Žodis „retorinis“ kilęs iš graikų kalbos rhetorikos – „oratorystės menas“, kuris savo ruožtu siejasi su žodžiu rhetor – „oratorius, kalbėtojas“. Retorika senovės Graikijoje buvo laikoma viena svarbiausių mokslų šalia filosofijos ir logikos, nes ji mokė, kaip įtaigiai kalbėti, įtikinti, perteikti mintį. „Retorinis“ reiškia tai, kas susiję su iškalba, stiliaus priemonėmis, ypatingu kalbos paveikumu.
Retoriniai klausimai – tai tokie klausimai, į kuriuos nereikia atsakymo, nes jis jau savaime aiškus arba užkoduotas pačiame klausime. Tokie klausimai naudojami stipresniam įspūdžiui, emocijai ar apmąstymui sukelti. Pavyzdžiui, jei žmogus klausia: „Argi nematai, kas vyksta?“, jis nelaukia informacijos, bet nori pabrėžti savo mintį.
Religiniai tekstai gausiai naudoja retoriką, nes ji padeda stipriau paveikti klausytoją ar skaitytoją. Korane randame daug retorinių klausimų. Pavyzdžiui: „Argi tas, kuris sukuria, yra kaip tas, kuris nesukuria? Argi jūs neatsiminsite?“ (16:17). Atsakymas aiškus – Kūrėjas negali būti prilygintas kūriniams. Kitas pavyzdys: „Argi Mes jūsų nesukūrėme iš menko skysčio?“ (77:20). Tai klausimas, skirtas priminti žmogui jo trapias ištakas ir įkvėpti nuolankumą.
Biblijoje taip pat gausu retorinių klausimų. Jobo knygoje Dievas kreipiasi į Jobą: „Kur buvai, kai aš padėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei turi tiek išmanymo“ (Job 38,4). Šis klausimas nėra skirtas atsakymui – jis parodo Dievo visagalybę ir žmogaus ribotumą. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Argi du žvirbliai neparduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nenukrenta žemėn be jūsų Tėvo valios“ (Mt 10,29). Tai retorinis teiginys, pabrėžiantis Dievo rūpestį net mažiausiais kūriniais.
Induizmo tekstuose, pavyzdžiui, „Bhagavadgytoje“, Krišna dažnai kreipiasi į Ardžuną klausimais, kurie skatina susimąstyti: „Argi tas, kuris pažįsta Atmaną (sielą), gali manyti, kad ji gimsta ar miršta?“ (BhG 2:19). Tai retorinis klausimas, skirtas paneigti neteisingą prielaidą ir sustiprinti teiginį apie sielos nemirtingumą.
Budizmo tekstuose taip pat pasitaiko retorinių klausimų. Pavyzdžiui, Dhammapadoje skaitome: „Kas gi gali nugalėti žmogų, kuris nugali save?“ (Dhp 103). Šis klausimas nėra diskusinis, jis retoriškai parodo, kad savęs įveikimas yra aukščiausia pergalė.
Net ir senovės Egipto tekstuose, tokiose kaip „Mirusiųjų knyga“, pasitaiko retorinių išsireiškimų. Siela, kalbėdama teismo metu, klausia: „Argi aš nedariau teisybės? Argi aš nešaukiau Dievų vardų?“ Tai klausimai, kurie sustiprina jos nekaltumo liudijimą.
Retoriniai klausimai religiniuose tekstuose yra viena stipriausių priemonių. Jie ne ieško informacijos, bet verčia susimąstyti, stiprina tikėjimą, parodo Dievo didybę ir žmogaus ribotumą. Jie jungia kalbos meną ir dvasinį pamokymą, todėl yra gyva tradicija visose didžiosiose religijose.