Jataka

Jātaka – tai senovės budistinių pasakojimų rinkinys, Pali kanono Khuddaka Nikāyoje sudarantis atskirą Jātakos dalį. Pasakojimai perteikia Budos ankstesnius gimimus, kai jis vadinamas bodhisatva, ir rodo, kaip per daugybę gyvenimų brandinamos dorybės: dosnumas, savitvarda, kantrybė, ištvermė, meditacija ir išmintis. Žodis jātaka pali kalboje reiškia gimimą, tad kiekviena istorija – tarsi moralinė genealogija, vedanti į nušvitimą.

Pali tradicijoje suskaičiuojami 547 pasakojimai. Klasikinė jų kompozicija trijų dalių: pirmiausia pateikiama dabartinio Budos gyvenimo situacija su mokiniais ar pasauliečiais; tuomet Buda papasakoja praeito gimimo istoriją, kuri yra siužeto centras; galiausiai įvardijami personažų atitikmenys dabartiniame gyvenime, pabrėžiant karmų ryšius. Tekstuose dažnai dera prozinis pasakojimas su posminiais gathų intarpais, o komentarinė tradicija prideda įvadą (nidāna), išaiškinimus (vaṇṇanā) ir identifikaciją pabaigoje (samodhāna). Temų spektras platus: nuo linksmų gyvūnų istorijų iki valstybės valdymo pamokų. Vessantara Jātaka iškelia kraštutinį dosnumą, Mahā-Ummagga Jātaka – išminties taikymą teisingumui, Ruru ir Nigrodhamiga – gailestingumą gyvybei, o Nandivisāla – pasitikėjimo ir žodžio galios svarbą.

Jātakos nėra vien Pali kanono reiškinys. Pats terminas apibrėžia žanrą, todėl kitose budizmo šakose susiformavo savos jātakų kolekcijos, kurios skiriasi kalba, stiliumi, atranka ir teologinėmis akcentų proporcijomis.

Ārya Śuros Jātakamālā – sanskritiškas, meninės poezijos forma parašytas rinkinys, apimantis 34 istorijas. Čia bodhisatvos idealas pateikiamas itin estetiškai: kruopštūs epitetai, metrinės formos, didesnė universalios užuojautos bei saviaukos raiška. Lyginant su Pali Jātaka, kur svarbi didaktinė, liaudiškai suprantama struktūra, Jātakamālā artėja prie literatūrinio kavya žanro ir labiau akcentuoja didingą, kartais beveik kosminį bodhisatvos paveikslą. Viena žymi istorija – Vyāghrī, kur bodhisatva paaukoja kūną alkanai tigrų pateliai; čia pabrėžiamas pasiaukojimas už kitų gyvastį iki paskutinės ribos.

Paññāsa Jātaka – nekanoninis, maždaug 50 istorijų turintis rinkinys, susiformavęs Pietryčių Azijoje (ypač Lanos, Tailando, Laoso tradicijose). Šiose pasakose dažni vietiniai realijos ženklai: regioniniai karaliai, papročiai, ritualai, merito kaupimo praktika. Pasakojimai artimi sakytinei kultūrai, skirti recituoti švenčių metu, todėl siužetai tiesūs, moralės pamokos aiškiai suformuluotos, o pabaigose dažnai raginama daryti gerus darbus, aukoti, sergėti įžadus. Skirtumas nuo Pali kanono – atrankos kriterijai ne visada sutampa, numeracijos sistemingumas menkesnis, o vietinis koloritas ryškesnis.

Mahāvastu – ankstyvosios sanskritinės tradicijos vinajos tekstas, susijęs su Lokottaravādos mokykla. Didelę kūrinio dalį sudaro jātakos ir avadānos. Čia Buda ir bodhisatva pristatomi kaip anapus pasaulietiškų ribų esantys veikėjai; pasakojimuose daugiau stebuklingų motyvų, kosmologinių intarpų, dieviškų įsikišimų. Struktūrinis skirtumas nuo Pali Jātaka – nėra vieno nuosekliai numeruoto rinkinio, istorijos įpintos į platesnį vienuolijos taisyklių, didaktikos ir hagiografijos audinį. Pabrėžiamas lokottara – „anapusinis“ – Budos statusas, o tai perslenka akcentus nuo kasdienių moralinių patarlių link didesnio sakralumo.

Haribhatto Jātakamālā – dar viena sanskritinė pasakų girlianda, taip pat apie 34 pasakojimus. Ji artima Ārya Śuros darbui, bet su kitokiais atrankos akcentais ir vietomis kitų siužetų versijomis. Eilėdarė ir poetinė dika atviresnė estetiniams eksperimentams, todėl tekstas skamba kaip pamokomasis epas, o ne vien šventikas recituojama katechezė.

Dar vienas skirtumas, kurį mėgsta išskirti tyrinėtojai, susijęs su vadinamuoju dešimties didžiųjų pasakojimų ciklu Pali tradicijoje (Mahanipāta): nuo Temiya iki Vessantaros. Šie dešimt siužetų Theravadoje atliko pusiau ritualinę funkciją – jie tapo pamokslų ciklais, teatrinėmis inscenizacijomis, sienų tapybos programomis. Sanskrito tradicijose atitikmenys egzistuoja, tačiau atrankos branduolys ir liturginės funkcijos gali nesutapti.

Vaizduojamajame mene skirtumai irgi ryškūs. Pali pasaulyje Jātakos anksti įamžintos Bharhuto ir Sanchi reljefuose bei Šri Lankos sieninėje tapyboje – scenos pateikiamos kaip sekos, kurias lengva „skaityti“ einant aplink stulpą ar stupą. Sanskrito tradicijose – ypač Gandharos ir vėlesniuose Indijos centruose – istorijos dažniau komponuojamos kaip didingų aukų ir karališkų dorybių epizodai, sustiprinant herojišką mastelį. Pietryčių Azijoje Paññāsa Jātaka inspiravo vietines piktogramas ir teatrą: vien dėl Vessantaros pasakojimo gausos Tailande ir Laose atsirado atskiros šventės su visos dienos recitacijomis.

Apibendrindami skirtumus galima sakyti taip: Pali Jātaka – sistemiškas, numeruotas, aiškios trijų dalių schemos rinkinys, orientuotas į bendruomenės ugdymą per aiškias moralės pamokas, derinantis prozą su gathomis. Sanskrito Jātakamālā – poetiškai išpuoselėtos istorijos, pabrėžiančios bodhisatvos idealą ir estetinę raišką. Paññāsa Jātaka – regioninės adaptacijos, pritaikytos vietos pamaldumo praktikoms ir auditorijoms. Mahāvastu – plati sakralinė visata, kur jātakos susilieja su hagiografiniais pasakojimais, suteikdamos Budai daugiau anapusinių bruožų.

Visos šios šakos kalba apie tą pačią ašį – nuoseklų dorybių ugdymą per daugelį gimimų. Skiriasi kalbinis kodas, literatūrinis dažnis ir ritualinė funkcija. Pali kanone Jātakos veikia kaip aiškiai sudėliotas mokomasis rinkinys; sanskrito ir regioninės versijos pratęsia bei perkuria tą branduolį pagal savos tradicijos ritmą, palikdamos skaitytojui tą patį pažadą: kiekvienas geras darbas tampa naujo gimimo sėkla.

5 garsiausios Jātakos:

1. Vessantara Jātaka (Nr. 547) – Princas Vessantara
   Tai pati žymiausia iš visų. Vessantara, būdamas princu, atiduoda viską – net savo vaikus ir žmoną – iš gryno dosnumo. Ši istorija simbolizuoja paskutinę Bodhisatvos dorybę prieš tapimą Buda. Ji iki šiol vaidinama Tailande, Laose ir Kambodžoje kaip religinis spektaklis, vadinamas Thet Mahachat („Didžioji istorija“).
2. Temiya Jātaka (Muga-Pakkha, Nr. 538) – Tylintis princas Temija
   Princas apsimeta nebyliu, kad išvengtų tapimo karaliumi ir smurtinės valdžios. Jis renkasi asketišką gyvenimą, o ši istorija simbolizuoja išmintį ir atsisakymą pasaulietinės galios.
3. Sāma Jātaka (Nr. 540) – Pamaldus sūnus Sāma
   Viena jautriausių istorijų. Asketas Sāma atsidavęs rūpinasi aklais tėvais, o kai netyčia nušaunamas, dievai jį atgaivina. Pasaka simbolizuoja nesavanaudišką meilę ir pasiaukojimą tėvams.
4. Mahā-Janaka Jātaka (Nr. 539) – Karalius Janaka
   Pasakojama apie laivo katastrofą, kur karalius Janaka išsigelbsti tik dėka atkaklumo ir proto stiprybės. Ši istorija iškelia dorybę vīriya-pāramī – pastangų ir ištvermės.
5. Sivi Jātaka (Nr. 499) – Karalius Sivi
   Karalius Sivi išplėšia savo akis ir atiduoda jas aklam žmogui. Ši istorija laikoma aukščiausiu pasiaukojimo ir užuojautos pavyzdžiu (dāna-pāramī – dosnumo tobulumo).

Papildomai kai kuriose tradicijose prie šio penketo pridedama ir Chaddanta Jātaka (Nr. 514) – Šešiadančio dramblio pasiaukojimas, nes ji perteikia tą pačią herojišką altruizmo temą, bet gyvūno pavidalu.

Pali kanono Jatakos

1
Apannaka Jātaka (Nepakeičiamas kelias)
Pasakojama apie du pirklius, išsiruošusius į dykumą. Vienas, pasikliaudamas tiesos ir teisingumo keliu, išsigelbsti, kitas – apgautas melagingų vadovų – žūsta. Pasaka moko, kad tikra išmintis ir tikėjimas doru keliu suteikia saugumą net pavojingiausiose aplinkybėse.

2
Vannupatha Jātaka (Smėlio kelias)
Karavanas keliauja per smėlio dykumą ir ištroškę žmonės ieško vandens. Buda, dar kaip bodhisatva, parodo, kad ištvermė ir blaivus protas išgelbsti, kai baimė skatina pasiduoti. Tai istorija apie kantrybės jėgą.

3
Serivanija Jātaka (Prekiautojai iš Serivos)
Du pirkliukai prekiauja varinėmis prekėmis, o vienas iš jų, būsimasis Buda, išperka nuoširdžiai moters siūlomą seną dubenį, kuris pasirodo esąs iš gryno aukso. Pasaka primena: sąžiningas mato vertę ten, kur godus regi tik pelną.

4
Cullaka-Setthi Jātaka (Mažasis bankininkas)
Jaunas tarnas išmintimi ir darbštumu praturtėja labiau nei jo šeimininkas. Pasakojama apie tai, kaip ne kilmė, o sumanumas ir dorybė lemia sėkmę.

5
Tandulanāli Jātaka (Ryžių kaušas)
Vienuolis, nesidžiaugdamas net mažu maistu, tampa pavyzdžiu šykštuoliui, kuris galiausiai suvokia pasidalijimo vertę. Tai istorija apie pasitenkinimą mažais dalykais ir dosnumo galią.

6
Devadhamma Jātaka (Dieviškoji tiesa)
Karalius bando sužinoti, kas yra tikrasis teisingumas. Bodhisatva paaiškina, kad teisingumas – tai veikimas be pykčio ir be šališkumo. Pasaka skirta valdovų moralinei atsakomybei parodyti.

7
Katthahāri Jātaka (Medkirtys)
Medkirtys netyčia sužeidžia džiunglėse gyvenančią dievybę, bet pripažįsta kaltę ir nuoširdžiai atgailauja. Dvasia jam atleidžia ir apdovanoja. Istorija skelbia, kad nuoširdus atgailavimas ištrina net didelę kaltę.

8
Gāmani Jātaka (Karys)
Du kariai ginčijasi dėl garbės, bet vienas suvokia, kad pergalė prieš kitus nieko verta be pergalių prieš savo aistras. Tai pamoka apie tikrąjį narsumą – dvasinį, o ne fizinį.

9
Makhādeva Jātaka (Karalius Makhadeva)
Karalius, pastebėjęs pirmą žilą plauką, palieka sostą ir tampa atsiskyrėliu. Jis suvokia gyvenimo trumpumą ir gimimų ciklo beprasmybę. Tai viena pirmųjų istorijų apie atsisakymą valdžios vardan dvasinio kelio.

10
Sukhavihāri Jātaka (Tas, kuris gyvena ramybėje)
Vienuolis, patirdamas sunkumus, išlieka ramus ir linksmas. Jis moko kitus, kad vidinė laimė kyla ne iš išorinių sąlygų, o iš proto pusiausvyros.

11
Lakkhaṇa Jātaka (Ženklas)
Astrologas karaliui pranašauja pražūtį, bet bodhisatva paaiškina, kad ne žvaigždės lemia likimą, o žmogaus darbai. Istorija demaskuoja prietarų beprasmiškumą ir ragina remtis dorove, o ne pranašystėmis.

12
Nigrodhamiga Jātaka (Elnias Nigrodha)
Bodhisatva, gimęs elniu, išgelbsti net priešą nuo karaliaus spąstų. Karalius, sujaudintas jo kilnumo, paleidžia visus elnius. Tai viena švelniausių istorijų apie užuojautą ir kilnumą.

13
Kaṇḍina Jātaka (Kandžių pasaka)
Smulki būtybė per savo neapdairumą sudegina namus, kuriuose gyveno. Tai pasaka apie neprotingus veiksmus, kai žmogus sunaikina savo gerovę iš menkos aistros ar pykčio.

14
Vātamiga Jātaka (Vėjo elnias)
Elnias, klaidžiojantis vėjuotose dykumose, mokosi iš kitų gyvūnų atsargumo. Pamoka – apie neperdėtą pasitikėjimą savimi ir klausymąsi išmintingųjų.

15
Kharādīya Jātaka (Asilas ir fleitininkas)
Asilas, manydamas esąs dainininkas, užsivelia į bėdą, kai pradeda „dainuoti“ naktyje vogdamas. Tai komiška istorija apie tuštybę ir savo ribų nepažinimą.

16
Tipallattha-Miga Jātaka (Trys elniai)
Trys elniai ginčijasi dėl geriausio kelio į vandenį. Tik vienas iš jų, išmintingasis, parenka saugų kelią. Pasaka moko nepasitikėti aklais ginčais ir klausyti patyrusiųjų patarimų.

17
Māluta Jātaka (Mūsų medžių vaisiai)
Vaiduoklis, gyvenantis medyje, padeda žmogui, kuris nekenkia gamtai. Istorija apie abipusę pagarbą tarp gyvųjų ir dvasinių būtybių.

18
Matakabhatta Jātaka (Auka mirusiam)
Vienas žmogus švaisto maistą kaip auką mirusiesiems, o bodhisatva paaiškina, kad geriau padėti gyviesiems. Pasaka apie klaidingus papročius ir tikrą gerumo prasmę.

19
Āyācitabhatta Jātaka (Maldaujamas maistas)
Vienuolis prašo maisto be įžūlumo, o godus namų šeimininkas per tai mokosi tikros dosnumo dvasios. Tema – apie orų elgesį net prašant pagalbos.

20
Nālāpāna Jātaka (Bambukinis vanduo)
Karalius su draugais patenka prie pavojingo vandens, kurį saugo gyvatės dvasia. Buda perspėja draugus ir išgelbsti juos. Tai pasakojimas apie išminties galią saugant nuo pražūties.

21
Kurunga Jātaka (Elnias Kurunga)
Bodhisatva gimsta elniu, kuris išgelbsti karalių iš duobės. Mainais prašo niekada nebežudyti elnių. Ši pasaka apie gailestingumą ir pažado laikymąsi.

22
Kukkura Jātaka (Šuo)
Buda gimsta kaip šuo ir įrodo savo ištikimybę karaliui, kai žmonės jį melagingai apkaltina. Tiesa triumfuoja, o šuo reabilituojamas. Tai pasaka apie garbę ir ištikimybę.

23
Bhojajaniya Jātaka (Karaliaus žirgas)
Bodhisatva gimsta kaip karaliaus žirgas, kuris savo ištverme išgelbsti kariuomenę iš dykumos. Pasaka pabrėžia drąsos ir pasiaukojimo svarbą.

24
Ajanna Jātaka (Nerangus mokinys)
Mokinys, nepaisantis mokytojo patarimų, praranda viską. Bodhisatva aiškina, kad išmintis be klausymosi tėra tuščias vardas. Moralė – nuolankumas ir mokymasis iš kitų.

25
Tittha Jātaka (Trijų mokyklų ginčas)
Trys sektos ginčijasi, kuri teisingiausia. Buda parodo, kad visos klaidingos, jei nėra gailestingumo. Tai pamoka apie vidinį turinį, o ne formalius mokymus.

26
Mahilāmukha Jātaka (Moteriškas veidas)
Karalius, turintis liūtą augintinį, pamato, kad gyvūnas pasikeičia į blogąją pusę, bendraudamas su blogais tarnaičiais. Pasaka primena, kad draugija formuoja žmogaus prigimtį.

27
Abhiñña Jātaka (Dvasinė galia)
Vienuolis įgyja stebuklingų galių, bet suvokia, kad svarbesnė už jas – širdies ramybė. Istorija moko, kad dvasinė jėga be išminties pavojinga.

28
Nandivisāla Jātaka (Jautis Nandivisala)
Bodhisatva, gimęs jaučiu, parodo savo šeimininkui, kad tikėjimas ir pagarba leidžia atlikti didelius darbus. Tai pasaka apie pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.

29
Kanha Jātaka (Juodasis elnias)
Elnias Kanha išgelbsti savo bendražygį, nors pats rizikuoja gyvybe. Pasakojama apie draugystę, ištikimybę ir saviauką.

30
Mūnika Jātaka (Beždžionėlė Munika)
Beždžionėlė, godžiai siekdama maisto, įstringa ąsotyje, nes nenori paleisti riešuto. Pamoka paprasta – kartais reikia paleisti, kad išsilaisvintum.

31.
Kulavaka Jātaka (Lizdas)
Paukštelis bodhisatva, saugodamas savo jauniklius nuo vėžio ir gyvatės, parodo, kad drąsa ir meilė vaikams stipresnės už baimę. Pasaka giria tėvišką pasiaukojimą ir budrumą.

32.
Nacca Jātaka (Šokėjas)
Beždžionė, pamėgdžiodama žmones, bando šokti jų šokį ir patiria gėdą. Pasakojimas išjuokia tuštybę bei norą kopijuoti kitus be išmanymo.

33.
Sammodamana Jātaka (Draugiškieji)
Gyvūnai, gyvenantys taikoje, tampa pavyzdžiu žmonėms, kurie ginčijasi dėl smulkmenų. Moralinė pamoka – tikra laimė kyla iš santarvės ir savitarpio pagarbos.

34.
Maccha Jātaka (Žuvis)
Žuvis, atsidūrusi seklumoje, maldauja žmones ją paleisti, tačiau tik vienas gailestingas vyras išklauso prašymą. Pasaka apie užuojautą ir gėrio jėgą net mažiausių būtybių atžvilgiu.

35.
Vattaka Jātaka (Putpelė)
Maža putpelė, sugauta medžiotojų, sugeba išsilaisvinti gudrumu. Ji moko, kad išmintis dažnai stipresnė už jėgą.

36.
Sakuna Jātaka (Paukštis)
Paukščiai susitaria keliauti drauge, bet vienas neištveria ir žūsta nuo savo puikybės. Pasaka primena, kad sėkmė įmanoma tik bendradarbiaujant.

37.
Tittira Jātaka (Kurapka)
Trys kurapkos ginčijasi, kas kilmingesnė. Viena jų primena, kad pagarba tėvams ir vyresniems vertingesnė už kilmę. Pamoka – pagarba praeičiai maitina dorybę.

38.
Baka Jātaka (Gandras)
Gandras apsimeta šventu ir kviečia žuvis lipti į jo snapą, kad jas „perneštų“ į geresnį tvenkinį, tačiau jas praryja. Kai kurie išsigelbėję atkeršija apgaule. Tai istorija apie veidmainystę ir teisingumo atstatymą.

39.
Nanda Jātaka (Nanda)
Karalius Nanda, klausydamas išmintingo patarėjo, suvokia, kad tik dorybė ir teisingumas išlaiko valdžią. Pasaka apie valdovo atsakomybę ir savitvardą.

40.
Khadirangara Jātaka (Dygmedžio anglys)
Prekeivis per godumą pasirenka trumpiausią kelią per mišką ir žūsta. Istorija moko, kad tiesos ir kantrybės kelias ilgesnis, bet saugus.

41.
Losaka Jātaka (Vargšelis Losaka)
Vienuolis Losaka patiria didelį vargą dėl savo praeities karmų, bet galiausiai sulaukia gailestingumo. Tai pasakojimas apie karmą ir likimo neišvengiamumą, kurį galima palengvinti gailestingumu.

42.
Kapota Jātaka (Balandis)
Balandis, matydamas, kaip žmonės naikina vienas kitą dėl menkų dalykų, nusprendžia išskristi į taikesnę vietą. Moralė – išmintingas pasitraukimas geriau nei beprasmė kova.

43.
Veluka Jātaka (Lapė)
Lapė apsimeta išmintinga patarėja karaliui, bet jos gudrumas greitai išaiškėja. Tai pamoka apie tuščius išminčius ir pervertintą iškalbą.

44.
Makasa Jātaka (Uodas)
Uodas, norėdamas padėti miegančiam draugui, nupurto jo veidą ir pabudina jį. Pasaka rodo, kad net geri ketinimai be išminties gali pakenkti.

45.
Rohinī Jātaka (Karvė Rohinī)
Karvė, kurią šeimininkė skriaudžia, suserga ir žūsta; vėliau moteris patiria karmine kančią. Istorija perspėja prieš žiaurumą gyvūnams.

46.
Ārāmadūsaka Jātaka (Sodo niokotojas)
Sodininkas, manydamas padaryti gera, be proto laisto augalus ir juos sugadina. Pamoka – gėris be saiko tampa žala.

47.
Varuṇi Jātaka (Vyno dvasia)
Karalius leidžia įsivežti vyną, o šis sugriauna jo karalystę. Tai alegorija apie priklausomybę ir savitvardos stoką.

48.
Vedabbha Jātaka (Burtininkas Vedabbha)
Bodhisatva išmoksta sakyti magišką formulę, galinčią leisti auksą iš dangaus, bet jo tarnas pasinaudoja ja netinkamai ir abu žūva. Istorija apie žinių atsakomybę ir godumo pražūtį.

49.
Nakkhatta Jātaka (Žvaigždžių diena)
Astrologas nurodo laimingą dieną vestuvėms, bet šventė žlunga. Buda aiškina, kad ne žvaigždės, o žmogaus veiksmai lemia sėkmę.

50.
Dummedha Jātaka (Kvailasis)
Kvailas žmogus bando pamėgdžioti išminčių ir viską sugadina. Pasaka apie tuščias ambicijas ir neprotingą mėgdžiojimą.

51.
Mahāsīlava Jātaka (Didžioji dorybė)
Karalius Mahāsīlava išlieka taikus net kai priešas jį nuverčia. Jis atgauna valdžią be smurto, parodydamas atjautą. Pasaka apie dvasinę didybę per nuolankumą.

52.
Cūla-Janaka Jātaka (Mažasis Janaka)
Jaunas princas išgyvena laivo katastrofą ir pasiekia krantą vien tik dėl ryžto. Pasaka apie ištvermę ir tikėjimą.

53.
Puṇṇapati Jātaka (Vandens nešėjas)
Vandens nešėjas, kantriai dirbantis, pelno karaliaus pagarbą. Tai istorija apie nuolankumą ir darbštumą, kurie prilygsta didvyriškumui.

54.
Phala Jātaka (Vaisius)
Vaismedis neša vaisius visiems, bet kai jį nukerta, žmonės lieka be maisto. Buda aiškina, kad nedėkingumas naikina gerovę.

55.
Pañcāvudha Jātaka (Penki ginklai)
Jaunas karys, turintis penkis ginklus, nugalėjo milžiną ne jėga, o drąsa ir protiniu tvirtumu. Pamoka – tikras ginklas yra dvasinė drąsa.

56.
Kañcanakkhandha Jātaka (Aukso kalnas)
Keli keliautojai randa aukso kalną, bet dėl godumo žūsta; tik vienas, pasitenkinęs mažu, grįžta gyvas. Istorija apie saiką ir savitvardą.

57.
Vānarinda Jātaka (Beždžionių karalius)
Beždžionių karalius gelbsti savo gentį, sudarydamas gyvą tiltą iš savo kūno, kad kitos galėtų pabėgti. Tai viena iš kilniausių aukos istorijų.

58.
Tayodhamma Jātaka (Trys tiesos)
Buda moko, kad trys tiesos – teisingas mąstymas, teisingi žodžiai ir teisingi darbai – yra visų dorybių pamatas.

59.
Bherivāda Jātaka (Būgnininkas)
Būgnininkas, mušdamas pernelyg garsiai, atskleidžia kariuomenės buvimo vietą priešams. Pasaka apie saiką ir išmintingą drąsą.

60.
Saṁkhadhamāna Jātaka (Kriauklės pūtikas)
Kareivis pučia kriauklę, norėdamas parodyti drąsą, bet sukelia pavojų visai kariuomenei. Istorija primena, kad tuščias triukšmas nėra tikra narsumo išraiška.

61.
Asatamanta Jātaka (Blogųjų taryba)
Karalius pasiklauso piktų patarėjų ir netenka valdžios. Buda paaiškina, kad klaidingi draugai pražudo greičiau nei priešai.

62.
Andabhūta Jātaka (Aklasis gimimas)
Aklas žmogus vadovauja reginčiajam, kuris nepasitiki juo – abu patenka į griovį. Pasaka apie bendradarbiavimo ir pasitikėjimo būtinybę.

63.
Takka Jātaka (Ginčų meistras)
Protingas mokinys atskleidžia, kad ginčai be tikslo tėra tuščias iškalbos žaidimas. Pasakojimas apie žodžio saiką ir tikros išminties kuklumą.

64.
Durajana Jātaka (Blogi draugai)
Jaunas vyras, patekęs į blogą draugiją, tampa plėšiku ir žūsta. Istorija perspėja, kad žmogaus likimą lemia jo aplinka.

65.
Anabhirati Jātaka (Neprieraišumas)
Vienuolis mokosi atsisakyti troškimų ir išgyvena ramybę. Pasaka apie vidinės laisvės svarbą.

66.
Mudulakkhaṇa Jātaka (Švelnus veidas)
Bodhisatva savo kantrumu nuramina įsiutusį karalių. Ji primena, kad švelnumas nugali pyktį.

67.
Ucchanga Jātaka (Motinos meilė)
Motina neša vaiką per dykumą ir paaukoja savo gyvybę, kad išgelbėtų jį. Pasaka apie nesavanaudišką motinos meilę.

68.
Sāketa Jātaka (Saketos miestiečiai)
Buda aplanko miestą, kuriame žmonės mano jį esant savo sūnumi. Istorija parodo, kaip stiprūs karmų ryšiai jungia būtybes per daug gyvenimų.

69.
Visavanta Jātaka (Nuodingasis)
Žaltys, išgelbėtas žmogaus, vėliau bando jį įgelti, bet susigėsta. Pasakojimas apie dėkingumą ir savigarbą.

70.
Kuddāla Jātaka (Kastuvas)
Vienuolis meta kastuvą, simboliškai atsižadėdamas darbų, kurie maitina godumą. Istorija apie dvasinį atsisakymą.

71.
Vāraṇa Jātaka (Dramblio išmintis)
Bodhisatva gimsta drambliu ir gelbsti į pelkę įkritusį žmogų. Pasaka apie gerumą be atlygio.

72.
Sīlavanāga Jātaka (Dorybingasis dramblys)
Dramblys, net kai medžiotojai jį sužeidžia, neatsilygina smurtu. Pasakojimas apie savitvardą ir tikrą dorybę.

73.
Saccamkira Jātaka (Tiesos nešėjas)
Bodhisatva neša karaliaus laišką, nors dėl to jam gresia mirtis. Pasaka apie ištikimybę pažadui ir tiesos galią.

74.
Rukkhadhamma Jātaka (Medžio dorybė)
Medis, nors ir kertamas, duoda pavėsį kirviui smogiančiam žmogui. Tai metafora apie gerumą net priešams.

75.
Maccha Jātaka (Žuvys)
Žuvys išdžiūvusiame tvenkinyje kviečia lietų savo maldomis, ir vanduo grįžta. Istorija apie viltį ir bendrystę nelaimėje.

76.
Asaṅkiya Jātaka (Neabejojantis)
Vienuolis, tvirtai tikintis karminiu teisingumu, išlieka ramus net persekiojamas. Pasaka apie pasitikėjimą dvasiniu keliu.

77.
Mahāsupina Jātaka (Didysis sapnas)
Karalius sapnuoja 16 keistų sapnų, kuriuos Buda išaiškina kaip moralinius perspėjimus. Tai alegorinis tekstas apie visuomenės žlugimo priežastis.

78.
Illīsa Jātaka (Gobšusis Illīsa)
Illīsa apgaudinėja žmones dėl pelno, bet netenka visko. Pasaka apie godumo pražūtį ir sąžiningumo naudą.

79.
Kharassāra Jātaka (Šiurkštus kalbėtojas)
Žmogus dėl savo aštraus liežuvio praranda draugus ir garbę. Buda paaiškina, kad žodis turi būti kaip balzamas, ne kaip ginklas.

80.
Bhīmasena Jātaka (Karys Bhīmasena)
Karys suvokia, kad tikrasis mūšis – su savo aistromis. Pasakojimas apie drąsos ir savidrausmės vienybę.

81.
Surāpāna Jātaka (Girtuoklis)
Girtuoklis praranda šeimą ir turtą, o blaivus draugas jį gelbsti. Tai pasaka prieš svaigalus ir už saiką.

82.
Mittavinda Jātaka (Mittavinda)
Mittavinda išsižada patarimų ir pasineria į troškimus, klajodamas po septynis pasaulius, kol pavargsta nuo savo norų. Viena iš garsesnių istorijų apie troškimų beprasmybę.

83.
Kālakanni Jātaka (Nelaimės ženklas)
Moteris laikoma bloga lemiam, tačiau jos ištikimybė ir gerumas išgelbsti miestą. Pasaka apie išankstinio nusistatymo pavojų.

84.
Atthassadvara Jātaka (Aštuoni tiesos vartai)
Karaliui išaiškinami aštuoni būdai pasiekti gerovę: teisingas žodis, darbas, mintis, draugystė, kantrybė, dosnumas, gailestingumas ir išmintis. Mokomasis moralinis tekstas.

85.
Kimpakka Jātaka (Nuodingas vaisius)
Vaisius atrodo skanus, bet yra mirtinai nuodingas. Pasaka apie apgaulingą išorės grožį ir būtinybę atskirti gėrį nuo blogio.

86.
Sīlavimamsana Jātaka (Dorybės išbandymas)
Karalius bando išmėginti savo patarėjo dorybę ir įsitikina, kad tikras gerumas neišmatuojamas atlygiu. Tai pamoka apie nesavanaudiškumą.

87.
Maṅgala Jātaka (Palaiminimas)
Žmonės klausia Budos, kas yra didžiausias palaiminimas. Atsakymas – dorybė, mokymasis, pagarba ir kantrybė. Vienas populiariausių moralinių tekstų.

88.
Sārambha Jātaka (Pyktis)
Du draugai susipyksta dėl menkniekio ir tampa priešais, kol išmintingas vienuolis juos sutaiko. Pasaka apie susitaikymo galią.

89.
Kuhaka Jātaka (Sukčius)
Sukčius, apsimetęs šventuoliu, išvilioja iš žmonių aukas, bet galiausiai pats atskleidžiamas. Moralė – veidmainystė visada išlenda aikštėn.

90.
Akatannu Jātaka (Nedėkingasis)
Jaunuolis, kurį globojo išminčius, išduoda savo geradarį, bet netrukus patiria karmine bausmę. Pasaka apie nedėkingumo pražūtį ir teisingumo neišvengiamumą.

91.
Litta Jātaka (Smėlio grūdas)
Vaikas, žaisdamas smėlyje, netyčia praryja smėlio grūdelį ir suserga. Buda aiškina, kad net mažiausias neapdairumas gali sukelti kančią.

92.
Mahāsāra Jātaka (Didžioji esmė)
Karalius klausia išminčiaus, kas pasaulyje vertingiausia. Atsakymas – tiesa, kuri išlieka net kai žlunga valdžios ir turtai.

93.
Vissāsabhojana Jātaka (Pavojingas pasitikėjimas)
Žmogus pasitiki netikru draugu ir praranda viską. Pasaka moko, kad aklas pasitikėjimas yra pavojingesnis už neapykantą.

94.
Lomahaṁsa Jātaka (Plaukų pasišiaušimas)
Karalius išgirsta pasakojimą apie karmų pasekmes, kuris taip sukrečia, kad jam „pasišiaušia plaukai“. Pasaka apie baimės jėgą kaip pamoką dorybei.

95.
Mahāsudassana Jātaka (Didysis Sudassana)
Buda prisimena buvusį gyvenimą kaip karalius Sudassana, kuris turėjo turtus ir valdžią, bet suvokė viso to tuštumą. Tai meditacinė istorija apie laikinumo suvokimą.

96.
Telapatta Jātaka (Aliejaus dubuo)
Jaunuolis eina per miestą nešdamas kupiną aliejaus dubenį, o karys žengia paskui jį su kalaviju. Jis nepalieja nė lašo – taip parodoma susikaupimo galia.

97.
Nāmasiddhi Jātaka (Vardo prasmė)
Žmogus tiki, kad jo vardas lemia sėkmę, tačiau Buda parodo, kad ne vardas, o darbai suteikia garbę.

98.
Kūṭavaṇija Jātaka (Apgaulingas prekeivis)
Prekeivis skelbia parduodantis „dangišką prekę“, bet apgauna pirkėjus. Moralė – kas siekia apgaule praturtėti, pats save apiplėšia.

99.
Parosahassa Jātaka (Tūkstantis karių)
Vienas išmintingas vyras nugali tūkstantį kovotojų, nes valdo savo protą. Istorija iškelia dvasinį narsumą virš fizinės jėgos.

100.
Asātarūpa Jātaka (Negraži išore, graži širdis)
Moteris, laikyta bjauria, parodo tokį gerumą ir išmintį, kad miestiečiai ima ją gerbti. Pasaka apie vidinį grožį.

101.
Parosata Jātaka (Daug valgantis)
Žmogus, kuris negali sustoti valgęs, galiausiai suserga ir suvokia saiko svarbą.

102.
Paṇṇika Jātaka (Lapų pardavėjas)
Prekeivis, pardavinėdamas paprastus lapus, tampa turtingas, nes viską daro su pagarba ir sąžiningumu.

103.
Verī Jātaka (Priešas)
Du priešai ilgainiui susitaiko, supratę, kad pyktis ardo abu. Pasaka apie atleidimo galią.

104.
Mittavinda Jātaka (Mittavinda)
Tęsiasi ankstesnė istorija apie Mittavindą, kuris pasiduoda geiduliams ir klajoja po pasaulius. Buda paaiškina, kad troškimai neturi pabaigos, jei jų nekontroliuoji.

105.
Dubbala-kaṭṭha Jātaka (Silpna lazda)
Karys pasikliauja trapiu ginklu ir pralaimi mūšį. Pasakojimas simbolizuoja silpną moralę – be tvirtos dorybės žmogus griūva kaip lūžtanti lazda.

106.
Udancanī Jātaka (Šaltinis)
Karštą dieną žmogus iškasa šulinį ir išgelbsti kaimą nuo troškulio. Buda paaiškina, kad dosnumas visada sugrįžta gausa.

107.
Sālittaka Jātaka (Akmenėlis)
Vienas berniukas meta akmenį į paukštį iš smalsumo ir suserga. Pasaka apie atsakomybę už smulkius veiksmus.

108.
Bāhiya Jātaka (Bāhijos istorija)
Bāhiya, laivybos pirklys, praranda viską, bet dvasinė įžvalga leidžia jam rasti kelią į nušvitimą.

109.
Kundakapūva Jātaka (Vainikų audėjas)
Moteris, audžianti gėlių vainikus Budai, išsivaduoja iš skurdo. Pasaka apie tarnystės džiaugsmą ir nuolankumą.

110.
Sabbasaṁhāraka-Pañha Jātaka (Visko apibendrinantis klausimas)
Karalius klausia, kas apima visas dorybes. Buda atsako: savitvarda – ji jungia visus gerus darbus.

111.
Gadrabha-Pañha Jātaka (Asilo klausimas)
Asilas klausia, kodėl visi iš jo juokiasi. Išmintingas žmogus paaiškina, kad triukšmas be prasmės visada kelia juoką.

112.
Amaradevī-Pañha Jātaka (Karalienės Amaros klausimas)
Karalienė klausia Budos, kaip pažinti teisingą kelią. Atsakymas – tik širdis, kupina gailestingumo, žino tiesą.

113.
Sīgāla Jātaka (Šakalų pasaka)
Šakalas apsimeta dorybingu ir prisijungia prie liūtų, bet jo apgaulė greitai išaiškėja. Pasaka apie netikrą orumą.

114.
Mitacintī Jātaka (Apgalvotas draugas)
Išmintingas vyras visada apgalvoja, ką sako, ir išgelbsti savo draugą iš pavojaus. Moralė – kalbėti reikia mažai, bet apdairiai.

115.
Anusāsika Jātaka (Pamokantis)
Mokytojas kantriai moko užsispyrusį mokinį, kuris vėliau tampa didžiu išminčiumi. Pasaka apie kantrybės jėgą mokyme.

116.
Dubbaca Jātaka (Sunkiai mokomas)
Mokinys, nepaisantis mokytojo patarimų, viską praranda. Istorija pabrėžia klausymosi ir paklusnumo dorybę.

117.
Tittira Jātaka (Trijų paukščių istorija)
Trys paukščiai ginčijasi, kas kilmingesnis. Išmintingiausias primena, kad pagarbos tėvams niekas nepakeičia.

118.
Vattaka Jātaka (Putpelės priesaika)
Putpelė duoda žodį niekada nepalikti savo genties ir išgelbsti visus iš tinklo. Pasaka apie ištikimybę.

119.
Akālaravi Jātaka (Ankstyvasis gaidys)
Gaidys gieda per anksti ir pažadina plėšrūnus, kurie užpuola. Moralė – net gera veikla praranda prasmę, jei daroma ne laiku.

120.
Bandhanamokkha Jātaka (Išsilaisvinimas iš grandinių)
Vienuolis medituodamas išsilaisvina nuo visų prisirišimų. Pasaka apie dvasinę laisvę.

121.
Kusanāli Jātaka (Žolės stiebelis)
Mažas stiebelis sustabdo audros srautą, o medžiai išvirsta. Buda paaiškina, kad lankstumas stipresnis už jėgą.

122.
Dummedha Jātaka (Kvailasis)
Kvailas žmogus nepasimoko iš klaidų ir kaltina likimą. Pasaka apie neprotingą puikybę.

123.
Nangalisa Jātaka (Artojas)
Artojas atiduoda paskutinį grūdą badaujančiam elgetai ir vėliau jo laukas stebuklingai sužaliuoja. Istorija apie dosnumo vaisius.

124.
Amba Jātaka (Mango vaisius)
Karalius ginčijasi su tarnu dėl to, kam priklauso nukritęs mango vaisius. Buda išaiškina, kad tikram išminčiui vaisius nieko vertas – jam svarbi tik ramybė.

125.
Katahaka Jātaka (Pasakotojas)
Vienuolis pasakoja istorijas, kurios guodžia liūdinčius ir įkvepia dorybei. Ši Jātaka paaiškina pačios žodinės tradicijos galią.

126.
Asilakkhaṇa Jātaka (Asilo ženklas)
Asilas skundžiasi savo šeimininkui, kad jam tenka nešti daugiau nei arkliai, nors valgo mažiau. Buda paaiškina, kad gyvenime nelygybės neišvengsi, bet ją galima priimti be pykčio.

127.
Kalanduka Jātaka (Voverė Kalanduka)
Voverė, nors maža, renka vaisius ir dalijasi su kitais miško gyvūnais. Pasaka pabrėžia, kad ir mažiausi darbai turi dvasinę vertę.

128.
Bilāra Jātaka (Katinas)
Katinas apsimeta šventu ir gyvena tarp balandžių, kol vieną dieną jį pagauna. Istorija apie apsimestinę dorybę ir apgaulės neišvengiamą pabaigą.

129.
Aggika Jātaka (Ugnies garbintojas)
Žmogus garbina ugnį, manydamas, kad ji suteikia išganymą, bet Buda paaiškina, jog tik sąmonės šviesa veda į išsilaisvinimą.

130.
Kosiya Jātaka (Gastronomas Kosiya)
Karalius Kosiya garsėja išrankiu maistu ir nutukimu. Vienuolis jam paaiškina saiko dorybę – perteklius silpnina kūną ir protą.

131.
Asampadāna Jātaka (Nepasiekimas)
Vienuolis nori greitai pasiekti nušvitimą, bet nekantrumas jį grąžina atgal. Pasaka apie lėto dvasinio augimo būtinybę.

132.
Pañcagaru Jātaka (Penki aromatai)
Karalius ieško tobuliausio kvapo. Buda paaiškina, kad visų kvapų viršūnė – dorybės aromatas, kurį skleidžia geri darbai.

133.
Ghātasana Jātaka (Kovotojas)
Karys, įpratęs mušti kitus, galiausiai nugalimas nuo savo pykčio. Tai pamoka apie savęs kontrolę ir vidinį karą.

134.
Jhānasodhana Jātaka (Meditacijos išgryninimas)
Vienuolis klausia, kodėl jo meditacija bevaisė. Buda paaiškina, kad vien žodžiais tylėti neužtenka – reikia nuraminti širdį.

135.
Candabha Jātaka (Mėnulio žiedas)
Karalius trokšta mėnulio šviesos, bet suvokia, jog tikroji šviesa sklinda iš išminties. Poetiška alegorija apie dvasinį regėjimą.

136.
Suvaṇṇahaṁsa Jātaka (Auksinis gulbinas)
Bodhisatva gimsta auksiniu gulbinu ir kasdien dovanoja savo plunksną vargingai motinai. Kai ši iš godumo nori visų plunksnų, jos pavirsta paprastomis. Pamoka – godumas sunaikina gėrį.

137.
Babbu Jātaka (Beždžionė Babbu)
Beždžionė mėgdžioja žmogų ir netyčia įkrenta į šulinį. Pasaka išjuokia aklą pamėgdžiojimą be supratimo.

138.
Godha Jātaka (Varanas)
Varanas išgelbsti medžiotojo vaiką, o tėvas vėliau gelbsti jį nuo kitų medžiotojų. Tai istorija apie abipusį gerumą tarp žmogaus ir gyvūno.

139.
Ubhatobhātta Jātaka (Abu paklydę)
Du draugai ginčijasi, kuris kelias trumpesnis, ir abu pasiklysta. Moralė – kai ginčijiesi dėl smulkmenų, pameti tikslą.

140.
Kāka Jātaka (Varnas)
Varnas per savo smalsumą patenka į spąstus. Istorija perspėja, kad smalsumas be saiko pavojingas.

141.
Godha Jātaka (Varano kerštas)
Varanas, kurį vaikai skriaudžia, nenužudo jų, bet parodo užuojautą. Jis tampa dorumo pavyzdžiu.

142.
Sīgāla Jātaka (Šakalas ir liūtas)
Šakalas bando pamėgdžioti liūto riaumojimą ir pats prisitraukia pavojų. Pasaka apie tuščią išdidumą.

143.
Virocana Jātaka (Švytintysis)
Karalius nori amžinos šlovės, bet išmintingas patarėjas paaiškina, kad tik gera širdis spindi ilgiau už saulę.

144.
Nanguṭṭha Jātaka (Beuodegis beždžionė)
Beždžionė praranda uodegą ir įkalbinėja kitas nusipjauti savąsias, kad atrodytų vienodos. Pasaka apie pavydą ir blogą pavyzdį.

145.
Rādha Jātaka (Radha)
Vienuolis Radha klausia Budos, kaip suvaldyti pyktį. Atsakymas – švelnumas ir tylėjimas nugali audrą.

146.
Kāka Jātaka (Varnas ir gulbė)
Varnas nori skraidyti kaip gulbė per vandenyną ir žūsta. Pamoka apie savo galimybių pažinimą.

147.
Puppharatta Jātaka (Gėlių naktis)
Karalius surengia šventę gėlėms ir pamiršta savo pareigas. Buda primena, kad grožis be atsakomybės trumpalaikis.

148.
Sīgāla Jātaka (Šakalas ir būgnas)
Šakalas išgirsta miške būgną ir mano, kad ten lobiai, bet randa tik tuščią kevalą. Istorija apie apgaulingą triukšmo vilionę.

149.
Ekapanna Jātaka (Vienakojis)
Vienakojis elgeta neša maistą badaujantiems, nors pats vos eina. Tai pasaka apie pasiaukojimą silpnybėje.

150.
Sañjīva Jātaka (Atsigimimas)
Vienuolis prikelia gyvūną magijos galia, bet tas ima žaloti kitus. Moralė – ne viską, ką gali, dera daryti.

151.
Rājovāda Jātaka (Karaliaus pamokymas)
Išmintingas patarėjas moko karalių valdyti be žiaurumo, nes galia be gailestingumo tampa prakeiksmu.

152.
Sīgāla Jātaka (Šakalų godumas)
Šakalai atranda lavoną ir dėl ginčo jį suėda iki paskutinio kaulo. Pasaka apie godumą ir nesantaiką.

153.
Sūkara Jātaka (Kiaulė)
Kiaulė giriasi turtingumu, bet galiausiai tampa mėsininko grobiu. Istorija išjuokia materializmą.

154.
Uraga Jātaka (Gyvatė)
Gyvatė, išmokusi susivaldymo, nebeužpuola žmonių. Buda aiškina, kad ir piktos prigimties būtybė gali tapti taiki.

155.
Gagga Jātaka (Juokdarys Gagga)
Kvailys bando juokinti karalių, bet išsiduoda nežinantis ribų. Pasaka apie išminties stokojantį juoką.

156.
Ālinacitta Jātaka (Blyški širdis)
Vienuolis praranda džiaugsmą meditacijoje ir Buda jį moko džiaugtis be prisirišimų.

157.
Guṇa Jātaka (Dorybė)
Buda paaiškina, kad tikra dorybė nėra žodžiuose, o poelgiuose – ji išmatuojama elgesiu, kai niekas nemato.

158.
Suhanu Jātaka (Švelnaus žodžio galia)
Karalius suvaldė maištą ne ginklu, o švelniu žodžiu. Pasaka apie taikos kalbą ir ramybės jėgą.

159.
Mora Jātaka (Povas)
Bodhisatva gimsta ponu, kurio daina suteikia džiaugsmo visiems, bet jis slepiasi nuo žmonių, kad išvengtų puikybės. Istorija apie grožio ir kuklumo darną.

160.
Vinilaka Jātaka (Mėlynas dramblys)
Dramblys, išdažytas mėlynais dažais, sukelia baimę kaimynams, bet vėliau atpažįstamas. Pasaka apie apgaulingą išorę ir tikrąją prigimtį.

161.
Indasamanagotta Jātaka (Indos sūnus)
Karaliaus sūnus, užaugęs su paprastais žmonėmis, tampa išmintingu valdovu, nes pažino jų vargus. Pasaka apie valdžios nuolankumą.

162.
Sañthava Jātaka (Draugystė)
Liūtas ir ožys tampa draugais, bet pavydūs gyvūnai juos supriešina. Istorija apie nuoširdžios draugystės trapumą.

163.
Susīma Jātaka (Generolas Susīma)
Karys, besididžiuojantis savo galia, pralaimi mūšį dėl puikybės. Moralė – drąsa be išminties tampa pražūtimi.

164.
Gijjha Jātaka (Grifas)
Grifas, sužeistas medžiotojų, atleidžia jiems ir sako: „Mano kūnas jų, bet protas – mano.“ Pasaka apie vidinės laisvės jėgą.

165.
Nakula Jātaka (Mangustas Nakula)
Mangustas išgelbsti savo šeimininką nuo gyvatės, bet dėl klaidos nužudomas. Tragiška istorija apie neteisingą sprendimą ir nekaltos aukos pamoką.

166.
Upasalha Jātaka (Upasalhos auka)
Vienuolis paaukoja savo gyvenimą, kad išgelbėtų kitą. Pasaka pabrėžia, kad savęs atsižadėjimas yra aukščiausia dorybė.

167.
Samiddhi Jātaka (Vienuolis Samiddhi)
Jaunas vienuolis atmeta velnio siūlomus malonumus ir pasirenka meditaciją. Istorija apie atsparumą pagundoms.

168.
Sakunagghi Jātaka (Paukščių medžiotojas)
Medžiotojas bando sugauti paukštį, bet šis jį pergudrauja. Pasaka apie gudrumo vertę ir neprievartos pergalę.

169.
Āraka Jātaka (Išminčius Araka)
Araka moko savo mokinius dorybės ir saiko, pabrėždamas, kad žmogaus gyvenimas trumpas kaip rasos lašas. Vienas gražiausių meditacinių tekstų.

170.
Kākantaka Jātaka (Varnas ir ežys)
Varnas tyčiojasi iš ežio dėl lėtumo, bet galiausiai pats įkrenta į spąstus. Pasaka apie pašaipos atoveiksmį.

171.
Kalyāṇa-Dhamma Jātaka (Geroji dorybė)
Karalius klausia, kas yra „geras žmogus“. Buda atsako – tas, kuris padeda net nematomas.

172.
Daddara Jātaka (Kalno dvasia)
Kalno dvasia saugo nuo medkirčių mišką ir moko pagarbos gamtai. Istorija apie ekologinę sąmonę senovės budizme.

173.
Makkata Jātaka (Beždžionė ir krokodilas)
Krokodilas nori suėsti beždžionės širdį, bet ji pergudrauja jį sakydama, kad paliko širdį ant medžio. Klasikinė budistinė pasaka apie išmintį.

174.
Dubbhiya-Makkata Jātaka (Klastingos beždžionės)
Beždžionės pasinaudoja žmogaus gerumu ir jį apgauna. Buda paaiškina, kad geraširdiškumas be atsargumo – silpnybė.

175.
Ādiccupatthāna Jātaka (Saulės pagarba)
Vienuolis kasdien meldžiasi saulei, bet Buda moko, kad pagarba turi būti skirta ne daiktui, o dvasinei šviesai.

176.
Kāḷaya-Mutthi Jātaka (Juodasis kumštis)
Vaikas slepia juodą riešutą, manydamas, kad tai brangakmenis, bet praranda viską. Pasaka apie nežinojimo kainą.

177.
Tinduka Jātaka (Tinduko medis)
Karalius įsako nukirsti medį, bet šis stebuklingai atauga. Buda aiškina – gėris visada randa kelią atgimti.

178.
Kacchapa Jātaka (Vėžlys)
Vėžlys neištveria tylos ir prakalba, burna laiko lazdelę, kurią snapais įsikibę neša paukščiai. Todėl vėžlys nukrenta. Pasaka apie žodžio saiką – kas kalba be saiko, žūva.

179.
Satadhamma Jātaka (Šimtas dorybių)
Buda išvardija šimtą žmogaus dorybių, bet pabrėžia, kad visos kyla iš vienos – sąmoningumo.

180.
Duddada Jātaka (Nepasiekiamas)
Karalius trokšta neįmanomo – nemirtingumo. Buda parodo, kad tik išmintis suteikia amžinumą, o ne kūnas.

181.
Asadisa Jātaka (Neprilygstamasis)
Bodhisatva gimsta valdovu, kurio teisingumas neprilygstamas. Tai idealios karalystės alegorija.

182.
Saṅgamāvācara Jātaka (Kariuomenės draugas)
Bodhisatva, būdamas karys, ramina karius prieš mūšį, kalbėdamas apie drąsą be neapykantos.

183.
Valodaka Jātaka (Drumstas vanduo)
Žmogus bando atsigerti drumsto vandens, bet nieko nemato. Buda aiškina, kad protas turi nusėsti kaip vanduo, jog pamatytų tiesą.

184.
Giridanta Jātaka (Kuprotasis žirgininkas)
Kuprotas žirgininkas moko karalių, bet šis juokiasi iš jo. Vėliau žirgas išmeta karalių, o kuprotasis jį išgelbsti. Pamoka apie išvaizdos apgaulingumą.

185.
Anabhirati Jātaka (Nepasitenkinimas)
Vienuolis ieško džiaugsmo medžiagoje ir praranda ramybę. Pasaka primena, kad troškimas – tai nesibaigiantis alkis.

186.
Dadhi-Vāhana Jātaka (Jogurto vežėjas)
Pienininkas, visur vežiodamas jogurtą, dalijasi juo su alkanais. Buda paaiškina, kad dosnumas stiprina širdį labiau nei turtai.

187.
Cātumatta Jātaka (Keturių nuomonių ginčas)
Keturi išminčiai ginčijasi, kas svarbiau – tiesa, dosnumas, kantrybė ar išmintis. Buda sako – jos visos viena be kitos negali gyvuoti.

188.
Sīhakotthuka Jātaka (Liūto vaikas)
Liūto jauniklis, augintas ožkos, tiki esąs silpnas, kol išgirsta liūto riaumojimą. Pasaka apie savęs pažinimą.

189.
Sīhacamma Jātaka (Liūto kailis)
Šakalas užsideda liūto kailį ir visus gąsdina, kol išgirsta savo balsą. Pasaka apie apgaulės ribas.

190.
Sīlānisaṁsa Jātaka (Dorybės atlygis)
Dorybingas žmogus, net kai praranda viską, atranda ramybę. Istorija apie moralės prasmę be išorinio atlygio.

191.
Ruhaka Jātaka (Klajūnas Ruhaka)
Klajūnas ieško stebuklų, bet atranda, kad tik širdies tyla yra tikras stebuklas.

192.
Siri-Kālakanni Jātaka (Sėkmė ir Nelaimė)
Dvi dvasios – Sėkmė ir Nelaimė – ginčijasi, kas galingesnė. Buda paaiškina, kad jos abi kyla iš žmogaus elgesio.

193.
Culla-Paduma Jātaka (Mažasis lotosas)
Karalius išsiunčia sūnų į tremtį, bet šis išlieka ištikimas. Pasaka apie ištvermę ir kilnumą nelaimėje.

194.
Maṇicora Jātaka (Brangakmenio vagis)
Vagis bando pavogti šventą brangakmenį, bet apakina jį jo šviesa. Alegorija apie geidulingos minties aklumą.

195.
Pabbatūpatthara Jātaka (Kalno papėdė)
Vienuolis medituoja kalno papėdėje ir atranda, kad ramybė slypi ne vietoje, o požiūryje. Pasaka apie vidinę tylą.

196.
Valāhassa Jātaka (Dangiškasis žirgas)
Bodhisatva gimsta stebuklingu baltu žirgu, kuris perneša pirklius iš demonų salos. Pasaka apie išgelbėjimą ir dvasinę pagalbą.

197.
Mittamitta Jātaka (Draugai ir draugai)
Du draugai leidžiasi į kelionę, bet vienas išduoda kitą pavojingą akimirką. Buda moko, kad tikras draugas pasirodo bėdoje.

198.
Rādha Jātaka (Radha ir jos brolis)
Brolis ir sesuo ginčijasi dėl paveldėto turto, kol suvokia, kad turtas pražudo meilę. Pasaka apie šeimos darną ir nuosaikumą.

199.
Gahapati Jātaka (Namų šeimininkas)
Turtingas žmogus dalijasi savo gėrybėmis su vienuoliais ir atranda džiaugsmą paprastume. Moralė – dosnumas sušvelnina širdį.

200.
Sādhusīla Jātaka (Geroji dorybė)
Vienuolis išlieka dorybingas net provokuojamas. Pasaka pabrėžia, kad tikrasis gerumas pasireiškia sunkumų metu.

201.
Bandhanāgāra Jātaka (Kalėjimas)
Karalius neteisingai įkalina išminčių, bet šis išlaiko ramybę ir atleidžia. Pasakojimas apie vidinę laisvę net kalėjime.

202.
Keli-Sīla Jātaka (Akmeninė pramoga)
Vaikai meta akmenis į gyvūnus dėl linksmybės, kol vienas sužeidžia save. Moralė – žiaurumas visada grįžta atgal.

203.
Khandha-Vatta Jātaka (Miško prievolė)
Vienuolis kasdien neša malkas šventyklai, nors niekas jo neprašo. Buda paaiškina, kad dorybė nėra pareiga, o vidinė būsena.

204.
Vīraka Jātaka (Drąsusis Vīraka)
Karys Vīraka gelbsti priešus, parodydamas tikrą didvyriškumą. Pasaka apie gailestingumą mūšyje.

205.
Gaṅgeyya Jātaka (Gangos žynys)
Žynys meldžiasi Gango upėje dėl turto, bet suvokia, kad tikroji tėkmė yra gailestingumas.

206.
Kurunga-Miga Jātaka (Elnias Kurunga)
Bodhisatva gimsta elniu, kuris gelbsti žmogų nuo skęstančio upės srauto. Pasaka apie dėkingumą ir draugystę tarp rūšių.

207.
Assaka Jātaka (Karalius Assaka)
Karalius Assaka užkariauja žemes, bet netenka žmonos ir supranta, kad valdžia – tuštybė. Istorija apie atgailą ir nuolankumą.

208.
Sumsumāra Jātaka (Krokodilas)
Krokodilas apsimeta draugu, bet nori suėsti žmogų. Šis jį pergudrauja – klasikinė budistinė pasaka apie apgaulės atpažinimą.

209.
Kakkara Jātaka (Lazda)
Karalius baudžia neteisingai, kol vienuolis paaiškina, kad teisingumas – kaip lazda: jei laikai netvirtai, smogia tau pačiam.

210.
Kandagalaka Jātaka (Šakų girlianda)
Vaikas iš miško neša gėlių vainiką šventyklai ir tampa viso kaimo džiaugsmu. Pasaka apie paprasto nuoširdumo grožį.

211.
Somadatta Jātaka (Somadatta)
Jaunuolis Somadatta, sekdamas Budos mokymu, atsisako smurto ir tampa vienuoliu.

212.
Ucchittha-Bhatta Jātaka (Maisto likučiai)
Vienuolis valgo likučius, bet dalijasi jais su šunimi. Buda sako, kad širdies tyrumas nepriklauso nuo valgio.

213.
Bhāru Jātaka (Kalno vienuolis)
Vienuolis gyvena ant kalno ir maitina varnas. Tai pasaka apie gyvenimą nuošalyje ir ramybės atradimą.

214.
Puṇṇa-Nadī Jātaka (Punna upė)
Upė, kurios vandenys teka visiems, simbolizuoja dosnumą. Buda sako – dorybė panaši į upę, kuri nesirenka kam tekėti.

215.
Kacchapa Jātaka (Vėžlys ir medžiotojai)
Medžiotojai pagauna vėžlį, bet šis, apsimesdamas negyvu, išsisuka. Pasaka apie sumanumą ir kantrybę.

216.
Maccha Jātaka (Žuvis)
Žuvis išgelbėja kitą iš tinklo ir pati patenka. Buda aiškina – aukos dorybė yra aukščiausia.

217.
Seggu Jātaka (Tinginys Seggu)
Tinginys laukia stebuklo, bet galiausiai suvokia, kad tik darbas keičia likimą.

218.
Kūṭa-Vaṇija Jātaka (Apgaulingas pirklys)
Prekeivis maišo auksą su smėliu ir praranda klientus. Istorija apie sąžiningumo vertę.

219.
Garahita Jātaka (Pasmerktasis)
Žmogus, apkalbėtas be kaltės, išlieka ramus. Moralė – teisybė visada iškyla virš melo.

220.
Dhammaddhaja Jātaka (Dharminė vėliava)
Karalius iškelia vėliavą su užrašu „Tiesa“ ir pažada niekada nemeluoti. Pasaka apie teisingumo simbolį.

221.
Kāsava Jātaka (Vienuolio drabužis)
Vienuolis išdidžiai rodo savo apdarą, manydamas, kad tai dorybės ženklas, bet Buda paaiškina, jog dorybė slypi širdyje, ne rūbuose.

222.
Cūḷa-Nandiya Jātaka (Mažasis Nandiya)
Vaikas, išgelbėjęs paukštį, sulaukia karaliaus dėkingumo. Istorija apie gailestingumo atlygius.

223.
Puṭa-Bhatta Jātaka (Ryžių maišelis)
Vienuolis gauna dovanų ryžių ir pasidalina su visais. Pasaka apie bendrumo džiaugsmą.

224.
Kumbhila Jātaka (Pelkinis gyvūnas)
Bodhisatva gimsta kaip pelkės žvėris, kuris išgelbsti žmones iš liūno. Alegorija apie dvasinį vedimą iš tamsos.

225.
Khanti-Vaṇṇana Jātaka (Kantrybės pagyra)
Karalius įsako kankinti vienuolį, bet šis neišsako nė žodžio pykčio. Klasikinis tekstas apie kantrybės dorybę.

226.
Kosiya Jātaka (Gurmanas Kosiya II)
Karalius vėl pasiduoda maisto troškimui, bet po ligos suvokia saiko svarbą.

227.
Gūtha-Pāna Jātaka (Nešvarus vanduo)
Žmogus geria purvą manydamas, kad tai gėrimas. Buda aiškina, kad klaidingas tikėjimas užteršia protą kaip purvas vandenį.

228.
Kāmanīta Jātaka (Troškimo žmogus)
Kāmanīta vaikosi malonumų, bet miršta nesuradęs ramybės. Pasaka apie troškimų bergždumą.

229.
Palāyi Jātaka (Pabėgėlis)
Karys pabėga iš mūšio ir vėliau graužiasi sąžinė. Moralė – nuo pareigos nepabėgsi, ji keliauja kartu.

230.
Dutiya-Palāyi Jātaka (Antras pabėgimas)
Tas pats karys dar kartą bėga, bet galiausiai stoja į kovą su savimi. Pasaka apie drąsos atgimimą.

231.
Upāhana Jātaka (Sandalai)
Vienuolis randa senus sandalus ir nori juos pasilikti, bet Buda paaiškina, kad prisirišimas prie smulkmenų rodo neatsikratytą godumą.

232.
Vīṇa-Thuna Jātaka (Lūžusi lyra)
Muzikantas sulaužo savo instrumentą, kai groja per stipriai. Pasaka moko, kad perteklius, net dorybėje, veda į griūtį – vidurio kelias yra harmoningiausias.

233.
Vikannaka Jātaka (Vienaausis)
Karalius išjuokia vienaausį tarną, bet šis išgelbsti jo gyvybę. Istorija apie nepastebėtą vertę ir žmogaus vidinį grožį.

234.
Asitabhu Jātaka (Pelenų šviesa)
Asketa, gyvenantis prie laužo, randa šviesą pelenų kaitroje – simbolis dvasinės šviesos, kuri gimsta iš kantrybės.

235.
Vaccha-Nakha Jātaka (Vakarų nagas)
Medžiotojas sužeidžia žvėrį, bet iš gailesčio jį išlaisvina. Pasaka apie gailestingumą, kuris nugali instinktą.

236.
Baka Jātaka (Gandras)
Gandras apsimeta šventu ir kviečia žuvis į vandenį, žadėdamas išgelbėti nuo sausros, o pats jas suėda. Pasaka apie veidmainystę.

237.
Sāketa Jātaka (Sāketos miestiečiai)
Buda apsilanko mieste, kur žmonės jį laiko savo sūnumi. Istorija pabrėžia karmų ryšį tarp gyvenimų ir meilės tęstinumą.

238.
Ekapāda Jātaka (Vienakojis)
Vienakojis vyras padeda kaimui per potvynį ir tampa jo didvyriu. Pasaka apie dvasinę stiprybę fizinio silpnumo akivaizdoje.

239.
Harita-Mātā Jātaka (Motina Harita)
Motina aukojasi už sūnų, atiduodama jam viską, ką turi. Buda šią istoriją pasakoja, kad parodytų motiniškos meilės tyrumą.

240.
Mahāpiṅgala Jātaka (Karalius Mahapingala)
Senas karalius mirties valandą suvokia, kad gailestingumas vertingesnis nei valdžia. Pasaka apie išmintį senatvėje.

241.
Sabbadātha Jātaka (Visų žvėrių valdovas)
Galingas liūtas valdo mišką, bet tampa nuožmus ir praranda sekėjus. Buda aiškina, kad valdžia be gailestingumo virsta vienatve.

242.
Sunakha Jātaka (Šuo)
Šuo, viską gindamas, netenka maisto ir draugų. Pasaka apie godumo žalą net tarp gyvūnų.

243.
Guttila Jātaka (Muzikantas Guttila)
Senasis muzikantas Guttila moko mokinį, bet šis jį išduoda. Dievai surengia muzikos varžybas, kurias Guttila laimi – istorija apie mokytojo viršenybę ir dėkingumą.

244.
Viticcha Jātaka (Klaidžiojantis protas)
Vienuolis svajoja apie šlovę ir praranda ramybę. Buda paaiškina, kad protas – kaip klajūnas, kurį reikia nuolat grąžinti į namus.

245.
Mūla-Pariyāya Jātaka (Pradmens suvokimas)
Mokinys klausia, iš kur kyla viskas. Buda moko, kad visų reiškinių šaknis – sąmonė.

246.
Telovāda Jātaka (Alyvos pamoka)
Vienuolis pila aliejų į žibintą per daug ir užgesina liepsną. Pasaka apie pusiausvyrą dvasinėje praktikoje.

247.
Patañjali Jātaka (Išminčius Patañjali)
Išminčius moko, kad kūno valdymas nieko nereiškia be proto drausmės. Tai senas tekstas apie savidiscipliną.

248.
Kiṁsukopamā Jātaka (Raudono medžio palyginimas)
Medis atrodo bevertis, bet jo sultys gydo žaizdas. Pasaka apie nuolankumo vertę – kas atrodo menkas, gali būti didis.

249.
Sālaka Jātaka (Balsavimo lazdelė)
Karalius nustato teisingumą balsuodamas lazdelėmis, bet suvokia, kad sąžinė yra aukštesnis teisėjas.

250.
Kapi Jātaka (Beždžionė)
Beždžionė, manydama, kad gali valdyti karaliaus sodą, viską sugadina. Istorija apie nekompetencijos žalą valdžioje.

251.
Saṅkappa Jātaka (Ketininimas)
Vienuolis, nors neturtingas, turi tyrą ketinimą padėti kitiems, ir jo gyvenimas tampa džiaugsmingas.

252.
Tila-Mutthi Jātaka (Saujelė sezamų)
Moteris atiduoda paskutinę saujelę sezamų vargšui ir po kelių dienų jos aruodai prisipildo. Pasaka apie dosnumo galią.

253.
Maṇi-Kantha Jātaka (Brangakaklo istorija)
Voras su brangakmeniu ant kaklo slepia jį nuo žmonių, bet kai dovanoja – randa tikrą ramybę.

254.
Kundaka-Kucchi-Sindhava Jātaka (Smulkus arklys)
Mažas arklys išgelbsti armiją nuo žlugimo. Moralė – ne dydis lemia vertę, o ištikimybė.

255.
Suka Jātaka (Papūga)
Papūga kasdien renka grūdus ūkininkui, bet kai šis serga, ji maitina jį. Pasaka apie dėkingumą.

256.
Jāruḍāpāna Jātaka (Nuodų šaltinis)
Žmonės geria iš nuodingo šaltinio dėl troškulio, kol juos išgelbsti išminčius, išvalęs vandenį. Alegorija apie klaidingus tikėjimus.

257.
Gāmaṇi-Canda Jātaka (Karys Canda)
Drąsus karys pasiaukoja, kad išgelbėtų kaimą, ir tampa Budos pavyzdžiu apie tikrą narsumą.

258.
Mandhātu Jātaka (Karalius Mandhatu)
Karalius, valdęs pusę pasaulio, vis tiek trokšta daugiau. Pasaka apie valdžios godumą – net dievų karalystė nepasotina troškimo.

259.
Tirīṭa-Vaccha Jātaka (Vandens lašas)
Vienuolis sako, kad kiekviena gera mintis – kaip lašas, kuris galiausiai pripildo jūrą dorybės.

260.
Dūta Jātaka (Pasiuntinys)
Karaliaus pasiuntinys praneša tiesą, nors žino, kad bus nubaustas. Pasaka apie drąsą kalbėti tiesą valdžiai.

261.
Paduma Jātaka (Lotosas)
Bodhisatva gimsta kaip lotoso dievas, kuris pražysta purve, bet lieka tyras. Tai galingas tyrumo simbolis.

262.
Mudu-Pāṇi Jātaka (Švelnios rankos)
Vienuolis pagydo sužeistą žmogų švelniu prisilietimu – istorija apie užuojautos gydomąją galią.

263.
Cūḷa-Palobhana Jātaka (Mažasis pagundymas)
Jaunas vienuolis susižavi moterimi, bet Buda moko, kad aistros visada sugriauna ramybę.

264.
Mahā-Panāda Jātaka (Didysis Panada)
Karalius Panada pastato didžiausius rūmus pasaulyje, bet supranta, kad net aukso salė nepadaro laimingo.

265.
Khurappa Jātaka (Skustuvas)
Kirpėjas pamiršta, kad įrankis – pavojingas, ir sužeidžia žmogų. Pasaka apie atsargumą ir dėmesingumą veiksmuose.

266.
Vātagga-Sindhava Jātaka (Vėjinis arklys)
Greitas arklys, bėgdamas be poilsio, žūsta nuo išsekimo. Buda sako, kad ir dorybė turi ilsėtis.

267.
Kakkata Jātaka (Krabas)
Krabas gelbsti žuvis nuo gyvatės, sugniauždamas ją savo žnyplėmis. Pasaka apie drąsą silpnesniųjų gynyboje.

268.
Ārāma-Dūsaka Jātaka (Sodo niokotojas)
Vienuolis niokoja šventyklos sodą, manydamas, kad tai bevertis darbas. Buda jį pamoko, kad net augalas yra gyvybės ženklas.

269.
Sujāta Jātaka (Išmintingasis Sujata)
Bodhisatva gimsta kaip jaunas kunigaikštis, kuris sprendžia ginčus taikiai. Pasaka apie teisingumą be kardų.

270.
Uḷūka Jātaka (Pelėda)
Pelėda, laikoma išmintinga, praranda draugus dėl puikybės. Pasaka apie žinojimo be širdies pavojų.

271.
Udapāna-Dūsaka Jātaka (Šulinio teršėjas)
Žmogus teršia šulinį, iš kurio pats geria. Alegorija apie savo paties kenkimą per blogus darbus.

272.
Vyaggha Jātaka (Tigras)
Tigras tampa vienuoliu po to, kai atpažįsta savo žiaurumą. Pasaka apie prigimties keitimą per sąmonę.

273.
Kacchapa Jātaka (Vėžlys ir karalius)
Karalius paleidžia vėžlį į laisvę, o šis sugrįžta su perlų dovana. Istorija apie dėkingumą.

274.
Lola Jātaka (Nepastovus)
Moteris išteka už trijų vyrų iš eilės, kiekvienam sakydama tą pačią meilės priesaiką. Buda šią istoriją pasakoja kaip pavyzdį apie nepastovią aistrą ir geismo apgaulę.

275.
Rucira Jātaka (Gražioji Rucira)
Graži mergina Rucira puikybės vedina atstumia visus vyrus, bet senatvėje suvokia, kad grožis be dorybės – trumpalaikis.

276.
Kurudhamma Jātaka (Kuru įstatymai)
Karalius Kuru vadovaujasi septyniais teisingumo įstatymais, iš kurių svarbiausias – tiesos laikymasis. Tai klasikinė pasaka apie idealų valdovą.

277.
Romaka Jātaka (Romakos vienuolis)
Vienuolis Romaka gyvena uoloje ir pamoko kitus, kad tikras atsiskyrimas nėra nuo žmonių, o nuo troškimų.

278.
Mahīsa Jātaka (Buivolas)
Buivolas tyliai pakelia visų įžeidimus, kol liūtas jį pagiria už kantrybę. Pasaka apie stiprybę be agresijos.

279.
Satapatta Jātaka (Šimtasis lapas)
Lotoso lapas, kuris vis krenta, bet vėl kyla ant vandens, simbolizuoja dvasinę ištvermę.

280.
Puṭa-Dūsaka Jātaka (Maišelio gadintojas)
Vaikas sunaikina savo motinos maisto maišelį iš smalsumo ir lieka alkanas. Moralė – kvailystė visada baudžia pati save.

281.
Abbhantara Jātaka (Vidinis kelias)
Vienuolis klausia, kas yra „vidinis Budos kelias“. Buda atsako – tai tylos, dosnumo ir išminties dermė.

282.
Seyya Jātaka (Lova)
Karalius miega ant aukso lovos, bet nesuranda poilsio, o vargšas miega ant žolės ir ilsisi. Pasaka apie sąžinės ramybę kaip tikrą poilsį.

283.
Vaddhaki-Sūkara Jātaka (Dailidė ir kiaulė)
Dailidė nužudo kiaulę dėl linksmybės, bet tą pačią dieną praranda pirštus. Pasaka apie karmos neatidėliotiną veikimą.

284.
Siri Jātaka (Sėkmė)
Dievybė Siri iškeliauja iš karaliaus rūmų, nes jis tapo savanaudis. Buda aiškina, kad sėkmė palieka nedorą žmogų.

285.
Maṇisūkara Jātaka (Brangakmenio kiaulė)
Kiaulė randa brangakmenį, bet nežino jo vertės ir pameta. Pasaka apie išminties stoką net turint turtus.

286.
Sāluka Jātaka (Pupelės daigas)
Vienuolis sodina daigus kasdien, kol šventykla pražysta. Tai pasakojimas apie mažų gerų darbų kaupimą.

287.
Lābha-Gāraha Jātaka (Pelno gėda)
Vienuolis gėdijasi priimti dovanas, bet Buda moko, kad priimti iš meilės nėra gėda, jei širdyje nėra godumo.

288.
Macch-Uddāna Jātaka (Žuvies tinklas)
Žvejys sugauna šventą žuvį, kuri prašo būti paleista. Jis paklauso ir gauna gausų laimikį – pasaka apie atleidimo atlygį.

289.
Nāna-Cchanda Jātaka (Skirtingi troškimai)
Keturios žmonių grupės ginčijasi, kas yra laimė – turtai, meilė, valdžia ar išmintis. Buda parodo, kad išmintis apima viską.

290.
Sīla-Vimamsa Jātaka (Dorybės išbandymas)
Vienuolis, apkaltintas melu, tyliai iškentžia pažeminimą. Kai tiesa paaiškėja, jis pagiriamas kaip dorybės įsikūnijimas.

291.
Bhadra-Ghata Jātaka (Geras ąsotis)
Karalius pasirenka ąsotį su įskilimu, nes jis vis tiek laiko vandenį. Pasaka apie žmonių vertinimą pagal širdį, o ne išvaizdą.

292.
Supatta Jātaka (Gera kelionė)
Prekybininkai pasiklysta dykumoje, bet išsigelbsti dėka vieno drąsaus vedlio. Pasaka apie vedlio išmintį kaip dvasinio mokytojo simbolį.

293.
Kāya-Vicchinda Jātaka (Kūno atsiskyrimas)
Vienuolis stebi savo kūno ir proto skirtumą per meditaciją. Buda aiškina, kad kūnas – laivas, o protas – keliautojas.

294.
Jambu-Khādaka Jātaka (Vaismedžio ėdikas)
Beždžionė niokoja vaismedžius, kol pasilieka be nieko. Moralė – kas griauna kitų gėrį, pats lieka tuščiomis.

295.
Anta Jātaka (Pabaiga)
Karalius klausia, kas turi pradžią ir pabaigą. Buda atsako – troškimas, nes gimsta iš nežinojimo ir miršta nuo išminties.

296.
Samudda Jātaka (Vandenynas)
Vandenynas simbolizuoja protą: ramus, kai be vėjų, ir audringas, kai pripildytas troškimų.

297.
Kāma-Vilāpa Jātaka (Aistros aimana)
Vyras rauda dėl prarastos meilės, kol Buda parodo, kad aistra – tai kančios šaltinis, ne džiaugsmo.

298.
Udumbara Jātaka (Figmedis)
Vienuolis laukia, kol figmedis duos vaisių, nors medis negiminingas. Pasaka apie bergždus laukimus ir neteisingus lūkesčius.

299.
Komaya-Putta Jātaka (Komajos sūnus)
Vargšas berniukas, nepaisydamas skurdo, dalijasi duona su alkanu šunimi. Pasaka apie širdies kilnumą nepriklausomai nuo padėties.

300.
Vaka Jātaka (Gandras ir varlės)
Gandras siūlo varlėms jį nešioti į naują tvenkinį, bet pusiaukelėje jas suėda. Buda šią pasaką pasakoja apie apgaulės pažadus.

301.
Culla-Kalinga Jātaka (Mažasis Kalingos karalius)
Jaunas karalius Kalinga užkariauja taika, o ne kardais. Pasaka apie taikingą valdžią.

302.
Mahā-Assaroha Jātaka (Didžioji išminties banga)
Vienuolis perplaukia upę be irklų, pasitikėdamas vidine jėga. Simbolinis pasakojimas apie sąmonės jūrą.

303.
Ekarāja Jātaka (Vienas karalius)
Karalius valdo vieną miestą, bet elgiasi su visais kaip su savo vaikais. Buda pabrėžia, kad teisingas valdovas rūpinasi visų gerove.

304.
Daddara Jātaka (Kalnų tauta)
Kalnų gyventojai kviečia Budą mokyti juos apie nuolankumą. Pasaka apie kalnus kaip išdidumo ir mokymosi simbolį.

305.
Sīla-Vimamsana Jātaka (Dorybės tyrimas II)
Karalius bando patikrinti vienuolio dorybę, gundydamas jį turtais, bet šis lieka abejingas. Istorija apie dvasinį tvirtumą.

306.
Sujāta Jātaka (Išmintingoji Sujata)
Sujata išgelbsti miestą nuo bado, kai pasiūlo visą savo ryžių derlių vienuoliams. Pasaka apie dosnumą kaip išsigelbėjimo šaltinį.

307.
Pālāsa Jātaka (Bodhi medis)
Karalius nori iškirsti šventą medį, bet jį sustabdo sapnas. Buda paaiškina, kad gamta ir šventumas neatskiriami.

308.
Javasakuṇa Jātaka (Paukštis Javasakuna)
Mažas paukštis gelbsti savo lizdą nuo potvynio, atnešdamas žemės snapu. Pasaka apie atkaklumą silpnybėje.

309.
Chavaka Jātaka (Kirpėjas Chavaka)
Kirpėjas, kuris išgelbsti karalių nuo sąmokslo, parodo, kad ištikimybė vertingesnė už kilmę.

310.
Sayha Jātaka (Generolas Sayha)
Generolas atsisako kovoti už neteisingą karalių ir pasirenka tremtį. Pasaka apie sąžinės viršenybę prieš įsakymus.

311.
Pucimanda Jātaka (Puslapių vaisius)
Vaikas suvalgo nuodingą vaisių ir išgyvena, nes jį dalijasi su kitais. Moralė – net pavojus švelnėja, kai dalijiesi.

312.
Kassapa-Mandiya Jātaka (Kassapos istorija)
Vienuolis Kassapa per vargą išlaiko meditacijos discipliną ir tampa dvasiniu švyturiu kitiems.

313.
Khantivādi Jātaka (Kantrybės mokytojas)
Karalius išbando asketo kantrybę žiauriomis kankynėmis, bet šis neparodo pykčio. Viena garsiausių Jātakų apie atlaidumą.

314.
Lohakumbhī Jātaka (Geležinis katilas)
Nedoras žmogus po mirties atgimsta pragare, verdamas geležiniame katile. Pasaka apie karmų neišvengiamumą.

315.
Māṁsa Jātaka (Mėsa)
Prekeivis, pardavinėjantis mėsą, sužino, kad jo pelnas – kitų gyvybės kaina. Buda pabrėžia atjautą gyvoms būtybėms.

316.
Sasa Jātaka (Kiškis Mėnulyje)
Bodhisatva gimsta kiškiu ir aukoja savo kūną alkanam prašytojui – mėnulis įamžina jo atvaizdą. Pasaka apie aukščiausią altruizmą.

317.
Mātārodana Jātaka (Motinos rauda)
Motina verkia dėl mirusio sūnaus, o Buda paaiškina, kad mirtis – ne pabaiga, o kito gimimo vartai.

318.
Kāṇavera Jātaka (Kanaveros žiedas)
Karalius dovanoja žmonai žiedą iš nuodingų gėlių. Ji miršta, ir valdovas suvokia, kad pavydas naikina.

319.
Tittira Jātaka (Putpelės ir vienybė)
Trys putpelės išsigelbsti nuo tinklo, nes veikia kartu. Pasaka apie bendrystės galią.

320.
Succaja Jātaka (Skolos)
Žmogus skolinasi be saiko ir skursta. Buda moko, kad dvasinės skolos dar sunkesnės už materialias.

321.
Kuṭidusaka Jātaka (Trobelės niokotojas)
Vienuolis iš pykčio sugriauna kitų pastatytą trobą. Pasaka apie destruktyvų pyktį.

322.
Daddabha Jātaka (Triušis ir griūtis)
Triušis išsigąsta nukritusio vaisiaus ir sukelia paniką visame miške. Klasikinė alegorija apie nepagrįstą baimę.

323.
Brahmadatta Jātaka (Karalius Brahmadatta)
Karalius mokosi valdyti teisingai klausydamas paprastų žmonių. Pasaka apie išmintį, kuri kyla iš žemės.

324.
Cammasataka Jātaka (Odos danga)
Karalius įsako užkloti kelią oda, kad nežeistų pėdų, bet Buda sako – užsidenk savo kojas dorybe, ir pasaulis bus minkštas.

325.
Godha Jātaka (Varano kerštas II)
Varanas išgelbsti žmogų, nors šis kadaise jį buvo sužeidęs. Pasaka apie užmarštį blogio ir atlaidumą.

326.
Kakkaru Jātaka (Moliūgas)
Moliūgas giriasi, kad plaukia geriau už laivą, bet pirmas paskęsta. Pasaka apie tuščią pasipūtimą.

327.
Kākaṭi Jātaka (Varnas ir karalienė)
Varnas įsimyli karalienę ir patenka į spąstus. Buda aiškina – geismas akina net protingiausius.

328.
Ananusociya Jātaka (Be apgailesčio)
Vienuolis ramiai pasitinka mirtį, nes gyveno sąžiningai. Pasaka apie vidinę ramybę be apgailestavimo.

329.
Kālabaḥu Jātaka (Juodrankis)
Karys Kālabaḥu nusikaltęs pabėga, bet galiausiai grįžta ir prisipažįsta. Istorija apie atsakomybę.

330.
Sīla-Vimamsa Jātaka (Dorybės tyrimas III)
Karalius išbando kelių vienuolių dorybę, bet tik vienas išlieka kuklus. Pasaka apie tikrą nuolankumą.

331.
Kokālika Jātaka (Kokalikos pamoka)
Vienuolis apkalba kitą ir suserga. Buda moko, kad apkalbos užnuodija kalbantįjį.

332.
Rathalatti Jātaka (Vežimo rankena)
Karalius praranda vežimo rankeną ir kaltina tarnus, bet Buda parodo, kad kaltė slypi jo pačio neatsargume.

333.
Godha Jātaka (Varano draugystė)
Varanas ir žmogus tampa draugais, dalindamiesi maistu dykumoje. Pasaka apie pasitikėjimą tarp rūšių.

334.
Rājovāda Jātaka (Karaliaus pamokymas II)
Karalius nori valdyti jėga, bet išminčius primena, kad gailestingumas ilgiau išsaugo valdžią nei kardas.

335.
Jambuka Jātaka (Šakalas Jambuka)
Šakalas apsimeta šventu ir gauna maisto iš žmonių, kol jį pagauna. Pasaka apie apsimestinį pamaldumą.

336.
Brahacchatta Jātaka (Didysis sostas)
Jaunas princas, sėdęs į sostą, pamiršta savo mokytoją. Buda pasakoja, kad išmintis be dėkingumo greitai nyksta.

337.
Pīṭha Jātaka (Sostas)
Karalius kaskart sėdęs ant sosto jaučia baimę – Buda paaiškina, kad valdžia be teisingumo visada kelia nerimą.

338.
Thusa Jātaka (Šiaudai)
Vėjas nupučia šiaudus nuo šventyklos, ir vienuolis supranta, kad siela turi būti lengva kaip šiaudas, kad pasiektų ramybę.

339.
Bāveru Jātaka (Varna ir Baveru karalius)
Varnas pamoko karalių, kad spalva nereiškia išminties. Pasaka apie pažinimo išlaisvinimą nuo išorės.

340.
Visayha Jātaka (Pirklys Visayha)
Turtingas pirklys Visayha dovanoja šventyklai visus turtus ir tampa pavyzdžiu dosnumo dorybei – viena dažniausiai cituojamų Jātakų apie dana (auką).

341.
Kandari Jātaka (Vairininkas)
Vairininkas padeda pirkliams persikelti per upę, bet kai jie apgauna jį dėl atlygio, jis vis tiek išlieka gailestingas. Pasaka apie dosnumą be sąlygų.

342.
Vānara Jātaka (Beždžionių karalius)
Beždžionių karalius gelbsti žmones, sudarydamas gyvą tiltą per upę. Jis paaukoja save, kad kiti galėtų pereiti. Viena herojiškiausių Jātakų apie pasiaukojimą.

343.
Kuntanī Jātaka (Kuntanī motina)
Motina Kuntanī bando priversti sūnų užimti karaliaus sostą, bet šis atsisako – dorybė jam svarbesnė už valdžią.

344.
Ambacora Jātaka (Mokytojas ir vagis)
Vagis apsimeta mokiniu, norėdamas pavogti mokytojo turtą, bet sužino, kad išminties pavogti neįmanoma.

345.
Gajakumbha Jātaka (Dramblio indas)
Dramblį sužeidžia jo paties treniruotas žmogus, bet gyvūnas jam atleidžia. Pasaka apie švelnumą stiprioje prigimtyje.

346.
Kesava Jātaka (Išminčius Keshava)
Išminčius Keshava atsisako priimti karaliaus dovaną, sakydamas, kad didžiausia dovana – išlikti nepriklausomam.

347.
Āyakuṭa Jātaka (Medinis lankas)
Lankininkas sugedusiu ginklu nugalį priešininką, pasitelkęs ramybę ir išmintį. Moralė – dvasinė jėga stipresnė už fizinę.

348.
Ārañña Jātaka (Miško vienuolis)
Vienuolis pasitraukia į mišką, bet Buda paaiškina, kad tikras miškas – tai nurimęs protas, o ne vieta.

349.
Sandhibheda Jātaka (Santaros griovėjas)
Šakalas sukelia ginčą tarp liūto ir jaučio, kad galėtų jais pasimaitinti. Pasaka apie klastingų patarėjų pavojų valdovams.

350.
Devatā-Pañha Jātaka (Dievybės klausimai)
Miško dvasia klausia Budos apie tiesos prigimtį. Atsakymas – tiesa yra tylos forma, ne žodžių.

351.
Maṇikuṇḍala Jātaka (Brangakmenio auskaras)
Karalius pameta auskarą, bet tarnas jį grąžina, nors galėtų pasisavinti. Pasaka apie sąžiningumo spindesį.

352.
Sujāta Jātaka (Karalaitis Sujata II)
Jaunas karalius Sujata atsisako karo ir pasirenka taiką – istorija apie valdovo sąmoningumą.

353.
Dhonasākha Jātaka (Medžio siela)
Medžio dvasia išgelbsti kaimą nuo audros. Pasaka apie pagarbą gamtai ir nematomą jos globą.

354.
Uraga Jātaka (Gyvatė ir žmogus II)
Gyvatė, kuriai žmogus padėjo, vėliau jį gelbsti. Istorija apie atsidėkojimą gėriu.

355.
Ghata Jātaka (Įskilęs ąsotis)
Vienas ąsotis praleidžia vandenį, bet jo lašai laisto gėles pakelėje. Pasaka apie klaidų naudą, jei jose yra geros širdies.

356.
Karaṇḍiya Jātaka (Krepšys)
Vienuolis neša krepšį su nereikalingais daiktais, kol supranta, kad protas taip pat neša prisiminimus, kuriuos reikia paleisti.

357.
Lāṭukika Jātaka (Maža paukštelė)
Maža paukštelė išgelbsti didelį drambliuką, iškapsčiusi purvą jo kojoms. Pasaka apie silpnojo drąsą.

358.
Culla-Dhammapāla Jātaka (Mažasis Dhammapala)
Karalius įsako nužudyti mažą berniuką, bet šis prieš mirtį jam atleidžia. Pasaka apie tyrumą ir aukščiausią užuojautos lygį.

359.
Suvaṇṇamiga Jātaka (Auksinis elnias)
Bodhisatva gimsta auksiniu elniu ir išgelbsti karalienę nuo skendimo. Ji išduoda jo slaptavietę, bet karalius, sužinojęs tiesą, apsaugo elnią.

360.
Sussondī Jātaka (Gervė Sussondī)
Gervė gelbsti savo jauniklius nuo audros, pasiaukodama. Pasaka apie motinišką meilę.

361.
Vaṇṇarohā Jātaka (Medžių spalvos)
Medžiai ginčijasi, kuris gražiausias, kol suvokia, kad miškas gražus tik dėl visų. Pasaka apie vienybę.

362.
Sīla-Vimamsa Jātaka (Dorybės tyrimas IV)
Vienuolis išbandomas melagingu kaltinimu ir išlieka ramus. Moralė – dorybė nepasiduoda net šmeižtui.

363.
Hiri Jātaka (Gėdos jausmas)
Vyras suvokia, kad gėda nėra silpnybė, o moralės švyturys. Pasaka apie sąžinės gimimą.

364.
Khajjopanaka Jātaka (Saldus vabalas)
Vaikas iš meilės vabaliukui jį pamaitina, o šis, stebuklingai prabilęs, dėkoja. Alegorija apie meilę visoms būtybėms.

365.
Ahiguṇḍika Jātaka (Gyvatės žynys)
Gyvatės kerėtojas netenka valdžios, kai sužeidžia savo gyvatę. Buda paaiškina – kas valdo per prievartą, praranda pagarbą.

366.
Gumbiya Jātaka (Gumbio žmogus)
Kuprotas vyras padeda ligoniui ir pasveiksta pats. Pasaka apie gailestingumo gydomąją galią.

367.
Sāliya Jātaka (Ryžių žmogus)
Vargšas ryžių augintojas dalijasi paskutiniais grūdais ir netikėtai sulaukia gausaus derliaus.

368.
Tacasāra Jātaka (Medžio šerdis)
Žmogus nukerta gražų medį, bet randa jame tuštumą. Pasaka apie išorinio grožio apgaulę.

369.
Mittavinda Jātaka (Draugas ir klajūnas)
Jaunuolis Mittavinda išsižada draugų, siekdamas turtų, bet lieka vienas. Moralė – turtas be draugystės nieko vertas.

370.
Pālasa Jātaka (Medžio lapas)
Lapelis, nukritęs nuo šakos, klausia vėjo, kodėl turi kristi. Vėjas atsako – taip veikia dharma. Pasaka apie gyvenimo cikliškumą ir priėmimą.

371.
Dīghiti-Kosala Jātaka (Karalius Dīghiti iš Kosalos)
Karalius Dīghiti praranda sostą, bet moko sūnų neatkeršyti priešams. Pasaka apie atleidimo didybę.

372.
Migapotaka Jātaka (Elniuko vaikas)
Bodhisatva gimsta elniuku, kuris, išsiskyręs su motina, pats išmoksta išgyventi miške. Pasaka apie savarankiškumą ir vidinę stiprybę.

373.
Mūsika Jātaka (Pelė ir draugystė)
Pelė gelbsti liūtą, išgrauždama tinklą. Pasakojimas apie mažo padaro galybę ir draugystės vertę.

374.
Culla-Dhanuggaha Jātaka (Mažasis lankininkas)
Jaunas lankininkas išgelbsti karalių nuo priešų. Buda moko, kad jėga kyla ne iš dydžio, o iš susikaupimo.

375.
Kapota Jātaka (Balandis)
Balandis, įstrigęs medžiotojo tinkle, meldžiasi už savo persekiotoją. Alegorija apie meilę net priešui.

376.
Āvarīya Jātaka (Upės užtvaras)
Upė užtvenkiama, bet vanduo vis tiek randa kelią. Pasaka apie dvasinės tiesos neišvengiamumą.

377.
Setaketu Jātaka (Baltasis dvasinis mokytojas)
Jaunuolis Setaketu išdidžiai giriasi savo žiniomis, bet senas išminčius parodo jam tikros išminties kuklumą.

378.
Dārimukha Jātaka (Medžio veidas)
Medžio dvasia moko keliautojus saugoti gamtą ir pagarbaus elgesio su viskuo, kas gyva.

379.
Neru Jātaka (Kalnas Neru)
Kalnas didžiuojasi savo aukščiu, kol Buda paaiškina, kad dvasinė didybė nepriklauso nuo fizinių matmenų.

380.
Āsaṅka Jātaka (Įtarumas)
Karalius, nuolat įtarinėdamas savo patarėjus, praranda draugus. Pasaka apie pasitikėjimo vertę ir proto ramybę.

381.
Migalopa Jātaka (Elnių medžioklė)
Bodhisatva gimsta elniu, kuris sąmoningai pasiduoda karaliui, kad išgelbėtų savo kaimenę. Pasaka apie pasiaukojimą dėl kitų.

382.
Siri-Kālakanni Jātaka (Sėkmė ir nesėkmė)
Dvi dvasios – Laimė ir Nelaimė – ginčijasi, kas stipresnė. Buda paaiškina, kad žmogus pats jas kviečia savo veiksmais.

383.
Kukkuta Jātaka (Gaidys ir lapė)
Gaidys išlieka drąsus prieš plėšrūnus, sakydamas: „Geriau žūti garbingai nei gyventi bijant.“ Pasaka apie orumą.

384.
Dhamma-Dhaja Jātaka (Tiesos vėliava II)
Karalius, norėdamas parodyti savo dorybę, iškelia vėliavą su „Dhamma“ užrašu ir laikosi pažado gyventi teisingai.

385.
Nandiyamiga Jātaka (Elnias Nandija)
Elnias gelbsti karalių nuo liūto, o šis pažada nebežudyti gyvūnų. Pasaka apie gailestingumo pažadinimą per gerumą.

386.
Kharaputta Jātaka (Švilpikas)
Mažas švilpikas įspėja kaimą apie artėjantį gaisrą, bet niekas jo neklauso – simbolis išminties, kurios dažnai nepaisoma.

387.
Suci Jātaka (Tyrasis)
Vienuolis, melagingai apkaltintas, įrodo savo nekaltumą ramybe ir švelnumu. Pasaka apie tyros širdies stiprybę.

388.
Tuṇḍila Jātaka (Raguotas paršelis)
Paršelis, kurį visi niekina, pasirodo esąs gailestingas ir drąsus. Pasaka apie vertę, slypinčią paprastume.

389.
Suvaṇṇa-Kakkata Jātaka (Auksinis krabas)
Krabas su auksiniu kiautu gelbsti narą nuo jūros pabaisos. Pasaka apie netikėtą išgelbėjimą ir dorybės švytėjimą.

390.
Mayhaka Jātaka (Gobšuolis Mayhaka)
Mayhaka miršta nepasidalinęs turtais ir atgimsta kaip alkanas dvasios šešėlis. Pasaka apie gobšumo pasekmes.

391.
Dhaja-Viheṭha Jātaka (Vėliavos užgrobimas)
Karys pavagia priešų vėliavą ir pasididžiuoja, bet Buda paaiškina, kad tikra pergalė – nugalėti pyktį savyje.

392.
Bhisapuppha Jātaka (Nuodingas žiedas)
Karalius dovanoja žmonai gražų, bet nuodingą žiedą. Ji miršta, o jis suvokia, kad grožis be gėrio pražudo.

393.
Vighāsa Jātaka (Likučiai)
Vienuolis gyvena valgydamas tik likučius ir tampa išmintingesnis už karalius. Pasaka apie nuolankumo išmintį.

394.
Vaṭṭaka Jātaka (Putpelės narve)
Putpelė kalėjime išlieka džiaugsminga, sakydama: „Gerumas man – sparnai.“ Pasaka apie vidinę laisvę.

395.
Kāka Jātaka (Varnas)
Varnas, matydamas kitų turtus, pavydi, kol supranta, kad laisvė – didžiausias turtas.

396.
Kukku Jātaka (Gaidys ir vanagas)
Gaidys pergudrauja vanagą, apsimesdamas mirusiu. Pasaka apie išminties pranašumą prieš jėgą.

397.
Manoja Jātaka (Karalius Manoja)
Karalius praranda sostą, bet išlieka taikus ir patenkintas. Buda sako, kad tikrasis karalius – tas, kuris valdo save.

398.
Sutano Jātaka (Sūnus Sutanė)
Sūnus užtaria tėvą, kuris neteisingai apkaltintas vagyste. Pasaka apie ištikimybę šeimai ir teisingumą.

399.
Gijjha Jātaka (Grifas)
Grifas gelbsti sužeistą žmogų nuo smėlio audros, parodydamas, kad net plėšrus paukštis gali būti gailestingas.

400.
Dabbha-Puppha Jātaka (Žolės žiedas)
Vienuolis, gavęs kuklų žolės žiedą kaip dovaną, sako: „Mažytė auka su tyra širdimi pranoksta kalnus aukso.“ Pasaka apie paprastą dosnumo grožį.

401.
Dasannaka Jātaka (Dešimties dorybių istorija)
Karalius nori valdyti teisingai ir prašo Budos patarimo. Jam išvardijamos dešimt karaliaus dorybių: dosnumas, savitvarda, teisingumas, kantrybė, atjauta ir kt.

402.
Sattubhasta Jātaka (Miltų davinys)
Vargšas keliautojas pasidalija paskutiniu maišeliu miežių su kitu alkstančiu žmogumi. Pasaka apie dosnumą net stokojant.

403.
Atthisena Jātaka (Išminčius Atthisena)
Išminčius Atthisena mokina karalių, kad net išmintingiausias turi mokytis iš gamtos. Pasaka apie nuolankumą ir nuolatinį pažinimą.

404.
Kapi Jātaka (Beždžionė ir krokodilas)
Krokodilas apgaulingai kviečia beždžionę į upę, bet ši pergudrauja jį sakydama, kad širdį paliko medyje. Klasikinis pavyzdys apie išradingumą.

405.
Baka-Brahma Jātaka (Dievas Baka Brahma)
Baka Brahma įsivaizduoja esąs amžinas, kol Buda paaiškina, kad net dievai priklauso nuo karmos dėsnių. Pasaka apie iliuzijos prigimtį.

406.
Gandhāra Jātaka (Kelias į Gandharą)
Keliautojas pasiklysta ir atranda kelią tik sekdamas žvaigždes. Buda aiškina, kad dvasinė žvaigždė – tai išmintis.

407.
Mahākapi Jātaka (Didysis beždžionių karalius)
Bodhisatva gimsta beždžionių karaliumi, kuris paaukoja gyvybę, kad išgelbėtų savo gentį nuo karaliaus kareivių. Viena didingiausių pasiaukojimo istorijų.

408.
Kumbhakāra Jātaka (Puodžius)
Puodžius džiaugiasi savo darbu ir aiškina mokiniams, kad molis, kaip ir žmogus, turi būti minkštas, kad taptų tobulas. Pasaka apie formavimąsi per kantrybę.

409.
Dalha-Dhamma Jātaka (Tvirtos dorybės)
Karalius išbando savo patarėjus pagundomis, bet vienas lieka ištikimas. Pasaka apie moralinį stuburą.

410.
Somadatta Jātaka (Somadattos išmintis II)
Jaunas vienuolis Somadatta nepasiduoda pykčiui, nors jį žemina vyresnieji. Buda jį giria kaip kantrybės pavyzdį.

411.
Susīma Jātaka (Vienuolis Susīma)
Vienuolis klausia, kodėl jo meditacija bergždžia. Buda atsako – nes jo motyvas garbė, o ne išsilaisvinimas.

412.
Koṭisimbali Jātaka (Medžio vaisiai)
Didžiulis medžio vaisius krinta ir sunaikina namą. Buda aiškina, kad perteklinis noras visada žaloja.

413.
Dhumakāri Jātaka (Dūmų auka)
Žynys aukoja be ugnies ir dūmų, sakydamas, kad tikra auka yra tyra širdis. Pasaka apie vidinį ritualo supratimą.

414.
Jāgara Jātaka (Budrumas)
Vienuolis, neišsimiegojęs, pasiekia nušvitimą. Buda pabrėžia dvasinio budrumo svarbą – būti pabudusiam ne kūnu, o protu.

415.
Kummāsapiṇḍa Jātaka (Ryžių pyragai)
Moteris paaukoja Budai savo paskutinį maisto gabalėlį ir susilaukia didžiulės laimės. Pasaka apie nuoširdžią auką.

416.
Parantapa Jātaka (Kankintojas)
Karys kankina kitus, bet atgailauja, suvokęs skausmo priežastį. Pasaka apie praregėjimą per kančią.

417.
Kaccānī Jātaka (Kaccanī moteris)
Motina Kaccanī moko dukterį nepasiduoti apkalboms ir gyventi pagal tiesą.

418.
Attha-Sadda Jātaka (Aštuoni garsai)
Aštuoni garsai sklinda visatoje: tiesa, teisingumas, gailestingumas ir pan. Pasaka apie dharmos vibraciją visatoje.

419.
Sulāsā Jātaka (Sulasa ir jos vyras)
Moteris Sulasa sužino, kad jos vyras ketina ją nužudyti, bet atleidžia jam. Vyras atgailauja. Pasaka apie meilės atleidimą.

420.
Sumangala Jātaka (Palaimintas gyvenimas)
Vargšas, gyvenantis pagal dharmą, yra laimingesnis už karalių. Buda paaiškina, kad palaima kyla iš dvasinės ramybės.

421.
Gaṅgāmāla Jātaka (Gangos gėlės)
Vienuolis renka gėles Gangos pakrantėje, kad papuoštų šventyklą. Pasaka apie mažus veiksmus, turinčius dvasinę prasmę.

422.
Cetiya Jātaka (Šventovės stebuklas)
Šventykloje pasirodo šviesa, kai žmonės suvienija mintis. Buda aiškina, kad tikėjimas gali sukurti šviesą net akmenyje.

423.
Indriya Jātaka (Jausmų valdovas)
Vienuolis išmoksta valdyti pojūčius ir pasiekia ramybę. Pasaka apie vidinę discipliną.

424.
Āditta Jātaka (Liepsna)
Buda paaiškina, kad pasaulis dega troškimais, todėl išsilaisvinimas – tarsi gaisro užgesinimas.

425.
Atthāna Jātaka (Neįmanomi dalykai)
Karalius klausia Budos, kas gyvenime neįmanoma. Atsakymas – išmintingas žmogus negali meluoti, o kvailys – klausytis.

426.
Dīpi Jātaka (Tigras ir žmogus)
Tigras ruošiasi užpulti žmogų, bet šis dalijasi maistu ir laimi jo pasitikėjimą. Pasaka apie gailestingumo galią.

427.
Gijjha Jātaka (Grifas II)
Grifas perspėja kitus paukščius neskristi prie medžiotojų tinklo, bet jie neklauso. Moralė – neklausydami išmintingųjų, žūstame patys.

428.
Kosambi Jātaka (Kosambio ginčas)
Vienuoliai Kosambyje susipyksta dėl smulkmenų, kol Buda primena, kad susitaikymas svarbesnis už teisumą.

429.
Mahā-Suka Jātaka (Didysis papūga)
Papūga gelbsti draugus iš gaisro ir pelno dievų pagarbą. Pasaka apie ištikimybę ir pasiaukojimą.

430.
Culla-Suka Jātaka (Mažasis papūga)
Mažas papūgėlė neša vandens lašus, kad gesintų gaisrą. Dievai pažadina lietų. Pasaka apie mažų veiksmų jėgą.

431.
Harita Jātaka (Žaliasis Harita)
Vienuolis Harita gyveno džiunglėse ir mokė, kad žaluma ramina protą. Pasaka apie gamtos ir dvasios darną.

432.
Padakusalamānava Jātaka (Mokytas jaunuolis)
Jaunuolis puikuojasi žiniomis, bet Buda parodo, kad tikra išmintis – klausytis su nuolankumu.

433.
Lomasakassapa Jātaka (Plaukuotasis Kassapa)
Asketo kūnas apželia plaukais per daugelį metų meditacijos, bet vidinė jo šviesa pranoksta išorę. Pasaka apie dvasinę kantrybę.

434.
Cakkavāka Jātaka (Raudonieji paukščiai)
Du raudonieji paukščiai, išskirti naktimis, vis tiek kas rytą šaukiasi vienas kito. Pasaka apie ištikimybę ir ilgesį.

435.
Haliddirāga Jātaka (Geltonasis elnias)
Karalius medžioja elnią, bet šis, užuot bėgęs, stoja prieš jį ir kalba apie atjautą. Pasaka apie drąsią taiką.

436.
Sāmugga Jātaka (Skrynios paslaptis)
Pirklys randa skrynią su auksu, bet ją grąžina savininkui. Buda paaiškina, kad sąžinė – didesnis lobis nei turtai.

437.
Puṭimamsa Jātaka (Supuvusi mėsa)
Karalius laikosi nešvaraus maisto įpročio, kol suserga. Alegorija apie dvasinį apsinuodijimą blogomis mintimis.

438.
Tittira Jātaka (Trys putpelės II)
Trys putpelės, ginčydamosi dėl lesalo, patenka į tinklą. Pasaka apie susiskaldymo pavojų.

439.
Catu-Dvāra Jātaka (Keturi vartai)
Karalius stato miestą su keturiais vartais, kad priimtų visus žmones. Pasaka apie toleranciją ir atvirumą.

440.
Kanha Jātaka (Juodasis princas)
Juododalis princas Kanha atstumia blogį savo širdyje ir tampa šviesos simboliu. Pasaka apie vidinį apsivalymą.

441.
Catu-Posathika Jātaka (Keturių dienų įžadas)
Vienuolis laiko keturių dienų tylos įžadą, o po to patiria nušvitimą. Pasaka apie disciplinos vertę.

442.
Sankha Jātaka (Kriauklė)
Žvejys randa kriauklę, kuri kalba apie praeitus gimimus. Buda paaiškina, kad net daiktai turi karmą.

443.
Culla-Bodhi Jātaka (Mažasis Bodhi medis)
Bodhisatva gimsta kaip medis, suteikiantis pavėsį visiems. Pasaka apie tylų gėrį.

444.
Kanhadīpāyana Jātaka (Išminčius Kanhadīpāyana)
Išminčius gydo karalių ne žolelėmis, o žodžiais apie atleidimą. Pasaka apie kalbos gydomąją galią.

445.
Nigrodha Jātaka (Figmedžio medis)
Karalius nupjauna figmedį, o miestas apmiršta nuo sausros. Pasaka apie dėkingumą gamtai ir ryšį su viskuo gyvu.

446.
Takkala Jātaka (Audėjas)
Audėjas kuria gražiausią audinį, bet Buda aiškina, kad mintys yra tikrieji siūlai, kuriais audžiame savo likimą.

447.
Mahā-Dhammapāla Jātaka (Didysis dharmos saugotojas)
Bodhisatva gimsta kaip karalius, kuris net mirtyje neatsisako tiesos. Pasaka apie dharmos ištikimybę iki galo.

448.
Kukkuta Jātaka (Gaidys ir žiurkė)
Gaidys perspėja žiurkę, kad ji naktį bus sugauta, bet ši nesiklauso. Pasaka apie išminties nepaisymą.

449.
Matta-Kuṇḍali Jātaka (Ligotas berniukas)
Tėvas per vėlai suvokia meilės vertę, kai jo sūnus miršta. Buda moko, kad meilė turi būti išreiškiama dabar, ne po mirties.

450.
Bilāri-Kosiya Jātaka (Katė ir vienuolis Kosiya)
Katė vagia maistą iš vienuolio, bet šis ją pamaitina iš gailesčio. Pasaka apie atjautą net vagims.

451.
Cakka-Vāka Jātaka (Raudonieji paukščiai II)
Poriniai paukščiai susitinka tik auštant. Buda paaiškina, kad išsiskyrimas išmoko meilės kantrybės.

452.
Bhūri-Pañha Jātaka (Daug klausimų)
Karalius klausia Budos apie laimę, skausmą ir prasmę. Atsakymas – viskas laikina, bet sąmonė yra laisvė.

453.
Mahā-Maṅgala Jātaka (Didysis palaiminimas)
Buda paaiškina, kad palaiminimas nėra dovana iš išorės, o dorybės būsena viduje.

454.
Ghata Jātaka (Molinis ąsotis II)
Dviem ąsočiams besiginčijant, kuris vertingesnis, vienas sudūžta. Pasaka apie tuštybės trapumą.

455.
Mati-Posaka Jātaka (Proto maitintojas)
Bodhisatva moko, kad protas maitinamas gera mintimi kaip kūnas maistu. Pasaka apie teigiamų minčių galią.

456.
Junha Jātaka (Jaunatis)
Žmonės švenčia jaunatį, bet Buda sako, kad tikras atsinaujinimas – kai širdis palieka pyktį.

457.
Dhamma Jātaka (Dharma)
Karalius bando valdyti be teisingumo ir netenka karalystės. Buda pabrėžia – dharma yra visko pagrindas.

458.
Udaya Jātaka (Aušra)
Asketo meditacija prilyginama aušrai – šviesa kyla po tamsos. Pasaka apie sąmonės nubudimą.

459.
Pānīya Jātaka (Vanduo)
Keliautojas dalijasi vandeniu su svetimais ir išgelbėja save. Pasaka apie dosnumą gyvybės akivaizdoje.

460.
Yuvañjaya Jātaka (Jaunas nugalėtojas)
Jaunas princas įveikia priešus ne jėga, o tiesos žodžiais. Moralė – išmintis nugali kardą.

461.
Dasaratha Jātaka (Karalius Dašaratha)
Pasakojama apie karalių Dašarathą ir jo sūnų, kuris pasitraukia į tremtį, kad išsaugotų pažadą. Tai budistinė versija „Rāmājanos“ istorijos.

462.
Samvara Jātaka (Sutramų valdovas)
Vienuolis Samvara išmoksta saugoti savo mintis taip, kaip žmogus saugo miestą nuo priešų.

463.
Suppāraka Jātaka (Laivininkas Suppāraka)
Bodhisatva gimsta jūreiviu, kuris per audrą išgelbsti laivą ir įgula jį vadina „Dharma jūra“.

464.
Culla-Kuṇāla Jātaka (Mažasis Kunala)
Karaliaus sūnus Kunala atsisako motinos karalystės, kad taptų vienuoliu. Pasaka apie atsisakymą ir dvasinę laisvę.

465.
Bhadda-Sāla Jātaka (Šventas medis)
Medis Bhadda-Sāla kalba karaliui apie laikinumą: „Aš augu, žaliuoju ir griūnu – taip ir žmogus.“ Pasaka apie gyvenimo ciklą ir priėmimą.

466.
Samudda-Vāṇija Jātaka (Jūros pirklys)
Bodhisatva gimsta jūrų pirklio pavidalu. Laivo įgula audros metu meldžiasi dievams, bet tik prekybininko ramybė ir tikėjimas dharma išgelbsti visus.

467.
Kāma Jātaka (Troškimai)
Jaunuolis leidžiasi į pasaulį ieškoti malonumų ir praranda viską. Buda paaiškina, kad troškimai – tai ugnis, kuri niekad nesibaigia pati.

468.
Janasandha Jātaka (Karalius Janasandha)
Teisingas karalius Janasandha suvienija karalystę be karo, vien per teisingumą ir gailestingumą. Pasaka apie išmintingą valdžią.

469.
Mahā-Kanha Jātaka (Didysis Kanha)
Bodhisatva gimsta kaip išminčius Kanha, kuris išgelbsti karalių nuo demonų, parodydamas, kad blogis kyla iš žmogaus proto, o ne iš išorės.

470.
Kosiya Jātaka (Vienuolis Kosiya)
Vienuolis Kosiya gyvena miške ir išlaiko ramybę net tada, kai žmonės tyčiojasi iš jo neturtinės aprangos. Pasaka apie vidinę laisvę.

471.
Mendaka Jātaka (Turtingasis Mendaka)
Turtingas vyras Mendaka dalijasi viskuo, ką turi, ir stebuklingai turtėja dar labiau. Pasaka apie dosnumą kaip klestėjimo šaltinį.

472.
Mahā-Paduma Jātaka (Didysis lotosas)
Karalius atsisako žudyti gyvūnus dėl pramogos ir pasirenka gyvenimą kaip dvasinio tyrumo kelionę. Pasaka apie užuojautą visoms būtybėms.

473.
Mittamitta Jātaka (Tikri draugai)
Du draugai išbandomi turto ir valdžios vilionėmis, bet išlieka ištikimi. Pasaka apie tikros draugystės stiprybę.

474.
Amba Jātaka (Mango medis)
Karalius iškerta visus mangų medžius, išskyrus vieną, kuris neduoda vaisių – ir tik jis išgyvena. Moralė: saugok save nuo pertekliaus ir pasididžiavimo.

475.
Phandana Jātaka (Bambukas)
Bambukas giriasi, kad tvirtas, kol audra jį sulaužo; šalia augantis lankstus medis išlieka. Pasaka apie nuolankumo išmintį.

476.
Javana-Haṁsa Jātaka (Greitieji gulbės)
Gulbė vadovauja pulkui, skrisdama virš audros debesų. Buda paaiškina, kad vadovas turi būti ne aukštai, o priekyje.

477.
Culla-Nārada Jātaka (Mažasis Narada)
Jaunas išminčius Narada ramina ginčą tarp dviejų karalių. Pasaka apie taikdarystę ir išmintingą žodį.

478.
Dūta Jātaka (Pasiuntinys)
Karaliaus pasiuntinys praranda gyvybę, nes peržengia tiesos ribas. Buda moko, kad melas tarnystėje – dviguba klaida.

479.
Kaliṅga-Bodhi Jātaka (Kalingos medis)
Karalius sodina medį ir įžvelgia jame savo karalystės likimą: kai medis klestės – klestės ir tauta.

480.
Akitta Jātaka (Vienuolis Akitta)
Vienuolis Akitta atsižada visų turtų, net drabužio, ir pasiekia tobulą ramybę. Pasaka apie atsisakymą ir vidinį išsilaisvinimą.

481.
Takkariya Jātaka (Prekiautojas)
Prekiautojas apgaudinėja klientus, bet galiausiai praranda viską. Moralė – apgaulė visada grįžta.

482.
Ruru Jātaka (Elnias Ruru)
Bodhisatva gimsta kaip elnias Ruru, kuris išgelbsti skęstantį žmogų, o šis jį išduoda. Dievai baudžia neištikimybę. Viena garsiausių moralinių istorijų.

483.
Sarabha-Miga Jātaka (Stebuklingas elnias)
Elnias su sparnais gelbsti kitus nuo liūto, bet miršta, gindamas silpnesnį. Pasaka apie pasiaukojimą ir gailestingumą.

484.
Sālikedāra Jātaka (Karalius ir žvejys)
Karalius nubaudžia žvejį, bet vėliau sužino, kad jis tik vykdė įsakymus. Buda paaiškina, kad teisingumas turi eiti kartu su atjauta.

485.
Canda-Kinnara Jātaka (Kinnara ir mėnulis)
Pusiau žmogaus, pusiau paukščio būtybė Kinnara dainuoja mėnuliui apie praeitus gyvenimus. Pasaka apie dvasinę meilę.

486.
Mahā-Ukkusa Jātaka (Didysis tinklas)
Žvejai meta tinklą, kuris pagauna viską – ir gerus, ir blogus. Buda paaiškina, kad taip veikia karma: ji pagauna visus, bet išlaisvina tyruosius.

487.
Uddālaka Jātaka (Išminčius Uddalaka)
Išminčius moko mokinį, kad tikroji išmintis – pažinti ne žodžiais, o patirtimi. Pasaka apie tiesos išgyvenimą.

488.
Bhisa Jātaka (Peletrūnas)
Karys, valgęs tik žoleles, įgyja antžmogišką stiprybę. Pasaka apie saikingumą ir dvasinės jėgos kilmę.

489.
Suruci Jātaka (Gražioji Suručė)
Karalienė Suručė praranda grožį dėl pavydo ir išmoksta, kad tik širdies ramybė suteikia tikrą spindesį.

490.
Pañc-Uposatha Jātaka (Penkių dienų pasninkas)
Vienuolis laikosi penkių dienų pasninko ir pasiekia vidinę šviesą. Pasaka apie kūno ir proto santarvę.

491.
Mahā-Mora Jātaka (Didysis povas)
Bodhisatva gimsta povu, kurio giesmės ramina žmones. Pasaka apie grožio ir išminties vienybę.

492.
Taccha-Sukara Jātaka (Dailidės šernas)
Šernas padeda dailidei iškirsti mišką, bet galiausiai suvokia žalą gamtai. Pasaka apie atsakomybę prieš žemę.

493.
Mahā-Vāṇija Jātaka (Didysis pirklys)
Pirklys, keliaudamas per dykumą, dalijasi vandeniu su visais – net priešais. Pasaka apie dosnumą pavojingomis aplinkybėmis.

494.
Sādhina Jātaka (Karalius Sādhina)
Karalius atsisako valdžios ir tampa vienuoliu. Jo tautiečiai seka jo pavyzdžiu – dorybė tampa didesne jėga nei įstatymas.

495.
Dasa-Brahmana Jātaka (Dešimt brahmanų)
Dešimt brahmanų ieško amžino gyvenimo, bet tik vienas supranta, kad amžinybė slypi dharmoje.

496.
Bhikkha-Paramparā Jātaka (Maldos eilė)
Vienuoliai ginčijasi dėl maisto pasidalijimo, o Buda paaiškina, kad prašymo tikslas – ugdyti nuolankumą, o ne gauti.

497.
Matanga Jātaka (Valytojas Matanga)
Valytojas Matanga tampa šventuoju dėl savo gailestingumo, pranokdamas aukštos kastos žmones. Pasaka apie lygybę ir dvasinę vertę.

498.
Citta-Sambhūta Jātaka (Citta ir jo brolis)
Du broliai nesutaria dėl paveldėjimo, bet galiausiai supranta, kad turto vertė menka be vienybės.

499.
Sivi Jātaka (Karalius Sivi)
Karalius Sivi paaukoja savo akis aklam žmogui. Viena iš garsiausių pasiaukojimo istorijų visame kanone.

500.
Sirimanda Jātaka (Švytintysis Sirimanda)
Vienuolis Sirimanda spindi vidine šviesa, nors gyvena varge. Pasaka apie dvasinės šviesos nepriklausomybę nuo išorės.

501.
Rohanta-Miga Jātaka (Elnias Rohanta)
Elnias Rohanta veda savo kaimenę per sausros ištiktą kraštą, pats žūsta iš troškulio, kad kiti išgyventų. Pasaka apie pasiaukojimą dėl kitų gerovės.

502.
Haṁsa Jātaka (Gulbių karalius)
Bodhisatva gimsta kaip auksinis gulbinas, kurio plunksnos maitina vargšę motiną. Ji tampa godžia, o gulbinas dingsta. Pasaka apie godumo kainą.

503.
Sattigumba Jātaka (Septyni daigai)
Karalius išmoko, kad dorybės auga kaip septyni daigai – dosnumas, teisybė, kantrybė, išmintis, gailestingumas, nuolankumas ir tikėjimas.

504.
Bhallatiya Jātaka (Karalius Bhallatiya)
Karalius išleidžia įsaką naikinti vagis, bet vėliau sužino, kad jo sūnus – vienas iš jų. Jis pasirenka teisingumą vietoj šališkumo.

505.
Somanassa Jātaka (Džiaugsmingasis)
Jaunuolis Somanassa netenka visko, bet išlieka linksmas. Buda paaiškina, kad laimė nepriklauso nuo išorinių dalykų.

506.
Campeyya Jātaka (Nagas Campeyya)
Bodhisatva gimsta kaip naga, kuris, užuot keršydamas, atleidžia priešams. Viena garsiausių istorijų apie gailestingumą ir neprievartą.

507.
Mahā-Palobhana Jātaka (Didysis gundymas)
Asketas išbandomas pasaulio vilionėmis, bet išlaiko tyrą protą. Pasaka apie atsparumą pagundoms.

508.
Pañca-Paṇḍita Jātaka (Penki išminčiai)
Penki išminčiai keliauja po pasaulį, ieškodami „amžinojo kelio“, ir supranta, kad jis glūdi kiekvieno širdyje.

509.
Hatthi-Pāla Jātaka (Dramblių globėjas)
Bodhisatva rūpinasi sužeistais drambliais, o kai jie pasveiksta, jie grįžta jį apginti. Pasaka apie atjautą ir draugystės jėgą.

510.
Ayoghara Jātaka (Geležinis namas)
Karalius stato geležinį namą, kad apsisaugotų nuo mirties, bet mirtis ateina iš vidaus. Pasaka apie neišvengiamą karmą.

511.
Kiṁchanda Jātaka (Ko tu nori?)
Karalius klausia Budos, ko šis trokšta. Buda atsako: „Trokštu, kad nieko netrokščiau.“ Pasaka apie troškimo pabaigą.

512.
Kumbha Jātaka (Puodas)
Jaunuolis laiko rankoje tuščią puodą ir klausia, kodėl jis skamba. Buda paaiškina: „Tuščias garsiai skamba – kaip ir tuščias žmogus.“

513.
Jayaddisa Jātaka (Pergalės princas)
Karalius nori įrodyti savo galią, bet jo sūnus Jayaddisa parodo, kad pergalė prieš save didesnė nei pergalė prieš kitus.

514.
Chaddanta Jātaka (Šešiadančio dramblio istorija)
Bodhisatva gimsta galingu drambliu su šešiais iltimis. Jis paaukoja jas žmonėms, kurie jį išduoda. Viena garsiausių pasiaukojimo istorijų.

515.
Sambhava Jātaka (Sambhavos gimimas)
Dievai klausia, iš kur kyla išmintis. Buda sako – ji gimsta iš kančios, kai protas išmoksta tylėti.

516.
Mahākapi Jātaka (Didysis beždžionių karalius II)
Beždžionių karalius sukuria tiltą iš savo kūno, kad gentis galėtų pereiti upę. Klasikinė pasaka apie altruizmą.

517.
Dakarakkhasa Jātaka (Jūros demonas)
Jūros demonas apgauna jūreivius, bet Bodhisatva atpažįsta apgaulę per ramybę. Pasaka apie sąmoningumą pavojų akivaizdoje.

518.
Pāṇḍara Jātaka (Baltasis žuvėdras)
Žuvėdra Pāṇḍara išgelbsti žuvis nuo tinklo, paaukodama savo sparnus. Pasaka apie savęs atidavimą už bendruomenę.

519.
Sambulā Jātaka (Princesė Sambulā)
Princesė atleidžia vyrui, kuris ją išdavė, ir išgelbsti jį nuo mirties. Pasaka apie meilę stipresnę už pyktį.

520.
Gandatindu Jātaka (Kvepiantis medis)
Medis skleidžia kvapą net tada, kai yra kertamas. Buda paaiškina, kad taip elgiasi išminčius – kvepia gėriu net per skausmą.

521.
Tesa-Kuṇa Jātaka (Trys dorybės)
Karalius išbandomas trimis dorybėmis – tiesa, gailestingumu ir dosnumu – ir įrodo, kad tik šios trys palaiko pasaulį.

522.
Sarabhaṅga Jātaka (Išminčius Sarabhaṅga)
Sarabhaṅga pasiekia nušvitimą, kai atmeta net dievų pagundas. Pasaka apie galutinį išsilaisvinimą.

523.
Ālambusā Jātaka (Nimfos gundymas)
Nimfa bando suvilioti asketą, bet jis ją pamokina, kad grožis laikinas kaip rasos lašas.

524.
Saṁkhapāla Jātaka (Naga Saṅkhapāla)
Naga išgelbėja vienuolį ir leidžia jam gyventi po vandeniu, kad šis patirtų pasaulio tylą. Pasaka apie skirtingų būtybių bendrystę.

525.
Culla-Sutasoma Jātaka (Mažasis Sutasoma)
Princas atsisako smurto ir pavergia priešą gailestingumu. Pasaka apie atleidimo jėgą.

526.
Nālinikā Jātaka (Lotuso mergina)
Mergina, kilusi iš lotuso, moko karalių meilės be prisirišimo.

527.
Ummādantī Jātaka (Pamišusi grožiu)
Moteris, apsėsta savo grožio, praranda viską. Pasaka apie puikybės žlugimą.

528.
Mahābodhi Jātaka (Didysis Bodhi medis)
Bodhi medis kalba apie Budos pažadą sau: niekada nepalikti dharmos kelio.

529.
Sōṇaka Jātaka (Sūnus Sōṇaka)
Sūnus rūpinasi aklu tėvu, o karalius jį apdovanoja. Pasaka apie sūnišką meilę ir pareigą.

530.
Saṁkicca Jātaka (Išminčius Saṁkicca)
Jaunas išminčius, būdamas vaikas, išsprendžia karaliaus ginčą. Pasaka apie išminties nepriklausomumą nuo amžiaus.

531.
Kusa Jātaka (Princas Kusa)
Princas Kusa, nors labai bjaurus išvaizda, pasižymi išmintimi ir gailestingumu. Jis susigrąžina savo žmoną, įrodydamas, kad dorybė stipresnė už grožį.

532.
Sona-Nanda Jātaka (Broliai Sona ir Nanda)
Du karaliaus sūnūs palieka rūmus ieškoti dvasinės tiesos. Vienas pasiduoda pagundoms, kitas išlieka tvirtas – pasaka apie dvasinės ištvermės svarbą.

533.
Culla-Haṁsa Jātaka (Mažasis gulbinas)
Jaunas gulbinas pakyla į dangų ieškoti nemirtingumo, bet supranta, kad tikra laisvė – širdyje.

534.
Mahā-Haṁsa Jātaka (Didysis gulbinas)
Bodhisatva gimsta gulbinu, kurio balsas taip tyras, kad net karalius atsisako karo, jį išgirdęs. Pasaka apie taikos galią.

535.
Sudhā-Bhojana Jātaka (Medaus valgymas)
Karalius atsisako prabangos ir valgo paprastą medų, suvokdamas, kad laimė slypi saikingume.

536.
Kuṇāla Jātaka (Princas Kunala)
Aklas princas Kunala atleidžia savo motinai, kuri jį apakino. Tai viena jautriausių istorijų apie atleidimą ir dvasinę šviesą.

537.
Mahā-Sutasoma Jātaka (Didysis Sutasoma)
Karalius Sutasoma pagrobiamas laukinio valdovo, bet jo gailestingumas pakeičia priešą. Pasaka apie dvasinę jėgą stipresnę už smurtą.

538.
Muga-Pakkha Jātaka (Temija tylintis princas)
Princas apsimeta nebyliu, kad išvengtų sosto ir gyvenimo neteisybės. Pasaka apie tylos išmintį ir atsisakymą valdžios.

539.
Mahā-Janaka Jātaka (Didysis Janaka)
Karalius Janaka praranda viską per laivo katastrofą, bet plaukia per jūrą vien dėka valios. Pasaka apie atkaklumą ir nepriklausomybę nuo aplinkybių.

540.
Sāma Jātaka (Asketas Sāma)
Asketas rūpinasi aklais tėvais ir sužeidžiamas medžiotojo. Dievai jį atgaivina – tai istorija apie meilę tėvams ir nesavanaudišką tarnystę.

541.
Nimi Jātaka (Karalius Nimi)
Karalius Nimi aplanko rojų ir pragarą, kad suprastų karmų pasekmes. Pasaka apie teisingumą ir dieviškos tvarkos suvokimą.

542.
Khandahāla Jātaka (Žynys Khandahala)
Žynys pataria karaliui aukoti savo sūnų, bet pats patiria pražūtį. Pasaka apie klaidingą religinį fanatizmą.

543.
Bhuridatta Jātaka (Naga Bhuridatta)
Naga gyvena antžmogiškai dorai, laikydamasis įžadų, nors jį kankina žmonės. Pasaka apie ištvermę ir moralinę stiprybę net skausme.

544.
Mahā-Nārada-Kassapa Jātaka (Didysis išminčius Narada Kassapa)
Išminčius Narada moko karalių, kad valdžia be dharmos yra tarsi žibintas be aliejaus – šviesa be pagrindo.

545.
Vidhura-Paṇḍita Jātaka (Išminčius Vidhura)
Vidhura pagrobiamas dievų, kad paaiškintų dharmos esmę. Jis moko, kad tiesa – tai sąžinė veiksmuose, o ne žodžiuose.

546.
Mahā-Ummagga Jātaka (Didysis Mahosatos protas)
Bodhisatva gimsta kaip išminčius Mahosata, kuris sprendžia neįmanomas bylas ir moko, kad išmintis turi būti tarnystė, o ne pasididžiavimas.

547.
Vessantara Jātaka (Princas Vessantara)
Princas Vessantara dovanoja viską, net savo šeimą, kad išmokytų pasaulį tobulos dosnumo. Tai paskutinė ir viena garbingiausių Jātakų – Budos dvasinio altruizmo viršūnė.