Antipopas – tai asmuo, kuris pretenduoja į Romos vyskupo, popiežiaus, titulą, tačiau daro tai opozicijoje oficialiai išrinktam ir pripažintam popiežiui. Šis terminas turi ilgą ir spalvingą istoriją, atskleidžiančią ne tik Bažnyčios vidines kovas, bet ir politinių jėgų įtaką religijai.
Žodis „antipopas“ kilęs iš lotyniško antipapa, kuris reiškia „priešpopis“ arba „kontrpopis“. Pats terminas susiformavo viduramžiais, tačiau reiškinys atsirado dar ankstyvojoje krikščionybėje. Kitose kalbose jis vartojamas panašiai: anglų – antipope, prancūzų – antipape, italų – antipapa, vokiečių – Gegenpapst. Visur išlaikoma ta pati semantika – tai yra asmuo, kuris stovi „prieš“ pripažintą popiežių.
Pirmuoju istorijoje laikomas Romos Hipolitas (apie 217–235 m.), kuris konfliktavo su popiežiumi Kalistu I dėl doktrininių ir disciplinos klausimų. Hipolitas buvo gerbiamas teologas, tačiau jo bendruomenė laikė jį teisėtu vadovu, nors oficialiai Bažnyčia pripažino kitą. Dėl to jis dažnai minimas kaip pirmasis antipopas. Įdomu, kad vėliau Hipolitas susitaikė su Bažnyčia ir mirė kankinio mirtimi, todėl ši istorija rodo, jog „antipopas“ nebūtinai reiškė amžiną atskirtį.
Viduramžiais antipopų fenomenas tapo itin ryškus. XI–XII a. kovose tarp popiežių ir Šventosios Romos imperatorių dažnai atsirasdavo alternatyvūs kandidatai. Imperatoriai, siekdami kontroliuoti Bažnyčią, remdavo savo „popiežius“, o tikrieji popiežiai atsakydavo remdami kitus politinius pretendentus. Tokiu būdu susiformavo ištisos linijos antipopų. Vienas žymiausių buvo Anakletas II (1130–1138 m.), kurį palaikė dalis kardinolų ir Romos aristokratų, tačiau galiausiai jis pralaimėjo kovą prieš popiežių Inocentą II. Ši istorija buvo tokia dramatiška, kad ją vėliau aprašė Šv. Bernardas Klervietis, tapęs vienu iš pagrindinių Inocento rėmėjų.
Dar ryškesnis laikotarpis – Vakarų schizma (1378–1417 m.), kai vienu metu egzistavo net trys popiežiaus pretendentai: Romoje, Avinjone ir Pizoje. Ši krizė parodė, kad Bažnyčia gali būti giliai susiskaldžiusi, o antipopai turėjo realią valdžią, sekėjus ir net tarptautinį pripažinimą. Šis laikotarpis baigėsi Konstancos susirinkimu, kuris išsprendė ginčą ir atstatė vieną pripažintą popiežių. Vakarų schizma paliko gilų pėdsaką literatūroje ir istoriniuose veikaluose – ji tapo simboliu, kaip politinės intrigos gali sugriauti dvasinę vienybę.
Iš viso istorijoje užfiksuota daugiau nei 40 antipopų. Paskutinis reikšmingas buvo Feliksas V (1439–1449 m.), kurį išrinko Bazelio susirinkimas. Nuo to laiko antipopų fenomenas prarado reikšmę, nes Bažnyčia sustiprino savo rinkimų mechanizmus ir politinę kontrolę. Nors vėliau atsirasdavo pavienių asmenų, kurie skelbdavosi „tikraisiais popiežiais“, jie nebebuvo rimtai vertinami.
Antipopų istorija įkvėpė ne tik teologinius traktatus, bet ir literatūrinius kūrinius. Viduramžių kronikos, tokios kaip „Liber Pontificalis“, aprašė jų kovas, o modernūs istorikai rašo monografijas apie Vakarų schizmą. Net menas reagavo į šį reiškinį – paveiksluose ir freskose antipopai dažnai vaizduoti kaip groteskiški ar net demoniški veikėjai, simbolizuojantys Bažnyčios skilimą.
Žymiausi antipopai ir jų prieštaringi veiksmai
1. Hippolytus of Rome (Romos Hipolitas, ~217–235 m.)
- Prieštaringa: jis atvirai pasmerkė popiežių Kalistą I, kaltindamas jį pernelyg švelnia disciplina nusidėjėliams. Hipolitas teigė: „Bažnyčia negali priimti atgailaujančių po mirtinų nuodėmių“, kas prieštaravo Kalisto gailestingumo linijai.
- Žymiausia: laikomas pirmuoju antipopu, bet vėliau susitaikė su Bažnyčia ir mirė kankinio mirtimi, todėl paradoksaliai tapo šventuoju.
2. Clement III (Klemensas III, 1080–1100 m.)
- Prieštaringa: paskirtas imperatoriaus Henriko IV, kai šis konfliktavo su popiežiumi Grigaliumi VII dėl investitūros ginčo. Klemensas III buvo įvestas į Romą su kariuomene.
- Žymiausia: jis faktiškai užėmė Šv. Petro sostą jėga, o jo pontifikatas tapo simboliu, kaip pasaulietinė valdžia gali primesti „savo popiežių“.
3. Anacletus II (Anakletas II, 1130–1138 m.)
- Prieštaringa: po Honoriaus II mirties dalis kardinolų jį išrinko, bet kita dalis pasirinko Inocentą II. Anakletas kontroliavo Romą, turėjo aristokratų paramą.
- Žymiausia: Šv. Bernardas Klervietis rašė: „Anakletas yra vilkas avies kailyje“, ir jo autoritetas buvo paneigtas, nors jis valdė Romą beveik aštuonerius metus.
4. Benedict XIII (Benediktas XIII, Avinjono linija, 1394–1423 m.)
- Prieštaringa: jis atsisakė pasitraukti net po Konstancos susirinkimo sprendimo.
- Žymiausia: iki mirties laikė save teisėtu popiežiumi, sakydamas: „Aš esu tikrasis Kristaus vietininkas, ir niekas manęs neatims“. Jo užsispyrimas pratęsė Vakarų schizmą.
5. John XXIII (Jonas XXIII, Pizos linija, 1410–1415 m.)
- Prieštaringa: išrinktas Pizoje, kai jau buvo du popiežiai – Romoje ir Avinjone, taip sukūrė trečią liniją.
- Žymiausia: Konstancos susirinkime jis buvo priverstas atsistatydinti, o kronikos jį vadino „pasaulietišku intrigantu, ne ganytoju“.
6. Felix V (Feliksas V, 1439–1449 m.)
- Prieštaringa: išrinktas Bazelio susirinkime, kuris nepakluso popiežiui Eugenijui IV.
- Žymiausia: paskutinis oficialiai pripažintas antipopas. Vėliau atsisakė titulo ir susitaikė su Bažnyčia, sakydamas: „Geriau vienybė, nei begalinė kova“.