Eulis! Meilės istorija

Autorius: Paschal Beverly Randolph (Paskalis Beverlis Randolfas). 1874 m. traktatas Eulis! The History of Love: Its Wondrous Magic, Chemistry, Rules, Laws, Moods and Rationale; Being the Third Revelation of Soul and Sex (liet. Eulis! Meilės istorija: jos nuostabioji magija, chemija, taisyklės, dėsniai, nuotaikos ir pagrindimas; esanti trečioji sielos ir sekso apreiškimo knyga) yra vienas žymiausių ir kontroversiškiausių šio amerikiečių spiritualisto, okultisto ir rašytojo kūrinių.

Kūrinį Eulis! The History of Love parašė Paschalas Beverly Randolphas, gimęs 1825 m. spalio 8 d. Niujorke, miręs 1875 m. liepos 29 d. Jis buvo afroamerikiečių kilmės gydytojas, spiritualistas ir okultistas, XIX a. garsėjęs savo drąsiomis idėjomis. Knyga buvo išleista 1874 m., likus vos metams iki autoriaus mirties, ir laikoma trečiąja jo trilogijos dalimi, skirta sielos ir sekso ryšiui nagrinėti.

Randolphas siekė atskleisti, jo manymu, pamirštas tiesas apie meilės ir seksualumo prigimtį, kurios yra esminės žmogaus dvasiniam augimui. Jis tikėjo, kad tradicinės religinės ir visuomeninės normos slopina tikrąją žmogaus prigimtį, o seksualumas, kaip dieviška jėga, gali būti kelias į nušvitimą. Šis traktatas buvo skirtas išsilaisvinti iš viktorijonškos eros suvaržymų ir parodyti, kaip seksualinė energija gali sujungti individus su dieviškumu. Jo raštai atspindi XIX a. pabaigos dvasinio ir kultūrinio perversmo dvasią, kai tokie judėjimai kaip spiritualizmas ir seksualinė revoliucija pradėjo keisti visuomenės požiūrį.

Eulis! The History of Love yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame Randolphas nagrinėja meilę ir seksualumą kaip dvasines jėgas, o ne tik fizinius reiškinius. Knyga išsiskiria tuo, kad jungia seksualinę laisvę su religinėmis idėjomis, pabrėždama dvasingumą ir meilę kaip dievišką principą. Štai pagrindinės temos ir idėjos, kurios atsiskleidžia knygos puslapiuose:

1. Seksualumas kaip šventa ir dieviška jėga

Randolphas teigia, kad seksualinė energija – tai ne tik biologinė funkcija, bet ir „šventoji ugnis“, galinti pakylėti žmogų į aukštesnes sąmonės būsenas. Jis pristato „seksualinės magijos“ koncepciją, kur seksualinis aktas tampa ritualu, skirtu dvasiniam augimui. Ši idėja buvo revoliucinga XIX a., kai seksualumas dažnai buvo laikomas nuodėmingu ar gėdingu. Randolphas ragina skaitytojus priimti savo seksualumą kaip dievišką dovaną, o ne slėpti jį po visuomenės primestais tabu.

2. Meilė ir sielos draugų ryšys

Knygoje aptariama „sielos draugų“ idėja – gilus dvasinis ir emocinis ryšys tarp dviejų žmonių, sustiprinamas per seksualinę sąjungą. Randolphas mano, kad tokie santykiai yra reti, tačiau leidžia partneriams kartu siekti dvasinio tobulumo. Jis pabrėžia, kad tikroji meilė yra ne tik fizinė trauka, bet ir sielų harmonija, atspindinti dieviškąją tvarką.

3. Laisvė, pagarba ir sutikimas

Nepaisant savo epochos ribotumų, Randolphas akcentuoja abipusio sutikimo ir pagarbos svarbą seksualiniuose santykiuose. Jis kritikuoja visuomenės normas, kurios, jo nuomone, iškreipia natūralius žmogaus instinktus, ir siūlo naują požiūrį, kuriame seksualumas yra laisvas, bet atsakingas. Šios idėjos buvo itin progresyvios XIX a. kontekste.

4. Religinės ir filosofinės šaknys

Randolphas savo argumentams pagrįsti remiasi įvairiomis dvasinėmis tradicijomis: krikščionybe, hermetizmu, kabalos principais ir Rytų filosofijomis, tokiomis kaip hinduizmas. Pavyzdžiui, jis lygina seksualinę energiją su Kundalini – hinduistine gyvybine jėga, kuri, pakilusi per čakras, veda į nušvitimą. Jo požiūris yra sincretinis, siekiantis parodyti, kad seksualumo ir dvasingumo sąsajos yra universalios ir senovinės.

Knyga suskirstyta į kelias dalis, kiekviena skirta skirtingiems meilės ir seksualumo aspektams – nuo teorinių svarstymų iki praktinių patarimų. Randolphas naudoja poetinę, metaforišką kalbą, vadindamas meilę „dieviškąja alchemija“, o seksualinį aktą – sielų susiliejimu. Jo rašymo stilius yra asmeniškas ir įtraukiantis, kartais paremtas autobiografiniais intarpais, kurie suteikia tekstui autentiškumo.

Seksualinės laisvės ir religinių idėjų sąsajos

Randolpho pagrindinė tezė yra ta, kad seksualumas ir dvasingumas nėra priešingybės, o viena kitą papildančios jėgos. Jis prieštarauja tradicinei krikščioniškai moralei, kuri seksualumą dažnai sieja su nuodėme, ir siūlo alternatyvią viziją: meilė ir seksas kaip keliai į dieviškumą. Jo teigimu, seksualinė energija, tinkamai nukreipta, tampa tiltu tarp fizinio ir dvasinio pasaulių. Ši idėja atsispindi jo posakyje apie „šventąją ugnį“, kuri dega kiekviename žmoguje ir gali būti panaudota ne tik malonumui, bet ir transcendencijai.

Religinis knygos aspektas pasireiškia per Randolpho bandymą sujungti įvairias tikėjimo sistemas. Jis mato meilę kaip universalią dieviškąją jėgą, kuri peržengia konkrečių religijų ribas. Pavyzdžiui, jis interpretuoja krikščioniškąją meilės sampratą (agape) kaip susijusią su erotine meile (eros), teigdamas, kad abi yra dieviškojo plano dalis. Toks požiūris XIX a. buvo laikomas eretišku, tačiau kartu atspindėjo to meto ieškojimus naujų dvasinių kelių.

Eulis! The History of Love atsirado XIX a. pabaigoje, kai visuomenėje brendo pokyčiai: spiritualizmas, feminizmas ir seksualinės laisvės idėjos pradėjo griauti senas normas. Randolpho darbai buvo šių tendencijų dalis, tačiau dėl savo radikalumo jis dažnai susilaukdavo kritikos ar net cenzūros. Vis dėlto jo idėjos paveikė vėlesnius okultizmo mąstytojus, tokius kaip Aleisteris Crowley, ir prisidėjo prie XX a. seksualinės revoliucijos pagrindų.

Lietuvoje, kur dominuoja katalikiškos tradicijos, Randolpho idėjos galėtų būti sutiktos priešiškai, nes jos prieštarauja Bažnyčios mokymui apie seksualumą kaip santuokos ir prokreacijos dalį. Tačiau kai kurios jo mintys – pavyzdžiui, gamtos ir žmogaus jusliškumo šventumas – galėtų rasti atgarsį senosiose pagoniškose tradicijose, kurios garbino meilę ir vaisingumą kaip dieviškas jėgas.

Knygos dalys

1 dalis – meilės alchemija

Ši dalis, „Affectional Alchemy“ (Jausmų alchemija), yra viena iš pagrindinių ir labiausiai paveikių visame traktate. Paskalis Beverlis Randolfas čia pateikia konkrečią, šiurpią istoriją, kuri tarnauja kaip pavyzdys, iliustruojantis jo teoriją apie meilę kaip galingą, kone fizinę jėgą.

Trumpai tariant, skyriuje pasakojama apie psichinį vampyrizmą – kaip vienas žmogus gali sąmoningai „išsiurbti“ kito žmogaus gyvybinę energiją per meilės jausmą.

Štai išsamesnis pasakojimas:

Pasakojama apie du pagrindinius veikėjus:

  1. Jauna, jautri, mylinti vokiečių mergina iš Leipcigo. Ji apibūdinama kaip „magnetinė“, kupina gyvybės ir meilės, kurią yra pasirengusi atiduoti visą.
  2. Jaunas, ambicingas amerikietis studentas. Jis yra visiškas jos prototipas: šaltas, intelektualus, materialistas ir skeptikas, kuris į jausmus žiūri kaip į mokslinio tyrimo objektą.

Kas nutinka?

  1. Vienpusė meilė: Amerikietis apsistoja merginos šeimos namuose kaip nuomininkas, ir mergina jį beprotiškai įsimyli. Jos meilė yra tyra, besąlygiška ir viską atiduodanti. Tuo tarpu studentas jos nemyli. Jis laiko ją tik „įdomia psichologine problema“ ir nusprendžia atlikti eksperimentą.
  2. Sąmoningas eksperimentas: Studentas iškelia teoriją, kad gali pasinaudoti merginos meile kaip energijos šaltiniu. Jo tikslas – sąmoningai „išsiurbti“ jos meilės ir gyvybinę energiją, kad sustiprintų savo protą, pagerintų atmintį ir pasiektų akademinių aukštumų. Jis mato ją kaip „magnetinę bateriją“, iš kurios galima pasikrauti.
  3. Psichinis vampyrizmas praktikoje: Jis leidžia merginai jį mylėti, priima jos dėmesį ir atsidavimą, bet pats emociškai nieko neduoda atgal. Jis tampa, pasak Randolfo, psichiniu vampyru. Vyksta procesas:
    • Mergina silpsta: Ji vis labiau blyška, netenka svorio, praranda energiją ir gyvybingumą. Ji tiesiogine to žodžio prasme „nyksta“.
    • Studentas stiprėja: Tuo pačiu metu jo protas aštrėja, jam puikiai sekasi mokslai, jis jaučiasi energingesnis ir stipresnis nei bet kada anksčiau. Jis aiškiai supranta, kad jos gyvybinė jėga pereina jam.
  4. Tragiška baigtis: Merginos sveikata visiškai sugriūva, ir ji atsiduria mirties patale. Net ir mirdama ji jam prisipažįsta meilėje. Studentas pajunta trumpą gailesčio akimirką, bet išlieka šaltas stebėtojas. Mergina miršta.
  5. Eksperimento „sėkmė“: Amerikietis sėkmingai baigia studijas ir tampa garsiu bei gerbiamu mokslininku. Jis yra visiškai įsitikinęs, kad jo sėkmės pagrindas – gyvybinė jėga, kurią jis „pavogė“ iš jį mylėjusios merginos. Jis nejaučia jokios kaltės, tik šaltą pasitenkinimą, kad jo teorija apie „jausmų alchemiją“ pasitvirtino.

Randolfas naudoja šią istoriją ne kaip paprastą pasakojimą, o kaip įrodymą ir perspėjimą:

  • Meilė yra reali energija: Meilė nėra tik abstrakti emocija. Tai yra reali, apčiuopiama gyvybinė jėga (autorius vartoja terminus kaip „gyvybinis fluidas“, „sielos jėga“).
  • Jausmų alchemija: Šią energiją galima perduoti iš vieno žmogaus kitam. Jei meilė abipusė, vyksta harmoningi mainai. Bet jei meilė vienpusė, mylintis žmogus tampa donoru, o nemylintis, egoistiškas žmogus – gavėju arba vampyru.
  • Toksiškų santykių pavojus: Tai kraupus perspėjimas apie pavojų, kuris gresia atsidavusiam ir mylinčiam žmogui, jei jis patenka į nesubalansuotus, toksiškus santykius su emociškai šaltu ir išnaudojančiu partneriu. Toks ryšys gali tiesiogine prasme sunaikinti „donorą“.

2 dalis – Nemirtingumas

„Magnetinis saitas“ tarp sielų (The Magnetic Cord)

Randolfas teigia, kad tarp dviejų žmonių, kurie stipriai myli vienas kitą, susidaro realus, nors ir nematomas, energetinis ryšys, kurį jis vadina „magnetiniu saitu“ arba „sielos gija“. Tai nėra tik metafora – jo filosofijoje tai yra tikra, egzistuojanti jungtis.

Kas nutinka mirties akimirką?

  • Kai vienas iš mylimųjų miršta, jo siela palieka fizinį kūną, tačiau šis „magnetinis saitas“ su gyvuoju partneriu nenutrūksta.
  • Mirusiojo siela patenka į tai, ką Randolfas vadina „Sielų Pasauliu“ (Soul-World). Ten ji yra labai pažeidžiama, tarsi naujagimis arba žmogus gilaus miego būsenoje. Sielai reikia laiko ir ramybės, kad adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir įtvirtintų savo sąmoningą egzistenciją (t. y. „įsiamžintų“).

Savanaudiško sielvarto pavojus

Čia ir slypi pagrindinis pavojus. Pasak Randolfo, yra du gedėjimo būdai:

  • Nesavanaudiškas sielvartas: Tai liūdesys, persmelktas meilės ir palaiminimo, linkint mirusiajam ramybės ir sėkmės jo naujoje kelionėje. Šis gedėjimas yra švelnus ir nekenkia mirusiojo sielai.
  • Savanaudiškas sielvartas: Tai desperatiškas, isteriškas ir egoistiškas skausmas. Gyvasis žmogus nuolat galvoja: „Grįžk! Aš negaliu be tavęs gyventi! Kodėl mane palikai?“.

Šis savanaudiškas sielvartas, pasak autoriaus, veikia kaip galinga jėga, kuri per „magnetinį saitą“ tempia ir tampo mirusiojo sielą atgal į žemės sferą. Tai neleidžia sielai nurimti ir adaptuotis anapusiniame pasaulyje. Randolfas tai prilygina nuolatiniam žadinimui žmogaus, kuriam gyvybiškai reikia miego, arba augalo rovimu iš žemės, kai jis bando įsišaknyti.

„Antroji mirtis“ (The Second Death)

Jei gyvojo sielvartas yra pakankamai stiprus ir ilgai trunkantis, jis gali sukelti katastrofą. Nuolatinis sielos tampymas galiausiai priveda prie to, kad „magnetinis saitas“ staiga ir smarkiai nutrūksta.

Šį smurtinį nutrūkimą Randolfas vadina „Antrąja mirtimi“. Tai nėra išnykimas, o sielos tapatybės sunaikinimas. Po „Antrosios mirties“ siela praranda savo individualumą, atmintį ir sąmonę. Ji tampa tiesiog beforme, klajojančia energijos dalele – iš esmės, jos asmenybė nustoja egzistuoti. Tai yra didžiausia tragedija, kokia gali ištikti sielą.

Autorius perspėja, kad mylintis žmogus turi didžiulę atsakomybę už mirusiojo sielos gerovę. Todėl gedėti reikia teisingai:

  • Paleisti mirusįjį: Vietoj to, kad desperatiškai kabintumėtės į prisiminimus ir reikalautumėte, kad mylimasis grįžtų, turite sąmoningai jį „paleisti“.
  • Palaiminti ir nutraukti saitą:** Gyvasis turi mintyse palaiminti mirusiojo sielą ir švelniai, su meile, o ne su skausmo jėga, nutraukti tą „magnetinį saitą“. Tai leidžia sielai ramiai keliauti toliau ir sėkmingai „įsiamžinti“ anapusybėje.

Šis skyrius yra praktinis ir kartu mistinis pamokymas, kaip elgtis po mylimo žmogaus mirties. Randolfas teigia, kad mūsų emocijos ir sielvartas turi tiesioginį, fizinį poveikį mirusiųjų pasauliui, todėl turime gedėti atsakingai, kad apsaugotume, o ne sunaikintume tuos, kuriuos mylėjome.

3 dalis – Apie sielos regėjimą ir magiškuosius veidrodžius

Dalis, „Concerning Soul-sight and Magic Mirrors“ (Apie sielos regėjimą ir magiškuosius veidrodžius), yra praktinis vadovas, kuriame Paskalis Beverlis Randolfas paaiškina, kaip išsiugdyti aiškiaregystės formą, kurią jis vadina „sielos regėjimu“, naudojant specialius įrankius, ypač „magiškąjį veidrodį“.

Tai yra viena iš labiausiai į okultizmą ir praktinę magiją orientuotų jo traktato dalių. Štai pagrindinės idėjos:

1. Sielos Regėjimas (Soul-sight)

Pirmiausia, Randolfas apibrėžia, kas yra „sielos regėjimas“. Tai nėra įprasta aiškiaregystė ar ateities spėjimas. Tai yra kur kas gilesnė ir dvasiškesnė savybė:

  • Tai sielos gebėjimas matyti tiesą tiesiogiai, be fizinių akių ar loginio mąstymo pagalbos.
  • Šis regėjimas leidžia pamatyti žmones, įvykius ar vietas, esančias toli erdvėje ar laike (tiek praeityje, tiek ateityje).
  • Jis kyla iš vidinės sielos galios, o ne iš išorinių jėgų. Pasak autoriaus, kiekvienas žmogus turi šio gebėjimo užuomazgų, tačiau dauguma jo neišlavina.

2. Magiškasis Veidrodis (The Magic Mirror)

Veidrodis čia nėra pats magijos šaltinis. Tai yra įrankis, padedantis sukoncentruoti regėtojo (angl. seer) sielos energiją ir valią.

  • Kaip jis atrodo? Randolfas aprašo, kaip pasigaminti tokį veidrodį. Tai nėra paprastas stiklas. Dažniausiai tai yra įgaubtas (konkavus) stiklo diskas, kurio nugarėlė padengta specialiu juodu laku (pvz., sumaišytu su magnetito milteliais), kad sukurtų gilų, tamsų, beribį paviršių.
  • Kiti įrankiai: Jis taip pat mini, kad vietoj veidrodžio galima naudoti ir kitus objektus: krištolo rutulį, indą su švariu vandeniu ar net lašą rašalo delne. Svarbiausia yra turėti blizgų, fokusavimą palengvinantį paviršių.
  • Veidrodžio paskirtis: Žiūrėdamas į veidrodį, regėtojas atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir sutelkia visą savo vidinę energiją į vieną tašką. Veidrodis tampa vartais arba ekranu, kuriame pasirodo sielos matomi vaizdai.

3. Sėkmės sąlygos – „Kaip tai veikia?“

Randolfas pabrėžia, kad sėkmė priklauso ne nuo įrankio, o nuo paties žmogaus vidinės būsenos. Tai yra svarbiausia dalis. Būtinos trys sąlygos:

  1. Voliucija (Volition): Tai ne šiaip valia ar noras. Tai galinga, sutelkta, kūrybinė sielos jėga. Regėtojas turi ne tiesiog pasyviai laukti vaizdų, o aktyviai „įkrauti“ veidrodį savo voliucija. Jis turi išsiųsti savo sielos energiją į veidrodį su aiškiu ketinimu pamatyti tai, ko nori. Tai yra aktyvus, o ne pasyvus procesas.
  2. Tyrumas (Purity): Tai absoliučiai būtina sąlyga. Žmogus turi būti tyros širdies, turėti nesavanaudiškų motyvų. Jei regėtojas bando naudoti šį gebėjimą iš pykčio, godumo, keršto ar tuščio smalsumo, jis arba nieko nematys, arba matys iškreiptus, klaidinančius ir net pavojingus vaizdus. Prieš seansą rekomenduojama pasninkauti, melstis ir apsivalyti.
  3. Meilė ir Simpatija (Love and Sympathy): Šis gebėjimas yra glaudžiai susijęs su meile. Norint pamatyti kitą žmogų, reikia jausti jam „simpatiją“ – gilų emocinį ryšį (nebūtinai romantišką meilę, bet empatiją ir geranoriškumą). Būtent per šį ryšį (tą patį „magnetinį saitą“, minimą kitose dalyse) siela gali „pasiekti“ ir pamatyti kitą žmogų. Šaltas, bejausmis žmogus, pasak Randolfo, niekada netaps geru regėtoju.

Pats procesas aprašomas maždaug taip:

  • Regėtojas atsisėda ramioje, prietemoje skendinčioje patalpoje.
  • Jis giliai ir ritmingai kvėpuoja, nusiramina ir sutelkia mintis.
  • Žiūrėdamas į veidrodžio gilumą, jis nukreipia visą savo „voliuciją“ į jį.
  • Po kurio laiko veidrodžio paviršius pradeda atrodyti tarsi „apsitraukęs migla“.
  • Galiausiai migla išsisklaido ir joje pradeda ryškėti vaizdai – tarsi filmas, rodomas sielos akims.

Šis skyrius yra praktinis dvasinio lavinimo vadovas. Randolfas moko, kad aiškiaregystė yra ne mistinė dovana išrinktiesiems, o įgimtas sielos gebėjimas, kurį galima išsiugdyti per discipliną, valios koncentraciją ir, svarbiausia, per tyrą, mylinčią širdį. Magija čia kyla ne iš ritualų ar daiktų, o iš paties žmogaus dvasinės būsenos.

4 – Paskalio Beverlio Randolfo kūrinių sąrašas

Sąrašas atskleidžia paties Randolfo interesų lauką ir jo, kaip rašytojo, įvairiapusiškumą. Iš knygų pavadinimų matome, kokiomis temomis jis rašė:

  1. Okultizmas ir magija:
    • Dhoula Bel; or the Magic Globe („Dula Bel; arba Magiškasis gaublys“) – akivaizdžiai magijos tematikos romanas.
    • The Wonderful Story of Ravalette („Nuostabioji Ravaletės istorija“) – apibūdinama kaip Rozenkreicerių romanas, atskleidžiantis alchemijos ir magijos paslaptis.
  2. Spiritualizmas ir pomirtinis gyvenimas:
    • Dealings with the Dead („Reikalai su mirusiaisiais“) – knyga, kurioje jis aprašo savo paties patirtis su dvasių pasauliu.
    • After Death; or the Immortality of the Soul („Po mirties; arba Sielos nemirtingumas“) – filosofinis veikalas apie tai, kas laukia po mirties.
    • Įdomu tai, kad jis buvo ne tik spiritualizmo praktikas, bet ir kritikas: The Unveiling; or What I Think of Spiritualism („Atsidengimas; arba Ką aš manau apie spiritualizmą“).
  3. Meilė, aistra ir seksuali magija (jo pagrindinė tema):
    • The Master Passion („Valdančioji aistra“).
    • Love and the Master Passion („Meilė ir valdančioji aistra“).
    • The Mysteries of Eulis („Eulio paslaptys“) – akivaizdus traktato „Eulis!“ tęsinys ar papildymas.
  4. Alternatyvi istorija ir antropologija:
    • Pre-Adamite Man („Žmogus prieš Adomą“) – labai kontroversiška to meto knyga, kurioje jis kėlė hipotezę, kad žmonės egzistavo dar prieš Biblijoje aprašytą Adomą.
  5. Slaptosios draugijos:
    • The Book of the Triplicate Order („Trilypio ordino knyga“) – tikėtina, kad tai veikalas apie jo paties įkurtas ezoterines brolijas.

EULIS!

MEILĖS ISTORIJA:

JOS NUOSTABIOJI MAGIJA, CHEMIJA, TAISYKLĖS, DĖSNIAI, BŪDAI, NUOTAIKOS IR PAGRINDIMAS;

būdamas

TREČIUOJU SIELOS IR SEKSO APREIŠKIMU.

taip pat atsakymas į

„KODĖL ŽMOGUS YRA NEMIRTINGAS?“

DARVINO PROBLEMOS SPRENDIMAS.

VISIŠKAI NAUJA TEORIJA.

PARAŠĖ

Paschalas Beverly Randolphas, medicinos daktaras

——————

TOLEDO, OHIO:

RANDOLPH Publishing Co.

1874

    Skiriama

    JOHNUI F. KAPPUI; L. H. MCLAUGHLINUI; ALBERTUI BURPEE; JOHNUI TEMPLE’UI; GUSTAVUI SCHRADERIUI; LEWISUI IR JONATHANUI KIRKAMS; E. A. PERCEVALUI, jaunesniajam; ABU-ID-DURR DJUNDUBUI IŠ ANSAIREH; OTHMANUI ASWAD EL KINDEE; JOS MALONINGAJAI TYRYBEI, FAIROOZ SHIRWAN AFRIDOON,

    ir kiekvienam vyrui, moteriai ar vaikui, kurie, kaip ir šie didingi, nes geri sielos, kada nors man padarė gerą darbą ar kalbėjo apie mane teisingai tamsią valandą, ir per juos visai žmonijai, siekiant tvirto ir stabilaus teisingos ir tikros socialinės etikos sistemos atkūrimo, pagrįstos moters tyrumu, vyro kilnumu ir rasės garbe, visiškai laisvos nuo bet kokio nenormalumo; skirta amžinam visų tų, kurie siekia iškreipti aukštesnius, geresnius, tyresnius, kilnesnius mūsų bendros žmogaus prigimties instinktus, sutriuškinimui; greitam visų klaidingų sistemų ir apgaulių, nesvarbu, ar tai būtų fizikoje, morale, politikoje ar tikėjime, žlugimui; ir atitinkamam gėrio, grožio ir tiesos pažangai, klestėjimui ir triumfui, bei užtikrintam superlatyvaus vyrų ir moterų ordino, sudarančio E. W. A. S., sėkmei, šis dabartinis

    MANO RELIGINIO-MEDICININIO DARBO

    leidimas yra su dėkingumu skiriamas

    EULIS ATKŪRĖJUI IR HIERARCHUI,

    P. B. RANDOLPHUI.

    Toledo, Ohajas, 1874.
    (Randolphas dedikuoja knygą ne tik kitiems žmonėms (kaip Johnui F. Kappui, Fairoz Shirwan Afridoon ir kt.), bet ir sau, pabrėždamas savo, kaip „Eulis atkūrėjo ir hierarcho“, vaidmenį. Tai nėra įprasta dedikacija, kai autorius pagerbia kitą asmenį ar grupę. Vietoj to, jis iškelia save kaip centrinę figūrą, atsakingą už „Eulis“ – jo sukurto dvasinio-filosofinio judėjimo ar sistemos – atkūrimą ir vadovavimą.)

    ——————

    Įregistruota pagal Kongreso aktą 1874 metais,

    P. B. RANDOLPHO,

    Kongreso bibliotekos Vašingtone biure.

    Ištraukos iš knygos

    MEILĖS ALCHEMIJA

    I DALIS

    Skaitytojau, mano brangusis, ketinu čia nagrinėti didingiausią temą, kuri kada nors užvaldė ar metė iššūkį žmogaus mintims. Darydamas tai, gali būti, kad pakartosiu kai kurias mintis, anksčiau išsakytas mano ar kitų, tačiau net jei taip ir būtų, atradau daug dalykų, kurie dabar pirmą kartą pateikiami žmonijai.

    Pasaulyje sklando milžiniškas kiekis „fiziologinio“ šlamšto, kylančio iš tam tikrų žmonių, turinčių „M.D.“ prie savo vardų, minkštų smegenų; šių žmonių pragyvenimo šaltinis – vaistų, apie kuriuos jie mažai žino, kišimas į kūnus, apie kuriuos žino dar mažiau.

    Dar didesnis kiekis „filosofinio“ šlamšto plūduriuoja pasaulyje, dažniausiai gimstančio iš kampuotų galvų žmonių, kuriuos lėtinis prostatitas ar kiaušidžių karštligė taip išderino, kad jie iš tiesų įsivaizduoja esą filosofai, – iš tikrųjų būdami tik apsimetėliai, – siūlantys revoliuciją pasaulyje, ypač santuokos srityje, skleisdami gėdinguosius sofizmus, labiau tinkančius žudyti nei gydyti aukas, bet kurioje pusėje. Viena yra aišku: reikia šviesos; ir šis darbas (iš pradžių ketintas pavadinti kitaip, tačiau šis ketinimas buvo atmestas dėl gerokai platesnės perrašytos knygos apimties) skirtas pateikti būtent tai, ko reikia; ir

    1. Kiek daug kančių, siaubo, nusikaltimų, vargo ir nevilties yra šiame gražiame, bet labai netinkamai naudojamame mūsų pasaulyje! – didžiąją dalį to būtų galima užkirsti kelią iš pradžių arba ištaisyti vėliau, jei būtų mažiau visiško ir painaus neišmanymo, plūduriuojančio stipriose žmogaus gyvenimo srovėse, su jų keistai, laukiniai banguojančiais atoslūgiais ir potvyniais, karščiais ir sniegais, kalbant apie dalykus, susijusius su santykiais, išmintingais ar kitokiais, tarp atskirų žmonijos lyčių; ypač toje dalyje, esančioje vadinamuosiuose „civilizuotuose“ kraštuose, ir ypač cis-Atlanto dalyje Viešpaties itin nemoraliame vynuogyne.

    Tie, kurie mano, kad minėtas neišmanymas apsiriboja tik masėmis – kartais rašomomis kaip „tie asilai“, pagal Karlailą, – arba kad visa nežinojimo suma turi būti ieškoma tarp neskaitytų, neraštingų ir neplautų minios, kuri spraudžiasi didžiaisiais pasaulio keliais ir kurios kova už gyvenimą bei šauksmai dėl duonos užima didžiąją dalį jų laiko ir dėmesio, – labai klysta; nes kur kas mažiau tankus ir sukauptas neišmanymas apie gyvybiškai svarbius dalykus egzistuoja tarp žmonių – grubios minios, kuri visur stumdosi, ir kuri yra plastinė medžiaga, iš kurios smegenų turintys keli formuoja rinkėjus, herojų garbintojus ar siunčia kautis jų mūšiuose vienas prieš kitą, ginkluotus plūgais ar šautuvais, šakėmis ar durtuvais, patrankomis ar kastuvais – nei randama sluoksniuose, kurie labai aukštai pretenduoja ne tik į žinias, bet ir į moralę, nuo jos geologinio pagrindo iki astronominio viršūnės.

    Dėl grubaus ir kaltintino nežinojimo, ypač visais gyvybiniais klausimais, susijusiais su vienu žodžiu „lytis“, reikia ieškoti ne tarp neišmokytų masių, demokratinių visuomenės pamatų, bet tiesiai tarp vadinamųjų „mokytų“, profesionalių, labai giriamų, aukštai kultūringų viršutinių sluoksnių, ypač tuose gyventojų centruose, iš kur milijonai laikraščių išbarstomi po visas žemes. Jei tai nebūtų skausmingas faktas, tokios „reformatorių“ klasės, kurios dabar žygiuoja per pasaulį, būtų visiškai neįmanomos.

    Jie yra nesveika grupė, klaidingos civilizacijos grybai, trumpam viešpataujantys, bet tikrai išnyksiantys, kai tarp žmonių paplis sveikas protas kaip bendras dalykas.

    Lytis yra sielos dalykas; dauguma žmonių mano, kad tai tik žemiškos formos ir fizinės struktūros klausimas. Tiesa, yra kai kurių belyčių sielų; kai kurios neturi jokios lyties, o kitos teigia turinčios vieną lytį, bet demonstruoja visiškai priešingą. Tačiau jos dėsniai, pareigos, nauda ir gilesnės, dieviškesnės reikšmės yra užantspauduotos knygos visiems, išskyrus gal du iš milijono; tačiau jos turėtų būti atidžiai studijuojamos kiekvieno racionalaus žmogaus, kiekvieno siekiančio nemirtingumo anapus kapo. Tam tikra prasme šis klausimas buvo ir yra mąstymo objektas, bet tik jo išorinėse fazėse ar grubiausiuose aspektuose; retai jo aukštesniuose, ir niekada, iki šiol, jokiuose jo kilnesniuose ir mistiškuose aspektuose. Knygos, laivais gabenamos, apie vieną ar du aspektus, ir visada arba apie fiziologinius, arba apie sentimentalius šio klausimo aspektus, buvo išleistos ambicingų medicinos daktarų ar šlovės siekiančių empirikų; knygos, kurios daugiausia tenkino smalsų skonį ar morbidinį smalsumą, suteikė mažai šviesos ir paprastai paliko savo skaitytojus praktiškai taip pat neišmanančius kaip anksčiau.

    Kitos knygos, kitais milijonais, šlykščios, baisios, vėžinės, pilnos mirties kiekvienoje eilutėje, kupinos griūties kiekviename puslapyje, buvo ir tebėra išbarstomos visur per tautas, kol pasaulio jaunimo žiedas buvo sunaikintas, o žemės moralė išsekinta. O, ta literatūra, šlykšti, bjauri iki neįtikėtumo! Siaubinga kaip kobros iltis, aštresnė už durklo ašmenis, siaubinga kaip girtuoklio sapnas, labiau griaunanti nei margasis maras! Kol tarp dviejų girnų – šarlatanizmo, pseudo-profesionalios literatūros vienoje pusėje ir bjaurių, gašlių niekšybių kitoje – pusė mūsų tautos vyrų ir moterų buvo sumalta į dulkes. Jokia bausmė negali būti per griežta tiems, kurie platina pastarąją; joks paniekinimas nėra per didelis pirmosios autoriams.

    Nė vienas iš daugybės garbingų žmonių, įskaitant penkiasdešimt prancūzų, dvidešimt anglų, apie tiek pat amerikiečių ir kelis vokiečių autorius, kurie suteršė gerus baltus popieriaus lapus ir išliejo galonus rašalo, rašydami apie didingą lyties temą, nesivargino pažvelgti bent colį žemiau paviršiaus; bet buvo patenkinti kopijuodami vienas kitą ir kartodami tą pačią seną, nudėvėtą istoriją, – arba paslėpė kelias geras idėjas žodžių statinėse. Jie paėmė vyrą ir moterį, parodė mums jų anatomiją; paaiškino šį tą apie fizinę lytį; pasakė kažką apie funkcijas ir periodus, ir tuo mus paliko, nes patys nieko daugiau nežinojo.

    Pavyzdžiui, egzistuoja dešimt tūkstančių traktatų apie tai, ką daktarai vadina Onano nuodėme, turėdami omenyje tam tikrą bevardį vienišą ydą. Tačiau žmogus, minimas Biblijoje, niekada nebuvo kaltas dėl tos nuodėmės. Vis dėlto jo nusikaltimas buvo toks pat blogas, toks pat pražūtingas ir nekenčiamas. Šiais laikais tai mandagiai vadinama „santuokos apgaule“ ir paprastais žodžiais reiškia santuokinę sąjungą iki orgazminės kulminacijos, kuri buvo leista įvykti tik tokiu būdu, kurio niekada nesiekė Begalinis Dievas. „Jis išliejo savo sėklą ant žemės, kad nepagimdytų vaikų, kurie paveldėtų jo brolio vardą.“ (Žr. Bibliją.) Milijonai daro šį prakeiktą dalyką šiandien, kad liktų bevaikiai, kaip jie ir nusipelno būti; nes tas, kuris daro šį baisų nusikaltimą, padaro keturgubą nusikaltimą prieš savo žmoną, save, gamtą ir Dievą; jau nekalbant apie visų sielų teisę būti įkūnytoms per žmogaus veiksmą.

    Dabar daktarai teisingai sako, kad vieniša nuodėmė ir santuokos apgaulė yra blogi; bet nesugeba pateikti net pusės priežasčių, kodėl taip yra.

    Čia leiskite man pateikti mintį daktarams ir visiems kitiems. Normalioje, tinkamoje santuokinėje sąjungoje, terminą, kurį sugalvojau, išreiškiantį švenčiausią ir intymiausią santuokos faktą, išleidžiama tam tikra vyriškos gyvybinės jėgos dalis skystu pavidalu (sėkla); lygiai tas pats pagal faktinį svorį ar tūrį gali būti iššvaistytas gašliame sapne – spontaniškas perteklinės gyvybinės jėgos išmetimas tuo pačiu pavidalu; trečia, tas pats gali būti prarastas dėl bjaurios santuokos apgaulės; arba dėl baisios nuodėmės prieš save patį – vienišos ydos. Bet pastebėkite milžinišką skirtumą tarp rezultatų, kurie seka kiekvienu iš šių keturių atvejų. Pirmuoju atveju, normaliuoju, rezultatas yra tik džiaugsmas, akivaizdus ir ryškus; ir niekada neseka jokių ypač niūrių jausmų; seka laimė, ir žmogaus siela yra visiškoje ramybėje su savo fizine forma.

    Antruoju atveju, kylančiu iš sėklinės perteklinės būklės, seka palengvėjimas, bet po jo lieka silpnumas, reikalaujantis fosforinio maisto atsigauti. Taip pat yra šiek tiek gėdos, bet nedaug. Trečiuoju atveju visas žmogaus būvis yra sukrėstas, ir žmogus jaučia save esant niekingą ir menką; ir toks jis yra. Ketvirtuoju atveju karštas, skaudus gailestis persekioja save nuodėmiaujantį dieną ir naktį, kartais savaitėmis; ir jo siaubingos nuodėmės rezultatai stovi šalia jo kaip kaltinantis goblinas iš gelmių. Kodėl? Atminkite, mes manome, kas yra tiesa, kad svoriai ir matavimai yra vienodi visais keturiais atvejais; kad tiksliai toks pat skystos gyvybės kiekis prarandamas: tačiau vienas paleidžia savo auką į stačias, gilias gailesčio ir psichologinio kankinimo bedugnes, o kiti to nedaro. Fiziologai neatsakė į šį klausimą. Aš atsakysiu. Pirmuoju, normaliuoju atveju, švaistymas įvyksta dėl magnetinio elektrinės limfos veikimo, kurios absorbcija vyriškosios pusės kompensuoja gyvybinį praradimą vienoje pusėje; ir moteriškosios pusės absorbcija iš Kupero liaukos išskyrų kompensuoja kitoje pusėje; ir čia aš pateikiu daktarams naują atradimą – jiems, ne man – kad tiesiai už vulvos yra dvi mažos liaukos, vadinamos Duvernėjaus liaukomis, pagal jų prancūzų atradėją. Tiek daktarai žinojo. Bet jie nežinojo, kad tos liaukos yra visos vaginalinės ir gimdos gyvybės šaltinis; nei kad rūpesčiai jas uždaro; tik meilė jas išlaiko atviras. Kai jos uždarytos, nėra magnetinės limfos išskyrų, kurios turi būti, kitaip santuokiniai ritualai reiškia mirtį jai anksčiau ar vėliau. Štai kas kankina pusę krikščionių žmonų. Dabar dar vienas naujas dalykas daktarams. Tiesiai prieš prostatos liauką yra tai, kas žinoma kaip Kupero liauka; bet jie nežino jos naudojimo. Aš ką tik tai paaiškinau. Ji skirta rinkti, kaupti ir išleisti kūno magnetinį skystį skystu pavidalu. Ji eina prieš sėklą ir prostatos limfą: ir susilietus su lochijomis – Duvernėjaus – jos susilieja: to rezultatas yra Dievo tikslo, padalijus žmogų į dvi lytis, įgyvendinimas. Tikiuosi, kad ši mintis bus atidžiai išstudijuota ir suprasta. Dabar vienišo atveju veikia tik viena jėga. Rezultatas kyla iš vaizduotės ir mechaninių jėgų: ne iš elektrinių, magnetinių ar dvasinių; todėl jis semiasi iš pačios savo sielos; pažeidžia ir nepaiso pagrindinio meilės dėsnio, ir todėl moka siaubingą kainą. Meilė gyvena sieloje; šios sielos pagrindinį dėsnį jis sąmoningai išniekina, todėl jo siela, kaip ir kūnas, turi ir kenčia.

    Epizodas – keista patirtis

    1. Vieną dieną, vaikštinėdamas po miestą solilokviškos nuotaikos, sutikau žmogų, kurio sielvartingas veidas bylojo apie didelius skausmus, traukiančius jo širdies stygas; ir kad sielos kančios drasko pačius jo būties pamatus. Aš sutikau žmogų. Ne, aš to nesakiau – tai buvo mano antrasis ego, susiduriantis su manimi! – ir sužinojau jo liūdną istoriją, giliai apie ją mąstydamas, tęsiau savo kelią ten, kur miegas ir aš buvome įpratę vienas kitą vilioti; ir ten, metęsis ant kušetės, išgėriau šviežio, saldaus pieno, kurį man atnešė maža, stambi vokiška kaimynė, maždaug devynerių metų, graži, kaip visi vaikai, ir plepi bei šneki, kaip visi vaikai turėtų būti.

    Gulėdamas ten galvojau apie žmogų – vienišą, apleistą žmogų; nes ta, kurią jis mylėjo ir kuria pasitikėjo, daug jaunesnė už jį, buvo toli, tarp svetimų žmonių, kur, linksmybių sūkuryje, mados srovėje, ji neturėjo laiko apie jį galvoti – sunkiai dirbantį darbininką; ir per daug žmonių seka šios neapgalvotos merginos pavyzdžiu.

    Ji buvo nuostabiai graži ir nerūpestinga kaip graži; su madomis, kurias reikėjo demonstruoti, ir pergalėmis, kurias reikėjo pasiekti; vargšė, miela maža dama! Ir kai įsivaizdavau jos grožį ir žydėjimą, negalėjau jos neatleisti už jos tuštybę ir, remdamasis tuo, pateisinti jos akivaizdų beširdišką šaltumą, niekada nerašant jam, kuris kasdien kentėjo mirtis dėl jos šalto tylėjimo – ir – paniekos.

    Ir taip gulėjau ant kušetės ir gurkšnojau saldų, skanų pieną, ir galvojau apie Moterį ir Vyrą; ir, darydamas tai, patekau į savotišką magnetinį transą ir aiškiaregystę – pažįstamą įprotį, mat galia tai daryti gimė su manimi; ir per ją tūkstantį kartų sugebėjau matyti toli ir žvilgtelėti į dalykus, uždraustus mirtingajam regėjimui. Šį kartą į tai patekau atsitiktinai užmetęs akis į trečios klasės trijų dalių, arba magišką veidrodį, kurį metų metus naudojau specialiai tam, kad sukelčiau psichovizijos būseną. Jis kabėjo virš stalo prie sienos, kur buvau jį padėjęs po poliravimo, ruošdamasis išsiųsti damai Brukline, Niujorke, kuriai skurdas privertė mane jį parduoti.

    Tai buvo puikus veidrodis, nors ne pats geriausias ar brangiausias; tačiau jis buvo pajėgus didžių dalykų, kai buvo tam nusiteikęs; nes, žinokite, jie, kaip laikrodžiai, skustuvai, lokomotyvai ir moterys, yra labai užsispyrę savo keliuose ir neveiks, nebent būtų gerai elgiamasi ir dar papildomai įtikinėjami; tada jie veikia pakankamai gerai, kaip ir šis. Jo galia siekė iki oro erdvių aukštybėse ir iki skliautuotų gelmių apačioje; ir ant jo paviršiaus mirusieji galėjo ir dažnai projektuodavo atpažįstamus savo ir jų aplinkos paveikslus. Tą rytą, apie kurį kalbu, kai kvėpavau ant jo, storas, sunkus, juodas, grėsmingas debesis užtemdė jo veidą, po to sekė sidabrinis blizgesys, rodantis artėjančias bėdas, neapykantą, kvailystę, klaidą, po kurių sekė laimė ir pasitenkinimas; bet aš iš tikrųjų visa tai pamiršau ir neprisiminiau, kol artėjanti drama nepasibaigė – keista ir paslaptinga drama, kupina neapsakomo skausmo, neišreiškiamo, beveik nepakeliamo; tačiau kurios rezultatai ar vaisiai buvo kaip prinokę granatai ištroškusiems piligrimams ar vėsūs, burbuliuojantys vandenys išdžiūvusioms arabo lūpoms degančiose Sacharos smėlynuose. Mažai ką įsivaizdavau, kad keista patirtis buvo pilna tikros šviesos kitiems, ne tik man; tačiau taip yra ir buvo; ir su dėkinga širdimi dėkoju Gailestingiausiam Dievui, Neišreiškiamam Viešpačiui, kad buvau rastas vertas tapti indą tokiai didingai pamokai perduoti mano broliams plačiame ir švaistomame pasaulyje.

    Akimirką, kai mano akys užkliuvo už jo – to nuostabaus glifo – išorinio pasaulio regėjimas atsitraukė, ir sielos regėjimas įsijungė. Vaikas, stalas, kėdės, kušetė – visa buvo dingę ir nepastebėta, ir ant to nuostabaus stiklo veido pamačiau sceną, kuri tuo metu ir šešias savaites po to, aš religingai tikėjau, kad tuo metu buvo vykdoma toli, Toledo žmogui, siaubingoje realybėje. Tolesnė dalis – toli šioje knygoje – parodys, ar tai buvo įvykusio fakto šešėlis, ar vaizduotės kūrinys, austas iš rūko ir iškviestas iš įtarimų rūsių. Aš mylėjau tą žmogų, bet kokiu atveju; todėl tai, ką pamačiau, užšaldė mano kraują siaubu ir privertė mano nervus virpėti iš susijaudinimo ir skausmo. Pamačiau damą, kurią žmogus taip mylėjo, dėl kurios jis ilgėjosi, liūdėjo ir liejo karčias ašaras, atskleistą prieš mano sielos akis. Ji ką tik išėjo iš miegamojo, akivaizdžiai, sprendžiant iš išvaizdos, būdama ir nesąžininga, ir negarbinga žmona bei moteris. Ji linksmai šnekučiavosi su savo meilužiu, galantišku jaunuoliu, stovinčiu šalia jos, į kurį ji žvelgė su neišsakoma švelnumu, geismu ir meile. Aš sudrebėjau iš mirtingo skausmo; nes mylėjau savo draugą, o ta moteris nešiojo jo vardą. Iki tos valandos aš ir jis tikėjome, kad ji tyra kaip angelas iš dangaus; o dabar aš, per užuojautą jam, kentėjau – taip, pragaro kančias. Netrukus sužinosite, ar vizija buvo pamoka, ar faktas; ir ar pavydas kartais yra, o kartais nėra pagrįstas tvirtu pagrindu, kartais tik tuščiu oru.

    Tą dieną, kai sutikau žmogų, jis man papasakojo, kad ji uždavė labai keistus klausimus: „Ar įmanoma, kad vyras sužinotų, ar jo žmona nuklysta per jo nebuvimą, be įprastų įrodymų, kurie nustato tokius faktus? Ar jis gali tai sužinoti nematydamas ar negirdėdamas apie tai?“ Nežinau, koks atsakymas buvo duotas; bet žinau, kad tie žodžiai giliai įsmigo į jo sielą kaip karštas geležis; ir jis mąstė apie juos, kol tapo morbidinis, ir kiekvieną dieną, savo vienatvėje, įsivaizdavo įvairiausius dalykus, kurie dabar įgavo apčiuopiamą formą prieš mano sielos žvilgsnį.

    Vėliau ji parašė, kad jos ilgesys buvo didelis, ir ji miršta vien dėl ilgalaikio nebuvimo; tačiau per savaitę parašė, kad yra be galo laiminga ir nieko netrokšta. Tai buvo pagrindas įtarti ją esant neištikima žmona, o mano draugą – apgautu vyru; ir dar labiau dėl to, kad ji buvo tarp labai populiarių santuokos ir ištikimybės klausimų agitatorių, – mano manymu, neteisingoje pusėje.

    Kai žvelgiau į sceną ant mistinio veidrodžio veido, pamačiau damą ir jos meilužį kaip anksčiau, ir mačiau jo degančius bučinius, krintančius tankiai ir greitai ant jos turtingų, prinokusių ir viliojančių lūpų; mačiau ją nykstančią geidulingoje mirtyje jo stipriose rankose ir stebėjau, kaip ji atsako į jo ugningą pasveikinimą. Girdėjau jo meilės išraiškas ir jos šiltus atsakymus; bet žiauriausias dalykas buvo jų bendras juokas ir „pokštas“, kurį jie žaidė su mano draugu, priversdami jo ploną piniginę padengti jų kaltų meilės nuotykių kainą. Jis mylėjo tą moterį taip, kaip motinos myli kūdikius, kuriuos Dievas atsiunčia per klykiančias kančias į jų trokštančias širdis.

    Aš pašokau nuo kušetės; puoliau į draugo vietą; papasakojau jam tragišką istoriją; uždegiau jo sielą baisiu kerštu; ir, įdėjęs į jo kišenę užtaisytą revolverį, liepiau jam greitai įveikti 1100 mylių, skiriančių jį nuo jo gilios keršto. Tai padaręs, nuėjau į netoliese esančią bakalėją, gerti alaus, kad nuslopinčiau skausmą, jaučiamą dėl vyro, – neapykantą moteriai. „Žmogus siūlo“, bet Dievas sujaukia jo skaičiavimus; arba Likimas tai daro. Taigi dabar, pakeliui į Grambrins Halle, sutikau savo mažąją draugę, vokiečių vaiką, žaidžiančią. Ji keistai mane sudomino; ir palikau Halle su viena stikline, kur ketinau išgerti bent tuziną. Vaikas mane išgelbėjo! Grįždamas pagavau ją, linksmai užkėliau ant galvos ir žygiavau atgal į vienišą namą ant kalvos, kur metiausi ant kušetės, pabučiavau šį mažą vaiką atsisveikindamas, ir, kai ji linksmai nubėgo namo, pašaukta savo mažojo brolio, kuris tuo metu turėjo baisių rūpesčių su savo triušiais, pastebėjau žėrintį baltos šviesos blyksnį, sklindantį iš jos galvos, kaip spindintis brangakmenio švytėjimas, kai visos lempos ryškiai dega; ir žėrinti, tekančia iridencija liejosi iš jos lūpų. Aš prisitraukiau ją prie savęs ir prispaudžiau jos rožinį, vaikišką veidą prie savojo, įkvėpdamas balzamišką jos tyros, šviežios, džiaugsmingos sielos aromatą; ir dalis rožinio jos saldžių lūpų ugnies prilipo prie mano lūpų. Pamačiau tai, kaip ploną opalescencijos debesį, švelniai banguojantį pirmyn ir atgal, kai judinau galvą ar kvėpavau. Aš pradėjau tyrinėti bučinio prasmę.

    Yra nedaug tarp daugelio, kurie žino bučinio prasmę: – kad siela, iš savo vietos smegenyse, yra telegrafinėje vienybėje su lūpomis – meili, draugiška, vaikiška, tėviška, bendra, viršutinėje; jausminga, magnetinė, aistringa, apatinėje; nei kad, kai mylinčios lūpos susitinka su mylinčiomis lūpomis, įvyksta magnetinis sielos liepsnos iškrovimas, ir kiekviena šalis duoda ir gauna dideles magnetinės gyvybės ir skystos meilės dozes kontakto akimirką, kurios yra didesnės ar mažesnės pagal kiekvieno meilės pilnumą ar tuštumą. Mąstydamas apie tai ir stebėdamasis gražiuoju spindesiu, apie kurį užsiminiau anksčiau, atsitiktinai grįžau mintimis prie veidrodžio scenos ir prie moters ir vyro, jau aprašytos keistos fantazmagorijos; vėl ta keista išorinio būvio nejautra apėmė mane, ir kitą akimirką gulėjau ten, sužavėtas, užburtas, transformuotas, ir tuo metu buvau kaip naujai mirusieji. Aiškiai, ryškiai mano sielos vizija prasiskverbė per erdves ir lokalizavosi toje tolimoje patalpoje, kur vis dar stovėjo užsispyrusi žmona ir jos naujai rastas meilužis, ir moteris stovėjo šioje pusėje, vyras toje, rankos ant pečių, ir abipusiai bučiniai, lydimi žėrinčių raudonų aistros ugnių nuo lūpų prie lūpų; ir kai galvojau apie savo draugą, jos vyrą, sušukau: „Kalti! Prisiekiu Viešpaties kareivijomis!“ Bet sakydamas tai ir žvelgdamas, didžiulis pokytis apėmė mano jausmus ir sielą. Aš įsivaizdavau save savo draugo, jos vyro, vietoje, pasitelkdamas tris principus – Pozizmą, Volanciją ir Dekretizmą, apie kuriuos bus kalbama vėliau, ir tada, daug aiškiau suprasdamas situaciją, nebūčiau, kaip anksčiau, jos nužudęs, ištaškęs jo širdies kraują ant sienų ir grindų ar pasiuntęs švininę kulką, traiškančią jo smegenis, už visą pasaulį ar milijonus tokių kaip jis; nes anksčiau stebėjau efektus, dabar pamačiau jų kuriančias, paslėptas priežastis. Didžiulis debesis nusirito nuo mano žvilgsnio į neaiškų, miglotą eterį, ir mano siela, atstovaudama mano draugui, vyrui, tarė mano sielai: Ji tavęs nemylėjo; jei būtų mylėjusi, šios scenos niekada nebūtų įvykę. Tai tik viena iš milijonų, šią pačią dieną vykstančių tūkstančiuose vietų visame pasaulyje, ir yra teisėtas neteisingų santykių, egzistuojančių tarp susituokusių ar, tiksliau, netinkamai sujungtų žemės porų, rezultatas! Tik meilė gali išlaikyti sielas ir jų dėvimus kūnus tikras ir ištikimas! Kur jos abipusiai nėra, negali būti ir nėra jokios ištikimybės garantijos. Todėl tau privalu susidurti su faktais; pasitelk retą sveiko proto filosofiją; vyriškai kovok su šia baisia, sukrečiančia, tačiau visiškai natūralia katastrofa; priimk situaciją; nutildyk savo kankintos širdies plakimus; prašyk Dievo stiprybės nešti sunkią naštą ir būk išmintingas.

    Vis dar atstovaudama mano draugui, mano siela tęsė: Galbūt tai, ką matai, vis dėlto yra tik karštligiškas sapnas, kilęs iš tavo prislėgtos nervinės būklės, vaizduotės morbidumo ir vienatvės, kartu su įtarimais, uždegtais keistų klausimų, užduotų prieš jai išvykstant prieš daugelį dienų, ir labai sustiprintų neprotingai suformuluotų laiškų, kuriuos ji atsiuntė; ir dar labiau sustiprintų jos šešių savaičių visiško tylėjimo – tai savaime pakankama priežastis įtarimams, nes kiekvienas vyras turi teisę žinoti savo žmonos buvimo vietą, jos aplinką ir kompaniją, kurioje ji būna; ir jei ji to nepraneša, jis turi teisingą pagrindą manyti, kad jos veiksmai yra tokie, kurie turėtų būti paslėpti nuo jo žvilgsnio ir taip pat nuo visos žmonijos.

    Jei ji nekalta, ji vis tiek kalta dėl didelės kvailystės: o tavo rūpesčiai ir skausmas iš tikrųjų gali neturėti tvirtesnio pagrindo nei miglotas ir tuščias oras. Tegul teisingumas valdo abiejose pusėse; nes ji buvo neišmintinga, o tavo liga iškreipia dalykus, kol gryni vaizdiniai įgauna tokias pat tvirtas formas kaip pati tiesa; ir gali būti, kad tavo nerimas ir užuojauta sukūrė melą; ir ši, atrodo, nusikaltusi moteris iš tikrųjų yra tokia pat nekalta kaip pūkai ant balandžio krūtinės ar nekalta angelo sparno plunksna! O, kaip mano širdis, dėl mano draugo, laikėsi tos vilties! Mano siela mano sielai tęsė: Jie du, toli esanti pora, yra jauni; jie tinka vienas kitam: tu (mano draugas, žinoma) esi per senas jai. Tu neturėjai teisės ją palikti siaubingai pagundai būti toli nuo tavęs mėnesių mėnesiais, tarp linksmų žmonių, kur viskas traukė ir darė įspūdį jos jaunai širdžiai ir vaizduotei, ir padarė dar didesnį tarpą tarp jos ir tavęs. Žinau, kad tavo širdis kraujuoja, kad karštos ašaros teka tavo veidu, kad tavo vargšė siela kepa aršiausio pavydo pragaro liepsnose; tačiau kodėl? Dėl tos, kuri tavęs nemyli! – kuri yra beširdė tau, širdinga savo meilužiui! Būk vyras! Ir atmink, kad ji taip pat turi teises, kurias tu privalai gerbti; – ne teisę į negarbę, bet būti laisvai nuo tavęs pagal žmogiškus ir dieviškus įstatymus, ir daryti tokį pasirinkimą bei teisinę savo disponavimą, kaip reikalauja jos jaunystė, ir skatina jos valia, siela ir sąžinė.

    Jei ji nukrito, tai jos vyro, ne vien jos pačios kaltė. Ji juo žavisi, bet tikriausiai myli šį tolimą Adonį, ir, pagunda viršijusi jos jėgas, ji galėjo pamiršti ir apleisti pareigą, meilės šaukiama; šie faktai atlėkė per orą iki tavęs ir įgavo formą bei pavidalą per regėtojo viziją.

    Būk kilnus! Ir jei judu išsiskirsite, kaip tikriausiai ir bus, visam laikui, nepamiršk pripažinti pabaigos kaip teisėto kvailos klaidos rezultato, leidusios jai gyventi taip toli tarp viliojančių scenų ir žmonių. Kalta ar nekalta, pamiršk ir atleisk. Savanoriškai išlaisvink šią kvailutę iš ją varginančių pančių, jungiančių ją su tuo, kurio piniginė, o ne asmuo, yra viskas, kas jai rūpi žemėje. Leisk jai eiti meilės šaukiama, ir, palikdama tave bei pareigą, atiduok ją geresniam ir kilnesniam meilės įstatymui. Išlaisvink ją, ir jie dviese tikriausiai susituoks. Laikyk ją, ir ji yra tas bevardis dalykas – ištekėjusi paleistuvė.

    Mano siela, vis dar kaip mano draugas, ne aš pats, pasiekė šį teisingą samprotavimą, kai man pasirodė, kad girdžiu saldų ir sidabrinį balsą, sakantį: „Štai!“ Ir kai šie skambūs tonai skambėjo per mano dvasią, jaučiau, kad per valandą užaugau šimtmečiu; ir nepaisant to, kad iš tikrųjų tikėjau, kad mano draugo žmona kalta, ir galbūt taip tikėsiu iki savo mirties dienos, vis dėlto jaučiau jai gailestingumą, taip pat užuojautą ir simpatiją jam. Aš įsivaizdavau save jo vietoje, ir pirmą kartą gyvenime ne tik pajutau atleidimo prabangą, bet jaučiausi pajėgus net mirti lėta mirtimi, kad moteris, taip mylima, būtų laiminga su tuo, kurį ji taip mylėjo; ir didesnės meilės nei ta negali parodyti joks žmogus, kad jis atiduotų savo gyvybę už draugą. Kalbėjau su vyru; įtikinau jį padėti į šalį pistoletus ir kerštą. Jis taip padarė ir nuo tos valandos nustojo būti pavydus, mažai rūpindamasis, ar vizija buvo tikras faktas, ar kliedesio sapnas.

    „Štai!“ Aš pažvelgiau, vis dar su tuo ultra sielos regėjimu, kuris peršoka visas ribas, skrodžia visas erdves, blyksteli per upes, kalnus, jūras, prasiskverbia per visus kūnus ir atveda mus į tikrą kontaktą su visa paslapties sritimi; ir vėl pamačiau mažąją vokiečių mergaitę per abiejų namų sienas, taip aiškiai, tarsi jos būtų iš smulkiausio krištolo ar tyriausio stiklo, o ne iš lentų ir skiedinio. Ir pamačiau neišsakomai tyro, perlamutrinio atspalvio spindesį, žaidžiantį aplink jos mažą galvą, banguojantį bangomis aplink jos vaikiškus pečius, švytintį aplink jos plaukus, žėrintį aplink jos juosmenį ir mylinčiomis bangelėmis visur aplink. Stebėjau tai su nuostaba. Tai buvo tik preliudija į dangišką kantatą, kuri sekė. Mačiau, kaip jos motina švelniai ją subarė, ir netrukus ji nuėjo miegoti, ir miegojo saldų, skanų absoliučios nekaltumo miegą; ir kai ji taip gulėjo, mačiau, kaip gosamerinis perlamutrinės auros debesis išsiplėtė, kol užpildė kambarį, prasiskverbė pro lubas, stogą, ištįso ir išplito aiškiai į žvaigždžių šviesą, formuodamas tašką, iššovusį toli į pačias kosmoso gelmes, kol nebegalėjau jo sekti. Tada vėl atsigręžiau į miegančią mergaitę; ir kokia buvo mano nuostaba, matant tiesiog šimtus ryškių, spindinčių ir dieviškai gražių formų, tarsi jaunų vaikų ir nekaltų mirusiųjų, ateinančių per perlamutrinės šviesos kelią ir, įeidami į namą, susiburia, šoka ir žaidžia prie miegančios mažylės lovos. Gėris yra užkrečiamas! Tas vaikas leido man atitolinti pavydo įniršio priepuolį, jaučiamą per užuojautą mano draugui; ir dabar, per ją vėl, ketinau išmokti vieną svarbiausių savo gyvenimo pamokų. Aš pabučiavau tą vaiką ir tapau persmelktas dalimi jos saldžios aromatinės auros ar atmosferos, ir todėl buvau en rapport su tomis pačiomis ryškiomis būtybėmis, kaip ir ji pati, ir buvau veikiamas tų pačių dangiškų, tyro ir dieviško poveikio, kurio pagrindinis elementas buvo Meilė.

    Dalis šių tyresnių, geresnių ir hiperfizinių aurų išstūmė ir užėmė vietą grubesnės, žemiškos ir drumstos auros. Aš jaučiausi švaresnis, geresnis nei anksčiau ir supratau Kristaus žodžius: „Leiskite mažiems vaikams ateiti pas mane.“ Tik tą šventą susikaupimo valandą supratau didžiulę vieno mylinčių lūpų prisilietimo prasmę; kad jei jis yra tyrai duotas ir priimtas, abu dalyviai yra palaiminti ne tik tiesiogiai, bet ir per įstrižus kelius, tūkstantį kartų.

    Meilė iš tiesų yra visko pagrindas, ir jos mistinė bei idealioji reikšmė pranoksta materialiąsias ir populiariąsias tiek, kiek tyra tos kūdikio-mergaitės siela pranoksta sugedusį žemo gyvenimo ištvirkėlio kūną. Mes galime būti apkabinti, bučiuojami į dangaus būsenas ar į jų visišką priešingybę! Todėl, be įprastų santykinių lūpų kontaktų, yra blogiau nei neišmintinga tiems, kurie liečia lūpas, nebent meilė būtų pagrindinis skatintojas; nes jei bučiuojantis ar bučiuojamasis yra blogas, tiek pat specifinio blogio tikrai tekės iš magnetinių bet kurios lūpų poros polių į to, ant kurio lūpų jos padėtos, sielą. Aš sakiau, kad drėgnos lūpos yra baterijos, įkrautos mūsų pačiu giliausiu gėriu ar blogiu. Neįmanoma, kad negrė, pagimdžiusi vaiką nuo baltojo tėvo, kada nors pagimdytų visiškai negrą, net jei jo tėvas, kaip ir ji pati, neturi nė lašo kito kraujo, – dėl to, kad baltojo žmogaus kraujas per jo vaiką susimaišė motinos venose. Dar daugiau, jos kraujas po mikroskopu nerodys tų pačių kristalinių formų po mišraus vaiko gimimo, kaip tai darė anksčiau. Lygiai taip pat neįmanoma, kad mes netaptume geresni ar blogesni dėl lūpų prisilietimo.

    Paleistuvės neišvengiamai nusileidžia, nebent stebuklas jas išplėštų iš pražūties. Taip yra dėl daugelio pragaro formų, kovojančių jų venose, kariaujančių jų nervuose; ir kaip dangus ar jo priešingybė lydi bučinį, taip yra su bet kokiu kitu žmogaus kontaktu – net paprastu rankų paspaudimu. Todėl pirštinės turi naujų panaudojimų.

    Pabudau iš savo miego išmintingesnis ir, tikiuosi, geresnis žmogus. Iėjau ir radau savo sielos kankinamą ir auką tapusį draugą. Samprotavau su juo taip, kaip ką tik samprotavau su savo siela. Pasakiau jam, kad kaip dienos šviesa aišku, jog toli esanti moteris visiškai juo nesirūpina, o tik tuo, kokius einamuosius pinigus gali iš jo išgauti; ir kad, nors jos praradimas yra kartus tulžies gurkšnis, jam geriau jį praryti, nes jis myli tik savo paties sferą, kuria ją apgaubė. Paklausiau, kokią teisę jis turi laikyti moterį, slapta ar atvirai, kurios siela nėra prisirišusi prie jo meile; kurios paklusnumas yra tik pareiga, o ne meilė. Buvo aišku, kad jis turėtų ją paleisti nedelsdamas, net jei tai sudaužytų jo širdies stygas, nes jos vaiko pagaminimas yra abejotinas klausimas. Kodėl jis turėtų persekioti beširdį fantomą? Jie buvo nesujungti sieloje. Štai tęstinumo kvailystė! Leisk jai eiti!

    III

    Kaip anksčiau buvo užsiminta, rašytojai apie bendras meilės temas ir jos pareigas, naudojimą, piktnaudžiavimą, prigimtį, nuotaikas ir būdus, daugiausia buvo patenkinti tik paviršutinišku ar išoriniu požiūriu ir, kaip taisyklė, visiškai ignoravo daugumą, jei ne visas, kitas ir gilesnes reikšmes, su tuo susijusias; ir nė vienas iš jų net nebandė žmonijai papasakoti daugiau apie principus, gulinčius po lytimi, Meile ir jų jungtimi – aistra ar troškimu, nei siūlo bet kurio asmeninė patirtis; bet mes turime daug kieto, sauso, pseudo-moksliško šlamšto, arba ilgą medicininių banalumų eilę, visiškai nenaudingą, nes visiškai nesuvirškinamą vidutinio intelekto skrandžiui. Kas iš jų visų pateikė orgazmo racionalumą – kodėl ir dėl ko, ar priežastį, kodėl jis tam tikrais laikais ir tam tikromis aplinkybėmis atrodo visiškai nesvarbus dalykas, o kitą kartą beveik išstumia žmogaus sielą iš jos žemiškojo būsto, kūno, – savo aštria, skvarbia, pjaunančia, baisia intensyvumu? Kuris iš jų visų paaiškino tai, ką kiekvienas turėtų, bet nežino esant faktu, t. y., kad, kaip paaiškinta „Naujojoje Moloje“ ir kitur šioje knygoje, žmogaus jungimasis yra arba gali būti trigubas; tai yra, jis gali būti sielos, dvasios ar kūno, vienas ar kitas, ir šių trijų dvejetainiai mišiniai, įvairiais laipsniais, net iki begalybės; pavyzdžiui, viena dalis sielos, dešimt dvasios, penki šimtai vien kūno, ir taip toliau; bet niekada tikras ar normalus, išskyrus tiksliose lygybėse; net dešimtys ar šimtai, pagal tai, kokie aukšti ar žemi yra dalyviai. Filosofai niekada net nespėjo apie šią tiesą.

    Kas iš jų papasakojo ar gali papasakoti, kodėl santuokos aktas kartais visiškai apgaubia pačią kiekvieno dalyvio sielą švelniausiu, minkščiausiu, tikrai žmogišku, nes griežtai žmogišku, džiaugsmu vienu metu; o kitą kartą duoda tik žiaurų skausmą; arba yra tik nervinis spazmas, nepatenkinantis vienai pusei ir žalingas abiem; ir vis dėlto tie patys žmonės abiem atvejais?

    Kodėl taip yra, o mokyti antropologai, kad generacinis ritualas vienu metu visiškai išsekina vieną, o kitu – tie patys žmonės – pripildo jį išskirtiniausiu, vyrišku, galantišku jautrumu; įkvepia jam aukščiausią dorybę ir tvirtą ryžtą; užpildo jį iki lūpų tikru ir karališku drąsumu; o kitą kartą paverčia jį klaidžiojančiu bailiu ir apgailėtinu niekšu? Ir, stebuklinga sakyti – tie patys žmonės vis dar – sukelia skausmą, aštrų psichinį skausmą, gėdą ir savižudiškas mintis; o kitą kartą rezultuoja pasididžiavimu, džiaugsmu, dėkingumu, dosnumu ir psichine vasara su fiziniu pavasariu? Kodėl šis paslaptingas įsipareigojimas – nes toks jis yra Dievo akyse, kuris per jį apgyvendina pasaulius ir užpildo žvaigždėtas erdves – panardina mus į giliausius „mėlynus“, ir kankina mūsų sielas gailesčiu, žiauriu kaip kapas, negailestingu kaip Miltono ir kitų poetų Hado įlanka; o kitą kartą sukelia jausmų būseną sieloje ir dvasioje, artimą tariamai angeliškajai; kodėl? Ir milijonai skalpelio vairuotojų kartoja garsą ir aidi „Kodėl?“ Atsakymai: jų mokslas nežino, todėl negali atsakyti; todėl aš turiu paimti savo plunksną, kad atsakyčiau tiems, kuriems reikia informacijos, kurią man lemta perduoti.

    Nuo to laiko, kai daktaras Diksonas iš „The Scalpel“ atspausdino savo didį ir įspėjantį esė apie „Organinį įstatymą“ (lyties), ir anoniminis „Satan in Society“ autorius silpnai atkartavo tas jaudinančias natas, nieko verta dėmesio ar įrašymo šioje didingoje temoje nebuvo duota pasauliui. Nei vienas esė neužpildė reikiamo sąskaitos, ir dėl tos priežasties spausdinu šią gelbėjančių patarimų seriją. Gali būti, kad netrukus būsiu priskirtas prie mirusiųjų armijų; ir kas tada perduos Randolpho mintis pasauliui? Nežinau, todėl duodu bent dalį jų, kol dar neišėjau visam laikui; todėl dabar perteiksiu tam tikras trumpas ir glaustas tam tikrų žinių formas, kurios, jei jų laikomasi, prailgins daugelį gyvenimų ir pridės neišmatuojamos laimės žmonijai. Noriu būti aiškiai suprastas ir vis dėlto neįžeisti subtiliausių ar išrankiausių; nes Dievas yra mano teisėjas, kad mano vienintelis tikslas yra mokyti tam tikrų tiesų, kurių misija yra sustabdyti nusikaltimų, vargo ir kančių potvynį, dabar niokojantį mūsų kraštą. Esu priverstas naudoti palyginimus, bet tikiuosi būti visiškai ir visiškai suprastas.

    IV

    Dabar atsakymas į garsius „Kodėl?“ iš trečiosios dalies. Laimingos būsenos, kylančios iš žmogaus susiliejimo, buvo todėl, kad iš tikrųjų buvo žmogaus susiliejimas, ir tai yra esmė! Visais kitais atvejais buvo arba per daug kūno, per daug dvasios, ir per mažai arba visai nebuvo sielos. Tai buvo meilės dėsnio pažeidimai, ir kančia buvo bausmė. Gaila, kad dešimt tūkstančių kartų didesnis skausmas nebuvo tiesioginis kiekvieno organinio įstatymo pažeidimo rezultatas; ir jei kiekvienas numatytas ištvirkėlis galėtų ar norėtų mirti bandydamas, pasaulis netrukus būtų daug geresnėje padėtyje.

    Kur meilė viešpatauja virš vedusio vyro miegamojo durų, ir protas vadovauja jo elgesiui su žmona jame, viešpataus ramybė, ir sifilitinių vaistų pardavimas smarkiai sumažės. Jokios kančios neseka šventos meilės ritualų šventimo ar dieviškų, bet piktnaudžiaujamų mūsų prigimties gebėjimų protingo naudojimo. Nebent meilė prilygsta aistrai, santuokos ritualai niekada nėra teisingi; tai viskas!

    <…>

    Moralė!

    1. Niekada neleisk savo meilei išsiskleisti, kol nesi tikras, kad tai teisinga.
    2. Jei esi magnetiškas, saugokis, kad tavo energijos srautas būtų suvaldytas, ir neleisk sau jos išlieti ant vampyro, o paskui „įsimylėti“ savo paties dvasinę emanaciją.
    3. Nuolat melskis išsilaisvinimo, kitaip įsikūniję ar nematomi siurbikai iščiulps tavo kūną ir sielą iki paskutinio lašo, o paskui juoksis, kai ateis neišvengiamas siaubas!
    4. Nepasitikėk niekuo, kas siekia tave atskirti nuo tavo partnerio.
    5. Kentėk ir pakęsk, duok ir atleisk, pasitikėkite vienas kitu.
    6. Niekada nepavydėk, kad ir kokie būtų įrodymai, kol tavo dvi kūno akys to nepatvirtina. Prisimink mano pamoką!
    7. Atlik vyro ir žmonos pareigas taip, tarsi abu stovėtumėte ant mirties slenksčio; taip būsite šventi, tyrūs ir visiškai, tikri Žmonės!

    Geros fizinės būklės, sveikatos, normalaus elektrinių, nervinių, magnetinių ir aistringų jėgų veikimo neabejotinai priklauso didelė dalis mūsų gerovės ar nelaimių, laimės ar kančių, sveiko proto ar beprotystės, lydinčių mus gyvenimo kelionėje. Daugelio metų patirtis įvairiose šalyse supažindino mane su visais egzistuojančiais metodais, kaip sukurti geriausias gyvybinės sveikatos sąlygas, kovoti su neaiškiomis nervų ir gyvybinių sistemų ligomis bei įveikti tiek pertekliaus, tiek pažeistų gamtos dėsnių pasekmes. Ši patirtis, kelionės, eksperimentai ir stebėjimai leido man ne tik įkurti, bet ir tvirtai įtvirtinti naują medicinos sistemą, apimančią viską, kas gera iš homeopatijos, vandens gydymo, magnetizmo ir dar keliolikos metodų. Artėju prie savo praktikuojančio gydytojo karjeros pabaigos, bet noriu, kad mano metodai ir sistemos išliktų, palaimindamos ir palengvindamos žmoniją, kai mano kūnas ilsėsis po kalva, o pavargusi siela saldžiai miegos šalia mano Atpirkėjo Dievo Sosto – Neapsakomojo, kurio ranka ištraukė mane iš gelmių ir padovanojo pergalės karūną šioje mano pusės amžiaus gyvenimo pabaigoje. Todėl siūlau mokyti kitus dalies ar visos šios per ilgus darbo ir kovos metus išvystytos nuostabios sistemos. Štai mano priežastys, kodėl to trokštu:

    Daugelis didelių smegenų, aktyvaus proto žmonių šioje šalyje, kaip ir panašios klasės žmonės Paryžiuje, Londone, Berlyne, Vienoje, Konstantinopolyje ir kituose dideliuose gyventojų centruose, kenčia nuo nervų ligų, daugiausia dėl smegenų išsekimo, kurį sukelia per didelis protinis darbas. Kita didelė grupė, apimanti abi lytis, kenčia nuo tų pačių problemų, tačiau dėl skirtingų priežasčių – jų simptomus sunku palengvinti, jau nekalbant apie išgydymą, turimomis priemonėmis, nes iki mano atradimų ir patobulinimų nebuvo jokio absoliutaus medicininio preparato, galinčio sėkmingai spręsti tokias būkles. Mano preparatai, per 25 metų bandymus, įrodė savo neprilygstamą galią gydant visas ligas, susijusias su nervais, smegenimis, plaučiais, inkstais ir lytine sistema. Jų populiarumas, be jokios reklamos, apmokamų sertifikatų ar kitų išpūstų metodų, tai įrodo. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad jų naudingumo sritis yra visiškai neprilygstama civilizuoto pasaulio farmakopėjos produktams.

    Kiekvieno save gerbiančio gydytojo praktikoje pasitaiko daugybė atvejų, kuriuos galima apibūdinti kaip magnetizmo praradimą, magnetinės jėgos išsekimą – kitaip tariant, gyvybinį išsekimą. Jį gydyti tūkstančiai griebėsi įvairių hipofosfitų, lyttae, valerijono preparatų ir pan., kurie, be abejo, suteikė laikiną palengvėjimą, tačiau visi jie yra netvirti ir, kaip dinaminės priemonės, visiškai nepatikimi. Pacientai, kuriems reikia tokių priemonių ir kurie jų veltui ieško, gali būti suskirstyti į kelias grupes. Pirmoji – tie, kurie, pamiršę, kad gyvybingumas yra Dievo dovana, išsekino smegenis ir nervų sistemą gyvenimu patalpose, pernelyg intensyviu protiniu darbu, kas, žinoma, lemia plaučių galios praradimą, todėl jie, kaip augalai rūsyje, išblykšta. Antroji grupė gyveno per greitai: vėlyvos valandos, vynas ir asmeniniai perteklius paliko juos įstrigusius gyvenimo jūros viduryje; nervų šaltiniai išdžiūvo, gyvybinė energija išseko, o egzistencija tapo nyki, karštligiška, visiškai beskonė ir nepatraukli. Trečioji grupė gyveno tokį nerimastingą, varginantį gyvenimą, kad, net ir be tyčinių klaidų, jie beveik užgesino gyvenimo ugnį. Ketvirtoji grupė, apimanti abi lytis ir įvairaus amžiaus žmones nuo dešimties iki septyniasdešimties metų, susideda iš tų nelaimingųjų, kurie dėl aplaidumo ar kitų priežasčių tapo iškreipti ir dėl vienišų įpročių (kurie neminimi, bet kurių siaubingos pasekmės turi būti įveiktos) išsekino savo gyvybingumą, kol jų kūnas tapo vaškinis, nervai įsitempę, smegenys suminkštėjo: jie tapo nepatikimais, permainingais, kampuotais, kreivais, laukiniais, neatsakingais, be tikslo, įtariais, vienišais, nervingais; lengvai paveikiami oro, blogų naujienų; niūrūs, rūstūs, baikštūs, nepatenkinti, svajingi, neramūs, linkę į savižudybę, slapukiški; tai švelnūs, tai grubūs ir nejautrūs; tai ramūs, tai priešingi; migloti, irzlūs, lengvai sunerimstantys; visiškai netinkami rimčiausioms gyvenimo pareigoms; neramūs patys ir atitolę nuo geriausių draugų; jie tapo išsekę, išvargę, o moterų atveju – apsunkinti bėdomis, kurios nužudytų pusę gyvenančių vyrų; dažnai tai lemia morbidišką proto ir kūno būseną, o vyrams – impotenciją ir dar blogesnes problemas. Penktoji grupė – tie, kuriuos liga taip nualino, kad gyvenimas vos rusena, o juos lydi morbidiška melancholija, beveik visiškas nusivylimas. Jie sapnuoja baisius sapnus, kenčia nuo karščio bangų, galvos skausmų, širdies plakimų, pykčio priepuolių, isterijos ir begalės kampuotumų. Šeštoji grupė iššvaistė savo jėgas, tapo impotentais ir senatviškais 30, 35 ar 40 metų amžiuje, nors šiek tiek rūpindamiesi galėjo išlaikyti pilną gyvybingumą iki septyniasdešimties metų!

    Šis sąrašas apima:

    1. Visą tą didžiulę masę žmonių, kurie yra išsekę dėl protinio darbo ir sėdimo gyvenimo būdo; kurie dėl įvairių priežasčių yra kampuoti, lengvai sužadinami, nervingi ir kartais nepaaiškinamai morbidiški.
    2. Visus, kurie yra be aistros, šalti, nepatrauklūs, nejaučiantys traukos arba, jei jaučia, beviltiškai, nes trūksta atsako galios; kurie yra neužtikrinti, neramūs, linkę į protinius, temperamentinius, niūrius, vienišus ir aistringus audringus.
    3. Visus, kurie pusiau sugriovė savo protą ir kūną, išsekino savo sveikatą ir gyvybingumą, o dabar yra kreivi, irzlūs, nusivylę dėl aistringo pertekliaus, normalaus ar kitokio, ar dėl bet kokios kitos priežasties.

    Kas gali abejoti, kad daugelio šių problemų pagrindas yra iškreipta, pernelyg intensyvi ar piktnaudžiaujama fizinė meilė? Nė viena moteris nėra serganti, jei jos nervų sistema yra sveika; nė vienas vyras nėra toks, jei jo natūralūs apetitai ir smegenys yra stiprūs ir gyvybingi. Gyvenimas ir galia, jėga ir energija, grožis ir meilė, talentas, genialumas, ištvermė ir ilgaamžiškumas – visa tai priklauso nuo normalios gyvybinių-nervinių organų sveikatos, nes kai šie sutrinka, visa būtybė kenčia, ir devynios dešimtosios visų „civilizacijos“ ligų kyla dėl šios žmogaus organizmo dalies sutrikimų.

    Mano siūlomi gydymo metodai, kuriuos ketinu mokyti gaminti, atgaivins energiją, prarastą dėl bet kokios priežasties, nes jie yra nervų jėga ir gyvybinė galia apčiuopiama forma. Jie veikia ne stimuliuodami, o atgaivindami, atkuriami magnetinę ir dinaminę galią, kai niekas kitas žemėje to negali padaryti.

    Gydytojams ir kitiems aiškiai ir nedviprasmiškai pranešu, kad šie preparatai jokiu būdu nėra empiriniai produktai ar „patentiniai vaistai“. Jų atradimas atveria naują gydymo meno erą. Tai ne vaistai, o dinaminiai agentai; jie buvo kruopščiai išbandyti Prancūzijoje, Anglijoje ir 35 šios Sąjungos valstijose. Tinkamai vartojami, abejoju, ar egzistuoja pradinės tuberkuliozės, išsekimo, nervingumo, hipochondrijos, isterijos, nervų ar gyvybinės prostracijos, leukorėjos, nevaisingumo, smegenų minkštėjimo, dispepsijos, protinio klajojimo, bendro silpnumo ar dalinio silpnumo dėl nervų išsekimo atvejis, kurio jie negalėtų greitai ir radikaliai išgydyti dėl savo nepaprastos dinaminės galios.

    Medicinos profesijoje jau seniai trūksta galingo, pozityvaus, patikimo, tačiau nekenksmingo nervus stiprinančio preparato, galinčio tiesiogiai veikti smegenis, nervų centrus ir dubens organus; agento, kuris numalšintų morbidišką uždegimą, tačiau kartu stimuliuotų, pakeltų nuotaiką, tonizuotų ir visam laikui sustiprintų; kuris tiektų nervų energiją, koreguotų visą morbidišką veiklą ir atstatytų dėl per didelio protinio darbo, venerinių ligų, masturbacijos, onanizmo ar kitų gyvybinės prostracijos formų prarastą ar iššvaistytą medžiagą. Kiekvienas gydytojas, turintis bent kiek praktikos, dažnai susiduria su silpnumo, tiek protinio, tiek fizinio, atvejais, reikalaujančiais specifinių tonizuojančių stimuliatorių ir afrodiziakų, kurie būtų patikimi, tačiau nedirgintų ir nesukeltų atoveiksmio. Šį poreikį patenkina mano gydymo priemonės, neabejotinai patisia visurinktos ir veiksmingiausios gyvybingumą atkuriančios priemonės, todėl ypač tinkamos visoms moterų ligoms, marazmui ar išsekimui, visoms aneminėms būklėms ir toms morbidiškoms būsenoms, kurios lemia isteriją, nusivylimą, melancholiją, beprotystę ir savižudišką depresiją, kylančias iš gimdos, kiaušidžių, smegenų, nervų, prostatos ir sėklidžių išsekimo abiejose lėtyse. Ypatingai sunkių ir užsispyrusių tokių atvejų įveikimui siūlau mokyti tinkamus asmenis, kaip paruošti ir naudoti šį gydymo priemonių sąrašą, kurį iki šiol ruošiau tik aš pats: 14 formulių, apimančių 1 Barosmynę, 1 Lucina Cordial, 1 Protogeną, 3 akių ligoms su instrumentais, 2 „netyčinėms“ problemoms, kurių pasekmės yra siaubingos (šios formulės yra vienintelis tobulas gydymas pasaulyje – viltis apsinuodijusioms žmonoms). Trumpai tariant, ketinu mokyti geriausių savo atradimų ir suteikti pergamentinius sertifikatus, įrodančius, kad pirkėjas išmokytas mano sistemos ir formulių.

    Per šias gydymo priemones daugelis atgavo sveikatą; seni žmonės ir nevaisingos moterys tapo laimingais tėvais, o pacientai, stovėję ant mirties slenksčio, tapo stiprūs ir energingi – žinoma, ne vien vaistais, bet ir pagal mano nurodytą gyvenimo būdą, ypač aprašytą mano leidinyje apie žmogaus gyvenimo ir galios pratęsimą, pavadintame „Auksinė paslaptis“.

    Tiems, kurie aiškiai to pageidauja, ši sistema bus papildyta ezoterinių nurodymų serija, daugiausia susijusia su Ansairių paslaptimi.

    Tie, kurie skaitė mano darbus, po 30 metų jau žino, kad kaip nervų ir lytinių sistemų ligų specialistas esu pernelyg gerai žinomas, kad mano autoritetą galėtų sėkmingai užginčyti koks žmogus, grupė ar partija. Net ir gabiausi šalies gydytojai džiaugiasi priimdami mano mokymus ir patobulinimus, paremtus originaliais atradimais. Per pastaruosius metus nauju atradimu visiškai pakeičiau šių ligų gydymo metodus. Dėl jo gydytojui ir pacientui nebereikia „spėlioti“, o galima iš karto pereiti prie gydymo. Šis atradimas yra visiškai originalus ir bus perduotas praktikams – tiems, kurie nori specializuotis gydant šią žmonių negalavimų klasę. Sąlygos siunčiamos paštu. Pagrindinis tiek gydymo, tiek priemonių principas, priešingai visoms „mokykloms“, yra tas, kad laikau gyvenimą pačiu principu; mes negimstame su tam tikru jo kiekiu, kuris, išsekęs, atiduoda mus mirčiai. Mes galime ne tik kaupti ir rinkti naują gyvenimą, taip pridedant ilgus metus prie jo trukmės, bet ir intensyvinti, gilinti, plėsti jį visomis kryptimis, taip išsaugodami savo ugnį, grožį, gyvybingumą, energiją, magnetinę ir asmeninę jėgą neribotai. Ir ne tik tai – čia yra išties didingas atradimas – išsekimo šaltinis, tinkamai suprastas, yra tikrasis amžinybės, ištvermės, ilgo gyvenimo ir galios, protinės, fizinės, moralinės, emocinės ir magnetinės, šaltinis. Trumpai tariant, laikau įmanoma beveik visiškai atjaunėti ir vėl tapti jaunais dvasia, gyvybingumu, protine galia ir ištverme; meilės praradimas yra gyvenimo praradimas, ir abu gali būti atkurti. Šių dalykų mokau, be kita ko, suteikdamas daug praktinių žinių, kurių vertė neįkainojama, ir nuo kurių laikymosi priklauso visų susituokusių porų laimė, o nežinojimas užpildo šalį ydomis, žmogžudystėmis, savižudybėmis, skyrybomis ir neišmatuojama nelaime. [Šios žinios plačiai išdėstytos dideliame darbe „Pagrindinė aistra“ ir dar didesniame „Geros naujienos“, kurių turinio lenteles atsiųsiu bet kokiu adresu gavęs pašto mokestį.]

    Mano mokymai bus neįkainojamos vertės ne tik gydytojams, bet ir kitiems vyrams, o ypač moterims, dėl daugelio priežasčių, kurių čia nenoriu išdėstyti.

    Galiausiai: šis leidinys neišvengiamai atkreips dėmesį į B. O. E. (Eulio broliją), pasaulio viltį ir žmonijos ramsštį. Visi susidomėję informuojami, kad šios ordos vadovas bus išleistas iš šios Didžiosios ložės; į jų pareigūnus reikia kreiptis dėl informacijos, ir į jokią kitą valdžią, išskyrus mane, kol mirsiu.
    Mano dabartinis adresas: Toledo, Ohajas; kai jis bus pakeistas, bus tinkamai pranešta.

    II DALIS

    NEMIRTINGUMAS

    ——————

    „Filadelfija, 1873 m. rugsėjo 30 d.

    Gerbiamas pone, esu giliai sužavėtas. Nesu skaitęs nieko iš jūsų leidinių, išskyrus „Naująją Molą“. Šio darbo 61-ame puslapyje, po XIX skyriumi, radau vieną sakinį didžiosiomis raidėmis: tą pačią mintį, kuria esu linkęs tikėti jau daugiau nei trisdešimt metų: „Ne visi žmonės turi sielas!“ Gerbiamas pone, ar jūs tai rimtai? Ar kur nors kitur savo leidiniuose esate daugiau apie tai kalbėjęs? … O, ar numanote, kaip mano siela trokšta, peržiūrėdama jūsų leidyklos išleistų nepaprastų kūrinių turinį – ir ar galite įsivaizduoti, kad turiu sielą?

    Melsdamas, kad jūsų vertingas gyvenimas būtų ilgas, ir kad jūs toliau šviestumėte milijonus, kaip tik jūs vienas galite,

    Esu jūsų tikras draugas,
    E. B. MERRILL,
    308 Walnut Street.“

    E. B. Merrill, gerbiamas pone, šis dokumentas iš esmės yra atsakymas į klausimus, iškeltus „Moloje“ ir jūsų laiške. Atsakydamas į jūsų klausimus, leiskite man pasakyti, kad visi dalykai paprastai laikomi ir tikima, kad atkuria savo rūšis. Tai laikoma griežta, nekintama gamtos taisykle ir įstatymu. Tačiau tai nėra visiškai tiesa ar nekintamas įstatymas, nes egzistuoja spontaniškos generacijos įstatymas tiek faunos, tiek floros gamtos srityse – tiek augalinis, tiek gyvūninis gyvenimas, kuris atsiranda ne tik iš sėklų daiginimo. Kai kurie iš jų turi, o kiti neturi galios atkurti savo rūšį; tokių pavyzdžių yra per daug, kad reikėtų juos išskirti, pavyzdžiui, įvairūs akarai, atsirandantys iš susmulkinto titnago, kuris pirmiausia buvo kaitinamas iki baltumo; taip pat gerai žinomas reiškinys, kai iš sūdytų kopūstų tamsiuose, drėgnuose rūsiuose atsiranda driežiškos būtybės; dar daugiau – retkarčiais pasitaikantis žemo tipo babuinų atsiradimas dėl nėštumo nutraukimo negrėms, kaip tai įvyko Čarlstone, Pietų Karolinoje, prieš keletą metų. Taigi, ne visada griežtai, nors paprastai, tiesa, kad dalykai atkuria savo tipus ir rūšis.

    Žmogaus atveju jo kilmė pagal metodus ir procesus, kurie dar prieš kelis metus buvo visuotinai tikimi, dabar yra beveik visuotinai diskredituojami, nes šiuolaikinis mokslas atmeta viską, kas negali būti įrodyta atitinkant įstatymą; žmogus įrodytas kaip laipsniškas, o ne staigus ar stebuklingas kūrinys. [Žr. tomą „Prieš Adomą buvęs žmogus“, išleistą mūsų leidyklos.]

    Sunku tiksliai nustatyti, kur baigiasi grynai gyvūniškas ir prasideda grynai žmogiškas. Kiekvienas nukrypimas nuo aukšto žmogiško tipo yra priartėjimas prie simianinio, arba beždžioniško tipo, ir beždžioniškos formos, rankos, veido kampai, nosys, burnos ir bruožai sutinkami tarp visų rasių, spalvų ir klasių žmonių kiekviename žingsnyje; tuo tarpu embriologija aiškiai įrodo, kad žmogus gimdoje praeina per kiekvieną pasaulio gyvūnų augimo ir produktų etapą – nuo želė taško iki buožgalvio, žuvies, beždžionės, iki žmogaus; kuo toliau kiekvienas gestacijos etapas stumiamas, tuo tobulesnis yra rezultatas – vaikas. Žemesni simianų tipai ir formos nėra ir negali būti nemirtingi dėl smegenų priekinės dalies trūkumo ir perteklinės užpakalinės, žemos smegenų dalies, arba smegenėlių.

    Jei žmogus, kaip įrodo mokslas, yra augimas, tai ir jo nemirtingumas yra augimas, o ne stebuklas ar dovana, ar kokios nors staigios fizinės ar metafizinės jėgos rezultatas; jis turėjo kilti iš nemirtingų protėvių. Mums reikia naujos ankstyvųjų raštų egzegezės, nes, atsižvelgiant į kasdienius mirusių tautų ir išnykusių civilizacijų liekanų prisikėlimus, nuolatinius priešistorinių rasių liekanų kasinėjimus, kai kurios iš jų, remiantis geologiniais duomenimis, datuojamos ne mažiau kaip nuo trijų ketvirčių milijono iki dviejų milijonų metų, neįmanoma priimti pažodinio pasakojimo, kaip jis pateiktas. Žmonės anksčiau laikė ir tikėjo, kad visa žmonija yra kilusi iš pirminės poros – autochtonų arba pirmapradės poros – Adomo (Kadmono) ir gražiosios Ievos, jo iš šonkaulio kilusios gyvenimo draugės. Tačiau šis dogmas jau nebėra dogmas. Juodosios, rudosios, baltosios, geltonosios rasės yra tokios pat aiškiai atskirtos viena nuo kitos, kaip greyhoundai nuo pudelių ar bantam vištos nuo užsispyrusių, ilgais pentinais ginkluotų, kovojančių vištų; net mišrūs santykiai negali pagaminti tobulos kitos rasės egzemplioriaus.

    Šiais laikais mokslas sugriauna senovės pasakas ir jau gerokai pažengė, visiškai atsisakydamas Edeno poros, tvirtindamas, kad totoriai, kaukaziečiai, indėnai ir negritai kilo iš skirtingų centrų ir šaltinių, o darvinistų teoretikai laiko vadeles ir važiuoja tiesiai nuo rūmų iki urvo; nuo žmogaus, kupino išdidumo ir pompastikos, iki žmogaus, gauruotų šimpanzių ir raudonpadžių babuinų pusbrolio; ir ji įrodo, kad jis yra natūralus gamtos išaugimas; kad jo protėviai buvo tam tikros rūšies aukštesnės beždžionės ar babuinai, gorilos, nšiego ar šimpanzės; ir kad jis pats yra didelis patobulinimas, pasiektas natūralia ir seksualine atranka, lyginant su savo protėviais, kurie lėtai progresavo nuo beždžioniškumo iki urvų gyventojų ir ginklų naudotojų; kurie pamažu išmoko naudoti ugnį ir kautis, monogamiją ir poravimąsi, statyti trobesius ir dėvėti drabužius, ir kurie, toliau vystydamiesi, galiausiai, per tūkstančius amžių, tapo tuo, kas jis yra dabar – paprastai pusiau civilizuotas; nes jis vis dar karia, nukerta galvas, žiauriai elgiasi su savo rūšimi, ir geriausiu atveju mėgaujasi skerdynėmis, būgnais, karu, šlove, kartuvėmis, kalėjimais, alkoholiu, tabaku, plėšikavimu ir jėga, mėsos maistu ir ugningais gėrimais, vis dar teigdamas, kad išgyvens mirties išbandymą eterine forma, bet iš tikrųjų nežinodamas, kaip ar kodėl: Tvirtai laikydamasis tikėjimo, kad jo gyvenimas žemėje yra tik preliudija į jo amžinojo būvio muziką anapus kapo, kol visa gamta gieda žemą, liūdną requiem visoms kitoms juslioms formoms, kurios visos griūva į savo pirminį dulkių pavidalą ir daugiau neegzistuoja kaip individai, o tik išlieka savo atitinkamose rūšyse. Šis tikėjimas jį džiugina, tačiau tai liūdna mintis – nieko juslaus anapus kapo, išskyrus vien žmogų; o visos kitos gyvybės ir grožio formos išnyksta amžiams?

    Be abejo, šioji Darvino ir kitų vystymosi teorija iš esmės yra teisinga – tiek, kiek ji siekia, – tačiau ji neina pakankamai toli. Ji itin nepatenkina kiekvieno tikro mąstytojo ir gyvenimo po mirties viltį turinčio žmogaus; ir ta pati žmonių klasė mano, kad visiškai neįmanoma pagrįsti nemirtingumo remiantis medžiaga, kurią pateikia tie, kurie daugiausia suinteresuoti tvirtai įtvirtinti šią didingą idėją. Jie klausia Kodėl?, bet nėra logiško atsakymo. Aš čia ir dabar pateiksiu atsakymą.

    Niekas, kiek žinau, netvirtina, kad beždžionės, didelės ar mažos, sugeba įveikti mirties bangas ir saugiai plaukti į eterinius krantus anapus (jos tikriausiai nusipelno šios galios tiek pat, kiek kai kurie žmonės), tačiau žmogus fiziškai yra tik patobulinta beždžionė, ir šis faktas turi keistą įrodymą: aukštesnės simios nori ir poruojasi su žemesniais žmonėmis. Įrodymas – uodeguoti „žmonės“ Namaqua žemėje, nykštukiniai gorilų krašto žmonės ir Hottentot moterų, pagrobtų ir apvaisintų milžiniškų Nigritijos beždžionių, palikuonys. Tačiau iš to neseka, kad tokie monstriški palikuonys yra nemirtingi, net jei, kas abejotina, žmogiškasis tėvas gali būti toks; taip pat neseka, kad visi, kurie neabejotinai yra žmonės, turi galią sąmoningai egzistuoti po tikrosios mirties; neabejotinai ne visi yra taip apdovanoti, kurie turi išorinius ir įprastus žmoniškumo bruožus; ir yra tūkstančiai, kurie kasdien praeina pro mus gatvėse, kurie nėra nemirtingesni už žuvį, kurią jie valgė pietums; nes ta galia, faktas, kokybė, vadinkite tai kaip norite, yra išsivystymas, augimas, rezultatas, kurio principus čia ketinu trumpai išdėstyti ir, kiek leidžia mano ribos, paaiškinti. Pirmiausia leiskite man apibrėžti, ką pasaulis ir aš suprantame kaip tikrąjį nemirtingumo termino apibrėžimą:

    Kūnas tariamai savyje turi elektrinę formą, visiškai identišką sau – galvą, akis, smegenis, liežuvį, rankas, kojas, lytinius organus; mirties metu ši eterinė forma išsivaduoja iš kūno ir keliauja praleisti savo amžinų metų danguje arba pragare; ji nebegali mirti, bet gyvena, myli, kenčia, mąsto, džiaugiasi tame kitame gyvenime; ir visais atžvilgiais vis dar yra žmogus. Šis trumpas apibrėžimas yra toks pat geras, kaip užimantis šimtą puslapių.

    Dabar, jei žmogus yra – o teigiami įrodymai yra stiprūs – bet kokios beždžionės, egzistuojančios dabar ar išnykusios prieš šimtą tūkstančių metų, palikuonis; jei jis yra nemirtingas, o beždžionių tėvai tokie nėra, akivaizdu, kad tie pažangūs Simiadæ egzemplioriai, iš kurių kilo pirmieji nemirtingi žmonės, turėjo perduoti savo palikuonims galią ir kokybę, kurios patys neturėjo; taigi mirties metu protėviai grįžo į dulkes, o palikuonys džiūgavo amžinuoju gyvenimu ir atnaujinta egzistencija; emigravo į kitus pasaulius Skliaute, nemirtingos būtybės, bet be tėvų, kurie juos pasitiktų ir pasveikintų tolimajame krante – žemėse anapus išbanguotos srovės, karalystėse anapus Jūros! – ir, be abejo, taip iš tikrųjų buvo. Žinoma, šie pirmieji vaisiai nebuvo aukštos ir puikios kokybės, kuri vėliau išsivystė žemėje dėl laiko ir geresnių fizinių sąlygų. Logika yra geras sietas, net jei viena ar dvi klaidos grūdeliai kartais praslysta pro tinklą tarp smulkesnių tiesų. Dabar arba tėvai-beždžionės sugebėjo perduoti tai, ko patys neturėjo – kas prilygsta didesnio ištraukimui iš mažesnio – akivaizdus absurdas; arba žmogus nėra nemirtingas dėl teisės, pastangų ar gimimo priežasties, todėl turi pasiekti tą būseną ar įgyti tą kokybę kitu būdu, per kitą metodą, pagal kitą taisyklę ar įstatymą; tai yra, vaikai turi gauti šią kokybę generacijos momentu; įgyti ją gestacijos laikotarpiu; kitu savo karjeros momentu ar akimirka, arba, galiausiai, įgyti ją kažkokiu paslaptingu ar stebuklingu būdu, kuris nėra plačiai žinomas ar tinkamai suprantamas. Tačiau visiškai absurdiška tikėti ir visiškai neįmanoma, kad nemirtingas dalykas galėtų ar gali gauti savo mirtį įveikiančią prigimtį iš to, kas pats yra mirties įprasta auka ir grobis. Iš upės paimti galoną lengva; bet upę iš galono – neįmanoma, tačiau ne labiau nei teigti, kad beždžionių palikuonių nemirtingumas yra išvestinė kokybė. Vis dėlto laikau, kad nemirtinga žmonių pora gali pagimdyti nemirtingus palikuonis: bet tai kyla iš magnetinio tėvų poveikio ir prisilietimo, kurie taip perduoda nemirtingumo polinkį, kurį subjektai gali arba sustiprinti, arba sunaikinti, metodais, toliau paaiškintais ir išdėstytais.

    Leiskite aiškiai suprasti, kad mes, Eulio nariai, laikome, jog bendras materialaus visatos tikslas, dėl kurio ji egzistuoja, yra proto kristalizacija – sielos nemirtingumas; tačiau iš to neseka, kad visi žmonės yra atsparūs mirčiai, lygiai kaip neseka, kad visos nesuskaičiuojamos sėklos, kurias kasmet gamina gamtos floros skyriai, yra apdovanotos reprodukcine gyvybe; nes dauguma jų yra visiškai inertiškos, o kitos turi tik silpną gyvybę, ir net jei jos sudygsta, greitai žūsta ir suyra. Perkėlus šį vaizdą į gyvąjį pasaulį, matoma, kad lyčių susijungimas žlunga vienu iš savo tikslų – reprodukcija penkis tūkstančius kartų kiekvienam vieninteliam sėkmingam atvejui, imant tik žemesnius gyvenimo planus; tuo tarpu žmogaus atveju, susijungimas, kiek tai susiję su palikuonimis, žlunga devynis šimtus devyniasdešimt devynis kartus kiekvienam sėkmingai implantuotam gemalui.

    Vėlgi: Kiekvienas sveikas vyras – žinoma, išskyrus libertinus, ištvirkėlius, įprastus aistrų pažeidėjus ir visus sužeistus asmenis – geros nuotaikos kasdien pagamina nuo ketvirčio uncijos iki pusantros uncijos trijų formų gyvybės skysčių – spermos, prostatos limfos ir Cowperio liaukos išskyros; ir kiekviena normali jų evakuacija vidutiniškai sudaro pusę uncijos, kurioje, kaip ne kartą įrodžiau galingu mikroskopu (didinančiu 35 000 kartų), yra nuo devyniolikos, mažiausio skaičiaus, iki septynių šimtų aštuoniasdešimt trijų zoospermų, kurių kiekvienas galėjo būti išsivystęs gimdoje iki tobulų žmogaus proporcijų. Imkime pirmąjį atvejį, ir akivaizdu, kad aštuoniolika turi žlugti, jei vienas pasiseka; ir septyni šimtai aštuoniasdešimt du praranda savo šansus, jei vienam pasiseka pasiekti kiaušinėlį ir įsikūnyti motinos įsčiose. Tačiau šansai yra milijardai prieš vieną, kad net vienas iš jų saugiai įsitvirtins; ir mes darome išvadą, kad kiekvienam sėkmingam žmogaus susijungimui yra ne mažiau kaip devyniolika šimtų penkiasdešimt septyni milijardai žmogaus gemalų, pasmerktų ramybei, jei ne amžinai mirčiai, laikant, kad suaugusiųjų pasaulio populiacija yra apie trylika šimtų milijonų. Dar viena mintis: Gamta pasirenka tinkamiausius rūšiai tęsti; stipriausi ir aktyviausi zoospermai visada nugali silpnesnius ir pasiekia kiaušinėlį, taip pasmerkdami visus kitus; bet akivaizdu, kad ir jie turi žūti, jei nėra kiaušinėlio, kuris juos pakviestų. Brangūs keli subrendę zoospermai pasiekia subrendusius kiaušinėlius, nes jiems trūksta būtino elemento – laiko, būtino jų tobulumui, todėl dauguma žmonių kyla iš nesubrendusių sąlygų ir lieka nesubrendę nuo lopšio iki kapo. Papasakosiu jums giliai paslėptą generacijos paslaptį, kuria galima valingai pasiekti pačius nuostabiausius rezultatus. Ji tokia: [Čia seka šlovingos tiesos, užsimintos, bet tokios šventos, subtilios ir privačios prigimties, kad jas galima perteikti tik žodžiu ar rašalu. Šio leidinio leidėjas neturi noro išlaikyti ją išskirtinai sau ir todėl perduos ją tokioms kilnioms sieloms, kurios gali ją įvertinti.] Šie principai vieni gali išgelbėti pasaulį ir užtikrinti nemirtingumo kniedes. Gamta daro daug bandymų, bet pasiekia tik kelis sėkmingus rezultatus, ir kaip yra su medžiais ir žolėmis, krūmais ir gėlėmis, taip yra ir su žmonija. Ji stengiasi, labai stengiasi, nemirtingai padaryti rūšį, bet jai pavyksta tai padaryti tik individui; ir taip pat lengva vaikščioti gatvėmis ir išrinkti tuos, kurie turi išliekančias sielas, iš tų, kurių ateitis yra niekybė, kaip išrinkti negrą, indėną, hotentotą ar Joną Chinamaną iš Digger indėnų minios. Tiesa ta, kad nors žmogus apskritai yra nemirtingas, jis nėra visuotinai toks. Vystymosi teorija yra gera ir teisinga iki tam tikros ribos, bet bet kuriame etape ar greičiu ji yra visiškai nekompetentinga atlikti didžiulį sielos egzistencijos paaiškinimo pasiekimą. Ją reikia tobulinti; ir stebina, kad jos pagrindiniai kunigai niekada net nebandė įrodyti žmogaus nemirtingumo, bet veikiau stropiai vengė kontakto su šiuo kebliu klausimu. Jų teorija jiems žlunga nuo momento, kai jie pasiekia psichinius ir metafizinius didingojo dalyko aspektus. Jie visiškai neatsižvelgia į sielą per se, nes puikiai žino, kad negali pateikti priežasties, kodėl sielos turėtų būti. Faktas yra tas, kad nemirtingumas jų hipotezėmis negalėjo ir negali būti. Jis nėra paveldimas (būtinai); jis nėra dovana, nei fiat ar stebuklo rezultatas, bet yra procesas, evoliucija, kurios principai yra tokie pat aiškūs ir paprasti kaip vienas, du, trys ar a, b, c.

    Trys broliai gali gyventi: vienas iš jų išgyvens mirties procesą; antrasis mirs amžiams, kaip tas specifinis asmuo ar individualybė; o trečiasis, kartą turėjęs nemirtingumo elementus ir sąlygas, gali juos prarasti ir užgesti kaip užpūsta žvakė, dėl pakartotinių vieno iš pagrindinių ar organinių jo prigimties įstatymų pažeidimų; tuo tarpu ketvirtasis brolis gali beveik prarasti šią didžiąją dovaną – jei tai dovana, kaip kai kurie tiki, o milijonai kitų netiki; bet šis ketvirtasis brolis, imdamasis skubių veiksmų, akimirksniu atsisakydamas visų savo žalingų, sielą švaistančių, protą menkinančių praktikų ir įpročių; visiškai ir atkakliai vengdamas visų pagrindinių jo būtybės meilės įstatymų pažeidimų ir laikydamasis tvirto, vyriško elgesio, gali atgauti tai, ką taip neatsargiai rizikavo ir pavojuje.

    Kai kurie žmogaus kūdikiai gimsta nemirtingi, atsparūs mirčiai ir nesunaikinami nuo momento, kai buvo pradėti; tuo tarpu kitiems reikia ilgų metų ir baisių disciplinų bei patirčių, kol jie pasiekia trokštamą tikslą. Tūkstančius metų Gantamos, Budos, pasekėjai laikė tai, ką mes vadiname nemirtingumu, kaip nepalengvinamą prakeiksmą, o tęstinį egzistavimą – kaip baisiausią ir didžiausią blogį, kuris gali ištikti žmogų. Jie laikė Narvaną, arba galutinį egzistencijos nutraukimą, kaip didįjį desideratum – visų įmanomų žmogaus vilčių, siekių ir pastangų Ultima Thule.

    Nepatenkinti gyvenimu, jo skausmais ir bausmėmis, yra milijonai mūsų, kurie mielai liautųsi egzistavę. [Buvo laikas, kai šių eilučių rašytojas, pasibjaurėjęs amžiaus šarlataniškomis filosofijomis ir filosofais, iš tikrųjų bandė priimti Budos doktriną; bet, pasiekęs galią – per nepaprastas priemones, aprašytas III dalyje – žvilgtelėti į mistines būsenas anapus, jis pakeitė savo tikėjimą ir pakėlė savo viltis, tuo labiau dėl savo atradimo, kad nihilizmas ir nemirtingumas yra pasiekiami per nuolatinį žmogaus valios naudojimą.]

    Minėtas atradimas yra toks: Yra dvi nemirtingumo rūšys: 1. Žmogus gali išgyventi mirtį ir išvengti savo fizinės formos vergovės, išlaikyti savo eterinę būseną kurį laiką; tačiau jei jis negavo tinkamo ir esminio meilės impulso prieš gimimą arba vėliau neišvystė meilės, jis yra taip pat tikrai pasmerktas išnykti, išblėsti, susitraukti, grįžti į monadinę būseną, kaip kad gravitacija yra įstatymas. Jis bus kaip didžiulis muilo burbulas vamzdžio gale, kuriam tereikia palikti ramybėje, kad jis pamažu mažėtų, kol vėl visas bus vamzdžio krašte, o tada sprogs amžiams, nebegalėdamas būti atstatytas.

    Nuo moderniosios spiritizmo fazės atsiradimo tūkstančiai žmonių bandė bendrauti su savo mirusiais pažįstamais, bet visiškai nesėkmingai. Kodėl? Paprastai todėl, kad jų ieškomi draugai nustojo egzistuoti. 2. Žmogus galėjo gauti tinkamą impulsą prieš gimimą arba įgyti jį vėliau, ir jis gali įžengti į eterines žemes su, naudojant įprastą, bet labai išraiškingą frazę – tokiu geru startu, kad galėtų tęsti amžinai. Dvi nemirtingumo rūšys gali būti palygintos su šiuo: viena yra kaip sėkla, pasodinta į gerą, turtingą dirvą, bet tik vieno ar dviejų colių gylyje, su kietu, sausu uolienos sluoksniu po ja, kuris neleidžia šaknims plisti; todėl tas augalas kurį laiką atrodo gerai ir daug žada, bet greitai nuvysta ir daugiau niekada nematomas. Kita sėkla, pasodinta toje pačioje dirvoje su daug vandens ir šaknų erdve, auga linksmai, stiprėja, plinta, žydi, klesti, triumfuoja ir tęsiasi; tačiau sėklos buvo vienodos, kaip ir dirva.

    Taip pat yra dvi nihilizmo rūšys: 1. Žvėries ir žvėriško žmogaus, arba brutalaus žmogaus – abu jie pasmerkti staigiai ir visiškai išnykimui – egzistencijos nutraukimui, tokiam pat pilnam, kaip sprogusio parako ar užgesusios šviesos, kuri, kaip parakas ar šviesa, nebegali egzistuoti amžiams; ir 2. Tikrai žmogiškas nihilizmas, poilsis, dieviškoji Narvana – būsena, kurią pasiekti yra be galo sunkiau nei bet kurią aktyvaus nemirtingumo fazę, ar ji būtų laikina, ar nuolatinė! – žmogus miršta su dangiška melodija ar dieviškiausios harmonijos ir serafinės melodijos nata, skambančia saldžiausia muzika per kiekvieną jo būtybės koridorių, skliautą ir kamerą. Dabar atkreipkite dėmesį ir gerai įsidėmėkite šį Narvanos apibrėžimą: Žemėje ilgiausia vienos muzikinės natos trukmė niekada neviršija kelių akimirkų; bet šioji nata, apie kurią kalbu, šis dangaus muzikos sprogimas, šis akimirksninis susižavėjimas trunka nekintamai Amžinai ir AMŽINAI! Jis yra nepakitęs, garsas, muzika, žmogus, amžinai tas pats, be intervalo, kuris netgi užsimintų apie monotoniją! Tai begalinė melodija, užgrota ant Amžinosios arfos, trunkanti amžinai ir visada!

    Tokia yra gerųjų Narvana! Kita – blogųjų ir netobulų nihilizmas. Taigi mirtis turi tris Vartus: Geležiniai atsidaro į Naktį – visišką išnykimą; Sidabriniai – į Nemirtingus laukus; Auksiniai – į tai, ko gali trokšti net Dievai! – jei tikime tuo, ką mums sako kilniausia ir aukščiausia regėtojų vizija – ir aš esu vienas iš tų, kurie taip tiki.

    1873 metais sutikau žmonių, kuriuos žinojau esant po blogojo nihilizmo uždraustuoju. Kitur, tomo, kurio šis yra skyrius, dalyje, pateikiamas pasakojimas apie žilagalvį „žmogų“, beveik septyniasdešimties metų, kuris siekė ir tikėjosi pratęsti savo apgailėtiną ir varganą gyvenimą, absorbuodamas trečios jaunos merginos, šešiolikos metų, gyvybę – jis jau buvo atlikęs laidotuvių apeigas dviem ankstesnėms aukoms; tas senis yra pasmerktas absoliučiam išnykimui, nebent išsigelbėtų atgaila, fizine regeneracija ir meilės augimu jo viduje. Ne tik aistra ar geismas skatino jį pratęsti savo egzistenciją kitų sąskaita; ištempti savo iššvaistytus metus baisiu nusikaltimu, geriant jauną gyvybę ir naikinant vaiką, turintį taip mažai vasarų; bet sąmoningas ir nesąmoningas meilės trūkumas buvo tai, kas skatino jį šiam mirtinam, savanaudiškam poelgiui; jis jautė poreikį didžiam pagrindui, ant kurio turi būti statomas nemirtingumas, arba jo visai nebus. Daug tokių, kaip jis, yra.

    Tačiau neseka, kad monadinis taškas, kibirkštis ar gemalas, sudarantis, pagrindžiantis ir animuojantis seną ištvirkėlį ir kitus jo rūšies; bjaurią gaują, kurioje geismas viešpatauja; liūdnai pagarsėjusius 1873 metų „Hullitus“; ir dar labiau pagarsėjusius trigubai dažytų niekšų, kurie prievartavo jaunus vaikus ir buvo už tai sudeginti, pasekėjus – neseka, kartoju, kad gemalai ar monadiniai taškai, pagrindžiantys jų egzistenciją, jų mirties metu nustos būti amžiams; bet jie tik nustos būti tomis ypač niekšiškomis ir ydingomis asmenybėmis; tuo tarpu gemalai, pagrindžiantys jų būtį, gali vėl ir vėl pasirodyti čia, apsirengdami naujais elementais ir, žinoma, dėl šios priežasties, pradėdami naujas karjeras. Niekas negali patekti į dangų, kol neišgaus viso gėrio, kurį žemė ar žemės gali jam duoti; ir ne iki tol, kol jis nepatirs viso materialaus gyvenimo išbandymų ir disciplinų, jis negalės pasiekti to auksinio supra-nemirtingumo, apie kurį šiuolaikiniai mąstytojai, esantys už mūsų nedaugelio ribų, dar niekada net nesvajojo, neįsivaizdavo ar nenumatė.

    Nieko organiškai netobulo negali įeiti ir likti neprilygstamoje ir neapsakomoje grynosios sielos žemėje. Netobuli turi grįžti į chemijos ir materijos sritį; jie negali su viltimi belstis į amžinybės auksinių šventyklų duris, nebent jie būtų pilni, teisingi, tyri, laisvi ir geri, net jei jų disciplina tęsiasi per milijardą amžių; ir kuo didesni yra dovanos ar talentas, genialumas ar įgimta galia, tuo sunkesnė bus kaina, sumokėta už viską, kas jam suteikta. Galima teisingai pasakyti, kad aukštose vietose negali būti ramybės – audros, kruša ir viesulai, uraganai, žaibai ir griaustiniai žaidžia ir lūžta aplink kalno kaktą; ir tas, kuris nori laimėti triumfuojančio nemirtingumo žaidimą, turi tai padaryti mylėdamas gerai ir daug. Bet grįžkime prie temos: Darvinas ir jo bendraminčiai aiškiai matė, kad žmogaus genezė, skirtinga nuo įprastai priskiriamos, buvo būtina, atsižvelgiant į nuolat daromus stulbinančius atradimus, ir jie priėmė atrankos teoriją, ir, kiek tai susiję su išorinėmis savybėmis, buvo teisūs; bet vietoj nemirtingų sielų, kylančių iš, tarp, nuo ar per Simiadæ, tai buvo tik sielos dėklas, tik fizinis kūnas, išorinė forma, kuri taip išsivystė, taip augo per lėtus amžius, tuo tarpu vidus, didingo laikrodžio mechanizmas, pati imperatoriškoji siela, kilo kitaip ir kitur. Dabar siela čia reiškia mąstantį, sąmoningą, žinantį, nekenčiantį, mylintį, siekiantį principą – tą paslaptingą kažką, apie kurio kilmę, prigimtį, išliekamumą ar kartu su kūnu išnykimą tiek daug buvo pasakyta, dainuota ir rašyta, kol filosofai apskritai susikirto, vesdami įnirtingiausią iš visų intelektualinių mūšių. Aš čia ketinu išspręsti šį ginčą arba bent jau nurodyti aiškų kelią į tokį sprendimą, būdamas visiškai įsitikinęs ir sąmoningas, kad čia bus rastas vienintelis įmanomas metodas ir kelias į galutinį sprendimą. Tikram mąstytojui sunku turėti daug kantrybės su tais, kurių aukščiausia sielos ir dvasios samprata yra retintas dujinis eteris, išsivystantis iš grubios substancijos, kaip šviesa ir šiluma spinduliuoja iš žėrinčių anglies gabalų žiemos židinyje; nes tokia samprata yra visiškai neteisinga, matant, kad jokia galima kietos substancijos ar materijos rafinacija niekada negali priartėti prie net magnetinio erdvės eterio būsenos, jau nekalbant apie tą dieviškesnį dalyką, apie kurį mes kalbame. Aišku, kad materija nemąsto; siela mąsto, todėl siela yra vienas dalykas, materija visiškai kitas, reikalaujantis tilto, kuris peržengtų tarpą tarp jų, ir tas tiltas yra kažkokia subtili magnetizmo forma; siela negali būti išsivystyta iš jos jokiu rafinacijos ar subtilinimo procesu; nes siela buvo siela nuo visos praeities amžinybės; siela yra, ir tokia išliks visoms įmanomoms ateities amžinybėms; tuo tarpu materija, tiek savo sukietėjusiame ar kondensuotame, tiek savo toli išsklaidytame ar skystame būsenoje, išliks materija, kol visa jos gyvybė bus išeikvota, ir Dievybė taps senatviška ir nusilpusi nuo laiko svorio ir praėjusių amžių!

    Mes žinome, galime žinoti, tik nedaug apie Dievą, nepaisant to, kad tiek daug žmonių teigia esantys artimi Jo pažįstami ir bendraujantys su Juo familiarumo pagrindu! Vis dėlto turime visas priežastis tikėti, kad Neapsakomasis yra gryna Siela; ir aš, šio teksto rašytojas, taip tikiu; ir dar daugiau, kad Jis yra kaip Saulė, skleidžianti nesuskaičiuojamus milijardus spindulių ir šviesų kiekvieną akimirką – ir kad kiekvienas iš jų turi miriadus scintilų, kurių kiekvienas yra embrionas arba sielos gemalas, galintis išsivystyti į tobulą vyrą ar moterį!

    Kol Dievas yra gryna Siela, materija yra grynas kūnas; vienas yra vienetas, neskaidomas pats savyje, tačiau skleidžiantis ir spinduliuojantis, be nesuskaičiuojamų scintiliuojančių kibirkščių ar monadų, ką tik minėtų – šlovės sferą, aromatą, aurą, Jo dieviškosios Gyvybės dalį, kuri yra gyvybės kvėpavimas visiems šiems monadams ir viskam kitam, kas egzistuoja visatos spinduliu. Siela, kaip ir Dievas, yra homogeniška, neskaidoma, nedaloma, būtinai atspari mirčiai, pati savaime laikoma, todėl darome išvadą, kad ji yra Amžina, nors niekas negali pasakyti, ką reiškia „amžina“, nes mes negalime aiškiai suvokti tūkstančio metų, jau nekalbant apie milijonus amžių! Materija, priešingai, yra heterogeniška, daloma; jos dvasia yra pokytis, ir tai yra pačios Mirties kvintesencija.

    Anksčiau kalbėjau apie menstruumą, kuriame plūduriavo sielos gemalų lietus, ir daviau jam vardą. Dabar duodu kitą – MEILĖ! – kuri yra viso gyvenimas, – amžinojo vieno dangaus įtaka. Žvėryse, beždžionėse ir kt. ši vivifikuojanti jėga yra išsklaidyta. Kai kuriuose žmonėse ji yra kondensuota ir kristalizuota. Kai kuriuose ne. Pirmieji yra nemirtingi. Pastarieji ne. Žvėrys, beždžionės, žemo lygio žmonės turi instinktus, prisirišimus, magnetines traukas ir meilę: – Žmogus, tikri žmonės, vieni turi meilę! Žvėrys miršta. Nemirtingas žmogus gyvena toliau; bet jei žmogus yra daugiau žvėris nei žmogus, jis turi dalintis jų likimu ir dalia, ir kaip tas specifinis individas išmiršta, o dieviškoji kibirkštis, praradusi savo sąmonę, išsivaduoja ir vėl laisvai plūduriuoja ore, kol Dievas vėl įkvepia į kažkieno šnerves, ir ji vėl tampa ne ramybės būsenoje, bet gyva, aktyvia žmogaus siela! Jei jis yra daugiau žmogus nei gyvūnas, jis gali mesti iššūkį Mirčiai, nepaisyti griūties, juoktis iš sunaikinimo, spragtelėti pirštais prieš kapą ir triumfuojantis bei pergalingas joti per pasaulio ir nesuskaičiuojamų žvaigždžių visatų griuvėsius!

    Bet, kaip jau užsiminiau, yra toks dalykas, kaip būti ultra-žmogumi, ne tik Narvanos linijoje, bet ir visai kita kryptimi. Jei žmogus pasiekia tą mistinę plokštumą, tada jis patenka į supra-žmogiškos ir ultra-įstatymo valdžią ir pasiekia likimą, geresnį, didesnį, aukštesnį nei siūlo įprastas nemirtingumas, kuris jam kelia tiek rūpesčių ir vargo, ir dėl kurio jis taip skausmingai trokšta ir dūsauja!

    Koks tas likimas, būsena, sąlyga, geresnis kažkas yra, aš dar nesu pasiruošęs informuoti pasaulio – bet galiu palikti tai Eulio Brolijai perduoti.

    Yra beribės neištirtos minties regionų, į kuriuos ta sparčiai auganti dauguma, kuri mąsto kaip aš, veržiasi; ir mes, skirtingai nei daugelis supernalistų – nors ne visi – nesiribojame tik išorinėmis, t. y. sielos faktais visatoje. Mes tikime keliais dalykais, kaip ir jie, bet ne viskuo, ką jie daro, už ką jie mus griežtai kritikuoja. Jie džiaugiasi fiziniais mirusiųjų pasirodymo įrodymais, bet ne visada yra visiškai tikri, kad pasireiškiančios galios tikrai yra jų išėję artimieji, nes jie neturi, kaip mes, priemonių nustatyti tapatybes per neabejotiną agentūrą, kitur užsimintą. Didžiulis skaičius, bet ne visi, spiritistai daugiausia rūpinasi stuksėjimais, pakreipimais, kivirčais, skandalais, abipusiu šmeižtu, apkalbomis, šmeižtu, klaidingu vaizdavimu, „socialine laisve“ – žemiškais dalykais; tuo tarpu mes užsiimame tikru tyrimu ir klausimu, kas nutinka žmogui po jo skrydžio per mirties upę į tą mistinę būseną, apie kurią užsiminta; į Narvaną ir Nihilizmą; arba į viršutines mėlynojo Empirėjo erdves. Prie mirties žemės ribų ir per jas mes susikertame rankomis su visais spiritistais, ir ten išsiskiriame su kai kuriais iš jų, nes mes siekiame žinoti daugiau; jie tenkinasi gerdami ketvirtos klasės protinį actą, rūgštų kaip tulžis, pagardintą pragarišku rūgštumu, ir vadina tai vynu; tuo tarpu mes geriame gyvybės vandenis ant didžiosios Upės kranto.

    Tik tiek einame su šaltu, kietu, sausu, neįkvepiančiu darvinizmu – sistema, kuri mus palieka kape, ten likti, kol pavirsime žole, medžiais, pupelėmis, ananasais ar bananais – pagal vietą, kur mirtis mus pasiveja ir pargriauna; bet tame taške mes visiškai išsiskiriame su Darvinu – nes sistema visiškai ignoruoja Sielą. Mes nesame visiškai patenkinti moderniomis dvasinėmis doktrinomis, matydami, kad jos nepatenkina didelio žmogaus poreikio; ir todėl, kad tai visas protas ir jokios širdies; neturi šilumos, karštumo, aistros, religijos; ne todėl, kad ji nesugeba padaryti žmonių geresnių, bet vien todėl, kad ji patvirtina ir priima vystymosi teoriją, priešingą geneziniam žmogaus kilmės pasakojimui, tačiau nesugeba mums pasakyti, kaip, kada, kur ar kokiomis priemonėmis nemirtingumas tapo fiksuotu faktu. Ji priima dogmą, bet nepateikia jokios pagrįstos ar tinkamos priežasties kodėl. Ji nekuria jokios minties, bet drąsiai skolinasi ir pasisavina kitų protinį turtą. Visose šalyse ji priklauso nuo mediatorių, kuriuos moko žmogų priimti kaip orakulus, tačiau nei du iš jų nepasakoja tos pačios istorijos, nei mato faktus vienodai. Jurgis, Petras ir Tomas, bendraujantys per Mediumą A 16-oje platumoje, neprisimena vakar bendravę su ta pačia grupe per mediumą B 17-30 platumoje. Mes, tirdami paslėptus, okultinius ir mistinius dalykus; – taip, net ir paprastus finansinius reikalus, tokius kaip spekuliacija, pirkimas, pardavimas, sutarčių sudarymas ar net loterijos bilietų pirkimas, renkamės geresnę tikresnės galios agentūrą – nes ji niekada nemeluoja, nesvyruoja, neapsimetinėja, ir visada pasakoja tą pačią istoriją apie tą patį dalyką visiems vienodai, nesvarbu, kokia platuma ar ilguma!

    Bet ar čia sustojame? O, ne! nes per tą pačią priemonę mes įžengiame į Sialamo Miegą, ir su aštria žvilgsniu ir pagreitinta sąmone skenuojame ir ramiai apžvelgiame realybes, nepasiekiamas „Mediatoriams“, ir su tikru ir greitu žvilgsniu sekame baisų ir didingą švytinčių galaktikų uraganų skubėjimą – žiemos audrą krentančių pasaulių! – Dievo lempas, mirgančias Skliaute! žvaigždžių akis, žvelgiančias žemyn į Gelmes! – nėščias žemes, kantriai laukiančias, kol bus išlaisvintos iš žmonijos, gestuojančios jų įsčiose.

    Senovės, viduramžių ir šiuolaikiniai regėtojai vienodai informuoja pasaulį, kad nadžemio šalis yra apgyvendinta visų lygių asmenimis, nuo žemo ir brutalaus barbaro iki aukšto ir poliruoto civilizatoriaus; kas, jei teisinga, įrodo, kad intelektualinė galia ir pajėgumas nėra bilietas ten, nei nemirtingumo prielaida; nes yra miriadai – ne tik žmonių – bet ištisos laukinių rasių, genčių ir tautų armijos, gyvenančios toje žvaigždžių šalyje.

    Moralinis gerumas taip pat nėra nei raktas, nei akmuo; nes joks jo kiekis vienas negarantuos sėkmės, nei bus pakankamai galingas, kad užtikrintų žmogaus saugų atvykimą prie iškūnytos šlovės auksinių vartų; nes, remiantis tų, kurie teigia žinantys, autoritetu, iš visų melagingų žmonių; visų ilgų lankų traukėjų; visų tobulų melagių – iškūnytieji yra čempionai, galintys duoti dideles šansų atsargas ir tada smarkiai diskontuoti visus įkūnytus falsifikatorius nuo Judo Iskarioto ir Petro, kuris išsigynė savo Viešpaties, iki to, kas jums patinka. Nei rasė, tauta, nei odos spalva nenulemia teisės į supra-mirtiną egzistenciją; nes ten yra visų rūšių žmonių, net „negrų“ ir Sangs Melees – jų daug, vivat! – ir tamsios odos pietų ir rytų rasės bei tautos lenkia šiaurės ir šviesios odos žmones santykiu apie dvylika tūkstančių prieš šimtą; be to, juos lenkia tuo pačiu laipsniu protu, meile, žiniomis, charakterio jėga ir sielos galia. Baltieji jankiai, kaip bendra taisyklė, pagal vieną A. J. Davisą, užima didelį plotą, žinomą kaip „Diakka-žemė“; tuo tarpu vos keletas tamsios odos būtybių ten randama, nes jie sudaro tikrųjų dangų gyventojus – toli nuo audringos srities ir netobulų žmonių, minėtų ir pavadintų aukščiau, nors miriadai šviesios odos rasių padeda apgyvendinti šias pasirinktas dvasių žemės buveines.

    Tai nėra nei amžius, nei lytis; nes, jei galima pasitikėti tyrinėtojų teiginiais – tūkstančiai kūdikių ir abiejų lyčių žmonės nuolat demonstruoja, kad jie vis dar gyvena – ir meluoja! Taip pat tai nėra talentas, genialumas ar socialinis statusas. Kas tada iš tikrųjų sudaro bilietą į eterinius pasaulius anapus ir virš mūsų gyvenamos žemės? Atsakymas: Visi, kurie grįžta, rodo, išreiškia ir pataria meilę! ir taip patvirtina mūsų, kurie laikome, kad tai ir tik tai yra didysis sine qua non, didysis desideratum, be kurio išgyventi mirtį būtų taip pat neįmanoma, kaip iššauti Donati kometos centrą su kišeniniu pistoletu! Tai nustato vieną reikšmingą faktą, būtent: Visi, kurie yra nemirtingi, turi meilę savo šerdyje! Ji viena yra gelbėjimosi valtis, kuria žmogus plaukia per skambančias jūras į triumfuojantį egzistavimą anapus kapo! Iš to neišvengiamai ir negailestingai seka, kad tie, kurie švaisto meilę, švaisto sielą [žr. toliau], ir tikrai susitrauks atgal į savo buvusią monadinę gyvybės ar būseną, ten ir taip laukdami šansų; kantriai laukdami galimybės pradėti geresnę ir teisingesnę rasę žemėje link blizgančių, auksinių, saulėtų, spindinčių krantų anapus!

    Kaip gausu tų, kurie rašė ir pamokslavo apie sielos nemirtingumą; ir vis dėlto ne vienas iš visos didžiulės minios, išskyrus vieną išimtį, niekada nebandė pateikti mokslinės priežasties, kodėl žmogus yra apdovanotas mirties išgyvenimo galia, dėl šios priežasties čia sprendžiu šią problemą ir pirmą kartą pasaulio literatūros istorijoje pateikiu priežastis, kodėl, šiek tiek išplėsdamas teoriją, prieš metus pateiktą iš to paties šaltinio, knygoje, dabar vadinamoje „Siela: Sielos pasaulis ir išėjusiųjų namai“, tada žinomoje kaip „Bendravimas su mirusiaisiais“; ir dabar pradedu dėstyti argumentą; pradedu nuo teiginių, kad: Jokia beždžionė nėra nemirtinga: Žmogus yra patobulinta beždžionė; todėl žmogus nėra nemirtingas – dėl kilmės. Bet kai kurie žmonės yra nemirtingi; jie kilo iš beždžionių protėvių; todėl beždžionės turėjo elementus, kurie žmoguje susivienijo, kad sukurtų nemirtingumą. Kadangi jokia beždžionė nėra nemirtinga ar apdovanota mirčiai atsparia savybe, seka, kad jo simianiniai protėviai negalėjo jam suteikti tokių savybių. Tada iš kur jis jas gavo, ar ją? ir Kaip? Jei jis ją įgijo po gimimo, ar negali jos prarasti? Jei jo kilmė yra grynai mirtinga, iš kur jo nemirtingumas? Lazda turi turėti du galus. Jei žmogus pradeda kaip siela, kas jam trukdo pasiekti visišką sustojimą; galutinį nutraukimą; nes pradžia ne tik reiškia, bet ir neišvengiamai baigiasi? Jei jis yra atsparus mirčiai iš dalies ar visiškai, koks yra taisyklė ir įstatymas, pagrindžiantis šį milžinišką faktą? Ar jis įgyjamas? Prarandamas? Jei taip, kodėl?

    Dabar visi šie klausimai yra teisingi, verti teisingo atsakymo. Pirmiausia, yra tai, ką vienu požiūriu galiu pavadinti vaiduokliškais ar fantominiais žmonėmis; individais, kurie tokie yra tik iš pažiūros; kurie turi mažai proto, dar mažiau „Sielos“ ir neturi aukštesnių, kilnesnių bruožų, kuriuos mes siejame su terminais Žmogus ir Žmoniškumas. Tokie galėjo gimti tokie; arba, kaip civilizuotame gyvenime, galėjo nusidėvėti brangakmenį ir atimti iš savęs pačią pirmąją esminę sąlygą, reikalingą supra-pasauliniam egzistavimui pasiekti; žmonės, kurie kalba apie, bet niekada net nežvilgtelės į „Vasaros Žemes“ ar neužuos jų žiedų iš tolo, nes jie iššvaistė savo substanciją ir nuolat smuko nuo pat pradžių, išsekino sielą, dvasią, kūną, todėl Meilę, todėl nėra tikri Žmonės, o tik vaiduokliai, kurie geriausiu atveju tampa tik jusliais įrankiais iškūnytų pokštininkų išnaudojimams.

    Kai kurie, kiek tai susiję su nemirtingumu, miršta kurdami kokį nors darbą ar mechanizmą; – dirbdami be atsistatymo, kol gebėjimas kurti sielą yra amžiams prarastas; jie sužeidę širdies vožtuvus, inkstus, antinksčių kapsules, prostatos liauką ir sėklos indus, padarydami visiškai neįmanoma nei tęsti savo rūšį, nei prilygti ankstesniems protiniams pastangoms, nei sukurti elektro-eterinį kūną, be kurio nemirtingumas negali būti. Mūsų tarpe yra labai daug tų, kurie niekada negavo tinkamo įgimto impulso; įgijo jį po gimimo; arba kurie prarado ar iššvaistė galią per pernelyg ištikimą garbinimą prie Mamono, Veneros ar Onano altorių. Bet džiugu žinoti, kad net tokie gali išvengti nihilizmo ir įgyti išliekantį gyvenimą anapus kapo; taip, ir tvirtu ryžtu bei atkakliomis pastangomis siekti sublime likimo, rezervuoto kilnioms sieloms – tą nuostabią ateitį, laukiančią išrinktųjų žmonijos dvasių – žvaigždžių dangaus Peerų, kunigaikščių ir Galių!

    Sielą per se laikau Eviternalia, Sempiternalia ir Amžina, kaip ir tą Aukščiausiąją Dievybę, kuria tikime būti, ne todėl, kad Jo egzistencija yra įrodoma, bet todėl, kad negalime kitaip, nes Dievas yra Siela, taip ir žmogus – egzistuoju, vadinasi, esu! Ji buvo nuo Dabar iki visos praeities Amžinybės; yra, ir tikriausiai bus, nuo Dabar iki visų Amžinybių ateityje, ir jos viena orbita yra didysis Amžinasis metai. Žinoma, ateis akimirka tolimose eonose, kai materija bus atidavusi visą savo elektrinę, magnetinę ir eterinę gyvybę ir esencijas, kurias ji bus prisidėjusi prie mirusiųjų imperatoriškų šeimininkų elektrinių kūnų formavimo; kai paskutinis monadas bus įsikūnijęs, ir nebebus paleista naujų sielų, ir galingos armijos migruos į kosmosą; materijos atliekos pasiruoš vėl atnaujinti savo formas aukštesniuose modeliuose; antrasis transcendentinio dramos veiksmas bus baigtas, trečiasis prasidės, ir tikrasis ir realus didžiosios visatos tikslas ir prasmė pradės būti suvokiami ir suprantami – ne Dabar!

    Siela yra Imperija, arba veikiau Valstybių Respublika su centrine, kontroliuojančia, valdančia galia. Taip yra ir Dievybė – saulė, spinduliuojanti per visą erdvę, tačiau centrinė Namuose, kaip žmogus gyvena visame savo kūne, bet daugiausia mažame taške jo smegenų centre. Dievybė yra sąmoninga visuose taškuose; bet ypač ir begališkai taip to didžiulio Smegenų centre, kurio žvaigždžių galaktikos yra tik mažos vingiai, o astraliniai ūkai – tik nervų fibrilijos! Siela yra spinduliuojantis, nematomas, kristalizuotas baltos Ugnies ir Šviesos gaublys, topografiškai, taip sakant, esantis galvos viduryje; ir metafiziškai, tiek sąmoningos būtybės, tiek tos kitos egzistencijos, kurios efektus matome, bet nesame ir niekada nebūsime sąmoningi, centre.

    Visi dalykai skleidžia sferą, aurą, orą, aromatą ar atmosferą, būdingą jiems patiems. Taip daro žmogus; taip daro Dievybė, ir, kaip buvo sakyta anksčiau, Jo nervų skystis, arba sfera, yra Meilė, kuri, kaip ir visi kiti skysčiai, yra valdoma Bangų judesio, ne linijinio. Įrodymas: Mes esame persmelkti meile, ne tik perverti jos. Kai meilė yra aštri ir kandi, saugokitės jos, nes tai elektrinė aistra, ne magnetinė meilė. Meilė yra Dievo kūno ištekėjimas; ja maitinasi sielos, nes Meilė yra jų gyvenimas, ir jos gauna maistą dviem būdais: Pirma, iš Æth-Meilės, persmelkiančios Empirėjo Skliautą; tos visatos gyvybės, kuri teka iš Dievo. Antra, iš tos, kurią gamina ir tiekia per žmogaus kūno nervų ir dubens ar lytinį aparatą; nes visa kiekvienos lyties organinė sistema yra tik galinga, sudėtinga, tačiau nuostabi cheminė laboratorija ir elektro-magnetinė baterija, kurios funkcija ir užduotis – teikti mums malonumą, komfortą, ramybę ir džiaugsmą, atliekant keistai ezoterinę užduotį – iš maisto ir gėrimų, ir absorbuotų nesveriamų dalelių, gaminti aukščiausius, gryniausius, subtiliausius materijos esencijas ir siųsti jas į centrinę smegenis – Medžiagą, iš kurios Siela formuoja nemirtingą kūno pamušalą, elektrinį kūną, esantį viduje ir po molio kūnu, ir kurį ji dėvės erdvėse, kur grubios substancijos nežinomos. Dabar lengva matyti, kad šis didysis Gamtos tikslas ir siekis gali būti ir yra sutrikdomas įvairiais būdais, kai kuriuos iš jų nurodysiu, ir taip šis monografas gali tapti priemone išgelbėti daugelį būtybių nuo visiško, totalinio, amžino ir visiško žlugimo. Ir pirmiausia: Aišku, kad visos ligos, sužalojimai, sutrikimai ar lytinio aparato netinkamas naudojimas turi tiesioginį žalingą poveikį sielai ir gali, ir dažnai daro, užkirsti kelią jai statyti sidabro atspalvio kūną, skirtą amžinybei, ir taip pasmerkti vieną Nonenity – visiškos Anihiliacijos ekvivalentui! Kodėl? Nes joks mechanikas, net Gamta, negali atlikti tobulo darbo be gerų medžiagų ir įrankių; ir jei Prostata ir Cowperio liaukos; gimda, kiaušidės ir antinksčių kapsulės; sėklidės ir makšties fibrilijos – kurios yra įrankiai, kuriais atliekamas dvasios statymas – nėra sveikos, aktyvios, normalios, neuždegusios, siela nebegali pastatyti savo trokštamo elektrinio kūno, kaip gera plytų namas negali būti pastatytas be skiedinio; nes toks namas sugriūtų per pirmąją audrą, tuo tarpu mirties prisilietimas sutrupintų pusiau suformuotą dvasią į smulkesnius nei šviesos kibirkštys atomus! Taigi pažodžiui teisinga, kad kiekvienas perteklius ir ištvirkavimas prideda vinį prie žmogaus karsto; bet, deja! daugiau nei vienu požiūriu! Tik iš pavadinto šaltinio siela gauna medžiagas ir elementus, iš kurių konstruoja eterinį kūną – iš smulkiausių materijos esencijų, laikomų absoliučioje koalescencijoje aukščiausiu įstatymu, todėl atsparių mirčiai, skilimui, irimui ar tirpimui – savo mėsiniame kūne, procesais, analogiškais gestacijai – ir užbaigia jį kaip transporto priemonę, kurios tikrasis naudojimas prasideda tik po fizinės mirties fakto! Problema išspręsta!

    Savo laikais sutikau tūkstančius geismo kurstomų, aistrų valdomų abiejų lyčių žmonių, kurie, esu tikras, buvo tiek pat apgailėtini, kiek kalti; ir tokius atvejus specialiai tyrinėjau daugelį ilgų metų, labai daugelyje šalių, kurio rezultatas yra tas, kad žinau, su daugiau nei matematiniu tikslumu, kad visiškai neįmanoma, kad tokios būtybės, kaip aprašytos keliose eilutėse aukščiau, ar senis, kurio nusikalstamas troškimas jaunų merginų gyvybių ir vitalumo, apie kurį kitur užsiminiau, galėjo būti tinkamai suformuotos gimdoje. Kažko trūko: per daug skiedinio; per mažai plytų; jie negavo tinkamo nemirtingumo impulso prieš gimimą ar neįgijo jo po to. Tokios būtybės yra pusiau sąmoningos savo elementarios sielos trūkumo; kad ji buvo ir yra pasiekiama; kad Meilė buvo didysis Faktas, bet ne jų; kad tik ji galėjo patenkinti jų troškimus ir suteikti trokštamą dovaną; kad jaunos merginos paprastai yra perpildytos siela, gyvybe, animacija, vivacitetu ir lengvai išsiurbiamos; kad magnetizmas yra sielą pernešantis vehicle ar skystis; ir jie puolė galvotrūkčiais prie išvados, kad tokios turėjimas kažkokiu paslaptingu būdu privers jauną gyvybę pereiti į seną kūną, atnaujinti jį ir suteikti jiems tai, ko patys neturėjo – mirties išgyvenimo galią. Tokios būtybės – nes Žmonės jie nėra – turi slaptą troškimą ir jaučia trūkumą magnetinio poveikio ir vidinės galios, kuri vienintelė yra eterinio gyvenimo anapus kapo užtikrinimas; ir šis pusiau sąmoningas jausmas sudaro skatinantį spyrį ir motyvą nešventam norui ir šėtoniškiems bei bjauriems nusikaltimams, prie kurių jis veda. Be to: Mano tyrinėjimai su visomis turimomis galiomis ir atitinkamomis priemonėmis privertė mane prie nenugalimos išvados ir giliai iškilmingo religinio tikėjimo, ne, absoliutaus žinojimo, kad joks patvirtintas Onanistas ar atitinkamas kitos lyties pažeidėjas nėra nemirtingas, dėl priežasčių, išdėstytų kitur čia, ir kurios negali būti pakartotos šiame skyriuje, išskyrus pastebėjimą, kad mechaninis, augalinis, medžio tipo gyvenimas bepročių nuo šios bjaurios ir labiausiai prakeiktos priežasties absoliučiai įrodo pačios Sielos praradimą ir išnykimą, palikdamas tik žmogaus pavidalo automatą, rodantį pasauliui, kas kadaise buvo, bet jau nebėra, nemirtingas žmogus! Susipažinimas su spiritizmu ir jo tyrinėjimai įrodo be jokios abejonės, kad nors tūkstančiai visų kitų rūšių ištvirkėlių teigia vėl pasirodantys ir manifestuojantys, tačiau nė vienas Onanistas niekada nebuvo žinomas kaip demonstruojantis. Jie yra Mirę! – lygiai taip, kaip visi tokie pažeidėjai neišvengiamai mirs – siela ir kūnas, nebent jie apsisuks ir pradės gelbėtojišką gyvenimą, kaip rekomenduojama šioje ir kitose to paties autoriaus darbuose.

    Trauka, gravitacija, atranka yra viešpataujantys ir nelankstūs Sielos, Dvasios, Proto ir Materijos įstatymai. Aliejus ir vanduo nesimaišo, nei plūduriuojantys gemalai ar monadai gali būti traukiami ar įkvėpti bet kokios ne-žmogiškos būtybės dabar, nes tokia galimybė nebeegzistuoja. Taikykite ką tik minėtą įstatymą, ir pamatysite priežastį kodėl; nes jie gali būti įkvėpti tik ir ateiti į aktyvų, sąmoningą gyvenimą tik aukščiausios bimanos smegenyse.

    Žmogaus simianiniai protėviai nesuteikė jam nemirtingumo; bet, natūralia, kuri yra seksualinė, atranka (geriausių ir gražiausių stipriausių, drąsiausių ir protingiausių), galiausiai pagamino būtybes, daug geresnes, aukštesnes, pranašesnes nei jie patys. Jų tėviška meilė leido gestacijai žengti žingsnį link tobulumo, ir pasekmė buvo pranašesni kūnai ir meilės jausmai jų jaunimui. Cowperio ir prostatos liaukos išsivystė, padidėjo, tobulėjo; kaip ir sėklidės, kiaušidės, gimda ir moterų nervų sistemos; ir pirmą kartą egzistavo organizacija su tokia galinga, magnetine ir chemine galia, kad šie organai per kartas – vis dar per atranką – sugebėjo išvystyti ir sukurti tai, kas susiliejo su gyvūnų gyvybės principu, pakeldami tą pre-žmogišką egzempliorių, kol jis sugebėjo įkvėpti monadų, griežtai žmogaus tipo. Taip yra tiesa, kad Dievas įkvėpė į jo – jos, jo, jų šnerves gyvybės kvėpavimą, ir žmogus tapo gyva, sąmoninga siela, kuri, būdama kompetentinga išvystyti smulkesnes esencijas, iš karto nemirtingai padarė būtybę!

    Dabar atkreipkite dėmesį. Magnetizmas yra žmogaus galia. Jis yra dviejų rūšių, fizinis ir protinis, arba kūno ir sielos. Vienas gali turėti pirmojo gausiai, ir visiškai neturėti antrojo, kitaip mes tikėtumėmės matyti stiprios sudėties, tvirtos sveikatos vyrus, turinčius bet kokį fizinio, magnetinio pertekliaus kiekį, galinčius būti pačių geriausių žmogaus rasės egzempliorių tėvais; bet akivaizdžiai taip nėra, o visiškai priešingai; nes tik tie, kurie gausiai turi protinį, emocinį, sielos magnetizmą, yra pajėgūs pagimdyti pranašesnę žmonių veislę. Vėlgi, Magnetinė stiprybė yra vienas dalykas, magnetinis poveikis visiškai kitas. Pirmasis yra materialus; antrasis psichinis; vieno rezultatai yra pranašesni fiziniai rūšies egzemplioriai: antrojo – protiniai ir moraliniai gigantai; ir sielos svorio skalėje smulkūs žmonės, turintys dideles dvasines sielas ir magnetinį poveikį, pagamins vaikus, milijardą kartų pranašesnius už kitus. Turėkite tai omenyje, nes nuo to priklauso prieš mane esančios problemos sprendimas; nes jei kvėpuojantis neturi pakankamai meilės poveikio, kad pasodintų nemirtingumo gemalą, perduodamas stiprią meilės galią savo palikuoniams, kaip tas vaikas gali turėti atspirties tašką, iš kurio eiti į dvasių žemę? ar jėgą sukurti elektrinį kūną, būtina tam? Ir jei jis tada nesuteikia savo kūdikiui, mirties metu jo siela susitrauks atgal į monadinę būseną; dabartinė tapatybė ir individualybė bus prarasta, ir monadas išsivaduos į kosminį Æth, kad vėl būtų įkvėptas palankesnėmis aplinkybėmis, kol galiausiai sėkmė vainikuos jo pastangas nemirtingumo procese. Tai dažnai, labai dažnai, įvyksta; ir šios reinkarnuotos sielos dažnai iš dalies pabunda prie migloto, blankaus savo tuometinės pre-egzistencijos būsenos jausmo; ir tai paaiškina keliomis eilutėmis tai, kas buvo neišsprendžiama problema per visus amžius, nuo Budos iki mūsų dienų; ir tai yra vienintelis patenkinamas sprendimas, kada nors duotas pasauliui.

    <…>

    Baigiamoji dalis:

    Visi, trokštantys nemirtingumo, tegu mokosi mylėti ir puoselėja kilnesnius žmogaus širdies jausmus; rūpestingai saugo, atgauna ir ugdo meilės, aistros bei psichinę sveikatą! Jei prigimtis pažeista, nedelsdami imkitės priemonių ją atkurti; taip tikslas bus pasiektas, o gerumas viešpataus. Niekas neturėtų nusiminti; kol yra gyvybė, yra ir viltis! Kad ir koks tamsus atrodytų horizontas, nė akimirkai nepamirškite, kad Dievas vis dar gyvas! Tamsiausia valanda būna prieš aušrą; tankiausi debesys turi sidabrinius kraštus, ir net jei esate apimti meilės ilgesio, vargani, be draugų, atskirti ir vieniši, vis tiek galite rasti kelią į šviesą.

    III DALIS.
    APIE SIELOS REGĖJIMĄ IR MAGIŠKUS VEIDRODŽIUS.

    ——————

    Šį skyrių įtraukiu į šį darbą dėl dviejų priežasčių: 1) Norėdamas patenkinti šimtus korespondentų, kurie per pastaruosius penkerius metus spaudė mane pateikti informacijos šiais klausimais; 2) Suteikti glaustą ir sutelktą spausdintą informaciją, kurios būtų visiškai neįmanoma išrašyti net vienam penkiasdešimtajai tų, kurie to prašo. Šis skyrius ir „Regėjimas“ apima viską, ką būtina žinoti apie šią okultinę temą. Tačiau pirmiausia cituoju toliau pateiktą straipsnį:

    Tolimųjų Rytų šalys visada pirmaus pasaulyje nekromantijos praktikoje. Visas įgudusių Europos ar Amerikos prestidigitatorių meistriškumas ir mechaninis išradingumas negali sukurti nė vieno pasirodymo, kuris prilygtų paprasčiausio Indijos žonglieriaus triukams. Japonai išmokė mus didžiosios dalies rankų miklumo iliuzijų, kurios dabar demonstruojamos prieš nustebusias auditorijas mūsų šalyje ir Europoje; tačiau Japonijos nekromantija yra tarsi vaikų žaidimas, palyginti su paslaptingais žemesniųjų ir tolimųjų Indijų, ypač Siamo, žongliravimo menais. Pastarojoje šalyje egzistuoja karališkoji žonglierių trupė, kuri pasirodo tik per karalių laidotuves ir karūnavimus, ir tik Siamo didikų arba įšventintų į šalies religijos paslaptis akivaizdoje. Šie nekromantai nepasirodo už pinigus, yra kilmingo kraujo, ir retai europietis mato net jų veidus. Tačiau praėjusiais metais anglų chirurgas, būdamas šioje šalyje, atliko gana įspūdingą princesės gydymą, kurio nesugebėjo įveikti visi šalies gydytojai. Siamo rūmai buvo labai dėkingi už gydytojo darbą; kaip atlygį, atitinkantį jo didelę paslaugą, jam buvo leista stebėti Tepados karališkosios žonglierių trupės pasirodymą. Šis pasirodymas vyko šventojoje Juthia šventykloje lapkričio 16 d., proga buvo jaunojo karaliaus karūnavimas. Chirurgo pasakojimas, išvalytas nuo daugybės aprašymų ir gerokai sutrumpintas, pateikiamas žemiau:

    Juthia šventykloje.

    „Woun-Tajac labai anksti mane pakvietė, ir jis kartu su savo tėvo pusbroliu, linksmu, storu pagyvenusiu ponu, vardu Soondatch-Tam-Bondur, ėmėsi mane ruošti stebėti pasirodymus didžiojoje pagodoje. Man ant galvos buvo užvyniotas baltas turbanas; oda nudažyta naujos bronzos spalva; ūsai negailestingai apkarpyti, nudažyti juodai ir vaškuoti, kol įgavo tinkamą malajų liūdną nukarimą ir plonumą; antakiai pajuodinti; man buvo duoti vietiniai drabužiai, ant kurių vilkėjau ilgą baltą apsiaustą, kuris, kaip man buvo pasakyta, buvo būdingas „įšventintiesiems“. Juthia pagoda labiau garsėja savo šventumu nei dydžiu ar architektūros puošnumu. Nepaisant to, tai pastatas su keliais labai įspūdingais bruožais. Jis stovi už miesto, ant plačios ir įspūdingos terasos, gerokai pakilusios virš upės lygumų. Iš miesto į ją veda ilga, plytomis grįsta alėja, plati, tiesi ir didinga.

    Leiskite įeiti.

    Soondatch ir Woun-Tajac, kiekvienas laikydami mane už rankos, dabar nukreipė mane link vienų iš šventyklos durų. Jas saugojo du vyrai su ištrauktais kardais ir labai nuožmiu žvilgsniu, stovintys prieš sunkų raudoną audinį, kuris slėpė šventyklos vidų nuo išorės akių. Po trigubo slaptažodžio šie vyrai įleido mano palydovus, bet sukryžiavo kardus prieš mano krūtinę. Soondatch pašnibždėjo į vyresniojo ausį; šis krūptelėjo, įdėmiai į mane pažvelgė, bet vis tiek neatitraukė savo barjero. Woun parodė jam antspaudą. Jis paėmė jį ir pagarbiai prispaudė prie kaktos; tačiau vis tiek atsisakė mane įleisti. Tarp durų sergėtojo ir mano palydovų kilo ginčas; galiausiai vyresnysis sargybinis šaižiai švilptelėjo kauliniu švilpuku, kabančiu ant kaklo, pririštu šilko virvele. Staiga pasirodė aukštas vyras, nežinau, iš kur. Jis buvo vidutinio amžiaus, atletiškas, su labai savitu, gudriu, savimi pasitikinčiu veido ir intelekto išraiška.

    Tepada!

    abu mano palydovai sušuko vienu metu; tačiau vyras, kuris buvo nuogas, išskyrus strėnų raištį, į juos nekreipė dėmesio. Jis sunkiai, bet ne piktai uždėjo ranką ant mano krūtinės, įsmeigė į mane skvarbų, ilgą žvilgsnį ir puikia prancūzų kalba tarė: „Ar esi drąsus žmogus?“ – „Išbandyk mane!“ atsakiau. Akimirksniu, be kito žodžio, jis užrišo man akis dalimi ilgo balto apsiausto, kurį vilkėjau; staiga spragtelėjo pirštais, pašnibždėdamas man į ausį: „Nė žodžio, jei brangini gyvybę!“ Kitą akimirką pajutau, kaip mane griebė kelių stiprių vyrų rankos ir nešė kažkur tolyn vingiuotu keliu, kelis kartus kylant ir leidžiantis. Galiausiai mane pastatė; ramiai nuėmė raištį; ir aš atsidūriau pritūpęs ant akmeninių grindų, tarp Soondatch ir Woun-Tajac, kurie, nuleidę galvas ir iš dalies prisidengę veidus baltais apsiaustais, tupėjo kaip Budos statulos, keliais ir blauzdomis arti žemės, kulnais remdamiesi į sėdmenis, rankomis delnais žemyn ant kelių, akimis nukreiptomis į šalį, su dievobaiminga pagarba ir susikaupusios meditacijos išraiška veiduose. Šviesa buvo blausi mano nepratusioms akims, bet visur aplink, kiek galėjau matyti, buvo baltai apsirengę garbintojai, pritūpę tokioje pačioje tylios pagarbos pozoje.

    Keista scena.

    Pamažu, kai akys priprato prie blausios prieblandos, pradėjau dairytis. Vieta buvo kvadratinė skliautinė salė, tokia aukšta, kad negalėjau įžiūrėti lubų, ir, sakyčiau, ne mažiau kaip šimto žingsnių ilgio ir pločio. Visose pusėse kilo gigantiškos kolonos, išraižytos Budos atvaizdais, tačiau su tūkstančiais variacijų nuo pagrindinio plano, tūkstančiais fantazijos išmonių, tūkstančiais groteskiškų detalių, per kurias dar efektyviau švietė amžina ramybė, sustingęs, netrikdomas Budos veido apatijos ekstazė, su didelėmis nukarusiomis ausimis ir akimis, žvelgiančiomis pro tave į aukščiausią Niebano beprasmybę – veidas, kartą pamatytas, niekada nepamirštamas. Pamažu ėmiau suvokti šios, akivaizdžiai požeminės, skliautinės salės planą ir su nuostaba žvelgti į paprastą jos masyvios architektūros didingumą, kuri buvo griežtai paprasta, išskyrus didžiųjų kolonų raižinius. Tolimiausiame salės gale, atsirėmusi į kolonas, buvo pakelta pakyla arba platforma, uždengta raudonu audiniu. Ši scena buvo pakelta trimis ar keturiais pėdomis virš skliauto grindų, maždaug trisdešimt penkių ar keturiasdešimt pėdomis gylio ir šimto penkiasdešimt pločio. Už jos nuo aukštų kolonų kapitalių kabojo raudona užuolaida. Priešais sceną, maždaug toje vietoje, kur graikų teatre būtų orkestro dirigento vieta, stovėjo trikojis altorius su plačiu smilkytuvu, kuriame degė kvapnus aliejus, sumaišytas su dervomis ir aromatingais medžiais, skleidžiančiais per visą skliautą aštrų, sakralinį kvapą.

    Pradinės ceremonijos.

    Staiga iš po scenos pasigirdo laukinis ir stulbinantis barbarinės muzikos triukšmas – gongai, būgnai, cimbolai ir ragai – ir su nuostabiu vikrumu bei tikrai neapsakomu efektu iš už užuolaidų išėjo grupė nuogų vyrų, kiekvienas laikydamas rankoje kvepiantį deglą, jie užlipo kolonomis su beždžionių miklumu ir uždegė po šimtą lempų, suvertų nuo kolonų pagrindo beveik iki skliauto viršūnės, kurią dabar galėjau matyti, kylančią į aukštą kupolą, neabejotinai giliai įsiskverbusį į pačios pagodos vidų. Apšvietimas iš šių daugybės lempų buvo labai ryškus; per švelnus, kad akinėtų ar užgožtų, tačiau toks skvarbus ir viską persmelkiantis, kad nepraleidai nieko, kas matoma dienos šviesoje. Baisus orkestro triukšmas stiprėjo, ir iš po scenos išėjo grupė senų moterų, dainuodamos (ar veikiau rėkdamos) pačią velniškiausią giesmę, kokią tik girdėjau. Raudona užuolaida šiek tiek sujudėjo, pasigirdo duslus smūgis, ir štai, tiesiai prieš mus, šalia smilkytuvo, stovėjo labai senas vyras, raukšlėtas, su ilgais plaukais ir barzda, baltais kaip medvilnės pluoštas. Jo nagai buvo kelių colių ilgio, o įdubusius žandikaulius siaubingai įvairino du ilgi geltoni, ogrą primenantys dantys. Jis buvo nuogas, išskyrus strėnų raištį, o jo sudžiūvę raumenys blizgėjo nuo aliejaus. Jis paėmė smilkytuvą į rankas ir pūtė į jį, kol liepsna pakilo dvidešimt pėdų aukščio, raudona ir įnirtinga; tada staigiu, trūkčiojančiu judesiu sviedė degantį aliejų į pritūpusių žiūrovų minią. Jis šovė link jų plačiu baisios liepsnos lakštu; krisdamas ant jų virto rožių ir japonikų lietumi, daugiau, nei būtų tilpę į vežimą. Apvertęs smilkytuvą aukštyn dugnu, jis minutę sukiojo jį ant savo ilgo nykščio nago galiuko, tada niekinamai sviedė į auditoriją. Smilkytuvas metaliniu skambesiu atsitrenkė į grindinį, atšoko ir staiga išskleidė sparnus,

    rėkiantis erelis,

    baisiai išsigandęs, ieškodamas skrydžio į kupolo viršūnę. Senis akimirką žvelgė aukštyn; tada, pamatęs trikojį, ant kurio stovėjo smilkytuvas, nervingu rankos judesiu išskyrė jo kojas, ištiesino jas prie kelio ir sviedė jas kaip strėles į erelį. Jos sužibėjo aukštyn auksiniu blyksniu, ir akimirksniu erelis plazdėdamas nukrito ant grindų tarp mūsų, negyvas, o apie jį apsivijusios trys baisios kobros, iškėlusios savo gobtuvus ir piktai blyksinčios akimis. Muzika dar labiau sustiprėjo, gyvatės susipynė ir ritmiškai šoko, pakeldamos negyvą erelį ant savo galvų, ir, presto! tiesiai tarp mūsų vėl stovėjo trikojis su mirgančia liepsna ir kvepiančiu smilkalų kvapu. Tobulesnės iliuzijos niekada nemačiau.

    „Tai Norodomas,“ pašnibždėjo Woun-Tajac man į ausį. Dabar į sceną įžengė kitas aktorius, kurį atpažinau kaip aukštą atletišką Tepadą. Paskui jį sekė mažesnis vyras, kurio vardas, kaip man pasakė Woun-Tajac, buvo Minhmanas, ir berniukas, tikriausiai dvylikos metų, vardu Tsin-ki. Šie keturi pradėjo vienus nuostabiausių atletinių pasirodymų, kokius tik galima įsivaizduoti.

    Neįmanoma patikėti,

    nebent tai pamatytum, kokį darbą šie vyrai skyrė žmogaus raumenims. Nesiruošiu provokuoti jūsų skaitytojų nepatiklumo bandydamas aprašyti daugumą jų. Viename triuke Tepada pagriebė Norodomą už jo ilgos baltos barzdos, laikė jį ištiestos rankos atstumu ir sukosi, kol senio kojos tapo horizontalios atletiškų pečių atžvilgiu. Tada, jiems vis dar įnirtingai sukantis kaip dervišams, Minhmanas pašoko, pagriebė Norodomo kojas ir išsitiesė kaip senio horizontalus tęsinys; kai Minhmanas tvirtai įsitvirtino, berniukas Tsin-ki tokiu pat būdu pagriebė jo kojas, ir aukštasis atletas, kiekvienu raumeniu įsitempęs, toliau suko šį žmogaus svertą aplink. Galiausiai, šiek tiek sulėtindamas, Tepada pritraukė rankas, kol senio balta barzda palietė jo kūną; staigus įtempimas, ir vyrų kolona iš horizontalios tapo vertikalia, Norodomo galva ilsėjosi ant Tepados viršaus, Minhmano galva ant Norodomo kojų, o Tsin-ki galva ant Minhmano kojų. Akimirkos pertrauka kvėpavimui, tada vyrų kolona buvo išmesta į orą, ir, presto! Tepados galva atsidūrė ant žemės, Norodomo kojos prie jo, Minhmano kojos ant Norodomo galvos, Tsin-ki kojos ant Minhmano galvos. Kiekvienas atliko salto, o kolona liko nepažeista!

    Metamorfozės.

    Vienas Minhmano atliktas triukas buvo labai pranašesnis Indijos žonglierių mango medžio triuko variantas. Jis paėmė apelsiną, perpjovė jį ir ištraukė gyvatę. Šią jis nunešė į auditoriją, pasiskolino apsiaustą iš vieno žiūrovo, nupjovė gyvatei galvą ir uždengė ją apsiaustu. Kai apsiaustas buvo pakeltas, vietoje gyvatės buvo lapė. Lapei nupjauta galva, pasiskolinti du apsiaustai, ir kai jie buvo pakelti, ten buvo vilkas, kuris buvo užmuštas kardu. Trys apsiaustai, ir pasirodė raupsuotasis; jis buvo nudurtas ietimi. Keturi apsiaustai dengė itin nuožmiai atrodantį buivolą, kuris buvo užmuštas kirviu. Penki apsiaustai iš dalies, bet ne visiškai, dengė didingą dramblį, kuris, kai kardas buvo nukreiptas į jį, pagriebė Minhmaną už kaklo ir smarkiai sviedė aukštyn. Jis pakilo kojomis į priekį ir galiausiai kabėjo kojų pirštais užsikabinęs už vienos kolonos kapitalio. Tepada dabar šoko nuo scenos ir nusileido ant dramblio pečių. Trumpu kardu jis badė žvėrį į galvą, kol šis, rėkdamas, atsistojo ant užpakalinių kojų, apsivijo savo straubliu vieną iš didžiųjų kolonų ir atrodė tarsi bandytų pakelti save nuo grindų ir apsivyti kūnu aplink didįjį stulpą. Muzika barbariškai suskambo, Norodomas paleido kažkokį akinantį fejerverką, ir dramblys dingo, o Tepada gulėjo scenoje, apsivytas didžiuliu smaugliu, laikydamas Minhmaną ant kojų.

    Per tris valandas pasirodymas tęsėsi, demonstruojami triukai, kiekvienas nuostabesnis už ankstesnį, sekantys vienas kitą greita seka. Aš apsiribosiu aprašydamas paskutinį ir kulminacinį šio stulbinančio spektaklio stebuklą.

    Gražioji Luan Prabana.

    „Puikiai sudėta ir labai žavi šokėja šoko į sceną, ir ją pasitiko visuotiniai džiaugsmo šūksniai, visi šaukė jos vardą, Luan Prabana, tarsi tai būtų geras ženklas. Vienintelis jos drabužis buvo trumpas sijonas iš margų plunksnų. Rožių žiedlapių vainikas puošė jos trumpus, minkštus, juodus plaukus, ji nešiojo perlų vėrinį, taip pat plačius auksinius apyrankius ant rankų ir kojų. Su spindinčia šypsena ji kelias minutes nuostabiai šoko, lydima vieno vamzdžio melodijos, tada atsiklaupė ir padėjo galvą ant seno Norodomo kelių. Berniukas vėdavo ją vėduokle, pagaminta iš saldžių paparčių lapų, Minhmanas atnešė lotoso formos auksinę taurę, o Tepada įpylė į ją iš keistos išvaizdos flakono žalsvo skysčio. Senasis jogas Norodomas paėmė taurę ir pūtė į turinį, kol jis užsidegė blyškia mėlyna liepsna. Tepada ją užgesino savo kvėpavimu, kai Norodomas pridėjo taurę prie Luan Prabana lūpų, ir ji išgėrė turinį su atodūsiu. Tarsi perkeista ji staiga pašoko ant kojų, jos veidas keistai spindėjo, ir pradėjo sukustis vienoje vietoje. Pirmiausia berniukas, tada Minhmanas, tada Tepada bandė ją sulaikyti, bet vos tik ją palietę

    ji atmušė juos su smūgiu,

    ji atmušė juos su smūgiu,

    tarsi būtų perdavusi elektrinę kibirkštį.

    Nuolat sukdamasi su stulbinančiu greičiu, mergina dabar nušoko nuo scenos ir nuskuodė sale, palei kolonų papėdes, Tsin-ki, Minhmanas ir Tepada aktyviai ją vydamiesi. Jie vinguriavo tarp minios, trise persekiodami. Tepada pagriebė vainiką, puošiantį jos galvą; jis lūžo, ir jai sukantis, rožių žiedlapių lietus pasklido nuo jos kaktos visomis kryptimis. Nieko grakštesnio niekada nemačiau. O dabar didesnis stebuklas. Salės gale trise ją apsupo ir būtų pagavę, kai, vis dar sukdamasi, ji lėtai pakilo į orą ir švelniai plazdėjo virš mūsų galvų link scenos, barstydama rožes. Scenos krašte ji sustojo ore; tada lengvu, sparnų mostu pakilo aukštyn, aukštyn link aukščiausio skliauto arkos viršuje. Staiga senasis Norodomas pagriebė lanką ir strėlę ir šovė į ją. Pasigirdo laukinis riksmas, šnypštimas, ir šokėja nukrito su trenksmu ant grindų, gulėjo tarsi kruvinas masės krūva. Muzika išsiveržė į laukinią raudą, o senų raganų choras triukšmingai išėjo ir nunešė ją savo rankomis.

    Ar tai stebuklas?

    Dabar iš už raudonų užuolaidų išėjo dvylika stiprių vyrų, nešdami ant pečių didelę švininę dėžę, kurią padėjo priekinėje scenos dalyje. Jiems pasitraukus, senosios moterys išėjo, nešdamos žemą kušetę, papuoštą gėlėmis ir auksiniu audiniu, ant kurios gulėjo Luan Prabana, pasipuošusi nuotakos drabužiais ir saldžiai mieganti. Kušetė su miegančiąja buvo tyliai pastatyta priekinėje scenos dalyje ir palikta ten, kol Norodomashas ir Tepada priėjo prie švininės dėžės ir karštais geležimis bandė ją atidaryti. „Tai Stung-Tiengo karstas,“ sušnibždėjo Woun man; „senasis šventasis miręs daugiau nei pusę tūkstantmečio.“

    Greitai, atrodė man nekantraujančiai, abu vyrai atplėšė karsto tvirtinimus, kol galiausiai šoninė dalis, esanti arčiau žiūrovų, nukrito, ir buvo atskleista tiko medinė dėžė. Ji buvo atverta mažu laužtuvu, ir ištrauktas kažkas, kas atrodė kaip didelis nankino audinio ryšulys. Tepada ir Norodomus pradėjo vynioti šį labai tvirtai suvyniotą audinį. Jardas po jardo buvo vyniojamas ir sulankstomas Minhmano, ir pagaliau, po mažiausiai šimto jardų audinio nuvyniojimo, pasirodė sausa, sudžiūvusi mažo seno žmogaus mumija, užmerktomis akimis, sausa ir kieta oda – mirusi ir sausa kaip rūkyta silkė. Norodomus bakstelėjo į lavoną laužtuvu, ir pasigirdo duslus, medinis garsas. Tepada jį pašoko ir pagavo – jis buvo sustingęs kaip rąstas. Tada jis padėjo mumiją ant Norodomo kelių ir atnešė aliejaus butelį, vyno butelį ir smilkalų degiklį, kuriame degė kažkoks aitrus smilkas. Norodom iš plaukų ištraukė mažą tepalo dėžutę ir, šaltkalviu atidaręs mumijos burną, parodė, kad sausas liežuvis barškėjo kaip skiedra prieš sausą gerklę. Jis pripildė burną tepalu ir uždarė, patepė vokus, šnerves ir ausis. Tada jis ir Tepada sumaišė vyną ir aliejų ir atsargiai įtrynė kiekvieną kūno dalį. Tada, padėję mumiją gulimoje padėtyje, jie uždėjo degantį smilkalų degiklį ant krūtinės ir pasitraukė, o būgnai, gongai ir cimbalai skambėjo, o senų moterų choro šaiškus, karkiantis trelelis kilo baisiausiai.

    <…>

    Pabaiga: Meilės limfikacija

    Jau atkreipiau dėmesį į įvairias – normalias – žmogaus dubens vidaus organų sekrecijas ir pavadinau jas lochijomis, egzuviijomis, sperma, Diuvernėjaus limfa, prostatos ir Kuperio liaukų skysčiais. Dabar atkreipiu dėmesį į dar vieną, besiskiriančią nuo visų ir daug svarbesnę už bet kurią iš jų, ir kuri vienintelė yra bendra abiem lytims.

    Turiu omenyje tą bespalvę, tąsią, gleivėtą limfą arba eksudatą, kuris atsiranda tik esant nuožmiausiai ir intensyviausiai meilės aistrai tiek vyrui, tiek moteriai. Šią limfą yra pastebėję medicinos daktarai ir laikę ją makšties ar prostatos sekrecija, tačiau tai nėra nei viena, nei kita. Jie ieškojo jos išsiskyrimo vietos, bet nerado, nes prieš ištekėdama per makštį ir vyro šlaplę, ji visai nėra skystis; skystis yra trijų nesvarių [neapčiuopiamų] dalykų jungties rezultatas, lygiai kaip paprastas vanduo yra dviejų dujų ir elektros srovės jungties rezultatas. Lygiai taip pat ši limfa yra magnetizmo, elektros ir nervinės auros sąjunga – kiekvienas jų plūsta iš gyvybinių ganglijų ir susilieja minėtose vietose.

    Kai ji dalyvauja šventame santuokos rituale, tuomet viešpatauja Galia, o Meilė giliai įleidžia šaknis į vaiko, kuris tuomet gali būti pradėtas, sielą. Jei jos nėra, pasaulis tikrai gaus savanaudišką, menką, smulkmenišką, niekingą daiktą žmogaus pavidalu – siaubą, arba slankiojantį nusikaltimą ir marą, – nepilną vyrą ar moterį, mažai naudingą sau pačiam ir visiškai nenaudingą kitiems, pasauliui ar Dievui.

    Todėl imperatyvus dėsnis – kurio pažeidimas užtraukia siaubą, nusikaltimą ir kančią mažiausiai per tuziną gyvenimų – yra toks: Absoliuti savitvarda tam tikrais atžvilgiais, nebent šio dieviškojo skysčio buvimas yra Dievo leidimas švenčiausiam iš visų žmogiškų malonumų ir pareigų.

    Ji dažnai atsiranda tuomet, kai neturėtų, ir tokiu atveju ne vienas vyras yra pamiršęs savo vyriškumą ir triumfavęs virš panašiai gundomos merginos; ir ne viena dora mergina bei moteris yra puolusi, kad daugiau nebepakiltų. Kai šis skystis gausiai išsiskiria, vienintelis saugus kelias yra nedelsiant pabėgti, nes, nenurimdytas, jis pagimdo beprotybę ir siautulį, pernelyg baisiai intensyvų ir imperatyvų, kad jam sėkmingai atsispirtų net arkangelas, ką jau kalbėti apie vargšus, silpnus, klystančius žmonijos sūnus ir dukteris. Jei pabėgti nepavyksta ir nutekėjimas tęsiasi, pati Siela yra išeikvojama, ir Beprotybė, su Siaubu, baisiu kaip Gorgonė, pašonėje, mojuoja savo žiauria batuta, ir dar viena auka užima savo vietą siaubingose Impotentų, Nevaisingų arba Bepročių gretose. Būtent dėl šito praradimo per asmeninę ydą vienatvėje ir skaitant pragariškas knygas bei pasmerkimo graviūras, tiek daug žmonių puola į viešnamius ir beprotnamius.

    Jei tik mano skaitytojai galėtų, kaip aš, apsilankyti didingoje Bepročių Institucijoje Nešvilyje, Tenesio valstijoje, kuriai itin gabiai vadovauja dr. J. H. Callenderis – žmogus, apie Beprotybę ir jos gydymą žinantis daugiau nei visi kiti pasaulyje kartu sudėjus, – ir pamatytų sielą veriantį reginį, kaip didingi žmonės dėl lytinių iškrypimų tampa seilėtais, besieliais idiotais, apimtais laukinės manijos ar absoliučios demencijos, esu tikras, kad nė vienas sau neleistų nė akimirkos stovėti priešais pagundą, kuri, jei pasisektų, reiškia sumaištį ir pražūtį žmogaus sielai.

    Tegu Dievas ilgai saugo daktarą Callenderį, nes pasauliui jo ir tokių kaip jis reikės dar šimtmečius, kol rasė išmoks, kad „Meilė, iš tiesų, glūdi pamatuose“, ir kas pažeidžia jos dėsnius, privalo sumokėti baisią bausmę. Geriausius savo gyvenimo metus praleidau stengdamasis pažadinti žmoniją, kad ji suvoktų tikrąją ką tik pacituotų žodžių prasmę, ir tarnaudamas tiems, kurie nukentėjo pažeidę šį fundamentalų dėsnį; ir aš tikiu, kad kai manęs nebebus, kiti perims ir tęs šį gerą darbą. Kaip matyti iš mano darbo „Naujoji Mola“, aš trokštu po savo mirties, o prireikus ir iškart, palikti savo sistemą gerose rankose; ir tikiuosi, kad per jas ir kitas priemones didysis blogis – meilės pažeidimas ir iškrypimas – bus sustabdytas, jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Tegul taip ir būna.

    Gal būt jums bus įdomu: