Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų darbais. Kitos įgijo šventumo dėl gamtos didybės ar senovinių ritualų, kurie čia vyko tūkstantmečius.
Šiame puslapyje aprašytos pasaulio šventosios vietos, kurios iki šiol traukia piligrimus, tikinčiuosius ir ieškotojus. Judaizmo, krikščionybės, islamo, budizmo, hinduizmo, pagoniškų tradicijų ir čiabuvių kultūrų šventvietės liudija žmogaus troškimą susitikti su tuo, kas pranoksta kasdienybę. Čia gimsta tikėjimas, apsivalymas, viltis ir dvasinis atsinaujinimas. Šventosios vietos – tai gyvas ryšys tarp praeities, dabarties ir amžinybės.
Krikščioniškos / judaizmo / islamo tradicijų šventos vietos
Sinajaus kalnas (Egiptas)
Sinajaus kalnas, dar vadinamas Horebu, yra viena svarbiausių vietų judaizme, krikščionybėje ir islame. Pasak Išėjimo knygos, čia Mozė gavo Dešimt Dievo įsakymų – pagrindinius moralės ir įstatymo principus, kurie iki šiol formuoja Vakarų civilizacijos etiką. Judaizmo tradicijoje Sinajus laikomas sandoros tarp Dievo ir Izraelio tautos vieta. Krikščionybėje jis simbolizuoja Dievo apsireiškimą ir teisumo šviesą, o islame – vieta, kur Mozė (arab. Musa) kalbėjo su Dievu. Kalnas garsėja tuo, kad jo viršūnę dažnai gaubia migla ar debesis – tai primena Biblijos pasakojimus apie Dievo buvimą debesyje. Šiandien piligrimai iš viso pasaulio kopia į Sinajaus viršūnę prieš aušrą, kad sutiktų saulę ir pasimelstų. Tai vieta, kur žmogus ne tik primena senųjų įstatymų dovaną, bet ir ieško asmeninio dvasinio apsireiškimo.
Alyvų (Olivo) kalnas (Jeruzalė)
Alyvų kalnas stūkso rytinėje Jeruzalės dalyje ir turi gilias šaknis judaizme, krikščionybėje bei islame. Biblijoje jis minimas kaip vieta, kur Jėzus dažnai melsdavosi, mokė mokinius ir iš kur pakilo į dangų po prisikėlimo. Alyvų kalne yra Getsemanės sodas, kur Jėzus praleido savo paskutinę naktį prieš areštą. Judaizmo tradicijoje šis kalnas laikomas būsimo Mesijo atėjimo vieta ir prisikėlimo pradžios tašku. Todėl Alyvų kalno šlaituose yra viena seniausių ir didžiausių žydų kapinių, kur tikima, kad mirusieji prisikels Paskutiniojo teismo dieną. Šiandien čia lankosi piligrimai iš viso pasaulio, meldžiasi ir apmąsto viltį dėl naujo gyvenimo. Kalno panorama leidžia žvelgti į Jeruzalę ir suvokti šios vietos istorinę ir dvasinę gilią reikšmę.
Galilėjos ežeras (Izraelis)
Galilėjos ežeras, dar vadinamas Kineretu, yra Šiaurės Izraelyje. Tai ne tik gamtos stebuklas, bet ir krikščionybės lopšys. Evangelijose rašoma, kad ant šio ežero krantų Jėzus mokė minias, išrinko savo mokinius ir atliko stebuklus. Čia Jis nuramino audrą ir vaikščiojo vandeniu, parodydamas savo dieviškąją valdžią gamtai. Taip pat prie šio ežero įvyko Duonos ir žuvų padauginimo stebuklas. Ši vieta simbolizuoja tikėjimo jėgą ir Dievo galią peržengti gamtos dėsnius. Šiandien krikščionių piligrimai aplanko Tabghos bažnyčią, pastatytą padauginimo vietoje, ir plaukia ežeru, prisimindami Evangelijos įvykius. Ežeras išlieka gyva tikėjimo vieta, kur tikintieji siekia atnaujinti savo pasitikėjimą Dievu.
Hira urvas (Meka)
Hira urvas yra ant Jabal al-Nour kalno prie Mekos. Tai vieta, kurioje pranašas Muhammadas praleisdavo ilgas valandas meditacijoje ir maldoje. 610 m., ramadano mėnesį, šiame urve jam apsireiškė angelas Gabrielius (Jibrilis) ir atnešė pirmąjį Korano apreiškimą. Šis įvykis laikomas islamo pradžia. Hira urvas simbolizuoja dvasinį pabudimą, Dievo žinios gavimą ir pranašystės gimimą. Nors piligrimystės metu (hadže) urvo lankymas nėra privalomas, daugelis musulmonų savanoriškai kopia į Jabal al-Nour kalną, siekdami prisiliesti prie islamo istorijos šaknų. Šiandien urvas išlieka maldos ir dvasinio apmąstymo vieta, kur tikintieji prisimena pirmuosius pranašo žingsnius Dievo žodžio nešimo kelyje.
Zamzam šaltinis (Meka)
Zamzam šaltinis yra viena švenčiausių vietų islame. Jis randasi netoli Kaabos, Didžiojoje Mekos mečetėje. Pasak islamiškos tradicijos, šaltinis atsirado, kai Abraomo žmona Hagara ieškojo vandens savo sūnui Izmaeliui. Dievas siuntė angelą Gabrielių, kuris trenkė į žemę, ir iš ten ištryško vanduo. Zamzam laikomas dieviškos globos ženklu ir tikima, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Milijonai piligrimų hadžo ir umros metu geria šį vandenį, jį vežasi į namus kaip šventą relikviją. Zamzam simbolizuoja Dievo rūpestį žmogumi net didžiausioje dykumoje.
Moriah kalnas (Jeruzalė)
Moriah kalnas yra viena švenčiausių vietų judaizme. Biblijoje pasakojama, kad čia Abraomas buvo pasirengęs aukoti savo sūnų Izaoką, parodydamas visišką paklusnumą Dievui. Judaizmo tradicijoje Moriah kalnas vėliau tapo vieta, kur karalius Saliamonas pastatė Pirmąją Jeruzalės šventyklą. Krikščionių ir musulmonų tradicijos taip pat gerbia šią vietą: krikščionims – tikėjimo išbandymo simbolis, musulmonams – ryšys su pranašais Abraomu (Ibrahimu) ir Izaoku (arba Ismailu). Šiandien Moriah kalnas žinomas kaip Šventyklos kalnas, kur stovi Uolos kupolas ir Al-Aqsa mečetė. Tai viena jautriausių ir labiausiai garbinamų vietų pasaulyje.
Taboro kalnas (Izraelis)
Taboro kalnas laikomas Jėzaus Atsimainymo vieta. Evangelijose pasakojama, kad čia Jėzus pasirodė savo mokiniams perkeistas – Jo veidas nušvito kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Šis įvykis simbolizuoja dieviškąją šlovę ir artėjančią Kristaus kančią bei prisikėlimą. Krikščioniškoje tradicijoje Taboras tapo vilties ir dvasinio pakylėjimo simboliu. Kalno viršūnėje pastatyta Atsimainymo bažnyčia, kuri kasmet traukia piligrimus iš viso pasaulio. Ši vieta įkvepia tikinčiuosius siekti savo vidinio atsinaujinimo ir nušvitimo.
Arafato kalva (Saudo Arabija)
Arafato kalva yra viena švenčiausių vietų islame ir svarbiausia hadžo – piligrimystės į Meką – dalis. Būtent čia pranašas Muhammadas sakė savo paskutinį pamokslą, kuriame pabrėžė žmonių lygybę, teisingumą ir atleidimą. Kiekvienais metais milijonai musulmonų susirenka į Arafato kalvą hadžo metu, stovėjimas čia (Wuquf) laikomas piligrimystės kulminacija. Tikima, kad šiame lauke Dievas atleidžia nuodėmes ir klausosi tikinčiųjų maldų. Arafato kalva simbolizuoja atgailą, Dievo gailestingumą ir pasirengimą teismo dienai.
Budizmo / hinduizmo šventos vietos
Lumbini sodas (Nepalas)
Lumbini sodas laikomas viena svarbiausių budistų šventovių pasaulyje. Čia, apie 563 m. pr. Kr., gimė Sidharta Gautama, vėliau tapęs Buda. Pagal budistų šventraščius, jo motina karalienė Maja pagimdė jį laikydamasi už medžio šakos Lumbini sode. Ši vieta simbolizuoja gyvybės pradžią, dvasinį pašaukimą ir žmogaus gebėjimą pasiekti nušvitimą. 1997 m. Lumbini įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien čia stovi Majadevi šventykla, supama daugybės stupų ir vienuolynų, pastatytų įvairių budistinių tradicijų. Kasmet dešimtys tūkstančių piligrimų atvyksta pagerbti Budos gimimo vietos, medituoti ir ieškoti dvasinio atsinaujinimo.
Yamuna upė (Indija)
Yamuna upė hinduizme laikoma viena švenčiausių upių. Ji siejama su deive Yamuna, saulės dievo Surjos dukra. Taip pat glaudžiai susijusi su Krišnos gyvenimu – daugelis jo vaikystės ir jaunystės pasakojimų vyksta prie Yamunos krantų Mathuros ir Vrindavano apylinkėse. Hinduistai tiki, kad maudynės Yamunoje apvalo nuo nuodėmių ir padeda pasiekti dvasinį išsilaisvinimą. Per didžiąsias šventes, tokias kaip Kumbha Mela, šios upės krantai tampa milijonų piligrimų susibūrimo vieta. Yamuna upė simbolizuoja dvasinio apsivalymo, meilės ir atsidavimo kelią.
Adam’s Peak (Šri Lanka)
Adam’s Peak, dar vadinamas Šri Pada („Šventa pėda“), yra vienas švenčiausių kalnų Azijoje. Jo viršūnėje yra natūrali pėdos formos įduba, kuri skirtingų religijų tradicijose laikoma šventa. Budistai tiki, kad tai Budos pėdsakas, hinduistai – dievo Šivos, krikščionys ir musulmonai – pirmojo žmogaus Adomo. Ši vieta simbolizuoja dvasinį pakilimą, tikėjimo vienybę ir žmogaus troškimą siekti aukštesnių dvasinių aukštumų. Nuo seniausių laikų piligrimai kopia į kalną naktį, kad pasiektų viršūnę aušrai kylant. Šiandien Adam’s Peak yra ne tik religijos, bet ir tautų bendrystės simbolis.
Bodhgaya po Bodhi medžiu (Indija)
Bodhgaya yra vieta, kur Sidharta Gautama pasiekė nušvitimą ir tapo Buda. Pagal tradiciją, jis sėdėjo po Bodhi medžiu (šventuoju figmedžiu), medituodamas, kol suvokė keturias kilnias tiesas ir aštuonialypį kelią. Ši vieta tapo pagrindiniu budistų piligrimystės centru. Dabartinis Bodhi medis yra ankstesnio medžio palikuonis, o šalia jo stovi Mahabodhi šventykla, UNESCO pasaulio paveldo objektas. Čia kasmet renkasi dešimtys tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio, kad medituotų, ieškotų dvasinės išminties ir pagerbtų Budos nušvitimą. Bodhgaya simbolizuoja žmogaus gebėjimą įveikti kančią ir pasiekti išsilaisvinimą.
Gango upė (Indija)
Gangas laikomas švenčiausia Indijos upe ir viena reikšmingiausių hinduizmo simbolių. Hinduistų tikėjimu, upė yra deivės Gangos įsikūnijimas, nužengusi iš dangaus dėl Dievo Šivos malonės, kad suteiktų žmonėms išganymą. Gangos vandenyje tikima slypint gydomoji ir apsivalymo galia. Milijonai hinduistų kasmet atlieka apsiplovimą jos vandenyse, ypač per šventes kaip Kumbha Mela. Gangas simbolizuoja atleidimą, atgimimą ir dvasinės šviesos kelią. Daugelis trokšta, kad jų pelenai būtų paskleisti Gango upėje kaip kelias į mokšą – dvasinį išsivadavimą iš gimimų rato. Šiandien prie Gangos krantų, ypač Varanasyje, nuolat vyksta apeigos, maldos ir dvasiniai renginiai.
Kailašo kalnas (Tibetas)
Kailašo kalnas yra vienas švenčiausių kalnų pasaulyje. Jis garbinamas budistų, hinduistų, džainų ir Tibeto bon religijos išpažinėjų. Hinduistams tai dievo Šivos buveinė, budistams – Čakrasamvaros simbolis, džainams – pirmojo išvaduotojo Rishabha nušvitimo vieta, o bon tradicijoje – pasaulio centras. Kailašo kalnas simbolizuoja dvasinio pasaulio ašį (axis mundi) ir dvasinio pakilimo kelią. Dėl savo šventumo jis niekada nebuvo įkopiamas – tai būtų laikoma šventvagyste. Piligrimai iš viso pasaulio apeina kalną, atlikdami kora ritualą, kuris simbolizuoja nuodėmių nuplovimą ir dvasinį atsinaujinimą. Šiandien Kailašo apylinkės tebėra aktyvaus piligrimystės ir dvasinio susitelkimo vieta.
Govardhano kalva (Indija)
Govardhano kalva yra šventa vieta Vaišnava tradicijoje, glaudžiai susijusi su dievu Krišna. Pasak Bhagavata Purana, kai Indros dievai pasiuntė stiprų lietų baudžiant Vrindavano gyventojus, Krišna pakėlė Govardhano kalvą viena ranka ir laikė kaip skėtį, kad apsaugotų savo garbintojus. Šis įvykis simbolizuoja dievišką globą, kuklumą ir atsidavimą. Govardhano kalva laikoma gyvu Krišnos įsikūnijimu, todėl piligrimai ją apeina pėsčiomis, atlikdami parikramą, kuri gali trukti kelias dienas. Šiandien Govardhano regionas tebėra dvasinio gyvenimo centras, ypač per Govardhan Puja šventę.
Sarnatho parkas (Deer Park, Indija)
Sarnatho parkas, dar žinomas kaip Deer Park, yra vieta, kur Buda po nušvitimo Bodhgaya pirmą kartą pamokslavo savo penkiems buvusiems mokiniams. Šis pamokslas – Dharma rato pasukimas – tapo budizmo mokymo pradžia. Sarnathas simbolizuoja išminties pradžią ir mokymo perdavimą žmonijai. Čia buvo pastatytos stupos, vienuolynai ir Ashokos stulpas su garsiuoju liūtų sostu, kuris dabar yra Indijos valstybės herbas. Šiandien Sarnathas tebėra viena svarbiausių budistų piligrimystės vietų. Čia renkasi vienuoliai, mokytojai ir pasauliečiai iš įvairių budizmo mokyklų, vyksta meditacijos ir dharmos paskaitos.
Senovės pasaulis / pagonybė / liaudies religijos
Baalbeko šventasis slėnis (Libanas)
Baalbekas, esantis Bekaa slėnyje Libane, nuo senovės buvo laikomas viena didžiausių ir švenčiausių finikiečių ir vėliau romėnų garbinimo vietų. Čia buvo šventykla, skirta finikiečių dievui Baalui, o vėliau romėnai pastatė didžiules šventyklas Jupiteriui, Bakchui ir Venerai. Ši vieta simbolizavo dievų galią ir kosminę tvarką. Dėl savo milžiniškų akmeninių pamatų (vadinamų „Trilitonu“) Baalbekas iki šiol stebina mokslininkus – kai kurie sako, kad akmenų dydžiai liudija apie nežinomus senovės statybos būdus ar net prarastas technologijas. Antikos laikais Baalbekas buvo ne tik politinis, bet ir dvasinis centras, kur vykdavo religiniai festivaliai ir aukojimo apeigos. Šiandien Baalbeko griuvėsiai laikomi UNESCO pasaulio paveldo objektu, o vietos gyventojai ir piligrimai tebelaiko šią vietą svarbiu istoriniu ir dvasiniu ženklu.
Machu Picchu kalnai (Peru)
Machu Picchu, inkų civilizacijos miestas Andų kalnuose, buvo ne tik politinis, bet ir religinis centras. Archeologai mano, kad jis buvo pastatytas XV a. valdant inkų valdovui Pačakutekui. Miestas buvo skirtas saulės dievo Inti garbei ir galbūt tarnavo kaip šventųjų žynių ir imperatorių dvasinio susitikimo vieta. Machu Picchu išsidėstęs tarp dviejų kalnų, simbolizuojančių dangaus ir žemės jungtį – pasaulėžiūros, kurioje gamta ir dievai sudaro vienybę, atspindį. Saulės šventykla, karališkosios kapinės ir apeiginės aikštės liudija apie ritualus, skirtus saulės ir gamtos ciklų garbinimui. Nors ispanų kolonizatoriai Machu Picchu neatrado, vietos gyventojai šią vietą laikė šventa ir po inkų imperijos žlugimo. Šiandien Machu Picchu pritraukia piligrimus ir dvasinių praktikų ieškotojus iš viso pasaulio.
Ararato kalnas (Turkija)
Ararato kalnas, aukščiausias kalnas dabartinėje Turkijoje, yra giliai įsišaknijęs Biblijos ir armėnų mitologijoje. Pasak Pradžios knygos, būtent čia Nojaus arka sustojo po pasaulinio tvano. Armėnų tautai Araratas yra ne tik geografinis simbolis, bet ir nacionalinės tapatybės, prisikėlimo ir Dievo sandoros ženklas. Krikščionių piligrimai nuo senų laikų siekė pasiekti Ararato šlaitus kaip tikėjimo atgimimo ir žmogaus ištvermės simbolį. Nors kalnas šiandien yra Turkijos teritorijoje, armėnai vis dar žvelgia į jį kaip į dvasinį savo tautos centrą. Šiuolaikiniai žygeiviai ir dvasinių kelionių dalyviai kasmet kopia į Araratą, ieškodami ne tik istorijos ženklų, bet ir asmeninio dvasinio išbandymo.
Delphi šventasis šaltinis (Graikija)
Delphi, esantis ant Parnaso kalno šlaitų Graikijoje, nuo senovės laikytas pasaulio centru (omphalos – „pasaulio bamba“). Šventasis šaltinis, esantis šalia Apolono šventyklos, buvo svarbus Delfų orakulo ritualuose. Manoma, kad kunigė Pythia prieš pranašavimus apsiprausdavo šiuo šaltiniu, kuris simbolizavo apsivalymą, įkvėpimą ir dieviškosios išminties priėmimą. Graikų mitologijoje Delphi buvo vieta, kur Apolonas nugalėjo žemės dievę gyvatę Pitoną ir įkūrė savo šventyklą. Šventasis šaltinis laikytas dieviškos pranašystės ir gyvybės šaltiniu. Šiandien Delphi griuvėsiai tebėra viena lankomiausių vietų Graikijoje, kur lankytojai siekia ne tik pažinti istoriją, bet ir pajusti senovės išminties dvasią.
Stounhendžas (Anglija)
Stounhendžas – viena paslaptingiausių pasaulio šventovių, esanti Viltšyro lygumose Anglijoje. Pastatyta maždaug 3000–2000 m. pr. Kr., ši megalitų struktūra laikoma senovės ritualų ir astronominių stebėjimų vieta. Akmenų išdėstymas siejamas su saulėgrįžomis ir metų laikų ciklais. Kai kurie archeologai mano, kad Stounhendžas buvo saulės ir mirties kultų centras, galbūt naudojamas laidotuvių ar dvasinio atgimimo apeigoms. Legenda pasakoja, kad akmenis į Angliją atgabeno pats Merlinas, karaliaus Artūro laikų burtininkas. Šiandien Stounhendžas traukia tiek istorijos tyrinėtojus, tiek dvasinių praktikų šalininkus, kurie čia laukia saulėtekio vasaros saulėgrįžos rytą.
Uluru (Ayers Rock) (Australija)
Uluru – didžiulis smiltainio monolitas Australijos centrinėje dalyje, laikomas šventa vieta Anangu aborigenų. Pasak jų tradicijų, Uluru susiformavo „Svajonių laiku“ (Tjukurpa), kai protėviai dievai kūrė pasaulį. Uolos paviršiuje esančios įdubos ir piešiniai pasakoja apie protėvių žygius ir dvasines pamokas. Uluru laikomas ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu kraštovaizdžio centru, kuris sujungia žemę, dangų ir protėvių pasaulį. Nors ilgą laiką lankytojai galėjo kopti į uolą, 2019 m. tai buvo uždrausta iš pagarbos vietos šventumui. Šiandien Uluru lankoma kaip dvasinės pagarbos ir kultūrinio dialogo simbolis.
Sedona uolos (JAV)
Sedonos regionas Arizonos valstijoje žinomas dėl savo raudonų smiltainių uolų ir laikomas dvasinės galios vieta tiek vietos indėnų tradicijose, tiek šiuolaikinėse dvasinėse praktikose. Senovės Anasazi, Hopi ir Navajo tautos tikėjo, kad čia susitelkusios dvasinės jėgos, o kai kurios uolos tarnavo kaip šventyklos ar apeigų vietos. Šiandien Sedona garsėja „energetiniais sūkuriais“ (vortex), kur, kaip manoma, žemės energijos laukai padeda medituoti, gydytis ir patirti dvasinius išgyvenimus. Tai vieta, kur susitinka senųjų tradicijų šventumas ir naujųjų laikų dvasinės paieškos.
Glastonbury toras (Anglija)
Glastonbury toras – staigus kalvas Somerset‘o lygumoje Anglijoje, vainikuotas Šv. Mykolo bokšto griuvėsiais. Keltų mitologijoje jis laikytas pasaulio centru ir įėjimu į keltų pomirtinį pasaulį – Avaloną. Vėlesnėse krikščionių tradicijose Glastonbury toras sietas su Šventojo Gralio ieškojimu. Legendos teigia, kad čia ilsisi karalius Artūras. Kalva tapo dvasinės kelionės ir transformacijos simboliu. Šiandien torą aplanko ne tik krikščionių piligrimai, bet ir neopagonys, New Age judėjimo šalininkai bei ieškantieji dvasinės patirties.
Šventasis ežeras Titikaka (Bolivija/Peru)
Titikakos ežeras, esantis tarp Bolivijos ir Peru, laikomas šventa vieta Andų tautų kosmologijoje. Inkų mitologijoje pasakojama, kad iš Titikakos gelmių iškilo pirmieji žmonės – Manco Capac ir Mama Ocllo, saulės dievo Inti vaikai, kurie įkūrė Inkų imperiją. Ežeras simbolizavo pasaulio gimimą, gyvybės pradžią ir saulės garbinimą. Sala Isla del Sol (Saulės sala) laikyta svarbiausiu dvasiniu centru, kur vyko apeigos, skirtos Inti. Šiandien ežeras tebėra vieta, kur vietiniai gyventojai ir piligrimai švenčia senąsias ir krikščioniškas šventes, jungiančias prieškolumbines ir šiuolaikines tikėjimo formas.
Šiaurės ir Baltijos tautų šventosios vietos
Užpalių alkakalnis (Lietuva)
Užpalių alkakalnis, esantis prie Užpalių miestelio, laikomas viena seniausių baltų šventviečių. Ši vieta buvo ne tik gamtinė aukštuma, bet ir religinis centras, kuriame vyko apeigos ir aukojimai dievams. Archeologiniai radiniai rodo, kad kalne žmonės rinkdavosi jau akmens amžiuje. Pasak padavimų, čia buvo aukojama Perkūnui ir kitiems baltų dievams, siekiant užsitikrinti derlių, sveikatą ir bendruomenės gerovę. Kalnas tapo vietos legendų ir pasakojimų apie senovės tikėjimus židiniu. Šiandien Užpalių alkakalnis tebėra lankomas kaip gamtos ir dvasinės atminties vieta, o per Rasas ir kitas kalendorines šventes čia kartais renkasi Romuvos bendruomenės.
Romuvos giraitės
Romuvos giraitės – šventi miškai ir giraitės, kuriuos baltų gentys laikė dvasios buveine ir gyvybės šaltiniu. Kiekviena gentis turėjo savo šventą giraitę, kur buvo aukojama dievams, rengiamos bendruomenės šventės, o svarbiausi sprendimai priimami dalyvaujant kriviams. Šios giraitės buvo ne tik religinės vietos, bet ir teisinių, socialinių bei dvasinių praktikų centrai. Krikščionybės laikotarpiu daugelis šventų girių buvo iškirstos arba jų reikšmė nunyko, tačiau kai kurios tradicijos išliko liaudies papročiuose. Šiandien Romuvos bendruomenės ir pavieniai tikintieji siekia atgaivinti giraičių šventumą, jose rengia šventes ir apeigas, išreikšdami pagarbą gamtai ir protėvių tikėjimui.
Saamiai (Laplandija) – Sajos kalnai
Sajos kalnai yra viena švenčiausių vietų Saamių, Laplandijos elnių augintojų, kultūroje. Šie kalnai buvo laikomi dievų ir protėvių dvasių buveine. Šamanai (noaidiai) juose atlikdavo ritualus, siekdami ryšio su dvasiniu pasauliu, orų pranašavimo, medžioklės sėkmės ar bendruomenės gydymo. Sajos kalnai buvo ne tik fizinė vieta, bet ir dvasinis orientyras – šiaurės tautų pasaulėžiūroje kalnai jungė žemę, dangų ir dvasių pasaulį. Šiandien kai kurios Saamių bendruomenės vis dar laiko šiuos kalnus šventais ir siekia išsaugoti jų dvasinę reikšmę, nepaisant šiuolaikinės civilizacijos poveikio.
Šventoji Dauguvos upė (Latvija)
Dauguvos upė buvo laikoma šventa vieta latvių ir kitų baltų gentims. Ji simbolizavo gyvybę, likimą ir ryšį su dievybėmis, ypač deive Laima, kuri globojo likimą, gimimus ir santuokas. Palei upę buvo įrengtos šventvietės, kur vyko apeiginiai ritualai, aukojimai ir kalendorinės šventės. Vandenys buvo laikomi apsivalymo šaltiniu ir tarpininku tarp žmonių ir dievų. Iki šiol latvių liaudies dainose ir sakmėse Dauguva minima kaip gyva būtybė, o kai kurios bendruomenės vis dar rengia apeigas jos krantuose.
Puntuko akmens apylinkės (Lietuva)
Puntuko akmuo, antras pagal dydį riedulys Lietuvoje, ir jo apylinkės nuo seno laikytos šventviete. Manoma, kad čia baltai atlikdavo aukojimus Perkūnui ir kitiems dievams. Akmuo siejamas su legendomis apie milžinus ir mitines būtybes, simbolizavo gamtos galią ir dieviškąją jėgą. Greta tekančios Šventosios upės pavadinimas taip pat liudija apie vietos dvasinę reikšmę. Šiandien Puntuko akmens apylinkės pritraukia tiek turistus, tiek tuos, kurie ieško ryšio su senovės baltų dvasine tradicija.
Ängsö salos giraitė (Švedija)
Ängsö saloje esanti giraitė buvo senovės skandinavų šventvietė, skirta dievų Odino ir Frejos garbinimui. Tai buvo vieta, kur vykdavo apeigos, susijusios su derliaus šventėmis, karo pergalėmis ir vaisingumu. Medžiai ir akmenys giraitėje laikyti dieviškos galios nešėjais, o šamanai (völvos) atlikdavo pranašystes. Krikščionybės įvedimo laikais daug tokių girių buvo sunaikintos arba jų reikšmė pakeista, tačiau Ängsö sala išlaikė savo šventumą liaudies atmintyje. Šiandien ji yra saugoma kaip gamtos ir kultūros paveldo vieta, o kai kurie neopagonių judėjimai rengia simbolines šventes giraitėje.
Lietuvos šventos vietos pateiktos atskirame puslapyje čia.