Grehma Zoroastrizmo pasaulėžiūroje yra tamsos ir klastos dvasia, viena iš Angra Mainyu pasekėjų, simbolizuojanti melą, godumą ir klaidinimą. Tai būtybė, kuri, anot senųjų giesmių, veikia žmonių sąmonėje, skatindama juos nusigręžti nuo tiesos ir teisingos tvarkos – Ašos. Zaratustros giesmėse Grehma vaizduojama ne kaip visagalė jėga, o kaip klastingas balsas, kuris siekia, kad žmogus imtų garbinti netikrus dievus, rinktųsi trumpalaikę naudą vietoje dvasinės išminties ir taptų priklausomas nuo iliuzijų.
Šios būtybės vardas, manoma, kilęs iš avestų šaknies, reiškiančios „apgaulę“ ar „klaidinimą“. Grehma nėra atskira dievybė, bet veikianti sąmonėje jėga, kuriai žmogus leidžia įsigalėti, kai nusisuka nuo Ahura Mazda šviesos. Skirtingai nuo Angra Mainyu, kuris įkūnija visuotinio blogio principą, Grehma yra tarsi jo pasiuntinys, įžiebiantis melą žodžiuose ir mintyse.
Zaratustros mokyme Grehma nėra nei privaloma, nei neišvengiama – žmogus gali ją nugalėti pasirinkdamas tiesą. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo veiksmais kuria pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos. Giedodamas Gathas ir gyvendamas pagal Ašos dėsnį, žmogus atstato tvarką, kurią Grehma bando sugriauti.
Senovės Irano dvasinėje tradicijoje Grehma dažnai buvo siejama su neteisingais kunigais, melagingais mokytojais ar valdovais, kurie apsimeta tarnaujantys tiesai, bet iš tiesų siekia naudos. Tokie žmonės, Zaratustros požiūriu, tampa Grehmos įrankiais. Ji nėra baimės objektas, o greičiau moralinis įspėjimas: melas ir godumas galiausiai sunaikina patį žmogų.
Grehma taip pat turi poetinį atspalvį – tai simbolis dvasinio aklumo, kai žmogus nebegirdi Ahura Mazdos balso. Zaratustros giesmėse tokia būsena prilyginama dvasiniam tamsumui, kurioje dingsta kelias į išmintį. Todėl Grehma nėra tik demonas iš mitologijos, bet vidinė būsena, nuo kurios saugotis reikia ne maldomis, o tiesos pažinimu ir doru gyvenimu.