Iemanjá, jorubų kalboje vadinama Yemọja, yra viena gražiausių ir labiausiai mylimų dievybių tiek Afrikoje, tiek Brazilijoje. Ji – jūrų, motinystės ir vaisingumo Orixá, motina, iš kurios išplaukė daugelis kitų dievybių. Jos vardas jorubų kalba reiškia „motina, kurios vaikai kaip vandens bangos“ – tai metafora, pabrėžianti jos ryšį su jūra, gimimu ir nesibaigiančiu gyvenimo ciklu.
Pasakojama, kad pradžioje Yemọja buvo upių deivė jorubų žemėje, Nigerijos teritorijoje, kur tekėjo upė Ogun. Iš jos vardo kilęs ir garsus miestas Ifé – šventa vieta, kur, pasak tradicijos, gimė žmonės. Vėliau, kai jorubų tikėjimas per vergovę pasiekė Ameriką, Yemọja virto Iemanjá – jūros motina Brazilijoje. Vanduo, kaip gyvybės šaltinis, simbolizuoja jos beribį gailestingumą ir gebėjimą priglausti visus, kurie ieško prieglobsčio.
Candomblé tradicijoje Iemanjá laikoma visų Orixás motina, todėl ji dažnai vadinama „Rainha do Mar“ – Jūrų karaliene. Jos valdos – vandenynas, o šventės vyksta ant kranto, kur tikintieji neša gėles, žvakes, veidrodžius, kvepalus, šukas ir dovanėles, kurios plukdomos jūron. Šie atnašavimai – ne vartotojiškas gestas, o meilės ir dėkingumo išraiška. Kiekviena dovana simbolizuoja žmogaus troškimą palaikyti ryšį su švaros ir gyvybės jėga.
Iemanjá simbolizuoja motinystę, rūpestį ir apsaugą. Ji priima kiekvieną – tiek pasimetusį, tiek kenčiantį, tiek ieškantį ramybės. Jos vanduo valo ne tik kūną, bet ir sielą, o jos banga vadinama „pašaukimu į tylą“, nes ji moko klausytis ne triukšmo, o širdies ritmo. Sakoma, kad žmogus, kuris meldžiasi prie jūros, iš tiesų kalba su Iemanjá, o jūros ošimas – tai jos atsakas.
Jorubų mitologijoje Yemọja laikoma vienu iš pirmųjų dieviškosios motinos įsikūnijimų. Ji pagimdė daugelį svarbių Orixás – tarp jų Ogumą (metalo ir karo dievą), Oxóssį (miškų dievą), Xangô (perkūnijos valdovą) ir Oxum (meilės deivę). Todėl ji vadinama „Motina visų galvų“, nes iš jos kyla tiek kūnas, tiek sąmonė.
Yemọja mituose turi ir žmogiškų bruožų. Viename pasakojime sakoma, kad ji pabėgo nuo savo vyro Orungan, kuris kėsinosi ją pažeminti. Bėgdama ji virto upe, kad išvengtų smurto, ir jos kūnas tapo vandens srautu, kuris galiausiai įsiliejo į jūrą. Šis pasakojimas aiškinamas kaip moters stiprybės ir nepriklausomybės simbolis – net kančioje ji išlieka šaltinis gyvybei.
Iemanjá dažniausiai vaizduojama kaip moteris su ilga mėlyna suknele, sidabriniais papuošalais ir vainiku iš perlų. Jos spalvos – mėlyna, sidabrinė ir balta. Ji nešioja kriaukles, kurios primena bangų garsą, ir veidrodį, kuriame žmogus gali pamatyti ne savo išvaizdą, o savo sielos būseną. Simboliškai ji valdo emocijas – jos vanduo ramina, bet gali ir audrinti, jei žmogus gyvena nedarniai.
Candomblé maldose Iemanjá vadinama „Mae Iemanjá, Senhora das Águas Salgadas“ – Sūriųjų vandenų motina. Tikintieji tiki, kad kai jūros vanduo paliečia odą, tai jos palaiminimas. Vasario pradžioje Brazilijoje vyksta „Festa de Iemanjá“ – tūkstančiai žmonių vilki baltai, neša gėles ir žvakes į jūrą. Kai bangos priima dovanas, tikima, kad ji išgirdo maldą. Jei dovanos grįžta atgal į krantą, sakoma, kad motina dar nėra patenkinta arba kad žmogus turi keisti savo gyvenimo kelią.
Mitologiniu požiūriu Yemọja apima visas moteriškas savybes: švelnumą, intuiciją, gimdymą, apsaugą, bet ir audringą jėgą, kai jos vaikams gresia pavojus. Ji – ne tik švelni motina, bet ir vandenyno galybė, galinti sunaikinti tuos, kurie paniekina jos kūriniją. Šis dvilypumas atspindi jorubų požiūrį į dieviškumą – jame nėra absoliutaus gėrio ar blogio, tik pusiausvyra tarp jėgų.
Vienoje senovinėje giesmėje sakoma:
„Kai vanduo pakyla iki kranto, motina kviečia savo vaikus grįžti namo. Kas išgirsta jos bangos balsą, tas randa ramybę.“
Tai vienas gražiausių vaizdinių, perteikiančių Iemanjá esmę – ji ne teisia, o sugrąžina.