Amžinas paradoksas, kuris neišsprendžiamas logika, bet išgyvenamas tikėjimu.
„Jei Dievas žino ateitį, ar tai reiškia, kad mūsų pasirinkimas tik iliuzija? Jei Jis jau dabar mato, kad aš atmesiu Jį, tai ar aš išvis galiu pasirinkti kitaip, ar jau gimiau pasmerktas?“
Šitas klausimas – tikslus teologinio fatalizmo smaigalys – kamuoja žmoniją mažiausiai 2500 metų.
Senovės balsai
- Graikų moira: Edipas bėga nuo pranašystės, bet pats ją išpildo (Sofoklis).
- Gnostikai (II a.): „Laisvės nėra – vieni turi dievišką sėklą, kiti ne.“
- Manichėjai (III a.): žmogus – gėrio ir blogio mūšio laukas, bet galutinis rezultatas nulemtas.
Klasikiniai krikščioniški bandymai
- Augustinas: „Dievo žinojimas nėra priežastis tavo pasirinkimo, o tik pasekmė to, ką tu laisvai pasirinkai.“
- Boetijus (V knyga „Filosofijos paguoda“): Dievas mato visą laiką „vienu amžinu dabar“ (nunc stans) – kaip kalnas mato visą kelią, o keliautojas eina žingsnis po žingsnio.
- Tomas Akvinietis: „Dievo žinojimas yra priežastis daiktų, bet ne būtinumo priežastis laisviems aktams.“
- Luis de Molina (jesuitas, XVI a.): „vidurinis žinojimas“ (scientia media) – Dievas žino ne tik ką tu padarysi, bet ir ką laisvai padarytum bet kokioje įmanomoje situacijoje. Pavyzdys: Dievas žino, ką Petras laisvai pasirinktų, jei Pilotas paleistų Barabą, ir ką pasirinktų, jei paleistų Jėzų – todėl gali taip sudėlioti aplinkybes, kad laisvi sprendimai vis tiek įvykdytų Jo planą.
- Kalvinas: „Dievas ne tik žino, bet ir nulemia“ (compatibilism).
- Arminijus: „Dievas žino, bet nenulemia“ – predestinacija remiasi numatytu tikėjimu.
Šiuolaikinės pozicijos
- Atvirojo teizmo šalininkai (Clark Pinnock, Greg Boyd, XX–XXI a.): Dievas žino visas galimybes ir tikimybes, bet ne galutinį laisvą žmogaus sprendimą – kitaip laisvė būtų iliuzija. Tai išsprendžia logikos problemą, bet susiduria su pranašysčių tikslumu (pvz., Jėzaus išdavystės).
- William Lane Craig: Dievas prieš kūrimą egzistavo be laiko, todėl Jo žinojimas apie būsimus laisvus aktus logiškai seka po paties akto, nors chronologiškai yra prieš jį.
- Alvin Plantinga: „Dievas kuria tą pasaulį, kuriame laisvos būtybės laisvai pasirenka tai, ko Jis nori.“
Biblinė įtampa – Raštas sąmoningai palieka abu balsus nesuderintus
Dievas viską žino:
Iz 46,10 („Aš skelbiu nuo pradžios, kas bus pabaigoje“), Ps 139,16 („Tavo akys matė mane dar negimusį… visos dienos buvo užrašytos Tavo knygoje“).
Žmogus turi rinktis:
Įst 30,19 („Aš dedu prieš tave gyvenimą ir mirtį – rinkis!“), Joz 24,15 („Rinkitės šiandien, kam tarnauti“), Apr 3,20 („Štai stoviu prie durų ir beldžiu – jei kas atidarys…“).
Raštas niekada nemėgina šių dviejų tiesų pilnai sutaikyti – palieka jas greta, tarsi sakydamas: „Abu teisinga.“
Paradoksas kyla ne iš Dievo ribotumo, o iš mūsų riboto proto
Dievas mato visą laiką vienu žvilgsniu – kaip kalnas mato visą kelią.
Mes matome tik dabartį – kaip keliautojas mato tik posūkį už savęs ir priešais.
Todėl Jo žinojimas ir mūsų laisvas pasirinkimas egzistuoja skirtingose perspektyvose.
Tai, kas Dievui yra baigtas paveikslas, mums yra atvira kelionė.
Trys logiški keliai:
- Paneigti Dievo visžinojimą (atvirasis teizmas).
- Paneigti žmogaus laisvą valią (griežtas kalvinizmas).
- Pasakyti „slėpinys“ (Augustinas, Akvinietis, Bažnyčios tėvai, Katalikų Bažnyčios katekizmas 600).
Dauguma krikščionių renkasi trečią:
„Dievas žino, ką aš laisvai pasirinksiu, nes aš laisvai pasirinksiu tai, ką Jis žino.“
Tai nėra sofizmas – tai vienintelis būdas išlaikyti ir Bibliją, ir meilę kaip tikrą atsaką, o ne programavimą.
Paradoksas nėra klaida. Tai kaina už tikrą meilę.
Jei Dievas norėtų roboto, nebūtų paradokso.
Jis nori vaiko, kuris gali pasakyti „taip“ arba „ne“.
Todėl sutinka su paradoksu – kad tu galėtum tikrai rinktis.