Oxalufã yra senasis, išminties ir ramybės aspektas dievybės Oxalá, jorubų kalba vadinamo Obatalá. Jis – baltos šviesos įsikūnijimas, kūrimo pabaiga ir poilsis po ilgo kelio. Jo vardas reiškia „senasis Oxalá“, „tas, kuris vaikšto lėtai ir laimina“, o jo energija – švelni, rami ir gili kaip aušra, kuri nebeskuba.
Pasakojama, kad kai pasaulis jau buvo sukurtas, Oxalufã pasitraukė iš veikimo į tylą. Jis stebi iš aukščiau, kaip žmonės gyvena, ir teikia palaiminimą tiems, kurie gerbia gyvenimo ritmą. Jis nebekuria kalnų, nebesiūbuoja jūrų, o saugo pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Jo žvilgsnis – tai visata, kuri ilsisi.
Jorubų mituose Oxalufã vaizduojamas kaip senas, baltai apsirengęs vyras, dažniausiai pasirėmęs lazda, vadinama opaxorô. Ji simbolizuoja ne silpnumą, o atramą – dvasinį ramstį, kuris palaiko viską, kas gyva. Jo eisena lėta, tačiau kiekvienas žingsnis keičia pasaulį.
Viename senajame mite pasakojama, kad Oxalufã nusileido į žemę norėdamas aplankyti žmones ir pamatyti, kaip jie gyvena. Kadangi jis buvo senas ir pavargęs, eidamas rėmėsi lazda ir vilkėjo baltą drabužį. Kaimo gyventojai, jo nepažinę, išjuokė ir net išvijo, nes manė, jog jis elgeta. Po kelių dienų kaimą ištiko sausra, augalai sudžiūvo, vanduo dingo. Tik kai žmonės suprato, ką padarė, jie sugrįžo, atsiprašė ir pakvietė jį atgal. Tuomet Oxalufã iškėlė savo lazdą, ir iš žemės vėl pradėjo tekėti vanduo. Nuo to laiko sakoma, kad „kas išjuokia senatvę, išjuokia pačią gyvybę“.
Oxalufã simbolizuoja paskutinį gyvenimo etapą – ne silpnumą, o brandą, kai kūryba užleidžia vietą ramybei. Jis yra taika, kuri ateina po audros, ir tyla, kuri išlieka po žodžių. Jis moko, kad jėga slypi ne veržlume, o kantrybėje.
Jo šventyklose vyrauja balta spalva – nuo grindų iki drabužių. Viskas turi būti švaru, be triukšmo ir skubėjimo. Garbinant Oxalufã, apeigos atliekamos lėtai, kiekvienas gestas – apgalvotas, nes skuba prieštarauja jo dvasiai.
Jo maistas yra baltas ir švelnus: virti ryžiai, kokosai, kukurūzų košė, balti pupelės, pienas. Jam niekada neaukojamas alkoholis ar aštrūs prieskoniai. Švarumas ir paprastumas laikomi jo didžiausiu pagerbimu.
Candomblé tradicijoje Oxalufã laikomas taikos dievu. Kai bendruomenėje kyla ginčai ar pavydas, jam aukojama, kad širdys nurimtų. Jo vardas tariamas, kai reikia išsaugoti santarvę ir išvengti keršto. Sakoma, kad jo buvimas ištirpdo pyktį, nes niekas negali priešintis tylai, kurioje slypi tiesa.
Oxalufã siejamas su balta šviesa, kuri nėra akinanti, bet minkšta – tarsi rūkas ryto metu. Tai šviesa, kuri ne degina, o gydo. Todėl tikintieji sako, kad Oxalufã ateina ne su žodžiais, o su vėju, ne su garsu, o su ramybe, kuri užpildo širdį.
Katalikiškoje sintezėje jis dažnai tapatinamas su Jėzumi senatvėje, kai šis neša kryžių, arba su šventuoju Juozapu – švelniu ir tyliu globėju. Tai ne Dievas, kuris baudžia, o tas, kuris laimina, išklauso ir suteikia šviesos žmogaus viduje.
Vienoje giesmėje apie jį dainuojama:
„Oxalufã, baltas kaip dienos ramybė,
tu, kuris vaikštai tyliai, bet keiti pasaulį,
tavo lazda remiasi į žemę,
kad žmonės prisimintų, jog jie iš jos kilę.“
Oxalufã – tai gyvenimo ratas, pasiekęs brandą. Jis moko, kad kiekvienas žmogus turi savo laiką veikti, o vėliau – laiką klausytis. Jis yra kvėpavimas tarp dienos ir nakties, tarp gimimo ir sugrįžimo. Kai žmogus išmoksta priimti tylą be baimės, sakoma, kad Oxalufã jame pabudo.