Žodis „astrologija“ kilęs iš graikų kalbos: ἀστρολογία (astrología) = ἄστρον (ástron) „žvaigždė“ + λόγος (lógos) „mokslas, žodis, tyrimas“. Pažodžiui – „žvaigždžių mokslas“ arba „žvaigždžių kalba“.
Senovėje šis žodis reiškė ir tikrąją astronomiją, ir tai, ką dabar vadiname astrologija – skirtumo tarp jų dar nebuvo.
Astrologija – tai senovinis tikėjimas (arba sistema), kad dangaus kūnų (Saulės, Mėnulio, planetų, žvaigždynų) padėtis ir judėjimas gimimo metu bei vėliau daro tiesioginę įtaką žmogaus charakteriui, likimui, sveikatai, santykiams ir net valstybių istorijai. Jos pagrindinis įrankis yra gimimo momentinė dangaus kūnų schema (kuri graikiškai ir vadinosi horoskopas – „valandos stebėtojas“), o 12-kos žvaigždynų juosta, per kurią praeina Saulė, vadinama zodiako ratu (graik. ζωδιακός κύκλος – „gyvūnų ratas“). Būtent todėl astrologija, horoskopai ir zodiako ženklai yra neatskiriami vienas nuo kito – visi trys dalykai yra tos pačios sistemos dalys, tik skirtingi jos pavadinimai ir įrankiai.
Terminai
- Astrologija = visas mokslas/tikėjimas
- Zodiakas = dangaus žemėlapis su 12 (ar kitokiu) langelių
- Horoskopas = konkreti asmens „žemėlapio nuotrauka“ tam tikru laiku
Kam to reikėjo?
- Senovėje žmonės matė dangų kaip dievų rašomą laišką. Jei dievai ten kažką judina – tai turi reikšti kažką mums čia, Žemėje.
- Praktiškai: karaliai samdė astrologus prieš karą, žemdirbiai – prieš sėją, tėvai – prieš vedybas.
- Psichologiškai: astrologija visada davė atsakymą į didžiausią klausimą „kodėl aš toks esu ir kas manęs laukia?“
Pirmieji rašytiniai astrologijos tekstai – apie 2000–1700 m. pr. Kr. iš Babilono (dabartinis Irakas). Babiloniečiai sudarė pirmuosius planetų efemeridus (padėties lenteles) ir pradėjo sieti jas su įvykiais Žemėje. Vėliau sistemą perėmė ir ištobulino:
- egiptiečiai
- graikai (ypač II a. Ptolemėjas savo „Tetrabiblos“)
- indai (Vedų astrologija)
- arabai (IX–XII a. – išvertė ir perdavė Europai)
- viduramžių Europa
Mokslo požiūris
Šiuolaikinis mokslas astrologiją priskiria pseudomokslui ir visiškai atmeta. Pagrindiniai argumentai:
- Nėra jokio žinomo fizikinio mechanizmo, kaip Marsas ar Saturnas galėtų veikti žmogaus psichiką (jų gravitacija ar spinduliavimas per mažas lyginant net su šaldytuvo lempute).
- Didžiausi tyrimai (Carlson 1985 m. „Nature“, Culver & Ianna 1988 m., šimtai vėlesnių) rodo, kad astrologų prognozės ne tikslesnės už atsitiktinumą.
- Zodiako ženklai neatitinka realių žvaigždynų dėl precesijos (per 2000 metų pasislinko beveik visa ženklą).
Religijų požiūris
Krikščionybė (katalikai, stačiatikiai, dauguma protestantų) astrologiją aiškiai draudžia.
Katalikų Bažnyčios katekso 2115–2117 p.:
„Astrologija yra viena iš būrimo formų… Tokie dalykai prieštarauja Dievui vienatinio pagarbinimo ir pasitikėjimo Jam pareigai.“
Šventajame Rašte:
„Neburkite ir neišburkite iš žvaigždžių“ (Kun 19, 26); „Astrologai, žvaigždžių aiškintojai… tegu nebeišgelbsti tavęs“ (Iz 47, 13–14).
Judaizmas ir islamas – taip pat griežtai draudžia (Tora ir Koranas priskiria prie stabmeldystės ir šėtoniškų praktikų).
Hinduizmas – išimtis: vedų astrologija (džiotish) laikoma viena iš šešių Vedangų – pagalbinė šventraščio studijų disciplina, todėl daugeliui hinduistų ji yra religinio gyvenimo dalis (vestuvės, vardai, palankus laikas ir pan.).
Budizmas ir taoizmas – oficialiai astrologija nėra doktrinos dalis, bet liaudies tikėjimuose (ypač Tibete ir Kinijoje) plačiai naudojama.
Astrologija – tai graži, tūkstančius metų gyvuojanti žmogaus svajonė perskaityti savo likimą žvaigždėse. Mokslas sako: neįmanoma. Dauguma pasaulio religijų sako: draudžiama ir pavojinga sielai. Tik kai kuriuose Rytų tikėjimuose ji vis dar laikoma šventa praktika.