Viešpatie Jėzau Kristau, Tu nenori, kad kas nors pražūtų. Tau visuomet meldžiamės, turėdami pasigailėjimo viltį, nes savo šventomis ir palaimintomis lūpomis esi pasakęs: „Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu“ (Jn 14, 13). Prašau Tavęs, Viešpatie, dėl Tavo šventojo vardo, kad artėjant mano mirčiai išlaikytum man visus jutimus ir galėjimą kalbėti, stiprų gailestį dėl mano nuodėmių ir tobulą meilę, kad tyra širdimi galėčiau Tau tarti: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią, atpirkai mane, tiesos Dieve, Tu esi palaimintas per amžių amžius“. Amen.
Įdomu tai, kad šios maldos kontekste svarbus yra Vincento Ferero pamokslų apie Dievo teisingumą ir gailestingumą derinys. Jis mokė, kad gailestis turi būti toks stiprus, jog jis tarsi „nuplauna“ nuodėmes dar prieš mirtį, o tobulos meilės aktas yra paskutinis ir pats svarbiausias dorybės įrodymas. Be to, maldos pabaigos frazė „atpirkai mane, tiesos Dieve“ siejama su senovinėmis krikščioniškomis epitafijomis, kurios pabrėžė Kristaus kaip vienintelio Išgelbėtojo vaidmenį, o ne vien tik kaip mokytojo. Tai yra galinga asmeninio pasitikėjimo išganymo akte išraiška.