Pseudepigrafai – tai senovės tekstų rinkinys, priskiriamas žinomiems biblijos veikėjams, bet iš tikrųjų parašytas vėliau nežinomų autorių. Lietuviškai terminas „pseudepigrafai” kilęs iš graikų kalbos originalo ψευδεπίγραφα (pseudepígrapha), kas reiškia „netikrai užrašyti” arba „su klaidingu pavadinimu” – nuo ψευδής (pseudḗs, „melagingas”) ir ἐπιγραφή (epigraphḗ, „užrašas”).
Šie raštai dažniausiai sukurti tarp 300 m. pr. Kr. ir 300 m. po Kr., daugiausia žydų aplinkoje, kartais su krikščioniškomis įtakomis. Jie mėgdžioja Biblijos stilių – apokalipses, testamentus, pranašystes – bet neįtraukti į kanoną, nes laikomi neautentiškais. Skirtingai nuo apokrifų, kurie kai kuriose tradicijose pripažįstami, pseudepigrafai beveik visada laikomi nekanoniniais.
Pavyzdžiai: Enocho knyga (su angelų ir apokalipsių vizijomis), Jubiliejų knyga (Senųjų Raštų perpasakojimas), Dvylikos patriarchų testamentai (moraliniai pamokymai). Kai kurie, kaip Enocho knyga, įtraukti į Etiopijos bažnyčios kanoną, bet dauguma – ne.
Tokie tekstai vertingi istorikams – rodo, kaip keitėsi tikėjimas tarp Senojo ir Naujojo Testamento laikų, bet bažnyčia juos atmetė dėl klaidingos autorystės ir kartais prieštaringo turinio.