Bakchanalija – žodis, kuris šiandien dažnai vartojamas kaip sinonimas triukšmingam vakarėliui, chaosui ar nevaldomai linksmybei. Tačiau jo kilmė daug gilesnė ir labiau religinė, nei daugelis įsivaizduoja. Pats terminas kyla iš romėniško Bacchanalia, o šis – iš dievo Bakcho (lot. Bacchus) vardo. Bakchas buvo romėniškasis Dioniso atitikmuo – vyno, ekstazės, vaisingumo ir mistinės beprotybės dievas. Todėl bakchanalija iš pradžių reiškė ne paprastą puotą, o religinį ritualą, kuriame žmogus peržengdavo kasdienybės ribas ir pasinerdavo į dievišką transą.
Dabar, kai žodis vartojamas beveik vien pasaulietiškai, verta prisiminti, kad bakchanalija sakralus veiksmas. Tai buvo kelias į kitą sąmonės būseną, į pasaulį, kuriame žmogus trumpam atsisakydavo socialinių kaukių ir susitikdavo su tuo, kas jame laukinis, kūrybingas ir nepažabotas.
Lotyniškas Bacchanalia reiškė šventes, skirtas Bakchui. Šis dievas, kaip ir graikų Dionisas, buvo ne tik vyno globėjas, bet ir ribų griovėjas. Jo kultas jungė džiaugsmą, ekstazę, muzikinį transą, šokį ir tam tikrą dvasinį išsilaisvinimą. Todėl bakchanalija nereiškė paprasto girtavimo – tai buvo ritualas, kuriame žmogus „išsilaisvindavo“ nuo savęs paties.
Bakchanalijos kaip religinis ritualas
Senovės Romoje bakchanalijos buvo slaptos, naktinės šventės, kuriose dalyvaudavo tiek vyrai, tiek moterys. Ritualai apimdavo šokį, muziką, vyną, simbolinius veiksmus, kurie turėjo išlaisvinti žmogų nuo kasdienybės suvaržymų. Tai buvo savotiška dvasinė terapija – galimybė išsilieti, išsivalyti, patirti bendrystę.
Religiniu požiūriu bakchanalija turėjo aiškų tikslą:
ne sunaikinti žmogų, o jį atverti.
Atverti tam, kas jame gyva, instinktyvu, kūrybinga. Tai buvo ritualas, kuriame žmogus trumpam tapdavo „dionisišku“ – t. y. veikiančiu ne protu, o širdimi, kūnu, impulsu.
Ši idėja nėra svetima ir kitoms religijoms. Ekstazė, transas, šokis, ritmas – visa tai randame ir sufijų tradicijoje, ir kai kuriuose krikščionių charizminiuose judėjimuose, ir šamanistinėse praktikose. Tai universalus žmogaus poreikis – kartais peržengti racionalumo ribas ir patirti kažką didesnio už save.
Kodėl bakchanalijos buvo uždraustos?
Romos valdžia ilgainiui ėmė baimintis bakchanalijų. Ne dėl moralės, o dėl galios. Ritualai, kuriuose žmonės patirdavo bendrą transą, buvo sunkiai kontroliuojami. Jie skatino laisvę, solidarumą, emocinį išsilaisvinimą – o tai galėjo tapti politine jėga.
Todėl 186 m. pr. Kr. Senatas priėmė garsųjį Senatus consultum de Bacchanalibus, kuriuo bakchanalijos buvo smarkiai apribotos. Tai buvo pirmas kartas, kai valstybė tiesiogiai įsikišo į religinį ritualą, bijodama ne dievų, o žmonių.
Šis draudimas rodo, kad bakchanalija buvo ne tik šventė, bet ir socialinis reiškinys, galintis sukrėsti tvarką. Ekstazė, kuri išlaisvina, gali būti pavojinga tiems, kurie nori, kad žmonės būtų paklusnūs.
Bakchanalija: prasmės likučiai ir naujos formos
Šiuolaikinėje kultūroje bakchanalija dažniausiai reiškia triukšmingą vakarėlį. Tačiau net ir šiame pasaulietiškame vartojime išliko senoji esmė – noras trumpam pabėgti nuo taisyklių, atsipalaiduoti, išsilaisvinti. Tai primena, kad žmogus nėra vien racionali būtybė. Jame gyvena ir dionisiškas pradas – kūrybingas, chaotiškas, emocionalus.
Įdomu tai, kad kai kurie šiuolaikiniai reiškiniai – muzikos festivaliai, naktiniai šokiai, transo kultūra – turi daug bendro su senosiomis bakchanalijomis. Tai ne tik pramoga, bet ir savotiškas ritualas, kuriame žmonės ieško bendrystės, išsilaisvinimo, emocinio apsivalymo.
Religiniu požiūriu bakchanalija šiandien gali būti suprasta kaip priminimas, kad žmogaus dvasia turi dvi puses:
– apolonišką – tvarkingą, racionalią, struktūruotą
– dionisišką – laukinę, kūrybingą, instinktyvią
Abi jos reikalingos. Viena be kitos tampa arba tironija, arba chaosu.