Reformistai religinėje srityje – tai asmenys ar grupės, siekiančios keisti esamą religinę doktriną, praktikas ar bažnyčios struktūrą, dažnai reaguodami į tai, ką jie laiko ydinga ar neatitinkančia tikėjimo esmės. Jų tikslas – grąžinti religiją prie jos šaknų, pašalinti korupciją ar perteklinius ritualus, arba pritaikyti ją prie šiuolaikinio pasaulio. Reformistai dažnai veikia sudėtingoje įtampoje tarp tradicijų išsaugojimo ir būtinybės keistis, todėl jų darbą lydi tiek palaikymas, tiek arši kritika.
Žymiausias reformistų judėjimas krikščionybėje – XVI a. Reformacija, nukreipta prieš Romos Katalikų Bažnyčios praktikas. Jos pradininkai, tokie kaip Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas ir Ulrichas Zwinglis, siekė „reformuoti“ Bažnyčią, kuri, jų manymu, buvo nukrypusi nuo Biblijos mokymo. Liuteris, 1517 m. prikalęs 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų, kritikavo indulgencijų pardavinėjimą ir popiežiaus autoritetą, teigdamas, kad išganymas pasiekiamas tik per tikėjimą (sola fide) ir Šventąjį Raštą (sola scriptura). Kalvinas Ženevoje kūrė griežtą teologinę sistemą, pabrėžiančią Dievo suverenumą, o Zwinglis Ciuriche akcentavo paprastumą ir simbolinį sakramentų supratimą.
Lietuvoje Reformacija prasidėjo XVI a., ypač per evangelikus liuteronus, tokius kaip Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas, kurie, persekiojami Katalikų Bažnyčios, dirbo Mažojoje Lietuvoje. Vėliau kalvinizmas tapo stipriausia reformacijos srove, formuodamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Evangelikų Reformatų Bažnyčią. Reformistai Lietuvoje ne tik keitė religinę praktiką, bet ir skatino lietuvių kalbos vartojimą – Mažvydo „Katekizmas“ (1547) buvo pirmoji lietuviška knyga.
Reformistų Bruožai ir Tikslai
Reformistai dažnai pasižymi šiais bruožais:
- Kritika esamai tvarkai. Jie įžvelgia problemas, tokias kaip korupcija, moralinis nuosmukis ar pertekliniai ritualai. Pavyzdžiui, Liuteris kritikavo Bažnyčios turtus, o kalvinistai – katalikų pamaldų puošnumą, siūlydami saikingumą.
- Grįžimas prie šaltinių. Reformistai siekia atkurti „tikrąjį“ tikėjimą, remdamiesi pirminiais tekstais, dažniausiai Šventuoju Raštu. Evangelikai pabrėžė, kad Bažnyčia turi būti pagrįsta „Dievo žodžiu ir tikru tikėjimu“, o ne popiežiaus autoritetu.
- Švietimo ir kalbos svarba. Reformacija paskatino tautinių kalbų vartojimą bažnyčiose, poleminės literatūros leidimą ir švietimo plėtrą. Lietuvoje reformistai kūrė aukštesniojo tipo mokyklas ir leidinius lietuvių kalba.
- Socialinė atsakomybė. Kai kurie reformistai, pavyzdžiui, Kalvinas, akcentavo rūpinimąsi bendruomene, teigdami, kad tikroji Bažnyčios puošmena – ne auksas, o tikinčiųjų dorybės.
Reformistų tikslai neapsiribojo religija – jie paveikė kultūrą, švietimą ir net politiką. Pavyzdžiui, Reformacija Lietuvoje paskatino raštijos plėtrą ir tautinį sąmoningumą.
Reformistai egzistuoja ir kitose religijose. Islame, pavyzdžiui, XIX a. atsirado judėjimai, tokie kaip vahabizmas, siekęs „išvalyti“ islamą nuo liaudies tradicijų, ar modernistinės srovės, bandžiusios suderinti islamą su šiuolaikine visuomene. Budizme reformistai, tokie kaip Anagarika Dharmapala, XX a. siekė atgaivinti budizmo mokymą, pabrėždami jo racionalumą.
Net naujieji religiniai judėjimai, tokie kaip bahaizmas ar Krišnos sąmonės organizacija, gali būti laikomi reformistiniais, nes jie siūlo alternatyvas tradicinėms religijoms, dažnai reaguodami į dvasinę tuštumą ar dogmatizmą. Lietuvoje Romuvos judėjimas, atgaivinantis ikikrikščioniškas tradicijas, taip pat turi reformistinių bruožų, nes siekia sukurti naują dvasinę tapatybę.
Reformistai dažnai susiduria su pasipriešinimu. Katalikų Bažnyčia atsakė į Reformaciją kontrreformacija, kuriai vadovavo jėzuitai, steigdami mokyklas ir vykdydami misijas. Lietuvoje kontrreformacija, remiama Žygimanto Augusto ir vėliau Zigmanto Vazos, sumažino reformistų įtaką, o 1658 m. arijonų išvijimas ir 1668 m. draudimas atsisakyti katalikybės faktiškai užbaigė Reformacijos sąjūdį.
Reformistai taip pat rizikuoja susiskaldyti tarpusavyje. Pavyzdžiui, evangelikai liuteronai nesutarė su kalvinistais dėl teologinių klausimų, tokių kaip Šventosios Vakarienės reikšmė, o tai lėmė skirtingų protestantiškų konfesijų atsiradimą.
Reformistai paliko gilų pėdsaką. Krikščionybėje jie paskatino protestantizmo atsiradimą, kuris iki šiol formuoja milijonų tikinčiųjų gyvenimus. Lietuvoje Reformacija prisidėjo prie lietuvių kalbos raštijos pradžios ir švietimo plėtros. Globaliai reformistų idėjos apie asmens laisvę, tikėjimo autonomiją ir švietimo svarbą paveikė Apšvietos epochą ir šiuolaikinę demokratiją.
Šiandien reformistų dvasia išlieka – tiek tradicinėse religijose, kur tikintieji diskutuoja apie moterų kunigystę ar seksualinės etikos klausimus, tiek naujuose judėjimuose, ieškančiuose dvasinės prasmės už institucinių struktūrų ribų. Reformistai primena, kad tikėjimas nėra statiškas – jis kinta kartu su žmonėmis, kurie jį išpažįsta.