Šventasis Jonas XXIII (Joannes XXIII), gimęs kaip Angelo Giuseppe Roncalli, buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus popiežių, kurio trumpas, bet revoliucinis pontifikatas pradėjo esminį Katalikų Bažnyčios atsinaujinimą. Gimęs 1881 metais Sotto il Monte kaimelyje, šiaurės Italijoje, gausioje ir neturtingoje valstiečių šeimoje, jis visą gyvenimą išlaikė paprastumą bei nuoširdų ryšį su eiliniais žmonėmis. Po studijų Bergamas ir Romoje, 1904 metais jis buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Italijos kariuomenėje kaip sanitarijos seržantas ir karo kapelionas, o vėliau kilo bažnytinės karjeros laiptais, eidamas diplomatinę tarnybą Bulgarijoje, Graikijoje, Turkijoje ir Prancūzijoje.
Jo diplomatinė patirtis Rytuose ir Paryžiuje suformavo jį kaip atvirą, dialogui linkusį ganytoją, gebantį rasti bendrą kalbą su kitų religijų atstovais bei pasaulietine valdžia. Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas apaštaliniu delegatu Turkijoje, jis aktyviai prisidėjo prie tūkstančių žydų gelbėjimo, išduodamas jiems tranzitines vizas ir krikšto liudijimus. 1953 metais jis tapo Venecijos patriarchu ir kardinolu, o 1958 metais, po popiežiaus Pijaus XII mirties, buvo išrinktas popiežiumi. Tuo metu jam buvo 76 metai, todėl daugelis tikėjosi „pereinamojo laikotarpio“ pontifikato, kuris nepasižymės didelėmis permainomis, tačiau Jonas XXIII nustebino visą pasaulį.
Praėjus vos trims mėnesiams po išrinkimo, Jonas XXIII paskelbė apie ketinimą sušaukti Vatikano II susirinkimą (Concilium Oecumenicum Vaticanum Secundum). Šis sprendimas buvo visiškai netikėtas bažnytinėms struktūroms, tačiau popiežius jautė, kad Bažnyčia turi „atidaryti langus“, įsileisti šviežio oro ir pradėti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu. Jis vartojo terminą aggiornamento (atsinaujinimas), siekdamas ne keisti tikėjimo dogmas, bet pateikti jas žmonėms suprantama kalba ir labiau atliepti modernios visuomenės poreikius. Nors sirgo vėžiu ir jautė silpstančias jėgas, jis sugebėjo atidaryti susirinkimą 1962 metais, palikdamas gilią viltį apie atsinaujinusią krikščioniją.
Gerasis popiežius ir taikos pastangos
Jonas XXIII pelnė „Gerojo popiežiaus“ (il Papa Buono) vardą dėl savo neeilinio humoro jausmo, gerumo ir betarpiškumo. Jis buvo pirmasis popiežius po ilgo laiko, kuris pradėjo lankyti Romos ligonines, kalėjimus ir parapijas, laužydamas griežtą Vatikano etiketą. Jo garsioji „Mėnulio kalba“ (Discorso della Luna), pasakyta susirinkimo atidarymo vakarą miniai Šv. Petro aikštėje, kurioje jis ragino tėvus grįžus namo paglostyti savo vaikus ir pasakyti, kad tai popiežiaus glamonė, tapo jo asmeninio ganytojiško stiliaus simboliu. Jis tikėjo, kad Bažnyčia turi būti ne baudžianti institucija, o mylinti motina.
Tarptautinėje arenoje jo autoritetas padėjo išvengti branduolinės katastrofos per Karibų krizę 1962 metais. Popiežius tarpininkavo tarp JAV prezidento Johno F. Kennedy ir Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo, ragindamas abi puses siekti taikos. Ši patirtis jį paskatino parašyti paskutinę savo encikliką „Pacem in Terris“ (Taika žemėje), kuri buvo skirta ne tik katalikams, bet visiems geros valios žmonėms. Tai buvo pirmas toks dokumentas, kuriame pabrėžiamos universalios žmogaus teisės, laisvė ir būtinybė drausti branduolinį ginklą, siekiant bendrojo gėrio.
Kanonizacija ir išliekantis palikimas
Popiežius Jonas XXIII mirė 1963 metų birželio 3 dieną, gedint ne tik katalikų bendruomenei, bet ir visam pasauliui. Jo mirtis sustabdė susirinkimo darbą, tačiau jo pradėtas reformas tęsė įpėdinis Paulius VI. Jono XXIII asmenybė išliko kaip tiltas tarp tradicijos ir modernumo, tarp griežtos hierarchijos ir meilės kupinos tarnystės. 2000 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o 2014 metais popiežius Pranciškus jį kanonizavo kartu su Jonu Pauliumi II, taip pabrėždamas jų abiejų milžinišką indėlį į šiuolaikinės Bažnyčios veidą.
- Spalio 11-oji yra jo oficiali liturginio minėjimo diena (pažymint Vatikano II susirinkimo atidarymą).
- Jo palaikai saugomi Šv. Petro bazilikoje Romoje, permatomame sarkofage, kad tikintieji galėtų jį pagerbti.
Šiandien Jonas XXIII vertinamas kaip vizionierius, kuris sugebėjo suvokti laiko ženklus ir nebijojo imtis atsakomybės už istorinius pokyčius. Jo pavyzdys moko, kad nuolankumas ir džiaugsmas yra galingiausi dvasiniai ginklai, o tikrasis autoritetas pelnomas per tarnystę ir supratimą. Jis įrodė, kad Bažnyčia gali būti gyva, dinamiška ir aktuali, jei ji sugeba išlikti ištikima savo šaknims ir tuo pačiu atvira ateičiai. Jono XXIII palikimas tebėra gyvas kiekvienoje šv. Mišių aukoje, kuri po susirinkimo reformų tapo prieinamesnė ir suprantamesnė visai bendruomenei.