftidė saugo šią akimirką, jų kūnai sudaro apsauginį skydą. Viršuje Nun, pirmapradžių vandenų dievas, laiko saulės diską, o gyvatės ir urėjai – kobros – spjaudo ugnį, kad apgintų nuo chaoso jėgų. Vienoje scenoje matoma, kaip Apofis, didžioji gyvatė, grasinanti praryti saulę, suimama avinagalvių dievų – jie tempia ją, kol Osiris ilsisi po kapo kalva. Šios kovos primena kasdienį chaosą, kurį įveikia tvarka.
Ypatingai įdomu, kad Žemės knygoje žemė vaizduojama kaip aktyvi jėga. Daugybė rankų kyla iš gelmių, keliančių saulės diską į viršų – tarsi pati planeta gimdytų naują dieną. Tai primena realų Nilo potvynį, kai dumblas atnešdavo derlių, o egiptiečiai tikėjo, kad požemis maitina žemę. Vienas nestandartinis motyvas – ugnies ežerai, kur bausmės vyksta ne tik priešams, bet ir chaoso jėgoms. Apversti nusidėjėliai kankinami duobėse, vadinamose Sunaikinimo vieta, o jų sielos praryjamos – griežtas priminimas, kad pomirtiniame pasaulyje tvarka viešpatauja absoliučiai.
Istorija pasakoja, kad XIX amžiuje prancūzas Žanas Fransua Šampoljonas pirmasis užrašė scenas iš Ramzio VI kapo, bandydamas perprasti hieroglifus. Vėliau Aleksandras Piankofas pavadino tai Saules disko sukūrimu, nes matė jame embriono metaforą: saulė miršta vakare, tampa kūdikiu požemyje ir gimsta ryte. Kai kurie tyrinėtojai net lygina tai su šiuolaikinėmis idėjomis apie juodąsias skyles – viskas praryjama, bet vėliau atgimsta nauja forma. O štai Ramzio VI kape scenos išdėstytos atvirkščiai – skaityti iš dešinės į kairę, tarsi primenant, kad požemyje laikas teka kitaip.
Požemio dievai čia aktyvūs: Akeris praryja saulę vakare ir išleidžia ryte, Gebas – žemės dievas – juokiasi, sukeldamas žemės drebėjimus, o Tatenenas, pirmapradis kalvas, saugo dievų kūnus. Osirio kapas vaizduojamas kaip šventovė, pilna gyvačių sargybinių, kur Ra ba – siela – susijungia su kūnu, atkurdamas visatos pusiausvyrą. Tai ne tik mirties knyga, o kosminės misterijos vadovas: faraonas, tapdamas Osiriu, užtikrina, kad saulė pakils ir Nilas vėl užlies laukus.
Vienas keistas faktas – kai kuriuose kapuose Žemės knyga maišosi su kitais tekstais, pavyzdžiui, Urų knyga, kur dangus vaizduojamas kaip karvė, laikanti saulę. Tai rodo, kaip egiptiečiai jungė dangų ir žemę į vieną sistemą. O privačiuose kapuose vėlesniais laikais šie motyvai pritaikyti paprastesniems žmonėms, pridėjus naujų užrašų – tarsi demokratizuota amžinybės receptas.
Žemės knyga baigiasi triumfu: saulės diskas pakyla, Apofis nugalėtas, o mirusieji atgimsta. Tai primena, kad požemis – ne pabaiga, o transformacijos vieta, kur ugnis valo, rankos kelia, o dievai budi. Senovės egiptiečiai per šias sienų piešinius tikėjo, kad jų karaliai, o vėliau ir visi, dalyvaus šioje amžinoje dramoje, kur žemė visada duoda naują gyvybę.
Pagrindinės Požemio knygos:
- Amduatas (Book of Amduat). Kosmologinis tekstas, vaizduojantis Ra kelionę per 12 nakties valandų. Akcentuojama regeneracija, atgimimas ir kosminis ciklas, be aiškaus moralinio teismo.
- Vartų knyga (Book of Gates). Tekstas, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia teisingumo, atpildo ir moralinio vertinimo principai. Dievas Ra pereina 12 vartų, įveikia sargus ir galiausiai susijungia su Osiriu. Svarbi faraono ideologijai.
- Urvų knyga (Book of Caverns). Topografinis požemio aprašymas, suskirstytas į šešis skyrius. Daug dėmesio skiriama dievų grupėms, bausmių vietoms ir Osirio vaidmeniui požemio gelmėse.
- Žemės knyga (Book of the Earth). Vaizduoja požemio gelmes kaip vietą, kur Ra susijungia su Osiriu. Akcentuojama regeneracija, ugnies ežerai, požemio dievai ir kosminio atsinaujinimo misterija.
- Saulės dievo Litanija (Litany of Re). Dažnai laikoma įžanga į požemio kelionę. Tai himnų ir vardų rinkinys, išvardijantis Rė pavidalus ir galias. Tekstas skirtas maginei apsaugai ir faraono tapatinimui su Rė. Ji nėra Požemio knygų ciklo dalis, bet dažnai įtraukiama į tą patį ikonografinį rinkinį.
Žemės knyga (Book of the Earth)
Žemės knygos fragmentai, ištraukti iš Ramzio VI kapo sienų, kur jie tarsi gyvos freskos pasakoja apie saulės kelionę per tamsą. Piankoffas, tas rusų kilmės egiptologas, kuris XX amžiuje kapą tyrinėjo lyg detektyvas, aptiko, kad senovės lankytojai – graikai su romėnais – ten palikdavo savo žymes, tarsi ankstyvieji grafičių menininkai, nepaisydami faraono privatumo. Vienas toks grafitis netgi mini „šventą vietą”, kur saulė atgimsta – keista, nes kapas turėjo būti užantspauduotas amžiams. Čia surinkau iššifruotus gabalus: himnus, kurie šnabžda apie regeneraciją, maldas, kurios prašo apsaugos nuo chaoso, ir burtus, kurie žada amžiną ciklą. Pridėjau retų detalių, pavyzdžiui, kaip Re avino galva naktį įkūnija sielos dualumą – tarsi kvantinis dalelės virpėjimas tarp būties ir nebūties, kur dievas egzistuoja abiejuose būviuose vienu metu.
Tekstai suskirstyti pagal scenas ir susijusius papirusus, vaizduojančius kelionę per Duatą. Lietuviški vertimai perdirbti su keistais palyginimais, pavyzdžiui, saulės ratas kaip ekologinis mechanizmas, kur žemė iš tamsos išaugina šviesą lyg miškas po gaisro.
Bendri Tematiniai Gabalai iš Požemio Kelionės
- Saulės Ciklo Vaizdavimas: Dievui sukantis danguje link Požemio, jis susijungia su Slaptu Požemio Regionu… Tu keliauji, tu sukiesi link Požemio… Pradėdamas suktis per šiaurinį dangų, dievas nusileidžia į Vakarus, kad susijungtų su Atsinaujinimo Slaptu Regionu. (Keista istorija: tai primena seną egiptiečių legendą, kur Gebas, žemės dievas, juokdamasis sukelia drebėjimus – tarsi gamtos jėga, aiškinanti žemės virpėjimą kaip dievišką pokštą, o ne tektoniką.)
- Gimimas iš Bedugnės: Aš artėju prie žemės dieną, po nakties, kai ilsėjausi savo sielą. (Piankoffas siejo tai su piramidžių užrašais, kur Nut, dangaus deivė, apkabina mirusįjį lyg milžiniška motina – kosminė gimda, slepianti gyvybę tamsos glėbyje, o ne baimėje.)
- Khepri Gimimas iš Re Kūrimo ir Mirusiųjų Knygos 17 skyriaus: Aš esu tas, kuris atsirado Khepri pavidalu, ir aš buvau kūrėjas to, kas atsirado… Pirmapradis, kurio kūnas yra amžinybė. (Keistas palyginimas: Khepri, vabalas, ridinantis saulę lyg akmenį, primena Siziofo mitą, bet egiptiečiai matė tai kaip triumfą – regeneraciją, o ne amžiną vargą, tarsi vabalas būtų optimistas, nešantis šviesą.)
- Ozirio Prisikėlimas iš Mirusiųjų Knygos 1 skyriaus: Aš apsivalau Busiryje, Pakeltas, Tas Aukštoje Žemėje. Aš esu Didysis Dievas Abide dieną, kai Pakeliama Žemė. (Retas faktas: žemės „pakėlimas” čia lyginamas su Nilo potvyniu, nešančiu dumblą derliui – požemis maitina viršų, panašiai kaip vulkanai praturtina dirvą po lavos, egiptiečiai tai matė kaip gamtos dovaną.)
Scenos iš Ramzio VI Kapo Šerdies
- Trečioji Dalis – Įėjimas į Ozirio Karalystę Vakarų Kalne: Ateik pas mus, Tas, kuris irkluoja savo Kūną… Dangus tavo sielai, žemė tavo kūnui… Vakarų gyventojų rankos priima tave tavo šlovės ir atsinaujinimo pavidaluose. Kaip gražu, kai Vakarų gyventojai mato! … kai Re ilsisi Vakaruose, kai jo spinduliai… prasiskverbia į Formos Regiono tamsą. (Piankoffas atrado, kad „Formos Regionas” – chaoso teritorija su ugnies ežerais nusidėjėliams, primenantis pragarą, bet egiptiečiams tai buvo valymo zona, dalis atsinaujinimo, o ne amžinos kančios.)
- Paskutinė Dalis – Mumija kaip Kūno Atvaizdas: Kūno Atvaizdas. (Keista: tai vaizduoja „mirusį” saulės veidą, metantį šešėlį lyg mumija, Piankoffas lygino su graikų eidolon – sielos atspindžiu, tarsi vaiduoklis, klajojantis tarp pasaulių.)
- Pirmoji Dalis – Dievo Įėjimas į Ciklą: Šio dievo praėjimas avino pavidalu. Jis atlieka savo transformacijas po vartų praėjimo. (Įdomu: avino galva – žaismas su „ba” siela, o Ramzio VI kape tekstai skaitomi atvirkščiai, lyg laikas Duate tekėtų priešinga linkme, kaip sapne, kur praeitis maišosi su ateitimi.)
- Antra Dalis – Užrašas į Vakarus: Tai ką jie daro: jie sukelia tamsos atėjimą… Tai jie saugo dieną, (jie) atneša naktį, kad Didysis Dievas įeitų į visišką tamsą, ilsėtis Vartuose Rytų Dangaus Horizonte. (Piankoffas palygino saulės poilsį su embrionu – viskas praryjama, bet atgimsta, tarsi juodoji skylė, iš kurios kyla nauja šviesa.)
Gabalai iš Susijusių Papirusų Požemio Tema
- Nisti-ta-Nebet-Taui Papirusas – Tryliktoji Scena: Žodžiai, tariami gerbiamojo prieš Izidę, Didžiąją, Dieviškąją Motiną, Gyvybės Namų Valdovę, kuri duoda aukas. (Keistas aspektas: Izidė kaip gimdytoja, primenantis pasaką, kur ji surenka Ozirio gabalus po Seto išdavystės – tarsi mitologinis detektyvas, kur meilė nugali chaosą.)
- Pa-di-Amon Papirusas – Antra Scena: Ji duoda aukas, maistą, duoną ir alų Oziriui… Dangus mano sielai, Požemis (mano) kūnui… juostas ir alebastrą mano mumijai, vėją mano šnervėms Nekropolyje… Požemio vartai atveriami… Mano kūnas dieviškas… Ateinu, o Sokari! Svogūnai pritvirtinami prie mano kaklo… (Retas radinys: svogūnai kaip talismanas nuo gyvačių, Piankoffas matė tai realiuose kapuose – dedami ant mumijų lyg sielos maistas, tarsi senovinis vaistas, saugantis kelionėje.)
- Khonsu-Renep Papirusas – Pirma Scena: Žodžiai, tariami Ozirio, Amžinybės Valdovo… Jis duoda aukas… Žodžiai, tariami Toto… Jis duoda visus gerus ir švarius dalykus Oziriui, Amono Kunigui… Khonsu-Renep… (Nestandartinis: Totas kaip raštininkas, fiksuojantis sielos žingsnius lyg duomenų bazės valdytojas, kur kiekvienas veiksmas įrašomas amžinybei.)
- Ta-Shed-Khonsu Papirusas – Antra Scena, Teismo Salė: Žodžiai, tariami Durų Sargybinio: Aš atvėriau dangų Re, žemę Gebui! Įeinu į Enneados vidurį, esu ramybėje kaip dievai! (Faktas: Enneada – devynių dievų teismas, primenantis 42 nuodėmes, kur viena – „nevalgiau širdies”, metafora pavydo, tarsi psichologinis testas prieš pomirtinį gyvenimą.)
Šie gabalai iš Piankoffo darbų rodo žemę kaip atsinaujinimo šaltinį: ugnis išvalo, rankos pakelia saulę, dievai budi lyg sargybiniai. Vienas retas pasakojimas – Piankoffas kapo tyrime aptiko, kad kai kurie tekstai buvo perrašyti vėliau, tarsi egiptiečiai improvizavo mitus, pritaikydami prie naujų faraonų.