Damaskas, įsikūręs Sirijos pietvakariuose, kur Barados upė drėkina žalią oazę tarp dykumų ir kalnų, laikomas seniausiu nuolat gyvenamu miestu pasaulyje. Žodis kilęs iš aramėjų kalbos „darmaśeq”, reiškiantis „gerai laistoma vieta” – tarsi rojus vidury sausrų, kur vanduo teka kaip Dievo malonė. Ši prasmė siejasi su religine miesto aura: čia susipina judaizmas, krikščionybė ir islamas, o gatvės alsuoja maldomis iš mečečių, bažnyčių ir sinagogų.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Damasko šaknys siekia trečią tūkstantmetį prieš Kristų, kai jis minimas Egipto tekstuose kaip prekybos mazgas. Senajame Testamente – Kainas stato miestą po Abelelio nužudymo, o karalius Dovydas jį užkariauja X amžiuje prieš Kristų. Bet krikščionybė atnešė lūžį: apie 34 metus po Kristaus, kelyje į Damaską, Saulius iš Tarso patiria viziją – Jėzus klausia: „Sauliau, kodėl mane persekioji?” Aklas tris dienas, jis atsiverčia pas Ananiją Tiesiojoje gatvėje, tampa apaštalu Pauliumi. Ši vieta, dabar Šv. Ananijos koplyčia, tapo krikščionių piligrimystės tašku, o Paulius pabėga krepšyje per sieną – įvykis, minimas Apaštalų darbų knygoje.
VII amžiuje islamas užkariauja: 635 metais kalifas Omaras įžengia taikiai, o 706-aisiais Umayyadų kalifas al-Walid pastato Didžiąją Umayyadų mečetę ant romėnų Jupiterio šventyklos ir krikščionių Jono Krikštytojo bažnyčios pamatų. Mečetė – islamo šedevras su mozaikomis, vaizduojančiomis rojų, o viduje – Jono Krikštytojo mauzoliejus, garbinamas ir musulmonų. Čia tariamai saugoma jo galva, o minaretas vadinamas Jėzaus – laukiant jo antrojo atėjimo. XIV amžiuje Timūras sunaikina miestą, bet mečetė atstatoma, o XVI amžiuje osmanai prideda fontanus ir mokyklas.
Viduramžiais Damaskas tapo sufijų centru: Ibn Arabi, mistikas, gimė 1165 metais Ispanijoje, bet mirė 1240 metais Damaske, palaidotas prie Kasijuno kalno – jo kapas traukia maldininkus. Saladin, 1138 metais gimęs Tikrite, bet valdęs iš Damasko, 1187 metais atkovojęs Jeruzalę, palaidotas mauzoliejuje prie mečetės. XX amžiuje miestas išgyveno neramumus: prancūzų mandatas 1920–1946 metais, o 1970-aisiais Hafez al-Assad perėmė valdžią, naudodamas religiją stabilumui. 2011 metais pilietinis karas sunaikino dalį senamiesčio, bet Umayyadų mečetė stovėjo, o 2023 metais žemės drebėjimas vėl sukrėtė – tikinčiųjų maldos padėjo atstatyti.
Šie momentai pavertė Damaską tiltu tarp tikėjimų: žydai saugo Jobaro sinagogą, kur Elija tariamai pasislėpė, o krikščionys – Šv. Pauliaus sieną.
Šiandienos religinė svarba ir kasdienis ritmas
Damaskas lieka Sirijos dvasiniu centru, nors karas sumažino piligrimus. Umayyadų mečetė traukia tūkstančius: penktadieniais minaretuose skamba azanas, o viduje – maldos kilimai, kur šiitai ir sunitai meldžiasi kartu. Netoliese – Šv. Pauliaus bažnyčia, kur ortodoksai gieda bizantiškas giesmes, o katalikai lanko Salesian vienuolyną. Žydų kvartalas tuščias po emigracijos, bet sinagogos durys primena praeitį.
Religinės šventės pulsuoja: Eid al-Fitr po Ramadano – gatvės pilnos saldumynų, o Velykos – procesijos su kryžiais. Maha Šivaratri hindu bendruomenėje mini Šivos naktį, o sufijų dhikr vakarai – ratu šokantys vyrai su tambūrinais. Miestas saugo relikvijas: Husaino galvą šiitų mečetėje, o krikščionių – Pauliaus laiškus kopijose. Gimė Saladin, mirė Ibn Arabi, o sukurta tekstų – Umayyadų mozaikos įkvėpė meną, o sufijų poezija kaip Rumi sklido iš čia.