Inocentas XI (Innocentius XI) (tikrasis vardas – Benedetto Odescalchi; valdė 1676–1689 m.) krikščionybės istorijoje išlieka kaip griežtos moralės, nepalaužiamos valios ir fenomenalaus taupumo pavyzdys. Jis perėmė Bažnyčios vairą tuo metu, kai Vatikano iždas buvo tuščias, o prabanga – beribė, todėl jo reforma prasidėjo nuo asmeninio asketiškumo.
Gimęs turtingų bankininkų šeimoje, Benedetto puikiai išmanė finansus. Tapęs popiežiumi, jis pirmiausia ėmėsi Vatikano dvaro reformos: apribojo prabangias šventes, sumažino tarnų skaičių ir atsisakė brangių dovanų. Jis buvo žinomas kaip labai taupus ir praktiškas žmogus, tikėjęs, kad Bažnyčios turtas priklauso vargšams ir gynybai nuo išorės grėsmių, o ne patogumams.
Šis jo būdas pagimdė ne vieną anekdotinę istoriją, kurią amžininkai perduodavo iš lūpų į lūpas.
Juokingas epizodas apie kėdes
Vienas garsiausių epizodų įvyko tuomet, kai Vatikano administratoriai jam pateikė sąskaitą už naujus, itin prabangius bei gausius rūmų baldus. Inocentas XI, peržiūrėjęs išlaidas, su būdingu jam tiesmukumu pasakė:
– Aš nesuprantu, kodėl popiežiui reikia tiek daug kėdžių. Juk aš turiu tik vieną užpakalį.
Ši frazė puikiai iliustravo jo filosofiją: bet koks perteklius, netarnaujantis tiesioginei paskirčiai, jam atrodė nepriimtinas.
Istorija apie žvakes ir saiką
Nors popiežius ragino visus taupyti, jis nebuvo aklas fanatikas ir suprato ribą tarp taupumo bei absurdo. Kartą jis pastebėjo, kad uolūs tarnai, norėdami jam įtikti, išjungė beveik visas žvakes rūmuose, palikdami dvasinį vadovą klaidžioti prieblandoje. Tuomet Inocentas XI su lengva ironija tarė:
– Jei taip taupysime, netrukus sėdėsime tamsoje ir galvosime, kur dingo Dievo šviesa.
Šis pastebėjimas priminė aplinkiniams, kad taupumas turi tarnauti sveikam protui, o ne tapti kliūtimi dvasiniam bei administraciniam darbui.
Europos gelbėtojas ir kova su nepotizmu
Nepaisant savo humoro jausmo, Inocentas XI buvo kietas politikas. Jis išliko vieninteliu to meto popiežiumi, kuris visiškai uždraudė nepotizmą – savo giminaičiams jis ne tik nedavė pareigų, bet ir draudė jiems lankytis Romoje be specialaus leidimo.
Jo sukauptos lėšos (sutaupytos atsisakant asmeninės prabangos) suvaidino lemiamą vaidmenį 1683 m. kovoje už Vieną. Jis skyrė milžiniškas sumas lenkų karaliui Jonui Sobieskiui (Joannes Sobieski), kas leido sustabdyti Osmanų imperijos invaziją į Europą.
Inocentas XI mirė 1689 metais, palikdamas iždą pilną, o Bažnyčios autoritetą – išaugusį. 1956 metais popiežius Pijus XII jį paskelbė palaimintuoju. Jo gyvenimas įrodė, kad popiežius gali būti ir didis politikas, ir paprastas, taupus žmogus, neprarandantis humoro jausmo net rimčiausių finansinių krizių metu.