Bardo Thodol (Tibetiečių mirusiųjų knyga, angl. Tibetan Book of the Dead), kuri Vakaruose neretai klaidingai vadinama Tibeto mirties knyga, yra vienas unikaliausių pasaulio dvasinės literatūros tekstų. Šis kūrinys priklauso senajai Tibeto budizmo Njingma (Nyingma) mokyklai, kurios tradicijos siekia pačias budizmo ištakas šiame regione. Originalus kūrinio pavadinimas – Bar-do thos-grol – pažodžiui reiškia „Išsivadavimas klausantis tarpinėje būsenoje“. Tai nėra paprastas filosofinis traktatas ar teorinė studija apie anapusinį pasaulį, o veikiau praktinis vadovas, kurio instrukcijos skaitomos mirštančiajam arba neseniai mirusiajam. Tikima, kad sąmonė gali pasiekti nušvitimą net ir po fizinės mirties, jei tik sugebės tinkamai atpažinti pomirtines vizijas ne kaip išorines jėgas, o kaip savo pačios proto projekcijas.
Kūrinio autorystė tradiciškai priskiriama didžiajam aštuntojo amžiaus meistrui Padmasambhavai, kuris Tibete garbinamas kaip antrasis Buda ir Njingma mokyklos įkūrėjas. Pasakojama, kad šiuos mokymus užrašė jo artimiausia mokinė ir dvasinė partnerė Ješė Tsogjal (Yeshe Tsogyal). Siekiant išsaugoti šią gilią išmintį ateities kartoms, tekstas buvo paslėptas kaip dvasinis lobis, žinomas termos (terma) pavadinimu. Tai tipiškas tibetietiškos mistikos reiškinys, kai šventieji tekstai laikomi paslėptais uolose, urvuose ar pačioje elementų prigimtyje, kol ateis tinkamas metas juos atskleisti pasauliui. Bar-do thos-grol keturioliktame amžiuje Gampo kalvose aptiko lobio ieškotojas, vadinamas tertonu, Karma Lingpa.
Pagrindinė teksto ašis yra bardo (bardo) koncepcija, kuri nurodo į tarpinę būseną tarp mirties ir naujo atgimimo. Šis laikotarpis Tibeto budizme laikomas kritiniu momentu, kai sąmonė, atskirta nuo fizinio kūno, tampa itin jautri, tačiau kartu įgyja unikalią galimybę visiškam išsivadavimui. Knygoje detaliai aprašomi trys pagrindiniai bardo etapai, kurių kiekvienas turi specifinių iššūkių sąmonei, bandančiai išvengti nevalingo sugrįžimo į samsarą. Visas procesas trunka keturiasdešimt devynias dienas, per kurias mirusiojo sąmonė susiduria su įvairiausiomis vizijomis.
Sąmonės kelias per tris bardo etapus
Pirmasis etapas prasideda mirties akimirką ir yra vadinamas Čikhai bardo (Chikhai Bardo). Tai grynosios šviesos ir pirminės skaidros patirtis. Tekstas moko, kad jei mirštantysis sugeba susilieti su šia skaisčia šviesa, jis pasiekia nušvitimą akimirksniu. Jei ši galimybė praleidžiama dėl baimės ar dvasinio nepasiruošimo, sąmonė pereina į antrąjį etapą – Čonjid bardo (Chonyid Bardo). Čia pasirodo įvairios dievybės: iš pradžių taikios, o vėliau – gąsdinančios ir kraupios, kurios budizmo ezoterikoje simbolizuoja skirtingas žmogaus psichikos energijas ir emocines būsenas.
Knyga nuolat pabrėžia, kad visos šios dievybės nėra išorinės būtybės, o paties žmogaus proto pasireiškimai. Jei asmuo juos atpažįsta kaip savo sąmonės projekcijas, jis išsilaisvina. Trečiasis etapas, žinomas kaip Sidpa bardo (Sidpa Bardo), yra susijęs su naujo atgimimo ieškojimu. Šioje stadijoje sąmonė pradeda jausti trauką būsimiems tėvams ir įvairioms egzistencijos sritims. Praktinis vadovas nurodo, kaip suvaldyti kylančius troškimus ir baimes, kad būtų pasirinktas bent jau palankus atgimimas, jei visiškas išsivadavimas šiame etape nebėra įmanomas.
Knygos tekstus galite rasti pasinaudoju paieška.