Ketvirtoji Ezdro knyga – vienas įspūdingiausių ir paslaptingiausių apokaliptinės žydų literatūros kūrinių, parašytas tikriausiai po 70 m. po Kristaus, kai romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą. Šis įvykis sukrėtė visą žydų pasaulį, ir būtent šioje atmosferoje gimė knyga, kurioje autorius – vadinamas Ezra, pranašo ir raštininko vardu – klausia Dievo apie teisingumą, kančią ir istorijos prasmę.
Lotyniškai kūrinys vadinamas Liber Esdrae Quartus, graikiškai – Esdras tessaros, o angliškoje tradicijoje dažnai vadinamas 2 Esdras, nes knygų numeracija skiriasi tarp vertimų. Knyga išliko tik lotyniškoje Vulgatos versijoje, tačiau buvo versta iš prarasto hebrajiško arba aramėjiško originalo. Ji susideda iš trijų dalių (3–14 skyrių laikomi pagrindiniu tekstu), kurios savo turiniu jungia žydų apokaliptiką ir ankstyvą krikščionišką mistiką.
Ezdra šioje knygoje kalbasi su angelu Urieliu, kuris atsako į jo klausimus apie pasaulio tvarką ir žmogaus kančią. Ezra klausia, kodėl teisieji kenčia, o blogi klesti, kodėl Dievas leidžia blogiui egzistuoti, ir kada pagaliau įvyks pasaulio atstatymas. Urielis atsako pasitelkdamas gilius simbolius – moterį, kuri virsta miestu, erelį su daug sparnų, ugningą žmogų, pasirodantį iš jūros. Šie regėjimai simbolizuoja imperijų žlugimą ir Dievo karalystės atėjimą, todėl knyga laikoma vienu ankstyviausių žydų mesianizmo šaltinių.
Viename garsiausių epizodų pasakojama, kaip Ezra, gavęs dievišką įkvėpimą, per keturiasdešimt dienų atkuria visus prarastus Raštus – tiek viešus, skirtus visiems, tiek slaptus, skirtus tik išrinktiesiems. Šis motyvas įkvėpė vėlesnę tradiciją apie slaptą dievišką išmintį, perduodamą tik pažinusiems tiesą.
Ketvirtoji Ezdro knyga turėjo didžiulę įtaką tiek krikščionių, tiek islamo ir žydų misticizmui. Iš jos kilo daugybė vėlesnių pasaulio pabaigos vizijų ir simbolių, kuriuos galima atpažinti net Jono Apreiškime. Viduramžiais ji buvo viena iš plačiausiai skaitomų apokaliptinių knygų, ypač tarp vienuolių ir mąstytojų, ieškojusių prasmės po katastrofų ir karų.
Knygos tonas gilus ir liūdnas – ji nėra triumfo raštas, o žmogaus klausimas Dievui po sugriauto pasaulio. Ji bando surasti tikėjimą tarp griuvėsių, kai atrodo, kad Dievas tyli. Štai kodėl ją galima vadinti žydų Apreiškimo knyga – tamsi, bet kupina vilties, kad net per sunaikinimą Dievo planas tebėra gyvas.
Vienas iš keisčiausių knygos aspektų yra pasakojimas apie tai, kaip Ezra stebuklingai atkuria prarastus šventuosius raštus. Pasak legendos, jis diktavo tekstus keturiasdešimt dienų be pertraukos, o penki raštininkai vos spėjo užrašyti jo žodžius. Ši scena primena senovės išminčių tikėjimą, kad Dievas tiesiogiai įkvepia žmogų atkurti prarastą išmintį.
Knygoje taip pat randame viziją apie triagalvį erelį, kuris simbolizuoja Romos imperijos galybę ir jos neišvengiamą žlugimą. Tai buvo tarsi politinis protestas, užmaskuotas mistiniais vaizdiniais. Nors tekstas alsuoja liūdesiu dėl sugriautos šventyklos, jis kartu moko, kad net didžiausioje tamsoje žmogus gali rasti ryšį su Kūrėju. Tai kūrinys, kuris neleidžia lengvai užmigti, nes verčia kiekvieną skaitytoją susimąstyti apie savo vietą šiame sudėtingame pasaulyje.