Džovanio Piko dela Mirandolos (Giovanni Pico della Mirandola) fundamentalus veikalas „Disputai prieš pranašaujančiąją astrologiją“ (Disputationes adversus astrologiam divinatricem) pirmą kartą išleistas Bolonijoje 1496 metais, praėjus dvejiems metams po autoriaus mirties. Šis kūrinys tapo lūžio tašku, atskyrusiu mokslinį dangaus stebėjimą nuo mistinių prietarų ir padėjusiu pamatus moderniajai astronomijai.
Džovanis Pikas dela Mirandola (1463–1494), Mirandolos ir Konkordijos grafas, buvo viena ryškiausių Italijos Renesanso asmenybių. Amžininkų vadintas „savo amžiaus feniksu“, jis garsėjo neįtikėtina erudicija, mokėjo hebrajų, aramėjų bei arabų kalbas ir siekė sukurti universalią filosofinę sistemą, jungiančią krikščionybę su antikos išmintimi.
Gyvenimo pabaigoje, stipriai veikiamas Florencijos pamokslininko Džirolamo Savonarolos (Girolamo Savonarola), Pikas ėmėsi kritikuoti tai, kas tuo metu buvo laikoma neginčijama tiesa – astrologiją. XV a. pabaigoje astrologija nebuvo tik pramoga; ji buvo integrali medicinos, politikos ir kasdienio gyvenimo dalis. Valdovai, karvedžiai ir net popiežiai sprendimus priimdavo pasitarę su žvaigždėmis. Pikas dela Mirandola šiame veikale metė iššūkį šiai deterministinei pasaulėžiūrai.
Knygos struktūra ir pagrindinė tezė
„Disputai“ sudaryti iš dvylikos knygų. Pagrindinis veikalo tikslas – nubrėžti aiškią ribą tarp dviejų disciplinų, kurios iki tol buvo glaudžiai susijusios:
- Matematinė astronomija – mokslas, matuojantis dangaus kūnų judėjimą, kurį Pikas pripažįsta kaip tikslų, garbingą ir naudingą.
- Pranašaujančioji astrologija (astrologia divinatrix) – praktika, kurią autorius vadina apgavyste, stabmeldyste ir mokslo korupcija.
Pirmojoje knygoje (kurios fragmentą dažnai matome senoviniuose leidiniuose) autorius sistemiškai griauna astrologijos autoritetą. Jis remiasi didžiaisiais antikos mąstytojais – Aristoteliu, Platonu, Pitagoru, Demokritu – įrodinėdamas, kad šie filosofai atmetė arba ignoravo pranašavimą iš žvaigždžių. Tekste dažnai minimi paraštėse išvardyti vardai rodo Piko strategiją: pasitelkti senovės išmintį prieš to meto prietarus.
Piko dela Mirandolos kritika buvo ne tik teologinė, bet ir mokslinė bei loginė. Jo argumentacija rėmėsi keliais pagrindiniais stulpais:
- Fizikinis poveikis: Pikas teigė, kad dangaus kūnai Žemę veikia tik fizinėmis savybėmis – šviesa ir šiluma. Jie gali daryti įtaką gamtos reiškiniams (pvz., augalų dygimui, potvyniams), tačiau neturi jokios paslaptingos galios nulemti žmogaus likimą, charakterį ar moralinius pasirinkimus.
- Empirinė kritika: Autorius pabrėžė, kad astrologų prognozės dažnai būna klaidingos, o jų skaičiavimai – netikslūs. Jis kėlė klausimą: jei dvyniai gimsta tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kodėl jų likimai dažnai būna visiškai skirtingi?
- Laisva valia: Svarbiausias filosofinis argumentas buvo skirtas žmogaus laisvei apginti. Jei viskas nulemta žvaigždžių padėties gimimo akimirką, tuomet žmogus nėra atsakingas už savo veiksmus. Tai griautų tiek krikščioniškąją moralę, tiek teisinę sistemą. Pikas teigė: „Žvaigždės ne priverčia, o tik nurodo“, tačiau galutiniame variante jis atmetė net ir tą „nurodymą“ žmogaus sielos klausimais.
Ankstyvieji šio veikalo leidimai (inkunabulai ir paleotipai) pasižymi sudėtinga, scholastine struktūra. Tekstas dažniausiai spausdintas lotynų kalba, naudojant gausybę to meto spaustuvinių trumpinių (abbreviacijų) ir ligatūrų. Puslapių paraštėse esančios pastabos (marginalijos) atliko nuorodų funkciją, padėdamas skaitytojui orientuotis tankiame argumentų sraute ir greitai rasti cituojamus autorius. Tituliniuose puslapiuose dažnai nurodomi autoriaus titulai – Mirandolos ir Konkordijos grafas – pabrėžiantys jo kilmę ir autoritetą.
„Disputai prieš astrologiją“ turėjo milžinišką poveikį Europos intelektualiniam gyvenimui. Nors astrologija iš karto neišnyko, šis veikalas sudavė jai mirtiną smūgį akademiniame lygmenyje.
Pagrindinių Džovanio Piko dela Mirandolos veikalo idėjų sąrašas:
1. Griežtas astronomijos ir astrologijos atskyrimas
Pikas dela Mirandola brėžia aiškią ribą tarp dviejų mokslų. Matematinė astronomija yra tikslus mokslas, matuojantis dangaus kūnų dydį, judėjimą ir atstumus – ji yra gerbtina ir teisinga. Tuo tarpu pranašaujančioji astrologija (astrologia divinatrix) yra apgavystė, neturinti jokio mokslinio pagrindo, skirta manipuliuoti žmonių baimėmis ir viltimis.
2. Žmogaus laisvos valios gynyba
Tai yra centrinė veikalo ašis. Jei žmogaus likimas, charakteris ir sprendimai būtų nulemti žvaigždžių padėties gimimo akimirką, žmogus prarastų laisvą valią. Be laisvos valios žmogus negalėtų būti laikomas atsakingu už savo veiksmus – nei už dorybes, nei už nusikaltimus. Tai sugriautų moralę, etiką, teisinę sistemą ir religiją.
3. Fizikinė dangaus kūnų įtaka
Autorius argumentuoja, kad dangaus kūnai veikia Žemę tik fizikinėmis savybėmis: šviesa, šiluma ir judėjimu.
- Jie gali daryti įtaką bendriems gamtos procesams (pvz., metų laikų kaitai, potvyniams, augalų vegetacijai).
- Tačiau jie negali lemti specifinių, atsitiktinių ar žmogiškų įvykių (pvz., kas taps karaliumi, kas praturtės ar kas ką ves), nes fizinės priežastys negali sukelti moralinių ar socialinių pasekmių.
4. Visuotinių ir konkrečių priežasčių skirtumas
Pikas teigia, kad dangus yra visuotinė priežastis (kaip Saulė, kuri šviečia visiems vienodai). Tačiau individualius skirtumus lemia konkrečios (artimosios) priežastys: tėvų genetika („sėkla“), auklėjimas, mityba, kultūra ir aplinka. Pavyzdžiui, žmogus ir augalas, gaudami tą pačią Saulės šviesą, vystosi skirtingai dėl savo vidinės prigimties, o ne dėl žvaigždžių.
5. Empiriniai įrodymai ir „Dvynių argumentas“
Pikas naudoja logiką ir stebėjimus, kad paneigtų astrologų prognozes:
- Dvyniai: Žmonės, gimę tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, dažnai turi visiškai skirtingus likimus, profesijas ir mirties laiką.
- Masinės žūtys: Dideliuose mūšiuose ar katastrofose žūsta tūkstančiai žmonių, turinčių visiškai skirtingus horoskopus. Tai įrodo, kad žemiškosios aplinkybės yra svarbesnės už dangaus ženklus.
6. Antikos autoritetų peržiūra
Savo laikmečiu astrologai dažnai teisinosi, kad jų menas paremtas senovės išminčių autoritetu. Pikas detaliai analizuoja Aristotelio, Platono, Plotino ir kitų raštus, įrodydamas, kad šie mąstytojai arba visiškai atmetė astrologiją, arba pripažino tik fizikinį dangaus kūnų poveikį gamtai, bet ne likimui.
7. Religinis argumentas
Astrologija prieštarauja krikščioniškajai teologijai, nes ji riboja Dievo visagalybę. Jei viskas vyksta pagal nekintamą žvaigždžių judėjimą, tuomet nelieka vietos Dievo apvaizdai, maldai ir stebuklams. Astrologija bando pajungti Dievą gamtos dėsniams.
8. Astrologijos kilmės kritika
Pikas atakuoja pačias astrologijos šaknis (chaldėjų, arabų tradicijas), teigdamas, kad jos atsirado iš stabmeldystės – žvaigždžių garbinimo kaip dievybių. Kadangi žvaigždės nėra dievai ar gyvos būtybės, jos negali „siųsti ženklų“ ar „nulemti ateities“.