Raudonoji kankinystė krikščionybėje reiškia gyvybės auką dėl tikėjimo į Kristų, kai žmogus pasirenka mirtį, užuot išsižadėjęs Dievo, o jo kraujas tampa tikėjimo liudijimu, dažnai vaizduojamu raudona spalva, simbolizuojančia pralietą kraują. Ši kankinystės forma, skirtingai nei baltoji (asketiškas gyvenimas) ar žalioji (tremtis ar atgaila), yra tiesioginė auka, atspindinti Jėzaus kryžiaus kančią. Šv. Augustinas pabrėžė, kad kankinį kuria ne kančia, o priežastis – tikėjimas, kurį persekiotojai siekia sunaikinti.
Raudonoji kankinystė kilo ankstyvojoje Bažnyčioje, ypač Romos imperijoje I–IV a., kai krikščionys buvo persekiojami už atsisakymą aukoti pagonių dievams ar garbinti imperatorių. Vatikano II Susirinkimo dokumente Lumen gentium rašoma: „Kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, yra nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas“ (Nr. 42). Kankinių kraujas, anot II a. teologo Tertuliano, tapo „Bažnyčios sėkla“, nes jų auka įkvėpė naujus tikinčiuosius. Raudonoji kankinystė neapsiribojo senove – ji tęsiasi ir šiuolaikiniame pasaulyje, kur krikščionys kenčia už tikėjimą.
Žymūs raudonosios kankinystės asmenys
- Šv. Steponas (I a.) Pirmasis krikščionių kankinys (protomartyr), užmėtytas akmenimis Jeruzalėje apie 34–35 m. už Jėzaus skelbimą. Apaštalų darbuose aprašoma, kaip jis regėjo atvertą dangų ir meldėsi už persekiotojus: „Viešpatie, nelaikyk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7:60). Jo mirtis įkvėpė ankstyvąją Bažnyčią ir parodė, kad kankinystė yra meilės aktas. Stepono šventė minima gruodžio 26 d.
- Šv. Polikarpas (69–155 m.) Smyrnos vyskupas, sudegintas ant laužo Romos imperijoje apie 155 m. Jo kankinystė užrašyta Polikarpo kankinystėje, viename pirmųjų kankinių aktų. Paklaustas atsižadėti Kristaus, jis atsakė: „Aštuoniasdešimt šešerius metus jam tarnavau, ir jis man nieko blogo nepadarė. Kaip galiu keikti savo Karalių?“ Polikarpo drąsa tapo pavyzdžiu vėlesniems kankiniams.
- Šv. Agnė (apie 291–304 m.) Jauna Romos mergina, nukankinta apie 304 m. per Diokletiano persekiojimus. Atsisakiusi ištekėti ir aukoti pagonių dievams, ji buvo nužudyta kardu. Jos skaistumas ir tvirtybė padarė ją jaunimo globėja, o jos atminimas švenčiamas sausio 21 d. Romoje Šv. Agnės bažnyčia saugo jos relikvijas.
- Šv. Sebastijonas (apie 256–288 m.) Romos kareivis, nušautas strėlėmis už krikščionybės skelbimą. Stebėtinai išgyvenęs, jis toliau liudijo tikėjimą, kol buvo užmuštas. Jo atvaizdas su strėlėmis tapo krikščionių meno simboliu, o šventė minima sausio 20 d.
- Šv. Maksimilijonas Kolbė (1894–1941 m.) Lenkų kunigas pranciškonas, nužudytas Aušvico koncentracijos stovykloje 1941 m. Jis savanoriškai paaukojo gyvybę, kad išgelbėtų kitą kalinį, sakydamas: „Aš esu katalikų kunigas.“ Jo auka rodo, kad raudonoji kankinystė aktuali ir XX a. Jo atminimas švenčiamas rugpjūčio 14 d.
Raudonoji kankinystė buvo ypač paplitusi Romos imperijoje per Nerono (64 m.), Domiciano (81–96 m.) ir Diokletiano (303–313 m.) persekiojimus. Krikščionys buvo deginami, nukryžiuojami ar atiduodami žvėrims Koliziejuje. Po krikščionybės įteisinimo 313 m. (Milano ediktas) persekiojimai sumažėjo, bet kankinystė tęsėsi kitais laikotarpiais, pavyzdžiui, per Reformaciją, kai katalikai ir protestantai, kaip Hansas Betesas (sudegintas 1527 m. už Lutero mokymą), kentėjo už tikėjimą. Šiandien raudonoji kankinystė matoma regionuose, kur krikščionys persekiojami, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje.
Naujasis Testamentas pabrėžia kankinystės svarbą:
- „Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.“ (Mato 5:10) Šie Jėzaus žodžiai rodo, kad kankinystė yra kelias į Dievo karalystę.
- „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ (Apreiškimo 2:10) Ši eilutė, skirta Smyrnos bažnyčiai, tiesiogiai kalba apie raudonąją kankinystę.
- „Niekas neturi didesnės meilės kaip ta, kai kas gyvybę atiduoda už savo draugus.“ (Jono 15:13) Jėzaus auka tapo raudonosios kankinystės pavyzdžiu.
Įdomios detalės
- Relikvijos ir šventės: Kankinių kapai virsdavo piligrimystės vietomis, o jų relikvijos – kaulai ar drabužiai – laikomi šventomis. Pavyzdžiui, Šv. Sebastijono relikvijos saugomos Romoje, o Šv. Agnės – jos vardo bažnyčioje.
- Meno įtaka: Raudonosios kankinystės vaizdai, kaip Šv. Sebastijonas su strėlėmis ar Šv. Steponas su akmenimis, dažni krikščionių dailėje, ypač Renesanso laikotarpiu.
- Simbolika: Kankiniai dažnai vaizduojami su palmės šakele – pergalės ir kankinystės simboliu. Raudona spalva liturgijoje taip pat siejama su kankinių šventėmis.
- Šiuolaikinė kankinystė: XXI a. krikščionys, kaip koptų kankiniai, nužudyti Libijoje 2015 m., tęsia raudonosios kankinystės tradiciją, liudydami tikėjimą ekstremaliomis sąlygomis.