Vidurkio dėsnis – tai mintis, kad kai tam tikras reiškinys kartojamas daugybę kartų, rezultatai galiausiai pasiskirsto aplink vidurkį. Kitaip tariant, nors pavieniai įvykiai gali atrodyti atsitiktiniai ar net chaotiški, visumos elgesys ilgainiui tampa dėsningas.
Mokslinis požiūris
Matematikoje ir statistikoje vidurkio dėsnis (angl. law of large numbers) sako, kad didėjant bandymų skaičiui, atsitiktinių rezultatų vidurkis artėja prie tikrosios tikimybės. Jei meti kauliuką tūkstantį kartų, visi skaičiai nuo vieno iki šešių pasirodys maždaug po vienodą kiekį kartų. Jei meti monetą milijoną kartų, herbas ir skaičius iškris beveik lygiai po pusę.
Tai viena iš pagrindinių tikimybių teorijos pamatų. Ji paaiškina, kodėl draudimo bendrovės gali prognozuoti nelaimes, nors nežino, kas tiksliai į jas pateks, o meteorologai – numatyti orų modelius, nors pavienis vėjo gūsis yra nenuspėjamas. Kuo daugiau duomenų, tuo labiau „išsilygina“ atsitiktinumai, ir pasireiškia paslėpta tvarka.
Hermetinis požiūris – Kibalionas
Kibalionas šį principą paaiškina ne per matematiką, o per dvasinę priežasties ir pasekmės sampratą. Hermetizme nėra vietos atsitiktinumui – viskas kyla iš priežasčių grandinės, kurią valdo universalūs dėsniai. Kai mes metame kauliuką ar monetą, atrodo, kad veikia „sėkmė“, bet iš tiesų tai tik priežastys, kurių protas nemato.
Vidurkio dėsnis šiuo požiūriu yra visatos tvarkos pasireiškimas. Tai įrodymas, kad net ten, kur atrodo, jog valdo chaosas, egzistuoja dėsningumas. Hermetikai sakytų, kad šis dėsnis rodo dievišką pusiausvyrą – viskas linksta į harmoningą centrą. Vieną dieną atrodo, kad gyvenime sekasi, kitą – nesiseka, bet per ilgesnį laiką viskas susilygina. Taip veikia priežasties ir pasekmės ritmas, tarsi moralinė ir kosminė statistika.
Religiniai atspindžiai
Daugelis religijų šią mintį išreiškia kitais žodžiais. Krikščionybėje sakoma: „Kas sėja vėją, tas pjaus audrą.“ Tai iš esmės priežasties ir pasekmės principas – veiksmai anksčiau ar vėliau duoda atitinkamą vaisių. Budizme kalbama apie karmą: kiekvienas poelgis, net mintis, turi pasekmę, kuri subręsta, kai ateina tinkamas laikas. Tai irgi vidurkio dėsnis dvasiniame lygmenyje – visata galiausiai sugrąžina pusiausvyrą.
Filosofinė perspektyva
Jeigu vidurkio dėsnis veikia visur – nuo monetos iki galaktikų pasiskirstymo – galima klausti: ar visata pati nėra pastatyta ant šio principo? Galbūt gyvybė, sąmonė ar net meilė nėra atsitiktinumas, o statistiškai neišvengiama pasekmė?
Jei erdvė ir laikas turi begalę galimybių, o materija nuolat „bando“ įvairius derinius, tai tam tikras rezultatas – gyvybė – anksčiau ar vėliau turi pasirodyti. Kaip kauliukas, metamas milijardą kartų, būtinai parodo kiekvieną savo pusę, taip ir visata, veikiama fizikos dėsnių, privalo kažkuriame taške sukurti sąmonę.
Galbūt tai ir yra tikrasis vidurkio dėsnis kosminiu mastu – visata negali būti tuščia ar beprasmė, nes jos dėsniai garantuoja, kad iš chaoso išsiskirs tvarka, iš materijos – gyvybė, iš triukšmo – mintis.
Vidurkio dėsnis – priminimas, kad net tada, kai atrodo, jog gyvenimas pilnas atsitiktinumų, už visko slypi tvarka. Kaip sako hermetikai, „niekas neįvyksta be priežasties“. O galbūt pati visata yra tobulai subalansuotas metimas – žaidimas, kuriame kiekviena iškristi galinti pusė jau seniai užrašyta dėsniuose, kurie ją sukūrė.