Prancūziškas vardas Michel d’Herbigny lietuviškuose tekstuose dažniausiai užrašomas kaip Mišelis d’Erbini – taip bandyta pritaikyti prie mūsų kalbos skambesio, nors kartais pasitaiko ir Mišelis Burbuņonas d’Erbini, atkartojant pilną gimimo pavardę. Šis vardas skamba kaip iš senos prancūzų giminės kronikų, kur Herbigny – tai pilies pavadinimas Šampanėje, o Michel kilęs iš hebrajiško „kas kaip Dievas”.
Jis gimė 1880 metais Lilio mieste, Šiaurės Prancūzijoje, turtingoje šeimoje, kuri leido jam mokytis be rūpesčių. Septyniolikos įstojo į jėzuitus – tą pačią draugiją, kuri nuo XVI a. garsėjo drąsiais misionieriais Azijoje ir Amerikoje. Studijavo Paryžiuje ir Tryre, o 1911 metais apgynė disertaciją apie rusų filosofą Vladimirą Solovjovą – knyga pelnė Prancūzų akademijos prizą, bet kartu patraukė antimodernistų dėmesį, kurie įtarė jį pernelyg atviru ekumenizmui. Vis dėlto Romoje jis tapo rytietiškų studijų žvaigžde: 1922 metais vadovavo Popiežiškajam Rytų institutui, o 1925-aisiais – naujai įkurtai Rusijos komisijai Pro Russia.
Tikroji jo misija prasidėjo 1926 metais, kai popiežius Pijus XI slapta pašventė jį vyskupu – ceremonija vyko privačiai, be jokios pompastikos, nes planas buvo pavojingas. Mišelis d’Erbini tris kartus įžengė į Sovietų Sąjungą kaip turistas ar diplomatas, nešinas popiežiaus įgaliojimais. Ten, Maskvos Šv. Liudviko prancūzų bažnyčioje ar slaptoje Odesos bute, jis pašventė kelis kunigus vyskupais: Pie Eugène Neveu tapo slaptu apaštališkuoju delegatu, Boleslavas Sloskāns – Mogiliovo ganytoju. Tai buvo bandymas sukurti požeminę hierarchiją, kai bolševikai naikino katalikus – areštavo, šaudė, tremdavo į Sibirą. Vienas įdomus epizodas: per vieną kelionę jis vos neišsidavė Berlyne, kai sovietų agentai sekė jo lagaminą, pilną ritualinių daiktų.
Bet viskas griuvo greičiau nei tikėtasi. Iki 1930-ųjų visi jo pašventinti vyskupai pateko į kalėjimus ar lagerius – kai kurie mirė Gulage, kiti ištremti. Sovietai greitai suuodė planą, galbūt per provokacijas ar išdavystes. Mišelis d’Erbini grįžo į Romą kaip didvyris, bet netrukus ėmė kilti šešėliai. 1933 metais jis neteko postų, 1937-aisiais – buvo priverstas atsisakyti titularinės Iliumo vyskupijos ir gavo griežtą draudimą viešai kalbėti apie Rusiją. Iki mirties 1957 metais Aix-en-Provence jėzuitų rezidencijoje jis gyveno tyliai, keisdamas vietas Belgijoje ir Prancūzijoje, tarsi ištrintas iš oficialios istorijos.
Kodėl toks staigus nuopuolis? Istorikai vis dar ginčijasi: gal pavydas iš jėzuitų generolo Vladimiro Leduchovskio, lenko, kuris matė per didelę prancūzo įtaką popiežiui; gal politinės klaidos, kai Mišelis pernelyg atvirai kritikavo komunizmą Europoje; gal net asmeniniai skandalai, kaip gandai apie moterį ar sovietų dezinformacija. Viena mažai žinoma detalė – jis svajojo apie rusų stačiatikių susijungimą su Roma, net planavo iškelti egzilyje naują patriarchą, bet Lenkijos katalikai tam priešinosi, bijodami prarasti įtaką rytinėse žemėse.