Enkratitai (gr. ἐγκρατεῖς, enkrateis, iš žodžio ἐγκράτεια – „susivaldymas, savitvarda“) buvo ankstyvosios krikščionybės asketinis sąjūdis, iškilęs II amžiuje, greičiausiai Sirijoje arba Mažojoje Azijoje. Jų įkūrėju laikomas Tacianas Sirietis (Tatianus Syrus) – tas pats, kuris parašė „Diatessaron“ ir buvo Justino Kankinio mokinys.
Žodis enkrateia Naujajame Testamente reiškia dvasinį susivaldymą, vieną iš Šventosios Dvasios vaisių (Gal 5,23). Tačiau enkratitai šį principą išplėtė iki kraštutinumo: jie atsisakė santuokos, mėsos, vyno ir visko, kas, jų manymu, susiję su kūno geismu.
Enkratitai mokė, kad:
- santuoka yra blogis, nes daugina kūniškumą;
- mėsa ir vynas teršia sielą, todėl tikras krikščionis turi maitintis tik augaliniu maistu ir gerti vandenį;
- Adomas nusidėjo per geismą, todėl išganymas įmanomas tik per visišką dvasinį susilaikymą;
- Kristus atėjo, kad išvaduotų žmogų iš materijos, todėl kūnas ir pasaulis laikyti žemesniais nei dvasia.
Kai kurie enkratitai laikėsi net gnostinių idėjų – esą pasaulis sukurtas ne paties Dievo, o Jo žemesniojo tarpininko, todėl materija savaime bloga. Dėl to juos vėliau Bažnyčia priskyrė prie erezijų.
Irenėjus Lionietis („Adversus haereses“) ir Eusebijus Cezarietis („Historia Ecclesiastica“) rašo, kad enkratitai iš pradžių buvo krikščioniškojo asketizmo atšaka, tačiau laikui bėgant atsiskyrė nuo Bažnyčios. Jie nepripažino santuokos sakramento, atsisakė Eucharistijos vyno, kai kurie net nekrikštijo vaikų.
Tertulianas ir Klemensas Aleksandrietis bandė su jais ginčytis, teigdami, kad susilaikymas nėra vertingas savaime, o tik tuomet, kai kyla iš meilės Dievui, o ne iš neapykantos kūnui.
Nepaisant pasmerkimo, enkratitų įtaka buvo didelė. Jų idėjos palietė rytų vienuolystę, asketinius judėjimus Egipte ir Sirijoje, o vėliau – manichėjų ir priscilijonų doktrinas.
Kai kurie tyrinėtojai mato juose pirmuosius krikščioniško vegetarizmo šalininkus.
Trumpai apibendrinant
- Laikotarpis: II–IV a.
- Kilmė: Sirija / Mažoji Azija
- Įkūrėjas: Tacianas Sirietis (Tatianus Syrus)
- Pagrindinė idėja: dvasios išlaisvinimas per visišką kūno atsižadėjimą
- Pavadinimas lietuviškai: enkratitai, susilaikantieji, kartais – asketai
Enkratitai liko krikščionybės istorijos paradoksas – jie iškėlė dorybę į tokias aukštumas, kad ji tapo nebe dorybe, o kūno neapykantos sistema. Vis dėlto jų siekis būti „grynais prieš Dievą“ įkvėpė visus vėlesnius dykumos atsiskyrėlius, vienuolius ir mistikus.
Santuoka yra blogis
Jie iš tiesų nemanė, kad žmogiškoji giminė turi tęstis per fizinį dauginimąsi. Jų akimis, pasaulis artėjo prie pabaigos, todėl biologinis gimdymas buvo tarsi „prisirišimas prie šio laikino kūniško gyvenimo“, o ne tikras gėris.
Tacianas, kaip ir kai kurie jo amžininkai, mąstė apokaliptiškai – tikėjo, kad Kristus greitai sugrįš, todėl naujos kartos kūrimas yra beprasmis. Jis laikė seksualinį geismą nuopuolio pasekme, atsiradusia po Adomo nuodėmės. Pasak jo, pirmapradis žmogus buvo dvasingas ir skaistus, o lytinė aistra – ženklas, kad žmogus „nusileido į materijos tamsą“.
Jo mintis buvo maždaug tokia:
„Kas myli pasaulį, tas nenori jo pabaigos; kas myli Dievą, turi atsisakyti to, kas pasaulišką dauginimą palaiko.“
Enkratitai tikėjo, kad dvasinė giminė – šventųjų ir skaistuolių bendrija – yra svarbesnė už kūnišką giminę. Kitaip sakant, žmogus turi „gimdyti sielas“, o ne kūnus: skleisti Dievo žodį, o ne dauginti žmones.
Be to, jie žvelgė į Santuoką per asketinę optiką – kaip į leidžiamą, bet žemesnę būseną. Kai kurie, ypač Tacianas, laikė ją nuodėmės priemone, nes ji palaiko geidulį. Kiti švelnesni enkratitai (pvz., Sirijoje) nelaikė santuokos blogiu pačia savaime, bet tikėjosi, kad tikrieji išrinktieji jos išsižadės, nes tobulam žmogui kūniški ryšiai nebereikalingi.
Tacianas manė, kad pasaulis, palaikomas geiduliu, yra netobulas, todėl tik tie, kurie atsisako geismo, išsivaduos iš materijos. Jo logika buvo dvasinė, ne biologinė – todėl klausimas apie žmonijos išnykimą jam būtų ne tragedija, o perėjimas į dvasinę būklę, kur „naujo gimimo nebereikia“.
Tai, aišku, buvo kraštutinis ir galiausiai atmestas požiūris, nes krikščioniškoji ortodoksija, priešingai, pabrėžė, kad santuoka yra Dievo dovana (žr. Pr 1,28; 1 Kor 7,14), o vaisingumas – bendradarbiavimas su Kūrėju.