Eschilas, vadinamas tragedijos tėvu, yra vienas svarbiausių antikos autorių, kurio kūryba suformavo vėlesnę graikų ir visos Europos dramos tradiciją. Jis gimė apie 525 metus prieš Kristų Eleusine, netoli Atėnų, ir gyveno laikais, kai graikai kovojo už savo laisvę prieš Persijos imperiją. Pats Eschilas dalyvavo Maratono ir Salamino mūšiuose, todėl jo kūryboje jaučiama ne tik literatūrinė, bet ir politinė bei dvasinė patirtis. Jis rašė tragedijas religiniam Dioniso teatriniam festivaliui, kuris buvo ne tik meninis, bet ir kultinis įvykis, glaudžiai susijęs su dievų garbinimu ir bendruomenės vienybe.
Iš viso, kaip spėjama, Eschilas sukūrė apie 70–90 tragedijų, tačiau iki mūsų dienų išliko tik septynios pilnos dramos ir kai kurie fragmentai. Tarp jų ryškiausi kūriniai yra „Prikaltasis Prometėjas“, „Persai“, „Septyni prieš Tėbus“, „Maldautojos“ bei trilogija „Orestėja“, kurią sudaro „Agamemnonas“, „Choeforei“ ir „Eumenidės“. Kiekviena drama sudaryta iš chorinių giesmių ir dialogų, paprastai turinčių nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio eilučių. Bendras išlikęs jo kūrybos korpusas siekia apie dešimt tūkstančių eilučių, tačiau tai tik mažoji dalis, palyginti su tuo, ką jis buvo sukūręs.
Eschilo kūryboje labai svarbi religijos dimensija. Jis rašė apie dievų valią, lemties neišvengiamumą ir žmogaus kaltės bei atpirkimo kelią. Tragedijose nuolat jaučiama, kad žmonija gyvena po dieviškojo teisingumo akimi, o kiekvienas nusikaltimas ar nusižengimas tvarkai iššaukia atitinkamą bausmę. Šioje vietoje Eschilas artimas vėlesnei krikščioniškai pasaulėžiūrai: jo dramos neapsiriboja vien herojiškais pasakojimais, jose galima matyti dieviško teisingumo planą, kuris siekia išvesti žmogų iš chaoso į tvarką. „Orestėjoje“ tai ypač aiškiai atsiskleidžia – žiaurių kerštų grandinė, kai Agamemnoną nužudo žmona Klitaimnestra, o ją vėliau nužudo sūnus Orestas, galiausiai nutraukiama tik dievų įsikišimu. Šioje trilogijoje iš keršto ciklo gimsta teisinė tvarka: Eumenidės, keršto deivės, virsta teisingumo sergėtojomis, o Atėnų dievai pradeda naują erą, kurioje žmogaus nuodėmės sprendžiamos ne akimi už akį, bet teismo keliu. Tai primena moralinį ir religinį perėjimą, kuris krikščioniui atpažįstamas kaip perėjimas nuo įstatymo griežtumo prie gailestingumo ir dieviško atleidimo.
Kituose kūriniuose taip pat atsiskleidžia religinių prasmių gausa. „Maldautojos“ pasakoja apie Danaidžių pabėgimą, kurios prašo prieglobsčio nuo priverstinės santuokos ir randa apsaugą pas graikus. Tai istorija apie prieglobsčio teisę, kuri turi šventą pagrindą, nes svečias ar atvykėlis laikomas dievų globojamu. „Persai“ yra išskirtinis kūrinys, nes tai vienintelė antikinė tragedija, paremta istoriniais įvykiais, aprašanti persų pralaimėjimą graikams. Čia išaukštinama dievų globa graikams ir parodoma, kad žmogaus puikybė bei perdėta galia sulaukia bausmės. „Prikaltasis Prometėjas“ vaizduoja dievo, kuris pavogė ugnį žmonėms, kančią ir pasipriešinimą Dzeusui. Prometėjas tapo simboliu žmogaus kovos dėl šviesos, kultūros ir pažangos, bet kartu tai ir istorija apie pasiaukojimą bei dieviškos tvarkos ribų nepaisymą.
Eschilo tragedijos buvo naudojamos ne tik kaip meninis, bet ir kaip religinis bei moralinis ugdymo įrankis. Jos buvo rodomos Dioniso šventyklose, o žiūrovai jose atpažindavo ne tik pramogą, bet ir pamoką apie žmogaus santykį su dievais, bendruomene ir pačiu savimi. Todėl šiuos kūrinius galima laikyti savotiškomis pamokomis, kurios siekia suformuoti dvasinę tvarką, išmokyti nuolankumo ir pripažinti, kad žmogaus galia yra ribota, o aukščiausia valdžia priklauso dievams.
Šiandien Eschilo kūryba tebėra svarbi. Ji rodo, kaip senovės graikai suvokė pasaulį, kaip religija, etika ir bendruomenės gyvenimas buvo glaudžiai susiję. Krikščioniui skaitytojui jo tragedijos gali būti vertingos kaip gilesnio supratimo šaltinis, atskleidžiantis, kad ir senovėje žmonės ieškojo tvarkos, teisingumo ir dieviškos krypties. Eschilas padėjo pagrindą mąstymui, jog žmogaus gyvenimas nėra atsitiktinis, o tvarkomas aukštesnių jėgų. Jo palikimas – tai tiltas tarp pagoniškos antikos ir dvasinės išminties, kurią krikščionybė vėliau perėmė ir praturtino.
Citatos
„Net ir dievų akyse per didelė puikybė gimdo nelaimę.“
(„Persai“)
Čia išsakoma mintis, kad žmogaus arogancija ir galybės troškimas neišvengiamai pritraukia dievų bausmę. Tai atspindi graikų religingą įsitikinimą, jog dievai baudžia už „hybris“ – perdėtą puikybę.
„Dievų sprendimai – lėti, bet neišvengiami.“
(„Septyni prieš Tėbus“)
Ši eilutė primena, kad dievų teisingumas gali vėluoti, bet niekada nepranyksta. Likimas visada pasiveja žmogų.
„Nėra maldos, kuri galėtų atšaukti lemtingą sprendimą.“
(„Agamemnonas“, iš „Orestėjos“)
Agamemnonas supranta, kad kai kurie sprendimai ateina iš dievų valios, ir žmogus negali jų pakeisti net maldomis. Tai parodo graikų religijos fatalistinę pusę.
„Tiesa yra Dzeuso dovana.“
(„Eumenidės“)
Čia pasakoma, kad tiesa ir teisingumas kyla ne iš žmonių susitarimo, o iš dieviškos tvarkos. Tai rodo perėjimą nuo keršto prie teisinės sistemos, įsteigtos dievų valia.
„Iš kančios ateina išmintis; tai dievų dovana žmonijai.“
(„Agamemnonas“)
Tai viena garsiausių Eschilo eilučių. Ji reiškia, kad kentėjimai nėra beprasmiai – per juos žmogus mokosi ir artėja prie dievų jam skirtos tvarkos.
„Kas nepaiso dievų, tas pats save pasmerkia pražūčiai.“
(„Maldautojos“)
Danaidžių prašymas rodo, kad tik tas, kas pripažįsta dievišką tvarką ir šventą prieglobsčio teisę, gali išlikti. Nepaisymas šių dėsnių reiškia pražūtį.
„Ne žmogaus ranka, o Dzeuso valia nulemia pergales.“
(„Persai“)
Karalienė Atosa suvokia, kad graikų pergalė prieš persus buvo ne atsitiktinumas, o dieviška globa. Čia išsakomas tikėjimas, kad istorijos eiga yra dievų rankose.
„Dzeusas yra mokytojas, ir jo lazda – kančia.“
(„Agamemnonas“)
Tai metafora, kad dievai moko žmones ne malonumais, o skausmu ir išbandymais. Tokia samprata buvo giliai įsišaknijusi graikų mąstyme.
„Net ir dievų kerštas virsta gailestingumu, kai teisingumas įgyvendinamas.“
(„Eumenidės“)
Kai keršto deivės sutinka tapti Eumenidėmis – maloningosiomis – parodoma, kad net dieviškas rūstumas gali persikeisti į globą, kai nustatoma teisinė tvarka.
„Dievų baimė yra sveika, nes ji veda prie teisybės.“
(„Choeforei“)
Orestas, svarstydamas savo veiksmus, pabrėžia, kad pagarba dievams ir baimė nusižengti jų įstatymams padeda išlaikyti teisingą kelią.