Giovanni Pico della Mirandola, garsus Renesanso humanistas, gimęs 1463 metais Mirandoloje ir miręs 1494-aisiais Florencijoje, paliko neišbaigtą veikalą prieš būrimo astrologiją. Jo sūnėnas Gianfrancesco Pico 1496 metais Bolonijoje išleido knygą pavadinimu „Disputationes adversus astrologiam divinatricem“ – „Ginčai prieš būrimo astrologiją“. Tai dvylikos knygų traktatas, parašytas lotyniškai vėlyvuoju Pico gyvenimo laikotarpiu, kai jis artimai bendravo su Girolamo Savonarola ir vis labiau krypo link griežtesnės krikščioniškos pozicijos.
Knygoje Pico ardo astrologijos pagrindus iš įvairių pusių. Jis kritikuoja jos istorines šaknis, teigdamas, kad astrologija kilo iš senovės prietarų, o ne iš tikros išminties – priešingai nei manyta apie prisca theologia. Remdamasis filologija, Pico rodo klaidas senovės tekstuose, kaip Ptolemėjaus „Tetrabiblos“, ir abejoja astrologų interpretacijomis. Svarbiausias argumentas – astrologija prieštarauja žmogaus laisvai valiai, kurią Pico laikė esmine krikščioniškoje antropologijoje. Žvaigždės gali veikti kūną ar orą, bet ne sielą ar pasirinkimus. Jis taip pat naudoja gamtos filosofiją: dangaus kūnai per toli, kad tiksliai lemtų žemiškus įvykius, o astrologų spėjimai dažnai klaidingi dėl netikslių stebėjimų ar loginių spragų. Kai kuriose dalyse (pvz., XI knygoje) Pico reikalauja empirinių įrodymų, kas primena vėlesnius mokslo metodus.
Šis darbas skiriasi nuo ankstesnių Pico tekstų, kur astrologija dar turėjo vietos kaip natūrali mokslas. Čia kritika radikali: astrologija ne tik klaidinga, bet ir pavojinga tikėjimui, nes skatina fatalizmą. Gianfrancesco galėjo sustiprinti kai kurias vietas, kad jos labiau atitiktų Savonarolos idėjas.
Knyga tapo svarbiu lūžio tašku Renesanso mintyje. Ji paskatino diskusijas apie mokslą, tikėjimą ir laisvą valią, įtakojo vėlesnius kritikus kaip Savonarolą ar net Koperniką astronomijos srityje. Nors Pico nepripažino visos astrologijos kaip bevertės (leido natūralius dangaus poveikius), jo ginčai padėjo atskirti astronomiją nuo būrimo, prisidėdami prie modernaus požiūrio į žvaigždes.
Citatos
1. Žinomiausia frazė iš prologo ar pradžios dalių, kur Pico prisipažįsta, kad jaunystėje pats tikėjo astrologija:
„Me quoque adolescentem olim fallebat.“ („Mane taip pat jaunystėje kažkada apgaudinėjo [astrologija].“) Čia jis aiškina, kodėl pasikeitė požiūris – nuo susižavėjimo prie radikalios kritikos.
2. Iš dalies apie prisca theologia (senovės teologiją) ir astrologijos kilmę (dažnai cituojama III knygoje ar panašioje):
Pico teigia, kad astrologija nėra dieviška ar senovės išmintis, o klaida, kilusi iš vėlesnių interpretacijų. Viena susijusi ištrauka: jis atmeta idėją, jog astrologija – dalis prisca theologia, vadindamas ją vėlesniu iškraipymu.
3. Apie Ptolemėją kaip „princeps aliorum“ (kitų princas):
Pico vadina Ptolemėją „princeps aliorum“ – pagrindiniu astrologų autoritetu, bet tada ardo jo argumentus, teigdamas, kad net geriausi astrologai klysta dėl netikslių stebėjimų ir loginių spragų. Pavyzdžiui, jis kritikuoja „Tetrabiblos“ kaip pilną klaidų.
4. Pagrindinis argumentas apie laisvą valią (iš įvairių knygų, pvz., susijusių su žmogaus siela):
Astrologija negali lemti žmogaus pasirinkimų, nes dangaus kūnai veikia tik kūną ar materiją, o ne laisvą sielą. Pico remiasi krikščioniška antropologija: žvaigždės gali nulemti orą ar kūno būklę, bet ne moralinius sprendimus ar likimą.
5. Iš XI knygos, kur reikalauja empirinių įrodymų:
Čia Pico reikalauja, kad astrologai pateiktų tikrus, patikrinamus pavyzdžius, o ne abstrakčias teorijas – tai laikoma ankstyvu moksliško skepticizmo pavyzdžiu.