Akadai buvo semitų kilmės tauta, maždaug XXIV a. pr. m. e. Vidurio Mesopotamijoje sukūrusi pirmąją žinomą pasaulio imperiją. Jų iškilimas neatsiejamas nuo legendinio valdovo Sargono Didžiojo (Šarru-ukin), kuris savo kariniais žygiais suvienijo skirtingus miestus-valstybes į vientisą valstybę. Nors akadai perėmė daug šumerų civilizacijos pasiekimų, jie suformavo savitą kultūrą, kurioje persipynė senosios tradicijos ir naujos religinės bei politinės idėjos. Šis procesas ryškiausiai matomas dievų panteone, kur šumerų dievybės buvo tiesiogiai sutapatintos su akadiškomis.
Religinis sinkretizmas lėmė, kad šumerų dangaus dievas Anus (Anum) išlaikė savo pozicijas, o vyriausiasis dievas Enlilis tapo žinomas kaip Elilis (Ellil). Meilės bei karo deivė Inana (Inanna) tapo galingąja Ištar (Ištar), o išminties ir vandenų dievas Enkis gavo Ea (Ea) vardą. Dangaus šviesuliai taip pat turėjo savo globėjus: saulės dievas Utu tapo Šamašu (Šamaš), o mėnulio dievas Nana – Sinu (Sin). Akadų pasaulėžiūroje žmogaus likimas visiškai priklausė nuo dievų valios. Dėl šios priežasties miestų šventovėse nuolat vykdavo sudėtingos ceremonijos, o iškilmingų procesijų metu gyventojai nešiodavo puošnias dievų statulėles, tikėdami jų tiesioginiu dalyvavimu kasdienybėje.
Sargono įkurta dinastija galiausiai neatlaikė išorinio spaudimo ir žlugo po klajoklių genčių, gutijų (Guti), antpuolių iš Zagroso kalnų. Visgi po šio nuosmukio sekė naujas pakilimas, kai Ūro mieste iškilo Trečioji Ūro dinastija. Būtent šiuo laikotarpiu buvo pastatytas vienas didingiausių Mesopotamijos architektūros paminklų – Didysis Ūro zikuratas (Ziggurat), skirtas mėnulio dievui Sinui. Ši milžiniška pakopinė šventykla-bokštas tapo ne tik religiniu centru, bet ir galios simboliu, įrodančiu akadų ir šumerų kultūros tęstinumą bei architektūrinę brandą.