Aš be Tavęs – kaip krintanti smiltelė
Kaip tirpstantis šešėlis vakarų
Kaip jūroje paklydusi valtelė
Beblaškoma gyvenimo audrų.
O Kyrie, o kyrie eleison.
O Christe, o Christe eleison. /2k.
Nebausk manęs, karaliau didis Kristau
Paklydusio gyvenimo keliuos
Aš į Tave akių pakelt nedrįstu
Tiktai gailiuos, visa širdim gailiuos.
Aš trokštu daug daugiau Tave mylėti
Negu buvau įžeidęs praeity
Visi vargų keliai man bus saulėti
Kai Tavo meilė užtekės skaisti.
Skaitykite daugiau..
Ši giesmė, kurioje jaučiamas gilus atgailos ir ilgesio Dievui balsas, primena senovės krikščionių maldų dvasią. Žodis „Kyrie eleison“ – tai ne tik prašymas, bet ir nuolankumo išraiška, siekianti šaknis pačių pirmųjų krikščionių bendruomenių liturgijoje. Įdomu tai, kad šis šauksmas buvo vartojamas net ir tada, kai pamaldos vyko tik graikų kalba, net Vakarų bažnyčioje, kol lotynų kalba įsigalėjo vis labiau. Tai rodo, kad širdies šauksmas Dievui peržengia kalbos ribas.
Panašiai ir Kristaus minėjimas giesmės pabaigoje, kai kalbama apie gailestį, siejasi su ankstyvųjų Bažnyčios tėvų mokymais apie Dievo gailestingumą. Jie mokė, kad Dievas yra labiau panašus į mylintį Tėvą, laukiantį paklydusio sūnaus, negu į griežtą teisėją. Ši giesmė tarsi atliepia tą džiaugsmingą atleidimo akimirką, kai žmogus supranta, kad jo klaidos nėra didesnės už Dievo meilę. Tai kvietimas pasitikėti šviesa, net jei pats jautiesi esantis šešėlyje.
Panašiai ir Kristaus minėjimas giesmės pabaigoje, kai kalbama apie gailestį, siejasi su ankstyvųjų Bažnyčios tėvų mokymais apie Dievo gailestingumą. Jie mokė, kad Dievas yra labiau panašus į mylintį Tėvą, laukiantį paklydusio sūnaus, negu į griežtą teisėją. Ši giesmė tarsi atliepia tą džiaugsmingą atleidimo akimirką, kai žmogus supranta, kad jo klaidos nėra didesnės už Dievo meilę. Tai kvietimas pasitikėti šviesa, net jei pats jautiesi esantis šešėlyje.