Huronai – viena iš senųjų Šiaurės Amerikos tautų, kurios istorija glaudžiai susijusi su pirmaisiais krikščionių misionieriais, ypač su jėzuitais. Jie gyveno dabartinėje Kanados Ontarijo provincijoje, netoli Huronų ežero, iš kur ir kilo jų europietiškas pavadinimas. Patys save jie vadino Wendat arba Wyandot, kas reiškia „tautos žmonės“ ar „sąjungos žmonės“. Tai buvo išsilavinusi, taikinga ir dvasine prasme turtinga tauta, kuri sukūrė sudėtingą socialinę ir religinę kultūrą dar prieš europiečiams pasirodant Amerikoje.
Huronų gyvenimo būdas buvo grindžiamas žemdirbyste ir bendruomeniniu gyvenimu. Jie augino vadinamąsias tris seseris – kukurūzus, pupeles ir moliūgus – o medžioklė bei žvejyba papildė jų maistą. Kaip ir irokėzai, jie gyveno ilguose namuose, kuriuose gyvendavo kelios šeimos iš vienos moteriškos giminės. Moterys buvo klano šerdis – jos rūpinosi derliumi, maistu, o taip pat turėjo įtakos sprendžiant visuomeninius klausimus.
Religiniu požiūriu huronai tikėjo, kad visa kūrinija yra pripildyta dvasių – „oki“, kurios gali būti tiek geros, tiek pavojingos. Šios dvasios gyvena vandenyje, miškuose, gyvūnuose ir net žmogaus sapnuose. Svarbiausias jų tikėjimo bruožas buvo sapnų kultas: sapnai laikyti Dievo ženklais, todėl jų prasmės buvo aiškinamos per ritualus ir aukas. Huronų religijoje nebuvo aiškios hierarchijos ar rašytinių dogmų – visa buvo perduodama per tradicijas, pasakojimus ir dvasines šventes.
Jie tikėjo ir Didžiuoju Kūrėju – Ha-wen-ne-yu (Hahnenyu, Hawenio), kuris sukūrė pasaulį, tačiau jo valią reikėjo nuolat palaikyti aukomis, šokiais ir dėkojimo giesmėmis. Huronų apeigose nebuvo kraujo aukų; jos buvo džiaugsmingos, bendruomeniškos, skirtos pusiausvyrai tarp žmonių ir dvasių palaikyti. Šis tikėjimo paprastumas ir nuoširdumas sužavėjo pirmuosius misionierius.
Kai 1625 metais į jų žemes atvyko jėzuitai – tarp jų Šv. Jonas de Brebefas ir vėliau Šv. Izaokas Žogas, – huronai juos priėmė atsargiai, bet be priešiškumo. Jėzuitai greitai suprato, kad norint skleisti Evangeliją reikia kalbėti jų kalba ir suprasti jų pasaulėžiūrą. Brebefas išmoko huronų kalbą, užrašė pirmuosius jos žodynus, vertė Evangelijos tekstus ir giesmes.
Iš pradžių krikščionybė tarp huronų plito lėtai, nes jie bijojo, kad naujasis tikėjimas gali supykdyti jų dvasias. Tačiau pamažu kai kurie vadai ir šeimos priėmė krikštą. Krikščionybė jų akimis nebuvo svetima: ji kalbėjo apie sielos nemirtingumą, atleidimą ir bendrystę – vertybes, artimas jų pačių pasaulėžiūrai.
Didžiausias išbandymas huronų tautai atėjo viduryje XVII amžiaus, kai prasidėjo karai su irokėzais. Šie, siekdami dominuoti prekyboje ir išplėsti teritorijas, 1648–1649 metais užpuolė huronų gyvenvietes. Kaimai buvo sudeginti, žmonės žudomi, o išlikusieji išblaškyti. Tada žuvo ir jėzuitų misionieriai – Šv. Jonas de Brebefas, Gabrielius Lalemantas, Šv. Izaokas Žogas bei kiti, kuriuos Bažnyčia vėliau paskelbė Šiaurės Amerikos kankiniais.
Huronų krikščionys, matydami savo mokytojų drąsą ir maldą kankinimų metu, patys ėmė laikyti tikėjimą jėga, o ne svetimybe. Kai kurie jų slapta nešiojo kryželius, kiti savo maldų tekstus išmoko atmintinai, bijodami, kad raštai bus sunaikinti. Net ir išblaškyti, jie išsaugojo krikščioniškas giesmes ir perduodavo jas vaikams.
Po pralaimėjimo prieš irokėzus, dalis huronų pasitraukė į šiaurę, prie Kvebeko, kur įkūrė mažą bendruomenę – Wendake, kuri gyvuoja iki šiol. Ten susiformavo unikalus tikėjimo mišinys: senieji papročiai ir krikščionybė susiliejo į vieną. Jie švenčia mišias, bet kartu per Kalėdas gieda tradicines huronų giesmes, kurios nuo XVII amžiaus nepakito nė žodžiu. Žymiausia iš jų – „Huronų Kalėdų giesmė“ (Jesous Ahatonhia), kurią parašė pats Šv. Jonas de Brebefas – tai pirmoji kalėdinė giesmė parašyta Šiaurės Amerikos indėnų kalba.
Huronų religija šiandien laikoma vienu iš gražiausių pavyzdžių, kaip vietinė dvasinė tradicija gali susitikti su krikščionybe ne sunaikinimo, o sujungimo keliu. Jie išliko žmonės, mylintys žemę, gerbiantys dvasią, bet kartu atradę Kristų kaip tą patį Kūrėją, kurį garbino jų protėviai.
Šv. Jonas de Brebefas, matęs jų kančias, rašė:
„Jei šie žmonės pažintų Kristų, jie taptų mūsų broliais danguje – jie jau dabar turi Jo pėdsaką širdyje.“
Huronai tapo pirmąja tauta, kuri priėmė krikščionybę Kanadoje. Jų kraujas ir kankinystė, kaip rašė Tertulianas, tapo „Bažnyčios sėkla“. Iš jų išaugo ištisa dvasinė tradicija, kurioje susitinka dvi civilizacijos – Europos ir Amerikos, dvi kalbos, dvi maldos, bet viena dvasia: meilė Dievui, žmogui ir žemei.