Šemas (hebrajiškai שֵׁם, Šēm – „vardas“ arba „šlovė“) – vidurinis Nojaus sūnus, minimas Pradžios knygoje (5:32, 9:18–27, 10 skyrius). Jis laikomas semitų tautų protėviu – iš jo kilę hebrajai, arabai, asirai, aramėjai ir kitos Vidurio Rytų tautos. Žydų tradicijoje Šemas – vienas dorųjų, išsaugojusių gryną tikėjimą po tvano.
Po tvano Nojus pasodino vynuogyną, pasigėrė ir nusirengė palapinėje. Hamas (jauniausias sūnus) pamatė tėvo nuogybę ir išjuokė broliams. Šemas su Jafetu paėmė apsiaustą, užmetė ant tėvo pečių atsukę veidus – nežiūrėjo į nuogybę. Nojus pabudęs sužinojo, kas nutiko: prakeikė Hamą ir jo sūnų Kanaaną („vergų vergai“), o Šemą palaimino: „Tebūnie palaimintas Viešpats, Šemo Dievas, o Kanaanas tebūnie jam vergas“ (Pr 9:25–27). Jafetas gavo palaiminimą gyventi Šemo palapinėse – tai aiškinama kaip europiečių ir azijiečių tautų priklausomybė semitų tikėjimui.
Šemas gyveno 600 metų (Pr 11:10–11). Jo palikuonys – Elamas, Ašūras, Arpakšadas, Ludas, Aramas. Iš Arpakšado kilo Eberas (hebrajų protėvis), iš jo – Pelegas, o vėliau Abraomas. Šemo linija – vienintelė, per kurią eina biblinė Dievo pažadas: nuo Šemo iki Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Izraelio tautos.
Šemo palikuonys: semitų tautų kilmė
Šemas, vidurinis Nojaus sūnus, Biblijos genealogijoje laikomas semitų tautų protėviu. Pradžios knygos 10 skyriuje išvardijami jo palikuonys: Elamas (Elamo krašto gyventojai, dabartinis Iranas), Ašūras (asirai), Arpakšadas (iš kurio kilo Abraomas), Ludas (gal lidiečiai) ir Aramas (aramėjai). Svarbiausia linija eina per Arpakšadą – jo palikuonis Eberas davė vardą hebrajams, o iš Eberio kilo Pelegas, Ragavas, Serugas, Nachoras, Terachas ir galiausiai Abraomas.
Žydų tradicijoje Šemo linija – vienintelė, išsaugojusi gryną vieno Dievo tikėjimą po tvano. Hamas ir Jafetas nukrypo į kitas puses, o Šemas su palikuonimis liko ištikimi Nojaus mokymui. Todėl semitai – ne tik etninė grupė, bet ir dvasinė linija: per Šemą eina Dievo pažadas Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir Izraelio tautai. Talmude net sakoma, kad Šemas buvo Melkizedekas – kunigas, laiminęs Abraomą.
Istorijoje semitų tautos pasklido po Vidurio Rytus: akadai, asirai, babiloniečiai, aramėjai, hebrajai, arabai. Jų kalbos – semitų grupė: akadų, hebrajų, arabų, aramėjų. Šiandien semitai – žydai ir arabai, bet senovėje tai buvo plati šeima nuo Eufrato iki Sinajaus. Šemo palaiminimas Nojaus – raktas suprasti, kodėl Biblijos istorija eina per vieną tautą: „Tebūnie palaimintas Viešpats, Šemo Dievas.“ Tai pagrindžia žydų išrinktumą ir semitų tautų vaidmenį Dievo plane.
Talmude ir Midrašuose Šemas – ne tik protėvis, bet ir didysis išminčius. Sakoma, kad jis buvo Melkizedekas – Salemo karalius ir kunigas Aukščiausiam Dievui (Pr 14:18), kuris laimino Abraomą. Šemas su Jafetu mokėsi Toros pas Nojų, o vėliau įkūrė mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose Šemas laikomas vienu iš tų, kurie pastatė Babelio bokštą, bet atsiskyrė nuo maišto.
Šemo palaiminimas „Viešpats, Šemo Dievas“ – labai svarbus: žydai mato čia Jahvės (Viešpaties) vardo susiejimą su Šemo palikuonimis. Tai pagrindžia, kodėl žydai laiko save išrinktąja tauta – per Šemą eina Dievo pažadas Abraomui.
Islamo tradicijoje Šemas – vienas Nojaus (Nūho) sūnų, išsaugojusių tikėjimą. Arabai save kildina iš Šemo per Joktaną (Kahtaną). Krikščionybėje Šemas – semitų linijos pradininkas, per kurią ateina Jėzus.
Šiais laikais Šemo vardas minimas maldose (pvz., „Šemo Dievas“ – Dievas, kurį garbino Šemas ir Abraomas). Jo palikuonys – semitai – davė pasauliui tris monoteistinius tikėjimus: judaizmą, krikščionybę ir islamą. Šemas – ne tik genealoginis protėvis, bet ir dorumo pavyzdys: gerbė tėvą, saugojo šventumą net šeimoje. Jo palaiminimas – raktas suprasti, kodėl biblinė istorija eina per vieną liniją iki Mesijo.
Yra pasakojimų, kad Šemas buvo tas, kuris išsaugojo Adomo ir kitų patriarchų žinias apie tikrąjį Dievo vardą. Jis, kartu su Jafetu, buvo tas, kuris palaidojo Nojų, o tai buvo didelė garbė. Talmudas mini, kad Šemas buvo tas, kuris pirmasis išmokė Abraomą senovinių šventų raštų. Tai rodo jo ypatingą dvasinį autoritetą.
Jo palaiminimas, gautas iš Nojaus, buvo interpretuojamas ne tik kaip žemės dalis, bet ir kaip dvasinis palaiminimas – kad jo palikuonys turės tiesioginį ryšį su Dievu. Šemas laikomas tiltu tarp Nojaus ir Abraomo, užtikrinančiu tikėjimo tęstinumą per didelį pasaulio atsinaujinimą. Jo gyvenimo trukmė ir palikuonių eilė pabrėžia Dievo plano tvarkingumą.