Suteik man, gailestingasis Dieve, karštai trokšti, išmintingai ieškoti, teisingai pažinti ir tobulai įvykdyti, kas Tau patinka, Tavojo Vardo šlovei ir garbei. Nustatyk, mano Dieve, mano pašaukimą ir leisk žinoti, ko nori, kad aš daryčiau; duok viską deramai atlikti, kaip naudingiau mano sielai. Duok man, Viešpatie, mano Dieve, nesuklupti sėkmėje ir nesėkmėje, kad neišpuikčiau, kai sekasi, ir nenusiminčiau, jei nesiseka. Tegul niekas manęs nedžiugina ir neliūdina, vien tai, kas mane prie Tavęs veda arba nuo Tavęs atitraukia. Tenetrokštu niekam kitam patikti ir tenebijau nepatikti, kaip tik Tau vienam. Noriu, Viešpatie, nieku laikyti visa, kas praeina, ir branginti visa, kas amžina. Noriu bjaurėtis džiaugsmu be Tavęs ir nieko negeisti, kas nesi Tu. Noriu mėgautis vargu, kuris yra dėl Tavęs, Viešpatie, ir bodėtis poilsiu, jei jame Tavęs nėra. Duok, mano Dieve, savo širdį kreipti į Tave, o suklupus nuolat liūdėti ir pasiryžti taisytis.
Padaryk mane, Viešpatie, paklusniu be prieštaravimų, neturtingu be nusiminimo, skaisčiu be sugedimo, kantriu be murmėjimo, nuolankiu be noro pasirodyti, linksmu be lengvabūdiškumo, rimtu be niūrumo, paslankiu be nepastovumo, bijančiu be nevilties, tiesiakalbiu be veidmainystės. Leisk daryti gera be puikybės, sudrausti artimą be išdidumo, jį pamokyti žodžiu ir pavyzdžiu be apsimetimo.
Duok man, Viešpatie Dieve, širdį budrią, kurios jokia smalsi mintis nenukreiptų nuo Tavęs; kilnią, kurios joks netikęs noras netrauktų žemyn; tiesią, kurios nenukreiptų joks klaidinantis ketinimas; stiprią, kurios nepalaužtų jokie sunkumai; laisvą, kad joks stiprus troškimas jos neužkariautų.
Suteik man, Viešpatie, mano Dieve, Tave pažįstantį protą, Tavęs ieškančią meilę, Tave randančią išmintį, Tau patinkantį elgesį, Tavęs ištikimai laukiančią ištvermę ir pasitikėjimą, kuris galiausiai Tave apkabins. Duok, kad mane Tavo bausmės dar čia ištiktų per atgailą, Tavo geradarybės kelyje padėtų per malonę, Tavo džiaugsmai tėvynėje džiugintų per šlovę. Tu būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius, Amen.
Įdomu tai, kad Akviniečio pamaldumo samprata glaudžiai susijusi su jo etika, ypač su dorybės įgijimu. Jis manė, kad malonė, kurią prašoma šioje maldoje, yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų tinkamai naudotis savo protu ir valia. Jis ne tik prašė Dievo pagalbos, bet ir išreiškė tvirtą valios apsisprendimą – tai vadinama *voluntas proxima* (artima valia), kuri turi būti nukreipta į Dievą. Ši malda yra tarsi trumpa Summa Theologiae santrauka, išreikšta širdies kalba, kurioje teologinės tiesos tampa asmeniniu troškimu.