Pranašo Muhamedo biografija (Sīra)

Sīra (arabų kalba السيرة النبوية – Sīrat an-Nabawiyya, „Pranašo kelias“ arba „Pranašo biografija“) – tai klasikinis žanras islamo literatūroje, skirtas pranašo Muhamedo gyvenimui, žodžiams, darbams ir charakteriui. Tai ne viena knyga, o visas žanras – nuo trumpų užrašymų iki didžiulių tomų, parašytų per kelis šimtmečius po Muhamedo mirties (632 m.).

Svarbiausi ir įtakingiausi kūriniai:

Ibn Ishaqo „Sīrat Rasūl Allāh“ (apie 767 m.) – seniausia išlikusi biografija (pilnas tekstas išliko tik per Ibn Hišamo redakciją). Ibn Ishaqas surinko šimtus pasakojimų iš pirmųjų kartų musulmonų, nuo Muhamedo gimimo Mekoje iki mirties Medinoje: vaikystė, pirmieji apreiškimai, hijra į Mediną, mūšiai (Badr, Uhud, Chandakas), taikos sutartys, Korano nužengimas. Tai tarsi „oficiali“ biografija, nors pilna stebuklų ir legendų.
Ibn Hišamo redakcija (mirė 833 m.) – populiariausia versija iki šiol. Ibn Hišamas sutrumpino Ibn Ishaqo tekstą, pašalino kai kurias abejotinas vietas ir pridėjo eilėraščių. Lietuviškai išversta kaip „Pranašo Muhamedo biografija“ (leidykla „Vaga“ ar panašiai, bet reta). Kūrinys arabų tradicijoje vadinamas „Sīrat Rasūl Allāh“ („Pranašo gyvenimas“), o mokslinėje literatūroje dažnai minimas kaip „Sira Ibn Hišamo“ arba „Ibn Hišamo Sira“. Kai kurie leidimai angliškai vadinami „The Life of Muhammad“ (pagal Alfred Guillaume vertimą), o kartais tiesiog „Prophet’s Biography“.
Al-Wāqidī (mirė 822 m.) ir jo mokinys Ibn Sa‘d – „Maghazi“ (karo žygiai) ir „Tabaqat“ (kartos) – daugiau dėmesio kariniams įvykiams ir companionams.
Vėlyvesni: at-Tabarī istorijoje (X a.), al-Balādhurī, bet jie jau ne gryna sīra.

Sīra – antrasis svarbiausias šaltinis po Korano. Iš jos kyla hadisai, šariatą pagrindžiantys pavyzdžiai (sunnah), musulmonų kalendorius, šventės (Mawlid an-Nabī). Sunni ir šii tradicijose skiriasi kai kurios detalės (pvz., dėl Ali vaidmens), bet pagrindiniai įvykiai tie patys.

Dažniausiai skaitoma Ibn Hišamo versija (angliškai – Guillaume vertimas „The Life of Muhammad“). Lietuviškai pilno vertimo nėra, bet pavieniai fragmentai yra islamo apžvalgose ar moksliniuose straipsniuose. Sīra – tai ne tik biografija, o musulmonų tapatybės pagrindas: kaip Muhamedas elgėsi – taip turi elgtis tikintysis. Dėl to ji visada aktuali, bet ir kontroversiška – vakaruose dažnai kritikuojama dėl karo epizodų ar stebuklų. Trumpai: jei nori suprasti, kodėl milijardas žmonių seka vieno VII a. arabų pavyzdžiu – skaityk sīrą.

Ibn Hišamo „As-Sīra an-Nabawiyya“ (ištrauka)

VARDAN ALLAHO, GAILESTINGOJO, MALONINGOJO
Šlovė priklauso Allahui, pasaulių Viešpačiui, ir tebūna Jo palaima mūsų Viešpačiui Muhammadui ir visai jo šeimai.
(Palaiminimo formulė, kuri paprastai pridedama kiekvieną kartą paminėjus Pranašą, toliau nebebus kartojama. Didžioji raidė B. reiškia „sūnūs“, b. – „sūnus“, d. – „dukra“.)

1 – MUHAMMEDO TYRAS KILMĖS NUO ADOMO APRAŠYMAS
Abu Muhammadas ʿAbdu’l-Malikas ibn Hišamas, gramatikas, pasakė:
Tai yra knyga apie Allaho pasiuntinio biografiją.

Muhamedas buvo ʿAbdullaho sūnus, b. Abū’l-Muttalibas (vardu Šayba), b. Hašimas (vardu ʿAmras), b. ʿAbdu Manaf (vardu al-Mughira), b. Qusayy (vardu Zaydas), b. Kilabas, b. Mūra, b. Kaʿbas, b. Luʿayy, b. Ghalibas, b. Fihras, b. Malikas, b. al-Nadras, b. Kinana, b. Khuzayma, b. Mudrika (vardu ʿAmiras), b. Ilyasas, b. Mudaras, b. Nizaras, b. Maʿaddas, b. ʿAdnanas, b. Uddas (arba Udadas), b. Muqawwamas, b. Nahūras, b. Tayrahas, b. Yaʿrūbas, b. Yašjūbas, b. Nabitas, b. Ismaʿilas, b. Ibrahimas, Gailestingojo bičiulis, b. Tarihas (tai yra Azaras), b. Nahūras, b. Sarūgas, b. Raʿū, b. Faliqas, b. ʿAybaras, b. Šalikhas, b. Arfakhšadhas, b. Šemas, b. Nojus, b. Lamekas, B. Matušalachas, b. Akhnūchas, kuris, kaip teigiama, buvo pranašas Idrisas (rašytojas čia suabejoja šiuo teiginiu; arabų kalboje yra posakis: „Yra eufemizmas viskam, o mandagus būdas pasakyti ‘tai melas’ yra ‘jie teigia’ (zaʿamū)“), bet Allahas žino geriausiai. Idrisas buvo pirmasis iš Adomo sūnų, kuriam buvo suteikta pranašystė ir rašymas plunksna. Toliau genealogija: b. Yardas, b. Mahlilas, b. Qaynan, b. Yanišas, b. Šithas, b. Adomas.

2 – ISMAʿILO LINIJOS APRAŠYMAS
Ismaʿilas, Ibrahimo sūnus, turėjo dvylika sūnų: Nabitas, vyriausiasis, Qaydharas, Adhbūlas, Mabša, Mismaʿas, Mašis, Dimma, Adhras, Tayma, Yatūras, Nabišas, Qaydhumā. Jų motina buvo Rsʿla, Mudad b. ʿAmro al-Jurhumio duktė. Jurhumas buvo Yaqtano, b. ʿAybaro, b. Šalikho sūnus, o Yaqtanas buvo Qahtanas, b. ʿAybaro, b. Šalikho palikuonis.

Pasak tradicijos, Ismaʿilas gyveno 130 metų, o miręs buvo palaidotas šventoje Kaʿbos vietoje (hijras – pusapvalė erdvė tarp hatimo sienos ir Kaʿbos), šalia savo motinos Hagaros.

Muhammedas b. Muslimas b. ʿUbaydullahas b. Šihabas al-Zuhri pasakojo man, kad ʿAbdu’l-Rahmanas b. ʿAbdullahas b. Kaʿbas b. Malikas al-Ansaris, dar vadinamas al-Sulami, jam sakė, jog Allaho pasiuntinys pasakė: „Kai užkariausite Egiptą, elkitės su jo žmonėmis gerai, nes jie gali reikalauti mūsų globos ir giminystės.“ Aš paklausiau al-Zuhri, ką pasiuntinys turėjo omenyje sakydamas „mūsų giminystė“, ir jis atsakė, kad Hagara, Ismaʿilo motina, buvo iš jų giminės.

Adas sūnus Auso sūnus Iramo sūnus Semo sūnus Nūho, ir Thamūdas bei Džadis – abu Aberio sūnūs, Iramo sūnus Semo sūnus Nūho, ir Tasmas, Imlakas bei Umajimas – Lavido sūnūs, Semo sūnus Nūho – visi jie arabai. Nabitas, Izmailio sūnus, pagimdė Jašdžubą, o linija eina taip: Jarubas – Tajira – Nahuras – Mukavamas – Udad – Adnanas.

Nuo Adnano prasidėjo Izmailio palikuonių arabų gentys. Adnanas turėjo du sūnus – Maadą ir Aką. Maadas turėjo keturis sūnus: Nizarą, Kudaą (vyriausias, todėl vadintas Abu Kudaą), Kunusą ir Ijadą. Kudaą iškeliavo į Jemeną pas Himjarą ibn Sabą, kurio vardas buvo Abdulšamsas; jis vadintas Saba, nes buvo pirmasis arabų, kuris ėmė belaisvius. Jis buvo Jašdžubo sūnus, Jarubo sūnus, Kahtano sūnus.

Iš Kunuso ibn Maado, pasak Maado genealogų, niekas neišliko. Al-Hiros karalius al-Numanas ibn al-Mundhiras priklausė jų genčiai. Az-Zuhri man pasakė, kad tas Numanas buvo iš Kunuso ibn Maado palikuonių.

Jakubas ibn Utba ibn al-Mugira ibn al-Achnasas man papasakojo, kad vienas Zurajko klanų ansarų šaichas jam perdavė: kai Umaraui ibn al-Chatabui atidavė al-Numan ibn al-Mundhiro kardą, jis pasišaukė Džubairą ibn Mutimą ibn Adijų ibn Naufalį ibn Abd Manafą ibn Kusajų (tas buvo geriausias kuraišų, o ir visų arabų genealogas; sakėsi mokęsis iš Abu Bakro, didžiausio arabų genealogo) ir užjuosė jam kardą. Paklausęs, kas tas al-Numanas, Džubairas atsakė, kad jis – išlikęs Kunuso ibn Maado genties narys. Tačiau kiti arabai tvirtina, kad jis buvo iš Rabijos ibn Nasro Lachmidų. Tik Allahas žino tiesą.

3. Apie Rabiją ibn Nasrą, Jemeno karalių, ir pranašautojus Šiką bei Satihå

Rabija ibn Nasras, Jemeno karalius, buvo tikros Tubų karalių giminės. Jam prisisapnavo baisus sapnas, kuris labai išgąsdino ir nedavė ramybės. Tad jis sušaukė visus savo karalystės būrėjus, kerėtojus, ženklų aiškintojus ir žvaigždžių spėjikus ir tarė: „Sapnavau sapną, kuris mane gąsdina ir kelia nerimą. Pasakykite, koks jis ir ką reiškia.“ Tie atsakė: „Papasakok sapną, ir mes išaiškinsime.“ – „Jei papasakosiu, – tarė jis, – neturėsiu pasitikėjimo jūsų aiškinimu. Tik tas, kuris žino sapną man nepasakius, gali žinoti ir jo prasmę.“

Vienas iš jų patarė siųsti Šiko ir Satiho – jie žino daugiau už kitus ir atsakys į klausimus. Satiho vardas buvo Rabija ibn Rabija ibn Masudas ibn Mazinas ibn Dhibas ibn Adijus ibn Mazin Ghasani. Šikas buvo Sabo sūnus, Jaškuro sūnus, Ruhmo sūnus, Afrako sūnus, Kasro sūnus, Abkaro sūnus, Anmaro sūnus, Nizaro sūnus. Anmaras buvo Badžilos ir Chatamo tėvas.

Pirmas atvyko Satihas. Karalius pakartojo savo žodžius ir baigė: „Jei žinai sapną, žinosi ir jo prasmę.“ Satihas atsakė (eilėmis):

Ugnį matei
Iš jūros išėjusią.
Krito į žemumas
Ir surijo viską, kas gyva.

Karalius patvirtino – tikrai taip ir buvo. Ką tai reiškia? Tas atsakė:

Prisiekiu lavos lygumų gyvate –
Etiopai užpuls tavo žemę,
Valdys nuo Abjano iki Džiurašo.

Karalius tarė – liūdna žinia. Kada tai įvyks – mano laikais ar vėliau? Atsakė: praeis daugiau nei šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Ar jų karalystė ilgai laikysis? Ne, po septyniasdešimties ar daugiau metų jai galas – bus nužudyti arba išvyti kaip pabėgėliai. Kas taip padarys? Iramas ibn Dhu Jazanas, ateisiantis iš Adeno – nei vieno jų Jemeno nepaliks. Karalius dar klausinėjo – ar ir jo karalystė nesitęs? Ne, galą padarys tyras pranašas, kuriam ateina apreiškimas iš aukštybių; jis bus iš Galibo ibn Fihro ibn Maliko ibn Nadro palikuonių. Jo valdžia tęsis iki laiko pabaigos. Ar laikas turi pabaigą? – klausia karalius. Taip, – atsako Satihas, – dieną, kai susirinks pirmieji ir paskutinieji: teisieji laimei, blogieji kančiai. Ar sakai tiesą? – klausia karalius.

Taip, prisiekiu tamsa ir prieblanda,
Ir aušra, kuri seka naktį –
Tikrai tai, ką tau pasakiau, teisybė.

Vėliau atvyko Šikas. Karalius papasakojo jam sapną, bet neužsiminė, ką sakė Satihas – norėjo sužinoti, ar sutaps, ar skirsis. Šiko žodžiai buvo:

Ugnį matei
Iš jūros išėjusią.
Krito tarp akmens ir medžio,
Surijo viską, kas kvėpuoja.

Karalius suprato, kad abu pranašautojai sutaria dėl esmės, skiriasi tik žodžiai, tad paklausė Šiko aiškinimo:

Prisiekiu lygumų vyrais –
Juodieji užpuls jūsų žemę,
Atims iš jūsų mažylius,
Valdys nuo Abjano iki Nadžrano.

Karalius uždavė tuos pačius klausimus ir sužinojo, kad po jo laikų:

Išvaduos jus vienas galingas, didelio vardo,
Ir padarys jiems didžiausią gėdą.

Tas bus:

Jaunas vyras, nei tingus, nei menkas,
Išeinantis iš Dhū Jazano namų.
Nei vieno jų nepaliks Jemene.

Atsakydamas į tuos pačius klausimus kaip ir Satihas, pridūrė: jų karalystei galą padarys pranašas, kuris atneš tiesą ir teisingumą tarp tikinčiųjų ir dorybingųjų. Valdžia liks jo tautai iki Atskyrimo Dienos – dieną, kai artimieji Allahui bus apdovanoti, kai iš dangaus bus pareikalauta, ką išgirs gyvieji ir mirusieji, žmonės bus surinkti į paskirtą vietą: dievobaimingieji – išgelbėjimui ir palaimai. Prisiekiu dangaus ir žemės Valdovu ir viskuo, kas tarp jų aukštai ir žemai – pasakiau jums tikrą tiesą, kurioje nėra abejonės.

Šitie dviejų vyrų žodžiai giliai sujaudino Rabiją ibn Nasrą. Jis išsiuntė savo sūnus ir šeimą į Iraką su viskuo, ko reikėjo, ir davė laišką Persijos karaliui Šaburui ibn Churazadhui – tas leido jiems apsigyventi Hiroje.

Al-Numanas ibn al-Mundhiras buvo šito karaliaus palikuonis; Jemeno genealogijose ir padavimuose jo linija: al-Numanas ibn al-Mundhiras ibn al-Numanas ibn Mundhiras ibn Amras ibn Adijus ibn Rabija ibn Nasras.

4. Kaip Abu Karibas Tibanas Asadas užėmė Jemeno karalystę ir jo žygis į Jasribą

Kai Rabija ibn Nasras mirė, visa Jemeno karalystė atiteko Hasanui ibn Tibanui Asadui Abu Karibui. (Tibanas Asadas buvo paskutinis Tuba, Kulio Karibo ibn Zaido sūnus; Zaidas – pirmasis Tuba, Amro Dhū-l-Adh‘aro sūnus, o tas – Abrahos Dhū-l-Manaro sūnus, o tas – al-Rišo ibn Adijaus ibn Seifio ibn Sabos Jaunesniojo ibn Kabo Kahfo al-Zulmo ibn Zaido ibn Sahlo ibn Amro ibn Kajso ibn Muavijos ibn Džušamo ibn Abdulšamso ibn Vailio ibn al-Gauto ibn Katano ibn Aribo ibn Zuhairo ibn Aimano ibn al-Hamaiso ibn al-Arandžadžo sūnus. Pastarasis – Himjaras ibn Saba Vyresnysis ibn Jarubas ibn Jašdžubas ibn Kahtanas.)

Būtent Tibanas Asadas Abu Karibas nuėjo į Mediną (Jasribą) ir parsivežė į Jemeną du žydų rabinus. Jis atnaujino šventyklą ir apdengė ją audeklu. Jo valdymas buvo prieš Rabijos ibn Nasro laikus.

Kai jis ėjo iš rytų, praėjo pro Mediną (Jasribą) ir nepadarė jokios žalos jos žmonėms. Bet paliko ten vieną savo sūnų, kurį klastingai nužudė. Dėl to grįžo norėdamas sunaikinti miestą, išnaikinti jo gyventojus ir iškirsti palmes. Tad ansarų gentis susirinko vadovaujama Amro ibn Talos, Bani al-Nadžaro klano brolio iš Bani Amro ibn Mabdhulo. Mabdhulo vardas buvo Amiras ibn Malikas ibn al-Nadžaras, o al-Nadžaro vardas – Tajim Allah ibn Talaba ibn Amras ibn al-Chazradžas ibn Harita ibn Talaba ibn Amras ibn Amiras.

Vienas vyras iš Bani Adijaus ibn al-Nadžaro, vardu Ahmaras, užklupo vieną Tubą lydintį žmogų tarp savo palmių – tas kirto datulių kekes – ir nužudė jį. (Tabaris priduria: „Ir įmetė į šulinį, vadinamą Dhat Tuman“.) Smogė pjautuvu ir užmušė, sakydamas: „Vaisius priklauso tam, kas jį augina.“ Tai įsiutino Tubą, ir prasidėjo kautynės. Ansarai tvirtina, kad dieną kovodavo, o naktį priimdavo kaip svečius. Tuba stebėjosi ir sakydavo: „Prisiekiu Allahu, mūsų žmonės dosnūs!“

Kol Tuba buvo užsiėmęs šitomis kovomis, atėjo du žydų rabinai iš Bani Kuraizos ir Bani an-Nadyro – mokyti vyrai, tvirtai išmanantys tradiciją. Jie išgirdo apie karaliaus ketinimą sunaikinti miestą ir jo žmones ir tarė jam: „Karaliau, nedaryk to. Jei laikysiesi savo sumanymo, kažkas sutrukdys jį įvykdyti, ir mes bijome, kad greitai sulauksi bausmės.“ Kai karalius paklausė priežasties, jie pasakė, kad Jasribas – vieta, į kurią ateityje atsikels pranašas iš kuraišų, ten bus jo namai ir poilsio vieta. Matydamas, kad šitie vyrai turi slaptą žinojimą, karalius priėmė jų žodžius gerai, atsisakė sumanymo, išvyko iš Medinos ir priėmė rabinų tikėjimą. (Tabaris seka šitą istoriją per Ibn Ishaką – Jazidą ibn Amrą – Abaną ibn Abu Ajashą – Anasą ibn Maliką iki kai kurių ikislamo laikų Medinos šaichų.)

Chalidas ibn Abduluzza ibn Gazija ibn Amras ibn Aufas ibn Gunmas ibn Malikas ibn al-Nadžaras, giriantis Amrą ibn Talą, sakė:

Ar jis atsisakė jaunystės kvailysčių, ar nustojo jas prisiminti?
Ar pasisotino malonumais?
Ar prisiminei jaunystę?
Koks prisiminimas apie jaunystę ir jos laikus!
Tai buvo jauno vyro karas,
Kuris duoda patirties.
Klauskite Imrano ar Asado:
Kai su ryto žvaigžde atėjo galvotrūkčiais
Abu Karibas su savo gausiomis gretomis,
Apsivilkę ilgais šarvais, aštraus kvapo.
Jie tarė: „Į ką mes eisime – Bani Afą ar Nadžarą?“
„Tikrai į Bani al-Nadžarą,
Nes keršijame už savo žuvusius.“

Tada mūsų karduočiai išėjo jų pasitikti,
Jų skaičius kaip plačiai krentančio lietaus lašai,
Tarp jų – Amras ibn Tala
(Allahas tegul prailgina jo gyvenimą savo tautos gerovei).
Vadas, lygus karaliams,
Bet kas nori su juo varžytis – nežino jo didybės.

Ansarų gentis tvirtina, kad Tuba įsiuto tik prieš žydų gentis, gyvenusias tarp jų, ir ketino sunaikinti tik jas, bet ansarai saugojo jas, kol jis išėjo savo keliu. Todėl savo eilėse jis pasakė:

Įtūžęs prieš dvi žydų gentis, gyvenančias Jasribe,
Kurios nusipelnė lemtingos dienos bausmės.

(Tabaris išsaugojo pilną tekstą, kurį įdėjau šio skyriaus pabaigoje ten, kur jis priklauso.)

Tuba ir jo žmonės buvo stabmeldžiai. Eidamas į Meką (ji buvo pakeliui į Jemeną), tarp Usfano ir Amadžo kai kurie Hudhailo ibn Mudrikos ibn Ilijo ibn Mudaro ibn Nizaro ibn Maado vyrai atėjo pas jį ir tarė: „Karaliau, ar negalėtume nuvesti prie senovės lobyno, kurio praleido ankstesni karaliai? Ten perlai, topazai, rubinai, auksas ir sidabras.“ „Žinoma“, – tarė jis. Jie pridūrė, kad tai šventykla Mekoje, kurią žmonės garbina ir kur meldžiasi. Bet hudhailiečių tikrasis tikslas buvo pražudyti jį – jie žinojo, kad kiekvienas karalius, kuris nepagarbiai elgiasi su ja, miršta. Sutikęs su jų pasiūlymu, jis pasiuntė pas du rabinus ir paklausė jų nuomonės. Tie tarė, kad genties vienintelis tikslas – sunaikinti jį ir jo kariuomenę. „Mes nežinome kitos šventyklos žemėje, kurią Allahas pasirinko sau, – sakė jie, – jei padarysi, ką jie siūlo, žūsi tu ir visi tavo vyrai.“ Karalius paklausė, ką daryti atvykus ten. Jie tarė: daryk kaip Mekos žmonės – apeik šventyklą, gerbk ir garbink ją, nusiskusk galvą ir elgkis nuolankiai, kol neišeisi iš jos ribų.

Karalius paklausė, kodėl ir jie patys taip nedaro. Jie atsakė, kad tai tikrai jų tėvo Abraomo šventykla, bet stabai, kuriuos gyventojai pastatė aplink, ir kraujas, kurį ten lieja, neleidžia. „Jie nešvarūs daugiadieviai“, – tarė jie, arba panašiai.

Supratęs jų žodžių teisingumą ir tiesą, karalius pasišaukė hudhailiečius, nupjovė jiems rankas ir kojas ir tęsė kelionę į Meką. Apeidamas Kaabą, aukojo gyvulius, nusiskuto galvą ir išbuvo ten šešias dienas (taip sakoma), dalydamas žmonėms mėsą ir girdydamas medumi.

Sapne jam buvo apreikšta apdengti šventyklą – apdengė austomis palmių šakomis; vėlesniame sapne – kad reikia geriau, tad apdengė jemenišku audekliu; trečiame – kad dar geriau, tad apdengė dryžuotu jemenišku audeklu. Žmonės sako, kad Tuba buvo pirmas, kuris taip apdengė šventyklą. Jis įsakė jos džurhumiečiams prižiūrėtojams laikyti švarą, neleisti kraujo, mirusiųjų kūnų ar menstruacinių audeklų, padarė duris ir raktą.

Subaja duktė al-Ahabo ibn Zabinos ibn Džadhimos ibn Aupo ibn Nasro ibn Muavijos ibn Bakro ibn Havazino ibn Mansuro ibn Ikrimo ibn Chasafos ibn Kajso ibn Ajlano buvo ištekėjusi už Abdulmanaf ibn Kabo ibn Sado ibn Teimo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Galibo ibn Fihro ibn Maliko ibn Nadro ibn Kinanos. Ji pagimdė jam sūnų Chalidą; mokydama jį Mekos šventumo ir drausdama ten sunkiai nusidėti, priminė Tubą, jo nuolankumą ir darbus ten šitomis eilėmis:

5. Jo sūnaus Hasano ibn Tibano valdymas ir kaip Amras nužudė savo brolį

Kai sostą užėmė jo sūnus Hasanas ibn Tibanas Asadas Abu Karibas, jis išžygiavo su jemeniečiais užkariauti arabų ir persų žemės. Bet kai pasiekė vietą Irake, himjariečiai ir jemeniečiai nebenorėjo eiti toliau ir troško grįžti pas šeimas. Tad jie priėjo prie vieno jo brolio, vardu Amras, kuris buvo su juo kariuomenėje, ir tarė, kad jei nužudys brolį, jie padarys jį karaliumi ir parves namo. Jis sutiko, ir visi susitarė, išskyrus Dhū Ruajną himjariečią. Tas draudė jam tai daryti, bet Amras neklausė. Tad Dhū Ruajnas parašė eiles:

Kas iškeistų nemigą į miegą?
Laimingas, kas naktį praleido ramiai.
Nors Himjaras išdavė, Allahas laikys Dhū Ruajną nekaltu.

Užantspaudavo laišką ir atnešė Amrui, sakydamas: „Laikyk tai pas save.“ Tas laikė. Tuomet Amras nužudė brolį Hasaną ir su vyrais grįžo į Jemeną. (Tabaris: Hasanas veltui kreipėsi į brolį:

Neskubink mano mirties, Amrai.
Imk karalystę be prievartos.)

Vienas himjariečių tarė:

Ankstesnėse kartose
Kokios akys matė
Panašų į Hasaną, nužudytą!
Kunigaikščiai jį nužudė, kad nereikėtų kariauti.
Rytą tarė: „Tai niekis!“

Tavo mirusysis buvo geriausias iš mūsų,
O gyvasis – mūsų valdovas, nors visi jūs valdovai.

Žodžiai „lababi lababi“ himjarų kalba reiškia „nesvarbu“.

Kai Amras ibn Tibanas grįžo į Jemeną, negalėjo miegoti – nemiga tvirtai įsikibo. Labai susirūpinęs, klausinėjo gydytojų, būrėjų ir aiškiaregių. Vienas tarė: „Nė vienas žmogus nėra nužudęs brolio ar giminaičio klastingai, kaip tu nužudei brolį, ir neišvengė nemigos.“ Tuomet pradėjo žudyti visus didikus, kurie ragino nužudyti Hasaną, kol priėjo prie Dhū Ruajno. Tas pareiškė, kad Amras turi jo nekaltumo įrodymą – laišką, kurį davė. Tas atnešė, perskaitė dvi eiles ir paleido jį, supratęs, kad davė gerą patarimą. (Tabaris turi ilgą eilėraštį, priskiriamą Amrui.) Kai Amras mirė, Himjarų karalystė subyrėjo, žmonės suskilo į stovyklas.

6. Kaip Lachnia Dhū Šanatiras užgrobė Jemeno sostą

Himjaras, neturintis ryšio su karališkąja gimine, vardu Lachnia Janufas Dhū Šanatiras (šanatiras reiškia „pirštai“), pakilo, išžudė jų vadus ir viešai pažemino karališkąją šeimą. Apie šitą vyrą vienas himjaras deklamavo:

Himjaras žudė savo sūnus ir tremdė kunigaikščius,
Savo rankomis darė gėdą,
Griovė pasaulio gerovę lengvabūdiškomis mintimis.

Dar didesnė buvo jų tikėjimo netektis. Taip ankstesnės kartos užsitraukė pražūtį neteisingumu ir palaidumu.

Lachnia buvo bjauriausias žmogus – sodomitas. Jis šaukdavosi jauną karališkosios šeimos vyrą ir prievartaudavo jį kambaryje, kurį tam tikslui pastatė, kad tas negalėtų po jo valdyti. Po to iš viršutinio kambario išeidavo pas savo sargybinius ir karius (jie buvo apačioje), įsikišęs dantų krapštuką į burną, kad parodytų, jog pasiekė tikslą. (Tabaris: Tada paleisdavo jį, ir tas pasirodydavo prieš sargybinius ir žmones visiškai pažemintas.) Vieną dieną pasiuntė Dhū Nuvą, Tibano Asado sūnų, Hasano brolį. Tas buvo mažas berniukas, kai Hasanas nužudytas, ir užaugo gražiu, protingu jaunuoliu. Kai atėjo pasiuntinys, suprato, kas laukia, pasiėmė ploną aštrų peilį, pasikišo po pado ir nuėjo pas Lachnią. Vos likus vieniems, Dhū Nuvas puolė jį, subadė mirtinai. Nukirto galvą, įkišo į langą, pro kurį matėsi apačioje esantys vyrai. Įsikišo dantų krapštuką į burną ir išėjo pas sargybinius. Tie vulgariai paklausė, kas nutiko. „Klauskite tos galvos“, – atsakė. Pažiūrėjo į langą – ten Lachnios nukirsta galva. Tad puolė vytis Dhū Nuvą ir tarė: „Tu turi būti mūsų karalius, ir niekas kitas – juk atsikratei šito šlykštyno.“

7. Dhū Nuvaso valdymas

Jie padarė jį karaliumi, visos Himjaro gentys prie jo prisijungė. Jis buvo paskutinis Jemeno karalius ir tas, kuris iškasė griovį (žr. žemiau). Vadintas Juozapu ir valdė nemažai laiko.

Nadžrane gyveno žmonės, laikęsi Isos ibn Marjam tikėjimo – dorų ir teisingų, sekusių Evangelija. Jų vadovas buvo Abdulahas ibn al-Thamiras. To tikėjimo šaknys buvo Nadžrane – tuo metu arabų žemės centre; jo žmonės ir kiti arabai garbino stabus. Ten apsigyveno krikščionis Faimijūnas ir atvertė žmones į savo tikėjimą.

8. Krikščionybės pradžia Nadžrane

Al-Mugira ibn Abu Labidas, al-Achnaso atleistinis, iš Vahbo ibn Munabiho jemeniečio man papasakojo, kad krikščionybės pradžia Nadžrane kilo dėl vyro vardu Faimijūnas – dorovingo, uolaus, asketiško, kurio maldos būdavo išklausomos. Jis klajodavo tarp miestų: vos tapdavo žinomas viename, keldavosi į kitą, valgydavo tik tai, ką uždirbdavo – buvo plytų statybininkas. Sekmadienį ilsėdavosi ir nedirbdavo. Eidavo į dykvietę melstis iki vakaro. Dirbdamas Sirijos kaime, laikydamasis atokiai nuo žmonių, vienas kaimietis Salihas pastebėjo, koks jis žmogus, ir smarkiai jį pamilo. Nepastebėtas Faimijūno, sekdavo iš vietos į vietą, kol vieną sekmadienį tas išėjo į dykvietę, o Salihas nusekė ir pasislėpė ten, kur galėjo matyti, nenorėdamas, kad žinotų. Kai Faimijūnas atsistojo melstis, atėjo tininas – septynragė gyvatė. Faimijūnas ją prakeikė, ir ta nudvėsė. Salihas matė gyvatę, bet nežinojo, kas nutiko, bijodamas dėl Faimijūno saugumo, neiškentė ir sušuko: „Faimijūnai, tininas ant tavęs!“ Tas nekreipė dėmesio ir tęsė maldą iki galo. Atėjo naktis, Jis išėjo. Žinojo, kad buvo atpažintas, o Salihas žinojo, kad matytas. Tad tarė jam: „Faimijūnai, žinai, kad nieko taip nemylėjau kaip tavęs; noriu visada būti su tavimi ir eiti, kur eini.“ Tas atsakė: „Kaip nori. Žinai, kaip gyvenu – jei gali pakelti, gerai.“ Tad Salihas liko su juo, o kaimo žmonės buvo beatrandą jo paslapties. Kai atsitiktinai praeidamas pamatydavo ligonį, pasimelsdavo už jį, ir tas pasveikdavo; bet jei kviesdavo prie ligonio – neidavo. Vienas kaimietis turėjo aklą (arba sergantį) sūnų, paklausė apie Faimijūną ir sužinojo, kad tas neateina kviečiamas, bet stato namus už atlygį. Tad paėmė sūnų, įkėlė į savo kambarį, užmetė apdangalą ir nuėjo pas Faimijūną, sakydamas, kad nori darbo namuose – ateitų pažiūrėti ir susitartų dėl kainos. Atėjęs į namus, Faimijūnas paklausė, ko reikia. Davęs detalių, vyras staiga nuplėšė apdangalą nuo berniuko ir tarė: „Faimijūnai, vienas Allaho kūrinys tokioje būklėje, kokią matai. Pasimelsk už jį.“ Faimijūnas taip padarė (Tabaris duoda Faimijūno maldos žodžius: „Allahai, tavo priešas užpuolė tavo tarno sveikatą, kad ją sugadintų. Grąžink jam sveikatą ir apsaugok nuo jo.“), ir berniukas atsistojo visiškai sveikas. Supratęs, kad atpažintas, paliko kaimą, Salihas nusekė; keliaudami pro Siriją, praėjo pro didelį medį, iš kurio kažkas sušuko: „Laukiau tavęs ir sakiau: „Kada jis ateis?“, kol išgirdau tavo balsą ir pažinau. Nepalik, kol nepasimelsi prie mano kapo – aš tuoj mirsiu.“ Tas mirė, ir jis meldėsi, kol palaidojo. Tada išėjo, Salihas nusekė, kol pasiekė arabų žemę; arabai užpuolė juos, karavanas pagrobė ir pardavė Nadžrane. Tuo metu Nadžrano žmonės laikėsi arabų tikėjimo – garbino didelę palmę. Kasmet šventė: kabindavo ant jos gražius drabužius ir moterų papuošalus, išeidavo ir skirdavo jai dieną (arba apeidavo ratu). Faimijūnas parduotas vienam didikui, Salihas – kitam. Nutiko, kad Faimijūnas naktį karštai meldėsi name, kurį šeimininkas jam skyrė – visas namas prisipildė šviesos, švietė tarsi be lempos. Šeimininkas nustebęs paklausė apie tikėjimą. Faimijūnas papasakojo ir tarė, kad jie klysta; palmė negali nei padėti, nei pakenkti; jei prakeiks palmę Allaho vardu – Jis sunaikins ją, nes Jis Allahas Vienas be bendrininkų. „Padaryk tai, – tarė šeimininkas, – jei padarysi, priimsime tavo tikėjimą ir atsisakysime dabartinio.“ Po apsivalymo ir dviejų rakatų jis prakeikė palmę Allaho vardu, Allahas atsiuntė vėją – tas išrautė palmę su šaknimis ir numetė ant žemės. Tuomet Nadžrano žmonės priėmė jo tikėjimą, o jis mokė juos Isos ibn Marjam įstatymo. Vėliau jie patyrė nelaimių (arba naujovių), kurios ištiko jų tikėjimo brolius visose žemėse. Tokia krikščionybės pradžia Nadžrane arabų žemėje. Taip pasakoja Vahbas ibn Munabihas iš Nadžrano žmonių.

8. Krikščionybės pradžia Nadžrane

9. Abdulahas ibn al-Thamiras ir tie, kurie žuvo griovyje

Jazidas ibn Zijadas man papasakojo iš Muhamedo ibn Kabo al-Kurazio, ir vienas Nadžrano vyras man papasakojo, kad pagal jo žmones jie garbino stabus. Nadžranas – didžiausias miestas, kur rinkdavosi apylinkių žmonės; gretimame kaime gyveno burtininkas, mokęs Nadžrano jaunuolius savo meno. Kai Faimijūnas ten atėjo – jie nevadino jo Vahbo ibn Munabiho duotu vardu, o paprastai sakė, kad atėjo vienas vyras – pastatė palapinę tarp Nadžrano ir burtininko vietos. Nadžrano žmonės siųsdavo jaunuolius pas burtininką mokytis burtų, o al-Thamiras siuntė savo sūnų Abdulahą kartu su jais. Kai tas ėjo pro palapinę, labai susižavėjo vyro maldomis ir pamaldumu, pradėjo sėdėti su juo ir klausytis, kol tapo musulmonu, pripažino Allaho vienybę ir Jį garbino. Klausinėjo apie islamo įstatymus, kol visiškai išmoko, tada paklausė vyro, koks Didysis Allaho Vardas. Nors tas žinojo, nesakė, tardamas: „Mielas jaunuoli, tu neištversi; bijau, kad ne per silpnas.“ Al-Thamiras nežinojo, kad sūnus Abdulahas nebeina pas burtininką kartu su kitais jaunuoliais. Abdulahas, matydamas, kad mokytojas slepia žinią ir bijo jo silpnumo, surinko daug lazdelių ir, kai tas mokė Allaho vardą, užrašydavo ant lazdelių. Kai surinko visus, užkūrė ugnį ir pradėjo mesti po vieną, kol atėjo prie lazdos su Didžiuoju Vardu – įmetė, o ta iššoko nepaliesta ugnies. Tuomet paėmė ją ir pranešė mokytojui, kad žino Didįjį Vardą, kurį tas slėpė. Tas paklausinėjo ir, sužinojęs, kaip atrado paslaptį, tarė: „Jaunuoli, turi jį, bet laikyk paslaptyje – nors nemanau, kad išlaikysi.“

Po to, kai Abdulahas ibn al-Thamiras įeidavo į Nadžraną ir sutikdavo ligonį, sakydavo: „Allaho tarne, ar pripažinsi Allaho vienybę ir priimsi mano tikėjimą, kad pasimelsčiau Allahui už tavo negalios išgydymą?“ Tas sutikdavo, pripažindavo Allaho vienybę, tapdavo musulmonu, o jis melsdavosi – ir pasveikdavo, kol galiausiai Nadžrane neliko nė vieno ligonio, kuris nebūtų priėmęs jo tikėjimo ir pasveikęs nuo ligos. Kai žinia pasiekė karalių, tas pasišaukė jį ir tarė: „Tu sugedinai mano miesto žmones, jie prieš mane, prieš mano ir protėvių tikėjimą. Padarysiu tau baisų pavyzdį!“ Tas atsakė: „Tu neturi galios tai padaryti.“ Karalius įsakė nuvesti jį ant aukšto kalno ir numesti žemyn – tas nusileido sveikas. Tada įmetė į gilią Nadžrano vandenį, iš kurio niekas neišnerdavo gyvas – išėjo sveikas.

Taip nugalėjęs, Abdulahas tarė jam, kad tas negalės jo nužudyti, kol nepripažins Allaho vienybės ir netikės jo tikėjimu; bet jei pripažins – gaus galią nužudyti. Karalius pripažino Allaho vienybę, ištarė Abdulaho tikėjimo išpažinimą ir vidutiniškai trenkė lazda, kurią laikė rankoje – nužudė jį ir pats tuoj mirė. Nadžrano žmonės priėmė Abdulaho ibn al-Thamiro tikėjimą pagal Evangeliją ir Isos ibn Marjam įstatymą. Vėliau juos ištiko nelaimės, kurios ištiko jų tikėjimo brolius visose žemėse. Tokia krikščionybės pradžia Nadžrane. Bet Allahas geriausiai žino tiesą.

Taip pasakoja Muhamedas ibn Kabas al-Kurazis ir vienas Nadžrano vyras apie Abdulahą ibn al-Thamirą, bet Allahas geriausiai žino, kas nutiko.

Dhū Nuvasas atėjo su kariuomenėmis ir kvietė priimti judaizmą, duodamas pasirinkimą tarp to ir mirties: jie pasirinko mirtį. Tad iškasė jiems griovius; vienus sudegino ugnyje, kitus nukirto kardu, trečius sužalojo, kol nužudė beveik dvidešimt tūkstančių. (Tabaris: Tuomet Dhū Nuvasas grįžo į Saną su kariuomene.) Apie Dhū Nuvą ir tą jo kariuomenę Allahas apreikšdė savo Pranašui:

Tebūnie amžina prakeiksmas griovių kasėjams
Už jų kurstomą ugnį

Žiūrėdami, kaip liepsna auga,
Tikintųjų kančios baisios!

Jie kankino tik todėl, kad tikėjo
Allahu Galinguoju, Šlovės Vertuoju.

Sakoma, kad tarp Dhū Nuvaso nužudytųjų buvo Abdulahas ibn al-Thamiras, jų vadas ir imamas. (Kita tradicija Tabaryje sako, kad Abdulahą nužudė ankstesnis karalius.)

Abdullah ibn Abu Bakras ibn Muhamedas ibn Amras ibn Hazmas man papasakojo, kad jam papasakojo: Umaraus ibn al-Chatabo laikais vienas Nadžrano žmogus kasė Nadžrano griuvėsius, norėdamas naudoti žemę, ir rado Abdulahą ibn al-Thamirą po kapu – sėdintį, ranka uždengusį galvos žaizdą ir tvirtai laikantį. Kai nuėmė ranką – kraujas pradėjo srūti; kai paleido – ranka grįžo į vietą ir kraujas nustojo. Ant piršto žiedas su užrašu „Allahas mano Viešpats“. Pranešė Umarui, tas atsakė: „Palikite jį ir užkaskite kapą“ – ir taip padarė.

10. Apie Dausą Dhū Thalabaną ir Abisinijos viešpatavimo pradžią bei Arjato, tapusio Jemeno vietininku, istoriją

Vienas sabietis, vardu Dausas Dhū Thalabanas, pabėgo ant arklio ir, pasislėpęs dykumoje, išvengė jų. (Tabaris: Buvo Jemeno padavimas, kad ir vienas Nadžrano vyras Džabaras ibn Feidas pabėgo.) Skubėjo, kol pasiekė Bizantijos dvarą, paprašė imperatoriaus pagalbos prieš Dhū Nuvą ir jo karius, papasakojo, kas nutiko. Tas atsakė, kad jo šalis per toli, negali siųsti karių, bet parašys Abisinijos karaliui, kuris krikščionis ir kurio žemė arti Jemeno. Taip ir padarė – parašė, įsakydamas padėti Dausui ir atkeršyti.

Dausas nuėjo pas Negusą su imperatoriaus laišku, tas išsiuntė su juo septyniasdešimt tūkstančių abisiniečių, paskyręs vadu vyrą vardu Arjatas. (Tabaris: Įsakė, jei nugalės, nužudyti trečdalį vyrų, nuniokoti trečdalį žemės, paimti trečdalį moterų ir vaikų.) Kariuomenėje buvo vyras Abraha „Plyšveidis“. Arjatas persikėlė jūrą su Dausu Dhū Thalabanu ir išlipo Jemene. Dhū Nuvasas su himjariečiais ir jam pavaldžiomis Jemeno gentimis išėjo prieš jį, kovojo, bet Dhū Nuvasas ir jo kariuomenė buvo nugalėti. (Tabaris mini Jemeno kariuomenės sumaištį ir silpną pasipriešinimą.) Matydamas pralaimėjimą, Dhū Nuvasas pasuko arklį į jūrą, pliekė, kol tas įbrido į bangas ir nusinešė į gilumą. Tai paskutinis, kas apie jį matyta. Arjatas įžengė į Jemeną ir užėmė jį. (Tabaris: Įvykdė Neguso įsakymus, trečdalį moterų ir vaikų išsiuntė jam. Likęs šalyje, ją pavergė.)

Vienas jemeniečių, prisiminęs, kaip Dausas užtraukė abisiniečius, tarė:

Ne kaip Dausas ir ne kaip daiktai, kuriuos nešiojo balno krepšyje.

Šitas posakis Jemeno žemėje tapo patarle iki šiol.

Dhū Džadanas himjariečias (Tabaris mini jų pažeminimą po buvusios šlovės ir Arjato sugriautus unikalius rūmus Silhiną, Bajnuną ir Gumdaną) deklamavo:

Ramiau! Ašaros negrąžins prabėgusių.
Neliūdėk dėl mirusiųjų.

Po Bajnuno neliko akmenų nei pėdsako,
Ar po Silhino žmonės vėl statys tokius namus?

Bajnungas, Silhinas ir Gumdanas – Jemeno rūmai, kuriuos Arjatas sugriovė, ir tokių nebuvo.

Jis tęsė:

Taika, velniai jus griebtų! Neatgrasysite manęs nuo tikslo,
Jūsų keiksmai džiovina mano seiles!

Anksčiau prie dainininkų muzikos buvo gera
Gerti gryniausio, kilniausio vyno iki soties.
Gerti laisvai vyną man negėda,
Jei elgesys neįžeidžia draugo.
Mirtis niekam nesulaikoma,
Nors gertų kvapnius šundaktarių gėralus.
Nei vienuolis aukštoje celėje,
Kur aplink lizdą suka grifas.
Girdėjai apie Gumdano bokštus:
Nuo kalno viršaus jie žemyn žiūri,
Gerai sukaltus, akmenimis paremtus,
Tinku apteptus švariu, drėgnu, slidžiu moliu;
Aliejaus lempos viduje šviečia
Vakare kaip žaibo blyksnis.
Prie sienos gražios palmės
Su nokstančiais vaisiais kekėmis.
Šitas naujas rūmas šiandien pelenai,
Liepsnos suėdė jo grožį.
Dhū Nuvasas nuolankiai atidavė didžiuosius rūmus
Ir įspėjo žmones apie ateinančią lemtį.

Dėl to Ibn al-Dhi’ba al-Thakafis tarė:

Prisiekiu tavo gyvybe, žmogui nėra pabėgimo, kai mirtis ir senatvė jį sučiumpa.
Prisiekiu tavo gyvybe, žmogui nėra prieglobsčio – jokios užuovėjos
Po to, kai Himjaro gentys vieną rytą žuvo nuo nelaimės smūgio,
Tūkstantis tūkstančių su ietininkais, blizgančiais kaip dangus prieš lietų.
Jų šauksmas apkurtino žirgus, jie nubaidė karius aštriu kvapu.
Raganos, skaičiumi kaip smiltys, išdžiovino medžių syvus vien priėjusios.

Amras ibn Ma’di Karibas al-Zubaidis, ginčydamasis su Kajsu ibn Makšuhu al-Muradiu, kai išgirdo grasinimus, priminė prarastą Himjaro šlovę:

Ar grasini man, tarsi būtum Dhū Ruajnas
Ar Dhū Nuvasas jų klestėjimo dienomis?
Daug vyrų prieš tave klestėjo
Su karalyste, tvirtai įsišaknijusia tarp žmonių.
Seni kaip Ado dienos,
Baisūs, nugalintys tironus,
Bet jo žmonės žuvo,
O jis tapo klajūnu tarp žmonių.

11. Kaip Abraha užgrobė valdžią Jemene ir nužudė Arjatą

Arjatas valdė Jemeną keletą metų, bet tada abisinietis Abraha (kuris buvo jo kariuomenėje) ginčijosi dėl valdžios, abisiniečiai suskilo į dvi stovyklas, kiekvienas ieškodamas šalininkų. Kai jau ruošėsi karas, Abraha pasiuntė pas Arjatą, prašydamas išvengti tarpusavio žudynių ir siūlydamas išspręsti ginčą dvikovoje – nugalėtojas taps vieninteliu kariuomenės vadu. Arjatas sutiko. Abraha išėjo Jo pasitikti. Buvo žemas, storas vyras, laikėsi krikščionių tikėjimo; Arjatas ėjo prieš jį su ietimi rankoje – didelis, aukštas, gražus vyras. Abrahos gale stovėjo jaunuolis Atavda, saugodamas nuo smūgio iš užnugario. Arjatas pakėlė ietį ir kirto Abrahai į kaktą – perkirto antakį, nosį, akį ir burną. Dėl to Abraha vadintas al-Ašramu (Plyšveidžiu). Tuomet Atavda iššoko iš už Abrahos nugaros, puolė Arjatą ir nužudė. Arjato kariuomenė prisijungė prie Abrahos, abisiniečiai Jemene pripažino jį vadu. (Tabaris: Atavda sušuko: „Atavda matote, iš blogos kompanijos, be tėvų kilnumo“ – turėdamas omenyje, kad Abrahos vergas nužudė Arjatą. Al-Ašramas paklausė, ko nori, nes nors nužudė, kraujo išpirka turi būti sumokėta. Tas paprašė ir gavo pirmosios nakties teisę Jemene.) Abraha sumokėjo kraujo išpirką už Arjato nužudymą. (Tabaris: Visa tai įvyko be Neguso žinios.)

Kai žinia pasiekė Negusą, tas įsiuto ir tarė: „Jis užpuolė mano amirą ir nužudė be mano įsakymo?“ Prisiekė, kad nepaliks Abrahos ramybėje, kol nepermins jo žemės ir nenukirs plaukų sruogos. Abraha nusiskuto galvą plikai, pripildė odinį maišą Jemeno žemės ir nusiuntė Negusui su laišku: „Karaliau, Arjatas buvo tik tavo vergas, ir aš tavo vergas. Ginčijomės dėl tavo įsakymų; visi turi tau paklusti; bet aš buvau stipresnis, tvirtesnis ir sumanesnis valdydamas abisiniečius. Išgirdęs karaliaus priesaiką, nusiskutau visą galvą ir siunčiu ją tau su maišu savo žemės dulkių, kad galėtum jas suminti ir taip įvykdyti priesaiką dėl manęs.“ Kai laiškas pasiekė Negusą, tas susitaikė ir parašė, kad liktų Jemene, kol gaus kitą įsakymą; tad Abraha liko Jemene. (Tabaris: Supratęs, kad Negusas susitaikė ir paskyrė jį Jemeno vietininku, Abraha pasiuntė pas Abu Murą ibn Dhū Jazaną ir atėmė jo žmoną Rajhaną dukterį Alkamą ibn Maliką ibn Zaidą ibn Kahlaną. Abu Mura, dar vadintas Dhū Džadanu, turėjo nuo jos sūnų Ma’di Karibą. Vėliau ji pagimdė Abrahai sūnų Masruką ir dukterį Basbasą. Abu Mura pabėgo. Jo vergas Atavda toliau naudojosi teise Jemene, kol vienas himjariečių iš Chatamo užpuolė ir nužudė jį; kai žinia pasiekė Abrahą, kuris buvo švelnus, kilnus, krikščionis, saikingų įpročių, jis pasakė žmonėms, kad laikas turėti pareigūną su tinkamu savikontroliu, ir jei būtų žinojęs, kad Atavda pasirinks tokią atlygį už tarnybą, nebūtų leidęs rinktis. Be to, kraujo išpirkos nereikalaus ir nieko nedarys už Atavdos nužudymą.)

12. Dramblio istorija ir kalendoriaus koregavimo istorija

Tuomet Abraha pastatė Sanijoje katedrą (al-Kulais – graikiškai ekklesia), tokią bažnyčią, kokios tuo metu nebuvo niekur pasaulyje. Parašė Negusui: „Pastaciau tau bažnyčią, karaliau, kokios nebuvo nė vienam karaliui prieš tave. Nesiliausiu, kol nenukreipsiu arabų piligrimystės į ją.“ Kai arabai kalbėjo apie šitą laišką, vienas kalendoriaus koregavimo meistras įsiuto. Jis buvo iš Bani Fukaimo ibn Adijaus ibn Amiro ibn Talabos ibn al-Harito ibn Maliko ibn Kinanos ibn Chuzaimos ibn Mudrikos ibn Ilijo ibn Mudaro. Kalendoriaus koregavimo meistrai – tie, kurie nežinojimo laikais derindavo mėnesius arabams. Jie paversdavo vieną šventą mėnesį paprastu, o paprastą – šventu, kad sutaptų kalendorius. Apie tai Allahas nuleido: „Mėnesio atidėjimas – tik papildomas netikėjimas, kuriuo klaidinami netikintieji. Vienais metais jie jį daro paprastu, kitais – šventu, kad sutaptų šventų mėnesių skaičius, kurį Allahas padarė šventais“ (Sūra 9:37).

Pirmas, kuris įvedė šitą koregavimą arabams, buvo al-Kalamas – Hudhaifa ibn Abdo ibn Fukaimo ibn Adijaus ibn Amiro ibn Talabos ibn al-Harito ibn Maliko ibn Kinanos ibn Chuzaimos; po jo sūnus Abadas; tada jo palikuonys Kala, Umaja, Aufas ir Abu Thumama Džunada ibn Aufas – paskutinis, nes jį užklupo islamas. Baigus piligrimystę, arabai rinkdavosi aplink jį, jis paskelbdavo keturis šventus mėnesius – Radžabą, Dhū al-Kadą, Dhū al-Hidžą ir al-Muharamą. Jei norėdavo atlaisvinti laikotarpį, atlaisvindavo al-Muharamą, jie paskelbdavo jį paprastu ir uždrausdavo Safarą vietoj jo, kad sutaptų keturi šventi mėnesiai. Kai norėdavo grįžti iš Mekos (jei tuo metu buvo šventas mėnuo, plėšikavimas ir kraujo kerštas draudžiamas; tad reikėdavo paskelbti mėnesį paprastu), jis atsistodavo ir sakydavo: „Allahai, vieną Safarą jiems atlaisvinau – pirmąjį Safarą, o antrą atidėjau kitiems metams.“

Apie tai Umairas ibn Kaisas Džadhlutianas, vienas iš Bani Firaso ibn Ganmo ibn Talabos ibn Maliko ibn Kinanos, giriantis mėnesių nustatymą, improvizavo:

Maadas žino, kad mano žmonės – garbingiausi vyrai ir kilniausi protėviai.
Kas pabėgo nuo mūsų, kai keršijame, ir ko mes nepriverčiame kramtyti žąslų?
Argi mes ne Maado kalendoriaus meistrai, darantys paprastus mėnesius šventais?

Kinanitas išėjo, kol pasiekė katedrą ir ją išniekino. Tada grįžo į savo šalį. Išgirdęs apie tai, Abraha pasiteiravo ir sužinojo, kad piktadarystę padarė arabas, atėjęs iš Mekos šventyklos, kur arabai eina piligrimystėn, ir kad padarė iš pykčio dėl grasinimo nukreipti arabų piligrimystę į katedrą, parodydamas, kad ji neverta pagarbos.

Abraha įsiuto ir prisiekė eiti prie šitos šventyklos ir ją sunaikinti. (Tabaris: Su Abraha buvo arabų, atėjusių prašyti jo malonės, tarp jų Muhamedas ibn Chuzaijus ibn Chuzaba al-Dhakvanis al-Sulamis su keliais savo gentainiais, tarp jų broliu Kaisu. Kol jie buvo pas jį, Abraha surengė puotą ir pasiuntė kviesti. Abraha valgydavo gyvulio sėklides, tad kviečiami tarė: „Prisiekiu Allahu, jei valgysime tai, arabai mums prikiš iki gyvenimo galo.“ Tuomet Muhamedas atsistojo, nuėjo pas Abrahą ir tarė: „Karaliau, tai mūsų šventė, kurioje valgome tik strėnas ir pečius.“ Abraha atsakė, kad atsiųs, ką jie mėgsta, nes kvietė tik parodyti, kad gerbia. Tada karūnavo Muhamedą, padarė jį Mudaro amiru ir įsakė eiti tarp žmonių kviesti į piligrimystę prie jo pastatytos katedros. Kai Muhamedas pasiekė Kinanos žemę, žemumų žmonės, žinodami, ko atėjo, pasiuntė hudhailietį Urvą ibn Hajadą al-Milasį, kuris strėle nušovė jį. Jo brolis Kaisas, buvęs su juo, pabėgo pas Abrahą ir papasakojo naujieną – tas dar labiau įsiuto ir prisiekė pulti Bani Kinaną ir sunaikinti šventyklą.) Tad įsakė abisiniečiams ruoštis ir žygiuoti su drambliu. Žinia sukėlė arabams baimę ir nerimą, jie nusprendė, kad privalo kariauti prieš jį, išgirdę, kad ketina sunaikinti Kaabą – Allaho šventą namą.

Vienas Jemeno valdžios vyrų, vardu Dhū Nafaras, sušaukė savo žmones ir tuos arabus, kurie seks jį, kariauti su Abraha ir sustabdyti nuo Allaho švento namo puolimo ir griovimo. Kai kurie palaikė, bet po mūšio Dhū Nafaras ir jo šalininkai buvo nugalėti, jis paimtas nelaisvin ir atvestas pas Abrahą. Kai tas norėjo nužudyti, Dhū Nafaras prašė gyvybės, sakydamas, kad gyvas naudingesnis nei miręs. Abraha paliko gyvą, bet laikė grandinėse. Buvo gailestingas žmogus.

Abraha tęsė kelią į Meką, kol Chatamo žemėje prieš jį stojo Nufailas ibn Habibas al-Chathamis su savo Shahran ir Nahis gentimis ir arabų gentimis, kurios sekė jį. Po kautynių nugalėtas ir paimtas nelaisvin. Kai Abraha norėjo nužudyti, Nufailas tarė: „Nenužudyk manęs, karaliau, būsiu tavo vedlys arabų žemėje. Štai mano rankos laidu, kad dvi Chatamo gentys – Shahran ir Nahis – paklus tau.“ Abraha paleido jį.

Tęsė kelią su juo kaip vedliu, kol pasiekė Taifą; ten išėjo Masudas ibn Muatibas ibn Malikas ibn Kabas ibn Amras ibn Sado ibn Aupo ibn Thakifo su Thakifo vyrais. Thakifo vardas buvo Kasijus ibn al-Nabitas ibn Munabihas ibn Mansuras ibn Jakdumas ibn Afsas ibn Dumis ibn Ijadas ibn Nizaras ibn Maadas ibn Adnanas. Umaja ibn Abu Saltas al-Thakafis sakė:

Mano žmonės – Ijadas, kad būtų arti,
Arba kad liktų, nors kupranugariai liesi.

Žygyje Irako plačioje lygumoje
Jiems priklauso – be to, jie skaito ir rašo.

Jie tarė jam: „Karaliau, mes tavo tarnai, dėmesingi ir paklusnūs. Neturime ginčo su tavimi, mūsų šventykla – al-Lato – ne ta, kurios ieškai. Tu nori tik Mekos šventyklos, ir mes atsiųsime su tavimi vyrą, kuris nuves.“ Tad praėjo pro juos nepaliesdamas.

Al-Lata buvo jų šventykla Taife, kurią garbino kaip Kaabą. Tad atsiuntė su juo Abu Rigalą vesti į Meką; kai atvedė iki al-Mugamiso, Abu Rigalas ten mirė, arabai apmėtė jo kapą akmenimis. Tas kapas al-Mugamisoje apmėtomas akmenimis iki šiol.

Atvykęs ten, Abraha pasiuntė abisinietį al-Asvadą ibn Mafsidą su kavalerija iki Mekos; tas išplėšė Tihamos, kuraišų ir kitų žmones, tarp jų – du šimtus kupranugarių, priklausančių Abdulmutalibui ibn Hašimui, kuris tuo metu buvo svarbiausias kuraišų šaichas. Iš pradžių kuraišai, Kinana, Hudhailas ir kiti šventoje vietoje galvojo kariauti, bet matydami, kad neturi jėgų priešintis, atsisakė minties.

Abraha pasiuntė hunatą himjariečią į Meką, įsakydamas sužinoti, kas šalies vadovas, ir pasakyti, kad karaliaus žinia – neatėjo kariauti su jais, o tik sunaikinti šventyklą. Jei nesipriešins – nereikės kraujo praliejimo, o jei nori išvengti karo – grįžti su juo. Atvykęs į Meką, hunata sužinojo, kad Abdulmutalibas ibn Hašimas ibn Abd Manafas ibn Kusajus – svarbiausias vadovas, nuėjo pas jį ir perdavė Abrahos žinią. Abdulmutalibas atsakė: „Allahu, mes nenorime su juo kariauti – neturime jėgų. Tai Allaho šventovė ir Jo draugo Abraomo šventykla – arba panašiai. Jei Jis apgins nuo jo – Jo šventykla ir šventovė; jei paliks jam – prisiekiu Allahu, negalime apginti!“ Hunata atsakė, kad turi eiti su juo pas Abrahą – įsakyta parsivesti.

Tad su vienu sūnumi Abdulmutalibas atėjo į stovyklą ir paklausė Dhū Nafaro – tas buvo jo draugas. Įėjo pas jį, kai tas buvo nelaisvėje, ir paklausė, ar gali ką padėti jų bėdoje. Dhū Nafaras atsakė: „Kuo gali padėti žmogus, laikomas karaliaus kalinys, laukiantis mirties bet kurią akimirką? Niekuo, išskyrus Unaisą, dramblio prižiūrėtoją – jis mano draugas, nusiųsiu pas jį, kuo stipriau rekomenduosiu tavo reikalą, prašysiu leidimo pas karalių. Kalbėk, ką manai, jis užtars, jei gali.“ Tad Dhū Nafaras pasiuntė pas Unaisą: „Karalius paėmė du šimtus kupranugarių, priklausančių Abdulmutalibui, kuraišų valdovui ir Mekos šulinio šeimininkui, kuris maitina žmones lygumose ir laukinius gyvūnus ant kalnų viršūnių, ir dabar čia. Prašyk leidimo Jam pas karalių ir padėk, kiek gali.“ Tas tarė, kad padarys, pakartojo žodžius karaliui, pridėdamas, kad Abdulmutalibas nori Jį matyti ir kalbėti apie svarbų reikalą. Abraha sutiko matyti. Abdulmutalibas buvo įspūdingas, gražus, orus vyras; kai Abraha pamatė, pagerbė labiausiai – nenorėjo sodinti po savimi. Negalėjo leisti abisiniečiams matyti sėdintį šalia ant karališko sosto, tad nulipo nuo sosto, atsisėdo ant kilimo ir pasodino Abdulmutalibą šalia. Tada įsakė vertėjui klausti, ko nori; tas atsakė, kad karalius grąžintų du šimtus jo kupranugarių, kuriuos paėmė. Abraha per vertėją tarė: „Labai patikai, kai pamačiau; labai nepatikai, kai išgirdau, ką sakai. Kalbi man apie du šimtus savo kupranugarių, kuriuos paėmiau, ir nieko nesakai apie savo tikėjimą ir protėvių tikėjimą, kurį atėjau sunaikinti?“ Abdulmutalibas atsakė: „Aš kupranugarių savininkas, o šventykla turi savininką, kuris ją apgins.“ Kai karalius tarė, kad negali apginti nuo jo, atsakė: „Tai pamatysime.“ („Grąžink mano kupranugarius. Asmeniškai su tavimi turiu reikalą.“)

13. POEZIJOJE MINIMI DRAMBLIO ĮVYKIAI

Kai Alachas atbloškė abisiniečius nuo Mekos ir įvykdė savo kerštą, arabai ėmė didžiai gerbti kuraišitus. Jie sakė: „Tai Alacho žmonės – Alachas kovėsi už juos ir sutriuškino jų priešus.“ Šia tema buvo sukurta daug eilėraščių. Štai ką kalbėjo Abdula ibn az Zibara iš kilusios Sahemo giminės (ilga kilmė iki Fihrų):

„Traukitės iš Mekos slėnio,
nes nuo seno jo šventovė neliečiama.
Kai ji buvo pašventinta, dar nebuvo Sirijaus žvaigždės.
Joks galingas vyras niekada jos neužpuolė.“

„Paklauskite abisiniečių vado
(man labiau patinka skaitymas „hubši“, o ne „džajši“),
ką jis matė.
Kas žino, kas įvyko, tegul pasako neišmanėliams.
Šešiasdešimt tūkstančių negrįžo namo,
o jų ligoniai nepasveiko ir sugrįžę.
Prieš juos ten buvo Adas ir Džurhumas.
Alachas pastatė ją aukščiau už visus kūrinius.“

Žodžiai „o jų ligoniai nepasveiko ir sugrįžę“ kalba apie Abrahą – jį nešė su savimi jau užgautą, kol galiausiai mirė Sanoje.

Abu Kajsas ibn al Aslatas al Ansaris, pravarde Saifis, kalbėjo:

„Tai Jo darbas buvo tą dieną, kai atėjo abisiniečių dramblys.
Kad ir kaip ragino jį eiti pirmyn – stovėjo kaip įbestas.
Kabojo po šonais kabliais,
perplėšė šnerves – kraujas liejosi upeliais.
Vietoj botago naudojo peilį.
Kai uždėjo ant nugaros – žaizda atsivėrė.
Apsisuko ir pasuko atgal, iš kur atėjęs.
Ten buvusieji kentėjo už savo neteisybę.
Alachas atsiuntė vėją, nešantį akmenukus iš viršaus,
jie susispietė kaip avinėliai.“

(Šiek tiek dvejoju dėl eilutės skaitymo „falaffuhum… al-qaram“. Kiti variantai skiriasi, bet prasmė – susigūžė kaip ėriukai.)

„Jų kunigai ragino laikytis,
bet jie bliauna kaip avys.“

Tas pats Abu Kajsas dar pridūrė:

„Kelkite ir melskitės savo Viešpačiui,
glostykite šio šventyklos kampus tarp kalnų
(„akhašib“ – tai Mekos kalnai).

Jis davė jums aiškų ženklą
tą dieną, kai vadovavo Abu Jaksumas, būrių vadas.
Jo raiteliai buvo lygumoje, pėstininkai –
aukštuose tolimų kalnų perėjose.

Kai atėjo Sosto Viešpaties pagalba,
Jo kariuomenė (t. y. angelai) atmušė juos,
mėtė akmenis ir apipylė dulkėmis.
Greitai apsisuko ir pabėgo,
tik saujelė grįžo pas saviškius iš tos kariuomenės.“

Talibas ibn Abu Talibas (Abdulmutalibo sūnus) sakė:

„Argi nežinote, kas buvo per Dahio karą
(Dahis – žirgo vardas; apgavystė lenktynėse sukėlė ilgą ir kruviną nesantaiką tarp Absų ir Dhubjanų genčių),
ir kai Abu Jaksumo kariuomenė užpildė perėją?
Jei ne Vienintelio Alacho pagalba,
jūs nebūtumėte išsaugoję nei gyvybės, nei turto.“

Abu Saltas ibn Abu Rabija iš Sakifų giminės, minėdamas dramblį ir kad hanifų tikėjimas yra Abraomo tikėjimas, kalbėjo:

„Mūsų Viešpaties ženklai šviečia ryškiai.
Jais abejoja tik netikintieji.
Naktis ir diena sukurti, viskas aišku,
skaičius nustatytas.
Gailestingasis Viešpats parodė dieną
saulės spinduliais, matomais visur.
Jis sustabdė dramblį al Mugamase,
kol tas krito žemėn tarsi pakirstas kumpiu.
Straublys susisuko į žiedą, gulėjo nejudėdamas
kaip akmuo, nuridentas nuo Kabkabo uolų.
Aplink jį – Kindos karaliai, kariai,
karų vanagai.
Paliko jį ir pabėgo stačia galva,
visi iki vieno, tarsi sulaužytomis blauzdomis.
Alacho akivaizdoje per Prisikėlimą
žuvusi kiekviena religija, išskyrus hanifų.“

14. SAIFO IBN DHU JAZANO KELIONĖ IR VAHRIZO VALDŽIA JAMENE

Jameno žmonės ilgai kentė abisiniečių jungo. Tada Saifas ibn Dhu Jazanas Himjaritas, dar vadinamas Abu Murą, nuvyko pas Bizantijos imperatorių. Skundėsi jam vargais ir prašė išvyti abisiniečius bei perimti šalį. Žadėjo imperatoriui bet kokias pajėgas ir visą Jameno karalystę.

Imperatorius nekreipė dėmesio, tad Saifas nuėjo pas an Numaną ibn al Mundhirą, kuris buvo Chosrojo valdytojas Hyroje ir aplinkiniuose Irako kraštuose. Papasakojo apie abisiniečius, o an Numanas atsakė, kad kasmet lankosi pas Chosroją ir paprašė palaukti. Nusived ivedė Saifą pas persų karalių.

Chosrojas sėdėdavo menėje, kur karūna kabojo ant auksinės grandinės nuo skliauto – didžiulė kaip grūdų matas, nusėta rubinais, perlais ir topazais, pakabinta taip, kad karaliui nereikėtų nešti jos svorio ant kaklo. Pirmą kartą pamatę jį žmonės krisdavo ant kelių iš baimės. Taip ir Saifas parkrito.

„O karaliau, – tarė jis, – varnai užgrobė mūsų šalį.“
„Kokius varnus? – paklausė Chosrojas. – Abisiniečius ar indus?“
„Abisiniečius. Atėjau prašyti pagalbos, kad perimtum mano krašto karalystę.“
„Tavo kraštas toli, mažai viliojantis. Negaliu rizikuoti persų kariuomene Arabijoje be priežasties.“

Davė jam 10 000 drachmų ir puošnų apsiaustą. Saifas išėjęs ėmė dalinti sidabrą žmonėms. Kai karaliui pranešė, tas nusistebėjo ir pasišaukė atgal:
„Kodėl švaistai karališką dovaną?“
„Kam man sidabras? – atsakė Saifas. – Mano krašto kalnai – vien auksas ir sidabras.“
Taip sukėlė godulį.

Chosrojas susirinko patarėjus. Vienas priminė, kad kalėjimuose sėdi pasmerkti mirti – jei žus, tai tik jų likimas, o jei laimės – kraštas atiteks Persijai. Karalius išsiuntė aštuonis šimtus tokių vyrų su laivais, vadovaujamų garbingo ir garbaus amžiaus Vahrizo. Du laivai nuskendo, liko šeši, pasiekė Adeno krantus.

Saifas subūrė visus, ką galėjo, ir tarė Vahrizui:
„Mano koja su tavo koja – mirsime arba nugalėsime kartu.“
„Tebūnie“, – atsakė Vahrizas.

Masrukas ibn Abraha išėjo prieš juos su kariuomene. Vahrizas pasiuntė sūnų pažiūrėti, kaip jie kovoja – sūnus žuvo, tėvas užsiuto. Kai rikiuotės sustojo, Vahrizas liepė parodyti karalių:
„Matai vyrą ant dramblio su karūna ir raudonu rubinu kaktoje? Tai jis.“
Palaukė.
„Dabar ant arklio.“
Palaukė dar.
„Dabar ant mulo.“
„Asilės kumeliukė! Silpnas padaras – ir jo karalystė silpna. Šausiu. Jei žmonės nekruta – praleidau pro šalį, stovėkite. Jei subėgs apie jį – pataikiau, pulkite.“

Užtempė lanką (sakoma, kad toks kietas, jog niekas kitas nebūtų įtempęs), prisitvirtino antakius (akys buvo primerktos nuo amžiaus), šovė – pataikė į rubiną, strėlė perėjo galvą ir išlindo per sprandą. Masrukas krito. Abisiniečiai suplūdo aplink, persai puolė – priešai pabėgo ir buvo kapojami į visas puses.

Vahrizas įžengė į Saną, liepė nenuleisti vėliavos, išgriauti vartus ir įjojo su plazdančia vėliava.

Saifas ibn Dhu Jazanas kalbėjo:

„Žmonės manė, kad abu karaliai susitaikė,
o tie, kas girdėjo apie jų susitaikymą, suprato – reikalas rimtas.
Mes nužudėme kunigaikštį Masruką, smėlį nudažėme krauju.
Naujas kunigaikštis, tautos kunigaikštis –
Vahrizas prisiekė, kad negers vyno,
kol nepaims belaisvi vyno ir grobio.“

Abu Saltas ibn Abu Rabija sakė:

„Tegul keršija tie, kas panašūs į Ibn Dhu Jazaną –
ilgus metus plaukiojo jūromis dėl priešų.
Kai atėjo laikas, nuėjo pas Cezarį,
bet negavo, ko norėjo.
Tada pas Chosroją po dešimties metų,
laikydamas gyvybę ir turtą pigiai,
kol parsivedė persus.
Prisiekiu gyvybe – greitai veikėte!
Kokia kilni būrys išėjo:
tokio tarp žmonių dar nemačiau!
Kilmingieji, kunigaikščiai, galiūnai, šauliai,
liūtai, džiunglėse auginantys jauniklius!
Iš lenktų lankų šovė strėles,
storas kaip palankino stulpai,
atnešdamos greitą mirtį.
Jūs pasiuntėte liūtus prieš juodus šunis –
jų pabėgėliai išblaškyti po visą žemę.
Tad gerkite iki valios su karūna ant galvos,
atsilošę Gumdano viršūnėje namelyje, kurį pasirinkote.
Gerkite, nes jie mirę,
ir vaikščiokite išdidžiai plačiais drabužiais.
Štai tikri kilnūs darbai!
O ne du kibirus pieno, sumaišyto su vandeniu,
kuris vėliau tampa šlapimu.“

Adijus ibn Zajdas iš Hyros (iš Tamimo genties) kalbėjo:

„Kas liko po Sanos, kur gyveno karaliai,
dovanoję dosniai?
Statytojas pakėlė ją iki skraidančių debesų,
aukštos menės kvepėjo muskusiu.
Apsaugota kalnų nuo priešo puolimų,
neįveikiamų aukštybių.
Ten maloniai ūkavo pelėda naktį,
jai atsiliepdavo vakare fleitos garsas.
Likimas atvedė persų kariuomenę
su raiteliais paskui;
jojo ant mulų, nešinų mirtimi,
o asilų jaunikliai bėgo šalia,
kol kunigaikščiai iš tvirtovės viršaus
pamatė plieno žvilgesį būriuose.
Tą dieną, kai šaukė barbarams ir Jaksumui:
„Prakeiktas tas, kas bėga!“
Diena, kurios istorija liko,
bet vietoje seniai įsitaisiusios tautos
persai (faydž – persiškas žodis „minia“) atėjo,
dienos tapo tamsios ir paslaptingos.
Po kilmingų Tubos sūnų
persų generolai tvirtai įsitvirtino.“

(Kai Vahrizas užkariavo Jemeną ir išvijo abisiniečius, pranešė Chosrojui ir atsiuntė grobį. Karalius liepė paskirti Saifą valdovu, rinkti mokesčius ir siųsti jam. Vahrizas grįžo pas Chosroją, o Saifas tapo karaliumi – Dhu Jazano palikuonis iš senųjų Jameno karalių.)

(Vėliau, kai Vahrizas išvyko, Saifas ėmė keršyti abisiniečiams – žudė vyrus, nėščias moteris, kol liko tik menka saujelė vergų. Kartą išėjo su jais, tie apsupo ir subadė jį. Vienas tapo vadu, jie siaubė Jemeną. Chosrojas išsiuntė Vahrizą su 4000 persų – liepe išžudyti visus abisiniečius ir jų vaikus su arabėmis, visus garbanotus. Vahrizas įvykdė, pranešė karaliui, tas davė jam valdyti iki mirties.)

15. PERSŲ VALDŽIOS JAMENE PABAIGA

Vahrizas su persais apsigyveno Jamene. Šiandieniniai abna – tai palikuonys tų persų karių, kurie išliko gyvi. Abisiniečių viešpatavimas – nuo Arjato atėjimo iki Masruko ibn Abrahos mirties persų rankomis ir abisiniečių išvarymo – truko septyniasdešimt dvejus metus. Valdė keturi kunigaikščiai vienas po kito: Arjatas, Abraha, Jaksumas ir Masrukas.

Sakoma, kad ant uolos Jamene buvo senas užrašas:

Kam priklauso Dhimaro karalystė?
Himjarams teisingiesiems.

Kam priklauso Dhimaro karalystė?
Piktiesiems abisiniečiams.

Kam priklauso Dhimaro karalystė?
Laisviesiems persams.

Kam priklauso Dhimaro karalystė?
Kuraišitams pirkliams.

Dhimaras – tai Jemeną arba Saną vadino.

Al Aša iš Kajso ibn Salabos giminės, kai išsipildė Satiho ir jo draugo žodžiai, tarė:

„Nė viena moteris nėra mačiusi taip, kaip Ji matė,
tiesos, panašios į al Dhibio pranašystės tiesą.“

(Sakoma, kad ta moteris galėjo matyti žmones už trijų dienų kelio.)

Arabai jį vadino al Dhibiu, nes buvo Rabijos ibn Masudo ibn Mazino ibn Dhibo sūnus.

16. NIZARO IBN MAADO PALIKUONYS

Nizaras ibn Maadas turėjo tris sūnus: Mudarą, Rabiją ir Anmarą.

Anmaras buvo Chatamo ir Badžilos tėvas. Džariras ibn Abdula al Badžalis buvo Badžilos vadas (apie kuriuos kažkas sakė: „Be Džariro Badžila būtų žuvusi. Geras vyras ir prasta gentis“). Kai jis skundėsi al Furafisai al Kalbiui pas al Akrą ibn Habisą al Tamimį (iš Ikalo ibn Mudžašio ibn Darimo ibn Maliko ibn Hanzalos ibn Maliko ibn Zajd Manato), tas tarė:

Akra ibn Habisai, Akra,
jei tavo brolis kris – ir tu kris.

Ir dar pridūrė:

Jūs abu Nizaro sūnūs, padėkite broliui.
Mano tėvas – jūsų tėvas.
Brolis, kuris jūsų sąjungininkas, šiandien nenukentės.

Jie nuvyko į Jemeną ir ten pasiliko.

Mudaras ibn Nizaras turėjo du sūnus: Iljasą ir Ailaną. Iljasas – tris: Mudriką, Tabichą ir Kama. Jų motina buvo Chindifė, moteris iš Jemeno. Mudrikos tikrasis vardas buvo Amiras, Tabichos – Amras. Pasakojama, kad ganė kupranugarius, sumedžiojo grobį ir ėmė virti, bet užpuolikai pagrobė kupranugarius. Amiras paklausė Amro: „Eisi paskui kupranugarius ar virsi grobį?“ Amras pasirinko virti, tad Amiras nuėjo, atgavo bandą ir sugrąžino. Kai papasakojo tėvui, tas Amirui tarė: „Tu Mudrika“ (tas, kuris pavijo), o Amrui: „Tu Tabicha“ (virėjas). Motina išgirdo naujieną, skubiai išbėgo iš palapinės risčia – tėvas tarė: „Tu risnoji!“ (chandafa – greita, pusiau bėganti eisena). Taip ji gavo Chindifės vardą.

O dėl Kamos – Mudaro genealogai sako, kad Chuzą buvo vienas iš Amro ibn Luhajaus ibn Kamos ibn Iljaso sūnų.

17. AMRO IBN LUHAJAUS ISTORIJA IR ARABŲ STABAI

Abdula ibn Abu Bakras ibn Muhammadas ibn Amras ibn Hazmas iš savo tėvo man pasakojo taip: Girdėjau, kad Alacho Pasiuntinys sakė: „Mačiau Amrą ibn Luhajų velkantį savo vidurius pragare. Kai paklausiau apie tuos, kurie gyveno tarp jo ir manęs laikų, atsakė – visi žuvo.“

Muhammadas ibn Ibrahimas ibn al Harisas al Tamimis man perdavė iš Abu Salicho al Sammano, kuris girdėjo Abu Hureirą sakant: Girdėjau Alacho Pasiuntinį sakantį Akthamui ibn al Džaunui al Chuzai: „Akthamai, mačiau Amrą ibn Luhajų ibn Kamą ibn Chindifą velkantį vidurius pragare. Niekada nemačiau dviejų vyrų taip panašių kaip tu ir jis!“ „Ar tas panašumas man pakenks?“ – paklausė Akthamas. „Ne, – atsakė Pasiuntinys, – tu tikintis, o jis netikintis. Jis pirmas pakeitė Ismaelio tikėjimą, pastatė stabus, įvedė bahirą, saibą, vasilą ir hamį.“

Pasakojama, kad akmenų garbinimo pradžia tarp Ismaelio palikuonių kilo tada, kai Mekai tapo per ankšta. Kas išeidavo iš miesto, pasiimdavo akmenį iš šventosios teritorijos – pagerbti. Kur apsistodavo, pastatydavo jį ir apeidavo kaip Kabą. Taip pradėjo garbinti kokius nori akmenis, kurie jiems patiko. Kartos keitėsi, pamiršo pirmykštį tikėjimą, perėmė kitą – ne Abraomo ir Ismaelio. Garbino stabus, kartojo ankstesnių tautų klaidas. Vis dėlto išlaikė papročius iš Abraomo laikų: gerbė šventovę, apeidavo ją, didžiąją ir mažąją piligrimystę, stovėjimą Arafate ir Muzdalifoje, aukas, piligrimų šūksnius per hadžą ir umrą. Bet pridėjo svetimų dalykų, kurių Abraomo tikėjime nebuvo. Kinana ir kuraišitai šaukdavo: „Štai mes, Alachai, štai mes! Štai mes, Tau be bendrininko, išskyrus bendrininką, kurį Tu turi. Tu jį valdai ir tai, kas jo.“ Jie pripažindavo Jo vienybę šūksniuose, bet prie Alacho pridėdavo savo stabus, sakydami, kad jie Jam priklauso. Alachas pasakė Muhammadui: „Dauguma jų tiki Alachu tik su širku“ – tai yra, nepripažįsta Mano vienybės tikra žinia, o prie Manęs prideda Mano kūrinį.

Nojaus tauta turėjo atvaizdus, kuriems meldėsi. Alachas pasakė apie juos Savo Pasiuntiniui: „Jie sakė: neapleiskite savo dievų, neapleiskite Vudo, Suva, Jagutho, Jauko ir Nasro.“ Ir jie daugelį suklaidino.

Tarp tų, kurie pasirinko tuos stabus ir naudojo jų vardus varduose (pavyzdžiui, Abdul Uza), palikdami Ismaelio tikėjimą – tiek ismaelitai, tiek kiti – buvo Huzailas ibn Mudrika ibn Iljaso ibn Mudaro. Jie pasirinko Suva, laikė jį Ruhatėje (netoli Janbuaus). Kalbas ibn Vabra iš Kudaa giminės pasirinko Vudą Dumatu al Džandale.

Kabas ibn Malikas al Ansaris sakė:

Mes palikome al Latą, al Uzą ir Vudą.
Nurengėme jų vėrinius ir auskarus.

Anumai iš Tajjų ir Džurašo žmonės iš Madhidžo pasirinko Jaguthą Džuraše (Džurašas – Jemeno sritis).

18. BAHIRA, SAIBA, VASILA IR HAMIS

Bahira – tai saibos kumelaitė. Saiba – kupranugarė, kuri atsiveda dešimt kumelačių iš eilės be tarpo tarpiuko. Ją paleidžia laisvai: niekas nejoja, nekirpa vilnos, pieną duoda tik svečiui. Jei po to atsiveda dar kumelaitę, tai jai prapjauna ausį ir paleidžia su motina – nejoja, nekirpa, pienas tik svečiui. Tokia ir yra bahira – saibos duktė.

Vasila – avis, kuri atsiveda dešimt dvynių avių iš eilės be tarpo ėriuko. Tada ji tampa vasila („sujungiančia“). Vėliau jos atsivestos avys priklauso vyrams. Jei kuri nugaišta – visi valgo, ir vyrai, ir moterys.

Hamis – eržilas, kuris duoda dešimt kumelaičių iš eilės be tarpo tarpiuko. Jo nugaros niekas neliečia, nejoja, vilnos nekirpa, paleidžia prie kupranugarių bandos, kad dengtų. Daugiau iš jo naudos nėra.

Kai Alachas atsiuntė savo Pasiuntinį Muhammadą, Jis jam apreiškė: „Alachas nėra sukūręs nei bahiros, nei saibos, nei vasilos, nei hamio. Netikintieji melagingai priskiria Alachui tai, ko Jis nėra liepęs, nors dauguma jų to nesupranta.“ (5:103)

Ir dar: „Jie sako: kas avių įsčiose – tik mūsų vyrams, o mūsų moterims draudžiama. Jei nugaišta – visi dalijasi. Jis atlygins jiems už tokį skirstymą. Jis išmanantis ir išmintingas.“ (6:139)

Ir dar: „Sakyk: ar matėte, kokį maistą Alachas jums atsiuntė, o jūs patys dalį paskelbėte draudžiama, dalį leistina? Sakyk: ar Alachas jums leido, ar melagingai Jam priskiriate?“ (10:59)

Ir dar: „Iš avių dvi, iš ožkų dvi. Sakyk: argi Jis uždraudė du patinus ar dvi pateles, ar tai, kas dviejų patelių įsčiose? Sakyk: argi Jis uždraudė du patinus ar dvi pateles, ar tai, kas dviejų patelių įsčiose, ar buvote liudininkai, kai Alachas jums tai įsakė? Kas nusidėjėliau už tą, kuris melagingai priskiria Alachui, kad suklaidintų žmones be žinios? Alachas neveda tiesos keliu neteisiųjų.“ (6:143–144)

19. GENEALOGIJŲ TĘSINYS

Chuzajai sakydavo: „Mes – Amro ibn Amiro sūnūs iš Jemeno.“

Mudrika ibn Iljaso turėjo du sūnus – Chuzaimą ir Huzailą, jų motina buvo iš Kudaa giminės. Chuzaima turėjo keturis sūnus: Kinaną, Asadą, Asadą ir al Huną. Kinanos motina buvo Uvana, Saado ibn Kajso ibn Ailano ibn Mudaro duktė.

Kinana turėjo keturis sūnus: an Nadrą, Maliką, Abdul Manatą ir Milkaną. Nadro motina buvo Bara, Muro ibn Udo ibn Tabichos ibn Iljaso ibn Mudaro duktė; kiti sūnūs – iš kitos moters.

Sakoma, kad kuraišitai gavo vardą nuo to, kad vėl susibūrė po išsiskirstymo – susibūrimas vadinamas takarruš. (Čia tekste kažkas ne taip. Ibn Ishaqo paaiškinimas tinka prie to, kas buvo prieš tai, bet ne prie paskutinės pastraipos. Svarbu, kad „an Nadras – tai kuraišitai“. Bet aišku, kad pilnos Ibn Ishaqo minties apie kuraišių vardo kilmę Siroje nėra. Tabaris mini kitą variantą iš prarastų Ibn Ishaqo vietų: jie pavadinti pagal Kuraišą ibn Badrą ibn Jachludą ibn al Harisą ibn an Nadrą ibn Kinaną, nes tas Kuraišas užgožė visus an Nadro sūnus. Kai jie pasirodydavo, arabai sakydavo: „Atėjo kuraišių gėda.“ O tikroji vardo prasmė – „ryklys“. Tikriausiai toteminis vardas, kaip daugelio senųjų Arabijos genčių.)

An Nadras ibn Kinana turėjo du sūnus – Maliką ir Jachludą. Maliko motina buvo Atika, Advano ibn Amro ibn Kajso ibn Ailano duktė; nežinau, ar ji buvo ir Jachludo motina.

Malikas ibn an Nadras turėjo Fihrą ibn Maliką; jo motina buvo Džandala, al Hariso ibn Mudado al Džurhumio duktė. (Pasakojama, kad Fihras kariavo su Hasanu ibn Abdul Kalalu ibn Masubu Dhu Huratu al Himjaru, kuris atėjo iš Jemeno su gentimis norėdamas pavogti Kabos akmenis ir nukreipti piligrimus į Jemeną. Tas priėjo iki Nachlos, grobė gyvulius, uždarė kelius, bet bijojo įžengti į Meką. Kuraišitai, Kinana, Chuzaima, Asadas, Džudhamas ir kitos Mudaro dalys išėjo prieš jį vadovaujami Fihro ibn Maliko. Įnirtingas mūšis – himjarai pralaimėjo, Hasanas pateko į nelaisvę pas Fihro sūnų al Harisą. Žuvo ir Fihro anūkas Kajsas ibn Ghalibas ibn Fihras. Hasanas išbuvo nelaisvėje dvejus metus, kol sumokėjo išpirką, tada paleido, bet pakeliui į Jemeną mirė.)

Fihras turėjo keturis sūnus: Ghalibą, Muharibą, al Harisą ir Asadą; jų motina buvo Laila, Saado ibn Huzailo ibn Mudrikos duktė.

Ghalibas ibn Fihras turėjo du sūnus – Luajų ir Taimą; jų motina buvo Salma, Amro al Chuzajaus duktė. Taimai vadinti Banu al Adramu.

Luajus ibn Ghalibas turėjo keturis sūnus: Kabą, Amirą, Samą ir Aufą; pirmų trijų motina buvo Mavija, Kabo ibn al Kajno ibn Jasro iš Kudaa duktė.

20. SAMOS IBN LUAJAUS ISTORIJA

Sama ibn Luajus iškeliavo į Umaną ir ten pasiliko. Sakoma, kad Amiras ibn Luajus jį išvarė – jie susipyko, Sama išmušė Amirui akį. Bijodamas brolio, pabėgo į Umaną.

Pasakojama, kad kartą Sama jojo ant kupranugarės, ta nusuko galvą paganyti – gyvatė įsikibo į lūpą ir parvertė ant šono. Tada įkando Samai, ir tas mirė.

Kai Sama pajuto mirtį, tarė:

Akys, verkeite dėl Samos ibn Luajaus!
Prilipusi gyvatė prilipo prie Samos kojos.
Niekada nemačiau tokio kupranugarės aukos
kaip Sama ibn Luajus, kai jie jį rado.

Perduokite Amirui ir Kabui –
mano siela jų ilgisi.
Nors mano namai Umane,
aš ghalibietis, išėjau ne iš skurdo.
Daug taurių išliejai, Luajaus sūnau,
bijodamas mirties, kurios kitaip nebūtum išliejęs.
Norėjai išvengti mirties, Luajaus sūnau,
bet niekas mirties neišvengia.
Daug kupranugarių tyliųjų nakties keliuose
palikai gulinčių po didžiulių pastangų.

21. AUFO IBN LUAJAUS KELIONĖ

Sakoma, kad Aufas ibn Luajus išėjo su kuraišių karavanu iki Ghatafano ibn Sado ibn Kajso ibn Ailano srities. Ten jis atsiliko, gentainiai nuėjo toliau ir paliko jį. Tada prie jo priėjo Salaba ibn Sadas (Dhubyano giminės požiūriu – jo brolis; Salaba ibn Sadas ibn Dhubyano ibn Raiso ibn Ghatafano) – pririšo jį prie savęs, davė žmoną ir priėmė į gentį kaip kraujo brolį. Jo giminystė tapo gerai žinoma tarp dhubyaniečių. Būtent Salaba tarė Aufui, kai tas atsiliko ir gentis jį apleido:

Pririšk savo kupranugarį prie manęs, Luajaus sūnau.
Tavo gentis tave paliko, neturi namų.

(Man geriau skamba „manzil“ – namai, kaip Tabaryje ir geriausiame rankraštyje. Keista, kad dauguma tekstų vietoj to turi „matrak“ – „nepaliktas“. Bet antrasis variantas sutampa su Mufadalijatu.)

Muhammadas ibn Džafaras ibn az Zubairas (arba gal Muhammadas ibn Abd ar Rahmano ibn Abdulaho ibn Husaino) man perdavė, kad Umaras ibn al Chatabas sakė: „Jei norėčiau prisisiurbti prie kurios arabų genties ar prijungti juos prie mūsų – prisisiurbčiau prie Banu Muros ibn Aufo. Žinome, kad tarp jų yra vyrų kaip mes. Žinome ir kur tas vyras nuėjo“ – turėjo omeny Aufą ibn Luajų.

Ghatafano genealogijoje jis vadinasi Nura ibn Aufas ibn Sadas ibn Dhubyano ibn Baghido ibn Raiso ibn Ghatafano. Kai jiems primena šitą kilmę, patys sako: „Neneigiame ir nesiginčijame – tai brangiausia mūsų kilmė.“

Al Harisas ibn Zalimas ibn Džadhima ibn Jarbu (iš Banu Muros ibn Aufo), kai pabėgo nuo an Numano ibn al Mundhiro ir prisiglaudė pas kuraišitus, tarė:

Mano gentis – ne Salaba ibn Sadas
ir ne ilga plaukų Fazara.
Mano gentis, jei klausiate – Banu Luajai.
Mekoje jie išmokė Mudarą kariauti.
Kvailiojome sekdami Banu Baghidą
ir palikdami artimiausius gimines.
Tai kaip tas, kuris atsigėręs vandens
išmeta jį ir vejasi miražą.
Prisiekiu gyvybe – jei galėčiau, būčiau su jais,
o ne klajoti po ganyklas iš vietos į vietą.
Ravaha kuraišitas pasodino mane ant kupranugario
ir nieko už tai nepaprašė.

Al Husainas ibn al Humamas al Muris (iš Sahmo ibn Muros) atkirto al Harisui ibn Zalimui ir tvirtino priklausantis Ghatafanui:

Tu ne mūsų, mes su tavim nieko bendro neturime.
Atsižadame giminystės su Luajumi ibn Ghalibu.
Mes gyvename išdidžiose Hidžazo aukštumose,
o jūs – žaliuojančioje (ar ginčijamoje) lygumoje tarp dviejų kalnų.

Turėjo omeny kuraišitus.

Vėliau al Husainas gailėjosi savo žodžių ir pripažino al Hariso ibn Zalimo tiesą. Pradėjo laikyti save kuraišitu ir kaltindamas save melu tarė:

Gailiuosi, ką anksčiau sakiau – suprantu, kad tai buvo melagio kalba.
O kad mano liežuvis perskiltų pusiau –
viena pusė nebyli, kita šlovintų jus.
Mūsų tėvas kinanietis, kapas Mekoje,
žaliuojančioje (ar ginčijamoje) al Bathos lygumoje tarp kalnų.
Mes paveldėjome ketvirtadalį šventovės
ir ketvirtadalį lygumų prie Ibn Hatibo namo.

Turėjo omeny, kad Banu Luajai buvo keturi: Kabas, Amiras, Sama ir Aufas.

Vienas patikimas žmogus man pasakojo, kad Umaras ibn al Chatabas sakė Banu Muros vyrams: „Jei norite grįžti pas saviškius – grįžkite.“

Gentis buvo kilminga tarp Ghatafano – jų vadai ir lyderiai. Iš jų – Harimas ibn Sinanas ibn Abu Harisa ibn Muros ibn Nušba; Charidža ibn Sinanas ibn Abu Harisa; al Harisas ibn Aufas; al Husainas ibn al Humamas; Hašimas ibn Harmala, apie kurį kažkas tarė:

Hašimas ibn Harmala prikėlė tėvą
al Habaato ir al Jamalos dienomis.
Matydavai karalių gulintį šalia,
kai kirto kaltus ir nekaltus.

Jie turėjo gerą vardą tarp Ghatafano ir Kajso, išlaikė ryšį su jais. Tarp jų buvo paprotys baslis.

Baslis – tai aštuoni mėnesiai per metus, kuriuos arabai laikė šventi be jokių išlygų. Tuo metu galima keliauti kur nori be baimės smurto.

Zuhairas ibn Abu Sulma apie Banu Murą tarė:

Pagalvok: jei jų nėra al Mururate savo būstuose,
tai bus Nachale –
vietoje, kur mėgavausi jų draugija.
Jei ne ten – tai laisvi per baslį.

Turėjo omeny – keliauja šventu laikotarpiu.

Al Aša iš Kajso ibn Salabos tarė:

Ar jūsų viešnia moteris mums draudžiama,
o mūsų viešnia su vyru jums atvira?

Kabas ibn Luajus turėjo tris sūnus – Murą, Adijų ir Husaisą; jų motina buvo Vašija, Šaibano ibn Muharibo ibn Fihro ibn Maliko ibn an Nadro duktė.

Mura ibn Kabas turėjo tris sūnus – Kilabą, Taimą ir Jakazą. Kilabo motina buvo Hindė, Surairo ibn Salabos ibn al Hariso ibn Fihro ibn Maliko ibn an Nadro ibn Kinanos ibn Chuzaimos duktė; Jakazos motina – al Barikija, moteris iš Bariko, Asdo Jemeno dalies. Kai kurie sako, kad ji buvo ir Taimo motina; kiti – kad Taimo motina buvo Hindė, Kilabo motina.

Kilabas ibn Mura turėjo du sūnus – Kusajų ir Zuhrą; jų motina buvo Fatima, Sado ibn Sajalo duktė iš Banu Džadaros, Džušamos, al Azdo Jemeno; jie buvo sąjungininkai Banu Dilo ibn Bakro ibn Abdul Manato ibn Kinanos.

Apie Sadą ibn Sajalą poetas tarė:

Tarp žmonių, kuriuos žinome, nematėme
vyro kaip Sadas ibn Sajalas.
Ginklas abiejose rankose, kupinas jėgos jojo,
nulipdavo kautis pėsčiam su pėsčiais;
puldamas nešėsi priešo raitelius
kaip vanagas neša kurapką nagais.

Kusajus ibn Kilabas turėjo keturis sūnus ir dvi dukteris: Abdul Manafą, Abdul Darą, Abdul Uzą, Abdul Kusajų; ir Tachmurą bei Barą. Jų motina buvo Hubą, Hulailo ibn Habašijos ibn Salulo ibn Kabo ibn Amro al Chuzajaus duktė.

Abdul Manafas, kurio tikrasis vardas buvo al Mugira ibn Kusajus, turėjo keturis sūnus: Hašimą, Abdul Šamsą, al Mutalibą; jų motina buvo Atika, Muros ibn Hilalo ibn Falidžo ibn Dhakvano ibn Salabos ibn Buhtos ibn Sulaimo ibn Mansuro ibn Ikrimo duktė; ir Naufalą, kurio motina buvo Vakida, Amro al Mazinijos duktė, t. y. Mazino ibn Mansuro ibn Ikrimo.

22. ZAMZAMO ŠULINIO KASIMAS

Abdul Mutalibui miegant šventoje teritorijoje sapne buvo liepta iškasti Zamzamą – įdubą tarp dviejų kuraišių stabų, Isafos ir Nailos, kuraišių skerdimo vietoje. Džurhumas užvertė jį, kai paliko Meką. Tai Ismaelio, Abraomo sūnaus, šulinys – ten Alachas davė jam vandens, kai mažas buvo ištroškęs. Motina ieškojo vandens, nerado, užlipo ant Safos, meldėsi Alachui, prašė pagalbos Ismaeliui; tada ant Marvos – tas pats. Alachas atsiuntė Gabrielių, tas kulnu iškasė duobę, pasirodė vanduo. Motina išgirdo laukinių žvėrių staugimą – išsigando dėl sūnaus, puolė prie jo ir rado besikapstantį ranka vandenį po skruostu, geriantį; ji padarė jam mažą dubenėlį.

23. DŽURHUMAS IR ZAMZAMO UŽVERTIMAS

Zijadas ibn Abdulahas al Bakajus iš Muhammado ibn Ishaqo al Mutalibio man perdavė tokią istoriją apie Džurhumą, kaip jie užvertė Zamzamą, paliko Meką ir kas valdė Meką po jų iki Abdul Mutalibo kasimo.

Kai mirė Ismaelis, Abraomo sūnus, šventovę prižiūrėjo jo sūnus Nabitas, kiek Alachas norėjo; paskui – Mudadas ibn Amras al Džurhumis. Ismaelio sūnūs ir Nabito sūnūs buvo su seneliu Mudadu ibn Amru ir motinos broliais iš Džurhumo – Džurhumas ir Katura tada buvo Mekos gyventojai. Jie išėjo iš Jemeno, keliavo kartu. Mudadui vadovavo Džurhumas, Sumajdai – Katurai. Kai paliko Jemeną, nenorėjo eiti be karaliaus, kuris tvarkytų reikalus. Priėjo Meką – miestą su vandeniu ir medžiais, apsidžiaugė ir apsigyveno. Mudad ibn Amras su Džurhumo vyrais apsigyveno viršutinėje Mekos dalyje, Kurajkiane, ir toliau nėjo. Sumajda su Katura – apatinėje, Adžjade, ir toliau nėjo. Mudadas imdavo dešimtinę iš tų, kurie įeidavo iš viršaus; Sumajda – iš apačios. Kiekvienas laikėsi savo teritorijos.

Paskui Džurhumas ir Katura susivaidijo dėl valdžios Mekoje. Mudadui tada buvo su juo Ismaelio ir Nabito sūnūs, jis prižiūrėjo šventovę prieš Sumajdą. Išėjo kautis: Mudad iš Kurajkiano su raiteliais, ietimis, odiniais skydais, kalavijais, strėlinėmis – žvangėdami puolė. Sakoma, todėl vieta vadinasi Kurajkianas. Sumajda iš Adžjado su raiteliais ir pėstininkais – sakoma, todėl Adžjadas, nes turėjo puikių žirgų (džijad). Susitiko Fadiche – įnirtingas mūšis, Sumajda žuvo, Katura pažeminti. Sakoma, todėl Fadichas. Tada žmonės ėmė šaukti taikos, nuėjo iki al Matabicho – tarpeklių virš Mekos; ten susitaikė, valdžią atidavė Mudadui. Tas papjovė gyvulių, davė žmonėms valgyti – išvirė, pavalgė. Todėl vieta – Matabichas. Kai kurie mokyti sako, kad ten Tubą pjovė ir dalijo, ten buvo jo stovykla.

Mudado ir Sumajdos kivirčas buvo pirmoji atvira neteisybė Mekoje – bent taip kai kurie sako.

Alachas padaugino Ismaelio palikuonių Mekoje, jų dėdės iš Džurhumo valdė šventovę ir teisėjavo Mekoje. Ismaelio sūnūs nesiginčijo dėl giminystės ir pagarbos šventovei – kad nebūtų kivirčų ar muštynių. Kai Mekai tapo ankšta Ismaelio sūnums, jie išsisklaidė po kraštą, o kai reikėdavo kautis su kokia tauta, Alachas…

24. KINANOS IR CHUZAOS GENTYS UŽIMA ŠVENTOVĘ IR IŠVARO DŽURHUMĄ

Vėliau Džurhumas ėmė elgtis Mekoje akiplėšiškai – leido tai, kas drausta. Svetimšalius, ne iš jų genties, skriaudė, pasisavino dovanas Kabai. Jų valdžia susilpnėjo. Kai tai pamatė Banu Bakras ibn Abdul Manato ibn Kinana ir Ghubšanas iš Chuzos, susivienijo, paskelbė karą ir išvijo Džurhumą iš Mekos. Bakrai ir Ghubšanai laimėjo.

Džahilijos laikais Meka nepakentė neteisybės savo ribose – kas nusikaltdavo, tą išvarydavo. Todėl vadino ją Nasija – „Degintoja“. Bet kuris karalius, atėjęs išniekinti šventovės, mirtinai nusidegindavo. Sakoma, dar vadino Baka, nes „laužydavo“ (baka – laužyti) tironų sprandus, kai tie įvesdavo naujovių.

Amras ibn al Harisas ibn Mudadas al Džurhumis išnešė dvi Kabos gazeles ir kampinį akmenį, užkasė Zamzame ir su Džurhumo vyrais iškeliavo į Jemeną. Labai gedėjo praradę Mekos karalystę. Tas pats Amras tarė:

Daug moterų verkė karčiai,
akys ištinusios nuo ašarų, sakydamos:
„Tarsi tarp al Hadžuno ir Safos
nebūtų buvę draugo, nieko, kas praguostų naktį ilgoje Mekoje.“

Aš jai atsakiau, širdis krūtinėje plakė
tarsi paukštis tarp šonkaulių plasnotų:
„Tikrai mes buvome jos žmonės,
bet sunkios nelaimės mus sunaikino.
Buvome šventovės valdovai po Nabito,
apeidavome šventovę, klestėjimas visiems matomas.
Prižiūrėjome šventovę po Nabito šlovėje,
turtingas žmogus pas mus nieko nereiškė.
Valdėme galingai – kokia didelė buvo mūsų valdžia!
Jokia kita gentis negalėjo pasigirti.
Argi neišleidai dukters už geriausio vyro, kokį žinau?
Už Ismaelio. Jo sūnūs mūsų, mes svainiai.“

Jei pasaulis prieš mus atsigręžė –
pasaulis visada neša skaudžias permainas.
Alachas (al malik – dieviškasis Karalius)
leidžia likimui eiti savo keliu.

Sakau, kai nerūpestingi miega, o aš nemiegu:
„Trošo Valdove, tegul nežūva Suhailas ir Amiras!“
Turėjau žiūrėti į veidus, kurių nemėgstu:
Himjaro ir Juhabito gentis.

Tapome padavimu po klestėjimo.
Tai padarė prabėgę metai.

Ašaros liejasi, verkiant dėl miesto,
kur saugi šventovė ir šventi plotai.
Verkiant dėl šventovės, kurios balandžiai neliečiami,
saugiai gyvena su žvirblių būriais.
Laukiniai žvėrys ten sutramdyti, nepersekiojami,
bet išėję iš šventovės ribų – laisvai medžiojami.

Amras ibn al Harisas, prisimindamas Bakrą, Ghubšaną ir Mekos gyventojus, kuriuos paliko, dar tarė:

Keliaukite, vyrai; ateis laikas,
kai vieną dieną nebegalėsite išeiti.
Skubinkite žvėris, atleiskite vadeles,
kol mirtis neatėjo; darykite, ką privalote.
Buvome vyrai kaip jūs; likimas mus pakeitė,
ir jūs būsite kaip mes kadaise buvome.

25. CHUZAOS TIRONIJA PRIŽIŪRINT ŠVENTOVĘ

Tada Ghubšanas iš Chuzos perėmė šventovės priežiūrą vietoj Banu Bakro ibn Abdul Manato ibn Kinanos. Valdė Amras ibn al Harisas al Ghubašanis. Kuraišiai tada gyveno išsisklaidę – palapinės ar namai tarp saviškių, Banu Kinanos. Chuzai valdė šventovę, perdavinėjo iš sūnaus sūnui iki paskutinio – Hulailo ibn Habašijos ibn Salulo ibn Kabo ibn Amro al Chuzajaus.

26. KUSAJAUS IBN KILABO VESTUVĖS SU HUBBA, HULAILO DUKTERIMI

Kusajus ibn Kilabas paprašė Hulailo ibn Hubšijos dukters Hubbos rankos. Hulailas sutiko, atidavė ją – ji pagimdė Abdul Darą, Abdul Manafą, Abdul Uzą ir Abdą. Kai Kusajaus vaikai užaugo, padaugėjo, praturtėjo ir išgarsėjo, Hulailas mirė. Kusajus nusprendė, kad jis turi daugiau teisių į Kabą ir Meką negu Chuzai ar Bakrai – juk kuraišiai kilniausi Ismaelio ibn Abraomo palikuonys, gryniausi jo sūnų ainiai. Kalbėjosi su kuraišiais ir Banu Kinana, prašė išvyti Chuzus ir Bakrus iš Mekos – tie sutiko.

Rabija ibn Haramas iš Udhros ibn Sado ibn Zaido buvo atėjęs į Meką po Kilabo mirties ir vedė Fatimą, Sado ibn Sajalo dukterį. Zuhras tada jau buvo suaugęs ir liko, o Kusajus ką tik atjunkytas. Rabija išsivedė Fatimą į savo kraštą, ji nešėsi Kusajų, vėliau pagimdė Rizahą. Kai Kusajus tapo vyru, grįžo į Meką ir apsigyveno.

Kai saviškiai paprašė jo prisidėti prie karo, parašė broliui Rizahui (tai bendramotinei broliui), kad atvyktų padėti. Rizahas iškeliavo su pusbroliais Hunu, Mahmudu ir Džulchuma (visi Rabijos sūnūs, bet ne iš Fatimos) ir būriu Kudaa genčių arabų piligrimų – sutarė remti Kusajų.

Chuzai sako, kad Hulailas ibn Hubšija pats taip liepė Kusajui, matydamas, kaip dukters vaikai padaugėjo: „Tu turi daugiau teisių į Kabą ir valdžią Mekoje negu Chuzai.“ Todėl Kusajus taip ir padarė. Bet šitos istorijos iš kitur negirdėjome – vienas Alachas žino tiesą.

(Kai žmonės susirinko Mekoje, nuėjo į stovėjimo vietą, baigė hadžą ir nusileido į Miną, Kusajus subūrė savo turtą ir šalininkus iš kuraišių, Banu Kinanos ir Kudaa – beliko tik atsisveikinimo ceremonija.)

27. AL GHAUTHO VALDŽIA PILIGRIMAMS

Al Ghouthas ibn Muras ibn Udas ibn Iljaso ibn Mudaro duodavo piligrimams leidimą išeiti iš Arafato – tas teisė liko jo vaikams. Jį ir sūnus vadino Sufa. Al Ghouthas tai darė, nes motina buvo iš Džurhumo, nevaisinga – pažadėjo Alachui: jei gims sūnus, atiduos jį Kabai vergauti, prižiūrėti. Gimė al Ghouthas, anksti prižiūrėjo Kabą su dėdėmis iš Džurhumo ir vadovavo išėjimui iš Arafato dėl savo pareigų Kabai. Sūnūs tęsė, kol nutrūko.

Muras ibn Udas apie motinos įžadą tarė:

Viešpatie, vieną sūnų padariau
atsidavusiu Mekoje aukštojoje.
Palaimink mane už įvykdytą įžadą,
padaryk jį geriausiu kūriniu man į garbę.

Al Ghouthas, sakoma, paleisdamas žmones sakydavo:

Alachai, seku kitų pavyzdžiu.
Jei blogai – kaltė Kudaa.

Jahja ibn Abadas ibn Abdulahas ibn az Zubairas iš tėvo Abado: Sufa paleisdavo žmones iš Arafato ir leisdavo išeiti iš Minos. Atėjus išvykimo dienai, ateidavo mesti akmenukų – Sufos vyras mesdavo už visus, niekas nemesdavo, kol jis nemetė. Skubantys sakydavo: „Kelkis, mesk, mesime su tavim“, o jis: „Ne, prisiekiu Alachu, kol saulė nenusileis.“ Norintys greičiau išeiti apmėtydavo jį akmenimis: „Kad tave griaustas, kelkis ir mesk.“ Bet jis laukdavo saulėlydžio, tada mesdavo, ir vyrai su juo.

Baigę akmenų mėtymą ir norėdami išeiti iš Minos, Sufa laikydavo abu šlaito šonus, sulaikydavo vyrus. Tie šaukdavo: „Duok leidimą išeiti, Sufa.“ Niekas neišeidavo, kol jie neišeidavo pirmi. Kai Sufa išeidavo ir praeidavo, žmonės galėdavo eiti savo keliais ir sekdavo jiems iš paskos. Taip buvo, kol nutrūko. Paskui paveldėjo artimiausi giminės – iš Banu Sado, Safvano ibn al Hariso ibn Šidžnos šeimoje. Safvanas duodavo leidimą išeiti iš Arafato, teisė liko iki islamo – paskutinis Karibas ibn Safvanas.

Ausas ibn Tamimas ibn Maghra al Sadis tarė:

Piligrimai neišeina iš Arafato stovyklos,
kol nesako: „Duokite leidimą, Safvano šeima.“

28. ADVANAI IR IŠEJIMO CEREMONIJA MUZDALIFOJE

Hurthanas ibn Amras al Advanis, vadintas Dhu al Isba (netekęs piršto), tarė:

Pateisinkite Advano gentį.
Jie buvo žemės gyvatės.
Vieni kitus skriaudė,
kiti negailėjo.
Kai kurie buvo kunigaikščiai,
ištikimai laikėsi pareigų.
Kai kurie duodavo išėjimo ženklą
pagal paprotį ir dievišką įsakymą.
Tarp jų buvo teisėjas,
jo nuosprendžio niekas nepaneigdavo.

Leidimas išeiti iš Muzdalifos buvo Advanų – taip Zijadas ibn Abdulahas al Bakajus iš Muhammado ibn Ishaqo. Perdavinėjo iš tėvo sūnui iki paskutinio islamo laikais – Abu Sajaros Umailos ibn al Azalo. Apie jį poetas tarė:

Gynėme Abu Sajarą
ir jo globotinius Banu Fazarą,
kol jis saugiai prajojo ant asilės,
atsigręžęs į Meką, melsdamasis jos Sargui.

Abu Sajaros paleisdavo žmones sėdėdamas ant savo asilės – todėl „saugiai prajojo ant asilės“.

29. AMIRAS IBN ZARIBAS IBN AMRAS IBN IJADAS IBN JAŠKURAS IBN ADVANAS

Žodžiai „teisėjas, kuris sprendė“ kalba apie minėtąjį. Arabai nešdavo jam visas rimtas ir keblias bylas – priimdavo jo sprendimą. Kartą atnešė hermafroditą paveldėjimo klausimu: „Laikyti vyru ar moterim?“ (Vyrui priklausė dvigubai daugiau.) Anksčiau tokios bylos nebuvo. Jis tarė: „Palaukite, kol apgalvosiu – prisiekiu Alachu, niekada tokio dalyko neatnešėte.“ Sutiko palaukti. Naktį nemiegojo, vartė mintyse, žiūrėjo iš visų pusių – nieko. Turėjo vergę Suchailą, ganė bandą. Rytais juokais sakydavo: „Anksti šiandien, Suchaila“, vakarais: „Vėlai grįžti, Suchaila“ – nes ji išeidavo paskutinė ir grįždavo paskutinė.

Kai mergina pamatė jį neramų, klausinėjo, kas nutiko. „Eik šalin, ne tavo reikalas“, – atrėžė. Bet ji neatlyžo. Pagalvojo: gal ji ką sugalvos. Pasakė: „Liepta spręsti dėl hermafrodito palikimo – vyru ar moterimi laikyti? Prisiekiu Alachu, nežinau, kaip išsisukti.“ Ji tarė: „Dieve mano, sekite, kur šlapimas teka.“ „Nuo šiol grįžk kad ir vėlai, Suchaila – išsprendei.“ Rytą išėjo pas žmones ir paskelbė sprendimą taip, kaip ji patarė.

30. KAIP KUSAJUS IBN KILABAS PERĖMĖ VALDŽIĄ MEKOJE; KAIP SUJUNGTĖ KURAIŠIUS IR KUDAA PAGALBA

Tais metais Sufa elgėsi kaip įprastai. Arabai kentėjo, laikė pareiga dar nuo Džurhumo ir Chuzos laikų. Kusajus atėjo su gentainiais iš kuraišių, Kinanos ir Kudaa prie al Akabos: „Mes turime daugiau teisių į šitą valdžią negu jūs.“ (Jie ginčijosi, bandė jį nužudyti.) Įsiplieskė kietos kautynės – Sufa pralaimėjo, Kusajus perėmė jų valdžią.

Chuzai ir Banu Bakrai atsitraukė – suprato, kad Kusajus darys tą patį, ką Sufa, atims Kabą ir Mekos valdžią. Kai pasitraukė, Kusajus parodė priešiškumą, subūrė vyrus ir išėjo kautis. (Brolis Rizahas ibn Rabija su Kudaa vyrais stojo šalia.) Chuzai ir Bakrai išėjo prieš jį – kruvinos kautynės Mekos slėnyje, daug žuvo abiejose pusėse. Tada sutarė taiką ir kad vienas arabų teisėjautų. Paskyrė Jamarą ibn Aufą ibn Kabą ibn Amirą ibn Laisą ibn Bakrą ibn Abdul Manato ibn Kinaną. Jo sprendimas: Kusajus turi daugiau teisių į Kabą ir Mekos valdžią negu Chuzai; už Kusajaus pralietą kraują – joks atlygis, o Chuzai ir Bakrai moka kraujo išpirką už nužudytuosius kuraišius, kinaniečius ir kudaa; Kusajui – laisvos rankos su Kaba ir Meka. Jamaras ibn Aufas tuojau gavo al Šadacho pravardę, nes „atleido“ kraujo išpirką.

Taip Kusajus perėmė valdžią šventovei ir Mekai, atsivedė saviškius iš gyvenviečių į Meką. Elgėsi kaip karalius su gentimi ir Mekos žmonėmis – jie ir padarė jį karaliumi. Bet arabams paliko senuosius papročius – jautė, kad tai pareiga, negali keisti. Patvirtino Safvano šeimai, Advanams, intercalatoriams ir Muros ibn Aufo teisėms – taip liko iki islamo, kol Alachas viską panaikino. Kusajus pirmas iš Banu Kabo ibn Luajaus tapo karaliumi, jam pakluso gentis kaip karaliui. Laikė šventovės raktus, teisę piligrimus girdyti iš Zamzamo, maitinti, pirmininkauti susirinkimams, dalinti karo vėliavas. Visos Mekos garbės – jo rankose. Padalino miestą kvartalais saviškiams, apgyvendino kuraišius jų namuose Mekoje.

Žmonės sako, kad kuraišiai bijojo kirsti šventovės medžius savo kvartaluose, o Kusajus kirto pats ar per pagalbininkus. Vadino jį Mudžami – „sujungėju“, nes sujungė gentį, ir laikė geru ženklu jo valdžią. Kuraišių mergautinės vestuvės, vyrų vedybos, visuomeniniai reikalai, karo vėliavų dalyba – viskas jo namuose, sūnus perduodavo. Kai mergaitė suaugdavo, ateidavo pas jį užsivilkti marškinių – perplėšdavo per galvą jo namuose, tada apsivilkdavo ir išvesdavo pas saviškius. Jo valdžia kuraišiams gyvam ir mirusiam buvo kaip šventas įstatymas, kurio negalima laužyti. Pasirinko susirinkimų namą su durimis į Kabos mečetę – ten kuraišiai tvarkydavo reikalus.

Abdul Malikas ibn Rašidas iš tėvo, kuris girdėjo al Saibą ibn Chababa (al Maksuros autorių), pasakojo: vienas vyras pasakojo Umarui ibn al Chatabui, kai tas buvo kalifas, apie Kusajų – kaip sujungė kuraišius, išvijo Chuzus ir Bakrus, perėmė šventovę ir Mekos reikalumus. Umara neprieštaravo.

(Kusajaus valdžia Mekoje buvo neginčijama, didžiai gerbiama. Piligrimystę paliko, laikė šventu draudimu. Sufa tęsė, kol nutrūko – Safvano ibn al Hariso ibn Šidžnos šeimoje. Advanai, Maliko ibn Kinanos nasa, ir Muros ibn Aufas liko kaip buvo, kol atėjo islamas ir Alachas sunaikino visas pareigas.)

Kai Kusajaus karas baigėsi, brolis Rizahas ibn Rabija grįžo į savo kraštą su saviškiais. Apie atsakymą Kusajui sudėjo eilėmis:

Kai atėjo pasiuntinys nuo Kusajaus
ir tarė: „Atsakykite į draugo prašymą“,
mes puolėme jam į pagalbą, vesdami žirgus,
atmesdami tingius ir lėtapėdžius.
Jojome naktį iki aušros,
dieną slėpėmės nuo puolimo.
Mūsų žirgai greiti kaip kurapkos prie vandens,
nešė atsakymą į Kusajaus šauksmą.
Subūrėme vyrus iš Siro ir abiejų Ašmadų
(iš ginčijama – gentys ar kalnai tarp Medinos ir Chaibaro),
iš kiekvienos genties – po klaną.
Kokia puiki raitelių jėga tą naktį –
daugiau tūkstančio, greitų, lygių!
Kai praėjo al Asdžadą,
leng iekė lengvu keliu nuo Mustanacho,
praėjo Variqano kraštą,
praėjo al Ardžą, kur stovėjo gentis,
praėjo erškėčius nekrimsdami,
bėgome visą naktį nuo Maro.
Laikėme kumeliukus prie motinų,
kad žvengimas būtų tylus.
Kai atjojome į Meką,
pavergėme juos gentį po genties.
Kirto kalavijais,
kiekvienu kirčiu atėmėme protą.
Trypėme arklio kanopomis,
kaip stiprus trypia silpną ir beginklį.
Žudėme Chuzus jų žemėje,
Bakrus – būrį po būrio.
Išvarėme iš Alacho žemės,
neleidome turėti derlingo krašto.
Laikėme surakintus geležiniais pančiais.
Kiekvienai genčiai atkeršijome.

Salaba ibn Abdulahas ibn Dhubyano ibn al Hariso ibn Sado Hudhaimas al Kudajus apie Kusajaus kvietimą ir jų atsaką tarė:

Skubinome lieknus aukštakojus žirgus
nuo al Džinabo kopų
į Tihamos žemumas,
susitikome priešą
tuščioje dykros įduboje.
O Sufa ištižėliai
pabėgo iš būstų bijodami kalavijo.
Bet Alijos sūnūs, mus pamatę,
šoko prie kalavijų kaip kupranugariai namo.

Kusajus ibn Kilabas tarė:

Aš – sergėtojų sūnus, Banu Luajai,
mano namai Mekoje, ten užaugau.
Mano slėnis, kaip Maadas žino,
mano Marva – džiaugsmas.
Nebūčiau nugalėjęs, jei ne
Kaidharo ir Nabito sūnūs ten apsigyveno.
Rizahas mano pagalbininkas, per jį aš didis,
bijau neteisybės, kol gyvas.

Kai Rizahas įsitvirtino savo krašte, Alachas padaugino jį ir Huną. (Tai dvi šiandieninės Udhros gentys.) Kai atvyko į savo kraštą, buvo ginčas tarp Rizaho ir Nahdo ibn Zaido bei Hautakos ibn Aslumo – dvi Kudaa klano dalys. Jis įvarė jiems baimės, tie prisiglaudė prie Jemeno, paliko Kudaa žemę ir iki šiol ten. Kusajus gerai žiūrėjo į Kudaa, norėjo, kad jie augtų ir būtų vieningi savo žemėje – dėl giminystės su Rizahu ir jų geranoriškumo, kai atsiliepė į šauksmą. Jam nepatiko, ką Rizahas jiems padarė, tarė:

Kas perduos Rizahui nuo manęs,
kad peikiu jį dėl dviejų dalykų:
peikiu dėl Banu Nahdo ibn Zaido,
kad įvarėte pleištą tarp jų ir manęs,
ir dėl Hautakos ibn Aslumo –
kas jiems blogai, tas blogai man.

Kai Kusajus paseno ir nusilpo, kalbėjosi su Abdul Daru – pirmagimiu, bet (sakoma, silpnu). Abdul Manafas jau buvo išgarsėjęs tėvui gyvam esant, tvarkė reikalus kartu su Abdul Uza ir Abdu. Tarė: „Prisiekiu Alachu, sūnau, pastatysiu tave lygiai su kitais – nors jie garsesni. Niekas neįeis į Kabą, kol tu neatidarysi; niekas negaus kuraišių karo vėliavos, kol tu pats neduosi; niekas negers Mekoje, kol tu neleisi; piligrimai nevalgys, kol tu neduosi; kuraišiai nieko nenuspręs ne tavo namuose.“ Davė jam savo namus – vienintelę vietą, kur kuraišiai tvarkydavo reikalus, ir minėtąsias teises.

Rifada – mokestis, kurį kuraišiai mokėdavo Kusajui per kiekvieną šventę iš savo turto. Už jį maitino piligrimus, kurie patys negalėdavo. Kusajus uždėjo kuraišiams pareigą: „Jūs Alacho kaimynai, Jo šventovės ir šventvietės žmonės. Piligrimai – Alacho svečiai, Jo šventovės lankytojai, labiausiai nusipelnę jūsų dosnumo. Duokite jiems valgyti ir gerti per piligrimystę, kol išeis iš jūsų žemės.“ Jie mokėdavo metinį mokestį nuo bandų, jis maitindavo Minos žmones. Saviškiai vykdė jo įsakymą džahilijos laikais iki islamo. Iki šiol sultonas duoda maistą Minoje, kol baigiasi hadžas.

Tėvas Ishakas ibn Jasaras iš al Hasano ibn Muhammado ibn Alijos ibn Abu Talibo man pasakojo apie Kusajaus reikalus ir ką tarė Abdul Darui, perduodamas valdžią: „Girdėjau jį sakantį vyrui iš Banu Abdul Daro – Nubaihui ibn Vahbui ibn Amirui ibn Ikrimai ibn Amirui ibn Hašimui ibn Abdul Manafui ibn Abdul Darui ibn Kusajui.“ Al Hasanas sakė: „Kusajus atidavė jam visą valdžią, kokią turėjo savo žmonėms. Kusajui niekas neprieštaravo, joks jo sprendimas nebuvo panaikintas.“

31. SKILIMAS KURAIŠIUOSE PO KUSAJAUS IR KVAPNIŲJŲ SĄJUNGA

Po Kusajaus mirties jo sūnūs perėmė valdžią žmonėms, padalino Meką kvartalais – jis jau buvo skyręs vietos savo genčiai. Skirstė kvartalus saviškiams ir sąjungininkams, pardavinėjo. Kuraišiai dalyvavo be jokių nesutarimų. Tada Abdul Manfo sūnūs – Abdul Šamsas, Hašimas, al Mutalibas ir Naufalas – sutarė atimti teises, kurias Kusajus davė Abdul Darui pats (minėtas aukščiau). Manė, kad jiems priklauso labiau dėl pranašumo ir padėties tarp saviškių. Tai sukėlė nesantaiką kuraišiams: vieni stojo už Banu Abdul Manafą, kiti už Banu Abdul Darą. Pirmieji laikė, kad naujieji pretendentai vertesni; antrieji – kad Kusajaus duotų teisių negalima atimti.

Banu Abdul Manfo vadas buvo Abdul Šamsas – vyriausias tėvo sūnus; Banu Abdul Daro – Amiras ibn Hašimas ibn Abdul Manafas ibn Abdul Daras. Su Banu Abdul Manfu – Banu Asadas ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus, Banu Zuhra ibn Kilabo, Banu Taimas ibn Muros ibn Kabo, Banu al Harisas ibn Fihro ibn Maliko ibn an Nadro. Su Banu Abdul Daru – Banu Machzumas ibn Jakazos ibn Muros, Banu Sahmas ibn Amro ibn Husaiso ibn Kabo, Banu Džumahas ibn Amro ibn Husaiso ibn Kabo ir Banu Adijus ibn Kabas. Neutralūs liko Amiras ibn Luajus ir Muharibas ibn Fihras.

Visi tvirtai sutarė neapleisti vienas kito ir neišduoti, kol jūra drėkins dumblius. Banu Abdul Manafas išnešė dubenį kvepalų (sakoma, kad genties moterys atnešė) ir pastatė sąjungininkams mečetėje prie Kabos; panardino rankas, prisiekė su sąjungininkais. Tada trynė rankomis Kabą, stiprindami priesaiką. Todėl vadinti Kvapniųjų sąjunga.

Kita pusė prisiekė panašiai prie Kabos – jie tapo Sąjungininkais. Gentys susiskirstė grupėmis, susijungė. Banu Abdul Manafas prieš Banu Sahmą; Banu Asadas prieš Banu Abdul Darą; Zuhra prieš Banu Džumahą; Banu Taimas prieš Banu Machzumą; Banu al Harisas prieš Adijų ibn Kabą. Liepė kiekvienai genčiai sunaikinti priešingas.

Kai žmonės nusprendė kariauti, staiga pareikalavo taikos: Banu Abdul Manfui – piligrimų girdymo ir mokesčių teisės; prieiga prie Kabos, karo vėliava ir susirinkimų namai – Abdul Darui kaip anksčiau. Abi pusės sutiko, taip išvengta karo. Taip buvo iki islamo – Alacho Pasiuntinys tarė: „Kokia sąjunga buvo džahilijoje, islamas ją stiprina.“

32. FUDULO SĄJUNGA

(Fudulas – nes sąjungininkai neleisdavo nusikaltėliams pasilaikyti pavogto. Kartais fudul reiškia grobio likučius. Kitas aiškinimas – pagal senesnę panašią sąjungą, kur trys vyrai vardu Fadlas dalyvavo.)

Zijadas ibn Abdulahas al Bakajus iš Ibn Ishaqo: Kuraišių gentys nusprendė sudaryti sąjungą, susirinko Abdulaho ibn Džudano ibn Amro ibn Kabo ibn Sado ibn Taimo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus namuose – dėl jo senyvo amžiaus ir gero vardo. Dalyvavo Banu Hašimas, Banu al Mutalibas, Asadas ibn Abdul Uzos, Zuhra ibn Kilabas, Taimas ibn Muros. Tvirtai sutarė: jei kas Mekos gyventojas ar svetimas nukentės, stos už jį prieš skriaudėją, grąžins pavogtą. Kuraišiai vadino tai Fudulo sąjunga.

Muhammadas ibn Zaidas ibn al Muhadžiras ibn Kunfudhas al Taimis iš Talhos ibn Abdulaho ibn Aufos al Zuhrio: Alacho Pasiuntinys tarė: „Abdulaho ibn Džudano namuose mačiau sąjungą, kurios neišmainyčiau į jokį kiekį puikių kupranugarių; jei ir islame pakviestų – dalyvačiau.“

Jazidas ibn Abdulahas ibn Usama ibn al Hadis al Laitis iš Muhammado ibn Ibrahimo ibn al Hariso al Taimio: Ginčas tarp al Husaino ibn Alijaus ibn Abu Talibo ir al Valido ibn Utbos ibn Abu Sufjano dėl turto Dhu al Marvoje. Tada al Validas valdė Mediną – dėdei Muavijai ibn Abu Sufjanui paskyrus. Apgavo al Husainą, nes turėjo galią. Al Husainas tarė: „Prisiekiu Alachu, padarysi teisingai, arba imsiu kalaviją, stosiu Pasiuntinio mečetėje ir šauksiu Fudulo sąjungą!“ Abdulahas ibn az Zubairas, buvęs su al Validu, tarė: „Prisiekiu Alachu, jei šauks – imsiu kalaviją ir stosiu su juo, kol gaus teisingumą ar mirsime kartu.“ Kai žinia pasiekė al Misvarą ibn Machramą ibn Naufalą al Zuhri ir Abdul Rahmaną ibn Usmaną ibn Ubaidulahą al Taimį – tas pats. Al Validas tuoj pat patenkino al Husainą.

Tas pats Jazidas iš to paties: Muhammadas ibn Džubairas ibn Mutimas ibn Adijaus ibn Naufalo ibn Abdul Manfo, mokyčiausias kuraišitas, sutiko Abdul Maliką ibn Marvaną ibn al Hakamą, kai tas nužudė Ibn az Zubairą, žmonės sukilo prieš Abdul Maliką. Įėjęs tarė: „Abu Saidi, argi mes ir jūs – Banu Abdul Šamso ibn Abdul Manfo ir Banu Naufalo ibn Abdul Manfo – nebuvome partneriai Fudulo sąjungoje?“ „Tu geriau žinai.“ Abdul Malikas: „Ne, sakyk tiesą, Abu Saidi.“ „Ne, prisiekiu Alachu, jūs ir mes laikėmės nuošaly!“ „Teisingai“, – tarė Abdul Malikas.

Hašimas ibn Abdul Manfas prižiūrėjo piligrimų maitinimą ir girdymą, nes Abdul Šamsas daug keliavo, retai būdavo Mekoje, buvo neturtingas, daug vaikų; Hašimas turtingas. Sakoma, kai piligrimai buvo, atsistojo ir tarė kuraišiams: „Jūs Alacho kaimynai, Jo šventovės žmonės. Per šventę ateina Alacho svečiai, Jo šventovės piligrimai. Jie Alacho svečiai, labiausiai verti jūsų dosnumo; surinkite maisto, kiek reikės, kol čia. Jei mano turto užtektų – nereikalausiu.“ Tada apsimokestino pagal išgales, maitino piligrimus, kol išeidavo iš Mekos.

Sakoma, Hašimas pirmas įvedė du kuraišių karavanus – vasaros ir žiemos, pirmas davė Mekai tharidą (duoną su sultiniu). Tikrasis vardas Amras, bet vadino Hašimu, nes laužydavo duoną sultinyje saviškiams Mekoje. Kuraišių ar arabų poetas sudėjo:

Amras, kuris laužė duoną sultinyje savo žmonėms,
Mekos žmonėms liesais metais.
Jis pradėjo du keliones –
žiemos karavaną ir vasaros traukinį.

Hašimas ibn Abdul Manfas mirė Gazoje Sirijoje su prekėmis, al Mutalibas ibn Abdul Manfas perėmė piligrimų maitinimą ir girdymą. Jaunesnis už Abdul Šamsą ir Hašimą. Žmonės gerbė, vadino al Faidu už dosnumą ir būdą.

Hašimas buvo nuvykęs į Mediną, vedė Salmą, Amro dukterį iš Banu Adijaus ibn an Nadžaro. Anksčiau ji buvo ištekėjusi už Uhajhos ibn al Džulaho ibn al Harišo ibn Džahdžabos ibn Kulfa ibn Aufos ibn Amro ibn Aufos ibn Maliko ibn al Auso, pagimdė sūnų Amrą. Dėl padėties tarp saviškių tekėdavo tik su sąlyga, kad pati tvarko savo reikalus – jei nepatinka vyras, palieka.

Hašimui pagimdė Abdul Mutalibą, pavadino Šaiba. Hašimas paliko jį pas ją mažą. Tada dėdė al Mutalibas atėjo pasiimti, auginti tarp saviškių mieste. Salma nenorėjo leisti. Dėdė įtikinėjo: vaikas jau gali keliauti, svetimas tarp svetimų, o saviškiai – š | šventovės žmonės, didelio vardo, daug valdžios. Geriau tarp savų. Nenurimo, kol neišleido. Sakoma, Šaiba nenorėjo be motinos leidimo; galiausiai davė. Dėdė pasiėmė, pasodino ant kupranugario už savęs, įjojo į Meką – žmonės šaukė: „Al Mutalibo vergas, nusipirko.“ Taip gavo Abdul Mutalibo vardą. Dėdė šaukė: „Niekai! Mano sūnėnas iš Medinos.“

Vėliau al Mutalibas mirė Radmane Jemenoje, vienas arabas apraudėjo:

Ištroškę piligrimai, kai al Mutalibo nebėra.
Nebėra dubenų su pilnais kraštais.
Dabar, kai jo nebėra, o kad kuraišiai kankintųsi!

Matrudas ibn Kabas al Chuzajus apraudėjo al Mutalibą ir visus Abdul Manfo sūnus, kai žinia, kad Naufalas paskutinis mirė:

O naktie! Baisiausia naktie,
trikdanti kitas naktis,
mintimis apie tai, ką kenčiu
nuo sielvarto ir likimo smūgių.
Kai prisimenu brolį Naufalą,
primena prabėgusias dienas,
primena raudonus juosmens raiščius,
puikius naujus geltonus apsiaustus.

Buvo keturi, kiekvienas kunigaikštis,
sūnūs ir anūkai kunigaikščių.

Vienas mirė Radmane, vienas Salmane,
trečias guli prie Gazos,
ketvirtas kape prie Kabos
į rytus nuo šventų statinių.
Abdul Manafas augino juos dorai,
saugius nuo visų priekaištų.
Nėra tokių kaip Mugiros vaikai
tarp gyvų ir mirusių.

Abdul Manfo vardas buvo al Mugira. Hašimas pirmas mirė Gazoje Sirijoje, paskui Abdul Šamsas Mekoje, al Mutalibas Radmane Jemenoje, Naufalas Salmane Irake.

Matrudui sakė: „Tavo eilės geros, bet jei teisingiau – būtų dar geriau.“ „Duokite naktį kitą“, – atsakė, po kelių dienų išėjo šitos:

O akie, verkite gausiai, liekite ašaras,
verkite dėl Mugiros sūnų, kilmingos Kabos giminės,
o akie, nesustokite lieti ašarų,
apraudokite mano širdies sielvartą gyvenimo nelaimėse.
Verkite dėl tų dosnių patikimų vyrų,
dosnių dovanomis, gausių, plačių,
grynų sielų, aukštų siekių,
tvirtų būdų, ryžtingų rimtuose reikaluose,
stiprių pavojuose, ne šykštuolių, ne priklausomų,
greitų spręsti, dosnių dovanoti.

Jei skaičiuojama Kabos giminė – vanagas,
šlovės širdis ir viršūnė.
Verkite dėl dosnumo ir Mutalibo dosniojo,
atleiskite ašarų šaltinį,
dingusio Radmane kaip svetimo,
širdis sopa dėl jo tarp mirusių.
Vargas jums, verkite, jei galite,
dėl Abdul Šamso prie Kabos rytų,
dėl Hašimo kape dykros vidury,
kur Gazos vėjas pučia per kaulus.

Ypač dėl drao Naufalo,
rado dykros kapą Salmane.
Nepažįstu tokių, arabų ar svetimų,
kai baltieji kupranugariai nešė juos.
Dabar stovyklos jų nepažįsta,
buvusių mūsų būrių šlove.
Ar laikas sunaikino, ar kalavijai atšipo,
ar viskas valgis Likimui?

Po jų mirties tenkinuosi
šypsenomis ir draugiškais pasisveikinimais.
Verkite dėl tėvo moterų su palaidais plaukais,
verkinčių jį atidengtais veidais kaip pasmerktus kupranugarius.
Apraudojančių kilniausią, kuris vaikščiojo,
lieja ašarų upes.

Apraudojančių dosnų ir laisvą,
atmestantį neteisybę, sprendžiantį didžiausius reikalus.
Verkite dėl Amro al Ulos, kai atėjo laikas,
geras būdas, šypsantis nakties svečiams.
Verkite parblokšti sielvarto,
ilgas raudas ir vargą!
Apraudoję, kai laikas ištrėmė iš jo,
veidai išbalę kaip kupranugariai be vandens,
juosmenys apjuosti dėl likimo smūgių.
Naktį budėjau skausme, stebėdamas žvaigždes,
verkiau, ir mažos dukros verkė su manim.
Nėra kunigaikščio lygaus ar panašaus,
tarp likusių nė vieno kaip jų vaikai.
Jų sūnūs geriausi sūnūs,
jie geriausi vyrai nelaimėje.
Kiek greitų lygių žirgų davė,
kiek belaisvių kumelių padovanojo,
kiek puikių indišku kalavijų,
kiek iečių ilgų kaip šulinio virvė,
kiek vergų davė prašant,
dovanojo plačiai.
Jei skaičiuočiau ir kiti su manim –
neišsemčiau jų dosnių darbų;
pirmieji grynoje kilmėje,
kur vyrai giriasi protėviais,
puošmena namų, kuriuos paliko,
dabar vieniši ir apleisti.
Sakau, akims nesustojant verkti,
tegul Alachas pasigaili nelaimingų!

„Tėvas moterų su palaidais plaukais“ – Hašimas ibn Abdul Manfas.

Po dėdės al Mutalibo Abdul Mutalibas ibn Hašimas perėmė piligrimų girdymą ir maitinimą, tęsė protėvių papročius. Pasiekė tokią garbė, kokios nė vienas protėvis neturėjo; žmonės mylėjo, didžiai gerbė.

Abdul Mutalibui miegant hidžre sapne liepta kasti Zamzamą. Jazidas ibn Abu Habibas al Misris iš Marthado ibn Abdulaho al Jazanio iš Abdulaho ibn Zurairo al Ghafikio: Alijaus ibn Abu Talibas pasakojo apie Zamzamą. Abdul Mutalibas sakė: „Miegojau hidžre, atėjo būtybė: „Kask Tibą.“ „Kas Tiba?“ – paklausiau, dingo. Kitą dieną tas pats: „Kask Barą.“ Paklausiau – dingo. Trečią: „Kask al Madnuną.“ Paklausiau – dingo. Ketvirtą: „Kask Zamzamą.“ „Kas Zamzamas?“ – „Niekada nesaus, nenutrūks, girdys piligrimų būrį. Tarp mėšlo ir kraujo mėsos, kur baltasparniai varnai suka, kur skruzdės zuja.“

Kai tiksliai parodė, suprato, kad tiesa. Paėmė kirtiklį, ėjo su sūnumi al Harisu – tada tik jį turėjo – kasė. Kai pasirodė šulinio viršus, sušuko „Alachu akbar!“ Kuraišiai suprato, kad pasiekė tikslą, atėjo: „Tai mūsų tėvo Ismaelio šulinys, turime teisę, dalinkis.“ „Ne, – atsakė, – man vienam liepta, ne jums.“ „Būk teisingas, nesitrauksime, kol teisėjas nenuspręs.“ „Skirkite, ką norite.“ Sutiko su moterimi būrėja iš Banu Sado Hudhaimo, Sirijos aukštumose. Abdul Mutalibas su giminaičiais ir po vieną iš kiekvienos kuraišių genties išjojo. Per dykumą tarp Hidžazo ir Sirijos baigėsi vanduo, bijojo numirti iš troškulio. Prašė kuraišių – tie atsisakė, bijodami patys numirti. Abdul Mutalibas klausė saviškių – tik jo klausyti. Tarė: „Kiekvienas išsikasa duobę, kol jėgų yra; kai mirs – įmes, užkas, kol paskutinis. Geriau vienas negulės, negu visi.“ Sutiko, kasė. Tada sėdo mirti iš troškulio. Po laiko Abdul Mutalibas: „Prisiekiu Alachu, taip pasiduoti mirčiai, neieškant vandens – kvaila; gal Alachas duos kur nors. Ant balnų!“ Paruošė žvėris, kuraišiai žiūrėjo. Abdul Mutalibas užlipo ant savo, kai ta kėlėsi – iš po kojų trykštelėjo gėlas vanduo. Abdul Mutalibas su saviškiais sušuko „Alachu akbar!“, nulipo, gėrė, pripylė odines. Pakvietė kuraišius prie Alacho duoto vandens, gerti laisvai. Tie padarė, pripylė: „Prisiekiu Alachu, sprendimas tavo naudai, Abdul Mutalibai. Kas davė vandens dykumoje – tas davė Zamzamą. Grįžk prie piligrimų girdymo ramybėje.“ Visi grįžo, nebejojo pas būrėją.

Šitaip girdėjau iš Alijaus ibn Abu Talibo apie Zamzamą. Kitas variantas iš Abdul Mutalibo: kai liepta kasti Zamzamą, pasakyta:

Tada melskis daug skaidraus vandens,
girdyti Alacho piligrimams šventose vietose,
kol laikysis – nieko nebijok.

Izgirdęs ėjo pas kuraišius: „Žinokite, man liepta kasti Zamzamą jums.“ „Parodė kur?“ Ne – grįžk į guolį, kur sapnas; jei iš Alacho – paaiškins; jei iš šėtono – nebegrįš. Grįžo, miegojo, gavo:

Kask Zamzamą, neišduos vilčių,
tavo iš tėvo amžinai.
Niekada nesaus, nenutrūks,
girdys piligrimų būrį kaip stručių pulką,
jų balsą Alachas girdi maloningai.
Tvirtas sandėris iš praeities,
tokio nerasi,
tarp mėšlo ir kraujo mėsos.

Sakoma, kai pasakė ir paklausė kur Zamzamas – prie skruzdėlyno, kur rytoj varnas les, bet Alachas žino tiesą. Kitą dieną Abdul Mutalibas su al Harisu (tada vieninteliu sūnumi) rado skruzdėlyną ir varną lesantį tarp Isafos ir Nailos, kur kuraišiai pjovė aukas. Paėmė kirtiklį, kasė ten, kur liepta. Kuraišiai pamatė, atėjo, neleido kasti tarp stabų, kur aukos. Abdul Mutalibas liepė sūnui saugoti, kasė toliau – ryžosi vykdyti įsakymą. Kai pamatė, kad nesustos – paliko. Nedaug kasė – pasirodė šulinio akmeninis dangtis, padėkojo Alachui, suprato, kad teisingai informuotas. Kasant toliau, rado dvi auksines gazeles, kurias Džurhumas užkasė išeidami iš Mekos, ir kalavijus su šarvais iš Kala (kalnas Sirijoje). Kuraišiai pareiškė teisę dalytis. Abdul Mutalibas atsisakė, bet sutiko su burtais. Padarė dvi strėles Kabai, dvi sau juodas, dvi baltas kuraišiams. Atidavė žyniui prie Hubalo (stabas Kabos vidury, didžiausias; Abu Sufjanas ibn Harbas Uhude šaukė „Kelkis, Hubalai“, t. y. laimėk savo tikėjimą!). Abdul Mutalibas meldėsi Alachui, žynys metė – geltonos gazelėms iškrito Kabai. Juodos kalavijams ir šarvams – Abdul Mutalibui, kuraišių strėlės liko. Abdul Mutalibas padarė duris Kabai iš kalavijų, apkalė gazelių auksu. Pirmas Kabos auksinis puošmas – bent taip sako. Tada perėmė Zamzamo vandens tiekimą piligrimams.

33. KURAIŠIŲ GIMINĖS ŠULINIAI MEKOJE

Prieš Zamzamo kasimą kuraišiai jau buvo iškasę šulinių Mekoje – taip Zijadas ibn Abdulahas al Bakajus iš Muhammado ibn Ishaqo. Abdul Šamsas ibn Abdul Manfas iškasė al Tavijų – šulinį viršutinėje Mekos dalyje prie al Baidos, Muhammado ibn Jusifo al Sakafio namų.

Hašimas ibn Abdul Manfas iškasė Badharą prie al Mustandharo, al Chandamos kalno atšakos, prie Abu Talibo perėjos burnos. Sakoma, kai iškasė, tarė: „Padarysiu jį pragyvenimo šaltiniu žmonėms.“

Jis iškasė Sadžlą – šulinį, priklausantį al Mutimui ibn Adijui ibn Naufalui ibn Abdul Manfui, iki šiol naudojamą. Banu Naufalas sako, kad al Mutimas nupirko iš Asado ibn Hašimo; Banu Hašimas – kad padovanojo, kai atrado Zamzamą ir kiti šuliniai tapo nereikalingi.

Umaja ibn Abdul Šamsas iškasė al Hafrą sau. Banu Asadas ibn Abdul Uzos – Sukają (ar Šufają). Banu Abdul Daras – Umm Ahradą. Banu Džumahas – al Sunbulą, priklausančią Chalafui ibn Vahbui. Banu Sahmas – al Ghamrą, jų pačių.

Buvo senų šulinių už Mekos iš Muros ibn Kabo ir Kilabo ibn Muros laikų, iš kurių pirmieji kuraišių kunigaikščiai sėmė vandenį: Rumas ir Chumas. Rumą iškasė Muros ibn Kabas ibn Luajus, Chumą – Kilabas ibn Muros, taip pat al Hafrą. (Ką tik sakė, kad Umaja ibn Abdul Šamsas iškasė al Hafrą. Gal buvo du – Hafras ir Džafras.)

Hudhaifos ibn Ghanimo, Banu Adijaus ibn Kabo ibn Luajaus brolio, senas eilėraštis:

Geri senieji laikai, kai ilgai tenkindavomės
vandeniu iš Chumo ar al Hafro.

Zamzamas užgožė visus kitus šulinius, iš kurių piligrimai imdavo vandenį. Ėjo prie jo, nes šventoje teritorijoje, vanduo geresnis už kitus; ir nes Ismaelio ibn Ibrahimo šulinys. Dėl to Banu Abdul Manfas didžiavosi prieš kuraišius ir visus arabus.

Musafiro ibn Abu Amro ibn Umajos ibn Abdul Šamso ibn Abdul Manfo eilės, giriantis, kad jie girdė ir maitino piligrimus, atrado Zamzamą, kad Banu Abdul Manfas – viena šeima, kur vieno garbė visų:

Šlovė atėjo iš tėvų.
Mes pakėlėme ją aukščiau.
Argi ne mes girdome piligrimus
ir aukojame riebias kupranugares pieno?
Kai mirtis arti – drąsūs ir dosnūs.

Nors žūsime (niekas amžinai negyvena),
svetimas nevaldys mūsų giminės.

Zamzamas mūsų genties.
Išlupsime akis tiems, kas pavydžiai žiūri.

Hudhaifa ibn Ghanimas:

(Apraudokite) tą, kuris girdė piligrimus, sūnų to, kuris laužė duoną,
ir Abdul Manfą, tą Fihro valdovą.
Jis atidengė Zamzamą prie Makamo,
valdžia vandeniui – didesnis pasididžiavimas negu bet kam.

34. ABDUL MUTALIBO ĮŽADAS AUKOTI SŪNŲ

Sakoma – vienas Alachas žino tiesą – kad kai Abdul Mutalibas susidūrė su kuraišių pasipriešinimu, kasdamas Zamzamą, įžadėjo: jei turės dešimt sūnų, užaugusių ir saugančių jį, vieną paaukos Alachui prie Kabos. Kai turėjo dešimt, galinčių saugoti, subūrė, papasakojo apie įžadą, liepė laikytis pažado Alachui. Sutiko klausyti, klausė, ką daryti. Kiekvienas paėmė strėlę, užrašė vardą, atnešė. Nuvedė prie Hubalo Kabos vidury – ten stovėjo Hubalas prie šulinio, kur laikė Kabai dovanas.

Prie Hubalo septynios strėlės su užrašais. Viena – kraujo išpirka: kai ginčydavosi, kas moka, mesdavo, ant ko krisdavo – mokėdavo. Kita – taip, kita – ne: pagal tai spręsdavo. Kita – iš jūsų, kita – mulsak (ne genties), kita – ne iš jūsų; paskutinė – vanduo: jei ieškodavo vandens, mesdavo, kur krisdavo – ten kasdavo. Jei apipjaustydavo berniuką, tuokdavo, laidodavo ar abejojo kilme – vesdavo prie Hubalo su šimtu dirhamų ir auka kupranugariu, duodavo mesti strėles; sakydavo: „Mūsų dieve, šitas A, B sūnus, su kuriuo norime daryti taip ir taip; parodyk tiesą.“ Tada: „Mesk!“ Jei iškrisdavo „iš jūsų“ – tikras genties; „ne iš jūsų“ – sąjungininkas; mulsak – ne kraujo ir ne sąjungininkas. Jei „taip“ – darydavo; jei „ne“ – atidėdavo metams. Visus reikalus tvarkydavo pagal strėles.

Abdul Mutalibas liepė mesti dėl sūnų, papasakojo apie įžadą. Kiekvienas davė strėlę su vardu. Abdulahas buvo jauniausias tėvo sūnus, jis, az Zubairas ir Abu Talibas – iš Fatimos, Amro ibn Aido ibn Abdo ibn Imrano ibn Machzumo ibn Jakazos ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro dukters. Sakoma, Abdulahas buvo mėgstamiausias, tėvas tikėjosi, kad strėlė jo nelies – išsigelbės. (Jis Alacho Pasiuntinio tėvas.) Kai metėjas paėmė strėles, Abdul Mutalibas stovėjo prie Hubalo, meldėsi Alachui. Metė – iškrito Abdulaho. Tėvas paėmė už rankos, didelį peilį, vedė prie Isafos ir Nailos (kuraišių stabai, kur pjovė aukas) aukoti; bet kuraišiai išėjo iš susirinkimų, klausė, ką daro. Kai tarė, kad aukos, jie ir sūnūs: „Prisiekiu Alachu, neaukosi, kol neduosi didžiausios išpirkos. Jei taip padarysi – vyrai aukos sūnus, kas bus žmonėms?“ Tada al Mugira ibn Abdulahas ibn Amro ibn Machzumo ibn Jakazos (Abdulaho motina iš jo genties): „Prisiekiu Alachu, neaukosi, kol neduosi didžiausios išpirkos. Nors visas mūsų turtas – išpirksime.“ Kuraišiai ir sūnūs: neaukok, vežk į Hidžazą – ten būrėja su dvasia, klausk jos.

Tada galėsi daryti laisvai. Jei lieps aukoti – ne blogiau; jei gerai – priimsi. Nujojo iki Medinos, rado ją Chaibare – taip sakoma. Jojo toliau, kol rado. Abdul Mutalibas papasakojo, ji liepė išeiti, kol dvasia ateis, paklaus. Kai išėjo, Abdul Mutalibas meldėsi Alachui. Kitą dieną: „Žinia atėjo. Kiek pas jus kraujo išpirka?“ Dešimt kupranugarių – taip ir buvo. „Grįžkite į savo kraštą, paimkite jaunuolį ir dešimt kupranugarių. Meskite strėles jiems ir jam; jei kris ant žmogaus – pridėkite, kol jūsų valdovas bus patenkintas. Jei ant kupranugarių – aukokite juos vietoj, valdovas bus patenkintas, jaunuolis išsigelbės.“ Grįžo į Meką, sutarė vykdyti. Abdul Mutalibas meldėsi Alachui. Atvedė Abdulahą ir dešimt kupranugarių, Abdul Mutalibas stovėjo prie Hubalo, meldėsi. Metė – krito ant Abdulaho. Pridėjo dešimt – vėl ant Abdulaho. Taip po dešimt, kol šimtas – pagaliau ant kupranugarių. Kuraišiai ir kiti: „Pagaliau tavo valdovas patenkintas, Abdul Mutalibai.“ „Ne, prisiekiu Alachu, – atsakė (taip sakoma), – kol tris kartus nemesiu.“ Tris kartus – vis ant kupranugarių. Papjovė, paliko, niekas nedraudė valgyti.

35. MOTERIS, PASIŪLIUSI SAVO RANKĄ ABDULAHUI IBN ABDUL MUTALIBUI

Abdul Mutalibas vedėsi Abdulahą už rankos ir – taip sakoma – praėjo pro moterį iš Banu Asado ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus ibn Kilabo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro, Varakos ibn Naufalo ibn Asado ibn Abdul Uzos seserį, kuri buvo prie Kabos. Ji pažvelgė į jį: „Kur eini, Abdulahai?“ „Su tėvu.“ „Jei paimsi mane – gausi tiek kupranugarių, kiek paaukota vietoj tavęs.“ „Esu su tėvu, negaliu prieš jo valią ir palikti jo.“

Abdul Mutalibas nuvedė jį pas Vahbą ibn Abdul Manafą ibn Zuhrą ibn Kilabą ibn Murą ibn Kabą ibn Luajų ibn Ghalibą ibn Fihrą – kilmingiausią ir garbingiausią Banu Zuhros vyrą – ir vedė su dukra Amina, tada kilmingiausia ir geriausios padėties kuraišių moterimi. Jos motina Bara, Abdul Uzos ibn Usmano ibn Abdul Daro ibn Kusajaus ibn Kilabo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė. Baros motina Umm Habib, Asado ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus ibn Kilabo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė. Umm Habib motina Bara, Aufo ibn Ubaido ibn Uvaidžo ibn Adijaus ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė.

Sakoma, Abdulahas tuoj pat įžengė į santuoką, žmona pastojo Alacho Pasiuntiniu. Tada išėjo iš jos ir sutiko moterį, kuri siūlėsi. Klausė, kodėl nesiūlo kaip vakar; ta atsakė, kad šviesa, buvusi su juo vakar, dingo, nebereikia. Girdėjo iš brolio Varakos ibn Naufalo, buvusio krikščionimi ir studijavusio raštus, kad šitoje tautoje atsiras pranašas.

Tėvas Ishakas ibn Jasaras man pasakojo, kad girdėjo: Abdulahas įėjo pas kitą moterį, turėtą šalia Aminos ibn Vahbo, kai dirbo su moliu, molis buvo ant jo. Ji atsisakė dėl purvo. Išėjo, nusiprausė, nusimaudė, ėjo pas Aminą – praėjo pro tą, ji kvietė. Atsisakė, nuėjo pas Aminą, ta pastojo Muhammadu. Kai vėl praėjo pro tą, klausė, ko nori; ta: „Ne! Kai praėjai – tarp akių balta liepsna, kviečiau – atsisakėi, nuėjai pas Aminą, ji pasiėmė.“

Sakoma, ta jo moteris kalbėdavo: kai praeidavo – tarp akių liepsna kaip arklio. „Kviečiau, tikėdamasi, kad manyje bus, bet atsisakė, nuėjo pas Aminą, ta pastojo tuo Alacho Pasiuntiniu.“ Tad Alacho Pasiuntinys kilmingiausias iš saviškių ir garbingiausias iš tėvo bei motinos pusės. Alachas jį laimina ir saugo!

36. KĄ PASAKĖ AMINAI, KAI PASTOJO PASIUNTINIU

Sakoma liaudies pasakojimuose – vienas Alachas žino tiesą – kad Amina ibn Vahb, Alacho Pasiuntinio motina, kalbėdavo: kai nešiojo Alacho Pasiuntinį, balsas tarė: „Nešioji šitos tautos valdovą; kai gims – sakyk: „Ateinu prie Vienintelio nuo kiekvieno pavyduliautojo pikto; vadink Muhammadu.“ Kai nešiojo – išėjo iš jos šviesa, kuria matė Busros pilis Sirijoje. Netrukus mirė Abdulahas, Pasiuntinio tėvas, motinai dar nešiojant.

37 – PASIUNTINIO (apaštalo Muhammedo, Allaho pasiuntinio, islame laikomo paskutiniu pranašu ir itin svarbia figūra) gimimas ir žindymas

Pasiuntinys (apaštalas Muhammedas) gimė pirmadienį, 12‑ąją Rabiʿ al‑awwal mėnesio dieną, „Dramblių metais“. Al‑Muttalibas b. ʿAbdullahas, kuris tai girdėjo iš savo senelio Qays b. Makhramos, sakė: „Aš ir Pasiuntinys (apaštalas Muhammedas) gimėme tuo pačiu metu Dramblių metais.“

(T. Sakoma, kad jis gimė namuose, vadinamuose I. Yusūfo namu; ir sakoma, kad Pasiuntinys (apaštalas Muhammedas) juos padovanojo Aqilui b. Abu Talibui, kuris juos turėjo iki mirties. Jo sūnus pardavė juos Muhammadui b. Yusūfui, al‑Haffajo broliui, ir šis įjungė juos į savo pastatytą namą. Vėliau Khayzuran juos atskyrė ir pavertė mečete. (Khayzuran buvo kalifo al‑Mahdi žmona (158–169 m.), ir jis neatleido jos iki savo įžengimo į valdžią; I.I. mirė dar prieš Mansūro valdymą, todėl atrodo mažai tikėtina, kad I.I. būtų užrašęs šią tradiciją.))

Salih b. Ibrahimas b. ʿAbdu’l‑Rahmanas b. Aufas b. Yahya b. ʿAbdullahas b. ʿAbdu’l‑Rahmanas b. Saʿdas Zurara al‑Ansaris pasakojo, kad jo gentainiai sakė, jog Hassanas b. Thabitas sakė: „Buvau gerai išaugęs berniukas, septynerių ar aštuonerių, suprantantis viską, ką girdėjau, kai išgirdau žydą, šaukiantį iš tvirtovės viršaus Jatribėje: ‘O žydų bendruomene!’ – kol visi susirinko ir paklausė: ‘Kas atsitiko?’ Jis atsakė: ‘Šiąnakt pasirodė žvaigždė, po kuria turi gimti Ahmad (tai kitas Muhammedo vardas).’“

Paklausiau Saʿido b. ʿAbdu’l‑Rahmano b. Hassano b. Thabito, kiek metų Hassanui buvo, kai Pasiuntinys (apaštalas Muhammedas, Allaho pasiuntinys, islame laikomas paskutiniu pranašu) atvyko į Mediną. Jis atsakė, kad Hassanui buvo 60, o Pasiuntiniui (apaštalui Muhammedui) – 53. Taigi Hassanas girdėjo apie jo gimimą būdamas septynerių.

Po gimimo jo motina pasiuntė pranešti seneliui ʿAbdu’l‑Muttalibui, kad pagimdė sūnų, ir paprašė ateiti pažiūrėti į jį. Atėjęs ji papasakojo, ką buvo regėjusi, kai jį pradėjo, ką jai buvo pasakyta ir kaip liepė jį pavadinti. Pasakojama, kad ʿAbdu’l‑Muttalibas nusivedė Pasiuntinį (apaštalą Muhammedą) į Kaabą (T. priešais Hubalą, Kaabos viduryje), kur stovėdamas meldėsi Allahui, dėkodamas už šią dovaną. Tada jis išvedė jį ir perdavė motinai, o pats ėmė ieškoti žindančių motinų jam.

Halima, Abu Dhuʿaybo duktė iš B. Saʿd b. Bakr giminės, buvo paprašyta jį žindyti. Abu Dhuʿaybas buvo ʿAbdullahas b. al‑Harithas b. Šijna b. Jabiras b. Rizamas b. Nasira b. Qusayya b. Nasras b. Saʿdas b. Bakras b. Hawazinas b. Mansūras b. ʿIkrima b. Khasafa b. Qays b. ʿAylanas.

Pasiuntinio (apaštalo Muhammedo) globėjas buvo al‑Harithas b. ʿAbdu’l‑ʿUzza b. Rifaʿa b. Mallanas b. Nasira b. Qusayya b. Nasras b. Saʿdas b. Bakras b. Hawazinas.

Jo pieno brolis buvo ʿAbdullahas b. al‑Harithas; pieno seserys – Unaysa ir Hudhafa (kai kuriose tradicijose vardas Judhama; sekiau C., kuris remiasi Ibn Hajar autoritetu, vardas nėra visiškai tikras). Pastaroji buvo vadinama al‑Šayma, nes jos gentainiai nevartojo tikrojo vardo. Tai buvo Halimos, ʿAbdullaho b. al‑Haritho dukters, vaikai. Pasakojama, kad al‑Šayma dažnai nešiodavo Pasiuntinį (apaštalą Muhammedą) ant rankų, padėdama savo motinai.

Jahmas b. Abu Jahmas, al-Haritho b. Hatibo al-Jumahio klientas, remdamasis ʿAbdullahu b. Jaʿfaru b. Abu Talibu arba tuo, kuris jam tai papasakojo kaip iš jo, pranešė man, kad Halima, Pasiuntinio globėja, sakydavo, jog ji išėjo iš savo krašto su vyru ir mažu sūnumi, kurį žindė, kartu su savo genties moterimis, ieškodama kitų kūdikių žindyti. Tai buvo bado metai, kai jie buvo visiškai skurdūs. Ji jojosi ant savo tamsios asilo patelės ir senos kupranugarės, kuri nedavė nė lašo pieno. Jie negalėjo miegoti visą naktį dėl verkiančio alkano vaiko. Ji neturėjo pieno, kad jį pamaitintų, o jų kupranugarė negalėjo duoti rytinio gėrimo, bet jie tikėjosi lietaus ir palengvėjimo.

„Jojau ant savo asilo, kuris dėl silpnumo ir išsekimo sulaikydavo kitus raitelius, todėl jiems buvo našta. Kai pasiekėme Meką, ieškojome kūdikių žindyti, ir Allaho Pasiuntinys buvo pasiūlytas kiekvienai iš mūsų, bet kiekviena moteris atsisakė, kai sužinojo, kad jis našlaitis, nes tikėjomės gauti užmokestį iš vaiko tėvo. Mes sakėme: ‘Našlaitis! Ir ką gi jo motina ir senelis padarys?’ – ir dėl to jį atstūmėme. Kiekviena moteris, atėjusi su manimi, gavo kūdikį žindyti, išskyrus mane. Kai nusprendėme išvykti, pasakiau savo vyrui: ‘Prisiekus Allahu, man nepatinka mintis grįžti su draugėmis be kūdikio; eisiu ir paimsiu tą našlaitį.’ Jis atsakė: ‘Daryk, kaip nori; gal Allahas palaimins mus dėl jo.’ Taigi nuėjau ir paėmiau jį vien dėl to, kad negalėjau rasti nieko kito.

Parnešiau jį prie savo mantos, ir vos tik priglaudžiau jį prie krūtinės, mano krūtys prisipildė pieno, kurio jis gėrė, kol pasisotino, kaip ir jo pieno brolis. Tada abu užmigo, o anksčiau mes negalėdavome su juo miegoti. Mano vyras atsikėlė ir nuėjo prie senos kupranugarės, ir štai – jos tešmenys buvo pilni; jis pamelžė ją, ir mes abu gėrėme jos pieną, kol visiškai pasisotinome, ir praleidome laimingą naktį. Ryte mano vyras pasakė: ‘Ar žinai, Halima, tu paėmei palaimintą kūdikį?’ Aš atsakiau: ‘Prisiekus Allahu, tikiuosi.’

Tada išvykome, ir aš jojau ant savo asilo, nešdama jį su savimi, o jis ėjo tokiu greičiu, kad kiti asilai negalėjo pasivyti, todėl mano draugės sakė man: ‘Kas tau darosi! Sustok ir palauk mūsų. Argi tai ne tas pats asilas, ant kurio pradėjai kelionę?’ ‘Žinoma, tas pats,’ atsakiau. Jos tarė: ‘Prisiekus Allahu, nutiko kažkas nepaprasto.’ Tada pasiekėme savo buveines Banu Saʿd krašte, ir aš nežinau šalies, kuri būtų labiau nualinta nei ta.“

Kai turėjome jį su savimi, mano kaimenė duodavo gausybę pieno. Mes ją melžėme ir gėrėme, o kiti žmonės neturėjo nė lašo, jų gyvulių tešmenys buvo tušti. Mūsų žmonės sakydavo savo piemenims: „Vargas jums! Veskite savo kaimenę ten, kur eina Abu Dhuʿaybo dukters piemenė.“ Tačiau jų kaimenės grįždavo alkanos, neduodamos nė lašo pieno, o manoji turėjo pieno gausiai. Mes nuolat pripažinome šią malonę kaip atėjusią iš Allaho dvejus metus, kol jį nujunkiau. Jis augo taip, kaip kiti vaikai neaugo, ir sulaukęs dvejų buvo gerai išsivystęs vaikas. Mes atvedėme jį pas motiną, nors labai troškome jį pasilikti dėl palaimos, kurią jis mums teikė. Pasakiau jai: „Norėčiau, kad paliktum mano mažąjį berniuką su manimi, kol jis užaugs, nes bijau dėl jo dėl maro Mekos mieste.“ Mes atkakliai prašėme, kol ji vėl leido jį pasiimti su savimi.

Praėjus keliems mėnesiams po mūsų sugrįžimo, jis ir jo brolis buvo su mūsų avinėliais už palapinių, kai brolis atbėgo ir pasakė: „Du vyrai, apsirengę baltai, paėmė tą mano Qurayšų brolį, pargriovė jį, atvėrė jo pilvą ir maišo jame.“ Mes nubėgome prie jo ir radome jį stovintį su išblyškusiu veidu. Paėmėme jį ir paklausėme, kas atsitiko. Jis atsakė: „Du vyrai, apsirengę baltai, atėjo, pargriovė mane, atvėrė mano pilvą ir ieškojo jame nežinia ko.“ Taigi nusivedėme jį atgal į savo palapinę.

Jo tėvas man pasakė: „Bijau, kad šį vaiką ištiko priepuolis, tad nuvesk jį atgal pas jo šeimą, kol pasekmės nepasireiškė.“ Taigi paėmėme jį ir nuvedėme pas motiną, kuri paklausė, kodėl jį atvedėme, kai buvau toks rūpestingas dėl jo gerovės ir norėjau jį pasilikti. Atsakiau: „Allahas leido mano sūnui gyventi iki šiol, ir aš atlikau savo pareigą. Bijau, kad jam nenutiktų nelaimė, todėl atvedžiau jį pas tave, kaip norėjai.“ Ji klausė, kas nutiko, ir nedavė man ramybės, kol viską papasakojau. Kai paklausė, ar bijau, kad jį apsėdo demonas, atsakiau, kad taip. Ji atsakė, jog joks demonas neturi galios jos sūnui, kuris turi didžią ateitį, ir tuomet papasakojo, kaip, būdama nėščia, iš jos išėjo šviesa, nušvietusi Busros pilis Sirijoje, ir kad ji jį pagimdė su mažiausiu įmanomu sunkumu. Kai ji jį pagimdė, jis padėjo rankas ant žemės ir pakėlė galvą į dangų. „Palik jį tada ir eik ramybėje,“ – pasakė ji.

Thaur b. Yazidas iš mokyto žmogaus, kurį, manau, buvo Khalidas b. Maʿdanas Kalaʿis, papasakojo man, kad kai kurie Pasiuntinio draugai jo paklausė, kad jis pats papasakotų apie save. Jis atsakė:

„Aš esu tai, už ką meldėsi mano tėvas Abraomas, ir gera žinia, kurią paskelbė (T. mano brolis) Jėzus. Kai mano motina mane nešiojo, ji matė iš jos sklindančią šviesą, kuri nušvietė Sirijos pilis. Buvau žindomas tarp B. Saʿd b. Bakr giminės, ir kai su broliu buvome už palapinių, ganydami avinėlius, pas mane atėjo du vyrai, apsirengę baltai, su auksiniu dubeniu, pilnu sniego. Jie paėmė mane, atvėrė mano pilvą, išėmė širdį ir ją perskėlė; tada ištraukė juodą lašą ir jį išmetė; po to nuplovė mano širdį ir pilvą tuo sniegu, kol viską kruopščiai išvalė. Tada vienas pasakė kitam: ‘Pasverk jį prieš dešimt jo žmonių.’ Jie taip padarė, ir aš nusvėriau daugiau už juos. Tada pasvėrė mane prieš šimtą, paskui prieš tūkstantį, ir aš nusvėriau daugiau už juos. Jis pasakė: ‘Palik jį ramybėje, nes, prisiekus Allahu, jei pasvertum jį prieš visus jo žmones, jis nusvertų daugiau už juos.’“

Pasiuntinys sakydavo: „Nėra pranašo, kuris nebūtų ganęs kaimenės.“ Kai jie paklausė: „Tu irgi, Pasiuntiny Allaho?“ – jis atsakė: „Taip.“

Pasiuntinys sakydavo savo draugams: „Aš esu arabas labiausiai iš jūsų visų. Esu iš Qurayšų, ir buvau žindomas tarp B. Saʿd b. Bakr.“ Pasakojama, bet Allahas žino geriausiai, kad kai jo globėja atvedė jį į Meką, jis pabėgo nuo jos minioje, kai ji vedė jį pas jo žmones. Ji jo ieškojo ir nerado, todėl nuėjo pas ʿAbdu’l‑Muttalibą ir pasakė: „Šį vakarą atvedžiau Muhammadą, ir kai buvau aukštesnėje Mekos dalyje, jis pabėgo nuo manęs, ir nežinau, kur jis yra.“ Tuomet ʿAbdu’l‑Muttalibas nuėjo į Kaabą, melsdamasis Allahui, kad jį sugrąžintų. Pasakojama, kad Waraqa b. Naufalas b. Asadas ir kitas Qurayšų vyras jį surado ir atvedė pas ʿAbdu’l‑Muttalibą, sakydami: „Radome šį tavo sūnų aukštesnėje Mekos dalyje.“ ʿAbdu’l‑Muttalibas paėmė jį, užsikėlė ant peties ir eidamas aplink Kaabą patikėjo jį Allaho globai, melsdamasis už jį; tada nusiuntė jį pas motiną Aminą.

Mokytas žmogus man pasakė, kad priežastis, dėl kurios jo globėja jį grąžino motinai, be to, ką ji pati pasakė, buvo ta, jog nemažai Abisinijos krikščionių pamatė jį su ja, kai ji jį atvedė po nujunkymo. Jie įdėmiai jį apžiūrėjo, klausinėjo apie jį ir sakė: „Leisk mums paimti šį berniuką, nuvesti jį pas mūsų karalių ir į mūsų šalį, nes jis turės didžią ateitį. Mes viską apie jį žinome.“ Pasakojama, kad ji vos sugebėjo jį iš jų atsiimti.

38. AMINOS MIRTIS IR PASIUNTINYS SU SENELIU

Pasiuntinys gyveno su motina Amina ibn Vahb ir seneliu Abdul Mutalibu Alacho globoje kaip gražus augalas, Alachui norint jį pagerbti. Šešerių mirė motina Amina.

Abdulahas ibn Abu Bakras ibn Muhammadas ibn Amras ibn Hazmas: Pasiuntinio motina mirė Abvoje tarp Mekos ir Medinos, grįždama su juo pas motinos brolius Banu Adijaus ibn an Nadžaro, jam šešeri. Tad Pasiuntinys liko seneliui – tam dėjo lovą Kabos šešėlyje. Sūnūs sėdėdavo aplink, kol ateidavo, bet nė vienas nesėsdavo iš pagarbos. Pasiuntinys, dar mažas, ateidavo, sėsdavo; broliai stumdydavo: „Palikite mano sūnų, prisiekiu Alachu, didi ateitis.“ Sodindavo šalia ant lovos, glostydavo nugarą. Džiugino, ką daro.

39. ABDUL MUTALIBO MIRTIS IR RAUDOS DĖL JO

Pasiuntiniui aštuoneri – po aštuonerių metų nuo dramblių metų – mirė senelis. Taip al Abasas ibn Abdulahas ibn Mabadą ibn al Abasas iš saviškių.

Muhammadas ibn Saidas ibn al Musajibas pasakojo: kai Abdul Mutalibas pajuto mirtį arti, pasišaukė šešias dukteris – Safiją, Barą, Atiką, Umm Hakim al Baidą, Umaimą ir Arvą – ir tarė: „Apraudokite mane, kad išgirsčiau, ką sakysite, kol dar gyvas.“

Safija, Abdul Mutalibo duktė, raudojo tėvą:

Nemiegojau nuo raudančių moterų balsų,
apraudančių vyrą gyvenimo kelio viršūnėje,
ašaros liejosi per skruostus kaip krintantys perlai
dėl kilnaus vyro, ne menko silpno,
viso gero matomo.
Dosnusis Šaiba, pilnas dorybių,
geras tėvas, paveldėjęs visą dorą,
tiesus namuose, ne silpnas,
tvirtas, savarankiškas.
Galingas, baimės keliantis, stambus,
giriamas, klausomas saviškių,
aukštos kilmės, besišypsantis, doras,
tikras lietus, kai kupranugarės be pieno.

Kilmingas senelis be dėmės gėdos,
viršijantis visus, laisvus ar vergus,
švelnus, kilmingos šalies,
dosnūs, stiprūs kaip liūtai.
Jei žmonės nemirtingi per seną šlovę
(oi, nemirtingumas nepasiekiamas!),
savo paskutinę naktį pratęstų amžinai
per viršijančią šlovę ir ilgą kilmę.

Duktė Bara tarė:

Būkite dosnios, akys, su perlinėmis ašaromis
dėl dosnios prigimties, niekad neatstūmusio elgetos.
Šlovingos giminės, sėkmingas darbuose,
gražaus veido, didelio kilnumo.

Šaiba girtinas, kilnus,
šlovingas, galingas, garsus,
švelnus, ryžtingas nelaimėse,
pilnas dosnumo, gausus dovanomis,
viršijantis saviškius šlove,
šviesa kaip mėnulis pilnatis.
Mirtis atėjo, nepasigailėjo,
permaina, likimas ir lemtis užgriuvo.

Duktė Atika tarė:

Būkite dosnios, akys, ne šykščios
ašaromis, kai kiti miega,
verkite gausiai, akys, ašaromis,
mušdamos veidus raudoje.
Verkite, akys, ilgai ir laisvai
dėl vyro, ne senio silpno,
stipraus, dosnaus reikale,
kilnaus tikslo, ištikimo žodžiui.

Šaiba girtinas, sėkmingas darbuose,
patikimas, tvirtas,
aštrus kalavijas kare,
naikinantis priešus mūšyje,
lengvo būdo, atviro delno,
ištikimas, stiprus, grynas, geras.

Jo namai išdidžiai įsišakniję aukštoje garbėje,
pakilę į šlovę, nepasiekiamą kitiems.

Duktė Umm Hakim al Baida tarė:

Verk, akie, dosniai, neslėpk ašarų,
verk dėl dosnaus ir laisvo,
gėda tau, akie, padėk man
greitai krintančiomis ašaromis!

Verk dėl geriausio, kas jojo ant žvėries,
geras tėvas, šaltinis saldaus vandens.
Šaiba dosnus, doras,
laisvas prigimtimi, giriamas dovanomis,
gausus šeimai, gražus,
pageidautinas kaip lietus sausros metais.

Liūtas, kai ietys susikerta,
jo moterys žiūri išdidžiai.
Kinanos vadas, ant kurio remiasi viltys,
kai blogos dienos atneša nelaimę,
prieglobstis, kai karas prasideda,
bėdoje ir dideliame varge.
Verk dėl jo, nesulaikyk sielvarto,
verkit moteris dėl jo, kol gyvensi.

Duktė Umaima tarė:

Oi, ar žuvo žmonių piemuo, dosnusis,
duodantis piligrimams vandenį, ginantis mūsų garbę,
surenkantis klajojantį svečią į palapines,
kai dangus gaili lietaus.
Turi kilniausius sūnus, kokius vyras gali turėti,
ir niekad nenustojai augti šlovėje, Šaiba!
Abu al Harisas, dosnusis, paliko vietą,
neik toli – viskas, kas gyva, eina toli.
Verkšiu dėl jo ir kankinsiuos, kol gyva.
Jo atminimas vertas kančios.

Tegul Žmonių Valdovas laisto t你的 kapą lietumi!
Verkšiu dėl jo, nors guli kape.
Jis buvo visų saviškių pasididžiavimas,
giriamas, kur giriama.

Duktė Arva tarė:

Mano akis verkė – ir gerai darė
dėl dosnaus kuklaus tėvo,
malonaus būdo Mekos slėnio vyro,
kilnaus proto, aukšto tikslo,
dosnaus Šaibos, pilno dorybių,
geras tėvas be lygaus,
ilgarankis, elegantiškas, aukštas,
tarsi kakta švietė šviesa,
lieknas juosmeniu, gražus, pilnas dorybių,
šlovė, rangas, orumas jo,
atmestantis neteisybę, besišypsantis, gabus,
protėvių šlovė neslepiama,
Maliko prieglobstis, Fihro šaltinis,
kai ieškoma teismo – jis tardavo paskutinį žodį.
Jis buvo didvyris, dosnus, laisvas,
drąsus, kai liejasi kraujas,
kai ginkluoti vyrai bijo mirties,
kad daugumos širdys kaip oras,
pirmyn ėjo su žibančiu kalaviju,
visų akių centras.

Muhammadas ibn Saidas ibn al Musajibas: Abdul Mutalibas mostu parodė, kad patenkintas raudomis – kalbėti negalėjo.

Hudhaifa ibn Ghanimas, Banu Adijaus ibn Kabo ibn Luajaus brolis, minėjo jo ir Kusajaus bei sūnų pranašumą prieš kuraišius – nes buvo paimtas už 4000 dirhamų skolą Mekoje, o Abu Lahabas Abdul Uza ibn Abdul Mutalibas praėjo ir išpirko:

Akys, leiskite dosnioms ašaroms lietis per krūtinę,
nenusiboskite, tegul jus plauna krintantis lietus,
būkite dosnios ašaromis kiekvieną rytą,
verkdamos dėl vyro, kurio likimas nepasigailėjo.
Verkite ašarų upes, kol gyvensite,
dėl kuraišių kuklaus didvyrio, slepiančio gerus darbus,
galingo uolaus savo orumo gynėjo,
gražaus veido, ne silpno, ne girtuoklio,
garsaus kunigaikščio, dosnaus ir laisvo,
Luajaus pavasario lietaus sausroje ir bade,
geriausio iš visų Maado sūnų,
kilnaus veiksmuose, prigimtyje ir giminėje,
geriausio šaknimis, šakomis ir protėviais.
Garsiausio kilnumu ir vardu,
pirmo šlove, gerumu ir išmintimi,
dorybe, kai liesi metai reikalauja duoklės.
Verkite dėl Šaibos girtinojo, kurio veidas
nušviesdavo tamsiausią naktį kaip pilnatis,
girdžiusio piligrimus, sūnaus to, kuris laužė duoną,
ir Abdul Manfo, to Fihro valdovo,
atidengusio Zamzamą prie Šventovės,
kurio valdžia vandeniui – didesnis pasididžiavimas negu bet kam.

Tegul kiekvienas belaisvis savo varge verkia dėl jo
ir Kusajaus šeima, vargšai ir turtingi.
Kilnūs jo sūnūs, jauni ir seni,
išsiritę iš vanago kiaušinio.
Kusajus, kuris priešinosi visai Kinanai,
saugojo šventovę laimėje ir nelaimėje.
Nors likimas ir permainos nunešė jį,
gyveno laimingas sėkminguose darbuose,
paliko gerai ginkluotus vyrus,
drąsius puolime, tikrus ietis.
Abu Utba davė man dovaną –
baltakraujes kupranugares gryniausio balto.
Hamza kaip pilnatis, džiaugsmingai duodantis,
švarus, be klastos,
ir Abdul Manfas šlovingas, savo garbės gynėjas,
geras giminaičiams, švelnus artimiesiems.

Jų vyrai – geriausi vyrai,
jaunuoliai kaip karalių palikuonys, nei žūstantys, nei mažėjantys.
Kai sutinki jų palikuonį –
eina protėvių keliu.
Užpildė slėnį šlove ir garbė
kai varžybos ir geri darbai seniai praktikuojami,
tarp jų dideli statytojai ir statiniai,
Abdul Manfas jų senelis, atstatęs jų likimą,
kai vedė Aufą su dukra, kad apsaugotų mus
nuo priešų, kai Banu Fihras išdavė,
keliavome žeme aukšta ir žema po jo apsauga,
kol mūsų kupranugariai galėjo nerti į jūrą.

Jie gyveno miestiečiais, kai kurie klajokliais,
tik Banu Amro šechai
(Hašimo sūnūs: jo vardas Amras.)
Statė daug namų, kasė šulinius,
kurių vandenys liejosi kaip iš didelės jūros,
kad piligrimai ir kiti gertų,
kai skubėdavo prie jų po aukojimo ryto,
tris dienas jų kupranugariai gulėjo
ramiai tarp kalnų ir hidžro.
Seniai gyvenome gausoje,
semdami vandenį iš Chumo ar al Hafro.
Atleido skriaudas, kurias paprastai keršydavo,
nekreipė dėmesio į kvailas šmeižtus,
subūrė visus sąjungininkus,
atmušė nuo mūsų Banu Bakro pikta.

O Charidža (Charidža ibn Hudhafa), kai mirsiu, nenustok dėkoti jiems,
kol gulėsi kape,
ir nepamiršk Ibn Lubnos gerumo,
gerumo, verto tavo dėkingumo.
Tu, Ibn Lubna, iš Kusajaus, kai ieškoma kilmės,
kur žmogaus aukščiausia viltis pasiekiama,
pats pasiekei šlovės viršūnę
ir sujungei ją su šaknimis narsume.
Viršijai saviškius dosnumu,
berniukas – pranašesnis už kiekvieną laisvą vadą.
Tavo motina – grynas Khuzaos perlas,
kai patyrę genealogai sudarys sąrašą.
Prie Šebos didvyrių ją galima priskirti.
Kokia kilni kilmė šlovės viršūnėje!
Abu Šamiras iš jų, Amras ibn Malikas,
Dhu Džadanas ir Abu al Džabras iš jos žmonių,
ir Asadas, vedęs žmones dvidešimt metų,
užtikrinęs pergalę tuose kraštuose.

Matrudas ibn Kabas al Chuzajus, raudodamas Abdul Mutalibą ir Abdul Manfo sūnus, tarė:

O klajūne, nuolat keičiantis kryptį,
kodėl neklausei apie Abdul Manfo šeimą?
Gerasis Alachai, jei gyventum jų krašte –
apsaugotų nuo skriaudos ir nevykusių vedybų;
turtingi maišosi su vargšais,
kad vargšai kaip turtingi.
Dosnūs blogais laikais,
keliaujantys su kuraišių karavanais,
maitinantys vyrus, kai vėjai audringi,
kol saulė nusileidžia į jūrą.

Kadangi žuvai, didžių darbų vyrę,
niekad moters karoliai nenusviro ant tavo lygaus
(išskyrus tavo tėvą vienintelį, tą dosnųjį,
ir dosnųjį Mutalibą, svečių tėvą).

Kai mirė Abdul Mutalibas, sūnus al Abasas perėmė Zamzamą ir piligrimų girdymą – jauniausias tėvo sūnus. Kai atėjo islamas, liko jo rankose, Pasiuntinys patvirtino teisę – taip iki šiol pas al Abaso šeimą.

40. ABU TALIBAS TAMPAS PASIUNTINIO GLOBĖJU

Po Abdul Mutalibo mirties Pasiuntinys gyveno pas dėdę Abu Talibą – nes senelis patikėjo jį jam, mat jis ir Abdulahas, Pasiuntinio tėvas, buvo vienos motinos broliai, Fatimos, Amro ibn Aido ibn Abdo ibn Imrano ibn Machzumo dukters. Abu Talibas prižiūrėjo Pasiuntinį po senelio mirties, tas tapo jo šeimos nariu.

Jahja ibn Abadas ibn Abdulahas ibn az Zubairas iš tėvo: Lihbo vyras būrėjas. Kai atvykdavo į Meką, kuraišiai vesdavo berniukus, kad pažiūrėtų ir išpranašautų. Abu Talibas atvedė ir jį, dar mažą. Būrėjas pažvelgė, tada kažkas atitraukė dėmesį. Baigęs sušuko: „Atveskite tą berniuką!“ Abu Talibui pamačius jo karštumą, paslėpė. Būrėjas ėmė: „Vargas jums, atveskite tą, kurį ką tik mačiau, prisiekiu Alachu, didi ateitis.“ Bet Abu Talibas išėjo.

41. BAHIROS ISTORIJA

Abu Talibas ruošėsi su pirklių karavanu į Siriją. Kai viskas paruošta, Pasiuntinys – taip sakoma – taip prisirišo prie jo, kad tas pasigailėjo ir tarė: vešis kartu, nesiskirs; ar panašiai. Karavanui pasiekus Busrą Sirijoje, ten celėje vienuolis Bahira, išmanantis krikščionių mokslą. Visada ten vienuolis būdavo. Žinias gavo iš knygos celėje, perduodamos kartoms. Anksčiau pravažiuodavo – nieko nesakydavo, nekreipdavo dėmesio. Šįkart, sustojus prie celės, suruošė didelę puotą. Sakoma, matė celėje Pasiuntinį karavane, artėjantį, debesį temdantį jį tarp žmonių. Tada sustojo medžio šešėlyje prie vienuolio. Tas matė debesį, medžio šakos lenkėsi, nusviro virš Pasiuntinio, kol atsidūrė po juo šešėlyje. Bahira išėjo iš celės, pasiuntė kviesti: „Paruošiau maisto, kuraišių vyrai, noriu, kad ateitumėte visi – dideli ir maži, vergai ir laisvi.“ Vienas: „Prisiekiu Alachu, Bahira, šiandien kažkas nepaprasto, anksčiau taip nedarydavai, dažnai pravažiuodavome. Kas nutiko?“ „Teisingai sakai, bet jūs svečiai, noriu pagerbti, duoti valgyti.“ Visi subėgo, palikdami Pasiuntinį prie daiktų po medžiu – jauniausias. Bahira apžvelgė, nerado ženklo, kurį žinojo iš knygų, tarė: „Tegul nė vienas nelieka, visi prie puotos.“ Sakė, kad liko tik jauniausias prie daiktų. Bahira liepė pakviesti. Kuraišitas: „Prisiekiu Latą ir Uzą, kalti, palikę Abdulaho ibn Abdul Mutalibo sūnų.“ Atsistojo, apkabino, pasodino su visais. Bahira žiūrėjo įdėmiai, tyrinėjo kūną, rado aprašymo žymes. Baigus valgyti ir išsiskirsčius, Bahira priėjo: „Berniuk, klausiu per Latą ir Uzą, atsakyk.“ (Sakė taip, nes girdėjo saviškius prisiekiant tais dievais.) Pasiuntinys: „Neklausk per Latą ir Uzą, prisiekiu Alachu, niekas man bjauresnis už jas.“ Bahira: „Tada per Alachą, sakyk, ko klausiu.“ „Klausk, ko nori.“ Klausinėjo apie būdravimą, sapnus, įpročius, reikalus – Pasiuntinio žodžiai sutapo su Bahiros žinojimu. Tada pažvelgė į nugarą, pamatė pranašystės antspaudą tarp menčių, ten, kur knygoje. Baigęs priėjo prie Abu Talibo: „Koks tavo ryšys su berniuku?“ „Sūnus.“ „Ne, negali būti, tėvas negali būti gyvas.“ „Sūnėnas.“ „Kas tėvui?“ „Mirė prieš gimstant.“ „Teisybę sakei.“ Bahira: „Vežk sūnėną į kraštą, saugok nuo žydų, prisiekiu Alachu! Jei pamatys ir sužinos, ką aš žinau – pakenks; didi ateitis laukia tavo sūnėno, greitai vežk namo.“

Dėdė greitai išvežė, grįžo į Meką, baigęs prekybą Sirijoje. Žmonės sako, kad Zurairas, Tamamas ir Darisas, raštų žmonės, matė Pasiuntinyje tą patį, ką Bahira, toje kelionėje su dėde; bandė prieiti, bet Bahira atmušė, priminė Alachą ir aprašymą šventraščiuose; jei bandys – nepavyks. Nedavė ramybės, kol pripažino tiesą, paliko ir išėjo. Pasiuntinys augo, Alachas saugojo, laikė nuo pagonių purvo – norėjo pagerbti pranašyste. Užaugo geriausias tarp saviškių vyriškumu, būdu, kilme, kaimyniškumu, malonumu, tiesumu, patikimumu, toliausias nuo purvo ir ydų dėl kilnumo – tad vadino Patikimuoju už gerus Alacho duotus bruožus. Pasiuntinys pasakodavo, kaip Alachas saugojo vaikystėje pagonijos laikais: „Buvau su kuraišių berniukais, nešiojau akmenis, kaip žaidžia; visi nusirengę, marškinius ant kaklo, nešdami akmenis. Aš taip pat vaikščiojau, kai nematomas daiktas skaudžiai pliaukštelėjo: „Užsivilk marškinius“; paėmiau, užsirišau, nešiau akmenis ant kaklo su marškiniais vienas tarp draugų.“

40. ABU TALIBAS TAMPAS PASIUNTINIO GLOBĖJU

41. BAHIROS ISTORIJA

42. ŠVENTVAGIŠKAS KARAS

Šitas karas prasidėjo, kai Pasiuntiniui buvo dvidešimt metų. Vadino šventvagišku, nes Kinana ir Kajs Ailanas kariavo šventą mėnesį. Kuraišių ir Kinanos vadas buvo Harbas ibn Umaja ibn Abdul Šamsas. Rytą Kajs viršus turėjo, bet iki vidurdienio pergalė atiteko Kinanai.

43. ALACHO PASIUNTINYS VEDA KHADIJĄ

Chadidža buvo pirklienė, kilminga ir turtinga. Samdydavo vyrus vežti prekes už šalies ribų, dalindamasi pelnu – kuraišiai ir buvo prekybos žmonės. Išgirdusi apie Pasiuntinio tiesumą, patikimumą ir gerą būdą, pasiuntė pakviesti: siūlė vežti jos prekes į Siriją, prekiauti, mokėsianti daugiau negu kitiems. Su savim berniuką Maisarą. Pasiuntinys sutiko, iškeliavo abu, kol pasiekė Siriją.

Pasiuntinys sustojo medžio šešėlyje prie vienuolio celės. Vienuolis priėjo prie Maisaros: „Kas tas po medžiu?“ „Iš kuraišių, šventovės žmonių.“ Vienuolis: „Po šituo medžiu sėdėjo tik pranašas.“

Pasiuntinys pardavė prekes, nupirko, ko reikėjo, grįžo į Meką. Sakoma, vidurdieny, kai karštis didžiausias, Maisara matė du angelus, temdančius Pasiuntinį nuo saulės. Grįžus Chadidžai turtą pardavė – dvigubai ar panašiai. Maisara papasakojo apie angelus ir vienuolio žodžius. Chadidža buvo ryžtinga, kilni, protinga – Alachas norėjo ją pagerbti. Išgirdusi siuntė Pasiuntiniui: „Dėdės sūnau, tu man patinki dėl giminystės, gero vardo tarp saviškių, patikimumo, būdo ir tiesumo.“ Siūlė vedybas. Tada Chadidža buvo kilmingiausia kuraišių moteris, oriausia ir turtingiausia. Visi saviškiai troško jos turto, jei įmanoma.

Chadidža buvo Chuailido ibn Asado ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus ibn Kilabo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė. Jos motina Fatima, Zaidos ibn al Asamo ibn Ravahos ibn Hadžaro ibn Abdo ibn Maiso ibn Amiro ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė. Motinos motina Hala, Abdul Manfo ibn al Hariso ibn Amro ibn Munkidho ibn Amro ibn Maiso ibn Amiro ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Firo duktė. Halos motina Kilaba, Suaido ibn Sado ibn Sahmo ibn Amro ibn Husaiso ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro duktė.

Pasiuntinys papasakojo dėdėms apie Chadidžos siūlymą. Dėdė Hamza ibn Abdul Mutalibas ėjo su juo pas Chuailidą ibn Asadą, prašė rankos – vedė.

Ji buvo visų Pasiuntinio vaikų motina, išskyrus Ibrahimą: al Kasimas (todėl vadino Abu al Kasimu); at Tahiras, at Tajibas (tai pravardės Abdulahui – Grynasis, Gerasis); Zainaba, Rukaja, Umm Kulthum ir Fatima.

Al Kasimas, at Tajibas ir at Tahiras mirė pagonystėje. Visos dukros sulaukė islamo, priėmė jį, migravo su juo į Mediną.

Chadidža papasakojo Varakai ibn Naufalui ibn Asadui ibn Abdul Uzai – pusbroliui, krikščioniui, raštų žinovui – ką vergė Maisara girdėjo iš vienuolio ir apie du angelus. Tas tarė: „Jei tiesa, Chadidža, Muhammadas – šitos tautos pranašas. Žinojau, kad laukti pranašo. Jo laikas atėjo.“ Ar panašiai. Varakai laukti nusibodo, sakydavo: „Kiek dar?“ Eilės jo apie tai:

Laikiausi, kantriai prisimindamas
nerimą, dažnai iššaukiantį ašaras.
Patvirtinimai ėjo iš Chadidžos.

Ilgai laukiau, Chadidža,
Mekos slėnyje, nors tikėjausi
pamatysiąs tavo žodžių išsipildymą.
Negalėjau pakęsti, kad vienuolio žodžiai,
kuriuos pasakojai, pasirodytų melu:
kad Muhammadas valdytų mus,
įveikdamas priešus.
Kad šlovinga šviesa atsirastų krašte,
saugodama vyrus nuo suirimo.

Jo priešai žus, draugai nugalės.
O kad būčiau tada, pirmas jo šalininkas,
darydamas tai, ko kuraišiai nekenčia,
kad ir kaip šauktų savo Mekoje.
Tikiuosi per jį pakilti pas Trošo Valdovą,
nors jie nuversti.

Ar kvaila netikėti Tuo,
kurs išrinko jį, pakėlusį žvaigždes?

Jei jie ir aš gyvensime – bus padaryta,
kas netikinčiuosius sumaišys.
Jei mirsiu – mirtingųjų likimas
mirti ir iširti.

44. KABOS ATSTATYMAS, KAI PASIUNTINYS BUVO TEISĖJAS

Kuraišiai nutarė atstatyti Kabą, kai Pasiuntiniui buvo trisdešimt penkeri (penkiolika metų po šventvagiško karo). Planavo uždengti stogu, bijojo griauti – ji buvo iš laisvų akmenų virš žmogaus ūgio, norėjo pakelti ir uždengti, nes vagys pavogė dalį Kabos lobio, laikyto šulinyje viduryje. Lobį rado pas Duvaiką, Banu Mulaicho ibn Amro iš Chuzos atleistinį. Kuraišiai nukirto jam ranką; sakoma, kad vagys paliko lobį pas jį.

(Įtariami buvo al Harisas ibn Amiras ibn Naufalas, Abu Ihabas ibn Azizas ibn Kajsas ibn Suvaidas al Tamimis – vienos motinos – ir Abu Lahabas ibn Abdul Mutalibas. Kuraišiai kaltino, kad jie pavogė Kabos lobį, paliko pas Duvaiką, Banu Mulaicho atleistinį; įtarus – įskundė Duvaiką, tam nukirto ranką. Sakoma, kad paliko pas jį; kai kuraišiai įsitikino, kad lobis buvo pas al Harisą, nuvedė pas arabę būrėją – ta eilėmis nusprendė: dešimt metų negali įžengti į Meką, nes išniekino Kabos šventumą. Sakoma, išvarė, gyveno apylinkėse dešimt metų.)

Laivas graikų pirklio sudužo Džudoje, tapo nuolaužomis. Paėmė medžius, paruošė Kabai stogui. Mekoje buvo koptas dailidė – viskas po ranka. Gyvatė išlįsdavo iš šulinio, kur mesdavo aukas, kasdien šildydavosi ant Kabos sienos. Baimės objektas: kai kas prieidavo – pakeldavo galvą, šnarėdavo, išsižiodavo – visi bijodavo. Kartą saulėje Alachas atsiuntė paukštį, tas pagriebė ir nusinešė. Kuraišiai: „Dabar galime tikėtis, kad Alachas patenkintas mūsų sumanymu. Turime geranorišką meistrą, medieną, Alachas atsikratė gyvatės.“ Nutarę griauti ir statyti, Abu Vahbas ibn Amras ibn Aidas ibn Abdas ibn Imrano ibn Machzumo atsistojo, paėmė akmenį iš Kabos – tas iššoko iš rankos, grįžo į vietą. Tarė: „Kuraišiai, neįneškite į šitą statinį blogai uždirbtų pinigų – kekšės uždarbio, palūkanų, skriaudos ar smurto.“ Žmonės priskiria šiuos žodžius al Validui ibn al Mughirai ibn Abdulahi ibn Umaro ibn Machzumui.

Abdulahas ibn Abu Nadžihas al Makis iš Abdulaho ibn Safvano ibn Umajos ibn Chalafas ibn Vahbo ibn Hudhafos ibn Džumaho ibn Amro ibn Husaiso ibn Kabo ibn Luajaus: mačiau Džaados ibn Hubairos ibn Abu Vahbo ibn Amro sūnų apeinantį šventovę; paklausiau – pasakė, kas. Abdulahas ibn Safvanas: „Šito vyro senelis (Abu Vahbas) paėmė akmenį iš Kabos, kai kuraišiai nutarė griauti – akmuo iššoko iš rankos, grįžo į vietą; jis tarė minėtus žodžius.“

Abu Vahbas buvo Pasiuntinio tėvo motinos brolis. Kilmingas, apie kurį arabas poetas tarė:

Jei priverčiau kupranugarį klūpoti prie Abu Vahbo durų,
rytą pradėtų kelionę su pilnais krepšiais.
Jis kilmingiausias iš dviejų Luajaus ibn Ghalibo šakų,
kai skaičiuojama kilmė.

Atmestantis neteisybę, džiaugsmingai duodantis,
protėviai kilmingiausios giminės.
Didžiulė pelenų krūva po jo katilu,
pripildo dubenis duonos su gardžia mėsa.

Kuraišiai pasidalino darbus: prie durų – Banu Abdul Manfui ir Zuhrai; tarp juodojo akmens ir pietinio kampo – Banu Machzumui ir prie jų prisišliejusioms kuraišių gentims; Kabos nugarą – Banu Džumahui ir Sahmui, Amro ibn Husaiso ibn Kabo ibn Luajaus sūnums; hidžro pusę – Banu Abdul Darui ibn Kusajaus, Banu Asadui ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus ir Banu Adijui ibn Kabo ibn Luajaus – tai Hatimas.

Žmonės bijojo griauti šventovę, traukėsi su baime. Al Validas ibn al Mughira: „Aš pradėsiu griovimą.“ Paėmė kirtiklį, priėjo: „Alachai, nebijok, Alachai, norime tik gero.“ Nugriovė dalį prie dviejų kampų. Tą naktį žmonės stebėjo: „Pažiūrėsime; jei nubaustas – daugiau negriausime, atstatysime; jei nieko – Alachas patenkintas, griausime.“ Rytą al Validas grįžo prie griovimo, žmonės su juo, kol priėjo prie Abraomo pamatų. Žali akmenys kaip kupranugario kupros, suaugę.

Vienas pasakotojas: kuraišitas įkišo laužtuvą tarp dviejų akmenų, norėdamas ištraukti – visas Mekos miestas sudrebėjo, paliko pamatus.

Sakoma, kuraišiai rado kampe užrašą sirų kalba. Nesuprato, kol žydas perskaitė: „Aš Alachas, Bakos Valdovas, sukūriau ją tą dieną, kai sukūriau dangų ir žemę, saulę ir mėnulį, apsupau septyniais dievobaimingais angelais. Stovės, kol stovės jos du kalnai, palaima jos žmonėms su pienu ir vandeniu.“ Sakoma, makame rado: „Meka – Alacho šventa žemė, pragyvenimas ateina iš trijų pusių; tegul jos žmonės nebūna pirmi, kas išniekina.“

Laitas ibn Abu Sulaimas: rado akmenį Kabos viduje keturiasdešimt metų prieš Pasiuntinio misą misiją – jei tiesa – su užrašu: „Kas sėja gera – pjūtis džiaugsmo; kas sėja bloga – pjūtis sielvarto; ar gali daryti bloga ir gauti gera? Ne, kaip iš erškėčių negali rinkti vynuogių.“

Kuraišių gentys surinko akmenis statybai, kiekviena sau, statė atskirai, kol priėjo prie juodojo akmens – kilo ginčas, kiekviena norėjo pakelti į vietą, kol išsiskirstė, sudarė sąjungas, ruošėsi karui. Banu Abdul Daras atnešė dubenį kraujo; jie ir Banu Adijus ibn Kabas ibn Luajus prisiekė mirti, įkišo rankas į kraują. Todėl vadinti kraujalakiais. Taip keturios ar penkios naktys, tada kuraišiai subėgo į mečetę, tarėsi, vienodai pasiskirstė.

Pasakotojas: Abu Umaja ibn al Mughira ibn Abdulahas ibn Umaro ibn Machzumas, tada vyriausias kuraišitas, siūlė: pirmą įėjusį pro mečetės vartus padaryti teisėju. Padarė – pirmas įėjo Alacho Pasiuntinys. Pamatę: „Šitas Patikimasis. Sutinkame. Šitas Muhammadas.“ Priėjo, papasakojo – tarė: „Duokite apsiaustą.“ Atnešė, paėmė juodąjį akmenį, įdėjo vidun: „Kiekviena gentis paima už apsiausto krašto, kelia kartu.“ Pakėlė, tada savo ranka padėjo į vietą, statyba tęsėsi viršuje.

Kuraišiai vadino Pasiuntinį prieš apreiškimą Patikimuoju; baigus statybą pagal norą, az Zubairas, Abdul Mutalibo sūnus, apie gyvatę, dėl kurios kuraišiai bijojo atstatyti Kabą, tarė:

Stebėjausi, kad erelis tiesiai puolė
gyvatę, kai ta įsiuto.
Šnarėdavo grėsmingai,
kartais šokdavo.
Kai planavome atstatyti Kabą –
gąsdino, baisi buvo.

Kai bijojome puolimo – atskrido erelis,
mirtinai tiesus smigo,
nusinešė, paliko mus laisvus
dirbti be kliūčių.
Puolėme statybą kartu,
turėjome pamatus.

Rytą kėlėme pagrindą,
nė vienas darbininkas nedėvėjo drabužių.
Per tai Alachas pagerbė Luajaus sūnus,
pamatais visada su jais susijusius,
Banu Adijus ir Mura ten subėgo,
Kilabui pirmaujant.

Todėl Karalius apgyvendino mus ten valdžioje,
atlygis ieškomas pas Alachą.

45. HUMSAI

Nežinau, ar prieš dramblių metus, ar po jų kuraišiai sumąstė humsus ir pradėjo laikytis. Sakė: „Mes Abraomo sūnūs, šventos žemės žmonės, šventovės sargai, Mekos gyventojai. Jokie kiti arabai neturi tokių teisių ir padėties kaip mes. Arabai nieko taip negerbia kaip mūsų, tad nekelkite už šventovės ribų tokio pat kaip šventovėje – jei kelsite, arabai paniekins jūsų draudimus ir sakys: „Jie prilygino svetimą žemę šventajai.“

Atsisakė stovėjimo Arafate ir išėjimo iš ten, nors pripažino, kad tai piligrimystės papročiai ir Abraomo tikėjimas. Laikė, kad kiti arabai turi ten stovėti ir išeiti; o patys: „Mes šventovės žmonės, netinka išeiti iš šventos žemės ir gerbti kitas vietas kaip mes, humsai, gerbiame šitą; humsai – šventovės žmonės.“ Taip pat elgėsi su arabais, gimusiais šventoje žemėje ir už jos. Prie jų prisidėjo Kinana ir Chuzai.

Humsai dar pridėjo naujovių be pagrindo. Laikė blogu valgyti sūrų pieną ar lydytą sviestą ihramo būvyje. Neidavo į kupranugario vilnų palapines, neslėpdavo nuo saulės, tik odinėse ihramo metu. Dar neleido už šventovės ribų gyvenantiems atsinešti maisto į didžiąją ar mažąją piligrimystę. Apeiti namus galėdavo tik su humsų drabužiais. Jei neturėdavo – apeidavo nuogi. Jei kas nors jausdavosi nepatogiai be humsų drabužių – apeidavo su savais, bet paskui išmesdavo, kad nei jie, nei kiti negalėtų naudoti.

Arabai vadino tuos drabužius atmestaisiais. Primetė visus šituos draudimus arabams – tie pakluso, stovėjo Arafate, skubėjo iš ten, apeidavo namus nuogi. Vyrai bent nuogi, moterys nusirengdavo viską, išskyrus plačiai prasegtą apatinį. Viena arabė, apeidama namus taip, tarė:

Šiandien matosi dalis ar visa,
bet ką matosi – nedarau visiems prieinama!

Kas apeidavo su drabužiais iš už ribų – išmesdavo, kad nei jie, nei kiti negalėtų naudoti. Arabas, minėdamas drabužius, kuriuos išmetė ir negalėjo atgauti, nors norėjo, tarė:

Gana sielvarto grįžti pas ją
tarsi atmestąjį draudimą prieš piligrimus.

– tai yra, negalima liesti.

Taip buvo, kol Alachas atsiuntė Muhammadą, davė jam savo tikėjimo įstatymus ir piligrimystės papročius: „Tada skubėkite iš ten, iš kur skuba žmonės, ir prašykite Alacho atleidimo – Alachas atleidžiantis, gailestingas.“ Žodžiai kuraišiams, „žmonės“ – arabai. Tad hadžo taisyklėse liepė skubėti į Arafatą, stovėti ten ir išeiti iš ten.

Dėl draudimo maistui ir drabužiams iš už šventovės ribų Alachas jam apreiškė: „Adomo vaikai, dėvėkite drabužius kiekvienoje mečetėje, valgykite ir gerkite, bet nešvaistykite – Jis nemėgsta švaistytojų. Sakyk: kas uždraudė drabužius, kuriuos Alachas iškėlė savo tarnams, ir gerus dalykus iš Jo apsirūpinimo? Sakyk: Prisikėlimo dieną jie bus tik tiems, kurie tikėjo šiame gyvenime. Taip aiškiname ženklus žmonėms, kurie žino.“ Taip Alachas panaikino humsų draudimus ir kuraišių naujoves prieš žmonių gerovę, siųsdamas Pasiuntinį su islamu.

Abdulahas ibn Abu Bakras ibn Muhammadas ibn Amras ibn Hazmas iš Usmano ibn Abu Sulaimano ibn Džubairo ibn Mutimo iš dėdės Nafijo ibn Džubairo iš tėvo Džubairo ibn Mutimo: „Mačiau Alacho Pasiuntinį prieš apreiškimą – štai jis stovi ant žvėries Arafate su žmonėmis, savo genties vidury, kol išėjo su jais – ypatinga Alacho malonė jam.“

Usmanas ibn Sadžas iš Muhammado ibn Ishaqo iš al Kalbio iš Abu Salicho, Umm Hanės atleistinio, iš Ibn Abaso: Humsai buvo kuraišiai, Kinana, Chuzai, al Ausas ir al Chazradžas, Džusamas, Banu Rabija ibn Amiro ibn Sasa, Azd Šanua, Džudhamas, Zubaidas, Banu Dhakvanas iš Banu Salimo, Amr al Latas, Thakifas, Ghatafanas, Ghauthas, Advanas, Allafas ir Kudaa. Kai kuraišiai leisdavo arabui vesti savo moterį – sąlyga, kad vaikai bus ahmasiai, laikysis jų tikėjimo. Al Adramas Taimas ibn Ghalibas ibn Fihro ibn Maliko ibn an Nadro ibn Kinanos vedė sūnų Madžą su Taimo Rabijos ibn Amiro ibn Sasa dukra, sąlyga – vaikai laikysis kuraišių sunos. Apie ją Labidas ibn Rabija ibn Džiafaras al Kilabis tarė:

Mano žmonės girdė Madžo sūnus, o aš
Numairą ir Hilalo gentis.

Mansuras ibn Ikrima ibn Chasafa ibn Kajso ibn Ailano vedė Salmą, Dubajos ibn Alijos ibn Jasuro ibn Sado ibn Kajso ibn Ailano dukterį, ta pagimdė Havaziną. Kai sunkiai susirgo, ji įžadėjo: jei pasveiks – padarys humsu; pasveiko – įvykdė… Humsai griežtai laikėsi šventų mėnesių, nekeršijo globotiniams juose, niekam neskriaudė. Apeidavo Kabą su drabužiais. Jei ihramo būvyje, namų gyventojas – namuose ar kaimuose – iškasdavo skylę namo gale, įeidavo ir išeidavo pro ją, ne pro duris. Humsai sakydavo: „Negerbkit nieko profaniško, neišeikite iš šventos žemės per hadžą“, tad sutrumpindavo piligrimystės apeigas ir stovėjimą Arafate – ten profaniška žemė, nestovėdavo, neišeidavo iš ten. Sustodavo pačiame šventos žemės krašte Namiroje, al Mazimano aikštėje, nakvodavo Arafato naktį, dieną slėpdavosi Namiroje medžiuose, iš ten eidavo į Muzdalifą. Kai saulė apvainikuodavo kalnų viršūnes – išeidavo. Vadinti humsais dėl griežtumo tikėjime… Hudhaibijos metais Pasiuntinys įėjo į namus. Su juo ansaras sustojo prie durų: „Aš ahmasis.“ Pasiuntinys: „Ir aš ahmasis. Mano tikėjimas ir tavo tas pats“, – ansaras įėjo pro duris, matydamas, kaip Pasiuntinys daro.

Svetimi apeidavo šventovę nuogi – vyrai ir moterys. Banu Amiras ibn Sasa ir Akk taip darydavo. Moteris apeidama nuoga viena ranka už nugaros, kita priekyje.

46. ARABŲ BURTININKŲ, ŽYDŲ RABINŲ IR KRIKŠČIONIŲ VIENUOLIŲ ŽINIOS

Žydų rabinai, krikščionių vienuoliai ir arabų burtininkai kalbėjo apie Alacho Pasiuntinį prieš jo misiją, kai laikas artėjo. Rabinai ir vienuoliai – pagal jo aprašymą ir laiko aprašymą, rastą jų raštuose ir pranašų įsakymuose. Arabų burtininkai – džinų šėtonai atnešdavo žinių, slapta nugirstų, kol jiems uždrausta klausytis, mėtant žvaigždes. Vyriški ir moteriški burtininkai kartais prasitardavo apie tuos dalykus, arabai nekreipdavo dėmesio, kol Alachas pasiuntė jį, įvyko minėti dalykai – atpažino.

Kai atėjo Pasiuntinio misija, šėtonams uždrausta klausytis, negalėjo sėdėti vietose, kur sėdėdavo, vogdami dangaus žinias – mėtė žvaigždėmis. Džinai suprato, kad tai Alacho įsakymas dėl žmonių. Alachas tarė Pasiuntiniui Muhammadui, pasakodamas apie džinus, kurie buvo uždrausti klausytis, žinojo, ką žinojo, neneigė matyto: „Sakyk: man apreikšta, kad būrys džinų klausėsi ir tarė: „Išgirdome nuostabų Koraną, vedantį tiesiu keliu, tikime juo, nepriskirsime nieko prie mūsų Valdovo; kad Jis (aukštas mūsų Valdovo šlovė) nepasirinko nei žmonos, nei sūnaus. Kvailys tarp mūsų melagingai kalbėdavo apie Alachą, manėme, kad žmonės ir džinai nemeluos apie Alachą; kad žmonės ieškodavo prieglobsčio pas džinus – tie didino jų maištą“, baigiant: „Sėdėdavome ten klausymo vietose; kas klausosi dabar – randa liepsną laukiančią. Nežinome, ar bloga norima tiems žemėje, ar jų Valdovas nori vesti tiesiu keliu.“

Kai džinai išgirdo Koraną, suprato, kad anksčiau uždrausta klausytis, kad apreiškimas nesumaišytų su dangaus žiniomis, žmonės nesupainiotų Alacho žinių su įrodymu, abejonė išnyktų – patikėjo, pripažino tiesą. Tada: „Grįžo pas saviškius įspėdami: „Mūsų tauta, išgirdome knygą, apreikštą po Mozės, patvirtinančią ankstesnę, vedančią į tiesą ir tiesų kelią.“

Dėl džinų žodžių „žmonės ieškodavo prieglobsčio pas juos – didino maištą“: kuraišiai ir kiti arabai, keliaudami, sustoję slėnyje ar perėjoje nakčiai, sakydavo: „Ieškau prieglobsčio šito slėnio valdove nuo džinų pikto, kas jame.“

Jakubas ibn Utba ibn al Mughira ibn al Achnasas pasakojo: pirmieji arabai, išsigandę krintančių žvaigždžių, buvo Thakifo gentis; atėjo pas gentainį Amrą ibn Umają iš Banu Iladžo, protingiausią ir sumaniausią, klausė, ar matė žvaigždes mėtomos. Tas: „Taip, palaukite; jei tai žinomos žvaigždės, vedančios keliautojus sausuma ir jūra, pagal kurias žinomi vasaros ir žiemos sezonai, padedančios gyvenime – jei jas meta, prisiekiu Alachu, pasaulio pabaiga, visko jame sunaikinimas. Bet jei jos lieka, o meta kitas – tai Alacho tikslas dėl žmonių.“

Muhammadas ibn Muslimas ibn Šihabas al Zuhri iš Alijos ibn al Husaino ibn Alijos ibn Abu Talibo iš Abdulaho ibn al Abaso iš ansarų būrio: Pasiuntinys klausė jų: „Ką sakydavote apie krintančią žvaigždę?“ „Karalius mirė, karalius paskirtas, vaikas gimė, vaikas mirė.“ „Ne taip; kai Alachas nusprendžia dėl kūrinijos – sosto nešėjai išgirsta, šlovina Jį; žemiau – šlovina; dar žemiau – šlovina, nes viršutiniai šlovino; taip iki žemutinio dangaus, kur šlovina. Klausia vienas kito kodėl; sako, kad viršutiniai; „Paklauskite viršutinių“, – taip iki sosto nešėjų: Alachas nusinio nusprendė dėl kūrinijos; žinia leidžiasi dangus po dangaus iki žemutinio, kur aptarinėja; šėtonai nugirsta, sumaišo su spėjimais ir melu. Perduoda burtininkams – kartais teisingai, kartais ne; burtininkai – kartais teisingai, kartais ne. Tada Alachas uždarė šėtonams žvaigždėmis – melagingos kalbos nutrauktos, nebėra.“

Amras ibn Abu Džafaras iš Muhammado ibn Abd ar Rahmano ibn Abu Labibos iš Alijos ibn al Husaino ibn Alijos – tas pats kaip Ibn Šihabo.

Mokytas žmogus pasakojo: Banu Sahmo moteris al Ghaitala, burtininkė džahilijoje, vieną naktį sulaukė dvasios. Ta sučirškė po ja, tarė:

Žinau, ką žinau –
žudymo ir skerdimo dieną.

Kuraišiai išgirdo, klausė, ką reiškia. Kita naktis – vėl sučirškė:

Mirtis – kas mirtis?
Joje kaulai mėtomi šen ir ten.

Kuraišiai nesuprato, laukė, kol ateitis paaiškins. Kai Badro ir Uhudo mūšiai slėniuose – suprato dvasios žodžius.

Alijus ibn Nafis al Džurašis: Džanbo gentis iš Jemeno turėjo burtininką džahilijoje; kai žinia apie Alacho Pasiuntinį pasklido tarp arabų, tarė jam: „Pažiūrėk dėl to vyro.“ Subėgo prie kalno papėdės, kur gyveno. Saulėtekio išėjo, atsirėmė į lanką, ilgai žiūrėjo į dangų, šokinėjo:

Vyrai, Alachas pagerbė ir išrinko Muhammadą,
apvalė jo širdį ir vidurius.
Jo buvimas tarp jūsų trumpas.

Apsigręžė, užlipo į kalną.

Patikimas žmogus iš Abdulaho ibn Kabo, Usmano ibn Afano atleistinio: Umara ibn al Chatabas sėdėjo su žmonėmis Pasiuntinio mečetėje, įėjo arabas. Umara: „Šitas dar pagonis, neatsisakė senojo tikėjimo“ (ar: džahilijoje burtininkas). Tas pasisveikino, atsisėdo. Umara: musulmonas? Tas: taip. „Bet džahilijoje burtininkas?“ „Gerasis Alachai, tikinčiųjų vade, blogai pagalvojai, pasveikinai taip, kaip negirdėjau su pavaldiniais.“ Umara: „Prašu Alacho atleidimo. Džahilijoje blogiau darėme – garbino stabus ir atvaizdus, kol Alachas pagerbė Pasiuntiniu ir islamu.“ Tas: „Taip, buvau burtininkas.“ Umara: „Papasakok, kas nuostabiausia iš dvasios.“ „Atėjo mėnesį ar kiek prieš islamą:

Ar matėte džinus ir jų sumaištį,
tikėjimą neviltį ir apgaulę,
laikantis kupranugarių balnakilpių gausybėje?“

Abdulahas ibn Kabas: Umara tarė: „Stovėjau prie stabo su kuraišiais džahilijoje, arabas pjovė veršį. Laukėme dalies, kai išgirdau balsą veršio pilve, skardesnį negirdėtą (mėnesį ar kiek prieš islamą):

O kraujo raudonasis,
darbas padarytas, vyras šauks
be Alacho nėra kito.“

Tokie arabų burtininkų pasakojimai.

47. ŽYDŲ ĮSPĖJIMAI APIE ALACHO PASIUNTINĮ

Asimas ibn Umaras ibn Katada iš gentainių: „Kas privertė mus priimti islamą, be Alacho gailestingumo ir vedimo – žydų kalbos. Buvome pagonys, garbino stabus; jie turėjo raštus, žinių, kurių neturėjome. Nuolatinė priešiškumas; kai nugalėdavome, jie sakydavo: „Atėjo laikas pranašo, kurį siųs; su juo žudysime kaip Adą ir Iramą.“ Dažnai girdėdavome. Kai Alachas pasiuntė Pasiuntinį, pakvietė pas Jį – priėmėme, suprato grasinimo prasmę, prisijungėme prieš juos. Tikėjome juo, jie atmetė. Apie mus ir juos Alachas apreikė Karvės skyriuje: „Kai atėjo knyga nuo Alacho, patvirtinanti jų turėtą (anksčiau prašė pergalės prieš netikinčiuosius), kai atėjo tai, ką žinojo – atmetė. Alacho prakeiksmas netikintiesiems.“

Salichas ibn Ibrahimas ibn Abd ar Rahmano ibn Aufas iš Mahmudo ibn Labido, Banu Abd al Ašhalo brolio, iš Salamos ibn Salamos ibn Vakšo (Salama buvo Badre): „Turėjome žydą kaimyną iš Banu Abd al Ašhalo. Išėjo iš namų (tada buvau jauniausias namuose, su mažu apsiaustu gulėjau kieme). Kalbėjo apie prisikėlimą, atpildą, svarstykles, rojų, pragarą. Pagonims, maniusiems, kad po mirties nepakils – klausė: „Žmogau, ar manai, kad taip bus – žmonės pakils į vietą su sodu ir ugnimi, kur atlygins už darbus?“ „Taip, prisiekiu tuo, kuo prisiekiama, norėtų didžiausioje krosnyje namuose, kad išvengtų ugnies – kaitintų, įkištų, užtinkuotų, jei išliptų kitą dieną.“ Paklausus ženklo – parodė ranka į Meką ir Jemeną: „Pranašas bus iš šitos žemės.“ Kada – pažvelgė į mane, jauniausią: „Šitas berniukas, jei sulauks natūralaus amžiaus – pamatys.“ Prisiekiu Alachu, naktis ir diena nepraėjo – Alachas pasiuntė Muhammadą, gyveno tarp mūsų. Tikėjome, jis atmetė iš piktumo ir pavydo. Klausėme: „Ar ne tu sakei?“ „Taip, bet ne tas.“

Asimas ibn Umaras ibn Katada iš Banu Kuraizos šaicho: „Žinai, kaip Thalaba ibn Saja, Asidas ibn Saja ir Asadas ibn Ubaidas iš Banu Hadlo, Banu Kuraizos broliai, tapo musulmonais? Džahilijoje buvo su jais; islame tapo jų vadais.“ Nežinojau. Pasakojo: siras žydas Ibn al Hajabanas atvyko keleriems metams prieš islamą, gyveno tarp mūsų. „Geresnio vyro nemūslimo nemačiau. Sausros metu prašėme eiti melstis lietaus. Atsisakydavo, kol nesumokėsime; kiek – saą datulių ar du miežių. Sumokėję išėjo už haros, meldėsi – vos išėjęs, debesys, lietus. Ne kartą, ne du. Mirštantis tarė: „Žydai, kas, manote, privertė palikti duonos ir vyno žemę į vargo ir bado?“ Nežinojome. „Atvykau tikėdamasis pranašo, kurio laikas arti. Šitas miestas, kur migracija; tikėjausi, bus pasiuntinėtas, seksčiau. Laikas atėjo, žydai, tegul niekas neaplenkia; bus siųstas lieti kraują, imti belaisvius moteris ir vaikus priešinantisiems. Tegul ne sulaiko.“ Kai Pasiuntinys apgulė Banu Kuraizą, tie jaunuoliai tarė: „Šitas pranašas, apie kurį Ibn al Hajabanas liudijo.“ Tie: ne; kiti: tikslus aprašymas – nuėjo, tapo musulmonais, išgelbėjo gyvybes, turtą, šeimas. Tokie žydų pasakojimai.

48. KAIP SALMANAS TAPO MUSULMONU

Asimas ibn Umaras ibn Katada al Ansaris iš Mahmudo ibn Labido iš Abdulaho ibn Abaso pasakojo: Salmanas kalbėjo, o aš klausiau: „Aš persas iš Isfahano, iš kaimo Džajaus. Tėvas buvo pagrindinis žemvaldys kaime, mylėjo mane labiau už pasaulį. Taip mylėjo, kad laikė uždaręs namuose kaip vergę mergaitę. Buvau uolus magų tikėjimo, tapau šventos ugnies prižiūrėtoju – kūrenau, neleisdavau užgesti nė akimirkai. Tėvas turėjo didelį ūkį; kartą negalėjo nuvykti, liepė man: eik, apžiūrėk, štai ką daryti. „Nesivėlink, – tarė, – tu man svarbesnis už ūkį, nerimas dėl tavęs trukdys man dirbti.“ Išėjau į ūkį, kelyje praėjau pro krikščionių bažnyčią – išgirdau maldininkų balsus. Nieko apie juos nežinojau, nes tėvas laikė uždaręs. Balsai patiko, įėjau pažiūrėti; malda sužavėjo, patraukė jų tikėjimas, pasirodė geresnis už mūsiškį. Nusprendžiau nelikti iki saulėlydžio. Ūkio nepasiekiau. Klausiau, iš kur jų tikėjimas – Sirija. Grįžau pas tėvą, tas siuntinėjo manęs ieškoti, nerimas sutrukdė darbus. Klausė, kur buvau, priekaištavo nepaklausęs. Papasakojau: praėjau pro maldininkus bažnyčioje, patiko jų tikėjimas, likau iki saulėlydžio. „Sūnau, ten gero nėra; mūsų tėvų tikėjimas geresnis.“ „Ne, jų geresnis.“ Tėvas išsigando, surakino grandinėmis, įkalino namuose.

Parašiau krikščionims: praneškite, kai atvyks krikščionių pirklių karavanas iš Sirijos. Pranešė. Paprašiau: kai baigs reikalus ir grįš – tegu paima mane. Paėmė, nusimečiau pančius, iškeliavau su jais į Siriją. Ten klausiau mokyčiausio jų tikėjime – nuvedė pas vyskupą. Pasakiau: patinka jūsų tikėjimas, noriu būti su jumis, tarnauti bažnyčioje, mokytis, melstis. Pakvietė įeiti. Bet jis buvo blogas – liepdavo duoti išmaldos, skatindavo, pinigus kišdavo į savo skrynią, vargšams neduodavo, kol surinko septynis ąsočius aukso ir sidabro. Pajutau jam didžiausią neapykantą, matydamas, ką daro. Mirė, krikščionys subėgo laidoti – pasakiau: blogas vyras, liepdavo išmaldą, kišdavo sau, vargšams nieko. „Iš kur žinai?“ Nuvedžiau prie lobio, iškasė septynis pilnus ąsočius. Pamatę: „Prisiekiu Alachu, nelaidosime“ – nukryžiavo, apmėtė akmenimis, paskyrė kitą.

Nemačiau nemusulmono doro, asketiškesnio, atsidavusio pomirtiniam gyvenimui, pastovesnio dieną naktį. Mylėjau jį kaip nieką anksčiau. Ilgai būdamas, kai mirtis artėjo, pasakiau meilę, klausiau: kam patikėsi, ką liepsi? „Sūneli, nežinau tokio kaip aš. Žmonės mirė, pakeitė ar apleido tikrą tikėjimą, išskyrus vyrą Mausilyje – laikosi mano tikėjimo, eik pas jį.“ Mirė, palaidojo, prisijungiau prie Mausilio vyskupo, pasakiau: tas ir tas patikėjo mane mirties metu, sakė, kad laikaisi to paties kelio. Buvau su juo – geras, kaip sakė; bet netrukus mirė. Prašiau patikėti kitam. Žinojo tik vieną Nasibine – rekomendavo eiti pas jį.

Buvau su tuo geru vyru Nasibine, mirė – rekomendavo kolegą Amurijoje. Buvau su juo, dirbau, įsigijau karvių ir avių bandoje; mirštant klausiau, kam patikės. Žinojo, kad netrukus atsiras pranašas su Abraomo tikėjimu; išeis Arabijoje, migracija į žemę tarp dviejų lavos juostų su palmėmis. Neabejotini ženklai: valgys dovanas, bet ne išmaldą; tarp menčių pranašystės antspaudas. „Jei gali – eik į tą kraštą.“ Mirė, palaidojo, likau Amurijoje, kiek Alachas norėjo. Praėjo kalbitų pirklių – paprašiau vežti į Arabiją už karves ir avis. Sutiko, vežė, kol Vadi al Kuroje pardavė žydui verge. Pamačiau palmes, tikėjausi – tas miestas, kaip aprašė, bet neįsitikinau. Tada jo pusbrolis iš Banu Kuraizos Medinoje nupirko, nusivedė į Mediną – prisiekiu Alachu, vos pamačiau – atpažinau iš aprašymo. Gyvenau ten, Alacho Pasiuntinys buvo pasiuntinėtas, gyveno Mekoje; negirdėjau apie jį, nes vergavau. Tada migravo į Mediną; buvau palmių viršūnėje šeimininko, dirbau, šeimininkas sėdėjo apačioje, staiga atėjo pusbrolis: „Tegul Alachas baudžia Banu Kailą! Subėgo Kuboje prie vyro, atėjusio iš Mekos, tvirtinančio, kad pranašas.“

Izgirdęs sudrebėjau, galvojau – nukrisiu ant šeimininko; nulipau, klausinėjau pusbrolio: „Ką sakei?“ Šeimininkas supyko, trenkė: „Kas tau? Grįžk prie darbo.“ „Nieko, norėjau sužinoti tiesą.“ Turėjau šiek tiek maisto surinkto, vakare nunešiau Pasiuntiniui Kuboje: „Girdėjau, kad doras vyras, bendrai svetimi, alkani; štai išmalda, manai, jums labiau priklauso.“ Daviau. Pasiuntinys bendrams: „Valgykite!“, pats rankos neištiesė, nevalgė. Pagalvojau: „Vienas.“ Palikau, surinkau maisto, Pasiuntinys nuėjo į Mediną. Atnešiau: „Matau, nevalgai išmaldos; štai dovana laisvai.“ Pasiuntinys valgė, davė bendrams. „Du.“ Tada atėjau pas Pasiuntinį Baki al Gharkade, kur lydėjo bendrą į kapus. Turėjau du apsiaustus, sėdėjo su bendrais, pasisveikinau, apėjau pažiūrėti nugaros – ar antspaudas, kaip aprašė. Pasiuntinys pamatė, kad ieškau tiesos iš aprašymo, nusimetė apsiaustą, atidengė nugarą – pamačiau antspaudą, atpažinau. Pasilenkiau, bučiavau, verkiau. Pasiuntinys: „Ateik.“ Atsisėdau priešais, papasakojau istoriją, kaip jums, ibn Abasai. Pasiuntinys norėjo, kad bendrai išgirstų.

Tada vergystė užėmė Salmaną – negalėjo būti Badre ir Uhude su Pasiuntiniu.

Salmanas tęsė: Pasiuntinys tarė: „Parašyk sutartį.“ Parašiau šeimininkui: pasodinsiu tris šimtus palmių, iškasiu duobes, sumokėsiu keturiasdešimt aukso ukijų. Pasiuntinys paprašė bendrų padėti – vienas trisdešimt sodinukų, kitas dvidešimt, penkiolika, dešimt – kol trys šimtai. Pasiuntinys liepė kasti duobes, baigus – pats pasodins. Su bendrais iškasiau, pranešiau; išėjome visi, nešėme sodinukus – sodino savo ranka; prisiekiu Alachu, nė viena nemirė. Palmes atidaviau, liko pinigai. Pasiuntiniui davė aukso gabalą vištos kiaušinio dydžio iš kasyklos; pasišaukė mane: „Imk, sumokėk skolą.“ „Kuo šitas padengs, Alacho Pasiuntiny?“ „Imk, Alachas sumokės tavo skolą.“ Paėmiau, pasvėriau – prisiekiu Alachu, keturiasdešimt ukijų, sumokėjau, Salmanas laisvas. Dalyvavau su Pasiuntiniu Griovio mūšyje laisvas, paskui visuose.

Jazidas ibn Abu Habibas iš Abdu al Kajso vyro iš Salmano: kai pasakiau „Kuo šitas padengs?“, Pasiuntinys paėmė, apvertė ant liežuvio: „Imk, sumokėk pilnai“ – sumokėjau pilnai, keturiasdešimt ukijų.

Asimas ibn Umaras ibn Katada iš patikimo iš Umara ibn Abdul Azizo ibn Marvano: Salmanas persas pasakojo Pasiuntiniui: šeimininkas Amurijoje liepė eiti į vietą Sirijoje, kur vyras tarp dviejų giraičių; kasmet eidamas iš vienos į kitą, ligoniai stodavo kelyje – kam pasimelsdavo, pasveikdavo. „Paklausk apie tikėjimą, kurio ieškai – žinos.“ Ėjau, radau žmones su ligoniais, laukiančius, kol išeis naktį iš giraitės į giraitę. Žmonės su ligoniais – kam pasimelsdavo, pasveikdavo. Trukdė prieiti, kol įėjo į giraitę; čiupau už peties. Atsigręžė: „Kas tu?“ „Alachas pasigailėk, papasakok apie hanifų tikėjimą, Abraomo tikėjimą.“ „Žmonės dabar to neklausia; laikas arti, pranašas bus pasiuntinėtas su tuo tikėjimu iš haramo žmonių. Eik pas jį – atves.“ Įėjo į giraitę. Pasiuntinys Salmanui: „Jei tiesą sakei – matei Jėzų, Marijos sūnų.“

49. KETURI VYRAI, ATSISAKĘ DAUGDIEVYSTĖS

Kartą kuraišiai susirinko per šventę garbinti ir apeiti stabą, kuriam aukodavo – kasmetinė šventė. Keturi vyrai slapta atsitraukė ir sutarė laikyti paslaptį draugystėje. Tai buvo: Varaka ibn Naufalas ibn Asadas ibn Abdul Uza ibn Kusajus ibn Kilabas ibn Mura ibn Kabas ibn Luajus; Ubaidulahas ibn Džahšas ibn Riabas ibn Jamaro ibn Sabra ibn Mura ibn Kabiras ibn Ghanmas ibn Dudanas ibn Asadas ibn Chuzaima, kurio motina Umaima, Abdul Mutalibo duktė; Usmanas ibn al Huvairisas ibn Asadas ibn Abdul Uzos ibn Kusajus; Zaidas ibn Amras ibn Nufailas ibn Abdul Uzos ibn Abdulaho ibn Kurto ibn Rijaho ibn Razaho ibn Adijaus ibn Kabo ibn Luajus.

Jie manė, kad jų žmonės iškraipė Abraomo tikėjimą, kad akmuo, aplink kurį eina, nieko vertas – negirdi, nemato, nekenkia, nepadeda. „Susiraskite tikrą tikėjimą, – sakė, – prisiekiu Alachu, jūs neturite jokio.“ Išsiskirstė po kraštus ieškodami hanifų tikėjimo, Abraomo tikėjimo.

Varaka prisijungė prie krikščionybės, studijavo raštus, kol gerai išmoko. Ubaidulahas ieškojo, kol atėjo islamas; migravo su musulmonais į Abisiniją su žmona Umm Habiba, Abu Sufjano dukra, musulmone. Ten priėmė krikščionybę, paliko islamą, mirė krikščionimi Abisinijoje.

Muhammadas ibn Džafaras ibn az Zubairas pasakojo: tapęs krikščioniu Ubaidulahas, eidamas pro Pasiuntinio bendrus, sakydavo: „Mes matome aiškiai, o jūsų akys tik pusiau atmerktos“ – „Mes matome, jūs bandote matyti, bet dar nematote.“ Sakė „sasa“, nes šuniukas, bandydamas atmerkti akis, mato tik pusiau. Kitas žodis fakaha – atmerkti akis. Po mirties Pasiuntinys vedė jo našlę Umm Habibą. Muhammadas ibn Alijus ibn Husainas pasakojo: Pasiuntinys siuntė Amrą ibn Umają ad Damrį pas Negusą prašyti jos – tas vedė. Davė kraitį Pasiuntinio vardu keturis šimtus dinarų. Muhammadas ibn Alijus: „Manome, kad Abdul Malikas ibn Marvanas nustatė moterų kraitį keturis šimtus dinarų pagal šitą pavyzdį.“ Tas, kuris atidavė ją Pasiuntiniui, buvo Chalidas ibn Saidas al Asas.

Usmanas ibn al Huvairisas nuėjo pas Bizantijos imperatorių, tapo krikščioniu, gavo aukštas pareigas.

Zaidas ibn Amras liko kaip buvo: nepriėmė nei judaizmo, nei krikščionybės. Atsisakė žmonių tikėjimo, vengė stabų, kritusių gyvulių, kraujo, aukų stabams. Drausdavo žudyti mergaites, sakydamas, kad garbina Abraomo Alachą, viešai barė saviškius už papročius.

Hišamas ibn Urva iš tėvo iš motinos Asmos, Abu Bakro dukters: mačiau Zaidą labai seną, atsirėmusį į Kabą: „Kuraišiai, prisiekiu Tuo, kurio rankose Zaido siela, nė vienas jūsų nesilaiko Abraomo tikėjimo, tik aš.“ Tada: „Alachai, jei žinočiau, kaip nori būti garbinamas – taip garbinau; bet nežinau.“ Nusilenkė ant delnų.

Sakoma, jo sūnus Saidas ibn Zaidas ir Umara ibn al Chatabas, jo sūnėnas, klausė Pasiuntinio: „Ar prašyti Alacho atleidimo Zaidui ibn Amrui?“ Tas: „Taip, jis prisikels kaip vienintelė tautos atstovas.“

Zaidas ibn Amras ibn Nufailas sudėjo eiles, palikdamas žmones ir jų elgesį su juo:

Ar garbinti vieną valdovą ar tūkstantį?
Jei tiek, kiek sakote –
atsisakau Lat ir Uzos abiejų,
kaip bet kuris tvirtas protas.
Negarbinsiu Uzos ir jos dviejų dukterų,
neisiu prie dviejų Banu Amro atvaizdų.
Negarbinsiu Hubalo,
nors buvo mūsų valdovas,
kai mažai proto turėjau.
Stebėjausi (naktį daug keisto,
dieną aišku protingam),
kad Alachas sunaikino daug vyrų,
kurių darbai visiškai pikti,
o kitus išgelbėjo dėl tautos dievobaimingumo,
kad mažas vaikas užaugtų vyru.
Žmogus gali sirgti ir pasveikti,
kaip medžio šaka atgyja po lietaus.
Tarnaudamas savo gailestingajam Valdovui,
kad atleidžiantis Valdovas atleistų mano nuodėmę.
Laikykitės Alacho baimės, jūsų Valdovo;
kol laikotės – nežūsite.
Matysite dievobaiminguosius soduose,
o netikintiesiems pragaro ugnis.
Gėda gyvenime, mirtyje
krūtinės susitrauks kančioje.

Zaidas dar tarė:

Alachui atiduodu šlovę ir dėkingumą,
tvirtą žodį, kol laikas eina,
dangaus Karaliui – nėra Alacho už Jį,
nė valdovo, kuris prieitų.
Saugokitės, vyrai, kas po mirties!
Nieko nepaslėpsite nuo Alacho.
Saugokitės statyti šalia Alacho,
tiesus kelias aiškus.
Gailestingumo prašau, kiti pasitiki džinu,
bet Tu, Alachai, mūsų Valdovas ir viltis.
Esu patenkintas Tavim kaip Valdovu,
negarbinsiu kito šalia Tavęs.
Tu iš gerumo ir gailestingumo
siuntei pasiuntinį Mozei kaip šauklį.
Tarei jam: eik tu ir Aaronas,
šaukite faraoną tironą prie Alacho,
sakykite: „Ar ištiesei žemę be atramos,
kol tvirtai stovėjo ant vandenų,
ir pritvirtinai kalnus?“
Sakykite: „Ar pakėlei dangų be atramos?
Koks puikus statytojas!“
Sakykite: „Ar įdėjai mėnulį vidury
kaip šviesą vesti, kai naktis uždengia?“
Sakykite: „Kas išleido saulę dieną,
kad žemė atspindėtų spindesį?“
Sakykite: „Kas pasodino sėklas dulkėse,
kad žolė augtų ir didėtų,
ir iškėlė sėklas augalo viršūnėje?“
Ten ženklai supratingiems.
Tu iš gerumo išgelbėjai Joną,
nakvojusį žuvies pilve.
Nors šlovinu Tavo vardą, dažnai kartoju:
„Valdove, atleisk nuodėmes.“
Kūrinių Valdove, duok dovanų ir gailestingumo,
palaimink sūnus ir turtą.

Zaidas, bar damas žmoną Safiją, al Hadramio dukterį, tarė: (kas pasakė – vėliau, kai aplinkybės paaiškins.)

Zaidas nutarė palikti Meką, ieškoti Abraomo hanifų tikėjimo; kai Safija matydavo, kad ruošiasi keliauti, pranešdavo al Chatabui ibn Nufailui – jo dėdei ir broliui iš motinos (motina pirmiau buvo už Nufailo, pagimdė al Chatabą; tada už posūnio Amro, pagimdė Zaidą – taip dviguba giminystė). Tas bardavo už žmonių tikėjimo atsisakymą. Liepė Safijai pranešti, jei matys ruošiantis; tada Zaidas tarė:

Nelaikyk manęs pažeminimo, Safija.
Tai ne mano kelias.
Kai bijau pažeminimo –
drąsus vyras, paklusnus žirgas.
Vyras, dažnai lankantis karalių vartus,
kupranugaris kerta dykumą;
tas, kuris nutraukia ryšius su kitais,
kurių sunkumai įveikiami be draugų.
Asilas priima pažeminimą tik
kai kailis nudėvėtas.
Sako: „Niekad nepasiduosiu,
nors krovinys trina šonus.“

Brolis (motinos sūnus ir dėdė)
kalba, kas nepatinka.
Kai bara – sakau: „Neturiu atsakymo.“
O jei norėčiau – pasakyčiau,
ko raktai ir durys pas mane.

Vienas iš Zaido ibn Amro ibn Nufailo šeimos pasakojo: kai Zaidas stovėdavo prie Kabos mečetėje, sakydavo: „Labbaika tiesoje, garbinime ir tarnyboje.“

Prieglobsčio ieškau tame, kame Abraomas ieškojo,
kai stovėjo ir žiūrėjo į kiblą.
Tada tarė:

Nuolankus belaisvis, Alachai, veidas dulkėse,
ką įsakai – vykdau.
Puikybės neieškau, tik dievobaimingumo dovanos.
Keliuotojas vidurdieny ne tas, kas miega vidurdienį.

Zaidas tarė:

Pavaldus Tam,
kuriam pavaldi žemė su galingomis uolomis.
Ištiesta, kai pamatė tvirtą ant vandenų,
pritvirtino kalnus.
Pavaldus Tam, kuriam debesys su saldžiu vandeniu pavaldūs.
Kai nešami į žemę –
klusniai lieja gausų lietų.

Al Chatabas taip kankino Zaidą, kad tas pasitraukė į viršutinę Meką, sustojo Hiroje kalne, žiūrėdamas į miestą. Al Chatabas liepė jauniems neatsakingiems kuraišiams neleisti jam įeiti į Meką – įeidavo slapta. Kai sužinodavo – pranešdavo al Chatabui, išvarydavo, kankindavo, bijodami, kad parodys tikrą jų tikėjimo veidą, kai kas prisijungs prie jo. Tas tarė, didindamas šventumą prieš tuos, kurie laikė paprasta:

Alachai, aš šventos žemės, ne svetimas,
mano namai centre,
prie al Safos.
Ne klaidos namai.

Tada išėjo ieškoti Abraomo tikėjimo, klausinėjo vienuolių ir rabinų, kol perėjo Mausilį ir visą Mesopotamiją; per Siriją, kol priėjo vienuolį Balkos aukštumose. Tas, sakoma, gerai išmanė krikščionybę. Klausė apie hanifų tikėjimą, Abraomo tikėjimą; vienuolis: „Ieškai tikėjimo, į kurį šiandien niekas neveda; arti laikas pranašo iš tavo krašto, kurį palikai. Bus pasiuntinėtas su hanifų tikėjimu, Abraomo tikėjimu, laikykis jo – arti siuntimas, jo laikas.“ Zaidas anksčiau ragavo judaizmo ir krikščionybės, nepatenkintas; išgirdęs tuoj išėjo į Meką; bet Lachmo krašte užpultas ir nužudytas.

Varaka ibn Naufalas ibn Asadas apraudėjo jį:

Tu buvai visiškai teisingame kelyje, ibn Amrai,
išsigelbėjai nuo pragaro krosnies
tarnaudamas vieninteliam Alachui,
palikdamas tuščius stabus.
Pasiekei tikėjimą, kurio ieškojai,
neužmiršdamas savo Valdovo vienybės.
Pasiekei kilnią buveinę,
kur džiaugsies gausiu atlygiu.
Ten sutiksi Alacho draugą (Abraomą).
Nebuvai tironas, prinokęs pragarui,
Alacho gailestingumas pasiekia vyrus,
nors septyniasdešimt slėnių po žeme.

50. ŽODIS, TAIKYTAS ALACHO PASIUNTINIUI EVANGELIJOJE

Tarp to, kas pasiekė mane apie tai, ką Jėzus, Marijos sūnus, pasakė Evangelijoje, apibūdindamas Alacho Pasiuntinį, yra šitas. Paimta iš to, ką apaštalas Jonas užrašė jiems, rašydamas Evangeliją iš Jėzaus, Marijos sūnaus, Testamento: „Kas nekenčia manęs – nekenčia Valdovo. Jei nebūčiau padaręs jų akivaizdoje darbų, kurių nė vienas prieš mane nepadarė – neturėtų nuodėmės; bet dabar jie išdidūs, mano, kad nugalės mane ir Valdovą. Bet turi išsipildyti žodis, esantis Įstatyme: „Nekentė manęs be priežasties.“ Bet kai ateis Paguodėjas, kurį Alachas atsiųs jums nuo Valdovo, tiesos dvasia, išėjusi nuo Valdovo – jis liudys apie mane, ir jūs, nes nuo pradžios su manim. Sakiau jums, kad neabejotumėte.“

Munahhemana (Alachas jį laimina ir saugo!) sirų kalba – Muhammadas; graikų – Parakletas.

51. PRANAŠO MISIJA

Kai Alacho Pasiuntiniui Muhammadui sukako keturiasdešimt, Alachas pasiuntė jį iš gailestingumo žmonėms kaip džiugios žinios nešėją visiems. Alachas buvo sudaręs sandorą su kiekvienu pranašu prieš jį: tikėti juo, liudyti tiesą, padėti prieš priešus; jie turėjo perduoti tai tiems, kurie tikėjo jais dviejuose monoteistiniuose tikėjimuose. Alachas tarė Muhammadui: „Kai Alachas sudarė sandorą su pranašais: štai Raštas ir išmintis, kuriuos jums daviau; paskui ateis Pasiuntinys, patvirtinantis tai, ką žinote – tikėkite juo, padėkite.“ Tarė: „Ar priimate ir imate mano naštą?“ – mano sandoros naštą. Tie: „Priimame.“ Tas: „Liudykite, aš liudytojas su jumis.“ Taip Alachas sudarė sandorą su pranašais liudyti tiesą, padėti prieš priešus; jie perdavė pareigą tikintiesiems dviejuose monoteistiniuose tikėjimuose.

Al Zuhri iš Urvos ibn az Zubairo iš Aišos: kai Alachas norėjo pagerbti Muhammadą ir pasigailėti tarnų per jį – pirmas pranašystės ženklas Pasiuntiniui buvo tikri sapnai, kaip dienos šviesa, rodomi miegant. Alachas padarė, kad mėgo vienatvę – niekas labiau nepatiko kaip būti vienam.

Abdul Malikas ibn Ubaidulahas ibn Abu Sufjanas ibn al Ala ibn Džarija al Sakafis, geros atminties, iš mokyto: kai Alachas norėjo suteikti malonę ir pranašystę – Pasiuntinys išeidavo savo reikalu, keliaudavo toli, kol pasiekdavo Mekos tarpeklius ir slėnių dugnus, kur namų nesimatydavo; nė akmuo, nė medis, pro kurį praėdavo, nepasakydavo: „Ramybė tau, Alacho Pasiuntiny.“ Pasiuntinys atsigręždavo dešinėn, kairėn, atgal – matydavo tik medžius ir akmenis. Taip būdavo, kol Alachui patiko. Tada atėjo Gabrielius su Alacho malone, Ramadano mėnesį Hiroje.

Vahbas ibn Kaisanas, al Zubairo šeimos atleistinis: girdėjau Abdulahą ibn az Zubairą sakant Ubaidui ibn Umairui ibn Katadai al Laitis: „Ubaidai, papasakok, kaip prasidėjo pranašystė, kai Gabrielius atėjo pas Pasiuntinį.“ Ubaidas mano akivaizdoje papasakojo Abdulahui ir kitiems: Pasiuntinys kasmet mėnesį melsdavosi vienumoje Hiroje, praktikuodamas tahannuthą – kaip kuraišiai pagonių laikais. Tahannuthas – dievobaimingumas.

Abu Talibas tarė:

Prie Tauro ir to, kuris pritvirtino Thabitą vietoje,
ir prie tų, kurie lipa į Hirą ir leidžiasi.

Kiekvienais metais tą mėnesį Pasiuntinys melsdavosi vienumoje, maitino ateinančius vargšus. Baigęs mėnesį, grįžęs iš vienatvės, pirmiausia prieš įeidamas į namus apeidavo Kabą septynis kartus ar kiek Alachui patiko; tada grįždavo namo. Tais metais, kai Alachas pasiuntė jį, Ramadano mėnesį, kai Alachas norėjo malonės – Pasiuntinys išėjo į Hirą kaip įprastai, su šeima. Tą naktį, kai Alachas pagerbė jį misija, pasigailėjo tarnų – Gabrielius atnešė Alacho įsakymą. „Atėjo pas mane, – tarė Pasiuntinys, – miegantį, su brokato apdangalu, kuriame rašalas, tarė: „Skaityk!“ Sakiau: „Ką skaityti?“ Spaudė taip, kad maniau – mirtis; paleido: „Skaityk!“ „Ką skaityti?“ Vėl spaudė – mirtis; paleido: „Skaityk!“ „Ką skaityti?“ Trečią kartą spaudė – mirtis: „Skaityk!“ „Ką skaityti?“ – tik norėdamas išsilaisvinti, kad nedarytų to paties. Tarė:

„Skaityk Valdovo vardu, kuris sukūrė,
sukūrė žmogų iš krešulio.
Skaityk! Tavo Valdovas dosniausias,
mokė plunksna,
mokė žmogų, ko nežinojo.“

Perskaičiau, dingo. Pabudau, tarsi žodžiai įrašyti širdyje. Niekas Alacho kūrinių man nebuvo bjauresnis už poetą ar apsėstąjį – negalėdavau žiūrėti. Galvojau: vargas man, poetas ar apsėstas – tegul kuraišiai to nesako! Lipsiu į kalno viršūnę, nusimesiu, nusibaigsiu, pailsėsiu. Išėjau taip daryti, kai vidury kalno išgirdau balsą iš dangaus: „Muhammadai, tu Alacho Pasiuntinys, aš Gabrielius.“ Pakėliau galvą į dangų – Gabrielius vyro pavidalu, kojomis ant horizonto: „Muhammadai, tu Alacho Pasiuntinys, aš Gabrielius.“ Stovėjau žiūrėdamas, nei pirmyn, nei atgal; ėmiau sukioti veidą – kur pažvelgsiu, matydavau jį. Stovėjau, nei pirmyn, nei atgal, kol Chadidža siuntė pasiuntinių manęs ieškoti – tie pasiekė viršutinę Meką, grįžo pas ją, o aš stovėjau toje pačioje vietoje; tada dingo, grįžau pas šeimą. Atėjau pas Chadidžą, atsisėdau prie šlaunies, prisiglaudžiau. „Abu al Kasimai, kur buvai? Prisiekiu Alachu, siunčiau pasiuntinius – pasiekė viršutinę Meką, grįžo.“ (Galvojau: vargas poetui ar apsėstajam. Ji: „Ieškau prieglobsčio Alache nuo to, Abu al Kasimai. Alachas taip su tavim nepasielgs – žino tavo tiesumą, patikimumą, gerą būdą, malonumą. Ne taip, brangusis. Gal matei ką.“ „Taip.“) Papasakojau, ką mačiau. Ji: „Džiaukis, dėdės sūnau, būk stiprus. Prisiekiu Tuo, kurio rankose Chadidžos siela, tikiuosi, kad tu šitos tautos pranašas.“ Atsistojo, susisiautė, nuėjo pas pusbrolį Varaką ibn Naufalą ibn Asadą ibn Abdul Uzą ibn Kusajų – krikščionį, raštų žinovą, mokslininką. Papasakojo, ką Pasiuntinys matė ir girdėjo. Varaka: „Šventas! Šventas! Prisiekiu Tuo, kurio rankose Varakos siela, jei tiesą sakei, Chadidža, atėjo didysis Namusas (Gabrielius), kuris buvo pas Mozę; jis šitos tautos pranašas. Liepk būti stipriam.“ Chadidža grįžo, papasakojo Pasiuntiniui – nuramino baimę. Baigęs vienatvę, grįžo, pirmiausia apeidavo Kabą kaip įprastai. Apeidamas sutiko Varaką: „Dėdės sūnau, papasakok, ką matei ir girdėjai.“ Papasakojo. Varaka: „Prisiekiu Tuo, kurio rankose Varakos siela, tu šitos tautos pranašas. Atėjo didysis Namusas, kuris buvo pas Mozę. Vadins melagiu, skriaus, išvarys, kariaus. Jei sulauksiu – padėsiu Alachui, kaip Jis žino.“ Priėjo, pabučiavo kaktą; Pasiuntinys grįžo namo. (Varakos žodžiai pridėjo pasitikėjimo, palengvino nerimą.)

Ismailis ibn Abu Hakimas, al Zubairo šeimos atleistinis, iš Chadidžos: ji tarė Pasiuntiniui: „Dėdės sūnau, gali pasakyti, kada ateina tavo lankytojas?“ Gali. „Pranešk, kai ateis.“ Kai Gabrielius atėjo kaip įprastai, Pasiuntinys Chadidžai: „Gabrielius atėjo.“ „Kelkis, dėdės sūnau, sėsk prie kairės šlaunies.“ Tas padarė. „Matai?“ „Taip.“ „Apsigręžk, sėsk prie dešinės.“ Padarė. „Matai?“ Taip. „Apsigręžk, sėsk į sterblę.“ Padarė, ji atidengė kūną, nusimetė šydą, Pasiuntinys sterblėje. „Matai?“ „Ne.“ „Dėdės sūnau, džiaukis, būk stiprus – prisiekiu Alachu, angelas, ne šėtonas.“

Abdulahą ibn Hasaną papasakojau šitą istoriją; tas: girdėjau motiną Fatimą, Husaino dukterį, pasakojant iš Chadidžos – ji įtraukė Pasiuntinį į savo apsiaustą, Gabrielius dingo; tarė: „Tikrai angelas, ne šėtonas.“

52. MALDOS NUSTATYMAS

Pasiuntiniui liepta melstis – meldėsi. Salichas ibn Kaisanas iš Urvos ibn al Zubairo iš Aišos: kai malda pirmą kartą uždėta Pasiuntiniui – du nusilenkimai kiekvienai maldai; paskui Alachas pakėlė iki keturių namuose, kelionėje liko du.

Mokytas žmogus: kai malda uždėta, Gabrielius atėjo, kai Pasiuntinys Mekos aukštumose; kulnu iškasė duobę slėnio šone, trykštelėjo šaltinis; Gabrielius atliko apeiginį apsiplovimą, Pasiuntinys žiūrėjo – parodyti, kaip apsivalyti prieš maldą. Pasiuntinys apsiplovė kaip Gabrielius. Gabrielius meldėsi su juo, Pasiuntinys meldėsi jo malda. Gabrielius išėjo. Pasiuntinys atėjo pas Chadidžą, apsiplovė kaip Gabrielius jai, ji pakartojo. Meldėsi su ja kaip Gabrielius su juo – ji meldėsi jo malda.

Utba ibn Muslimas, Banu Taimo atleistinis, iš Nafijo ibn Džubairo ibn Mutimo iš Ibn Abaso: kai malda uždėta, Gabrielius atėjo, meldėsi vidurdienio maldą, kai saulė nusileido. Vakaro – kai šešėlis savo ilgio. Saulėlydžio – kai saulė nusileido. Paskutinės nakties – kai prieblanda dingo. Rytinės – kai aušra. Kitą dieną vidurdienio, kai šešėlis savo ilgio. Vakaro – kai šešėlis dvigubas. Saulėlydžio – kaip vakar. Paskutinės nakties – kai praėjo trečdalis nakties. Rytinės – kai šviesu, bet saulė nešviečia. Tarė: „Muhammadai, malda tarp tavo maldos šiandien ir vakar.“

Pasiuntinys pradėjo minėti slapta Alacho malonę jam ir tarnams pranašystėje kiekvienam saviškiui, kuriuo pasitikėjo.

53. ALIJUS IBN ABU TALIBAS – PIRMAS VYRAS, PRIĖMĘS ISLAMĄ

Alijus pirmas vyras, patikėjęs Alacho Pasiuntiniu, meldęsis su juo ir pripažinęs jo dieviškąją žinią – tada dešimtmečiui berniukui. Alachas jį pagerbė, kad augo Pasiuntinio globoje dar prieš islamą.

Abdulahas ibn Abu Nadžihas iš Mudžahido ibn Džabro-Abu al Hadžadžo man pasakojo: Alachas parodė malonę ir gerumą, kai badas užgriuvo kuraišius. Abu Talibas turėjo didelę šeimą, Pasiuntinys priėjo prie dėdės al Abaso, turtingiausio iš Banu Hašimo, siūlė: dėl didelės šeimos ir bado, visus užgriuvusio, eiti kartu, pasiūlyti sumažinti naštą kelių berniukų. Al Abasas sutiko. Nuėjo pas Abu Talibą, pasiūlė paimti du berniukus, kol pagerės. Abu Talibas: „Darykite kaip norite, tik palikite Akilą.“ Pasiuntinys paėmė Alijų, laikė pas save; al Abasas – Džafarą. Alijus liko su Pasiuntiniu, kol Alachas pasiuntė jį pranašu. Alijus sekė, tikėjo, pripažino tiesą; Džafaras liko pas al Abasą, kol tapo musulmonu ir nepriklausomu.

Pasakotojas minėjo: kai ateidavo maldos laikas, Pasiuntinys išeidavo į Mekos tarpeklius su Alijumi – tas slapta nuo tėvo, dėdžių ir žmonių. Ten melsdavosi apeigines maldas, grįždavo naktį. Taip buvo, kol Alachas norėjo. Kartą Abu Talibas užtiko juos besimeldžiančius, tarė Pasiuntiniui: „Sūnėne, koks tas tikėjimas, kurį matau?“ Tas: „Dėde, tai Alacho, Jo angelų, Jo pasiuntinių tikėjimas ir mūsų tėvo Abraomo tikėjimas.“ Ar: „Alachas pasiuntė mane pasiuntiniu žmonėms; tu, dėde, labiausiai vertas, kad mokyčiau tiesos, kviečiau į vedimą, labiausiai vertas atsiliepti ir padėti.“ Ar panašiai. Dėdė: „Negaliu palikti tėvų tikėjimo, bet prisiekiu Alachu, kol gyvas – niekas tavęs nenuskriaus.“ Sakoma, tarė Alijui: „Sūneli, koks tavo tikėjimas?“ Tas: „Tikiu Alachu ir Alacho Pasiuntiniu, pripažįstu tiesą, ką atnešė, meldžiuosi su juo Alachui, seku juo.“ Sakoma, tarė: „Jis kviečia tik į gera – laikykis jo.“

Zaidas, Pasiuntinio atleistinis, pirmas vyras po Alijaus priėmė islamą. Tada Abu Bakras ibn Abu Kuhafa, pravarde Atikas. Jo tėvas Usmanas ibn Amiras ibn Amro ibn Kabo ibn Sado ibn Taimo ibn Muros ibn Kabo ibn Luajaus ibn Ghalibo ibn Fihro. Priėmęs islamą, rodė tikėjimą atvirai, kvietė į Alachą ir islamą. Buvo mėgiamas draugijoje, malonus, lengvo būdo. Žinojo kuraišių kilmę geriau už kitus, jų ydas ir dorybes. Prekiautojas, geros šlovės, malonus. Žmonės ateidavo pas jį daugeliu reikalų dėl žinių, prekybos patirties ir draugiškumo. Ėmė kviesti į Alachą ir islamą tuos, kuriais pasitikėjo, ateinančius ir sėdinčius su juo.

(Kitais žodžiais: kitą dieną Alijus ibn Abu Talibas atėjo, kai jie meldėsi, klausė: „Kas čia, Muhammadai?“ Tas: „Alacho tikėjimas, kurį Jis išsirinko ir siuntė pasiuntinius; kviečiu tave į Alachą, Vienintelį be bendrininko, garbinti Jį, atmesti Latą ir Uzą.“ Alijus: „Dar negirdėta. Negaliu spręsti, kol nepasikalbėsiu su Abu Talibu.“ Pasiuntinys nenorėjo, kad paslaptis išplistų prieš viešą skelbimą: „Jei nepriimi islamo – tylėk.“ Alijus palaukė naktį, kol Alachas įdėjo islamą į širdį. Rytą anksti nuėjo pas Pasiuntinį, klausė įsakymų. Tas: „Liudyk, kad nėra dievo išskyrus Alachą, Vienintelį be bendrininko, atmesti Latą ir Uzą, atsisakyti varžovų.“ Alijus padarė, tapo musulmonu. Slaptai ateidavo bijodamas Abu Talibo, slėpė islamą. Tai ypatinga Alacho malonė Alijui – artimiausias su Pasiuntiniu prieš islamą.)

Zaidas ibn Harisa tapo musulmonu, abu laukė beveik mėnesį. Alijus ateidavo pas Pasiuntinį.

54. BENDRAI, PRIĖMĘ ISLAMĄ KVIEČIAMI ABU BAKRO

Tie, kurie priėmė islamą jo kviečiami, kiek girdėjau:

Usmanas ibn Afanas ibn Abu al Aso ibn Umajos ibn Abdul Šamso ibn Abdul Manfo ibn Kusajaus… ibn Luajus; az Zubairas ibn al Avamas ibn Chuailido ibn Asado ibn Abdul Uzos ibn Kusajaus… ibn Luajus; Abd ar Rahmanas ibn Aufas ibn Abdo Aufo ibn al Hariso ibn Zuhros… ibn Luajus; Sadas ibn Abu Vakasas (Malikas ibn Uhaibas ibn Abdul Manfo… ibn Luajus); Talha ibn Ubaidulahas ibn Usmano ibn Amro ibn Kabo ibn Sado… ibn Luajus.

Atvedė juos pas Pasiuntinį, kai priėmė kvietimą – priėmė islamą, meldėsi. Girdėjau, Pasiuntinys sakydavo: „Niekad nekviečiau į islamą, kad nerodytų dvejonės, įtarimo, svyravimo, išskyrus Abu Bakrą. Kai pasakiau – nelaikė atgal, nesvyravo.“

Šitie pirmi aštuoni vyrai priėmė islamą, meldėsi, tikėjo Pasiuntinio dieviškąja įkvėpimu.

Paskui:

Abu Ubaida ibn al Džarahas, Amiras ibn Abdulahas ibn al Džarahas ibn Hilalo ibn Uhaibo ibn Daba ibn al Haiso ibn Fihro. Abu Salama, Abdulahas ibn Abdul Asado… ibn Luajus. Al Arkamas ibn Abu al Arkamo (Abdu Manafas ibn Asadas – Asadas Abu Džundubas – ibn Amro… ibn Luajus). Usmanas ibn Mazunas ibn Habibo ibn Vahbo ibn Hudhafos… ibn Luajus. Jo broliai Kudama ir Abdulahas, Mazuno sūnūs. Ubaida ibn al Harisas ibn al Mutalibo ibn Abdul Manfo… ibn Luajus. Saidas ibn Zaidas ibn Amro ibn Nufailo ibn Abdul Uzos ibn Abdulaho ibn Kurto… ibn Luajus, ir jo žmona Fatima, al Chatabo ibn Nufailo duktė, Umara ibn al Chatabo sesuo. Asma, Abu Bakro duktė, su maža dukra Aiša. Chabbabas ibn al Aratas, Banu Zuhros sąjungininkas. Umairas ibn Abu Vakasas, Sado brolis. Abdulahas ibn Masudas ibn al Hariso ibn Šamcho ibn Machzumo ibn Sahila ibn Kahilo ibn al Hariso ibn Tamimo ibn Sado ibn Hudhailo, Banu Zuhros sąjungininkas. Masudas ibn al Karis, Rabios ibn Amro ibn Sado ibn Abdul Uzos ibn Hamalos ibn Ghalibo ibn Muhalimo ibn Aidos ibn Subajaus ibn al Huno ibn Chuzaimos iš al Karos sūnus. Salitas ibn Amras ibn Abdul Šamso ibn Abdul Vudo ibn Nasro… ibn Luajus. Ajas ibn Abu Rabijos ibn al Mughiros ibn Abdulaho ibn Amro… ibn Luajus, ir jo žmona Asma, Salamos ibn Mucharibos Tamimio duktė. Chunaisas ibn Hudhafos ibn Kajso ibn Adijaus ibn Sado ibn Sahmo ibn Amro… ibn Luajus. Amiras ibn Rabia iš Anzo ibn Vailo, al Chatabo ibn Nufailo ibn Abdul Uzos šeimos sąjungininkas. Abdulahas ibn Džahšas ibn Jamaro ibn Sabira ibn Mura ibn Kabiro Ghanmo ibn Dudano ibn Asado ibn Riabo ibn Chuzaimos, ir jo brolis Abu Ahmadas, abu Banu Umajos sąjungininkai. Džafaras ibn Abu Talibas ir jo žmona Asma, Umaisio ibn Numano ibn Kabo ibn Maliko ibn Kuhafos iš Chathamo duktė. Hatibas ibn al Harisas ibn Mamaras ibn Habibo ibn Vahbo ibn Hudhafos… ibn Luajus, ir jo žmona Fatima, al Mudžalilo ibn Abdulaho ibn Abu Kajso ibn Abdul Vudo ibn Nasro ibn Maliko… ibn Luajus duktė. Ir jo brolis Hatabas ibn al Harisas ir jo žmona Fukaicha, Jasaro duktė. Mamaras ibn al Harisas. As Saibas ibn Usmano ibn Mazuno. Al Mutalibas ibn Azharas ibn Abdo Aufo ibn Abdo ibn al Hariso… ibn Luajus, ir jo žmona Ramla, Abu Aufo ibn Subairos ibn Suaido… ibn Luajus duktė. An Nahamas, Nuaimas ibn Abdulahas ibn Asido… ibn Luajus. Amiras ibn Fuhaira, Abu Bakro atleistinis. Chalidas ibn Saidas ibn al Aso ibn Umajos… ibn Luajus ir jo žmona Umaima, Chalafos ibn Asado ibn Amiro ibn Bajados ibn Subajaus iš Džuzaos duktė. Gatubas ibn Amras ibn Abdul Šamso… ibn Luajus; Abu Hudhaifa; Vakidas ibn Abdulahas ibn Abdul Manfo. Amras ibn Thalaba ibn Jarbu ibn Hanzala ibn Maliko ibn Zaid Manato ibn Tamimo, Banu Adijaus ibn Kabo sąjungininkas; Chalidas, Amiras, Akilas, Ijasas, Bukairo sūnūs ibn Abdu Jalilo ibn Našibo ibn Ghijaros ibn Sado ibn Laiso ibn Bakro ibn Abdul Manato ibn Kinanos, Našibo ibn Ghijaros ibn Sado ibn Laiso ibn Bakro ibn Abdul Manato ibn Kinanos sūnūs, Banu Adijaus sąjungininkai; Amaras ibn Jasiras, Banu Machzumo ibn Jakazos sąjungininkas; Suhaibas ibn Sinanas iš Namir ibn Kasito, Banu Taimo ibn Muros sąjungininkas.

55. PASIUNTINIO VIEŠAS SKELBIMAS IR ATSAKAS

Žmonės ėmė priimti islamą – vyrai ir moterys, gausiai, kol žinia pasklido po Meką, visi apie tai kalbėjo. Tada Alachas įsakė Pasiuntiniui skelbti tiesą, ką gavo, perduoti Jo įsakymus žmonėms, kviesti pas Jį. Praėjo treji metai nuo to, kai Pasiuntinys slėpė savo būseną, kol Alachas įsakė viešai skelbti tikėjimą – bent taip girdėjau. Tada Alachas tarė: „Skelbk, ką įsakyta, ir nusigręžk nuo daugdievininkų.“ Ir dar: „Įspėk savo šeimą, artimiausius gimines, ir nuleisk sparną tiems tikintiesiems, kurie seka tavim.“ Ir: „Sakyk: aš aiškus įspėtojas.“

(Kai atėjo žodžiai „Įspėk savo šeimą, artimiausius gimines“, Pasiuntinys pasišaukė mane: „Alachas įsakė įspėti šeimą, artimiausius gimines; uždavinys man per sunkus. Žinau, kad kai pranešiu – susilauksiu didelio nemalonumo, tad tylėjau, kol Gabrielius atėjo: jei nedarysiu, ką įsakyta – Valdovas nubaurs. Paruošk maisto su avies koja, pripilk pieno puodelį, suburk Abdul Mutalibo sūnus – kreipsiuos, perduosiu, ką įsakyta.“ Padariau, ką liepė, subūriau – tada keturiasdešimt vyrų, plius minus, su dėdemis Abu Talibu, Hamza, al Abasu ir Abu Lahabu. Kai susirinko, liepė atnešti maistą – atnešiau. Pasiuntinys paėmė mėsos gabalą, perkando, išmetė į indą: „Imkite Alacho vardu.“ Vyrai valgė, kol pasisotino – mačiau tik rankų vietas. Prisiekiu gyvu, jei vienas būtų – suvalgytų viską, ką padėjau jiems visiems. Tada: „Duokite gerti“, atnešiau puodelį – gėrė, kol pasisotino; prisiekiu gyvu, jei vienas būtų – išgertų viską. Kai Pasiuntinys norėjo kreiptis – Abu Lahabas pralenkė: „Jūsų šeimininkas užbūrė jus“; išsiskirstė, Pasiuntinys nespėjo kreiptis. Kitą dieną: „Tas vyras prakalbo pirmas, žmonės išsiskirstė – daryk kaip vakar.“ Viskas kaip vakar, tada Pasiuntinys tarė: „Abdul Mutalibo sūnūs, nežinau arabo, atėjusio pas saviškius su kilnesne žinia negu mano. Atnešiau jums geriausia šiam ir anam pasauliui. Alachas įsakė kviesti jus pas Jį. Kas iš jūsų padės man šiame reikale – mano brolis, vykdytojas ir įpėdinis tarp jūsų?“ Vyrai tylėjo. Aš, jauniausias, akių pilnas, storas kūnu, ploniausios kojos: „Alacho Pasiuntiny, aš tau padėsiu.“ Padėjo ranką man ant sprando: „Šitas mano brolis, vykdytojas ir įpėdinis tarp jūsų. Klausykite jo, pakluskite.“ Vyrai atsistojo juokdamiesi, Abu Talibui: „Liepia klausyti sūnaus ir paklusti!“)

(Kai atėjo tas eilutės, Pasiuntinys atsistojo slėnyje: „Abdul Mutalibo sūnūs; Abdul Manfo sūnūs; Kusajaus sūnūs.“ Tada vardijo kuraišių gentis po genties, kol baigė: „Kviečiu jus pas Alachą, įspėju Jo bausme.“)

Kai Pasiuntinio bendrai meldėsi – eidavo į tarpeklius, kad saviškiai nematytų. Kartą Sadas ibn Abu Vakasas su būriu Pasiuntinio bendrų viename Mekos tarpeklyje – užpuolė daugdievininkai, kai meldėsi, šiurkščiai pertraukė. Barė už tai, kol susimušė – tada Sadas trenkė daugdievininkui kupranugario žandikauliu, sužeidė. Pirmas kraujas islame.

Kai Pasiuntinys viešai parodė islamą, kaip Alachas įsakė – žmonės neatšalo, neatmetė, kiek girdėjau, kol neprakalbėjo blogai apie jų dievus. Tada labai įsižeidė, sutarė laikyti priešu, išskyrus tuos, kuriuos Alachas saugojo islamu nuo pikto – bet tie menka mažuma. Dėdė Abu Talibas gerai elgėsi su Pasiuntiniu, saugojo, tas tęsė Alacho įsakymus, niekas neatgręžė. Kai kuraišiai matė, kad nepasiduoda, atmeta juos, bara dievus, o dėdė gerai elgiasi, gina, neatiduoda – keli vadai nuėjo pas Abu Talibą: Utba ir Šaiba, abu Rabijos ibn Abdul Šamso sūnūs… ir Abu Sufjanas ibn Harbas… ir Abu al Bachtaris, Asas ibn Hišamas ibn al Hariso ibn Asado… ir al Asvadas ibn al Mutalibas ibn Asado… ir Abu Džahlis (Amras, pravardė Abu al Hakamas) ibn Hišamas ibn al Mughiros… ir al Validas ibn al Mughira… ir Nubaichas ir Munabichas, al Hadžadžo ibn Amiro ibn Hudhaifos sūnūs… ir al Asas ibn Vailis. Tarė: „Abu Talibai, tavo sūnėnas keikė mūsų dievus, mūsų tikėjimą, išjuokė mūsų būdą, tėvus vadino klystant; arba sustabdysi, arba leisi prieiti – tu pats prieš jį kaip mes, mes tavęs atsikratysime.“ Jis atsakė švelniai, taikiai – tie išėjo.

Pasiuntinys tęsė kelią, skelbdamas Alacho tikėjimą, kviesdamas. Ryšiai su kuraišiais pablogėjo, žmonės atsitraukė priešiškai, kalbėjo apie jį, kurstė vienas kitą. Tada vėl nuėjo pas Abu Talibą: „Prašėme sustabdyti sūnėną – nepadarei. Prisiekiu Alachu, nepakelsime, kad tėvai keikiami, papročiai juokiami, dievai barami. Kol neatsikratysi – kariausime jus abu, kol viena pusė nežus.“ Ar panašiai. Išėjo. Abu Talibas labai nuliūdo dėl skilimo su saviškiais ir priešiškumo, bet negalėjo palikti Pasiuntinio ir atiduoti.

Jakubas ibn Utba ibn al Mughira ibn al Achnasas pasakojo: išgirdęs tuos kuraišių žodžius Abu Talibas pasišaukė sūnėną, papasakojo: „Pasigailėk manęs ir savęs, nedėk man per sunkios naštos.“ Pasiuntinys pamanė, kad dėdė nori palikti, išduoti, praras pagalbą. Atsakė: „Dėde, prisiekiu Alachu, jei padėtų saulę į dešinę, mėnulį į kairę, kad palikčiau šitą kelią, kol Alachas padarys pergalingu ar žūsiu – nepaliksiu.“ Pasiuntinys apsiverkė, atsistojo. Kai ėjo – dėdė pašaukė: „Grįžk, sūnėne.“ Grįžo. „Eik, sakyk ką nori – prisiekiu Alachu, niekada neatiduosiu tavęs.“

Kai kuraišiai matė, kad Abu Talibas atsisakė atiduoti Pasiuntinį, ryžosi skirtis – nuėjo su Umara ibn al Validu ibn al Mughira: „Abu Talibai, šitas Umara – stipriausias, gražiausiais jaunuolis kuraišiuose; imk jį, turėsi protingą ir stiprų paramą, įsūnyk, atiduok mums sūnėną, kuris priešinasi tavo tikėjimui ir tėvų tikėjimui, skaldo žmones, juokiasi iš mūsų būdo – nužudysime. Vyras už vyrą.“ Tas: „Prisiekiu Alachu, blogas dalykas man siūlote – duoti sūnų, kad maitinčiau jums, o aš duoti sūnų, kad žudytumėte? Prisiekiu Alachu, niekada!“ Al Mutimas ibn Adijus: „Tavo žmonės teisingai elgėsi, stengėsi išvengti, kas nepatinka. Nematai, kad nenori nieko priimti iš jų.“ Abu Talibas: „Ne teisingai, prisiekiu Alachu, sutarei išduoti mane, padėti žmonėms prieš mane – daryk ką nori.“ Ar panašiai. Padėtis pablogėjo, kivirčas įsiplieskė, žmonės smarkiai pasiskirstė, viešai rodė priešiškumą priešams. Abu Talibas sudėjo eiles, netiesiogiai puldamas Mutimą, tuos, kurie paliko jį iš Abdul Manfo, ir priešus iš kuraišių genčių. Mini, ko prašė, ir atsiskyrimą nuo jų.

Sakykite Amrui, Validui ir Mutimui:
verčiau duokite jauną kupranugarį,
silpną, bambantį,
šlapinantį šonus,
atsilikusį nuo bandos, neprisivijantį.
Kai lipa dykros kalnagūbriais – vadintumėte žebenkštimi.
Matau du brolius, motinos ir tėvo sūnus,
kai prašo pagalbos – „Ne mūsų reikalas.“
Taip, jų reikalas, bet atsitraukė,
kaip akmuo nuo Dhu Alako viršūnės.
Turiu omeny Abdul Šamsą ir Naufalą,
atmetusius mus kaip degančią anglį.
Šmeižė brolius tarp žmonių;
rankos tuščios nuo jų.
Dalijosi šlove su žemo gimimo vyrais,
kurių tėvai šnabždėti;
ir Taimas, Machzumas, Zuhra tarp jų,
buvę draugai, kai pagalbos ieškota;
prisiekiu Alachu, priešiškumas tarp mūsų amžinai,
kol vienas palikuonis gyvas.
Jų protai ir mintys kvaili,
visiškai be proto.

Tada kuraišiai kurstė žmones prieš Pasiuntinio bendrus, tapusius musulmonais. Kiekviena gentis puolė saviškius musulmonus, mušė, gundė palikti tikėjimą. Alachas saugojo Pasiuntinį per dėdę; tas, matydamas kuraišių darbus, pasišaukė Banu Hašimą ir Banu al Mutalibą stoti su juo ginti Pasiuntinio. Sutiko, išskyrus Abu Lahabą, prakeiktą Alacho priešą.

Abu Talibas džiaugėsi genties atsaku ir gerumu, ėmė girti, priminti praeitį, minėti Pasiuntinio pranašumą tarp jų – stiprinti ryžtą, kad gerumas tęstųsi. Tarė:

Jei vieną dieną kuraišiai susirinktų girtis –
Abdul Manfas būtų širdis ir siela;
jei skaičiuotų Abdul Manfo kilminguosius –
tarp Hašimo kilniausi ir vadai;
jei girtųsi vieną dieną – Muhammadas
būtų išrinktasis kilnusis ir garbingasis.
Kuraišiai subūrė visus prieš mus;
nepavyko, pamišę.
Seniai nepakeliame neteisybės;
kai žmonės nusuka veidus išdidžiai –
verčiame atsukti.
Saugojome šventovę, kai pavojus grasino,
atmušėme užpuolikus nuo pastatų.
Per mus sausas medis žaliuoja,
po mūsų apsauga šaknys plečiasi ir auga.

Šioje publikacijoje skaitytojui buvo pateikta knygos ištrauka su atrinktomis gimimo, vaikystės, pirmųjų apreiškimų ir viešo skelbimo istorijomis. Toliau vertimas baigiamas – skaitytojui nepateikiamos dalys, kuriose pasakojama apie platesnę bendruomenės raidą, konfliktus su Kurayšais ir vėlesnius įvykius. Jei skaitytojas norės tęsti kelionę per visą pasakojimą, jam teks ieškoti pilnos literatūros šaltinio.

Ibn Hišamo „As-Sīra an-Nabawiyya“ (ištrauka)

3. Apie Rabiją ibn Nasrą, Jemeno karalių, ir pranašautojus Šiką bei Satihå

4. Kaip Abu Karibas Tibanas Asadas užėmė Jemeno karalystę ir jo žygis į Jasribą

5. Jo sūnaus Hasano ibn Tibano valdymas ir kaip Amras nužudė savo brolį

6. Kaip Lachnia Dhū Šanatiras užgrobė Jemeno sostą

7. Dhū Nuvaso valdymas

8. Krikščionybės pradžia Nadžrane

8. Krikščionybės pradžia Nadžrane

9. Abdulahas ibn al-Thamiras ir tie, kurie žuvo griovyje

10. Apie Dausą Dhū Thalabaną ir Abisinijos viešpatavimo pradžią bei Arjato, tapusio Jemeno vietininku, istoriją

11. Kaip Abraha užgrobė valdžią Jemene ir nužudė Arjatą

12. Dramblio istorija ir kalendoriaus koregavimo istorija

13. POEZIJOJE MINIMI DRAMBLIO ĮVYKIAI

14. SAIFO IBN DHU JAZANO KELIONĖ IR VAHRIZO VALDŽIA JAMENE

15. PERSŲ VALDŽIOS JAMENE PABAIGA

16. NIZARO IBN MAADO PALIKUONYS

17. AMRO IBN LUHAJAUS ISTORIJA IR ARABŲ STABAI

18. BAHIRA, SAIBA, VASILA IR HAMIS

19. GENEALOGIJŲ TĘSINYS

20. SAMOS IBN LUAJAUS ISTORIJA

21. AUFO IBN LUAJAUS KELIONĖ

22. ZAMZAMO ŠULINIO KASIMAS

23. DŽURHUMAS IR ZAMZAMO UŽVERTIMAS

24. KINANOS IR CHUZAOS GENTYS UŽIMA ŠVENTOVĘ IR IŠVARO DŽURHUMĄ

25. CHUZAOS TIRONIJA PRIŽIŪRINT ŠVENTOVĘ

26. KUSAJAUS IBN KILABO VESTUVĖS SU HUBBA, HULAILO DUKTERIMI

27. AL GHAUTHO VALDŽIA PILIGRIMAMS

28. ADVANAI IR IŠEJIMO CEREMONIJA MUZDALIFOJE

29. AMIRAS IBN ZARIBAS IBN AMRAS IBN IJADAS IBN JAŠKURAS IBN ADVANAS

30. KAIP KUSAJUS IBN KILABAS PERĖMĖ VALDŽIĄ MEKOJE; KAIP SUJUNGTĖ KURAIŠIUS IR KUDAA PAGALBA

31. SKILIMAS KURAIŠIUOSE PO KUSAJAUS IR KVAPNIŲJŲ SĄJUNGA

32. FUDULO SĄJUNGA

33. KURAIŠIŲ GIMINĖS ŠULINIAI MEKOJE

34. ABDUL MUTALIBO ĮŽADAS AUKOTI SŪNŲ

35. MOTERIS, PASIŪLIUSI SAVO RANKĄ ABDULAHUI IBN ABDUL MUTALIBUI

36. KĄ PASAKĖ AMINAI, KAI PASTOJO PASIUNTINIU

38. AMINOS MIRTIS IR PASIUNTINYS SU SENELIU

39. ABDUL MUTALIBO MIRTIS IR RAUDOS DĖL JO

40. ABU TALIBAS TAMPAS PASIUNTINIO GLOBĖJU

41. BAHIROS ISTORIJA

40. ABU TALIBAS TAMPAS PASIUNTINIO GLOBĖJU

41. BAHIROS ISTORIJA

42. ŠVENTVAGIŠKAS KARAS

43. ALACHO PASIUNTINYS VEDA KHADIJĄ

44. KABOS ATSTATYMAS, KAI PASIUNTINYS BUVO TEISĖJAS

45. HUMSAI

46. ARABŲ BURTININKŲ, ŽYDŲ RABINŲ IR KRIKŠČIONIŲ VIENUOLIŲ ŽINIOS

47. ŽYDŲ ĮSPĖJIMAI APIE ALACHO PASIUNTINĮ

48. KAIP SALMANAS TAPO MUSULMONU

49. KETURI VYRAI, ATSISAKĘ DAUGDIEVYSTĖS

50. ŽODIS, TAIKYTAS ALACHO PASIUNTINIUI EVANGELIJOJE

51. PRANAŠO MISIJA

52. MALDOS NUSTATYMAS

53. ALIJUS IBN ABU TALIBAS – PIRMAS VYRAS, PRIĖMĘS ISLAMĄ

54. BENDRAI, PRIĖMĘ ISLAMĄ KVIEČIAMI ABU BAKRO

55. PASIUNTINIO VIEŠAS SKELBIMAS IR ATSAKAS

Gal būt jums bus įdomu: