„Abraomo apokalipsė“ (gr. Apokalypsis Abraam) – tai senovinis ir intriguojantis žydų apokaliptinės literatūros kūrinys. Nors jame pasakojama apie biblinį patriarchą Abraomą, šis tekstas buvo parašytas gerokai vėliau. Mokslininkai mano, kad jis sukurtas I a. pabaigoje arba II a. pradžioje (netrukus po to, kai romėnai 70 m. po Kr. sugriovė Antrąją Jeruzalės šventyklą).
Nors originalas greičiausiai buvo parašytas hebrajų ar aramėjų kalba, jis neišliko. Iki mūsų dienų šis kūrinys atkeliavo tik todėl, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo išverstas į senąją bažnytinę slavų kalbą ir šimtmečius išsaugotas stačiatikių vienuolių perrašinėjamuose rankraščiuose.
Kūrinį galima padalinti į dvi ryškias dalis:
- Istorinė (legendinė) dalis (1–8 skyriai): Čia pasakojama apie Abraomo jaunystę. Jis padeda savo tėvui Terachui, kuris gamina ir pardavinėja pagoniškus stabus. Matydamas stabų bejėgiškumą (jie dūžta nukritę nuo asilo, sudega ugnyje, negali patys savęs išgelbėti), Abraomas supranta stabmeldystės absurdą ir pradeda ieškoti tikrojo, gyvojo Dievo.
- Apokaliptinė dalis (9–32 skyriai): Dievas atsako į Abraomo ieškojimus ir per angelą Jaoelį pakviečia jį į mistinę dangiškąją kelionę. Abraomas pamato dangaus sferas, angelų hierarchiją, pasaulio sukūrimo planą, žmonijos nuopuolį (Adomą, Ievą ir piktąją dvasią Azazelį) bei pasaulio pabaigos viziją. Autorius bando atsakyti į skaudžius to meto klausimus: kodėl pasaulyje egzistuoja blogis ir kodėl Dievas leido pagonims sugriauti Jo Šventyklą Jeruzalėje.
Bažnyčios požiūris ir kanoniškumas
„Abraomo apokalipsė“ nėra įtraukta į oficialųjį Biblijos kanoną – jos nepripažįsta nei judaizmas, nei Katalikų, nei Stačiatikių, nei Protestantų bažnyčios kaip Dievo įkvėpto Šventojo Rašto.
Bažnyčia šį kūrinį priskiria apokrifams (arba pseudepigrafams). Tai reiškia, kad tekstą parašė ne pats istorinis Abraomas, o nežinomas autorius, kuris pasinaudojo patriarcho vardu, siekdamas suteikti savo tekstui autoritetą (tai buvo labai įprasta praktika antikoje).
Nors tekstas nėra laikomas normatyviniu krikščionims ar žydams ir nėra skaitomas pamaldų metu, jis yra nepaprastai vertingas istoriniu ir teologiniu požiūriu. Jis padeda suprasti, kuo tikėjo, kaip mąstė ir kaip pasaulio pabaigą įsivaizdavo Jėzaus ir ankstyvųjų krikščionių laikų žmonės. Tekstas atskleidžia to meto mokymą apie angelus ir demonologiją (ypač išryškinama puolusio angelo Azazelio figūra). Taip pat manoma, kad tekstą perrašinėję krikščionys į jį galėjo įterpti keletą savo detalių (pavyzdžiui, 29 skyriuje minimas „išlaisvinimo vyras“, kurį vieni tyrinėtojai mato kaip žydų lūkesčių Mesiją, o kiti – kaip krikščionišką nuorodą į Jėzų Kristų).
Abraomo apokalipsė
1 skyrius
Tą dieną, kai saugojau savo tėvo Teracho ir savo brolio Nahoro dievus, bandydamas sužinoti, kuris dievas iš tiesų yra stipriausias, aš, Abraomas, atėjus mano daliai, kai baigiau savo tėvo Teracho aukojimo tarnystes jo mediniams, akmeniniams, auksiniams, sidabriniams, variniams ir geležiniams dievams, įėjęs į jų šventyklą atlikti tarnystės, radau dievą, vardu Marumatas, iškaltą iš akmens, nukritusį po geležinio dievo Nachino kojomis. Ir atsitiko taip, kad jį pamačius, mano širdis sutriko ir aš pagalvojau, kad aš, Abraomas, negalėsiu vienas jo grąžinti į vietą, nes jis buvo sunkus, padarytas iš didelio akmens. Bet aš nuėjau ir pasakiau savo tėvui, ir jis atėjo kartu su manimi. Kai mes abu jį pakėlėme, kad padėtume į vietą, jo galva nukrito, nors aš jį ir laikiau už galvos. Ir atsitiko taip, kai mano tėvas pamatė, kad jo dievo Marumato galva nukrito, jis man tarė: „Abraomai!“ Aš atsakiau: „Aš čia!“ Jis man pasakė: „Atnešk man iš namų kirvius ir kaltus.“ Aš atnešiau jam juos iš namų. Ir jis iš kito akmens iškalė kitą Marumatą, be galvos, ir sudaužė tą galvą, kuri nukrito nuo Marumato, bei paties buvusio Marumato likučius.
2 skyrius
Jis padarė dar penkis dievus, atidavė juos man ir liepė parduoti lauke, miesto kelyje. Aš pabalnojau tėvo asilą, užkroviau juos ant jo ir išvykau į vieškelį jų parduoti. Ir štai Sirijos Fandanos pirkliai su kupranugariais keliavo į Egiptą pirkti kokonilo iš Nilo. Aš uždaviau jiems klausimą, ir jie man atsakė. Taip eidamas aš su jais kalbėjausi. Vienas iš jų kupranugarių suriko. Asilas išsigando, pabėgo ir numetė dievus. Trys iš jų sudužo, o du liko sveiki. Ir atsitiko taip, kad sirai, pamatę, jog turiu dievų, man pasakė: „Kodėl nepasakei mums, kad turi dievų? Būtume juos nupirkę prieš asilui išgirstant kupranugario balsą, ir nebūtum patyręs nuostolių. Duok mums bent tuos dievus, kurie liko, ir mes tau sumokėsime tinkamą kainą.“ Aš tai apsvarsčiau savo širdyje. Jie sumokėjo ir už sudužusius dievus, ir už tuos, kurie liko. Nes mano širdis sielvartavo, kaip aš parnešiu tėvui užmokestį. Tris sulaužytus dievus įmečiau į Guro upės, kuri buvo toje vietoje, vandenį. Jie nuskendo į Guro upės gelmes ir jų nebeliko.
3 skyrius
Vis dar eidamas keliu, jaučiau širdyje nerimą, o mano protas buvo blaškomas. Tariau savo širdyje: „Kokia yra ši netolygi veikla, kuria užsiima mano tėvas? Argi ne jis greičiau yra dievas savo dievams, nes jie atsiranda iš jo drožybos, jo planavimo ir jo įgūdžių? Jie turėtų gerbti mano tėvą, nes jie yra jo darbas. Kokia prasmė mano tėvui maitinti savo kūrinius? Štai Marumatas krito ir negalėjo atsistoti savo šventykloje, ir aš pats negalėjau jo pakelti, kol neatėjo mano tėvas ir mes jo nepakėlėme. Ir net tada mes nepajėgėme to padaryti, ir jo galva nukrito. O jis uždėjęs ją ant kito akmens pavertė kitu dievu, kurį padarė be galvos. Ir kiti penki dievai, kurie sudužo krisdami nuo asilo – jie negalėjo savęs išgelbėti ir sužeisti asilo, nes šis juos sudaužė, ir jų šukės neiškilo iš upės. Taigi tariau savo širdžiai: jei taip yra, kaip tuomet mano tėvo dievas Marumatas, turintis kito akmens galvą ir padarytas iš kito akmens, gali išgelbėti žmogų, išklausyti žmogaus maldą ar duoti jam kokią nors dovaną?“
4 skyrius
Taip galvodamas atėjau į tėvo namus. Pagirdžiau asilą ir daviau jam šieno. Paėmiau sidabrą ir įdėjau jį į savo tėvo Teracho ranką. Jį pamatęs, jis apsidžiaugė ir tarė: „Būk palaimintas, Abraomai, mano dievų dievo, nes atnešei man užmokestį už dievus, kad mano darbas nenueitų perniek.“ Atsakydamas jam tariau: „Klausyk, tėve Terachai! Dievai laiminami per tave, nes tu esi jiems dievas, nes tu juos sukūrei, o jų palaiminimas yra jų pražūtis ir jų galia tuščia. Jie nepadėjo net patys sau; kaip gi jie gali padėti tau ar palaiminti mane? Šiame sandoryje aš tau buvau naudingas, nes savo sveiko proto dėka atnešiau tau sidabrą už sudaužytus dievus.“ Išgirdęs mano kalbą, jis beprotiškai supyko ant manęs, nes kalbėjau atšiaurius žodžius prieš jo dievus.
5 skyrius
Apsvarstęs tėvo pyktį, išėjau. O vėliau, kai jau buvau išėjęs, jis mane pašaukė sakydamas: „Abraomai!“ Aš atsiliepiau: „Aš čia!“ Jis tarė: „Kelkis, prirink medžio skiedrų, nes prieš tau ateinant iš eglės dariau dievus, ir paruošk su jomis man vidurdienio valgį.“ Ir atsitiko taip, kad rinkdamas medines skiedras, tarp jų radau mažą dievuką, kuris tilpo mano kairiojoje rankoje. Ant jo kaktos buvo parašyta: dievas Barisatas. Kai sudėjau skiedras į ugnį, kad paruoščiau tėvui maistą, ir eidamas pažiūrėti valgio, padėjau Barisatą šalia įsikuriančios ugnies, grasinančiai jam sakydamas: „Barisatai, žiūrėk, kad ugnis neužgestų, kol grįšiu! Jei ugnis ims gęsti, pūsk ją, kad įsipliekstų.“ Išėjau ir įvykdžiau savo sumanymą. Grįžęs radau Barisatą nukritusį ant nugaros. Jo kojos buvo apgaubtos ugnies ir smarkiai degė. Kai tai pamačiau, nusijuokiau ir tariau sau: „Barisatai, tu tikrai moki įkurti ugnį ir gaminti maistą!“ Sakydamas tai juokdamasis, pamačiau, kad jis lėtai sudegė nuo ugnies ir virto pelenais. Nunešiau maistą tėvui. Padaviau jam vyno ir pieno, o jis gėrė, mėgavosi ir laimino savo dievą Marumatą. O aš jam pasakiau: „Tėve Terachai, nelaimink savo dievo Marumato, negirk jo! Geriau girk Barisatą, savo dievą, nes jis, tarsi mylėdamas tave, metėsi į ugnį, kad paruoštų tau maistą.“ O jis man tarė: „Kur gi jis dabar?“ Aš atsakiau: „Jis sudegė ugnies kaitroje ir virto dulkėmis.“ Jis pasakė: „Didelė Barisato galia! Šiandien padarysiu kitą, ir rytoj jis paruoš man maistą.“
6 skyrius
Kai aš, Abraomas, išgirdau tokius tėvo žodžius, nusijuokiau savo mintyse ir sudejvavau iš širdies kartėlio bei pykčio. Aš tariau: „Kaip gi jo paties padarytas kūno atvaizdas gali padėti mano tėvui? Argi jis galėjo pajungti savo kūną sielai, sielą dvasiai, o dvasią – kvailybei ir neišmanymui?“ Ir aš pasakiau: „Teisinga tik iškęsti blogį, kad nukreipčiau savo protą į tyrumą, ir aš jam aiškiai išdėstysiu savo mintis.“ Aš atsakiau ir tariau: „Tėve Terachai, kurį iš šių dievų begirtum, tu klysti savo mintyse. Štai mano brolio Nahoro dievai, stovintys šventovėje, yra garbingesni už tavo. Nes štai Zouchajas, mano brolio Nahoro dievas, yra garbingesnis už tavo dievą Marumatą, nes jis padarytas iš aukso, kurį vertina žmonės. Jei su laiku jis pasens, jis bus perlydytas ir atnaujintas, o Marumatas, jei pasikeis ar suduš, nebus atnaujintas, nes jis yra akmuo. O kaip gi Joavas, dievas virš kito dievo, stovintis kartu su Zouchaju? Juk jis taip pat garbingesnis už dievą Barisatą; jis iškaltas iš medžio ir papuoštas sidabru. Nes jis irgi yra palyginimo objektas, žmogaus vertinamas pagal išorinę patirtį. Bet Barisatas, tavo dievas, kol dar nebuvo išdrožtas, įsišaknijęs žemėje buvo didis ir nuostabus, su šakomis ir gėlėmis; ir šlovė… Tačiau tu jį padarei kirviu, ir tavo įgūdžių dėka jis tapo dievu. Ir štai jis jau išdžiūvo, ir jo riebumas dingo. Jis nukrito iš aukščio į žemę, iš didybės perėjo į mažumą, ir jo veido išvaizda sunyko. Jis pats sudegė ugnies liepsnoje, virto pelenais ir jo nebėra. O tu sakai: padarysiu kitą, ir rytoj jis man paruoš maistą. Bet žūdamas jis nepaliko sau jėgų net savo paties pražūčiai išvengti.“
7 skyrius
Sakau taip: ugnis yra garbingesnė savo pavidalu, nes net tai, kas nepajungta, yra joje pajungiama, ir ji savo deginimu tyčiojasi iš to, kas lengvai žūsta. Bet ir ji nėra garbingiausia, nes yra pavaldi vandenims. Greičiau vandenys yra garbingesni už ugnį, nes jie nugali ugnį ir pasaldina žemę vaisiais. Bet ir jų aš nevadinsiu dievais, nes vandenys nuslūgsta po žeme ir jai paklūsta. Tačiau žemės irgi nevadinsiu deive, nes ją džiovina saulė ir ji yra pajungta žmogui jo darbams. Garbingesnė tarp dievų, sakyčiau, yra saulė, nes savo spinduliais ji apšviečia visą visatą ir įvairias erdves. Tačiau nepriskirsiu prie dievų ir to, kuris temdo savo kelią per mėnulį ir debesis. Taip pat nevadinsiu dievais nei mėnulio, nei žvaigždžių, nes ir jie kartais naktį pritemdo savo šviesą. Klausyk, tėve Terachai, aš ieškosiu tavo akivaizdoje to Dievo, kuris sukūrė visus tuos dievus, kuriuos mes manome esant. Kas gi tai yra, ar kuris tai yra, kuris padarė dangų purpurinį, o saulę auksinę, kuris kartu su ja suteikė šviesą mėnuliui ir žvaigždėms, kuris išdžiovino žemę tarp daugybės vandenų, kuris tave patį pastatė tarp kitų daiktų ir kuris surado mane mano minčių sumaištyje? Tik pats Dievas apsireikš mums!“
8 skyrius
Ir atsitiko taip, kai aš mąsčiau apie tokius dalykus savo tėvo Teracho akivaizdoje savo namų kieme, Galingojo balsas nusileido iš dangaus ugnies sraute, tardamas ir šaukdamas: „Abraomai, Abraomai!“ Aš pasakiau: „Aš čia.“ Jis tarė: „Tu savo širdies supratimu ieškai dievų Dievo, Kūrėjo. Aš esu Jis. Išeik nuo Teracho, savo tėvo, ir išeik iš namų, kad ir tu nebūtum nužudytas savo tėvo namų nuodėmėse.“ Ir atsitiko taip, kad man išeinant – aš dar nebuvau išėjęs už kiemo vartų – pasigirdo didžiulis griausmas ir sudegino jį bei jo namus, ir viską, kas buvo jo namuose, iki pat žemės, per keturiasdešimt uolekčių.
9 skyrius
Tada atėjo balsas ir man dukart tarė: „Abraomai, Abraomai!“ Aš pasakiau: „Aš čia.“ Jis tarė: „Štai aš. Nebijok, nes aš esu Prieš-Pasaulį ir Galingasis, Dievas, kuris sukūrė viską anksčiau, prieš amžiaus šviesą. Aš esu tavo gynėjas ir tavo padėjėjas. Eik, atnešk man trejų metų telyčią, trejų metų ožką, trejų metų aviną, purplelį ir balandį, ir atnešk man tyrą auką. O šioje aukoje aš padėsiu amžius. Paskelbsiu tau paslėptus dalykus ir tu pamatysi didžius dalykus, kurių nesi regėjęs, nes troškai manęs ieškoti, ir aš pavadinau tave savo mylimuoju. Tačiau keturiasdešimt dienų susilaikyk nuo bet kokio ant ugnies ruošto maisto, nuo vyno gėrimo ir nuo tepimosi aliejumi. O tada paruoši man auką, kurią tau įsakiau, toje vietoje, kurią tau parodysiu ant aukšto kalno. Ten aš tau parodysiu, kas buvo sukurta per amžius ir pagal mano žodį patvirtinta, sukurta ir atnaujinta. Ir ten aš tau paskelbsiu, kas juose nutiks tiems, kurie žmonių giminėje darė pikta ar elgėsi teisingai.“
10 skyrius
Ir atsitiko taip, kai išgirdau balsą, tariantį man šiuos žodžius, kad aš apsidairiau šen ir ten. Ir štai ten nebuvo jokio žmogaus kvapo. Mano dvasia apstulbo, ir siela pabėgo iš manęs. Aš tapau kaip akmuo ir kritau veidu į žemę, nes manyje nebeliko jėgų stovėti ant žemės. Man dar gulint veidu į žemę, išgirdau balsą sakantį: „Eik, bendravardi Jaoeli, per mano neapsakomo vardo tarpininkavimą, pašvęsk man šį žmogų ir sustiprink jį nuo jo drebėjimo.“ Atėjo angelas, kurį Jis atsiuntė man žmogaus pavidalu, paėmė mane už dešinės rankos ir pastatė ant kojų. Jis man tarė: „Kelkis, Abraomai, Dievo, kuris tave pamilo, drauge, tegul žmogaus drebulys tavęs neapima! Štai aš atsiųstas pas tave sustiprinti ir palaiminti tavęs Dievo, dangaus ir žemės dalykų kūrėjo, kuris tave pamilo, vardu. Būk drąsus ir skubėk pas jį. Aš esu Jaoelis ir taip mane pavadino tas, kuris priverčia drebėti esančius su manimi septintojoje erdvėje, dangaus skliaute – tai galia per jo neapsakomą vardą manyje. Aš esu tas, kuriam pagal jo įsakymą pavesta tramdyti cherubinų gyvųjų būtybių grasinimus vienas kitam, ir aš mokau tuos, kurie neša giesmę per žmogaus nakties septintąją valandą. Aš esu paskirtas sulaikyti leviatanus, nes per mane pajungiamas kiekvieno roplio puolimas ir grėsmė. Man įsakyta atpalaiduoti Hadą ir sunaikinti tuos, kurie stebėjosi mirusiaisiais. Aš esu tas, kuris įsakė tavo tėvo namams sudegti kartu su juo, nes jis gerbė mirusiuosius. Dabar aš atsiųstas pas tave palaiminti tavęs ir žemės, kurią tau paruošė tas, kurį tu pavadinai Amžinuoju. Dėl tavęs aš nurodžiau kelią į tą žemę. Kelkis, Abraomai, eik drąsiai, džiūgauk ir linksminkis. Ir aš taip pat džiaugiuosi su tavimi, nes Amžinasis tau paruošė garbingą šlovę. Eik, įvykdyk įsakymo auką. Štai aš esu paskirtas būti su tavimi ir su tavo karta, kuriai lemta gimti iš tavęs. Su manimi tave per amžius laimina ir Mykolas. Būk drąsus, eik!“
11 skyrius
Aš atsistojau ir pamačiau tą, kuris paėmė mane už dešinės rankos ir pastatė ant kojų. Jo kūno išvaizda buvo kaip safyras, o veido išraiška – kaip chrizolitas, jo galvos plaukai buvo kaip sniegas. Ant jo galvos buvo kidaris, kurio išvaizda priminė vaivorykštę, o jo drabužiai buvo purpuriniai; dešinėje rankoje jis laikė auksinę lazdą. Ir jis man tarė: „Abraomai“. Aš atsakiau: „Štai tavo tarnas!“ Jis pasakė: „Tegul mano išvaizda tavęs negąsdina, o mano kalba netrikdo tavo sielos. Eik su manimi! Aš eisiu su tavimi matomas iki aukojimo, bet po aukojimo – nematomas amžinai. Būk drąsus ir eik!“
12 skyrius
Ir ėjome mes dviese kartu keturiasdešimt dienų ir naktų. Aš nevalgiau duonos ir negėriau vandens, nes mano maistas buvo matyti su manimi esantį angelą, o jo pokalbiai su manimi buvo mano gėrimas. Mes atėjome prie Dievo kalno, šlovingojo Horebo. Ir aš tariau angelui: „Amžinojo Giesmininke, štai aš neturiu su savimi aukos, ir nežinau jokios vietos aukurui ant kalno, tad kaip aš paaukosiu auką?“ Jis pasakė: „Pažvelk už savęs.“ Ir aš pažvelgiau už savęs. Ir štai mus sekė visos nurodytos aukos: veršelis, ožka, avinas, purplelis ir balandis. Angelas man tarė: „Abraomai.“ Aš pasakiau: „Aš čia.“ Jis man liepė: „Papjauk visus šiuos ir padalyk gyvulius tiksliai per pusę. Bet paukščių neperpjauk. Atiduok juos vyrams, kuriuos tau parodysiu stovinčius šalia tavęs, nes jie yra aukuras ant kalno, skirtas paaukoti auką Amžinajam. Purplelį ir balandį atiduosi man, nes aš pakilsiu ant paukščių sparnų, kad parodyčiau tau tai, kas yra danguje, žemėje ir jūroje, bedugnėje ir žemiausiose gelmėse, Edeno sode ir jo upėse, visatos pilnatvėje. Ir tu pamatysi jos ratus visame kame.“
13 skyrius
Ir aš padariau viską pagal angelo įsakymą. Atidaviau pas mus atėjusiems angelams padalytas gyvulių dalis. O angelas Jaoelis paėmė du paukščius. Aš laukiau vakarinės aukos. Ir suteptas paukštis nusileido ant skerdenų, o aš jį nuvijau. Ir suteptas paukštis kalbėjo man ir tarė: „Ką čia darai, Abraomai, šventose aukštumose, kur niekas nevalgo ir negeria, kur nėra jokio maisto žmonėms. Tai viską suris ugnis ir jie tave sudegins. Palik vyrą, kuris yra su tavimi, ir bėk! Nes jei pakilsi į aukštybes, jie tave sunaikins.“ Ir atsitiko taip, kad pamatęs kalbantį paukštį, tariau angelui: „Kas tai, mano valdove?“ Jis atsakė: „Tai negarbė, tai Azazelis!“ Ir jis jam tarė: „Gėda tau, Azazeli! Nes Abraomo dalis yra danguje, o tavo – žemėje, nes čia tu pasirinkai ir pamilai savo dėmės buveinę. Todėl Amžinasis Valdovas, Galingasis, davė tau buveinę žemėje. Per tave visokeriopo blogio dvasia yra melagis, per tave kyla rūstybė ir išbandymai žmonių kartoms, kurios gyvena bedieviškai. Nes Amžinasis, Galingasis neleido teisiųjų kūnų atiduoti į tavo rankas, kad per juos būtų patvirtintas teisus gyvenimas ir bedievybės sunaikinimas. Klausyk, patarėjau, gėdykis manęs! Tu neturi leidimo gundyti visų teisiųjų. Pasitrauk nuo šio žmogaus! Tu negali jo apgauti, nes jis yra tavo priešas ir priešas tų, kurie tave seka ir mėgsta tai, ko tu trokšti. Nes štai danguje buvęs tavo drabužis buvo atidėtas jam, o tavo sugedimas perėjo tau.“
14 skyrius
Angelas man pasakė: „Abraomai!“ Aš atsakiau: „Štai aš, tavo tarnas.“ Jis tarė: „Žinok iš to, kad Amžinasis, kurį tu pamilai, išsirinko tave. Būk drąsus ir savo valdžia daryk viską, ką aš tau įsakysiu prieš tą, kuris niekina teisingumą. Argi negalėsiu paniekinti to, kuris po žemę išbarstė dangaus paslaptis ir kuris rengė sąmokslą prieš Galingąjį? Sakyk jam: ‚Būk žemės krosnies nuodėgulis! Eik, Azazeli, į neįžengiamas žemės vietas. Nes tavo paveldas yra valdyti tuos, kurie yra su tavimi, kartu su žvaigždėmis ir žmonėmis, kuriuos pagimdė debesys, kurių dalis tu esi ir kurie iš tiesų egzistuoja dėl tavo esybės. Priešiškumas yra tau pamaldus aktas. Todėl per savo paties pražūtį traukis nuo manęs!‘“ Ir aš ištariau žodžius, kaip angelas mane išmokė. O jis tarė: „Abraomai.“ Aš atsakiau: „Štai aš, tavo tarnas!“ Angelas man liepė: „Neatsakyk jam!“ Jis prakalbo man antrą kartą. Ir angelas tarė: „Dabar, kad ir ką jis tau sakytų, neatsakyk jam, idant jo valia nepasiektų tavęs. Nes Amžinasis, Galingasis davė jam svarbą ir valią. Neatsakyk jam.“ Ir aš padariau tai, ką angelas man įsakė. Ir kad ir ką jis man kalbėjo apie nusileidimą, aš jam neatsakiau.
15 skyrius
Ir atsitiko taip, saulei leidžiantis, štai pakilo dūmai, kaip iš krosnies, ir angelai, kurie turėjo padalytas aukos dalis, pakilo iš dūmų krosnies viršaus. Angelas paėmė mane dešine ranka ir pasodino ant dešiniojo balandžio sparno, o pats atsisėdo ant kairiojo purplelio sparno – abiejų, kurie buvo tarsi nepjauti ir nepadalyti. Jis mane nunešė iki ugnies liepsnų krašto. Mes pakilome, lyg nešami daugybės vėjų, į dangų, kuris yra pritvirtintas virš skliautų. Pamačiau ore, į kurio aukštį mes buvome pakilę, stiprią, neaprašomą šviesą. Ir štai šioje šviesoje užsidegė ugninga Gehena, ir pamačiau didelę žmonių pavidalo minią. Visi jie keitė išvaizdą bei pavidalą, bėgiojo, keitėsi, puolė kniūbsti ir šaukė man nežinomus žodžius.
16 skyrius
Aš tariau angelui: „Kodėl tu mane dabar čia atvedei? Aš jau nieko nebematau, nes nusilpau ir dvasia apleidžia mane.“ O jis man tarė: „Pasilik su manimi, nebijok. Tas, kurį tu pamatysi artėjantį tiesiai prie mūsų su didžiu pašventinimo garsu, yra Amžinasis, kuris tave pamilo. Į jį patį tu nežiūrėsi. Tačiau tesenusilpsta tavo dvasia, nes aš esu su tavimi ir tave stiprinu.“
17 skyrius
Jam tebekalbant, štai ugnis ėmė artėti prie mūsų iš visų pusių, ir ugnies viduje girdėjosi balsas, tarsi daugybės vandenų šniokštimas, kaip šėlstanti jūra. Angelas atsiklaupė su manimi ir pagarbino. Aš norėjau pulti kniūbsčias ant žemės. O ta aukšta vieta, ant kurios stovėjome, dabar sustojo aukštai, o paskui nusirito žemyn. Ir jis tarė: „Tik garbink, Abraomai, ir giedok giesmę, kurios tave išmokiau.“ Kadangi nebuvo pagrindo, ant kurio galėčiau pulti kniūbsčias, aš tik nusilenkiau ir giedojau giesmę, kurios jis mane buvo išmokęs. Ir jis pasakė: „Giedok be perstojo.“ Aš giedojau, ir jis pats giedojo giesmę:
Amžinasis, Galingasis, Šventasis Eli, Dievas autokratas,
Pats iš savęs kilęs, negendantis, tyras,
Neužgimęs, nepriekaištingas, nemirtingas,
Pats ištobulėjęs, pats save sumąstęs,
Be motinos, be tėvo, nesukurtas,
Išaukštintas, ugninis,
Teisingas, žmonių mylėtojau, geradaris, gailestingas, dosnus,
Pavydus dėl manęs, Kantrusis, gailestingiausias,
Eli,
Amžinasis, galingasis, šventasis Cebaotai,
Šlovingiausiasis El, El, El, El, Jaoeli,
Tu esi tas, kurį pamilo mano siela,
Mano gynėjas.
Amžinas, ugningas, spindintis,
Šviesą teikiantis, griaustinio balso, žaibo regėjimo,
Daugiaakis,
Priimantis prašymus tų, kurie tave gerbia,
Ir nusigręžiantis nuo prašymų tų, kurie varžo tave savo provokacijų suvaržymais,
Atpirkėjas tų, kurie gyvena tarp nedorėlių,
Tų, kurie išblaškyti tarp teisiųjų pasaulyje
Sugedusiame amžiuje.
Parodantis teisiųjų amžių,
Tu priverti šviesą šviesti
Prieš rytmetinę šviesą ant savo kūrinijos
Iš tavo veido,
Kad žemėje būtų diena.
O tavo dangiškojoje buveinėje
Yra neišsenkanti nenugalimos aušros šviesa
Nuo tavo veido šviesos.
Priimk mano maldą ir džiaukis ja,
Ir priimk taip pat auką, kurią tu pats padarei
Sau per mane, kai tavęs ieškojau.
Priimk mane palankiai,
Išmokyk mane, parodyk man ir paskelbk savo tarnui
Tai, ką man pažadėjai.
18 skyrius
Man tebegiedant giesmę, ugnies nasrai, buvę ant skliauto, kilo į viršų. Aš išgirdau balsą, panašų į jūros ošimą, ir jis nenurimo dėl ugnies gausos. Ugniai kylant ir sklandant į patį aukščiausią tašką, pamačiau po ugnimi ugnies sostą ir daugiaakius aplinkui, giedančius giesmę, o po sostu – keturias ugningas gyvas būtybes, kurios taip pat giedojo. Kiekvienos iš jų išvaizda buvo vienoda, kiekviena turėjo keturis veidus. Jų veidų išvaizda buvo tokia: liūto, žmogaus, jaučio ir erelio. Kiekviena iš jų turėjo keturias galvas ant savo kūno, tad keturios gyvos būtybės iš viso turėjo šešiolika veidų. Kiekviena turėjo šešis sparnus: du ant pečių, du per vidurį ir du ties strėnomis. Sparnais, esančiais ant pečių, jos dengė savo veidus, sparnais ties strėnomis dengė kojas, o du viduriniuosius sparnus ištiesdavo ir stačios skrisdavo. Kai baigdavo giedoti, jos žiūrėdavo viena į kitą ir viena kitai grasindavo. Ir atsitiko taip, kad angelas, buvęs su manimi, pamatęs jas viena kitai grasinančias, paliko mane ir nubėgo prie jų. Jis atsuko kiekvienos gyvos būtybės veidą nuo jai priešingo veido, kad grasinančios jos nematytų viena kitos veidų. Ir jis jas išmokė ramybės giesmės, kurią Amžinasis turi savyje. Man tebestovint ir stebint, už gyvų būtybių pamačiau vežimą su ugningais ratais. Kiekvienas ratas aplink buvo pilnas akių. Virš ratų buvo sostas, kurį aš mačiau. Jis buvo padengtas ugnimi, ir ugnis jį supo aplink, ir neapsakoma šviesa gaubė tą ugningą minią. Ir aš išgirdau jų pašventinimo balsą kaip vieno žmogaus balsą.
19 skyrius
Balsas atėjo man iš ugnies vidurio, sakydamas: „Abraomai, Abraomai!“ Aš atsakiau: „Aš čia!“ Jis tarė: „Pažvelk į platybes, esančias po skliautu, į kurias dabar buvai nukreiptas, ir pamatysi, kad jokioje erdvėje nėra nieko kito, tik tas, kurio ieškojai ir kuris tave pamilo.“ Jam tebekalbant, štai atsivėrė erdvės po manimi, dangūs, ir pamačiau septintajame skliaute, ant kurio stovėjau, išsiliejusią ugnį, šviesą, rasą, angelų daugybę ir nematomos šlovės galybę, o aukščiau matytų gyvų būtybių nemačiau nieko kito. Pažvelgiau iš aukštai, kur stovėjau, žemyn į šeštąjį skliautą. Pamačiau ten daugybę dvasinių angelų, bekūnių, vykdančių aštuntajame skliaute esančių ugningųjų angelų įsakymus, nes stovėjau jo aukštybėse. Ir štai, net ant šio skliauto nebuvo jokio kito pavidalo galybės, o tik dvasiniai angelai. Ir ta galybė, kurią mačiau septintajame skliaute, įsakė šeštajam skliautui, ir jis pasitraukė. Penktajame skliaute pamačiau žvaigždžių galybę ir įsakymus, kuriuos joms liepta vykdyti, bei joms paklūstančius žemės elementus.
20 skyrius
Amžinasis, Galingasis tarė man: „Abraomai, Abraomai!“ Aš atsakiau: „Aš čia!“ Jis tarė: „Pažvelk iš aukštai į žvaigždes, esančias po tavimi, suskaičiuok jas man ir pasakyk jų skaičių!“ Aš atsakiau: „Kaip aš galiu? Juk aš tik žmogus.“ Jis man pasakė: „Kaip žvaigždžių skaičius ir jų galybė, taip aš padėsiu tavo sėklai tautas ir žmones, atskirtus man mano dalyje kartu su Azazeliu.“ Aš tariau: „Amžinasis ir Galingasis. Leisk tavo tarnui kalbėti tavo akivaizdoje ir tenepalieja tavo įniršis tavo išrinktojo. Štai, prieš tau pakeliant mane, Azazelis mane įžeidinėjo. Kaip gi, jei dabar jo nėra priešais tave, tu susitari su jais?“
21 skyrius
Jis man tarė: „Pažvelk dabar po savo kojomis į skliautą ir suprask kūriniją, kuri senovėje buvo pavaizduota šioje erdvėje, joje esančias būtybes, bei po to jai paruoštą amžių.“ Pažvelgiau po skliautu, prie savo kojų, ir pamačiau dangaus atvaizdą ir jame esančius dalykus. Ten mačiau žemę ir jos vaisius, jos judančius padarus ir visa, kas turėjo sielą, jos žmonių galybes, jų sielų bedievybę ir jų nuteisinimą, jų darbų siekimą, bedugnę ir jos kančias, jos žemąsias gelmes ir joje esančią pražūtį. Pamačiau ten jūrą, jos salas, jos gyvulius bei žuvis, Leviataną, jo karalystę, jo guolį ir guoliavietes, taip pat pasaulį, kuris gulėjo ant jo, jo judesius ir jo sukeltą pasaulio sunaikinimą. Pamačiau ten upes, jų aukštupius ir jų ratus. Mačiau ten Edeno sodą, jo vaisius, šaltinį bei iš jo tekančią upę, jo medžius, jų žydėjimą ir derlių, pamačiau vyrus, darančius jame teisingumą, jų maistą ir jų poilsį. Dar pamačiau didžiulę žmonių – vyrų, moterų ir vaikų – minią: pusė jų buvo dešinėje paveikslo pusėje, o pusė – kairėje paveikslo pusėje.
22 skyrius
Aš tariau: „Amžinasis, Galingasis! Kas yra šis kūrinijos paveikslas?“ Jis man atsakė: „Tai yra mano valia, skirta tam, kas yra šviesoje, ir ji buvo gera mano akivaizdoje. Vėliau aš jiems daviau įsakymą savo žodžiu, ir jie atsirado. Viskas, ką buvau nusprendęs sukurti, jau buvo čia nubrėžta, ir visa anksčiau sukurta, ką tu matei, stovėjo priešais mane.“ Aš tariau: „O suvereniausias, galingas ir amžinasis! Kodėl šiame paveiksle žmonės yra vienoje ir kitoje pusėje?“ Jis man atsakė: „Tie, kurie yra kairėje, yra daugybė genčių, kurios egzistavo anksčiau… ir po tavęs bus tokių, kurios paruoštos teismui ir tvarkai, o kitos – kerštui ir pražūčiai amžiaus pabaigoje. Tie, kurie yra dešinėje paveikslo pusėje, yra žmonės, atskirti man iš tautos su Azazeliu; tai tie, kuriuos aš paruošiau, kad gimtų iš tavęs ir vadintųsi mano tauta.
23 skyrius
„Vėl pažvelk į paveikslą: kas yra tas, kuris suvedžiojo Ievą, ir koks yra medžio vaisius? Ir tu sužinosi, kas bus ir kiek teks tavo sėklai paskutinėmis dienomis. O ko negali suprasti, aš tau paaiškinsiu, nes tu buvai malonus mano akivaizdoje, ir aš tau pasakysiu tai, ką saugojau savo širdyje.“ Pažvelgiau į paveikslą ir mano akys nukrypo į Edeno sodo pusę. Ten mačiau vyrą, labai didelį ūgiu ir baisų pločiu, neprilygstamos išvaizdos, susipynusį su moterimi, kuri savo išvaizda ir dydžiu prilygo vyrui. Jie stovėjo po Edeno medžiu, o to medžio vaisius buvo panašus į vynmedžio vynuogių kekę. Už medžio stovėjo kažkas, savo pavidalu primenantis slibiną, bet turintis rankas ir kojas kaip žmogaus, ant nugaros – šešis sparnus dešinėje ir šešis kairėje. Jis laikė medžio vynuoges ir maitino jomis tuos du, kuriuos mačiau susipynusius. Aš paklausiau: „Kas tie du, susipynę vienas su kitu, ir kas tas, esantis tarp jų, ir koks tai vaisius, kurį jie valgo, Galingasis, Amžinasis?“ Jis atsakė: „Tai yra žmonių pasaulis, tai yra Adomas, o tai jų mintys žemėje – Ieva. O tas, kuris yra tarp jų – tai jų elgesio, vedančio į pražūtį, bedievybė, pats Azazelis.“ Aš tariau: „Amžinasis Galingasis, kodėl gi tu jam suteikei tokią valdžią, kad per savo darbus jis galėtų pražudyti žmoniją žemėje?“ Jis man atsakė: „Klausyk, Abraomai! Tie, kurie trokšta blogio, ir visi, kurių aš nekenčiau dėl jų poelgių – jiems atidaviau valdžią, ir jis turėjo būti jų mylimas.“ Aš atsakiau ir tariau: „Amžinasis, Galingasis! Kodėl tau patiko padaryti taip, kad blogis būtų geidžiamas žmogaus širdyje, nes tu pyksti ant to, ką pats pasirinkai… ant to, kuris tavo šviesoje daro beprasmius dalykus?“
24 skyrius
Ir jis man tarė taip: „Arti prie tautų… dėl tavęs ir dėl tų, kurie atskirti po tavęs, tavo genties žmonių, kaip matai paveiksle, koks krūvis jiems užkrautas. Ir aš tau paaiškinsiu, kas bus, ir viską, kas nutiks paskutinėmis dienomis. Dabar pažvelk į viską paveiksle.“ Aš pažvelgiau ir pamačiau ten kūrinius, atsiradusius prieš mane. Pamačiau tarsi Adomą ir su juo esančią Ievą, ir kartu su jais klastingą priešą bei Kainą, kurį priešas pastūmėjo sulaužyti įstatymą, ir pamačiau nužudytą Abelį ir pražūtį, atneštą jam ir duotą per tą neteisėtąjį. Pamačiau ten ištvirkimą ir tuos, kurie to troško, ir jo sutepimą bei jų uolumą; o žemės žemutinėse gelmėse – sugedimo ugnį. Pamačiau ten vagystę, tuos, kurie jos skuba, ir jų atpildo sistemą – didžiojo teismo sprendimą. Pamačiau ten nuogus vyrus, kakta į kaktą, ir jų gėdą bei žalą, kurią jie darė savo draugams, ir atpildą. Pamačiau ten geismą, kurio rankose buvo visų rūšių nedorybės galva, jos kančias ir jos išsklaidymą, pasmerktą sunaikinimui.
25 skyrius
Ten pamačiau pavydo stabo atvaizdą, panašų į dailidės figūrą, kokią darydavo mano tėvas. Jo kūnas buvo iš žėrinčio vario, o prieš jį stovėjo vyras ir jį garbino. Priešais jį buvo aukuras, ant kurio stabo akivaizdoje buvo skerdžiami berniukai. Aš jo paklausiau: „Kas tas stabas, ar koks tai aukuras, ar kas tie aukojamieji, ar kas tas aukotojas, ar kas yra toji graži šventykla, kurią matau, tavo šlovės menas ir grožis, esantis po tavo sostu?“ Ir jis atsakė: „Klausyk, Abraomai! Ši tavo matyta šventykla, aukuras ir meno kūriniai – tai mano sumanymas apie kunigystę mano šlovės vardui, kur įžengs ir gyvens kiekvienas žmogaus prašymas; karalių ir pranašų kilimas bei bet kokia auka, kurią nurodau man paaukoti tarp manųjų ateities žmonių, net ir iš tavo genties. O tas kūnas, kurį matei, yra mano pyktis, nes žmonės, kurie išeis iš tavęs pas mane, mane supykdys. Žmogus, kurį matei skerdžiantį, yra tas, kuris mane pykdo, o auka yra tų, kurie man yra pabaigos teismo liudijimas nuo kūrimo pradžios, žudymas.“
26 skyrius
Aš paklausiau: „Amžinasis, Galingasis! Kodėl tu nustatei, kad taip būtų ir šauktumeisi šiojo liudijimų?“ Jis man atsakė: „Klausyk, Abraomai, suprask, ką tau paaiškinsiu, ir atsakyk į visa, ko tavęs klausiu. Kodėl tavo tėvas Terachas nepaklausė tavo balso ir neatsisakė demoniško stabų garbinimo iki pat pražūties, ir visi jo namai kartu su juo?“ Aš atsakiau: „Amžinasis Galingasis, tikriausiai todėl, kad jam nepatiko manęs paklausyti, o aš nesekiau jo darbais.“ Ir jis man tarė: „Klausyk, Abraomai. Kaip tavo tėvo patarimas yra jame, kaip tavo patarimas yra tavyje, taip ir mano valios sumanymas yra paruoštas. Ateinančiomis dienomis tu jų iš anksto nežinosi, nei ateities žmonių – tu savo akimis pamatysi, kad jie yra tavo sėklos. Pažvelk į paveikslą!
27 skyrius
Aš pažvelgiau, mačiau ir štai paveikslas susvyravo. Iš jo kairės pusės išbėgo pagonių minia ir sugavo vyrus, moteris ir vaikus, kurie buvo jo dešinėje pusėje. Vienus jie išžudė, kitus pasiliko su savimi. Štai aš pamačiau juos bėgančius keturiais šlaitais, ir jie sudegino Šventyklą ugnimi ir išplėšė joje buvusius šventus daiktus. Ir aš tariau: „Amžinasis, žmonės, kuriuos priėmei iš manęs, yra plėšiami pagonių minių. Vienus jie žudo, kitus laiko kaip svetimšalius, jie ugnimi sudegino Šventyklą, vagia ir niokoja joje esančius gražius daiktus. Amžinasis, Galingasis! Jei taip yra, kodėl dabar tu vargini mano širdį ir kodėl taip bus?“ Jis man atsakė: „Klausyk, Abraomai, visa, ką matei, įvyks dėl tavo sėklos, kuri nuolat mane pykdys dėl to kūno, kurį matei, ir dėl žmogžudysčių, kurios buvo pavaizduotos pavydo Šventykloje, ir viskas, ką matei, taip ir bus.“ Aš atsakiau: „Amžinasis, Galingasis! Tebūnie dabar praeina piktieji darbai, padaryti nedorybėje; bet paskirk jiems įsakymų labiau nei jo teisius darbus. Nes tu gali tai padaryti.“ Ir jis man tarė: „Ir vėl ateis jiems teisingumo metas, iš pradžių per karalių šventumą. Ir aš teisingai teisiu tuos, kuriuos sukūriau anksčiau, kad per juos iš jų valdyčiau. Ir iš tų pačių kils vyrai, kurie atkreips į juos dėmesį. Kaip tau paskelbiau ir kaip tu matei.“
28 skyrius
Aš atsakiau ir tariau: „Galingasis, Amžinasis, kuris esi pašventintas savo galios, būk gailestingas mano prašymui, juk dėl to tu mane informavai ir man parodei. Kadangi mane pakėlei į savo aukštumas, todėl pranešk man, tavo mylimajam, tai, ko aš klausiu: ar tai, ką mačiau, ilgai bus jų dalia?“ Jis man parodė didelę savo tautos minią. Jis man tarė: „Dėl to tai yra, per tavo minėtus keturis pakilimus, mano pyktis bus ant jų, ir juose bus atpildas už jų darbus. Ketvirtajame pakilime yra šimtas metų. Ir viena amžiaus valanda taip pat bus šimtas metų pagonių tarpe patiriant blogį, ir valanda jų gailestingumui, net ir su priekaištais kaip tarp pagonių.“
29 skyrius
Ir aš tariau: „Amžinasis, Galingasis! Kiek ilgai trunka amžiaus valanda?“ Jis atsakė: „Aš nusprendžiau palikti dvylika bedieviškojo amžiaus periodų tarp pagonių ir tarp tavo sėklos, ir tai, ką matei, tęsis iki laikų pabaigos. Suskaičiuok, ir tu suprasi. Pažvelk žemyn į paveikslą.“ Aš pažvelgiau ir pamačiau vyrą, išeinantį iš kairės, pagonių pusės. Iš pagonių pusės išėjo vyrai, moterys ir vaikai, didžiulė minia, ir jie jį garbino. Man tebežiūrint, iš dešinės pusės išėjo kiti; vieni įžeidinėjo šį vyrą, kiti jį mušė, o treti jį garbino. Ir aš pamačiau, kad jiems jį garbinant, atbėgo Azazelis, pagarbino jį ir, pabučiavęs jam veidą, atsigręžė ir atsistojo jam už nugaros. Aš paklausiau: „Amžinasis, Galingasis! Kas tas vyras, kurį įžeidinėja ir muša pagonys ir kurį garbina su Azazeliu?“ Jis atsakė ir tarė: „Klausyk, Abraomai, tas vyras, kurį tu matai įžeidinėjamą ir mušamą, o po to vėl garbinamą, yra išlaisvinimas iš pagonių tautai, kuri gims iš tavęs. Paskutinėmis dienomis, šiuo dvyliktuoju mano išsipildymo amžiaus periodu, aš iškelsiu šį vyrą iš tavo genties – tą, kurį matei iš mano tautos. Visi juo seks… laikyk jį mano pašauktuoju… jie pasikeičia savo patarimuose. O tie, kuriuos matei išeinančius iš kairės paveikslo pusės ir jį garbinančius, tai reiškia, kad daug pagonių juo pasitikės. Ir tie tavo sėklos žmonės, kuriuos matei dešinėje pusėje – vieni jį įžeidinėjo, kiti mušė, o treti garbino – daugelis iš jų pasipiktins dėl jo. Būtent jis išmėgins tuos iš tavo sėklos, kurie jį garbino dvyliktosios valandos išsipildyme, sutrumpinant bedievybės amžių. Prieš pradedant augti teisingumo amžiui, mano teismas ištiks pagonis, kurie elgėsi nedorai per tavo sėklos žmones, išskirtus man. Tomis dienomis aš visai žemiškajai kūrinijai atsiųsiu dešimt negandų per blogį, ligas ir jų sielų kartėlio dejavimą. Taip užtrauksiu tų, kurie ten yra, kartoms iš pykčio ir dėl jų kūrinių sugedimo, kuriuo jie mane pykdo. O tada iš tavo sėklos liks savo skaičiumi teisieji vyrai, mano saugomi, kurie per mano vardo šlovę sieks tos iš anksto jiems paruoštos vietos, kurią paveiksle matei apleistą. Ir jie gyvens teisingumo amžiuje, tvirtinami teisingumo ir tiesos aukomis bei dovanomis. Ir jie amžinai manimi džiaugsis ir sunaikins tuos, kurie juos naikino, sudrausmins tuos, kurie juos drausmino pasijuokdami, ir jie spjaus jiems į veidus. Tokie, mano sudrausminti, kai matys mane besidžiaugiantį su mano tauta dėl tų, kurie džiaugiasi, priima ir iš tikrųjų grįžta pas mane. Žiūrėk, Abraomai, ką tu matei, klausykis, ką girdėjai, žinok, ką sužinojai. Eik į savo paveldą! Ir štai aš su tavimi esu amžinai.“
30 skyrius
Ir jam tebekalbant, aš atsidūriau žemėje ir tariau: „Amžinasis, Galingasis, aš jau nesu toje šlovėje, kurioje buvau aukštybėse, ir nieko, ką mano siela troško suprasti savo širdyje, aš nesuprantu.“ Jis man atsakė: „Aš tau paaiškinsiu tai, ko tu troškai savo širdyje, nes tu norėjai sužinoti apie dešimt negandų, kurias paruošiau pagonims, ir aš jas paruošiau iš anksto praeinant dvylikai valandų žemėje. Klausyk, ką tau sakau, taip ir bus. Pirmoji: sielvartas dėl didelio nepritekliaus. Antroji: ugningi gaisrai miestams. Trečioji: pražūtis per galvijų marą. Ketvirtoji: pasaulio, jų kartos badas. Penktoji: valdytojų tarpe – pražūtis per žemės drebėjimą ir kalaviją. Šeštoji: krušos ir sniego pagausėjimas. Septintoji: laukiniai žvėrys bus jų kapas. Aštuntoji: maras ir badas pakeis jų pražūtį. Devintoji: egzekucijos kalaviju ir pabėgimas varge. Dešimtoji: griaustiniai, balsai ir naikinantys žemės drebėjimai.
31 skyrius
„Ir tada aš užtrauksiu trimitą iš oro, ir pasiųsiu savo išrinktąjį, turintį savyje vieną visos mano galybės matą, ir jis pašauks mano tautą, pagonių pažemintąją. Aš ugnimi sudeginsiu tuos, kurie iš jų tyčiojosi ir valdė juos šiame amžiuje, ir atiduosiu tuos, kurie apipylė mane pajuokomis, ateinančio amžiaus paniekai. Nes aš paruošiau juos būti maistu Hado ugniai, ir būti nesibaigiančiu sklandymu kraštutinių gelmių požemio ore, būti kirmėlių pilvo turiniu. Nes kūrėjai matys juose teisingumą – tie, kurie pasirinko mano troškimą ir akivaizdžiai laikėsi mano įsakymų, – ir jie su džiaugsmu linksminsis dėl likusių žmonių, sekusių stabais ir savo žmogžudystėmis, žlugimo. Nes jie pūs klastingo kirmino Azazelio pilve ir bus deginami Azazelio liežuvio ugnies. Nes aš laukiau, kad jie ateitų pas mane, o jie nesiteikė. Ir jie šlovino svetimą dievą. Jie prisijungė prie to, kuriam nebuvo paskirti, ir paliko Viešpatį, kuris suteikė jiems stiprybės.
32 skyrius
„Todėl klausyk, Abraomai, ir žiūrėk: štai tavo septintoji karta eis su tavimi. Ir jie išeis į svetimą žemę. Ir jie juos pavergs ir engs tarsi vieną bedieviško amžiaus valandą. Tačiau tautos, kuriai jie tarnaus, aš esu teisėjas.“ Ir Viešpats taip pat pasakė tai: „Ar girdėjai, Abraomai, ką aš tau sakiau, ką tavo gentis patirs paskutinėmis dienomis?“ Abraomas, išklausęs, priėmė Dievo žodžius į savo širdį.