Proklas, gyvenęs 412–485 metais po Kristaus, buvo vienas ryškiausių vėlyvosios antikos neoplatonikų, vadovavęs Atėnų akademijai. Jo traktatas „Platono teologija“ (Theologia Platonica) tapo bandymu suvienyti Platono mintis apie dievus į darnią sistemą, ginančią senovės graikų politeizmą nuo augančios krikščionybės bangos. Parašytas graikų kalba maždaug V amžiuje, kūrinys siekia įrodyti, kad Platono dialogai slepia gilią dievų hierarchiją, o ne tik atskiras idėjas. Įdomu, kad Proklas pats teigė patyręs dieviškas vizijas – pasak legendos, jam pasirodė deivė Atėnė, patvirtinusi jo mokymų teisingumą, o tai paskatino jį dar uoliau studijuoti senąsias misterijas. Lietuviško vertimo nėra, bet anglų kalba egzistuoja Thomaso Tayloro vertimas iš 1816 metų, kuris iki šiol traukia ezoterikos mėgėjus.
Traktatas suskirstytas į šešias knygas, kuriose žingsnis po žingsnio aiškinama dievų prigimtis, remiantis Platono tekstais kaip „Parmenidu“, „Timaju“ ar „Puota“. Proklas vaizduoja visatą kaip emanaciją iš Vienio – absoliutaus prado, iš kurio kyla dievai, intelektas, sielos ir materija. Žmogaus siela čia matoma kaip tiltas tarp dieviškojo ir žemiškojo, galintis kilti per kontempliaciją. Viena keista istorija: Proklas, būdamas asketiškas, valgydavo tik kartą per dieną ir vengdavo mėsos, tikėdamas, kad taip artėja prie dievų grynumo, o jo mokiniai pasakodavo, kaip jis gydydavo ligonius maldomis saulės dievui.
Kūrinyje dievai skirstomi į klases: hiperkosminius, kosminius ir kitus, kiekvienas su savitomis savybėmis. Proklas pabrėžia, kad tikras pažinimas kyla ne iš juslių, o iš vidinės intuicijos, leidžiančios suvokti dieviškąsias formas. Jo idėjos vėliau paveikė viduramžių mistikus, pavyzdžiui, Pseudo-Dionisijų Areopagitą, kuris perėmė hierarchijos sampratą, bet pritaikė krikščionybei. Dar vienas netikėtas faktas: Proklas kritikavo Aristotelį už per didelį dėmesį logikai, teigdamas, kad tikra tiesa slypi mituose ir orakuluose, o ne sausoje analizėje.
Knygų apžvalga:
1 knyga – Bendrieji teologijos principai. Čia Proklas pristato traktato tikslą, giria Platoną kaip dieviškąjį mokytoją ir aptaria teologijos rūšis – mitinę, simbolinę, dialektinę. Jis aiškina, kaip Platono dialogai slepia slaptas žinias apie dievus, o skaitytojas kviečiamas gilintis į henadus – dieviškąsias vienybes, iš kurių kyla visa įvairovė. Įdomus momentas: Proklas mini, kad be teologijos žmogus tarsi klaidžioja tamsoje, kaip pasakojama Orfėjo himnuose.
2 knyga – Pirmieji principai ir dievai apskritai. Aptariami aukščiausi dievai, jų vienybė ir daugis, remiantis „Parmenidu“. Proklas rodo, kaip Vienis generuoja dievus per emanaciją, o kiekviena dievybė turi savitą vaidmenį. Čia įpinama istorija apie Pitagorą, kurio skaičių mistika, pasak Proklo, patvirtina dievų matematinius ryšius.
3 knyga – Hiperkosminiai dievai. Šie dievai viršija kosmosą, jie intelektualūs ir amžini. Proklas analizuoja jų savybes, tokias kaip gėris, grožis, tiesa, remdamasis „Puota“ ir „Respublika“. Netikėtas faktas: Proklas teigė, kad šie dievai veikia per sapnus, kaip jam nutiko su Asklepijaus vizija, išgydžiusia jo ligą.
4 knyga – Hiperkosminiai-asimiliaciniai dievai. Jie jungia aukštesnes ir žemesnes sferas, padeda sieloms kilti. Aptariami jų vaidmenys sielų reinkarnacijoje ir kosminėje harmonijoje, su nuorodomis į „Fedrą“. Proklas čia pasakoja apie senovės orakulus, kurie, jo manymu, perduodavo šių dievų žinias.
5 knyga – Kosminiai dievai. Šie valdo matomą pasaulį, planetas ir elementus. Remdamasis „Timaju“, Proklas aiškina, kaip jie palaiko tvarką materijoje. Įdomi detalė: Proklas lygina juos su egiptiečių dievais, kuriuos studijavo keliaudamas po Egiptą jaunystėje.
6 knyga – Aukštesnės dievų eilės ir sintezė. Pabaigoje Proklas sujungia viską į vieningą sistemą, rodydamas, kaip visos dievų klasės veda prie Vienio. Jis aptaria sielos grįžimą prie šaltinio per teurgiją – ritualus, kuriuos pats praktikavo, pavyzdžiui, kviesdamas lietų per himnus. Tai vainikuoja kūrinį kaip gynybą senajai religijai.
Šis traktatas įkvėpė vėlesnius mąstytojus, kaip Giordano Bruno, kuris perėmė emanacijos idėją savo kosmologijoje. Proklo mintys primena, kad filosofija gali būti ir dvasinė praktika, o ne tik protinis žaidimas.
Nors Proklo veikalas, originaliai graikiškai pavadintas „Πλατωνικὴ θεολογία“ (Platōnikē Theologia), bandė susisteminti dievų sluoksnius iš Platono pokalbių, panašų skambesį turi Marsilio Ficino traktatas, sukurtas XV amžiuje Florencijoje, vadovaujant Platono akademijai po Medici sparnu. Ficino tekstas, lotyniškai žinomas kaip „Theologia Platonica de immortalitate animorum“, daugiausia dėmesio skyrė sielos amžinumui įrodyti, maišant senovės mintis su krikščioniškomis tiesomis, užuot aiškinęs dievų eiles – jis pats išvertė Proklo raštus į lotynų kalbą, todėl puikiai suprato pirmtaką, tačiau savajame įmaišė Renesanso kerus, tokius kaip amuletai ir žvaigždžių deriniai, kuriuos taikė gydymui; legenda pasakoja, kad kartą Ficino išgelbėjo sergantįjį harmoningai derindamas melodijas su planetų padėtimis, tarsi kosminis gydytojas. Nepaisant vardų artumo, abu darbai išsiskiria laikmečiais, kalbomis ir kryptimis: Proklo – graikiškas politeizmo sargybinis nuo krikščionybės spaudimo, o Ficino – lotyniškas takas nuo senovės prie viduramžių, paskatinęs vėlesnius svajotojus kaip Giordano Bruno, kuris pasiskolino emanacijos koncepciją savo žvaigždžių kelionėms, kur kartą netgi įsivaizdavo begalinį visatą kaip begalę saulių su savo pasauliais.
Citatos
- „Tačiau Platonas pereina prie kito principo, visiškai atskirto nuo intelekto, dar nekūniškesnio ir neišreiškiamo, iš kurio visi daiktai, net jei kalbėtum apie pačius paskutinius, būtinai gauna savo egzistenciją.”
Čia Proklas aiškina Platono idėją apie pirminį principą, viršijantį intelektą, kaip visatos šaltinį, iš kurio kyla net žemiausios būtybės; pasak legendų, pats Proklas, studijuodamas tokius tekstus, patyrė viziją, kur deivė Atėnė jam patvirtino šių minčių teisingumą, o jis vėliau naudojo tai ginčuose su krikščionimis Atėnuose, kur filosofija dar laikėsi prieš naują tikėjimą. - „Dievų hyparxis remiasi būtybėmis ir apibrėžiamas pagal pačią visumų vienybę.”
Proklas čia aptaria dievų egzistenciją kaip susijusią su visatos vienybe, pabrėždamas, kad dievai nėra atskirti, bet įsitvirtinę būtybėse; įdomu, jog Proklas, būdamas Atėnų akademijos vadovas, praktikavo teurgiją – ritualus, kuriuos laikė būdu sujungti sielą su tokia vienybe, ir kartą netgi iškvietė lietų per himnus, demonstruodamas, kaip teorija veikia praktiškai. - „Todėl labiausiai vieningą prigimtį reikia pažinti per vienį, o neišreiškiamą – per tai, kas neišreiškiama.”
Šia mintimi Proklas rodo, kad aukščiausios tiesos nepasiekiamos žodžiais ar protu, o tik per tiesioginį suvokimą; jis pats, vengdamas mėsos ir valgydamas tik kartą per dieną, tikėjo, kad asketiškas gyvenimas padeda pasiekti tokį suvokimą, o jo mokiniai pasakodavo, kaip jis gydydavo ligonius maldomis saulės dievui, įrodydamas praktinį tokio pažinimo poveikį. - „Vienis todėl yra ir hipostatinė, ir išsauganti visų daiktų priežastis.”
Proklas pabrėžia Vienio vaidmenį kaip visatos kūrimo ir palaikymo šaltinį; kartą Proklas, keliaudamas po Egiptą jaunystėje, studijavo egiptiečių dievus ir lygino juos su graikų, matydamas Vienį kaip bendrą pagrindą, kuris vėliau įkvėpė viduramžių mistikus, pavyzdžiui, Pseudo-Dionisijų, pritaikiusį šias idėjas krikščionybei. - „Kiekvienas savarankiškai judantis dalykas, turėdamas savo tobulumą perėjimo ir gyvenimo intervalo metu, priklauso nuo senesnės priežasties, kuri visada egzistuoja pagal tą patį ir panašiai, kurios gyvenimas ne laike, bet amžinybėje.”
Čia Proklas aiškina sielos priklausomybę nuo amžino intelekto; jis kritikavo Aristotelį už per didelį logikos akcentą, teigdamas, kad tikra tiesa slypi mituose ir orakuluose, o pats Proklas naudojo sapnus kaip dievų žinutes, kartą netgi išgydęs ligą per Asklepijaus viziją. - „Kūnas todėl ir visa juslinė prigimtis priklauso dalykams, kurie juda iš išorės. Bet siela yra savarankiškai judanti, savyje surišdama visus kūniškus judesius; o prieš tai yra intelektas, kuris nejudrus.”
Proklas čia nustato hierarchiją nuo kūno iki intelekto; jo mokiniai prisimindavo, kaip jis, būdamas asketu, demonstravo šią hierarchiją per kasdienius ritualus, o vėliau jo idėjos paveikė Giordano Bruno, kuris įsivaizdavo begalinę visatą su daugybe saulių, remdamasis tokia emanacijos schema. - „Visi daiktai todėl, kaip sakėme, kabo nuo vienio per intelektą ir sielą kaip tarpininkus. Intelektas turi vienybės formą; siela turi intelekto formą; o pasaulio kūnas yra gyvas.”
Šia citata Proklas vaizduoja visatos pakopas; įdomu, kad Proklas rašė himnus dievams, kuriuose prašydavo blaimo iš dieviškų knygų, ir tikėjo, kad tokia struktūra leidžia sielai kilti, kaip jis pats praktikavo per meditacijas Atėnų akademijoje. - „Kiekvienas dalykas, kuris yra esmės priežastis kitiems daiktams, daug anksčiau yra priežastis sau pačiam savo paties energijų ir tobulumo.”
Proklas čia aptaria priežasties pirmumą; jis pats, gyvendamas V amžiuje, gynė senąją graikų religiją nuo krikščionybės, naudodamas tokias mintis debatuose, o legenda pasakoja, kad jo vizijos dievų patvirtino šias idėjas, padėdamos jam išlaikyti akademiją kaip paskutinį pagoniškos filosofijos bastioną. - „Tas, kas pirminis gėris, duoda egzistenciją kiekvienam gėriui iš savęs ir nėra priežastis priešingos paskirties.”
Čia Proklas rodo gėrio prigimtį kaip teigiamą jėgą; jis lygino tai su Pitagoro skaičių mistika, matydamas dievus kaip matematinius ryšius, o pats Proklas, studijuodamas orfėjų himnus, naudojo juos ritualuose, kad pasiektų gėrio spindesį kasdieniame gyvenime. - „Dievai todėl yra negimę. Bet juose yra tvarka pirmųjų, vidurinių ir paskutinių progresijų, bei viršenybė ir pavaldumas galių.”
Proklas aiškina dievų hierarchiją be gimimo; kartą jis mini, kad be teologijos žmogus klaidžioja tamsoje, kaip orfėjų himnuose, o jo idėjos vėliau įkvėpė Renesanso mąstytojus, kurie matė dievus kaip kosminės harmonijos dalį, panašiai kaip Proklas gydydavo per saulės maldas.