Huronų tikėjime Didysis Kūrėjas – Ha-wen-ne-yu (dar vadinamas Hahnenyu arba Hawenio) – yra aukščiausia dvasinė būtybė, pasaulio pradžios ir gyvybės šaltinis. Jis buvo suvokiamas ne kaip tolimas valdovas, o kaip gerasis dvasinis Tėvas, kurio valia tvarko visą kūriniją – nuo žvaigždžių dangaus skliaute iki mažiausios sėklos žemėje.
Didžiuoju Kūrėju – Ha-wen-ne-yu – pirmiausia tikėjo huronai (Wendat), gyvenę prie Huronų ežero dabartinėje Kanadoje. Jie laikė jį visos gyvybės šaltiniu ir pasaulio tvarkos palaikytoju. Panašų tikėjimą turėjo ir kitos Šiaurės Amerikos tautos: irokėzai vadino jį Orenda, algonkinai – Kitchi-Manitou, o delavarai – Ketanëtuwit. Visos šios tautos tikėjo viena aukščiausia dvasine galia, kuri sukūrė žemę, žmones ir gamtos dvasias. Skyrėsi tik vardai ir kalbos, bet esmė buvo ta pati – pagarba Didžiajam Kūrėjui, iš kurio kyla gyvybė ir prie kurio po mirties grįžta siela.
Pasakojimuose apie pasaulio sukūrimą Ha-wen-ne-yu gyveno dvasinėje sferoje virš debesų, kur viešpatauja šviesa ir ramybė. Jis sumanė sukurti žemę ir žmones, kad jo kūrinija būtų pilna džiaugsmo ir santarvės. Kūrimo istorijoje dažnai minima ir moteriškoji būtybė, vadinama Dangaus Motina – ji, pasak legendos, iškrito iš dangaus į pirmapradį vandenį, o gyvūnai padėjo jai sukurti sausumą. Taip atsirado žemė, ant kurios apsigyveno žmonės.
Ha-wen-ne-yu buvo laikomas visko davėju ir palaikytoju. Jis suteikė žmonėms maistą – kukurūzus, pupeles ir moliūgus, mokė gyventi taikoje, gerbti vieni kitus ir visus gyvus padarus. Jis buvo nekerštingas, bet teisingas: jei žmonės pažeisdavo gamtos tvarką ar rodydavo nedėkingumą, jie netekdavo jo palaimos.
Huronai tikėjo, kad Ha-wen-ne-yu valdo pasaulį ne tiesiogiai, o per daugybę dvasinių būtybių – oki, kurios saugo miškus, vandenis, gyvūnus ir net žmogaus sapnus. Šios dvasios buvo tarsi jo pasiuntiniai. Kiekvienas žmogus, gyvūnas ar augalas turėjo savą „oki“, todėl viskas gamtoje buvo susiję.
Svarbiausias žmogaus tikslas buvo gyventi pagal Kūrėjo valią – darniai, dėkingai, nesavanaudiškai. Huronai meldėsi Hawenio per dainas, šokius ir padėkos šventes. Jie neturėjo šventyklų – jų maldos vyko po atviru dangumi, prie ugnies, kur giedama ir deginamas tabakas, kad dūmai pasiektų dvasų pasaulį.
Hawenio nebuvo tik dievybė, bet visuotinio gėrio esmė – jo vardas reiškė ne tiek asmenį, kiek dvasinę galią, suteikiančią gyvybę. Kai jėzuitai atvyko į huronų žemes, jie pastebėjo, kad jų mokymas apie Dievą Tėvą labai artimas šiai idėjai. Todėl, skelbdami Evangeliją, misionieriai dažnai sakydavo, jog krikščionių Dievas yra tas pats Ha-wen-ne-yu, tik dabar apreikštas per Kristų.
Šis dvasinis sutapimas palengvino krikščionybės kelią tarp huronų. Jie matė, kad naujoji žinia ne naikina jų tikėjimą, o jį išplečia. Daugelis misionierių, ypač Šv. Jonas de Brebefas, rašė, kad Ha-wen-ne-yu jiems buvo tarsi „nežinomas Dievas“, kurį Kristus atėjo atskleisti pilnai.